Socializmas

Socializmas: už ir prieš.Žmonijos istorijoje nėra nei vienos ideoogijos, palikusios tokį ryškų pėdsaką pasaulio istorijoje. Dėl šios ideologijos žuvo ir tebežūna žmonės. Ja besivadovaujančios valstybės patyrė ekonominį krachą, vis dažniau dienos šviesą išvysta nauji įrodymai apie jos vardu daromus nusiklatimus, tačiau visviena atsiranda žmonės , kuria ja tiki, arba kurie mano, kadK.Markso mokslas buvo mėginamas įgyvendinti ne taip kaip derėtų. Tačiau visgi kokie yra tikrrieji Socialistinės ideologijos bruožai.UŽ Prieš Metodologija Vienintelis K.Marksas iš visų ideologijų kūrėjų pasitelkė vienintelį tikrai mokslinį metodą išvedęs priklausomybę tarp visuomenės ir vienintelio ir objektyvaus dalyko: ekonominių santykių. Tuo tarpu kiti net ir socialistinės pakraipos veikėjaimąstė apie “Žmogaus norą”, tikėjo jo paties galimybėmis. Visi jie buvo utopistai, nesugebėję atskleisti tikrųjų ir pamatinių visuomenės dėsnių. K.Marksas tikrai pasitelkė labai precizišką ir nušlifuotą modelį, tačiau tam tikrose vietose jis suklysta ir taip visa loginė grandinė tampa neteisinga. Visumoje galima pasakyti, kad socilizmo doktrina yra gera ten, kur ji kritikuoja kapitalizmą ar mėgina apčiuopti visuomeninio gyvenimo dėsnius. Tuo tarpu mėgindamas rutulioti tolesnę ateities viziją, K.Marksas klysta, tuo visumoje patvirtindamas teiginį, kad visuomenė yra pernelyg sudėtingas tvarinys, kad jį būtų galima išmatuoti ir suskaičiuoti. Pirmaisis pamatinis K.Markso visuomenės tyrinėjimo dėsnis yra- ekonominiis determinizmas. Būtent skirtingai, nuo kitų “ideologų-utopistų” K.Marksas surado kertinį visuomenės funkcionavimo akmenį. Šis pagrindas yra ekonominiai santykiai. Būtent dėka ekonominių santykių viena vyksta visi pokyčiai visuomenėje, jie sudaro visko bazę, tuo tarpu visa kita tėra anstatas, kurį minėta bazė suformuoja. Taigi tiek politika, tiek religija, tiek moralės normos yra dabartinių ekonominių santykių padarinys. Jei keičiasi ekonominiai santykiai, keisisi ir jų antstatas. Tuo tarpu antstatas tų ekonominių santykių pakeisti negali. Nors ekonomika ir sąlygoja daugybę teisės, moralės normų, politinių procesų vyksmą, tačiau sąlyginai svarbisausios visuomenės srityts: ekonomika, politika ir kultūra yra iš esmės autonomiškos tvarkosi pagal savo pačių imanentinius principus, todėl politniai sprendimai, kultūra yra veikiami kitų sferų, taip pat ir veikia jas.

Klasių kova. Kadangi visi žmonių tarpusavio santykiai yra grindžiami ekonominiais santykiais, visuomenė yra pasidalinusi į savyje priešiškas klases: kurių kapitalizmo sąlygomis lieka tik dvi: Buržuazija ir proletariatas. Žinoma yra ir tarpinių klasių, tačiau jos tėra laikinos, kurios vienu ar kitu atveju taps arba proletarais arba bužžujais. Klsinis antagonizmas pasireiškia tuo, kad darbininkai yra suinteresuoti gauti kuo daugiau, tuo tarpu buržuazija mokėti kuo mažiau. Klasė reiškia pačius gryniausius interesus, kurie yra išvalomi nuo asmeniškumų ir kitų siaurų intrigų norsklasės ir egzistuoja, tačiau jos nėra uždaros, todėl kiekvienas žmogus turi galimybę judėti abipusėmis kryptimis. Be to nevida būtinas konfliktas tik tarp klasių. Konfliktai gali būti tarp tam tikrų grupių valstybės viduje, taip pat konkuruojant ekonomikoje galimas darbdavių ir darbinikų aljansas (kas dažniausiai vyksta), prieš konkurentus. Šiuolaikiniame kapitale vyraujant stambiam akciniam kapitalui savininkas ir valdantysis personalas yra tiktai samdomi darbuotojai. Klasiniai prieštaravimai tapo visiškai nevarbūs po to kai valstybė garantuoja atlyginimo minimumą reikalingą darbininkui pragyventi. Ateities vizija. K.Marksa buvo tas žmogus, kuris pasitelkęs moksliniu metodus sugebėjo pažvelgti į ateitį. Žinoma K.Marksas yra tik žmogus, o ne Dievas, todėl jis negalėjo numatyti tikslių ateities vystimosi kelių. Juos vėliau papildė kiti žymūs marksistai. K.Marksą galima skirtyti į tris dalis: marksas- ekonomistas, marksas-sociologas, marksas- pranašas. Jei marksas- ekonomistas buvo gana teisus, tai marksas sciologas klydo visuomenės aiškinimą darydamas per klasių kovą ir ekonominį determinizmą. Tuo tarpu marsas- pranašas yra visiškai neteisus, nes remdamasis neiteisingais tyrimo keliais gavo neteisingą rezultatą. Nuosavybė marksistai prieš nuosavybę. Privati nuosavybė yra dižiausias žmonijos blogis. Ji padaro klases, vienus žmones paverčia vergais, kitus jų viešpačiais. Kapitalistinėje visuomenėje nuosavybės turėtojai pasisasavina darbininko sukurtus produktus. Gamta yra visų turtų šaltinis, todėl niekas neturi teisės pasisavinti jos sukurtų gerybių. Tuo tarpu civilizacijoje, kuriamų produktų vienintelis asmeninis indėlis yra darbas, todėl visi darbo produktai turėtų priklausyti tiems kas dirba. Privati nuosavybė yra pažangos ir laisvės sąlyga šaltinis. Privati nuosavybė garantuoja nepriklausomumą nuo valstybės kontrolės, nes gali suteikti asmeniui nepriklausomą nuo valstybės egzistavimo šaltinį. Privati nuosavybė konkurencinėje aplinkoje geriau panaudoja ekonominiu finasinius ištelius labiau linkusi rizikuoti, diegti naujoves nes įdeda savo pinigus. Kapitalistas taip pat kaip ir darbinikas turi teisę gauti pelną, nes jis kartu rūpinaisi kaip produktą parduoti, kaip teisingai organizuoti gamybą. Nesant kapitalo, neįmanoma gamyba, nuo to nukenčia patys tiek kapitalistas tiek ir darbuotojas.
Paveldėjimo teisė. Tai pati didžiausia kapitalizmo blogybė. Niekas negali garantuoti, kad protėvių sukauptas kapitalas yra nešvarus. Be to kadangi turto dydis kapitalistinėje visuomenėje garantuoja socialinį statusą ir prestižą. Tačiau iš esmės jegu ir pripažįstama, kad žmonės skirtingi ir dėl asmeninių sugebėjimų gali gauti skirtingas pajamas ir sukaupti skirtingą turtą, tačiau paveldėjimo teisė galbūt negabiam asmeniui suteiks galimybę naudotis socialiniu prestižu Paveldėjimo teisė yra labai svarbus veiksnys ekonominiam progresui. Žmogus kaupia tutą suprasdamas savo būties istoriškumą, nes žino, kad jo gali prireikti jam vėliau arba preiks jo vaikams. Taip pat galima pasakyti, jog labai dažnai gabus individas sugeba gavęs tutą jį padidinti, ir taip iš kartos į kartą giminei kopiant socialinio prestižo laiptais. O atvirkščiai negabus asmuo gali turtą išvaistyti ir socialinio prestižo skalėje nukristi žemyn. Prieš rinką ir konkurenciją. Rinka yra blogas dalykas todė, kad ji neracionaliai naudoja turimus resursus. Pirmiausia ji periodiškai sukialia nuosmūkius ir perprodukcijos krizes. Dėl šių krizių nukenčia darbo žmonės, nes mažėja jų atlyginimai arba pasidaro daug bedarbių. Kaip bebūtų keista moksliškai neracionalaiusiai naudojami resursai rinkos sistemoje- yra naudojami labai taupiai. Perprodukcijos krizės yra apsaugomos valstybės įsikišimu monetarinėmis ir fiskalinėmis priemonėmis. Konkurencija leidžia taupiau nadoti resursus, nes pigesnės ar kokybiškesnės prekės visados nukonkuruoja blogesnes. Kadangi išradimai labai greitai plinta, vienintelis gersnis būdas pasiekti prekės pigumo- taupiau naudoti resursus. Politika. Diktatūros pateisinimas. Markiszmas nepateisina diktatūros, o atvirkščiai numato valdymo sistemos demokratizaciją, tačiau pradžioje pereinamame etape, kai tik ką buvo įvykdyta pproletarinė revoliucija būtina nustatyti proletariato diktatūrą, bet ir ji negali būti nė palyginama ne su buržuaziniais rižimais nes ji atpindi visos proletariato klasės interesus. Vėliau panykus valstybei panyks ir pati diktatūra Kad ir kokius interesus be tenkintų minėtoji proletariato diktatūra vis vien ateis tam tikras momentas, kai pasinaudojus savo padėtimi bus mėginama prilyginti savo nuomonę, klasinima interesams, o kadangi nuomonių įvairovė nėra pripažįstama kitaip manati opozicija visuomet bus slopinama. Taip palengva valdžia koncentruosis vieno asmens ar grupės rankose.
Pasaulinė revoliucija. Kadangi revoliucija nepriklauso nuo vieno ar kelių žmonių grupės norų ,bet yra dėsningas žmonijos vystimosi rezultatas, visas pasaulis anksčiau ar vėliau turi nueiti tuo pačiu keliu. Revoliucija bus pasaulinė todėl, kad buržuazija sugriovė ūkio izoliaciją, o konkurencija dėl rinkos verčia vieną valstybę paverginėti kitą, tai įvykus pasaulinei revoliucijai, išnykus išnaudojimui tarp žmonių ir tuo pačiu tarp valstybių, turi išnykti ir valstybės kaip žmonių grupės ir kaip biurokratinis aparatas nors komunistai ir norėtų kad valstybės išnyktų, tai nėra taip lengva padaryti. Pirmiausia klausimas kam turi priklausyti atimta nuosavybė. Ir šiuo atveju galima būtų pasakyti tik tiek, kad atėmus nuosavybę labai daug gyvenimo sričių iš privačios erdvės yra permetama į politinią sferą ir pradedami tvarkyti prieš nieką neatsakančios biuriokratijos. Taip valstybės funkcijos padidėja ir veda prie žlugimo, jei pamėginti perduoti bent dalį funkcijų perprivatiems asmenims, prasidės ūkiskaitai ir žlugs pati komunistinė sistema. Tuo tarpu pasaulinė revoliucija tapo patogiu įrankiu vykdyti adresiją, prieš kitas valstybes panorusias geriau gyventi “supuvusiame kapitalizme”. Kaip teigia, nauji istoriniai tyrinėjimai pasaulinės reviliucijos idėj žlugo tada, kai blogai pakrypus II Pasaulinio karo rezuyltatams SSRS nepavyko užkariauti visos Europos Soicialiniai santykiai Valstybė privalo užtikrinti socialines garantijas. Individo laisvė kurią garantuoja buržuaziniai ekonominiai santykiai ir politinė sistema nėra teisingi, kadangi jie neužtikrina kiekvienam žmogui lygių gyvenimo sąlygų. Valstybė turi kiekvienam užtikrinti soaiclaines garantija taip sumažindama išnaudojimą ir užtirindama realią visų žmonių lygybę bei laisvę Socialistinė sistema labai mėgsta duoti įvairias lengvatas, tačiau tuo pačiu žlugdo žmonių verslumą ir visuomeninį aktyvumą. Socialinė garandijos gaunamos perskirstant pajamas, tačiau kadangi didėjant verslo reguliavimui, mažėja produktyvumas. Tuo tarpu ratas teikiamų nuo latos auga. Taip galima pasakyti, jog anksčiau ar vėliau tos pašalpos pačios save suvalgo.
Vladymo elito demokratizavimas. Šis principasa socilistinėje sistemoje išreiškiamas šūkiu “kiekviena virėja galės valdyti valstybę”. Kadangi valdžia turi atsipindėti realius dirbančiųjų interesus, juos turi atstovauti tokios pačios visuomenės grupės žmonės. Taip plitika nuo tam tikro buržuazijos komiteto tol kol gyvuos pati valstybė, taps tikrai visų žmonių reikalu Šis principas prieštarauja R.Michelso geležiniam oligarchijos dėsniui. Pagal jį bet kada elito grupė po truputį ims byrėti, kol liks labai mažas ir uždaras elito ratas, kuris ir priimssprendimus. Komunistinėse visuomenėse tą vaidmenį atlikdavo KP partijos komitetai ar politbiuras. kOmunisitnė viuosmenė to dėsnio sulaužyti nepajėgė, o kadangi nebuvo pripažįstama nuomonių įvairovė elitas buvo toks sustabarėjęs ir nedemokratiškas kaip nei vienoje psaulio valstybėje.