Socializmas ir komunizmas

Socializmas ir komunizmas

Socializmas-politinė doktrina, pasisakanti už socialinę lygybę ir teisingumą, visuomeninių grupių turtinės ir visuomeninės padėties sulyginimą arba suartinimą. Etimologinis socializmo aiškinimas lotynų kalba reiškia visuomenę, visuomeniškumą, žmogaus buvimą visuomenėje.žmogaus visuomeninė prigimtis ir jo nuolatinė būtis nėra vienoda. Socializmo idėja atsiranda siekiant palankių žmonėms, grupėms, sluoksniams santykių ir sąlygų.Komunizmo terminas reiškia žmonių bendrabūtį. Komunizmo ir socializmo idėjos reiškėsi priklausomai nuo civilizacijos lygmens, dvasinės kultūros, viešpataujančios ideologijos. XIX a. viduryje K.Marksui pakako socialinių, teorinių ir ideologinių prielaidų socializmo modeliui, kuris nebuvo ap priorinė sistema, sukurti.

Socializmo pagrindą sudaro visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, darbo žmonių valdžia ir visuomenės raidos planavimas liaudies gerovės didinimo ir kiekvieno visuomenės nario visokeriopo tobulėjimo interesais.

Žmonijos istorijoje nėra nei vienos ideologijos, palikusios tokį ryškų pėdsaką pasaulio istorijoje. Dėl šios ideologijos žuvo ir tebežūna žmonės. Ja besivadovaujančios valstybės patyrė ekonominį krachą, vis dažniau dienos šviesą išvysta nauji įrodymai apie jos vardu daromus nusikaltimus, tačiau vis viena atsiranda žmonės, kurie ja tiki, arba kurie mano, kad K.Markso mokslas buvo mėginamas įgyvendinti ne e taip kaip derėtų. Tačiau visgi kokie yra tikrieji Socialistinės ideologijos bruožai.
Pirmą kartą socializmo terminą pavartojo 1832 m. prancūzų filosofas P.Leru.Jo nuomone, svarbiausia socialinės ateities sąlyga yra visuomenės narių dorovė. Socializmo sampratos buvo ir yra įvairios :utopinis,patriarchalinis, reformistinis, demokratinis, komunistinis ir kt

t.Socializmo doktrina perėmė liberalizmo teiginį, kad visi žmonės lygūs ir turi turėti lygias galimybes vystyti ir pritaikyti savo gabumus bei kurti savo gerovę.Tačiau priešingai nei liberalizmas, socializmas teigia,kad žmonių laisvė ir lygybė turi būti ne tik užrašyta įstatymuose, bet ir turėti materialinių ekonominių pagrindų.

Žymiausiu socializmo teoretiku laikomas Karlas Marksas, kuris tvirtino, kad socializmas-tai pirmoji, žemesnioji komunizmo fazė, prasidedanti iš kapitalizmo į socializmą laikotarpiu. Norint ją pasiekti, būtina įvykdyti proletarinę revoliuciją.

Vienintelis K.Marksas iš visų ideologijų kūrėjų pasitelkė vienintelį tikrai mokslinį metodą išvedęs priklausomybę tarp visuomenės ir vienintelio ir objektyvaus dalyko: ekonominių santykių. Tuo tarpu kiti net ir socialistinės pakraipos veikėjai mąstė apie “Žmogaus norą”, tikėjo jo paties galimybėmis. Visi jie buvo utopistai, nesugebėję atskleisti tikrųjų ir pamatinių visuomenės dėsnių.

K.Marksas tikrai pasitelkė labai pr recizišką ir nušlifuotą modelį, tačiau tam tikrose vietose jis suklysta ir taip visa loginė grandinė tampa neteisinga. Visumoje galima pasakyti, kad socializmo doktrina yra gera ten, kur ji kritikuoja kapitalizmą ar mėgina apčiuopti visuomeninio gyvenimo dėsnius. Tuo tarpu mėgindamas rutulioti tolesnę ateities viziją, K.Marksas klysta, tuo visumoje patvirtindamas teiginį, kad visuomenė yra pernelyg sudėtingas tvarinys, kad jį būtų galima išmatuoti ir suskaičiuoti.

Pirmasis pamatinis K.Markso visuomenės tyrinėjimo dėsnis yra- ekonominis determinizmas.
Būtent skirtingai, nuo kitų “ideologų-utopistų” K.Marksas surado kertinį visuomenės funkcionavimo ak
kmenį. Šis pagrindas yra ekonominiai santykiai. Būtent dėka ekonominių santykių viena vyksta visi pokyčiai visuomenėje, jie sudaro visko bazę, tuo tarpu visa kita tėra antstatas, kurį minėta bazė suformuoja. Taigi tiek politika, tiek religija, tiek moralės normos yra dabartinių ekonominių santykių padarinys. Jei keičiasi ekonominiai santykiai, keisis ir jų antstatas. Tuo tarpu antstatas tų ekonominių santykių pakeisti negali. Nors ekonomika ir sąlygoja daugybę teisės, moralės normų, politinių procesų vyksmą, tačiau sąlyginai svarbiausios visuomenės sritys: ekonomika, politika ir kultūra yra iš esmės autonomiškos tvarkosi pagal savo pačių imanentinius principus, todėl politiniai sprendimai, kultūra yra veikiami kitų sferų, taip pat ir veikia jas.
Klasių kova. Kadangi visi žmonių tarpusavio santykiai yra grindžiami ekonominiais santykiais, visuomenė yra pasidalinusi į savyje priešiškas klases: kurių kapitalizmo sąlygomis lieka tik dvi: Buržuazija ir proletariatas. Žinoma yra ir tarpinių klasių, tačiau jos tėra laikinos, kurios vienu ar kitu atveju taps arba proletarais arba buržuazija. Klasinis antagonizmas pasireiškia tuo, kad darbininkai yra suinteresuoti gauti kuo daugiau, tuo tarpu buržuazija mokėti kuo mažiau. Klasė reiškia pačius gryniausius interesus, kurie yra išvalomi nuo asmeniškumų ir kitų siaurų intrigų nors klasės ir egzistuoja, tačiau jos nėra uždaros, todėl kiekvienas žmogus turi galimybę judėti abipusėmis kryptimis. Be to ne visada būtinas konfliktas tik tarp kl
lasių. Konfliktai gali būti tarp tam tikrų grupių valstybės viduje, taip pat konkuruojant ekonomikoje galimas darbdavių ir darbininkų aljansas (kas dažniausiai vyksta), prieš konkurentus.

Ateities vizija. K.Marksas buvo tas žmogus, kuris pasitelkęs mokslinius metodus sugebėjo pažvelgti į ateitį. Žinoma K.Marksas yra tik žmogus, o ne Dievas, todėl jis negalėjo numatyti tikslių ateities vystymosi kelių. Juos vėliau papildė kiti žymūs marksistai. K.Markso teorijas galima skirtyti į dvi dalis: marksas- ekonomistas, marksas-sociologas,. Jei marksas- ekonomistas buvo gana teisus, tai marksas-sciologas klydo visuomenės aiškinimą darydamas per klasių kovą ir ekonominį determinizmą.

Nuosavybė. Marksizmas prieš nuosavybę. Privati nuosavybė yra didžiausias žmonijos blogis. Ji padaro klases, vienus žmones paverčia vergais, kitus jų viešpačiais. Kapitalistinėje visuomenėje nuosavybės turėtojai pasisavindavo darbininko sukurtus produktus. Gamta yra visų turtų šaltinis, todėl niekas neturi teisės pasisavinti jos sukurtų gerybių. Tuo tarpu civilizacijoje, kuriamų produktų vienintelis asmeninis indėlis yra darbas, todėl visi darbo produktai turėtų priklausyti tiems kas dirba. Privati nuosavybė yra pažangos ir laisvės sąlyga-šaltinis. Privati nuosavybė garantuoja nepriklausomumą nuo valstybės kontrolės, nes gali suteikti asmeniui nepriklausomą nuo valstybės egzistavimo šaltinį. Privati nuosavybė konkurencinėje aplinkoje geriau panaudoja ekonominius finansinius išteklius, labiau linkusi rizikuoti, diegti naujoves, nes įdeda savo pinigus. Kapitalistas taip pat kaip ir darbininkas turi teisę gauti pelną, nes jis kartu rūpinaisi kaip pr
roduktą parduoti, kaip teisingai organizuoti gamybą. Nesant kapitalo, neįmanoma gamyba, nuo to nukenčia patys tiek kapitalistas tiek ir darbuotojas.

Socializmo socialinei ekonominei santvarkai budingas draugiškų klasių-darbininkų ir valstiečių-ir kilusios iš jų inteligentijos bendradarbiavimas, pagrįstas darbo veiklos pasidalijimu, bendrais interesais ir pažangos tikslais.

Tiek politiniams, tiek bendriesiems ekonominiams socializmo kūrimo ir plėtojimo procesams vadovauja naujo tipo valstybės valdžia. Iš pradžių, nugalėjus socialinę revoliuciją, įvedama diktatūra, likvidavus išnaudotojų klases, kuriant brandaus socializmo visuomenę, ji tampa socialistine valstybe. Socializmas pirmą kartą istorijoje sudaro palankiausias sąlygas nacijų ir tautybių lygiateisiškumui, objektyviam jų politinio, ekonominio, kultūrinio lygio suartėjimui, moterų ir vyrų teisių visose gyvenimo sferose sulyginimui. Visuomenei vadovauja viena partija. Jai priklauso politiškai sąmoningiausi darbininkai, ji savo politika įtvirtina socialistinį gamybos būdą ir socialistinę gyvenseną, kryptingu ir sistemingu auklėjimu ugdo visuomenės narius.

Komunizmo filosofija yra pakoreguota marksizmo versija: iš esmės tai Lenino kūrinys, todėl ji dažnai vadinama “marksizmu-leninizmu”. Socializmas ir komunizmas, kaip visuomenės ekonominės formacijos 2 fazė, yra tos pačios socialinės prigimties, remiasi visuomenine gamybos priemonių nuosavybe. Socializmas komunizmu tampa, visiškai subrendus jo elementams, jiems toliau evoliucionuojant.

Komunizmas-visuomenės ekonominė formacija, pagrįsta visuomenine gamybos priemonių nuosavybe. Paprastai eina po kapitalizmo. Kapitalizme susidaro ekonominės prielaidos, lemiančios jos žlugimą ir revoliucinį kapitalistinės visuomenės perėjimą į komunistinę visuomenę ekonominę formaciją. Komunistinė visuomenė vystosi tam tikrais etapais, kurių ypatumus lemia gamybos jėgų ir gamybos santykių lygis. Pradžią jai formuotis duoda revoliucija, kuria darbininkai paima valdžią ir įveda diktatūra. Socialinės revoliucijos pergalės prielaidos susiformuoja kapitalistinio gamybos būdo sąlygomis. Tos prielaidos, išliekant gamybos priemonių privatinei nuosavybei, ir sukelia antagonistinius visuomenės prieštaravimus, dėl kurių didėjimo kapitalizmas žlunga ir laimi revoliucija. Po soc. revoliucijos pergalės prasideda komunizmo pereinamasis laikotarpis iš kapitalizmo į socializmą, po kurio eina komunizmas, socializmas-pirmoji žemesnioji komunizmo fazė.

Komunizmo pradininkas buvo V.Leninas. Jis orientavosi į Rusijos sąlygas, kurios buvo nepalankios K.Markso modeliui. Jis pripažino vertės dėsnį ir prekinius-piniginius santykius, tikėdamasis pajungti juos darbo žmonių interesams: rėmėsi apmokėjimo už darbo kiekybe ir kokybe principu, rėmė kooperaciją, skyrė daug dėmesio ekonominei valstybės funkcijai. Valstybiniu planu ir įstatymais tikėjosi pažaboti rinkos stichiją, įveikti biurokratiją.Leninas socializmą įsivaizdavo kaip aukštesnį visuomenės darbo organizacijos tipą. Tačiau kapitalizmas lieka nepalenkiamu gamybos būdu.

Leave a Comment