Socializmas

Socializmas (lot. Socialis – visuomeninis): visuomeninės raidos aukščiausios pakopos – komunizmo fazė prasidedanti po pereinamojo laikotarpio iš kapitalizmo į socializmą. Socializmo pagrindą sudaro visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, darbo žmonių valdžia ir visuomenės raidos planavimas liaudies gerovės didinimo ir kiekvieno visuomenės nario visokeriopo tobulėjimo interesais. Socializmo ek. Sistemos gamybos ir negamybos sferos daugiausia priklauso nuo socialistinės nuosavybės santykių ir visuomeninių gamybos fondų. Kai kuriose socialistinėse šalyse, kur socializmas dar nesukurtas, yra ir privačios nuosavybės- smulkiųjų gamintojų darbo įrankių
( ypač žemės ūkyje, paslaugų sferoje). Socializmo ekonomikos dėėsniai veikia per planingo liaudies ūkio valdymo sistemą. Materialiniu ir moraliniu suinteresuotumu pagrįstas paskirstymas pagal darbą padeda vienodinti soc. visuomenės kolektyvų ir pavienių darbuotojų materialinius interesus, veiksmingai įtraukti darbo žmones į valdymą bei panaudoti vidinius išteklius, plečiant soc. lenktyniavimą. Socializmo socialinei ekonominei santvarkai būdingas draugiškų klasių – darbininkų ir valstiečių – ir kilusios iš jų liaudies inteligentijos bendradarbiavimas, pagrįstas darbo veiklos visuom. Pasidalijimu, bendrais interesais ir visuomenės pažangos tikslais. Socialiniai skirtumai tarp jų, kintant visuomenės socialinei struktūrai nyksta.
Tiek socialiniams politiniams, tiek bendriesiems ekkonominiams socialiniams kūrimo ir plėtojimo procesams vadovauja naujo tipo valst. Valdžia. Iš pradžių, nugalėjus soc. revoliucijai, įvedama prol. diktatūra. Likvidavus išnaudotojų klases, kuriant brandaus socializmo visuomenę, ji tampa socialistine visos liaudies valstybe. Socializmas pirmą kartą istorijoje sudaro palankiausias sąlygas nacijų ir

r tautybių lygiateisiškumui, objektyviam jų polit., ek., kult. Lygio suartėjimui, moterų ir vyrų teisės visose (valstybinio, kultūrinio, ekonominio) gyvenimo sferose sulyginimui. Soc. visuomenei vadovauja ir jos veiklą reguliuoja proletarinė marksistinė lenininė partija. Jai priklausi politiškai sąmoningiausi darbininkai, koop. Valstiečiai ir inteligentai, ji savo politika įtvirtina socialistinį gamybos būdą ir socialistinę gyvenseną, kryptingu ir sistemingu idėjiniu auklėjimu ugdo visuomenės narius patriotus ir internacionalistus.
Brandaus soc. visuomenei būdinga materialinės techninės komunizmo bazės kūrimas, socialistinio ūkio sistemos pranašumų jungimas su moksl. techn. laimėjimais, intensyvi išplėstinė reprodukcija, sistemingas liaudies gerovės kėlimas ir visokeriopas asmenybės tobulinimas. Didėja socialinis visuomenės susitelkimas, vis plačiau darbo žmonės įtraukiami į gamybos ir visuomenės reikalų valdymą.

Socializmas ir komunizmas , kaip kom. Visuomenės ek. formacijos II fazė, yra tos pačios socialinės prigimties , remiasi visuomenine gaamybos priemonių nuosavybe. Socializmas komunizmu tampa, visiškai subrendus jo elementams , jiems toliau evoliucionuojant. Socializmo kūrimas ir virtimas komunizmu Tarybų Sąjungoje remiasi kūrybine TSKP veikla, bendradarbiavimu su kt. marks. prol. Partijomis moksliniu komunizmo teorijų pagrindu. Mokslinis komunizmas tiria socialines ir politines kapitalizmo žlugimo ir komunizmo pergalės aplinkybes. Jis atskleidžia ekonomines kapitalizmo žlugimo prielaidas.

Pirmą kartą socializmas buvo sukurtas TSRS XXa. 4- dešimtmečio viduryje , po Spalio revoliucijos įvedus prol. diktatūrą ir mašininės gamybos pagrindu planingai socialistiškai pertvarkius svarbiausias liaudies ūkio šakas , t. y. in
ndustrializavus žemės ūkį ir įgyvendinus kultūrinę revoliuciją t. y. naujausiems pasaulio kultūros ir mokslo laimėjimams tapus prieinamiems liaudžiai. Po II pasaulinio karo, toliau stiprėjant bendrajai kapitalizmo krizei, susikūrė pasaulinė socializmo sistema; jos ekonomikos pagrindas yra pasaulinė socialistinio ūkio sistema.

1959 m. TSKP XXI suvažiavimas paskelbė visišką socializmo pergalę Tarybų Sąjungoje , 1971- XXIV suvažiavimas – brandžios socialinės visuomenės sukūrimą. Soc. Visuomenė, sparčiai plėtodama gamybines jėgas, mokslą ir techniką, šalindama esminius socialinius ekonominius skirtumus , yra įgyvendinusi visišką darbingų gyventojų užimtumą, sudaro galimybes visuomenės mastu racionaliausiai naudoti materialinius išteklius ir gamybinius pajėgumus, kiekvienam jos nariui dirbti pagal sugebėjimus ir būti atlygintam pagal savo darbo rezultatus, visokeriopai tobulinti savo asmenybę. Socialistinė ekonominė integracija padeda ir kitoms socialistinėms šalims sėkmingai kurti socialistinę visuomenę.

Visuomenės ek. minties kryptis apėmusi utopinio socializmo teorijas, vėliau išsivysčiusi į mokslinę socialinės visuomenės kūrimo teoriją ir tapusi marksizmu – leninizmu , tai filosofinių, ekonominių ir socialinių politinių pažiūrų sistema, sudaranti darbininkų klasės ir jos avangardo komunistų ir darbininkų partijų pasaulėžiūrą; mokslas tiriantis pažinimą ir revoliucinį pertvarkymą, visuomenės ir gamtos raidos , žmogaus mąstymo dėsnius, išnaudotojiškos santvarkos nuvertimo ir komunizmo sukūrimo būdus.

Marksizmas atsirado XIX a. 5 dešimtmetyje. Jo atsiradimą lėmė visuomenės raidos poreikiai proletariato prabudimas politinei kovai, didieji gamtos mokslų atradimai, istorijos ir socialinių tyrimų rezultatai. Visuomenės minčiai gyvenimas iškėlė uždavinį parengti mo
okslinę teoriją , kuri galėtų atsakyti į aktualiausius visuomenės klausimus. Šį uždavinį išsprendė K. Marksas ir F. Engelsas. Tiesioginiai teoriniai marksizmo šaltiniai buvo XVIII a. pab. ir XIX a. pradžioje klasikinė vokiečių filosofija, klasikinė politinė ekonomija ir utopinis socializmas.

Giliai ir visapusiškai išanalizavę tikrovę ir pasirėmę pozityviomis gamtos ir visuomenės mokslų žiniomis, Marksas ir Engelsas įrodė, kad materializmas gali tapti mokslinis ir nuoseklus tik tapęs dialektinis, o dialektika mokslinė gali pasidaryti tik atsisakiusi idealizmo ir tapusi materialistine. Klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos kūrėjai (A.Smitas,D.Rikardas) pripažino , kad žmogaus darbas yra vienintelis vertės šaltinis , bet kapitalizmas jiems atrodė santvarka, atitinkanti žmogaus prigimtį. Socialistai utopistai ( Š.Furjė , K.Sen-Simonas , R.Ovenas ) kritikavo kapitalizmo negeroves, teisingai įžvelgė kai kuriuos konkrečius būsimos socialistinės santvarkos bruožus. Restauracijos laikotarpio pranc. istorikai atrado,jog antigonistinėje egzistuoja klasės ir jų kova. Tačiau tik marksizmas atskleidė kapitalizmo atsiradimo ir jo raidos dėsnius, įrodė jo žlugimo, proletariato diktatūros sukūrimo, išnaudotojiškos santvarkos panaikinimo ir socializmo neišvengiamumą.

Naujas marksizmo etapas susijęs su V. Leninu, kuris plėtojo marksizmą. Leninizmas yra imperializmo ir proletarinių revoliucijų epochos, kolonializmo žlugimo ir nacionalinio išsivadavimo judėjimų pergalės, žmonijos perėjimo iš kapitalizmo į socializmą ir komunistinės visuomenės kūrimo epochos marksizmas. Leninas apibūdino imperializmo ekonominę esmę ir pagrindinius bruožus, suformulavo kapitalizmo vystimosi netolygumo dėsnį, įrodė, kad, jam veikiant, susidaro galimybė so
ocialistinei revoliucijai nugalėti iš pradžių keliose ar net vienoje pasaulinės kapitalizmo šalyje, kad po tos revoliucijos pergalės vienoje ar keliose šalyse kapitalizmas ir socializmas kurį laiką turi egzistuoti kartu. Parengė darbininkų klasės naujo tipo partijos ideologinius ir organizacinius pagrindus, svarbiausius jos kovos strategijos ir taktikos principus. Pagrindinė proletariškosios diktatūros formų įvairovę, nurodė tarybas kaip konkrečią valstybinę šios diktatūros formą. Apibūdino pereinamojo laikotarpio iš kapitalizmo į socializmą dėsnius, socialistinės industrializacijos ir žemės ūkio kolektyvizacijos esmę, socialistinio ūkio tvarkymo bendrus principus. Atskleidė kovos dėl demokratijos ir socializmo tarpusavio ryšį. Leninas labai praturtino marksistinę teoriją.
Po Lenino toliau plėtojo TSKP ir kitos marksistinės ir lenininės partijos savo dokumentuose, taip pat mokslininkai marksistai. TSKP remdamasi mokslinio komunizmo idėjomis parengė socializmo sukūrimo vienoje kapitalizmo apsuptoje šalyje programą, išsprendė principinius socialinių industrializacijos kelių, tempų ir lėšų žemės ūkį, kolektyvizacijos metodų ir formų, kultūrinės revoliucijos problemas. Ji įveikė tendencijas dogmatizuoti marksistinę lenininę teoriją, pasmerkė mėginimą sumenkinti teoriją, sutapatinant ją su praktika. Su kitomis marksistinėmis lenininėmis partijomis TSKP išsprendė svarbiausias pasaulinės socializmo sistemos formavimosi ir tolesnio vystimosi problemas, teoriškai apibendrino bendrosios kapitalizmo krizės procesus, apibūdino šiuolaikinę epochą, atskleidė bendrųjų perėjimo iš kapitalizmo į socializmą dėsnių reiškimosi įvairovę. TSRS mokslininkai parengė marksistinę filosofijos istoriją, socializmo politinę ekonomiją, susistemino mokslinio komunizmo idėjas, parašė daug marksistinių veikalų visų visuomenės mokslų klausimais.
Mokslinis komunizmas yra internacionalinis. Jis vystėsi ir plito, įveikdamas buržuazijos ideologų priešinimąsi. Didžiausias jo priešas – buržuazija, visos jo srovės ir buržuazinės valstybės aparatas; kiti priešai – oportunistai ir revizionistai, ypač maoistinio nacionalizmo ir hegemonizmo skleidėjai.
Lietuvoje pirmieji Markso ir Engelso veikalų skaitytojai ir platintojai buvo marksistų pirmtakai – revoliucionieriai, liaudininkai, ankstyvųjų socialistinių organizacijų kūrėjai. Marksizmo idėjos plito, įveikdamos liaudininkus, kitas utopinio socializmo formas. Proletariato partijos veikėjas L.Janavičius 1883-1884 pirmasis ėmė rūpintis marksistine literatūros lietuviu kalba leidimo. Devintame dešimtmetyje Vilniuje plito „liaudininkystę“ kritikuojantis Plechanovo veikalai. Iš Vilniaus Markso literatūra patekdavo į daugelį Lietuvos vietų. Devinto dešimtmečio pabaigoje Vilniuje susikūrė pirmieji marksizmo būreliai ir pirmosios socialdemokratų organizacijos. 1894 metais Vilniau socialdemokratija užmezgė ryšius su V.Leninu, gavo jo knygą „Kas tie <> ir kaip jie kovoja su socialdemokratais“. Šis Lenino veikalas buvo pirmasis patekęs į Lietuvą.
Mokslinis komunizmas labai veikė Lietuvos visuomenės judėjimą. XIXa. Dešimtame dešimtmetyje išryškėjo Lietuvos socialdemokratų judėjimo dvi kryptys: revoliucinė marksistinė ir oportunistinė. 1896 metais susikūrė LSDP ir Lietuvos darbininkų sąjunga. 1904 metais LSDP pirmą kartą lietuvių kalba išleido Engelso ir Markso „Komunistų partijos manifesta“. Mokslinio komunizmo idėjoms plisti tarp Lietuvos darbininkų pradėjo bolševikiniai laikraščiai ,, Zvezda“, „Pravda“. Didelę reikšmę mokslinio komunizmo propagandai turėjo LSDP revoliucionierių vadų kontaktai su Leninu. Rygoje leistas artimas bolševikams laikraštis „Vilnis“ 1914 metais paskelbė Lenino kūrinį „Įstatymo dėl nacionalinio lygiateisiškumo projektas“, tai buvo pirmasis į lietuvių kalbą išverstas Lenino kūrinys.
LKP buvo pagrindinė mokslinio komunizmo idėjų skleidėja tarp Lietuvos darbo žmonių. Lietuvos buržuazinėje valstybėje mokslinio komunizmo veikalai buvo uždrausti. LKP rūpesčiu daugelis jų pasiekė Lietuvos liaudį, buvo skaitomi nelegaliai. Mokslinio komunizmo idėjų veikiama ir LKP vadovaujama, Lietuvos liaudis 1940 metais įvykdė socialistinę revoliuciją, sukūrė LTSR. Mokslinis komunizmas tapo prieinamas visiems darbo žmonėms. Leidinius lietuvių kalba rengė partijos istorijos institutas. Mokslinis komunizmas buvo dėstomas visose LTSR aukštosiose mokyklose.

Leave a Comment