TURINYSĮVADAS 1DERYBŲ SAMPRATA 3DERYBŲ ISTORIJA 6LIETUVA IR TARPTAUTINĖS DERYBOS 19IŠVADOS 22LITERATŪROS SĄRAŠAS 23ĮVADASTarptautinės derybos – plačiai paplitęs būdas spręsti įvairius klausimus. Būsime neteisūs sakydami, jog beveik visi tarptautiniai santykiai prasideda ir baigiamos įvairių formų, įvairaus turinio derybomis. Tačiau, dažnėjant deryboms ir plečiantis jų geografijai, iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiama, kaip galima pasiekti harmoningų partnerystės santykių, kur kiekviena pusė siekia išsikovoti kuo geresnių rezultatų. Daugelis žmonių į tarptautines derybas žvelgia su nerimu. Kaina gali būti didelė – ypač jeigu nepasiseks. Galima nervintis dėl sudaromų sandorių, už kuriuos vėliau gali tekti brangiai sumokėti. Tačiau mokėti valstybei sėkmingai derėtis – neįkainojama savybė, kurią išsiugdžiusi pasiekią norimų rezultatųDarbe stengiausi naudoti įvairių autorių, skirtingas nuomones atspindinčią literatūrą. Tačiau kaip teko pastebėti, literatūros pasirinkimas šia tema yra labai menkas. Bibliotekų lentynose tik kukliai ir netikėtai šmėkšteli viena kita tarptautinių santykių pakraipos autoriaus knyga. Dauguma žymesnių tarptautinių santykių atstovų darbai į lietuvių kalbą beveik neverčiami. Nemaža dalis informacijos apie derybas pateikiama internetiniuose straipsniuose, tačiau čia apsiribojama tik faktų pateikimu, o rimtesnės mokslinės analizės labai mažai. Tačiau nepaisant iškilusių sunkumų, labiausiai darbe buvo remtasi R.Lopatros, G.Vitkaus knyga „Nato vakar, šiandien, rytoj“, kurioje pateikiamas išsamus ir platus Nato susikūrimo, raidos, struktūros ir ateities perspektyvų vaizdas. Plačiai rėmiausi ir S.Matonienės, S.Jurkevičiaus žurnalu “Nato ir Lietuva”, kurioje pateikti spausdinti straipsniai bei vertimai tam tikra idėjinė gija, kurią nusako pats rinkinio pavadinimas. Taip pat daug naudingos informacijos suteikė K.Manioko, R.Vilpišausko, D.Žeruolio knyga „Lietuvos kelias į Europos Sąjunga“ bei europos integracijos studijų centro parengta knyga „Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje“, kurios išsamiai ir plačiai aptaria vykusiąs Lietuvos derybas į Europos Sąjungą. Taip pat verta paminėti tokias knygas, kaip K.Šerpečio „Tarptautinių santykių studijų įvadą“, Franke J. „Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje“ ir J.Tipler „Sėkmingos derybos“, kurios pateikė daug naudingos ir svarbios informacijos rašant šitą darbą.Išanalizavus ir įvertinus temos ištirtumą aktualioje mokslinėje literatūroje, galima teigti, kad tarptautinės derybos yra mažai išnagrinėtos ir atskleistos. Kyla daugybė klausimų ir neišspręstų problemų šia tema. Kodėl tarptautiniuose santykiuose vienoms valstybėms geriau pavyksta derėtis, nei kitoms? kodėl vienos valstybės pasiekia viską, ko nori, o kitoms nepavyksta? Šiuos ir panašius klausimus nagrinėsime šiame darbe.Šio darbo tikslas – supažindini su tarptautinėmis derybomis.Darbo uždaviniai:1. pateikti derybų samprata2. apžvelgti tarptautinių derybų istorinių.3. atskleisti Lietuvos sudarytas tarptautines derybas.Darbas struktūriškai susideda iš trijų dalių. Pirmojoje aptariama, kaip apibrėžiamos ir suprantamos derybos. Čia nesileidžiu į gilesnius ieškojimus, tiesiog stengiuosi pateikti pagrindinį derybų sampratos vaizdą, pasiremdamas kelta įdomesnių ir labiau vertų dėmesio autorių nuomone – kaip jie supranta derybas ir pateikia savo darbuose.Antroje darbo dalyje, aš išskyriau ir sutelkiau dėmesį į mano manymu svarbiausias dvi oragnizacijas – Nato ir Europos Sąjungą. Būtent per jas bandysiu atskleisti, kaip vyko derybos ir pats procesas, kol šios organizacijos susikūrė.Trečioje, paskutinėje darbo dalyje aptariama Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse derybose. Būtent Lietuvos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje procesas nuo jo pradžios 2000 metų vasario 15 dienos iki pabaigos 2002 metų gruodžio 13 dienos ir Nato nuo jo pradžios 1991 metų iki 2004 metų pabaigos. DERYBŲ SAMPRATAKadangi mane domina tarptautinės derybos, todėl visu pirma, mano manymu, reikėtų bent glaustai išsiaiškinti, kas yra tarptautinės derybos ir kaip jos suprantamos šiuoLietuvių enciklopedija derybas apibūdina kaip tradicinį ir dažnai taikomą suverenių valstybių bendradarbiavimo būdą, kurio metu, siekiama tarpusavio susitarimu išspręsti tarpvalstybinių santykių problemas. Derybų tikslas – sudaryti sutartį, kurios privalėtų laikytis ją pasirašančios šalys. Per derybas šalys pateikia savo nuostatas ir motyvus, ieško abiem pusėms priimtino sprendimo, kuris beveik visada būna kompromisinis, t.y. kiekviena šalis padaro viena kitai tam tikrų nuolaidų savo pradinės derybinės pozicijos atžvilgiu. Derybų sėkmė priklauso nuo diplomatų sugebėjimo ir pasirengimo deramai atstovauti savo šalies pozicijoms bei įtikinti derybų partnerius padaryti kuo daugiau nuolaidų. Kartais vienai valstybei tenka nusileisti dėl to, kad kita šalis nuo pat derybų pradžios turi geresnę derybinę pozicija. Sutarties sudarymas įmanomas tik tada, kai visos besiderančios pusės gauna iš jos kokios nors naudos. Lengviau derėtis ir siekti savo tikslų galingesnių šalių atstovams. Anot K.Šerpečio derybos – būdas, numanantis bendradarbiavimą siekiant bendrų interesų. Tai interesų derinimo procesas, o ne žaidimas siekiant laimėti, kadangi derybose laimi abi pusės, jeigu jos siekia ne pergalės, o susitarimo. Kartu derybos, kaip bendradarbiavimas, visai nereiškia, kad uždraudžiamas bet koks rungtyniavimas, kurio metu kiekviena pusė turėtų galimybę palyginti savo priemonių arsenalą su tuo, ką turi kita pusė, ir blaiviai pasverti savo galimybes. Žinoma, rungtyniavimas derybų metu turi „kritinę ribą“, kurią peržengus oponento veiksmai tampa destruktyvus ir nekontroliuojami. Todėl abipusiškai priimtino rezultato turi būti ieškoma tame derybų objektų taške, kuriame abi pusės gali pasiekti bent ko nors pozityvaus. Toks sprendimas, aprėpiantis realaus derybų rezultato maksimumą ir minimumą (lošimų teorijoje vadinamą minimaksu arba maksiminu), apibūdina situaciją, kurioje žaidimas vyksta su nelygia nuliu suma. T.y. vienos pusės laimėjimas nebūtinai tampa kitos pusės pralaimėjimu. Tokios derybų technikos įvaldymas reiškia gebėjimą nukreipti priešingus interesus abiem pusėms priimtina kryptimi, kad derybų dalyviai pamažu suvoktų, jog abiejų pusių tikslai yra bendri. Tokia būtų ideali kiekvienų derybų baigtis. Žinoma, derybas lydintys procesai, formuojantys jos atmosferą, taip pat sudaro sudėtingą politinių, ekonominių, kultūrinių ir psichologinių akcijų kompleksą su jam būtinga specifika ir autonomiškumu. Jų koordinavimas ir harmonizavimas stimuliuoja ir vysto politinį derybų procesą savitarpiškai priimtinų sprendimų linkme, kadangi tik ši operacija yra vienintelis realus ir produktyvus nūdienos tarptautinių santykių reguliavimo būdas.
Remiantis J. Frankel interpretacijomis derybas galima apibrėžti kaip labai plačią tarptautinių sąveikų sritį. Anot autoriaus, derybos gali būti vykdomos įvairiai – šalies ambasadorius derasi kitos valstybės sostinėje arba užsienio reikalų ministras savo sostinėje; vyriausybių vadovai arba užsienio reikalų ministrai patys užsiima “aukščiausiojo lygio diplomatija” arba per savo asmeninius atstovus; deryboms vadovauja diplomatai, akredituoti Jungtinėse Tautose arba trečiose šalyse – ypač kai šalys nepalaiko tiesioginių diplomatinių santykių; surengiamos specialios tarptautinės konferencijos. Derybos gali būti formalios, pasikeičiant notomis, arba neformalios, palaikant asmeninius, kartais neoficialius kontaktus. Lyginant su Lietuviška enciklopedija J.Frankel gerokai išplečia pagrindinį visų derybų tikslą, kuris anot jo yra gauti kitų šalių sutikimą tam, kas laikoma valstybės interesais, – tai gali būti ginklavimosi apribojimo sutartis, parama Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje, prekybinės sutarties sudarymas, nacionalinių mažumų, gyvenančių kitoje šalyje, interesų gynimas ir visa kita, kas gali būti gyvybiškai svarbu ar net banal…u. Derybos būtinai prasideda abiejų pusių nuostatų išdėstymu ir vyksta, nuosekliai ieškant kompromiso tarp šių dviejų išankstinių nuostatų. Apibrėžiama abipusio susitarimo erdvė ir, kiek įmanoma, praplečiama, taip pat apibrėžiama ir abipusio nesutarimo erdvė, kuri, kiek įmanoma, susiaurinama abipusėmis nuolaidomis, kol pasiekiama vienoda nuomonė. Tai gali būti padaryta neformaliai arba įkūnyta formalioje tarptautinėje sutartyje.Kuomet abi pusės yra iš esmės antagonistiškos, derybos vedamos ne tam, kad priimtų susitarimą, o tam, kad pakenktų oponentui ir išreikštų jam savo priešiškumą. Taip buvo praeityje, pavyzdžiui, prasidėjus šaltajam karui, tai vykdavo itin dažnai. Nepaisant pareiškimų apie norą vesti derybas, ir komunistai, ir amerikiečiai dažnai neparodydavo noro nusileisti; net ilgose derybose dėl nusiginklavimo nė viena iš pusių rimtai nesiekė kompromiso.Vieši pareiškimai ne visuomet sutampa su užkulisinėmis derybomis. Kai 1962 m. rusai ir amerikiečiai atnaujino branduolinius bandymus, jie viešai ėmė kaltinti vieni kitus nusikaltimais prieš žmoniją. Bet, kadangi jie patys norėjo, jog kitos valstybės netobulintų savo branduolinių ginklų, šie vieši pasmerkimai nesutrukdė jiems slapta susitarti uždrausti tokius bandymus, tačiau tik po to, kai jie patys bus atlikę visą bandymų seriją. Derybos yra paprasčiausias būdas suderinti prieštaringus valstybių interesus; todėl jos atlieka pagrindinį vaidmenį ne tik kiekvienos atskiros valstybės užsienio politikoje, bet ir visos tarptautinės sistemos veikime. Jų vertė neįkainojama, nes jos siūlo paprasčiausią būdą taikiai išspręsti konfliktus; tol, kol vyksta derybos, jėgos panaudojimo tikimybė yra mažesnė. Dažniausiai derybų metu aptariami konkretūs dalykai, padedantys atsiriboti nuo nesuderinamų fundamentaliųjų principų, kuriuos lydi prietarai ir aistros.Pagrindiniai derybų metodai yra įtikinėjimas ir kompromisas. Net prieštaringiausiuose dalykuose galima rasti ir tam tikrą interesų bendrumą; kuomet abi derybininkų pusės palaiko draugiškus santykius, dažniausiai įtikinėjimų ir kompromiso pakanka. Prireikus imamasi teigiamų akstinų, pavyzdžiui, karinės ar techninės paramos pažadų, ir neigiamų, sakykime, grasinimų nemaloniais veiksmais, kraštutiniais atvejais – net jėgos panaudojimu. Kiekviena šalis turi savo diplomatinį nacionalinį stilių, o komunistinio ir tradicinio Vakarų diplomatijos stiliaus neatitikimas, kaip ir anksčiau, trukdo šiuolaikinei diplomatijai. Tačiau, nepaisant to, pavyko sukurti visuotinai pritaikomą tarptautinių derybų teoriją. Ji remiasi lošimų teorija, ypač analizuojant grasinimus ir pažadus. Teorija yra pakankamai lanksti ir gali būti pritaikyta deryboms visose situacijose: pavyzdžiui, ji pravertė amerikiečių-sovietų derybose vykstant šaltajam karui, kuomet dėmesys buvo sutelktas į racionalų grasinimo ir atgrasinimo panaudojimą, ir vėliau, sumažėjus tarptautiniam įtempimui, kuomet dėmesys nukrypo į grasinimo keliamus pavojus ir į abipusius pažadus. Didelis dalyvių skaičius trukdo tokioms racionalioms deryboms; George Kennano žodžiais tariant, galimybė, jog derybos pasibaigs nutarimo priėmimu, mažėja, didėjant derybose dalyvaujančių šalių skaičiui. Būdinga, jog sėkmingiausi ginklavimosi kontrolės susitarimai buvo priimti dviejų supervalstybių derybose.Pasisekusios derybos dažnai baigiamos formalia sutartimi. Sutarčių reikšmė priklauso nuo svarstomo reikalo svarbos ir nuo pačių šalių reikšmingumo; svarbiausios yra sutartys, sudarančios pagrindą būsimam bendradarbiavimui gyvybinės svarbos reikaluose, pavyzdžiui, kuriant sąjungas .Žinoma, derybas lydintys procesai, formuojantys jos atmosferą, taip pat sudaro sudėtingą politinių, ekonominių, kultūrinių ir psichologinių akcijų kompleksą su jam būdinga specifika ir autonomiškumu. Jų koordinavimas ir harmonizavimas stimuliuoja ir vysto politinį derybų procesą savitarpiškai priimtinų sprendimų linkme, kadangi tik ši operacija yra vienintelis realus ir produktyvus nūdienos tarptautinių santykių reguliavimo bū…das . Konfliktinės situacijos šiuo metu tampa derybų situacijomis, nes skirtingi interesai derinami su galingu bendru interesu, kaip išvengti destruktyvaus abiem pusėms rezultato; sėkmė lydi ir vienus, ir kitus, jei išvengta karo. Todėl sena taisyklė, jog politikos tikslas yra kieno nors galios sustiprinimas, jau nebegalioja. Ilgalaikė tendencija rodo, jog įsivyravo sudėtingi nevienareikšmiai santykiai .Nors pateikiama daug formalių ir oficialiai vartojamų derybų sąvokos apibrėžimų, visgi su šiuo terminu itin dažnai susitinkame ir kasdieniame gyvenime. Galima pateikti galybę pavyzdžių, kad ir 2000 m. vasario 15 Lietuva pradėjo oficialias derybas dėl narystės ES, kurios oficialiai baigėsi 2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje vykstančiame ES Viršūnių susitikime.Anot Tipler J. derybos – procesas kurio metu dvi šalys siekia susitarti taip, kad gautų abipusę naudą. Kad derybos įvyktų, reikalingos tam tikros sąlygos:
• Turi dalyvauti keleta šalių.• Šalys turi siekti iš derybų gauti naudos. Šalys turi norų arba reikmių, bei už jas svarbesnių prioritetinių interesų, dėl kurių sutarus, derybos laikomos sėkmingomis.• Šalys privalo ne tik pasiūlyti, bet ir gauti.• Galutiniam susitarimui pasiekti reikia įveikti bet kokias kliūtis. Abi besiderančios pusės, norėdamos susitarti, turi pasirengti kai kuriuos klausimus išspręsti kompromiso būdu.• Šalys privalo turėti pakankamai įgaliojimų sąlygoms pasiūlyti ir sutikti su kompromisu. Antraip jos turės tartis su tuo, kas turi tokias galias.• Šalys turi norėti susitarti. Deja, ne visad taip būna – kartais derantis kuri nors šalis elgiasi tarytum nenorėtų pasiekti susitarimo.Apibendrinant, galima pasakyti, kad paprastai derybos suprantamos, kaip bendravimo procesas, kurio metu partneriai remdamiesi skirtingais tikslais, bei pozicijomis siekia rasti abi šalis patenkinantį sprendimą. Derybų sėkmingumo kriterijus, tai derybų veiksmingumas ir partneriškas bendradarbiavimas, kuris suprantamas, kaip vienas kito pozicijų papildymas, pagrįstas pozityviais partnerių pasiūlymais ir minimaliomis nuolaidomis.TARPTAUTINIŲ DERYBŲ ISTORIJANatoNepaisant visų minėtų JAV užsienio politikos pokyčių ir teorinių debatų, iki 1948 metų JAV niekas rimtai nesvarstė galimybės sudaryti kokią nors karinę gynybinę sąjungos su Europos valstybėmis. Dėl ilgalaikės izoliuotos užsienio ir saugumo politikos tradicijos minties, kad JAV tiesiogiai įsitrauktų į Europos saugumo reikalus buvo sunkiai įsivaizduojama. Tuomet vyravo įsitikinimas, kad Amerika ir taip daug daro Europos saugumui – ji laiko savo kariuomenę Vakarų vokietyjoje, perėmė iš didžiosios Britanijos Graikijos ir Turkijos apsaugą, pasiūlė Europai suteikti ekonominę pagalbą, todėl Didžiosios Britanijos užsienio reiklaų ministro Bevino pasiūlymas ir kalba parlamente dėl gynybinės Vakarų sąjungos sukūrimo, buvo bene pirmoji proga tarpvalstybiniu lygiu apsvarstyti tokią galimybę. Pradinė amerikiečių reakcija į bevino iniciatyvą buvo teigiama. Iš esmės Valstybės departamente niekas neginčijo, kad vienokiu ar kitokiu pavidalu tokia sąjunga turi būti sudaryta, tik dėl sąjungos formos išsikyrė nuomonė. Vieni pasisakė už dviaukštį “konstruktą”, kada Europos šalių sąjungai tam tikras paramos garantijas JAV viena arba drauge su Kanada teiktų vienašališkai. Kiti laikėsi nuomonės, kad daug efektyvesnė būtų sutartis, numatanti tiesioginę JAV sąjungą su Vakarų Europos valstybėmis. Nors nuomonės išsiskyrė, amerikiečiai pritarė Bevino iniciatyvai ir pradėjo tartis su britais dėl galimos gynybinės sąjungos. Pirmasis derybų raudas, kuriame dalyvavo tiktai JAV, Didžiosios Britanijos ir Kanados atstovai, Vašingtone prasidėjo 1948 metų kovo 22 dieną.Pirmieji pokalbiai apie galimą gynybinę JAV ir Vakarų Europos sąjungą vyko slaptai. Apie juos nebuvo informuoti netgi neseniai sukurtos Vakarų sajungos partneriai – Prancūzija ir Beneliukso šalys. Derybininkai slaptumo sumetimais buvo susirinkę net ne Valstybės departamente, bet Pentagone, kur buvo požeminė autom…obilių parkavimo aikštelė ir buvo galima nepastebėtiems patekti į pastatą.Pentagono derybos truko tiktai vienuolika dienų. Iš esmės tai nebuvo derybos, o tik ekspertų rekomendacijų būsimosioms deryboms parengimas. Ekspertai sutarė, kad tokia sutartis, kuria Amerika įsipareigotų Europoms saugumui, reikalinga. Jie siūlė, kad JAV sudarytų Šiaurės Atlanto kolektyvinės gynybos sutartį su trylika (Didžioji Britanija, Pranzūzija, Kanada, Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Švedija, Danija, Islandija, Airija, Portugalija ir Italija) valstybių, ir jei aplinkybės leis, tai į sąjunga pakviesti Vokietyją ir Ispaniją. Sutartį ekspertai siūlė rengti tokią, kad vienos iš sutarties dalyvių užpuolimas reiškia visos sajungos užpuolimą. Be to, ekspertų rekomendacijose buvo siūloma, kad JAV prezidentas paskelbtų vienašališką deklaraciją, kad JAV bet kokią karinę ataką prieš Brieselio sutarties šalis laikys pačiu JAV užpuolimu ir imsis atitinkamų priemonių.Tačiau iki pačios sutarties dar buvo toli. Derybų metu patys amerikiečiai savo partnerius įspėjo, kad šias idėjas turi aprobuoti Valstybės departamento vadovybė, joms turi pritarti Prezidentas ir Senatas. Turint galvoje to meto politinę atmosferą, ši užduotis atrodė pakankamai sudėtinga. Juolab kad daug kas priklausė nuo Sovietų Sąjungos laikysenos. Jeigu Stalinas būtų nusprendęs apriboti savo ekspancines akcijas ir normalizavęs santykius su Vakarais, tai galimas daiktas, Pentagono pokalbiuose išsakytos ekspertų mintys nebūtų tapusios tikrove, nes Amerikoje jos turėjo gana didelę opoziciją. Visgi dėl vidinių JAV politinių priežasčių sutarties rengimo procesas po Pentagono derybų, kuriam laikui istrigo. Prezidentas Trumenas griežtai laikėsi nuostatos, kad svarbūs užsienio politikos sprendimai būtų priimami prieš tai suderinus juos su abiem svarbiausiomis Kongrese atstovaujamomis politinėmis partijomis. juolab kad patvirtinimo dar laukė ir Europos atkūrimo programos (Maršalo plano) finansavimas. Be to, artėjo 1948 metų prezidento rinkimai.Tačiau netikėta pagalba atėjo iš ten, kur paprastai kildavo daugiausiai problemų, t.y. iš Kongreso. Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Robertas Lovetas (Robert Lovett), kalbėdamas su Senato užsienio reikalų komiteto pirmininku respublikonu iš Mičigano valstijos Arturu Vandenbergu (Arthus Vandenberg), išsiaiškino, kad tokio svarbaus komiteto vadovas visai nėra priešiškai nusiteikęs idėjos, kas JAV gynybine prasme remtų Europą, atžvilgiu. Dar daugiau – artėjo prezidento rinkimai, todėl Vandenbergas nusprendė nepraleisti progos perimti iniciatyvą ir taip sustiprinti respublikonų pozicijas. Vandenbergas siūlė Senato rezoliuciją paremti 51 Jungtinių Tautų Chartijos straipsniu, teigiančiu, kad Chartija nedraudžia individualios ir kolektyvinės gynybos, jei šalys yra užpultos ar joms gresia užpuolimas.Rezoliucija buvo skubiai parengta ir 1948 matų birželio 11 dieną priimta Senate 64 balsais prieš 4. Rezoliucijos tekstas buvo gana lankstus. Jame neminima nei karinė sąjunga, nei Europa apskritai ir tiesiogiai nenurodoma, kaip prezidentas turėtų įgyvendinti šį Senato dokumantą. Ten buvo sakoma, kad prisilaikant Jungtinių tautų Chartijos nuostatų, JAV prezidentui rekomenduojama siekti, kad:… plėtotųsi regioniniai ir kiti kolektyvinės gynybos susitarimai, kurie yra skirti individualiai ir kolektyvinei gynybai ir kurie atitiktų chartijos tikslus, principus ir nuostatas.Jungtinių Valstijų asociacija su tokiais regioniniais ir kitais kolektyviniai susitarimais būtų grindžiama konstituciniu procesu ir remtųsi nuolatinėmis ir efewktyviomis kiekvieno nario pastangomis ir tarpusavio pagalba bei stiprinant savo nacionalinį saugumą.Indėliu į taikos palaikymą taptų aiškus įsipareigojimas pasinaudoti 51 straipsnyje numatyta individualios ir kolektyvinės gynybos teise bet kokios grasinančios nacionaliniam saugumui gikluotos atakos atveju.Taigi, nepaisant aptakių formuluočių, JAV administracijos rankos buvo atrištos. Su tokia politine parama buvo galima t…oliau tęsti derybas. Tačiau kol kas ir pačiame JAV Valstybės depatamente nebuvo bendros nuomonės, kaip ši gynybinė sąjunga turi atrodyti tikrovėje. Be to, nebuvo aišku, ar JAV įsipareigojimai įgis sutarties su Vakarų Europos valstybėmis pavidalą, ar vis dėlto bus apsiribota vienašališka JAV prezidento deklaracija, kad Jungtinės Valstijos gins Europą. Taip besvarstant ir derinat įvairius JAV pozicijos variantus, praėjo trys mėnesiai. Galiausiai 1948 metų liepos 6 dieną Vašingtone prasidėjo formalios septynių šalių (JAV, Kanados, ir penkių Briuselio pakto valstybių) derybos. Derybos vyko minėtų šalių ambasadorių lygiu. tik JAV atstovavo Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Lovetas. Derybų užduotis – išnagrinėti Vakarų Europos saugumo ir gynybos reikalus, nors oficialiai buvo skelbiama, kad bus deramasi, kaip įgyvendinti Vandenbergo rezoliuciją dėl Jungtinių tautų veiklos rėmimo. Oficialiai nebuvo skelbiama, jog tai derybos dėl gynybinio aljanso sutarties. Kadangi JAV nebuvo apsisprendusios, buvo svarstomos įvairios galimybės. Buvo minimos atskirų valstybių grupuočių (Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos) asociacijos, Briuselio pakto išplėtimo ir galiausiai visiškai naujo atskiro Šiaurės Atlanto pakto sudarymo galimybės. Tačiau jokių principinių sprendimų nebuvo priimta. Po penkių dienų posėdžių Ambasadorių komitetas nutarė įsteigti nuolatinę ekspertų darbo grupę, kuriai buvo pavesta rengti siūlymus Ambasadorių komitetui.Darbo grupė pradėjo savo veiklą 1948 metų liepos 14 dieną. Ji intensyviai dirbo iki pat rudens, kol įvyko kitas Ambasadorių komiteto susitikimas. Darbo grupėje gana išsamiai buvo išnagrinėta galimybė konstruoti „dviejų aukštų” kolektyvinės gynybos sistemą su skirtingo laipsnio naryste ir mažesniais Amerikos įsipareigojimais periferinėms arba bailioms valstybėms. Pavyzdžiui, amerikiečiai iš pradžių ragino europiečius stiprinti Briuselio paktą ir priimti į jį tokius naujus narius, kaip Norvegija, Danija, Airija, Portugalija ir galbūt Italija. Tuo tarpu JAV ir Kanada sudarytų „antrąjį sąjungos sutarties ramstį”, kuris suteiktų tam tikras garantijas Briuselio pakto šalims. Britai, nors ir rezervuotai, šią nuostatą palaikė, nes tai buvo žingsnis pirmyn palyginti su tuo, kad amerikiečiai neturėjo jokių įsipareigojimų. Tačiau, žinoma, jų interesas buvo lygiateisė sąjunga. Tuo tarpu prancūzai, kurie apie prasidėjusias derybas ir planus kurti tokią gynybinę sąjungą sužinojo gerokai vėliau, iš viso prieštaravo Briuselio pakto plėtrai, teigdami, kad didesnis valstybių skaičius išsklaidys JAV karinę pagalbą ir jos efektas bus mažesnis. Kanadiečiai tuo tarpu pasisakė už naują ir lygiavertę visų valstybių sąjungą, nes „dviejų ramsčių” sistemoje jie visada būtų likę Jaunesniojo brolio” vaidmenyje. Tačiau rudeniop, kai darbo grupės veikla ėjo į pabaigą, vis labiau ryškėjo sutarimas, jog vis dėlto geriausias sprendimas bus atskiros naujos Šiaurės Atlanto sutarties sudarymas. Pagrindiniu argumentu tapo nedalomo saugumo idėja, kurios praktiškai neįmanoma suderinti su „limituota naryste” arba „daliniais įsipareigojimais” ar juo labiau neaiškios paskirties „dviejų ramsčių saugumo sistema”. Ambasadorių komitetas, susirinkęs rugsėjo mėnesį įvertinti darbo grupės rezultatus, jau buvo palankiau nusiteikęs lygiavertės sąjungos idėjos atžvilgiu. Svarbų vaidmenį čia suvaidino Norvegijos veiksnys, kuriam amerikiečiai skyrė ypač daug dėmesio. Jų manymu, kuriama sąjunga turėtų būti tokia, į kurią laisvai, be jokių išankstinių sąlygų, galėtų įstoti tokios šalys kaip Norvegija. Jeigu Norvegijai, o drauge ir visam Šiaurės Atlanto regionui bei Amerikos komunikacijoms su Europa kyla grėsmė, tai pernelyg didelė prabanga amerikiečių paramą Norvegijai sąlygoti jos naryste Briuselio pakte.Taigi galiausiai buvo nutarta kurti naują ir lygiateisę kolektyvinės gynybos sąjungą. 1948 metų rugsėjo mėnesį darbo grupės parengtas ir ambasadorių komiteto patvirtintas 11 puslapių dokumentas buvo išsiuntinėtas septynių dalyvavusių valstybių vyriausybėms. Žinom…a, galutinis sutarties tekstas dar turėjo būti tolesnio derybų etapo objektas, tačiau principinis sprendimas buvo priimtas.Netrukus savo sutikimą pradėti derybas pareiškė Kanados vyriausybė bei Briuselio sutarties šalys. Derybos buvo pradėtos, o tiksliau atnaujintos 1948 metų gruodžio 10 dieną. Jos vyko gana sparčiai ir iki Kalėdų buvo sutarta dėl pirmųjų dešimties straipsnių (sutartyje iš viso yra keturiolika) projektų. Tačiau kol kas liko neišspręsti svarbūs politiniai klausimai. Vienas jų – sutarties veikimo geografinės ribos. Pavyzdžiui, prancūzai pageidavo, kad sutartis apimtų ne tik pačią Prancūziją bet ir jos valdas Šiaurės Afrikoje, t.y. Alžyrą, Tunisą ir Maroką. Į tai reagavo belgai, kurie pusiau juokais, pusiau rimtai kėlė klausimą – ką tokiu atveju darysime su belgų Kongu? Kita diskusija kilo dėl Italijos kvietimo prisijungti prie sutarties. Italiją labai rėmė anksčiau skeptiškai jos atžvilgiu nusistatę prancūzai, tuo tarpu amerikiečiai ir britai dėl Italijos narystės abejojo, nes nenorėjo Šiaurės Atlanto sąjungos veikimo plėsti ir į Viduržemio jūrą. Pagaliau ginčo objektas buvo ir sutarties trukmė. Prancūzai teigė, kad jos trukmė galėtų būti maksimaliai ilga – net iki penkiasdešimt metų. Tuo tarpu amerikiečiai sakė, kad Senatas vargu ar patvirtins ir dešimties metų trukmės sutartį. Tačiau didžiausios problemos kilo, kaip reikėjo tikėtis, dėl penktojo sutarties straipsnio formuluočių. Per preliminarias konsultacijas Senato lyderiai sakė, kad jie priešinsis sutarčiai, kuri numatys automatišką JAV įsipareigojimą kariauti, jeigu bus užpulta kuri nors sutarties valstybė. Tik prezidentui Trumenui asmeniškai įsikišus į konsultacijų su senatoriais procesą pavyko rasti kompromisinę formuluotę.1949 metų sausio mėnesį parengus pirmąjį Šiaurės Atlanto sutarties projektą buvo priimti sprendimai ir dėl kitų valstybių kvietimo prisijungti prie septyneto tolesnių derybų. Pasiūlymus gavo Airija, Danija, Islandija, Norvegija ir Portugalija. Tačiau tokio pasiūlymo nesulaukė Švedija, kuri tuo metu inicijavo ir ragino Norvegijos ir Danijos vyriausybes sudaryti „kolektyvinio neutraliteto” sutartį. Ypač skeptiškai į švedų projektą žiūrėjo norvegai, nes sovietinės grėsmės atveju ji nenumatė jokių Švedijos įsipareigojimų padėti gintis norvegams. Todėl, gavę pakvietimą iš Vašingtono, norvegai nedvejodami apsisprendė jungtis į Šiaurės Atlanto sąjungą. Po tam tikrų svyravimų prie jų prisijungė ir Danija. Airijos vyriausybė į pasiūlymą atsakė, kad tiktai salos padalijimo nutraukimas gali būti šalies įsijungimo į Šiaurės Atlanto sąjungą prielaida. Vadinasi, Airija lieka nuošalyje. Tuo tarpu srategiškai svarbi Islandija savo sutikimą pareiškė, nepaišydama savo nedidelės komunistų partijos opozicijos. Portugalija, įsitikinusi, kad tam neprieštaraus Ispanija, irgi sutiko prisijungti prie aljanso. Kebliausia buvo su Italija. Italijos vyriausybė, nors ir negavusi oficialaus kvietimo, pati sausio 12 dieną paskelbė pageidaujanti tapti sąjungos nare. Tiktai įtikinusi kitas šalis, kad ji neįtrauks savo naujų sąjungininkių į Triesto ir kitus su buvusiomis kolonijomis susijusius reikalus, ir palaikoma Prancūzijos, Italija vis dėlto irgi buvo pakviesta prisijungti prie sąjungos.Sutarties veikimo geografija, kurioje galios penktojo straipsnio nuostata, buvo apibrėžta taip: a) kadangi Vokietija nebuvo sutarties dalyvė, tai prie sutarties buvo pridėta speciali deklaracija, kurioje sakoma, kad „ginkluotas vienos ar kelių sutarties dalyvių užpuolimas reiškia ir tų šalių okupacinių ginkluotųjų pajėgų užpuolimą bet kurioje Europos dalyje. Šios deklaracijos nuostatą buvo sutarta taikyti ir Prancūzijos Alžyro departamentui. Tačiau Prancūzijai buvo aiškiai pasakyta, kad sąjunga neteiks garantijų Prancūzijos pajėgoms Maroke ir Tunise; b) šiaurine sutarties veikimo riba buvo sutarta laikyti visą erdvę į šiaurę nuo Norvegijos Špicbergeno salyno ir Kanados Šiaurės Vakarų teritorijos iki pat Šiaurės ašigalio; c) pietine veikimo riba nutarta laikyti Vėžio atogrąžą…, kuri tapo skiriamąja Šiaurės Atlanto sutarties ir Rio de Ženeiro sutarties veikimo riba. Galutinai Šiaurės Atlanto sutartis pasirašyti buvo parengta 1949 metų kovo mėnesį, o pasirašymo ceremoniją numatyta surengti tų pačių metų balandžio 4 dieną Vašingtone.Tuometinių JAV politikų įsivaizdavimu, Šiaurės Atlanto sutartis buvo tiktai savotiškas militarinis Maršalo plano analogas. Savo saugumu turėjo rūpintis patys europiečiai, o amerikiečių misija – padėti Vakarų Europai „atsistoti ant kojų”, kad paskui ji galėtų veikti savarankiškai. Kitas JAV įsikišimo atvejis būtų tiktai jau tiesioginiai karo veiksmai prieš sąjungininkes. Bet ir tuo atveju pagrindinis amerikiečių argumentas būtų visų pirma atominė bomba. Tada niekas tikrai negalvojo, kad Šiaurės Atlanto sutarties pagrindu susikurs Šiaurės Atlanto sutarties organizacija – NATO, kuri turės išplėtotas politinio ir karinio bendradarbiavimo struktūras ir netgi JAV kariškio vadovaujamas integruotas karines pajėgas. Tokia mąstysena, be abejonės, palengvino sutarties ratifikavimą JAV Kongrese. Sutartis JAV Senate buvo ratifikuota 1949 metų liepos 21 dieną po dvylikos dienų debatų 82 balsais prieš 13. Pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis buvo tiktai bendradarbiavimo principų išvardijimas. Joje beveik nieko nekalbama, kad turės būti sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, juolab kaip ji atrodys. Tik devintajame straipsnyje užsimenama, kad Sutarties įgyvendinimu turės rūpintis Šiaurės Atlanto taryba, kuriai prireikus talkins Gynybos komitetas. Kai 1949 metų rugsėjo mėnesį Vašingtone susirinko Šiaurės Atlanto sutarties šalių užsienio reikalų ministrai į pirmąjį Šiaurės Atlanto tarybos posėdį, dar niekas nekalbėjo, kad bus kuriama tarptautinė organizacija. Jai nebuvo numatoma nei būstinė, nei sekretoriatas, nei tarptautinis biudžetas, nei atsakingas pareigūnas. Organizacine prasme buvo planuojama turėti keletą ad hoc komitetų įvairiems reikalams svarstyti. Vienintelė nuolat veikianti institucija turėjo būti Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir JAV vyresniųjų karininkų grupė, turėjusi rūpintis strateginiu kariniu planavimu. Ši grupė nebuvo susijusi su Pentagonu – laikytasi nuostatos, kad Vakarų Europos gynyba yra visų pirma jos pačios reikalas, o JAV yra tiktai rėmėja ir pagalbininkė.Suprantama, Vakarų Europos saugumui to buvo per maža. Neaiškią ir neapibrėžtą situaciją, kaip visada, galutinai „išsprendė” Stalinas, 1949 metų rugsėjo mėnesį susprogdinęs pirmąją sovietinę atominę bombą. Taip visų ekspertų nuostabai Amerika gana greitai prarado branduolinio ginklo monopolį. Šis faktas neabejotinai pakeitė JAV gynybos politiką, paskatino peržiūrėti strategines nuostatas, pakeisti savo nuostatą, kad jie „iš toli” rems Europos saugumą bei prieiti prie išvados apie būtinybę Vakarų Europoje nuolat laikyti JAV kariuomenės kontingentą.Antrasis Šiaurės Atlanto tarybos susitikimas turėjo įvykti praėjus metams po sutarties pasirašymo, 1950 metų gegužės mėnesį Londone. Tačiau kol kas apčiuopiamų Šiaurės Atlanto sutarties įsigaliojimo rezultatų nebuvo, kaip nebuvo ir pačios organizacijos. Tam kliudė ne tik amerikiečių nenoras per daug finansiškai įsipareigoti, bet ir prancūzai, kurie laikėsi kitokio negu sąjungininkai požiūrio į Vokietijos ateitį. JAV ir Didžioji Britanija dėl nemažėjančios sovietinės grėsmės norėjo kuo greičiau atkurti pramoninį ir karinį Vokietijos potencialą ir įtraukti jį į bendrą Vakarų gynybos sistemą. Tuo tarpu Prancūzijoje vis dar buvo puoselėjami planai išlaikyti silpną ir beginklę Vokietiją. Išeitį iš šios aklavietės rado patys prancūzai. Idėjos autorius – Prancūzijos modernizacijos komiteto vadovas Žanas Monė (Jean Monnet), kuris parengė planą sujungti buvusių Antrojo pasaulinio karo priešių- Vokietijos ir Prancūzijos – strateginių žaliavų (t.y. anglių ir plieno) pramonę ir perduoti viršvalstybinei kontrolei. Šį planą, prieš tai diplomatiniais kanalais suderintą su amerikiečiais ir vokiečiais, antrojo Šiaurės Atlanto tarybos susitikimo išvakarėse 1950 metų geg…užės 9 dieną paskelbė tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robe-ras Šumanas (Robert Schuman). Ši prancūzų iniciatyva buvo reikšmingu ne tik tuo, kad iš jos vėliau išsiplėtojo Europos integracijos procesas bei buvo atvertas kelias Vokietijos įtraukimui į Vakarų kolektyvinės gynybos sistemą, bet ir tuo, kad buvo pašalinta esminga kliūtis Šiaurės Atlanto sąjungą paversti tikra Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Tas pats Prancūzijos užsienio reikalų ministras Šumanas 1950 metų gegužės mėnesį Londone Šiaurės Atlanto tarybos ministrams pasiūlė, kad vietoj gausybės komitetų ir darbo grupių kiekviena valstybė paskirtų savo atstovo pavaduotoją, kuris nuolat rūpintųsi vien tiktai Šiaurės Atlanto tarybos reikalais ir taip užtikrintų, kad organizacija nuolat funkcionuotų. Po tam tikrų abejonių šis pasiūlymas buvo priimtas ir reiškė faktišką Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos {NATO; angį. North Atlantic Treaty Organization) įsteigimą. Buvo nutarta, kad politinė NATO būstinė, kurioje nuolat dirbs nuolatiniai atstovai, bus Londone. Atitinkamai Valstybių atstovų pavaduotojai iš savo tarpo išsirinks pirmininką, kuris ir vadovaus posėdžiams.Tačiau galutinai amerikiečiams apsispręsti ir pradėti rimtai žiūrėti į NATO padėjo 1950 metais prasidėjęs karas Korėjoje. Amerikiečiai, įsitraukę į karinį konfliktą Korėjoje, tuo pačiu siekė pademonstruoti, kad jie jokiu būdu nesusilpnina savo dėmesio Europos saugumo reikalams ir NATO tapo puikia priemone tai akivaizdžiai pademonstruoti. 1950 metų rugsėjo-spalio mėnesiais Niujorke vykusiame trečiajame Šiaurės Atlanto tarybos susitikime buvo nuspręsta kurti integruotas karines pajėgas, kurios būtų pavaldžios centralizuotai vadovybei Europoje. O 1950 metų gruodžio 17 dieną kitame Šiaurės Atlanto tarybos susitikime Briuselyje JAV valstybės sekretorius pranešė, kad JAV prezidentas Trumenas vyriausiuoju Jungtinių NATO pajėgų vadu paskyrė generolą Dvaitą Eizenhauerį ir pavedė jam įsteigti Vyriausiąją jungtinių pajėgų Europoje vadavietę Paryžiuje. 1951 metų balandžio 2 dieną generolas Eizenhaueris paskelbė, kad Jungtinė vadavietė įrengta ir yra pasirengusi veikti. Štai šią datą ir galima laikyti NATO, kaip kolektyvinės gynybos organizacijos, funkcionavimo pradžią. Europos SąjungaDabartinė Europos Sąjunga buvo kuriama tam tikrais etapais, valstybėms narėms pasirašant steigiamąsias sutartis, kurios šiandien sudaro pirminę Bendrijos teisę ir kartu su kitais teisiniais aktais reguliuoja valstybių narių tarpusavio santykius, įsipareigoja šalis gerbti pagrindines teises, garantuojamas Europos žmogaus teisių konvencijoje. Antrinė Bendrijos teisė (Tarybos ir Europos Komisijos priimti aktai) veikia tik tada, kai ji neprieštarauja pirminei bendrijos teisei, t.y. steigiamosios sutartims. Antrinė teisė gali tik patikslinti pirminę teisę, kurios atžvilgiu ji yra interpretuojama. Panagrinėkime šias steigiamąsias sutartis ir jų reikšmę ES plėtojimuisi išsamiau. Kertinius akmenis Europos Bendrijai padėjo du prancūzai – J.Mone, gana sėkmingai vykdęs pokarinės Prancuzijos ekonomines reformas su planinio ūkio elementais ir Prancuzijos užsienio reikalų ministras R.Šumanas. Abu jie – karšti vieningos Europos šalininkai – siūlė gerokai apriboti atskirų šalių suverenitetą. 1950 m. gegužės mėn. Buvo paskelbta vadinamoji Šumano deklaracija, kurioje buvo išdėstytos vieningos Europos sukūrimo sąlygos ir tikslai. Pagrindinė sąlyga, leidžianti žengti pirmąjį žingsnį į vieningą Europą, buvo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas. Tik esant santaikai tarp didžiųjų Europos valstybių buvo galima politinė bei ekonominė visos Europos sąjunga. Vokiečiai šį pasiūlymą sutiko palankiai, o K.Adenaueris privačiuose pokalbiuose pritarė jam iš karto. Prie šios deklaracijos netrukus prisijungė Italija, Belgija, Liekswmburgas bei Olandija. 1951 m. balandžio mėnesį šios šešios valstybės pasirašė Paryžiaus sutartį, kuri įkūrė pirmąją vieningos Europos pakopą – Europos anglies ir plieno bendriją. Europos angliakasybos ir plieno p…ramonė buvo telkiama į vieną centrą. Projektas apemė vieną iš svarbiausių žemyno pramonės sričių, lemiančių maždaug ketvirtadalį visos prekybos tarp šešių šalių, kurias vėliau imta vadinti “Mažąja Europa”. Paryžiaus sutartyje buvo du iš esmės nauji aspektai: • ekonominiu požiūriu buvo sukurta laisvos prekybos erdvė, bendroji rinka angliakasybos, metalurgijos pramonės šakoms: 1953 02 10 pradėjo veikti akmens anglies, geležies rūdos ir metalo laužo bendroji rinka; 1953 05 10 – bendra plieno rinka. Kartu buvo panaikinti visi muitų tarifai beveik visoms produkcijos rūšims;• politinė šios sutarties reikšmės buvo ta, kad pirmą kartą Europoje atsirado tarpvalstybinė organizacija, turėjusi aiškių supranacionalinių bruožų.ES konstituciniai pagrindai Amsterdamo sutartis Mastrichto sutartis 1997 m. Pakeista ir papildyta ES sutartis Vieningos Europos aktas 1992 m. Europos SąjungoaRomos sutartis 1986 m. Pakeista ir papildyta EEB sutartis Paryžiaus sutartis 1957 m. EEB EURATOM 1951 m. EAPB EAPB sutartis sudaryta penkiasdešimčiai metų ir galios iki 2002 m. Organizacijos būstinė yra įsikūrusi Liuksemburge. Kartu buvo sukurtos ir 4 Centralizuotos EAPB struktūros. Aukštoji valdžia arba Komisija turėjo teisę priimti visiems bendrijos nariams privalomus sprendimus, teikti rekomendacijas. Šios institucijos kompetencija buvo skiriamos subsidijos ir pagalba, finansuojami tyrimai, kontroliuojamos kainos. Komisija buvo sudaroma iš Bendrijos šalių deleguotų atstovų, kurie formaliai buvo nepriklausomi. Ministrų Taryba buvo įkurta Beniliukso šalių iniciatyva, siekiant apriboti Komisijos veiklą ir suteikti kiekvienai sutarties narei galimybę ginti savo interesus per savo atstovą. Bendroji Asamblėja turėjo suteikti Bendrijos sprendimams demokratinio pobūdžio. Tačiau vargu ar ji atliko šią svarbią funkciją. Mat Asamblėjos nariai buvo ne renkami, bet skiriami iš parlamento tarpo. Asamblėja veikia daugiau kaip patariamoji institucija. Bendrijos Teismas turėjo spręsti konfliktus tarp šalių, tarp Bendrijos institucijų ir šalių. Kaip ir reikėjo tikėtis, Šumano planas iš pradžių susidūrė su pasipriešinimu. Britai teigė, kad jis nesuderinimas su jų Tautų sandraugos ryšiais, o leiboristai įžvelgė jame stambiojo verslo suokalbius. Vokietijoje ir Prancūzijoje planui priešinosi tiek kairieji, tiek dešinieji. Komunistai dėjosi tikraisiais gnėjais nacionalinių interesų, kuriuose esą išdavę R.Šumanas, K.Adenaueris ir de Gasperi. Nepaisant priešinimosi, 1952 m. EAPB pradėjo funkciuonuoti ir per penketą metų kuo puikiausiai įrodė savio veiksmingumą. Plieno gamyba padidėjo 42 proc., prekyba tarp šešių narių klestėjo. Tarp valstybių buvo pašalintos kliūtys prekiauti tarpusavyje anglies ir plieno pramonės žaliavomis bei produkcija. Didėjo tų pramonės šakų darbininkų darbo užmokestis, buvo kuriamos ir naujos darbo vietos. Tai stipriai paveikė Bendrosios rinkos priešininkus. Jie negalėjo nepastebėti tokių teigiamų pokyčių. Net vokiečių bei italų socialdemokratai ailgainiui pripažino bendrąją rinką, o vakarų Europos komunistai galu gale buvo priversti sušvelninti savo priešinimąsi.
Pirmoji krizė Bendriją ištiko šeštajame dešimtmetyje. Dėl padidėjuso naftos vartojimo anglies pramonėje prasidėjo perprodukcijos krizė. Ją kiekviena šalis bandė įveikti savaip, nepaisydama bendrijos Komisijos reikalavimų. 7-tajame dešimtmetyje anglies ir plieno pramonė neteko lemiamo vaidmens Europos šalių pramonės struktūroje ir jau buvo nebeįmanoma integracinių procesų grįsti vien šių šakų kooperacija.Romos sutartisDar R. Šumano paskelbtoje deklaracijoje buvo tikimasi, kad įkurta EAPB padės sureguliuoti santykius tarp Prancuzijos ir Vakarų Vokietijos bei formuoti bendrą rinką. Jau tada buvo aišku, kad ateityje bendroji rinka turės būti išplėsta ir į kitas ekonomines sferas. 1954 m. nyderlandų užsienio reikalų ministras J.Beinas pasiūlė sukurti muitų sąjungą naujoms ekonomikos šakoms, tarp jų energetikai ir transportui. Jo pasiūlymą EAPB valstybių narių vy…riausybės 1955 m. apsvarstė Mesinoje ir priemė garsiąją Mesinos rezoliuciją. Joje buvo kalbama apie ekonominės bei politinės Europos Sąjungos būtinybę. Vadovaujant belgijos užsienio reikalų ministrui P.H.Spaakui, buvo sukurtas EAPB vyriausybių narių komitetas, kuris atliko paruošia mąjį darbą naujai integracinei sutarčiai pasirašyti. Pagrindiniai nesutarimai tarp Prancuzijos ir Vokietijos iškilo vėl. Prancūzai bijojo, kad bendroji rinka daugiausiai naudinga vokiečiams ir siūlė tik muitų sąjungą. Jie taip pat reikalavo ypatingų projekcijų savo žemės ūkiui, nes Prancūzijos ūkininkai buvo tradiciškai apsaugoti nuo užsienio konkurentų. Derybos truko maždaug dvejus metus ir 1957 m. kovo 23 d. Romos konferencijoje šešios valstybės pasirašė dvi sutartis, įkurdamos dvi naujas organizacijas: • Europos ekonominę bendriją (EEB)• Europos atominės energetikos bendriją (“Euratom).Abi sutartys įsigaliojo 1958 m. sausio 1 dieną. Ratifikavomo problemos kilo tik Prancūzijoje ir Italijoje, kur tam priešinosi komusnistai. Steigiamajame dokumente buvo numatyta tuo)jau pat sumažinti muitų tarifus ir iki 1967 m. panaikinti muitų barjerus. Ne narėms muitų tarifai turėjo būti palikti, už ką bendrijai smarkiai kritikavoo į ją neįstojusios šalys. Šalys, pasirašiusios Romos sutartį dėl “Euratom” įkūrimo, bendradarbiaja branduolinės energetikos srityje, kartu siekia apsirūpinti žaliavomis, or ganizuoja tiriamuosius darbus šioje srityje, keičiasi technine informacija. Jos taip pat įsipareigojo bendromis jėgomis statyti Europos atominės energetikos objektus. Šis integracinis junginys pasirašė eilę sutarčių su JAV. Būtent iš Amerios dabar yra gaunama branduolinės žaliava. “Euratom” negali naudoti branduolinės energijos kariniams tikslams. Tyrimai vyksta šiuose moksliniuose centruose: Karlsruhe (Vokietija), Ispre (Italija), Gele (Belgijoje) ir Kelene (D.Britanija). “Euratom” būstinė yra įsykūrus Briuselyje.“Euratom” organizacijos sukūrimas inicijavo Prancūzija. Ši organizacija daug prisidėjo prie energetikos taikiems tikslams vystymosi bei ateityje numatė įkurti Europos atominę agentūrą. Tuo tarpu EEB sukūrimu labiausiai suinteresuota buvo Vokietyja, kurios augančiai pramonei ir eksportui reikėjo naujų rinkų. Ateityje daugelis iškeltų EEB tikslų (vidaus muitų panaikinimas, bendras užsienio terifas, bendros rinkos sukūrimas) buvo įgyvendinti. Apskritai imant, EEB nemažai prisidėjo prei tarptautinės prekybos liberalizavimo, o ne paprasčiausiai paketė senąjį nacionalinių valstybių protekcionizmą nauju europiniu bloku, apsisitačiusiu aukštomis tarifų sienomis. 1967 m, įsteigus visoms trims bendrijoms (EAPB, EEB, “Euratom”) bendras valdymo institucijas, jos buvo pavadintos Europos Bendrijų vardu. Nuo to laiko masinės informacijos preimonės ir kasdieninėje kalboje trys bendrijos buvo traktuojamos kaip viena. Sutartis pasirašiusių valstybių piliečiai laiko save Europos Bendrijos piliečiais.Per penkerius metus nuo įkūrimo EEB, apimanti milijonus gyventojų, tapo pasaulyje didžiausia prekybos gigantu, didžiausia eksportuoja ir žaliavų pirkėja. Pagal importą ji užėmė antrą vietą, o pagal plieno gamybą atsiliko tik nuo JAV. Bendras šešeto pramonės gamyba nuo 1950 m. iki 1960 m. padidėjo 70 proc. Šių įspudingų laimėjimų pasiekta todėl, kad buvo išteklių, liberalizuota prekyba ir leista laisvai veikti rinkos mechanizmams. Tačiau vieningos Europos kūrėjai jau tda suprato, kad ne visos ekonomikos šakos gyvybingos. Net patys karščiausi laissez faire liberalizmošalininkai buvo priversti pripažinti, kad, norint išsaugoti žemės ūkį, planuoti jį reikia centralizuotai. Stambieji verslininkai I planuotojų veiklą žiūrėjo nuogąstaudami. Kai kurioms vyriausybėms atrodė, kad viršnacionalinė valdžia tampa pernelyg stipri ir nepriklausoma, kad atsiranda naujas technologijų elitas, labiau atsidavęs Europai, o ne savo šaliai. Vienintelė tikra EEB krizė kilo iš jos pačios laimėjimų – D.Britanija ir kitos Europos šalys, kurios iš pradžių priešinosi Bendrijos projektui. Galu gale s…uvokė savoklaidą ir ėmė prašyti priimamos. EEB narių nesutarimai šiuo klausimu priklauso vėlesniam Europos istorijos etapui. Vieningos Europos aktasDevintasis dešimtmetis įsimintas prasidėjusiais intensyviais debatais dėl reformų Bendrijoje, pavadintais “antrosios kartos Europa” ar “Europos Sąjunga”. Labiausiai įsidėmėtinas buvo “Sutarties dėl Europos Sąjungos įsteigimo projektas”, kurį Eoropos Parlamentas priemė 1984 m. Sutartyje buvo siūloma perduoti Sąjungai naujus ekonominės ir valiutų politikos, socialinės, užsienio ir saugumo politikos įgaliojimus, t.y. pačiuose svarbiausiuose nacionalinės politikos baruose. Sąjungos įstatymų leidimo tvarka turėjo būti pagrįsta dviejų rūmų sistema, panašiai kaip federacinėje valstybėje. Nors buvo nerealu tikėti,kad sutarties projektą ratifikuos nacionaliniai parlamentai ir jis taps įstatymu, projektas metė iššūkį valstybės narėms. Vyriausybės atsiliepė į Parlamento iniciatyvą. 1985 m. gruodžio mėn. Liuksemburgo Europos Taryba nutarė parengti “Vieningos Europos aktą”, kuris turėjo paspartinti integracijos procesą. Jis buvo paskelbtas 1986 m., o įsigaliojo kitų metų liepos 1 dieną. Šis aktas modifikavo, t.y. pakeitė ir papildė Paryžiaus ir Romos sutartis, pagal kurias buvo įkurtos EAPB, EEB ir “Euratom”. Formaliai tai buvo grupė papildymų ir priedų prie steigimo sutarčių. Jo preambulėje buvo konstatuotas tikslas sukurti Europos Sąjungą. Vienintelis Europos aktas suformulavo kai kurias bendras teisines normas, akcentuojančias tokias nuostatas: 1. Iki 1992 m. gruodžio 31 d. sukurti bedrą Europos rinką; tam reikėjo įgyvendinti apie 270 konkrečių priemonių, harmonizuoti valstybių narių teisines sistemas ir laisvam asmenų, prekių paslaugų ir kapitalo judėjimui pašalinti fizines, technines, mokesčių kliūtis.2. Įgyvendinti EB institucijų reformą, daugiau kompetencijos suteikiant Europos Parlamentui, ir demokratizuoti sprendimų priėmimo procesą:• išplėsti Tarybos nutarimų “kvalifikuotą dauguma” priėmimą į kitas sritis (vienbalsiškumas naudojamas priimant sprendimus, susijusius su mokesčiais);• padidinti Europos Komisijos įgaliojimus• sustiprinti Europos Parlamento Poziciją priimant sprendimus (įvesta “Bendradarbiavimo procedūra”);• prie Teisingumo Teismo sukurti pirmosios instancijos teismą, turintį teisę pirmoje instancijoje nagrinėti kai kurių kategorijų bylas.3. Išplėsti bendrijos kompetencijątokiose naujose srityse kaip aplinkosauga, tyrimų ir technologijos vystymas ir pan.4. Įpareigoti valstybės nares glaudžiai bendradarbiauti užsienio politikos ir saugumo srityse. Europos politinis bendradarbiavimas (EPB) buvo teisiškai integruotas į EB sutartį.Vieningos Europos aktas inicijavo bendrijos agrarinės, finansinės ir struktūrines politines reformas. Priėmus Deloro paketą, buvo pradėtos spręsti perprodukcijos, Bendrijos finansų ir struktūrinės politikos problemos. Ties, Vieningos Europos aktas nenumatė to (o gal ir negalėjo numatyti), kas įvyko Vidurio ir Rytų Europoje 1989 m. SSRS žlugimas pakeitė Europos politinį ir ekonominį klimatą. Bendrija, ruošusi Mastrichto susitarimą, atsidūrė visiškai neplanuotoje padėtyje, dėl kurios kilo daug nesusipratimų. Atsirado daugybė šalių, panorusių įstoti į Bendriją.Mastrichto sutartisVieningos rinkos kūrimo projektas buvo sėkmingai vykdomas ir paskutiniojo dešimtmečio pradžioje imta orientuotis pagal naują krypties ir tikslo pojūtį aiškiai įsivaizduojant Europos Sąjungą. 1990 m. gruodžio mėn. Bendrijos vadovai oficialiai sušaukė dvi tarpvyriausybines konferencijas. Pirmoji turėjo nužymėti ekonomines bei valiutų sąjungos sukūrimo žingsnius, anroji – panaikinti kliūtis politinės sąjungos kelyje. Šių dviejų konferencijų rezultatas buvo Europos Sąjungos sutertis, kurią šalys pasirašė 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte. Tačiau iki galutinio ratifikavimo ir įsigaliojimo 1993 m. lapkričio 1 d. ji turėjo įveikti keletą kliūčių. 1992 m. birželio 2 d. surengtame referendume danai nedidele balsų persvara pasisakė prieš ratifikavimą ir tik po …1993 m . egužės mėn. Įvykusio antrojo referendumo, prieš tai specialiu susitarimu padarius nuolaidą Danijai, pavyko užsitikrinti jos pritarimą. Prancuzijos visuomenės nuomonė dėl sutarties taip pat buvo labai prieštaringa ir 1992 m. rugsėjo mėn. Surengtame referendume sutarčiai ratifikuoti pritarė tik nedidele balsų persvara. Didžiojoje britanijoje valdančiosios Konservatorių partijos oponentai sutarties ratifikavimą užtempė iki 1993 m. rugpjūčio 2 d. Vokietijoje teisinis iššūkis ratifikavimui buvo mestas Konstituciniame teisme, aiškinant, jog sutartis prieštarauja šalies politinei struktūrai. Nors 1993 m. spalio 12 d. teismas šį argumentą atmetė, greta to priemė keletą sprendimų svarbiais klausimais gerokai apri bodamas politikų manevravimo dėl integracijos erdvę. Net ir kitos valstybėse- narėse, kurios laiku – iki 1992 m. gruodžio 31 d. ratifikavo sutartį, buvo išsakyta nemažai kritinių pastabų. Bloga žmonių nuojauta ir atviras nepasitikėjimas kilo daugiausia dėl to, kad sprendimas dėl Europos Sąjungos sukūrimo buvo priimtas už uždarų durų. Priešingai negu dėl vieningos rinkos kūrimo, tarpvyriausybinių konferencijų medžiaga nebuvo plačiai paskelbta ir Bendrijos šalių piliečiai nebuvo susipažinę nei su europos Sąjungos įkūrimą skatinusiais veiksniais bei tikslais, nei su pačios organizacijos ar jos rezultatų poreikiais. Šokas po pirmojo nesėkmingo referendumo danijoje privertė greitai užpildyti informacijos spragą ir tik tda prasidėjo intensyvios ir vaisingos diskusijos dėl Europos integracijos ateities. Nors visų Europos integracijos kritikų įtikinti vieningos Europos privalumais buvo neįmanoma, debatuose paaiškėjo viena: Europos integracija negali būti nuleista viršaus, bet turi išsirutulioti organiškai, ją turi pagimdyti kartu Sąjungoje gyvenančių žmonių siekimai ir įsitikinimai. Tai, be kita ko, kad Europos sąjungos lygį pasiekiantys procesai turi būti suprantamesni ir galiausiai labiau kontroliuojami….LIETUVA IR TARPTAUTINĖS DERYBOSEuropos SąjungaDerybose nueitas kelias nebuvo lengvas. Pradėjus derybas dėl narystės Europos Sąjungoje tik kartu su antrąja banga 2000 metų vasario 15 dieną, Lietuvai teko vytis dvejais metais ankščiau derėtis pradėjusias šalis kandidates. Valstybės ir visuomenės susiteklkimo dėka tai pavyko padaryti – Lietuva stojimo derybas sėkmingai baigė 2002 metais gruodžio 13 diena kartu su kitomis devyniomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis kandidatėmis. Ir tai nepaisant to, kad Lietuvos derybinis paketas toli gražu nebuvo pats lengviausias. Lietuvai teko spręsti bene sudėtingiausias deribines problemas – Ignalinos atominės elektrinės uždarymo bei kaliningrado tranzito klausimus. Derybų tikslams pasiekti prireikė darnių visų Lietuvos politinių jėgų, valstybės valdžios institucijų bei diplomatinės tarnybos pastangų ir darbo. Siekiant narystės Europos Sąjungoje vyko ne vieni seimo rinkimai, keitėsi vyriausybės, ministrai ir vyriausieji derybininkai, tačiau viso proceso metu buvo užtikrinamas darbų ir siekių tęstinumas. Didelį kasdienį darbą atliko visų ministerijų ir kitų valstybės institucijų tarnautojai. Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje procese dalyvavo per 40 valstybės institucijų, į Briuselį buvo išsiųsta per 6000 puslapių oficialių derybinių dokumentų.Visą derybų procesą galima suskaidyti į tris pagrindinius derybų etapus – pradinį etapą, derybas dėl ES taisyklių įgyvendinimo ir galutinį etapą (derybos dėl finansinių ir sudėtingiausių politinių klausimų). Šie etapai išskiriami remiantis dviem svarbiausiais kriterijais.Pirmasis kriterijus labia konkretus – derybų etapus apibūdina derybose nagrinėjamų klausimų techninis ar politinis sudėtingumas. Derybos buvo pradėtos nuo lengvų derybų klausimų, palaipsniui buvo prieinama prie sudėtingęsnių, o derybbų pabaigoje buvo svarstomi sunkiausi finansiniai ir politiniai klausimai.Antrasis kriterijus – tai kiekvieno iš šių etapų politinio konteksto ypatybės. Derybų dinamiką veikė ne tik techninė pažanga, pasiekiama sprendžiant įvairius derybų klausimus, bet ir bendroji ES plėtros logika, kuri buvo glaudžiai susijusi su vidinėe ES politne darbotvarke.Kiekvienas iš derybų etapų skaidomas į šešių mėnesių laikotarpius pagal tuo metu ES pirmininkaujančias šalis. Pirmajame etape 2000 metais ES pirmininkavo Portugalija ir Prancūzija, antrajame etape 2001 metais Švedija ir Belgija, trečiajame etape 2002 m. – Ispanija ir Danija. NatoPolitinio bendradarbiavimo pradžia laikomi 1991 metai, kai buvo užmegzti pirmieji Lietuvos ir NATO kontaktai, tuomet Lietuva kartu su kitomis Vidurio ir Rytu Europos valstybėmis buvo pakviesta įkurti Šiaurės atlanto bendradarbiavimo tarnybą. Tokiu būdu Lietuva siekė užmegzti formalius ryšius su NATO valstybėmis, spręsti savo valstybės saugumo klausimus. Politinio bendradarbiavimo pradžioje buvo pasikeista aukščiausių pareigūnų vizitais. 1992 m. Lietuvoje lankėsi NATO generalinis sekretorius M.Veneris, o LR Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V.Landsbergis viešėjo NATO būstinėje Briuselyje Kitas svarbus Lietuvos integracijos į NATO etapas buvo 1994 m. sausio 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko oficialus laiškai NATO generaliniam sekretoriui. Jame buvo oficialiai paprašyta priimti Lietuvą į NATO. 1994 m. Briuselyje buvo atidarytas Lietuvos biuras prie NATO. Ilgainiui jis reorganizuotas į aukštesnio rango nuolatinę atstovybę – Lietuvos misiją prie NATO.Aljanse 1994 m. kilusi NATO iniciatyva “Partnerystė taikos labui” narystės NATO siekiančioms valstybėms tapo pirmu žingsniu įgyvendinant savo tikslą. 1995 m. Aljansas priėmė NATO plėtros studiją, kurioje buvo numatyti uždaviniai NATO kandidatėms. Lietuva viena pirmųjų pradėjo dalyvauti politinėse NATO plėtros konsultacijose, kurios vyko su kiekviena kandidate atskirai. Tokiu būdu NATO gauna informaciją apie konkrečius Lietuvos žingsnius siekiant narystės bei šalies santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Lietuva aktyviai dalyvauja diskusijose dėl plėtros ir teikia pasiūlymus ne tik kaip pas…partinti šį procesą, bet ir kaip jį pritaikyti prie kiekvienos šalies galimybių. 1996 m. Lietuva įteikė dokumentą, kuriame pasiūlė visas šalis partneres pakviesti derybų dėl narystės vienu metu, o tik po to jas diferencijuoti pagal kiekvienos šalies padarytą pažangą. 1999 m. balandžio mėn. Vašingtone įvykusiame NATO valstybių vadovų susitikime Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis buvo įvardintos kaip nemažą pažangą padariusios kandidatės. Vašingtone taip pat patvirtintas NATO narystės veiksmų planas. Jame numatyta, jog kiekvienais metais Lietuva ir kitos kandidatės pateikia pasirengimo narystei programą, kurios įgyvendinimą kasmet įvertina NATO ekspertai. 2000 m. gegužės mėnesį Vilniuje įvyko devynių kandidačių į NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas. Priimta bendra deklaracija dėl NATO plėtros bei įvardyti Vilniaus grupės bendradarbiavimo principai. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje septynios NATO kandidatės – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – pakviestos pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės. 2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai. 2004 m. kovo 1 dieną NATO Generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pranešė Lietuvai ir dar šešioms pakviestosioms į Aljansą šalims, kad prisijungimo prie Aljanso protokolams pritarė visos devyniolika dabartinių NATO šalių narių, ir pakvietė Lietuvą pradėti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikaciją. 2004 m. kovo 11 dieną Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą pasirašė Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas.2004 m. kovo 12 dieną LR Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą. 2004 m. kovo 29 dieną Lietuva tapo NATO nare. Vašingtone Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei. 2004 m. balandžio 2 dieną Briuselyje įvyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija naujų NATO narių priėmimo proga. Taip pat pirmą kartą įvyko NATO-Rusijos Tarybos susitikimas 27 šalių formatu.IŠVADOSIšsiaiškinus derybų sampratą, galime teigti, kad šiuo metu derybos suprantamos įvairiai ir bendro, visimiems priimtino apibrėžimo nėra. Tačiau paprasčiausiai derybos gali būti suprantamos, kaip bendravimo procesas, kurio metu partneriai remdamiesi skirtingais tikslais, bei pozicijomis siekia rasti abi šalis patenkinantį sprendimą.Apžvelgtus tarptautinių derybų istoriją, galime teigti, kad Europos sąjunga ir Nato susiformavo per ilgą laiko tarpą, tam tikrais etapais, per kurį jos susidūrė su daugybe problemų, tačiau kol kas sėkmingai jas sprendžia. Be to šių organizacijų susikūrimą lėmė saugumo ir vieningumo nebuvimo problema Europoje, kurią šiomis organizacijomis siekiama išspręsti. Visiškai užtikrinti saugumo nepavyko, tačiau drąsiai galime teigti, kad esame vieningesni ir saugesni su šiomis organizacijomis, negu be jų.Apžvelgus Lietuvos sudarytas tarptautines derybas, galime teigti, kad Nato ir Europos Sąjungos kelyje buvo ir nusivylimų, ir sudėtingų sprendimų ir, be abejonės, viską atlyginančių pasiekimų bei aukštų vertinimų. Kai kam stojimo laikotarpiai pasirodė per ilgi, narystė Vidurio ir Rytų Europos šalims buvo žadama gerokai ankščiau. Kai kam – priešingai – neva per daug skubėta, reikėjo geriau pasirengti narystei. Man nuomone Lietuva susiklosčiusiomis aplinkybėmis pasinaudojo optimaliai.Atskleidus tarptautines derybas, kaip mokslą ir meną, galime teigti, kad tarptautinės derybos reikalauja ne tik žinių, tačiau ir meno subtilybių, tai galėjome įsitikinti apžvelgę tiek istorijoje vyksiąs derybas, tiek ir Lietuvos derybų pavyzdžius. Be to kiekviena sutartis yra unikali ir nepakartojama, reikalaujanti daug dėmesio ir laiko, kadangi kaina gali būti didelė ir gali tekti brangiai sumokėti – jeigu nepasiseks.LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Borchertas D. (1995) Europos integracija. 4-tas leid. Liuksemburgas. 2. Europos integracijos studijų centras parengė. (2003) Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje. Vilnius3. Frankel J. (1993) Tarptautinių santykiai permainingame pasaulyje. Kaunas.4. Junevičius A., Europos Sąjunga.5. Lietuviu enciklopedija.6. Lonata R., Vitkus G. Nato vakar, šiandie, rytoj.7. Maniokas K., Vilpišauskas R., Žeruolis D. (2004) Lietuvos kelias į Europos Sąjunga. Vilnius 8. Matonienė S., Jurkevičius S. Nato ir Lietuva.9. Šerpetis K. (1996) Tarptautinių santykių studijų įvadas. Klaipėda.10. Tipler J. (2005) Sėkmingos derybos. 11. Williams A. (1996) Europos Bendrija. Vilnius.