Galapagai

Biologijos mokslui 1835 metai liks atmintini. Tais metais Ė. Darvinas, būsimasis evoliucijos mokslo kūrėjas, savo ilgai trukusioje kelionėje aplik pasaulį buvo aplankęs Galapagų salas.
Kas tie Galapagai ir kuo jie įžymūs?
Galapagai, arba Vėžlių salos, yra Ramiajame vandenyne. Salyną 1535 m. aptiko ispanai. Jis išsidėstęs lygiai ties pusiauju, apie 1000 km. nuo Pietų Amerikos krantų, ir susideda iš 16 stambesnių salų, kurių bendras plotas 7800 km2. Darvinas atskiras salas vadino angliškai, kaip jas kadaise buvo praminę anglų piratai. Salos nuo 1832 m. priklauso Ekvadorui. Į jas buvo tremiami nuteistieji. Nuo 18892 m. saloms suteikti ispaniški vardai – Izabela (ilgis apie 140 km.), Santa Kruz, Fernandina, San Salvador, Santa Marija.

Galapagai žmogui nesvetingi. Visur vulkaniniai tufai ir tropikų saulės kaitinama suskilusi juoda bazaltinė lava. Žemesnėse salose labai trūksta gėlo vandens. Salų augmenija žemumose skurdi, vyrauja dygliuoti kaktusai ir beveik belapiai krūmynai. Salos aiškiai vulkaninės kilmės. Visur daugybė vulkanų kraterių, turinčių 1 km. ir daugiau aukščio. Izabeloje ir Fernandinoje dar yra veiklių vulkanų, nors šiaip vulkaninė veikla archipelage aprimusi. Vešlesnė augalija prasideda tik nuo pusės kilometro aukščio, nees tik ten yra vėsiau, ore kondensuojasi daugiau vandens garų ir palyja. Darvinas pastebėjo, kad kraterių pietiniai kraštai žemesni, labiau nuardyti. Todėl manoma, kad ugnikalnių viršūnės kadaise iškilo iš vandenyno gelmių, o besiformuojančius kraterius, pirmiau, negu jie atsidūrė dabartiniame aukštyje, an

nuomet turėjusios smarkiai ardyti iš Pietų atūžiančios vandenyno bangos. Taigi geologiniu atžvilgiu salos yra jaunos. Salyną plauna nuo Antarktikos pusės atslenkanti gan stipri šalto vandens srovė, kuri, pasiekusi Galapagus, pasuka į Vakarus.
Nuostabiausia čia vietinė fauna. Kaip ir augmenija, ji negausi rūšių skaičium. Nėra sausumos žinduolių, o sausumos paukščiams atstovauja tik 26 vien čia sutinkamos rūšys – viena suopių rūšis ir 22 žvirblinių rūšys. Pasitaiko daug jūrinių paukščių, bet šie paplitę plačiai, t. y. būdingi ne tik Galapagams. Iš žvirblinių ypač pažymėtinos 13 galapaginių startkiklių rūšių. Tai pagarsėję Geospiza genties Darvino startkikliai. Visi jie sukurti pagal vieną ir tą patį braižą – stori liemenys, trumpi kaklai, trumpos uodegos ir kojos. Tačiau snapais jie labai skiriasi vieni nuo kitų. Vienų snapas bukas, pritaikytas kietoms sėkloms doroti, kitų snapai siilpnesni, nes tie paukščiai minta pumpurais ir minkštais lapeliais. Dar kiti turi laibus snapelius ir yra tipiški vabzdžialesiai, o viena rūšis net pramoko panaudoti kaktusų adatas vikšrams iš kaktuso plyšelių išimti. Tas retas atvejis, kad gyvūnas naudotų įrankį tikslui pasiekti.
Visiems, kas lankėsi Galapaguose, didžiausią įspūdį palikdavo vis dėlto ne paukščiai, o ropliai. Daugybė roplių. Taip bent buvo praeityje. Pažymėtinos dvi stambių driežų rūšys, priklausančios paplitusiai Pietų Amerikos žemyne iguanų šeimai. Abi tos iguanos būna ilgesnės kaip metras, o nuostabiausia tai, ka
ad jos yra augalėdės. Viena yra tipiška sausumos gyventoja, vadinama konolofu. Ji gyvena pačios išraustuose urvuose ir minta augalų lapais ar dygliuotais kaktusais. Kita rūšis – jūrinė iguana – maisto ieško jūros dugne, minta jūros augalais, o sausumoje didžiūlėmis bandomis tik šildosi ir veisiasi.
Galapagai pagaliau garsūs savo didžiūliais drambliniais vėžliais. Pasak Darvino, kai kurie vėžliai būdavo tokie sunkūs, kad juos galėjo pakelti tik 6 – 8 vyrai. Tie vėžliai nieko negirdi; jie, kaip ir vietinės iguanos, taip pat augalėdžiai. Panašių milžiniškų sausumos vėžlių, be Galapagų salyno, randama tik kai kuriose nedidelėse Indijos vandenyno salose.
Galapagų ropliai padarė Darvinui didžiūlį įspūdį. Tūkstančiai didžiūlių sausumos vėžlių ištrypė takus, gausybė čia jūrinių vėžlių, visų salų pakraščiais ropodavo aibės jūrinių iguanų, o visur po medžiais gulintieji konolofai vertė manyti, kad mūsų planetoje nėra kitos panašios vietos, kur ši sausumos stuburynų klasė taip nuostabiai būtų pavadavusi žolėdžius žinduolius. Mintimis neišvengiamai tenka persikelti net ir į mezozojaus eros laikus, kada visur, sausumoje ir jūrose, viešpatavo vėžliai – augalėdžiai ir plėšrūs. Tačiau tada jie savo dydžiais prilygo dabartiniams banginiams.
Būdamas Galapaguose, Darvinas negalėjo nepastebėti ir kai kurių vietinės faunos ypatybių. Pirmiausia krito į akis tos faunos giminystės ryšiai su P. Amerikos žemyno fauna. Tie ryšiai labai aiškūs. Nors visur čia kitos paukščių rūšys, kitokie ropliai, sk
kirtingi moliūskai bei vabzdžiai, tačiau nesuskaitomas tų gyvūnų kūno sandaros smulkmenos ir net paukščių balsai priminė vėsias Patagonijos lygumas arba saulės išdegintus šiaurės Čilės slėnius. Kaip paaiškinti tuos panašumus tarp Galapagų salų ir žemyno gyvūnijų? Juo labiau, kad Galapagų salos geologiniu atžvilgiu nesenos, o jų sandara labai skiriasi nuo gretimo žemyno amžiaus ir sandaros. Laikantis rūšių nekintamumo pozicijų, šiuos faktus sunku paaiškinti. Išvada gali būti tik viena – dabartinių vietinių gyvūnų protėviai kadaise turėję atvykti iš žemyno, o, čia apsigyvenę, per kartų kartas palaipsniui pakito.
Įdomus ir kitas Galapagų faunos bruožas. Tai atskirų tos pačios giminės rūšių bei porūšių pasiskirstymas salyne. Vien tik didžiulių sausumos vėžlių aprtašyta 15 rūšių, iš jų 10 rūšių paplitusios kiekviena vis kitoje saloje, o likusios 5 sutinkamos didžiausioje – Izabelos – saloje. Tačiau ir šioje saloje jos yra teritoriškai atskirtos viena nuo kitos. Tai atrodo labai dėsninga. Darvinas nustatė, jog panašiai pasiskirsčiusios salose ir kitų gyvūnų rūšys – strazdai pamėgdžiotojai, iš dalies startkikiliai, vietiniai vabzdžiai, sausumos maoliuskai, augalai. Šie faktai iš pradžios buvo nesuprantami, nes salos yra arti viena kitos – atstumai nuo keliolikos iki kelių dešimčių kilometrų. Be to, visos salos geologine sandara ir klimatinėmis sąlygomis yra panašios. Tad kodėl skirtingos salos yra apgyventos skirtingų, nors ir labai giminingų, rūšių?
Štai čia Galapaguose Darvinas ga
alutinai suabejojo biologinių rūšių nekintamumu. Visi faktai čia byloja, kad rūšys ilgainiui pamažu kinta. O kad pradinė rūšis pradėtų skilti į naujas rūšis, reikalinga, kad jos populiacija dėl kurių nors priežasčių būtų išskirstita į atskitas viena nuo kitos izoliuotos populiacijos. Visa kita padaro laikas.
Suprantama, tokios pažiūros į gyvąją gamtą 19 a. pirmoje pusėje buvo labai revoliucingos. Jos griovė per amžius nusistovėjusius įsitikinimus apie rūšių nekintamumą. Tačiau, nežiūrint aštraus pasipriešinimo, evoliucinėms pažiūroms priklausė ateitis, nes jos rėmėsi protu. Jos buvo logiška pastebėtų faktų išvada.
Pažvelkime dar kartą į vietinę fauną, šį kartą į jos atstovų elgseną. Iš pradžių atrodo keista: vietinės kilmės gyvūnai visai nebijo žmogaus! Paukščiai prisileisdavo tiek arti, kad Darvinas ne kartą mėgindavo juos nutverti už kojų, ir tai jam beveik pasisekdavo. Vietiniai karveliai buvo tokie jaukūs, kad tūpdavo žmogui ant skrybėlės ir ant ištiestų rankų. Tik po šūvio jie darydavosi šiek tiek atsargesni. Kartą Darvinas vietinį vanagą nustūmė nuo medžio šakos šautuvo vamzdžiu. Paukščiams medžioti šautuvas čia nereikalingas. Žmogus su lazdele galėdavo pridaužyti atskrendančių vandens pagerti paukštelių kiek tik panorėdavo. Per pusantro šimtmečio iki Darvino Galapagų salas ne kartą lankydavo banginių medžiotojai, brakonieriai, kurie, ieškodami tankumynuose vėžlių, nešykštėdavo sau žiauraus malonumo be saiko žudyti mažus paukštelius. Vis dėlto vietiniai paukščiai iki šiol nesuvokė, koks pavojingas jiems žmogus ir neišmoko jo saugotis. Tokie pat nebaikštūs ir Galapagų ropliai. Koks didžiulis skirtumas, pavyzdžiui, nuo mūsų paukščių, mūsų žvėrių, net nuo mūsų driežo elgesio: Galapaguose vietiniai paukščiai nebijo įvežtų kačių ir šunų. Tai paaiškinama tuo, kad salose niekada nėra buvę keturkojų grobuonių. Visai kitokie paukščiai, kurie atskrenda į Galapagus iš žemyno. Tie atsargūs!
Atsižvelgdamas į šiuos faktus, Darvinas galvojo turįs pakankamai pagrindo teigti, jog baikštumo stoka, kuria pasižymi archipelago gyvūnai, taip pat žymia dalimi paveldima, kaip paveldima kūno forma bei spalvos. Todėl galima suprtasti, toliau samprotauja jis, kokių pragaištingų pasekmių galėtų turėti įvežimas į panašią šalį naujo plėšraus žvėries, pirma, negu vietinių gyventojų instinktai prisitikytų prie svetimšalio klastingumo ir jėgos.
Nuo Darvino laikų Galapaguose labai daug kas pasikeitė.
1901 metai. Į didžiausią Galapaguose – Izabelos – salą atvyksta amerikietis zoologas Bekas tyrinėti vėžlių. Jis pabuvojo tos salos 800 m. akščio aukštumose, kurios skendėjo miglose. Ten puikios ganyklos ir nemažai lietaus vandens klanų, prie kurių sueina atsigerti didžiuliai vėžliai. Vėžlių ten daug, šimtmetčiai išvaikštinėti vėžlių takai tęsiasi kilometrais. Į salą vėliau buvo įvežta galvijų, o iš sudužusių laivų pateko šunų ir kačių. Saloje jie sulaukėjo ir veisėsi. Saloje galima matyti daug ištatšytų vėžlių griaučių. Tai šunų darbas. Išbadėjusių šunų gaujos gali įveikti net ir metro ilgio vėžlį. Labai krito į akis, kad niekur nasimatė vėžlių jauniklių. Saloje apsigyvenę žmonės teigė, jog kai tik vėžliukai išsikala iš kiaušinių ir išropoja į žemės paviršių, šunys juos greit sunaikina. Gyvų vėžliukų išlieka, tur būt, ne daugiau kaip vienas iš 10000.
Suaugę šimtamečiai vėžliai kenčia ne nuo žmogaus, kuris juos intensyviai naikina. Kaip tai vyksta, Bekas pats matė, lankėsi vieno verteivos rančoje. Verteiva pasitelkė žmonių ir ėmė piauti galvijus odai. Godūs žvilgsniai greit pakripo ir į vėžlius, nes jų aukštos kokybės riebalai labai vertinami prekyboje. Susidorojama su beginkliu vėžliu labai žiauriai. Keli brūkštelėjimai aštriu peiliu, ir pilvinis šarvas atskirtas nuo nugarinio. Penkias minutes išpiaunami keli kg. riebalų. Tai sumetama į maišą, ir asilas neša grobį iki sekanšios aukos. Visą likusią vėžlieną sudoros besibastančių šunų gaujos! Ypač intensiviai vėžliai naikinami, kai sueina savo išmindžiotais ilgais takais prie vandens klanų atsigerti. Prie vienos nedidelės balos tyrinėtojui pavyko suskaičiuoti daugiau kaip 150 stambių vėžlių griaučių, prie kitos – bent 100. Apylinkėj prie kiekvieno vandens telkinio buvo matyti po keliolika žuvusių vėžlių. Vaizai šiurpūs. Tai pasidarbavo žmonės iš rančos. Tai iš riebalų lydomas aliejus. Iš vieno stambaus vėžlio prilydoma nuo 4 iki 12 l. riebalų. Prie jūros tyrinėtojai matė eiles statinių, kuriose tilpo 4000 l. vėžlių aliejaus, paruošto transporuoti į žemyną. Jeigu tokia padėtis Izabelos saloje tęsis ir toliau, vėžlių čia, aišku, greit nebeliks. Jų likimas pakibo tarp šunies ir žmogaus. Labai kritiška padėtis ir kitose salose, kur tik pabuvojo godūs žmonės.
1923 m. Galapaguose zoologams šventoje žemėje, lankėsi NewYork’o gamtos muziejaus ekspedicijoje, vadovaujama zoologo prof. V. Bibo. Tai tas pats tyrinėtojas, kuris 1934 m. savo konstrukcijos batiskafe buvo nusileidęs prie Bermudų salų į Atlanto vandenyną 1923 m. gelmę. Šiam tyrinėtojui vienoje saloje netikėtai ant skrybėlės nutūpė pelėda. Ir vis dar nežino, kas yra žmogus. Tokie pat nebaigštūs pasiliko ir startkikiliai bei strazdai pamėgdžiotojai. Davėsi paglostomas ir iguanos. Tačiau šių jau nėra tiek, kaip kadaise. Ekspedicija nuodugniau nestudijavo vėžlių būklės archypelage, tačiau, teaplankiusi keletą salų, sugebėjo tik vienos nedidelės salos giliame krateryje rasti vienintelį 55 cm. ilgio ir 21 kg. svorio vėžllį nors dar šimtmečio pradžioje jų toje saloje buvo daug. Sunaikino juos čia pasprukusios iš laivų agresyvios žiurkės, kurių prisiveisė daug. Žiurkės vėžlių jaunikliams labai pavojingos.
Taigi šioje nedidelėje saloje stambius roplius išstūmė smulkūs, bet agregryvus žinduolis. Matyt, panašiai galėjo būti ir tolimoje geologinėje praeityje , kai prieš 70 mln. metų mūsų planetoje gana staigiai buvo galutinai sužlugdyta dinozaurų ir kitų didžiulų mezozojinių roplių galybė. O juk vien tik dinozaurų viešpatavimas truko apie 100 mln. metų. Mezozojinių reptilijų išmirimą daug kas linkęs sieti su klimato kitimu. Tačiau tiesiogine jų nykimo priežastimi galėjo būti jau tada egzistave smulkūs žinduoliai, nuo kurių nebuvo saugūs tų roplių kiaušiniai bei jaunikliai. Žinduoliai susiformavo žiauresnio klimato sąlygomis. Tai matyti iš jų kūno sandaros ir visos biologijos. Todėl jie tapo panašesni už roplius ir tai jiems užtikrino galutinę pergalę. Po dinozaurų, kaip žinoma, atėjo žinduolių era. Kaip tai įvyko, ir apie tai kai ką galėtų papasakoti Galapagai.
Dabartinė Galapagų faunos padėtis labai sunki. Vis daugiau žmonių apsigyvena salose. Jų čia babar gyvena apie 6000. Viešpatauvančios pasaulyje mados jau ir čia duoda pragaištingų rezultatų, nes iguanų oda turi didelę paklausą. Be to, brakonieriškai renkami vėžių kiaušiniai, išgaudomi jų jaunikliai. Vis bėlto dramblinių vėžių kaikuriose salose dar išliko, nors daugelis jų rūšių išnaikintos visai. Jūrinių iguanų dar gan dažnai pasitaiko, tačiau konolofai daugumoje vietų visai išnaikinti, o kitur jų jauniklius persekioja šunys, įvežtos katės, sulaukėjusios ožkos bei kiaulės. Vis intensivėjantį žmogaus brovimąsi sunku sustabdyti.
Tarptautinės JUNESKO organizacijos pastangomis 1964 m. Galapagų salose buvo įkurta tarptautinė Čarlzo Darvino biologinė stotis. Jos uždaviniai dideli ir labai atsakingi – tirti šią nuostabią salyno fauną ir visokeriopai prisidėti prie jos išgelbėjimo.
Galapagų fauna yra didėlis ne tik Ekvadoro, bet ir visos žmonijos turtas. Dramblinių vėžlių labai pageidauja viso pasaulio zoologijos sodai. Tačiau tų vėžlių gamtoje yra labai mažai. Juos būtinai reikia pagausinti pirmiausia Galapaguose. Daugelyje salų jau imtasi priemonių išnaikinti sulaukėjusias ožkas ir šunis. Reikia labai saugotis žiurkių išplitimo salose, kuriose jų dar nebuvo. Pagaliau, atkuriant vietinę fauną, didelę mokslinę reikšmę turi atskirų salų specifikos išsaugojimas. Taigi mokslininkams darbo yra labai daug ir jiems reikia labai skubėti.
Tarptautinės biologinės stoties steigimas Galapaguose yra reikšmingas įvykis. Dabartinis mokslas tuo pareiškia savo didelę pagarbą ir pačiam Darvinui. Jam ta fauna kadaise buvo padariusi didėlį įspūdį. Ji ne tik privertė kitomis akimis pažiūrėti į rūšių atsiradimą gamtoje, bet ir paskatino didįjį tyrinėtoją jau tada daug galvoti apie šio mūsų planetos kampelio nuostabios faunos tolimesnį likimą.

Leave a Comment