Politines sistemos lietuvoje

Turinys

Įvadas........................p. 1
Parlamentarizmo įtvirtinimas 1922m. konstitucijoje......p. 2
Konstitucijos kūrimą įtakoję veiksniai.........p. 2
Pagrindinių konstitucijos nuostatų esmė.........p. 3
Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės organų sistema....p. 3
Plačios įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyvos..p. 3
Vykdomosios valdžios kompetencijos ribojimas....p. 4
1928m. konstitucija – posūkis į autoritarizmą..........p. 5
Konstitucijos atsiradimo priežastys............p. 5
Konstituciniai politinės valdžios organai..........p. 6
Susiaurintos konstitucinės Seimo funkcijos......p. 6
Stiprios Prezidento institucijos įtvirtinimas.......p. 7
Išvados.........................p.8

Literatūros sąrašas

Eidintas A. Antanas Smetona.- Vilnius: Mintis, 1990. -243p.
Lietuvos Valstybės Konstitucijos.- Vilnius: Mokslas, 1989.-239p.
Lopata R. Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija.-Vilnius: Lietuvos istorijos institutas,1998.- 121p.
Maksimaitis M. Vingiuotas kelias žemyn//Politika.- 1991.-Nr.1.-P.13-15.
Maksimaitis M.,Vansevičius S. Lietuvos valstybės irr teisės istorija.- Vilnius,1997.-301p.
Merkelis A. Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. – New York, N.Y., 1964. – 740p.
Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius: Mintis,1990.-511p.
Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva.- Vilnius: Vyturys,1990.-422p.
9. Truska L. A.Smetona ir jo laikai.- Vilnius: Valstybinis leidybos centras,1996.

Įvadas
Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Tik priėmus konstituciją, įmanomas teisinis valstybės funkcionavimas, juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška įstatymų leidyba. Konstitucija nustato valstybės santvarkos pobūdį, padrindines institucijas, jų kompetencijas, apibrėžia piliečių teises. Valstybės poolitinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.

XXa. I pusės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenime buvo priimtos 4 laikinosios ir 2 nuolatinės konstitucijos, kuriomis buvo bandoma tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Ilgiausiai galiojusios ir turbūt labiausiai Li

ietuvos politinį gyvenimą įtakojusios buvo 1922m. ir 1928m. Lietuvos Valsybės Konstitucijos. Gimusios nevienodomis politinėmis sąlygomis, jos iš esmės įtvirtino visiškai skirtingus politinės sistemos funkcionavimo rėmus. Nors abi formaliai pripažino demokratinių principų viršenybę ir įteisino demokratinę santvarką, 1928m. konstitucijos įtvirtintas režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas 1922m. konstitucijos suponuotą parlamentinės valdymo formos įteisinimo schemą.

Šiame darbe aš pabandysiu trumpai apžvelgti minėtų dviejų ryškiausių tarpukario Lietuvos konstitucijų atsiradimo sąlygas, aptarti jose įtvirtintos politinės sistemos pagrindinius bruožus ir šiek tiek giliau panagrinėti konstitucinių aukščiausiųjų valstybės organų veikimą.

Parlamentarizmo įtvirtinimas 1922m. konstitucijoje

Konstitucjos kūrimą įtakoję veiksniai

1918m. atkūrus Lietuvos valstybę, Lietuvos Tarybos vienas svarbiausių uždavinių buvo sušaukti Steigiamąjį Seimą, kuris savo ruožtu turėjo parengti ir konstituciškai įtvirtinti naujos valstybės pagrindus. Nuolatinės Lietuvos valstybės konstitucijos parengimui buvo suudaryta komisija, kuriai pirmininkavo krikščionių demokratų partijos atstovas A. Tūmėnas.

Ruošiant konstituciją, Steigiamajame Seime vyko aštrios diskusijos valdymo formos, bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, švietimo, žemės nuosavybės klausimais. Nuomonės iš esmės skyrėsi tarp krikščionių demokratų ir kairiųjų pažiūrų Seimo atstovų, nors nesutarimus dėl prezidento institucijos inicijavo Seime neatstovaujamos Tautinės Pažangos atstovai, propagavę prezidentinę respubliką. Jie pasisakė už stiprią, 7 ar 5 metams tautos renkamo Prezidento valdžią. Pasak L.Truskos, A.Smetonos ir jo šalininkų polemika nebuvo bevaisė. Priimant 1922m. konstituciją, į kai kuriuos Tautos Pažangos atstovų pasiūlymus at

tsižvelgta: Prezidentas gavo savo žinion kariuomenę ir teisę paleisti Seimą. Vis dėlto Konstitucijos turinį nulėmė krikščionių demokratų bloko turima Seime dauguma. Anot J.Švobos, “nors krikščionys demokratai ėjo konservatorių pareigas, jų dauguma buvo pasidavusi to laiko visokio radikalizmo dvasiai. Todėl ir konstitucija išėjo tokia, koks buvo Steigiamasis Seimas ir jo laikai”.

Konstitucijos pobūdį įtakojo ne vien partinė Seimo dauguma – R.Lopatos nuomone, lemiama aplinkybė buvo didelis demokratinių jėgų pakilimas šalyje, kurį skatino Europoje išplitęs tautų demokratinis judėjimas. Aiškindamas demokratijos ir prancūziškų jos konstitucinių normų racionalizavimą 1922m. konstitucijoje, teisininkas M. Rėmeris ypač akcentuoja komunistinės revoliucijos Sovietų Sąjungoje įtaką. “Griežta demokratinė santvarka, laikoma liaudies viešpatavimu, yra ne tik apsaugota prieš monarchizmą ar prieš aristokratinę santvarką, ji reiškėsi ir kaip tvirta apsauga prieš pačią revoliuciją, ji tapo stabdantis konservatyvinis socialinis veiksnys”. Tokiu būdu demokratija, su kuria buvo jungiama seimokratinio prancūziškojo parlamentarizmo idėja, nukonkuravo komunistinės revoliucijos iškeltus šūkius.

Būtent šiuo, demokratinių principų įtvirtinimo Konstitucijoje klausimu, sutarė visų Steigiamojo Seimo partijų atstovai, siekdami žmonėms suteikti kuo daugiau laisvių ir teisių, dažnai pamiršdami realias Lietuvos valstybės vidines ir užsienio sąlygas, kaimyninių kraštų tikslus ir pačios valstybės išsilaikymo galimybes.

Pagrindinių konstitucijos nuostatų esmė

1922m. rugpjūčio 1d. Steigiamojo Seimo krikščionių demokratų bloko balsais priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. 1

1str. skelbė Lietuvos valstybę nepriklausoma demokratine respublika, kurios suvereninė valdžia priklauso tautai. 3str. užfiksuotas formalus teisinis Konstitucijos prioritetas kitų teisės normų sistemoje: valstybėje neturi galios įstatymai, prieštaraujantys Konstitucijos nuostatoms. Pasak M. Maksimaičio, taip laikomasi požiūrio, jog Konstitucija nėra tiesioginio veikimo aktas – ją įgyvendina įstatymų leidėjai.

Kostitucijoje skelbiamos plačios demokratinės piliečių teisės ir laisvės. Iškeldama žmogų, skelbdama jį visuomeninio gyvenimo centru, Konstitucija rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis, paplitusiomis tuometinėje Europoje. Kadangi konstituciškai įtvirtintos pilietinės teisės ir laisvės galioja įstatymų ribose, jas nustatė ir apribojo Draugijų, Susirinkimų ir Spaudos įstatymai, kurie konstitucinėms teisėms ir laisvėms suteikė pareikštinį režimą.

Šių demokratinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galėjo susiaurinti nepaprastosios padėties veikimas, kurio įvedimo sąlygas apibrėžė konstitucijos 32str. Dėl R.Lietuvoje vykstančių karo veiksmų, taip pat stengiantis išvengti komunistų agresijos, karo padėtis Lietuvoje įvesta Steigiamojo Seimo 1920m liepos 24d. Ji paskelbta visoje Lietuvos teritorijoje. Vėliau jos teritorinės ribos šiek tiek apribotos, nors visiškai ji nebuvo panaikinta iki 1926m. liepos 2d.

Nors apibrėžiant piliečių teisinę padėtį iš esmės remtasi liberaliąja paradigma, kai kurios konstitucinės nuostatos buvo nutolę nuo liberaliosios koncepcijos ir “pakoreguotos katalikiškųjų socialinių bei valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų socialistinių idėjų kryptimi” : 88, 90 ir 97 straipsnių nuostatose iškeliamas valstybės vaidmuo, laiduojant tam tikrą piliečių gerovę, jų socialinį aprūpinimą.

Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės organų si

istema

Pripažinusi suvereninę valstybės valdžią tautai, ją vykdyti Konstitucija pavedė Seimui, Vyriausybei, kuri susidėjo iš Respublikos Prezidento(RP) ir Ministrų Kabineto(MK), ir Teismui. Deklaruodama valdžių padalijimo principą, į pirmą vieta Konstitucija vis dėlto iškėlė parlamentą.
Įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyvos
Konstitucijos III skyriuje “Seimas” išvardintos renkamo 3 metams Seimo prerogatyvos – leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti svarbiausias valstybės sutartis, spręsti karo padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus – toli gražu neatspindėjo viso tikrojo Seimo vaidmens valstybėje, kuris išryškėja santykiuose su vykdomosios valdžiosi institucijomis.
Svarbiausia Seimo funkcija, apibūdinanti jo vietą valstybės organų sistemoje, yra įstatymų leidyba. Ją reglamentuoja 27 Konst. str., suteikiantis išimtinę įstatymų leidybos teisę Seimui. Seimo priimtą įstatymą RP galėjo per 21d. grąžinti pakartotiniam svarstymui. Įstatymą Seimui vėl priėmus absoliučia atstovų balsų dauguma, RP privalėjo jį skelbti. RP negalėjo grąžinti įstatymo antram svarstymui, jei Seimas kvalifikuota balsų dauguma pripažino jį esant skubotą (50str).
Kita labai svarbi Seimo prerogatyva – Vyriausybės veiklos priežiūra, kurią nustato 28 Konst. str.: “Seimas prižiūri Vyriausybės darbus, duodamas jai paklausimų bei interpeliacijų ir skirdamas revizijas”. Pasak M.Maksimaičio, 1922m. Konstitucija Seimui ne tik suteikė monopolinę galią leisti įstatymus, ji jam leido brautis į kitos valdžios veiklos sferą, rodyti aiškią viršenybę jos atžvilgiu.
Vykdomosios valdžios kompetencijos ribojimas
Konstitucija skelbė, jog vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų Kabinetas (40str.). RP renkamas Seimo 3 metams absoliučia atstovų balsų dauguma. Formaliai Konstitucija RP suteikė reikšmingas teises: atstovauti valstybei, kviesti MP, tvirtinti jo sudarytą Kabinetą, skirti ir atleisti valstybės kontrolierių, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, įvesti karo padėtį, tikrinti MK veiklą. Be to, RP turėjo veto teisę paleisti Seimą, nesibaigus jo įgaliojimų laikui (52str.).
Tačiau faktiškai Prezidentas nebuvo įtakinga politinė figūra. Esminę reikšmę turėjo tai, kad RP rinko Seimas ir jų įgaliojimų terminai visiškai sutapo. Tokia politinės valdžios sistema darė RP priklausomą nuo Seimo, ribojo jo savarankiškumą. Anot K.Račkausko, tokioje sistemoje prezidentas buvo nužemintas, paliktas bejėgis prieš Seimo daugumą. Klasikinė konstitucinės teisės teorija teigia, kad jau vien minėtos aplinkybės suteikiančios prezidentui tik moralinį autoritetą ir kuriančios parlamentinę tironiją. Negana to, Seimas 2/3 kvalifikuota balsų dauguma galėjo nušalinti RP nuo pareigų arba iškelti jam baudžiamąją bylą (44, 63 str.).
Kita sudėtinė Vyriausybės dalis – MK, Konstitucijoje traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybės organas, buvo solidariai atsakingas Seimui už bendrą Vyriausybės politiką, o Ministrai už savo darbą (59str.). Kadangi MK privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą, realiai RP nutarimas dėl Ministro Pirmininko (MP) paskyrimo ir Kabineto sudėties patvirtinimo galėjo būti priimtas, tai suderinus su pagrindinių Seimo frakcijų vadovybe.
Tokia MK ir RP priklausomybė nuo Seimo bylojo apie nepakankamai sureguliuotų įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios galių valdymo sistemą, kurią M.Rėmeris vadino seimokratine diktatūra. Lemiančiuoju politinės sistemos veiksniu tapo politinės partijos. Seimo rinkimus laimėjusios partijos kontroliavo valdžios aparato veiklą, telkė savus žmones pagrindinėms valstybinio aparato grandims. Padėties krašte stabilumas priklausė nuo partinės daugumos seime tvirtumo, bet Konstitucijoje ir rinkimų įstatymuose įteisinta proporcingo atastovavimo sistema didino partinį susiskaldymą seime. Partijos, nesugebėdamos susitarti, nieko negalėjo padaryti be mažumų pritarimo. Taip krašto valdyme buvo nustelbtas esminis valstybės pagrindas – lietuvių tauta, ir lėmė formalus veiksnys – seimas, kuriame reikšmingą vaidmenį galėjo vaidinti mažumos.
Praktika parodė, jog partijų kova skaldė tautos, dar neturinčios stiprių demokratinės tradicijos pamatų, jėgas. Ėmus ryškėti, jog populiarūs demokratiniai metodai ir institutai nesugeba išspręsti aktualių jaunos valstybės problemų, atsirado jėgų, griežtai oponuojančių parlamentarizmui.

1928m. konstitucija – posūkis į autoritarizmą
Konstitucijos atsiradimo priežastys
Vienas kraštutinumas dažnai perauga į kitą. Parlamentokratija evoliucionavimo į autokratiją, kurios pagrindus įtvirtino naujoji 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Posūkio tašku tapo 1926m. gruodžio 17d. perversmas, kurio viena iš priežasčių buvo išaugusi opozicija parlamentarizmui ir apskritai šios valdymo formos krizė Lietuvoje, kurią sukėlė neišsprendžiami partijų nesutarimai, paralyžiavę normalią Seimo veiklą.
Į valdžią atėjusios Lietuvos tautininkų sąjungai atstovaujančios jėgos iš pradžių bandė pasukti į konstitucingumo vėžes, t.y. perversmo padarinius susieti su veikiančia 1922m. Konstitucija. Voldemaro vyriausybės sudarymas tapo pirmu perversmo įteisinimo aktu. Seimas nebuvo paleistas, kad galėtų “sankcionuoti” naująjį RP. Toks perversminis “legalizuotos santvarkos” konstitucinis laikotarpis tęsėsi iki 1927m. balandžio 12d., kuomet paleidus seimą ir nenustačius naujų jo rinkimų datos, buvo įvykdytas dar vienas – konstitucinis perversmas.
Pašalinus Seimą, tautininkų užmačioms įgyvendintii trukdė gana demokratiška 1922m. Konstitucija. Iš dviejų alternatyvų – pažeidinėti esamą konstituciją ar keisti ją nauja – tautininkų vadovybė pasirinko pastarąjį variantą. 1928m. gegužės 15d. RP su MK pritarimu paskelbė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri,nors formaliai nenutraukė ryšių su demokratija, viena pirmųjų Eurpoje pasuko autoritarizmo link.Naujos konstitucijos paskelbimą A. Smetona argumentavo kaip poreikį teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę valdžią, galinčią išsaugoti tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį, krašto būdą ir tradicijas atitinkantį valdymą. Lietuvai parlamentarizmas, anot A. Smetonos, yra svetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienas svetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas. A.Merkelis gruodžio 17d. perversmą ir naujos konstitucinės santvarkos įtvirtinimą vertina kaip revoliucinį žygį, įvykdytą patriotizmo dvasia.

Konstituciniai politinės valdžios organai
1928m. Konstitucija buvo tautininkų kūrinys, kuris turėjo atvaizduoti jų konstitucinę koncepciją ir jų siekiamą valdžios organizaciją.
Naujasis konstitucinis aktas kartojo daugelį 1922m. Konstitucijos nuostatų, išlaikė pagrindinius ankstesnėje konstitucijoje įtvirtintus politinės valdžios organus, tačiau esminį skirtumą suponavo vykdomosios valdžios galių išplėtimas ir teisinis autoritarinių elementų įdiegimas.
Susiaurintos konstitucinės Seimo funkcijos
1928m Konstitucija Seimą apibrėžė kaip tautos atstovybę, renkamą proporcine rnkimų sistema 5 metams. Nors neatsisakyta Seimo institucijos, įstatymų leidimo sferoje Seimas neteko anksčiau turėtų išimtinių teisių. Konstitucijos 53str. nustatė, jog Seimui nesant arba tarp jo sesijų, įstatymus leisti gali RP. Minėtais atvejais RP taip pat gali tvirtinti valstybės biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis ir iškelti baudžiamąją bylą Valstybės Konrolieriui, MP ar kitiems Ministrams.
Nors 1928m. Konstitucija neformulavo Prezidento viršenybės Seimo atžvilgiu principo ir netgi numatė Seimo teisę pakeisti RP išleistus įstatymus, vadovas vis dėlto disponavo galimybe paralyžiuoti Seimo veiklą: pasibaigus Seimo kadencijai arba jį paleidus, naujų rinkimų terminas buvo pratęstas iki 6mėn., nurodant, kad šis pusės metų laikotarpis netaikomas pirmajam Seimui išrinkti (28str.). Pastaroji 1928m Konstitucijos nuostata sudarė teisinį pagrindą aštuonerius metus Seimo rinkimų išvis nerengti.. Pasak M. Rėmerio, Seimo sušaukimo atidėjimą neapibrėžtam laikui įgalino būtent 53str. 2-as abzacas. Dėka jo, Seimo buvimas nėra būtinas, nes ir be jo visos valstybės funkcijos yra konstitucingai aprūpintos. Seimo atsisakymas Lietuvą faktiškai iškart pavertė vienpartinės sistemos valstybe, nes nesant Seimo rinkimų ir valdžia monopolizavus tautininkam, kitos politinės partijos neteko galimybių teisiniu būdu siekti valdžios.
Konstitucijos 25str. skelbė, kad Seimo rinkimų būdą ir tvarką nustato įstatymas. Tačiau ilgą laiką Vyriausybė apskritai nešaukė Seimo, o jo funkcijas vykdė vienas RP. Opozicijai aktyviai reikalaujant demokratinių Seimo rinkimų, 1936m. kovo 6d. išleistas naujas jo rinkimų įstatymas. Nuo ankstesnio jis skyrėsi tuo, jog leido varžytis ne partijų pateiktiems, bet savivaldybių – apskričių (miestų) sudarytiems sąrašams. Tokia rinkimų sistema vietoj partinės kandidato priklausomybės pripažino tik jo teritorinę priklausomybę, taip pašalindama galimybę susidaryti Seime organizuotai opozicijai. Pasak J. Švobos, “tokiu būdu išrinktas Seimas tapo valdžios įrankiu be savo iniciatyvos”. Remiantis minėtu Seimo rinkimų įstatymu, 1936m. birželio 9-10d. išrinktas IV Seimas, kuriame net 85% išrinktų atstovų priklausė Tautininkų Sąjungai.
Tam tikrą įsatymų leidybos vaidmenį 1928m. Konstitucija suteikė pagalbinei, iš specialistų sudarytai, Valstybės Tarybai. Ji veikė pagal 1928m. rugpjūčio 21d. Valstybės Tarybos įstatymą, kuris nurodė, jog Taryba rengia įstatymų kodifikacijos sumanymus, nurodo prasilenkimus su Konstitucija vykdomosios valdžios aktuose, kelia klausimus dėl naujų įstatymų reikalingumo, svarsto MK įstatymų sumanymus, pateikia nuomonę apie veikiančius įstatymus, RP reikalaujant. Konstitucijoje numatytą Valstybės Tarybą dr. J.Jakštas vadina tiesiog antraisiais rūmais.
Stiprios Prezidento institucijos įtvirtinimas
Prezidento institucijos konstitucinė reglamentacija, palyginus su 1922m. konstituciniu aktu, keitėsi iš esmės, atspinėdama Tautininkų Sąjungos 1924m. programos reikalavimą griežtai atriboti parlamentą nuo vykdomosios valdžios.
Konstitucijos 43str. skelbė, jog RP yra renkamas ypatingų Tautos atstovų 7 metams, o jo rinkimų tvarką ir būdą nustatė 1931m. lapkričio 25d. Prezidento rinkimų įstatymas, kurio esmę sudarė netiesioginių ir daugiapakopių rinkimų kombinacija: valsčių, apskričių bei miestų tarybos renka ypatingus tautos atstovus, o šie – Prezidentą. Tam tikslui jau nuo pat A.Smetonos atėjimo į valdžią imta biurokratinti savivaldybes, keisti valdininkijos sudėtį, o 1929m. ir 1931m. savivaldybių įstatymai stipriai apribojo savivaldybių rinkimų teisę.
1928m. Konstitucija RP pavedė skirti Ministrą Pirmininką ir jo teikimu Ministrus, taip pat paleisti Kabinetą ar kai kuriuos Ministrus (49str.). Pastarieji RP konstituciniai aktai nereikalavo MK atstovo kontasignacijos (57str.),kas įteisino tam tikrą MK priklausomybę nuo RP ir jo valios.
Greta 1922m. Konstitucijoje nurodytų RP kompetencijos sričių, naujoji 1928m. Konstitucija žymiai sustiprino valstybės vadovo įtaką Seimui, išplėsdama jo veto teisę priimtų įstatymų atžvilgiu, suteikdama nevaržomą teisę paleisti Seimą ir svarbiausia – Seimui nesant, įgalindama jį vykdyti parlamentines funkcijas. Būtent šių konstitucinių nuostatų dėka RP virto centriniu konstitucinės valdžios organu, kuriam patikėta viso konstitucinio mechanizmo priežiūra ir vadovybė.
Išvados
1922m. ir 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijų priėmimas buvo reikšmingi tuometinės politinės valdžios žingsniai, apsprendę tolimesnę konstitucinę valstybės raidą. Jomis bandyta tobulinti šaųies politinės sistemos funkcionavimą, ieškoti optimaliasio aukščiausių valstybės organų sistemos varianto. Būtent nuo šių politinės valdžios organų prerogatyvų ir sąveikos galimybių, įteisintų konstitucijose, priklausė valstybės valdymo formos pobždis.
Politinės sistemos, įtvirtintos konstitucijose, funkcionavimas neišvengė kraštutinumų. 1922m. Konstituciją K.Račkauskas vertina kaip racionalų, filosofiškai pagrįstą logišką šedevrą, kuriuo buvo kuriama liberalinė, individualistinė, centralizuota, reprezentacinė demokratinė santvarka. Tačiau šioje konstitucijoje įtvirtinta parlamentinio tipo Vyriausybė suponavo plačią Seimo hegemoniją, vedusią į parlamentarizmo krizę, kuri baigėsi 1926m. perversmu ir autoritarinių principų įteisinimu krašto gyvenime. 1928m. Konstitucija, pasak M.Rėmerio, – iš perversmų kilęs ir poperversminei diktatūrai likviduoti skirtas konstitucinis provizoriumas. Neribotų Prezidento galių išplėtimas šioje konstitucijoje įteisino autoritarinę valdymo sistemą, ilgainiui privedusią prie pačios valstybės žlugimo. Teisus buvo K.Grinius, dar 1929m. sakydamas, jog tokį diktatūrinį, visuomenę nupolitinantį režimą palaikanti valstybė, kilus konfliktui su užsieniu, tampa nepajėgi išsislaikyti.
Taigi šie 1922m. ir 1928m. konstitucinės Lietuvos politinės sistemos sąrangos išbandymai nepasiteisino, versdami dabartinės 1992m. konstitucijos kūrėjus ieškoti tobulesnio, Lietuvos politinėms sąlygoms tinkamesnio konstitucinės valstybės sistemos varianto.

Leave a Comment