Ryšys tarp ekonomikos ir laisvos visuomenės

ĮVADAS

Koks ryšys tarp rinkos ekonomikos ir atviros visuomenės, arba, kaip kiti paklaustų, tarp kapitalizmo ir demokratijos? Tai ne naujas klausimas. Vienas Amerikos mokyklos atstovas teigia, kad šis klausimas dominavo politinėje teorijoje paskutinius du šimtmečius. Per tą laikotarpį atrodytų, kad kiekvienas logiškai įmanomas požiūris buvo patobulintas, atmestas ir atstatytas. Kaip to rezultatas buvo parašyta gausybė knygų. Tačiau klausimas yra daugiau nei istorinis. Dramatiški pokyčiai, demokratiškų vyriausybių reikalavimai, ekonomikos išsivadavimas Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje išstūmė šį klausimą į priekį. Šie radikalūs pokyčiai sužadino interesą ne tik ekonomistams, politikos mokslininkams, bet ir daliai įdėmios publikos.

KAPITALIZMO – DEMOKRATIJOS RYŠYS

Turbūt mažai kas ginčytųsi, kad ryšys tarp kapitalizmo ir demokratijos egzistuoja. Du iškilūs praėjusios kartos ekonomistai, Max Weber (Maksas Vėberis) ir Joseph Schumpeter (Džozefas Šumpeteris), detalizavo sąryšį. Weberis teigia, kad demokratija savo grynaja forma gali evoliucijonuoti tik kapitalistinės industrializacijos sąlygomis ir kad ji turi didžiausias galimybes protestantiškose visuomenėse, kur pabrėžiama asmeninė atsakomybė. Schumpeteriui atrodo, kad istorija aiškiai patvirtina, kad modernioji demokratija augo kartu su kapitalizmu koreliaciniu būdu. Modernioji demokratija yra kapitalistinio proceso produktas, ir jie buvo abipusiai viena kitą palaikančios kylančios moderniosios civilizacijos dalys. Vis tik Schumpeteris buvo atsargus pažymėdamas įtampą tarp šių fenomenų Jis įspėjo, kad privačių interesų disponavimas dažnai buvo naudojamas žmonių valiai griauti ir trukdyti konkurencinės lyderystės mechanizmui. Schumpeteris pažymi, kad “politinis gyvenimas atsidavė kovai tarp konfrontuojančių grupių ir dažnai tokiems veiksmams, kurie peržengia demokratinio metodo dvasią.” Šiuolaikiniai Amerikos mokyklų atstovai, tęsdami Weberio, Schumpeterio, F. A. von Hayek ir kitų darbus ir mintis, priima faktą, kad kapitalizmo – demokratijos ryšys egzistuoja. Robert Dahl (Robertas Dalis) vienas iškiliausių Amerikos demokratijos teoretikų savo knygoje “Po revoliucijos: autoritetas gerovės visuomenėje” (1990) išvardija keletą istorinių ‘faktų’, kuriuos jis laiko nenuginčijamais. “Tai yra istorinis faktas, kad moderniosios demokratiškos institucijos <…> egzistavo tik tose valstybėse, kuriose dominavo privačiai turima, orientuota į rinką ekonomika, arba kapitalizmas, jei jums labiau patinka toks pavadinimas. Taip pat faktas, kad visos ‘socialistinės’ valstybės su ekonomikomis, dominuojančiomis valstybės, duodant centralizuotas komandas – neturėjo demokratinių valdžių, bet faktiškai buvo valdomos autoritarinių diktatūrų. Istorinis faktas ir tai, kad kai kurios ‘kapitalistinės’ valstybės taip pat buvo ir yra valdomos autoritarinių diktatūrų.”

Mažai kas prieštarautų su šiais Dahlio stebėjimais. Tačiau dėl ko nesutinkama yra tai, ar kapitalizmo – demokratijos ryšys yra teigiamas, ar neigiamas. Pagrindiniai iš tų, kurie mano, kad sąryšys yra teigiamas, yra Seymour Martin Lipset, Milton ir Rose Friedman, Gabriel Almond ir Peter Berger.Savo veikale “Politinis žmogus: socialinis politikos pagrindas”, Seymoras Lipsetas teigia, kad privačiai turima, orientuota į rinką ekonomika yra susijusi su demokratija, dalijasi jos vertybes ir palaiko jos augimą. Savo ‘eksplicitine teze’ laiko: “Kuo labiau valstybė išsivysčiusi, tuo didesni šansai, kad ji palaikys demokratiją. Nuo Aristotelio iki šių laikų, buvo ginčijamasi, kad tik turtingoje visuomenėje, kurioje reliatyviai mažai piliečių gyvena tikro skurdo ribose, gali būti situacija, kurioje gyventojų dauguma protiškai dalyvauja politikoje ir išvysto savireguliaciją, būtiną pasidavimo neatsakingų demagogų apeliavimui išvengimo. Visuomenė, padalinta į didelę neturtingą minią ir mažą elitą, tampa oligarchija (diktatorinis mažo aukštesnio strato valdymas) arba tironija (populiariai pagrįsta diktatūra).” Apart viduriniosios klasės, kurioje piliečiai turi “vidutinišką ir pakankamą nuosavybę”, reikalingumo, Lipsetas įsitikinęs, kad “stabili demokratija reikalauja konflikto ar skilimo postulavimo, ir taip atsirastų kova dėl valdančių postų, iššūkių partijoms valdžioje ir partijų ofisuose rotacija.” Kartu su kova taip pat turėtų būti konsensusas. Be jo – be politinės sistemos, leidžiančios taikų valdžios ‘žaidimą’ ir griežto ‘išėjimų’ (‘outs’) laikymosi ‘įėjimų’ (‘ins’) sprendimų – negali būti demokratijos.Konservatyvūs ekonomistai Milton ir Rose Friedmanai ne tik mano, kad ekonominė ir politinė laisvės yra nepertraukiamai susiję, nes abi yra išraiškos to paties individualios autonomijos prieš valstybės valdžios prievartą impulsas. Jie taip pat palaiko “fundamentalų teigimą, kad laisvė yra viena visuma, bet kas, kas mažina laisvę vienoje mūsų gyvenimo dalyje yra tikėtina, kad suvaržys ir kitoje.”
Egzistuoja glaudus ryšys tarp ekonomikos ir politikos, atkakliai teigia Friedmanai. Jie tvirtina: “ekonomikos tvarkymas vaidina dvigubą rolę atviros visuomenės gynyme. Vienavertus, laisvė ekonomikos tvarkyme yra savaime laisvės plačiąja prasme dalis, taigi ekonominė laisvė savaime yra galutinis tikslas. Antroje vietoje, ekonominė laisvė yra nenuginčijama priemonė siekiant politinės laisvės. <…> Ekonomikos rūšis, kuri suteikia ekonominę laisvę tiesiogiai, būtent konkuruojantis kapitalizmas, taip pat palaiko politinę laisvę, nes atskiria ekonominę valdžią nuo politinės valdžios ir tokiu būdu užtikrina šių valdžių balansą.” Dar vienas rinkos ekonomikos pranašumas yra tai, kad ji palaiko politinę nuomonių skirtumo laisvę. Friedmanai įsitikinę, kad individai ir grupės demokratijoje gali laisvai “palaikyti ir propaguoti radikalų pokytį visuomenės struktūroje – kol jų palaikymas yra apsiribojęs įtikinėjimu ir neturi savyje jėgos ar kitokios prievartos. Politinės laisvės kapitalistinėje visuomenėje požymis yra tai, kad žmonės gali laisvai propaguoti ir dirbti socializmui.” Depersonalizuota rinka atskiria ekonominius veiksmus nuo politinių pažiūrų ir gina žmones nuo diskriminavimo ekonominiuose reikaluose dėl priežasčių, visiškai nesusijusių su jų produktyvumu. Nesutariančios grupės turi priėjimą prie daugelio privačių piniginių resursų, reikalingų finansuoti jų organizacijas ir priemones, kurios leidžia jom įtikinti kitus per žiniasklaidą, lobizmą ir rinkėjų verbavimą.Nepaisant daugelio kapitalizmo pranašumų, kuriuos nurodo Friedmanai, jie sutinka, kad ryšys tarp politinės ir ekonominės laisvių yra sudėtingas ir nevienpusiškas. Jie taip pat teigia, kad “istorija rodo, kad kapitalizmas yra būtina politinės laisvės sąlyga. Aišku, kad tai nėra pakankama sąlyga.”Kritikoje apie kapitalizmą ir demokratiją, Gabrielis Almondas teigia, kad “istoriniai, loginiai ir statistiniai įrodymai dėl teigiamo sąryšio tarp kapitalizmo ir demokratijos yra pakankamai įtikinantys.” Jis teigia, kad kapitalizmas ir demokratija iškilo per paskutinius pora šimtmečių kaip dominuojančios problemų sprendimo institucijos moderniojoje civilizacijoje, nors abi turėjo būti modifikuotos arba “pritaikytos kelti gerovei” (velferizuotos).
“<…> Be šitos adaptacijos gerovei būtų abejotina, ar kapitalizmas būtų išlikęs, ar ‘nevelferizuota’ versija būtų pareikalavusi didelio represinio aparato. Pasirinkimas tada būtų tarp demokratinio gerovės kapitalizmo ir represinio nedemokratinio kapitalizmo. Aš linkęs manyti, kad kapitalizmas kaip toks geriau tarpsta demokratinėje gerovės adaptacijoje negu represinėje. Tokiu būdu galime teigti, kad egzistuoja aiškiai pozityvus demokratijos poveikis kapitalizmui.” Pripažindamas, kad jis nebuvęs visiškas prokapitalizmo šalininkas, Peteris Bergeris mano, kad “buvo aiškus empirinių įrodymų spaudimas, kurį aš užregistravau per savo darbo metus” , kas privertė jį užimti dabartines pozicijas. Bergeris tvirtina, kad modernios demokratinės industrinės visuomenės nėra pažymėtos sumenkintu kapitalizmu savo didžiausio kritiko, Karlo Markso. Bergeris teigia, kad yra “sunkumų tiems, kurie gina kapitalizmą. Ypač sunku tam, kuris gina netobulą realybę prieš įsivaizduojamą tobulybę. Kapitalizmas savo natūra yra švarus, praktiškas, prozaiškas reiškinys. Jis nesugeba įkvėpti, netgi jei veikia efektyviai ir humaniškai.” Kas yra ‘tuoj pat’ reikalinga, tvirtina Bergeris, tai išsami teorija, nagrinėjanti sąryšį tarp kapitalizmo ir visuomenės moderniajame pasaulyje. Kadangi jis įsitikinęs, kad nė vienas individas nėra pajėgus įvykdyti šią užduotį, Bergeris iškelia “empirinių įrodymų pagrindu” 50 pasiūlymų arba hipotezių. Kadangi hipotezės yra socialinių mokslų rėmuose, jos yra objektas empiriniam testavimui ir falsifikavimui, bet jis mano jas esant gyvybingom. Pasiūlymai nuo 16 iki 19 susiję su kapitalizmu ir demokratija :16. Kapitalizmas yra būtina, bet nepakankama sąlyga demokratijai moderniajame pasaulyje.17. Jei kapitalistinė visuomenė yra pajungta didėjančiam valdžios kontrolės lygiui, bus pasiektas taškas, kai demokratinė valdžia bus neįmanoma.18. Jei socialistinė ekonomika yra atvira didėjančiam rinkos jėgų lygiui, bus pasiektas taškas, kai demokratinė valdžia tampa galima.
19. Jei kapitalistinis vystymasis yra sėkmingas generuojant ekonominį augimą, nuo kurio ženkli visuomenės dalis gauna naudą, atsiranda spaudimas demokratijos link.Vieną iš pesimistiškesnių ekonominių analizių pateikia Mancur Olsen. Veikale “Kolektyvinio veiksmo logika” (1965) jis teigia, kad realiame demokratinių nacijų pasaulyje, tik tam tikros grupių rūšys sugeba organizuotis ir šios grupės užtikrina naudą pačios sau liaudies sąskaita. Prie šios temos jis sugrįžta veikale “Nacijų kilimas ir kritimas” (1982) patobulindamas tezę, kad individų elgesys ir reikalai stabiliose visuomenėse neišvengiamai veda prie slapta sukurtų kartelių ir lobizmo organizacijų, kurios daro ekonomiką mažiau efektyvią ir visuomenę mažiau pavaldžią, tankių darbo tinklų formavimo. Taigi, laiko eigoje, demokratinių visuomenių polinkis skatinti specialias interesų grupes veda prie kapitalizmo nuvertimo.Per paskutinius keletą dešimtmečių iškilo ekonomistų ir politinių mokslininkų mokykla ar mokyklos, pasivadinę įvairiais vardais: visuomenės pasirinkimo teorija, racionalaus pasirinkimo teorija ar pozityvi politinė teorija. Tie mokslininkai, kurie yra fiskaliniai konservatoriai, dalijasi nusistatymą, kad privati ekonomika yra sėkmingesnė nei politiniai procesai efektyviai alokuodami resursus. Jamesas Buchananas Virdžinijos “Visuomenės Pasirinkimo” mokyklos pagrindinis teoretikas, Williamas Rikeris, atstovaujantis Ročesterio “Pozityvios Teorijos” mokyklai ir kiti spėja, kaip ir Mancuras, kad kur konstitucija nesugeba įdiegti atitinkamų apribojimų valdžiai, interesų grupės suokalbyje su politikais ir biurokratais eksploatuoja vyriausybės (valdžios) valdžią, kad perpaskirstytų resursus patiems sau liaudies ir ateinančių kartų sąskaita. Visuomenės pasirinkimo teoretikai linksta laikyti rinkimus kaip šiek tiek daugiau nei mechanišką išpildymą tų sprendimų, kuriuos padarė kitur sistemoje per neformalų interesų grupių formavimą ir abipusias paslaugas. Jie kviečia prie apgalvoto konstitucinės Atradėjų (Founders), kurie įvedė konstitucinę valdžią JAV, išminties restauravimo. Taigi jie skelbia, kad reikia nemažiau kaip naujo konstitucinio pagrindo, kuris atgaivins ir įtvirtins “ekonominę konstituciją”, sudarytą politinių ekonomistų – klasikų.
1987 metų kovą Yale’o universitete buvo surengta konferencija Roberto Dahlio garbei. Ta proga, pats Dahlis įsijungė į apvalaus stalo diskusiją, kurioje jis stengėsi parodyti esmę, kuria jis įtikėjo per savo gyvenimą, tirdamas politikos ir ekonomikos susikirtimo tašką. Kaip šios ištraukos iš jo pastebėjimų indikuoja, Dahlis stovi kažkur tarp tų, kurie laiko ryšį tarp kapitalizmo ir demokratijos teigiamu, ir tų, kurie laiko jį neigiamu. “<…> Ši valstybė ir kitos valstybės su kapitalistinėmis institucijomis sulaukė demokratinių procesų pasiekimo išvakarių. Sulaukti šių išvakarių yra labai svarbus reiškinys: aš labai vertinu šį pasiekimą, palyginus su nedemokratiškais režimais visame pasaulyje. Klausimas yra ar šis pasiekimų lygis gali būti pakeltas… Kaip jūs žinote, kartu su kitais, aš ilgai tikėjau, kad socioekonominės nelygybės politinėje sistemoje efektas yra privedantis prie politinės nelygybės. Kadangi socioekonominių resursų transformaciją į politinius resursus nėra ‘vienas prie vieno’, tai yra labai komplikuota, egzistuoja nepribrendęs ryšys tarp socioekonominės pozicijos bei resursų ir gyvenimo šansų bei galimybių turėti įtaką politiniame gyvenime. Socioekonominė nelygybė yra pragaištinga JAV. Yra skirtumai, kuriuos mes visi žinome: skirtumai turte, pajamose, švietime, statuse, priėjimo prie komunikacijų ir organizaciniuose resursuose…Taigi, ar yra būdų pasiekti nelygybės priežastis ar šaltinius? Idealiu atveju demokratinė tvarka egzistuotų kartu su socioekonomine tvarka demokratijai, save reguliuojančios, egalitarinės tvarkos rūšis. Deja tokia tvarka neegzistuoja. Kiek man yra žinoma, ji niekada neegzistavo…” Savo finalinėje remarkoje konferencijoje, Dahlis pažymėjo, kad jis sutinka su daugeliu savo kolegų, “kad adekvačios teorijos yra išsemtos. Galima tik tikėtis, kad Marksas ar Milis vėl ateis į politinės teorijos areną… Aš manau mes išsėmėme teorinę medžiagą, kuria mes buvome maitinami ir su kuria užaugome. Ji daugiau nebetinka šiai pasaulio rūšiai. Tikimės, kad atsiras kažkokia nauja teorija, kuri bus jautresnė tam pasaulio kompleksiškumui, su kuriuo mes susiduriame.”