PRADŽIŲ PRADŽIA
Niekas nežino, kas sukūrė pirmąją simfoniją ar pirmąjį koncertą. Ši muzika pamažu klostėsi XVII a.- XVIII a. Tačiau tikrai žinoma, kad pirmąją operą parašė italų kompozitorius Džakopas Peris. Ji vadinosi “ Dafnė” ir pirmą kartą buvo atlikta Florencijoje 1579 m. Tai buvo grupės italų menininkų,mokslininkų ir didikų mėginimas atgaivinti senovės graikų dramos paprastumą. Šie žmonės juto, kad sunkios viduramžių bažnytinės muzikos ir pasaulietiškų madrigalų garsų pynės pernelyg sudėtingos, o natų tankumyne pasiklysta jausmai. Dabar “ Dafnės” muzika dingusi, bet žinoma, kad naujoji kompozicija greit įsitvirtino. Jos pradžia sutapo su didžiausio to meto italų kompozitoriaus Klaudijaus Monteverdžio kūrybos laikais. Savo pirmąją operą “Orfėjas” jis parašė 1607 m., o1642 m. Sukūrė paskutinę ją- “Pompėjos vainikavimas”. Monteverdis ir jo amžininkai įtvirtino bendrąją operos schemą, kurios nuo tol ir laikomasi. Svarbiausios dalys yra šios: solo, duetais ir didesnėmis arijomis dainuojamos įprastinės arijos; turinį paaiškinantys rečitatyvai; itin efektyvi didžiuliai chorai, instrumentinės uvertiūros, interliudijos, griežiamos keičiant scenos dekoracijas. Visai suprantama, kad opera giliausiai šaknis įleido Italijoje, kur ji atsirado ir kur šnekamojoje kalba daininga. Tačiau netrukus ji paplito visoje Europoje, ypač Prancūzijoje, kur Liudvikas XIV vertino tai, kad ji suteikė galimybę ne tik klausytis muzikos, bet ir gėrėtis puikiomis dekoracijomis bei šokiais. Jo rūmų kompozitorius buvo Žanas Batistas Liuli, pagal kilmę Italas, kuris prasiskynė kelią virtuvės patarnautojo iki neginčijamo prancūzų muzikos valdovo. Liuli praturtėjo, įsigijęs monopolinę teisę į visas Prancūzijoje statomas operas. Vokietijoje nedideli kunigaikščių dvarai irgi turėjo savų kompozitorių, kuriančių operas. O Anglijoje 1640m. įvykęs Pilietinis karas ir po jo sekęs Kromvelio puritoniškasis rėžimas užkirto kelią operos plėtotei. Išimtis buvo Henrio Perselio opera “ Didonė ir Enėjas”, parašytą 1686m. Čelsio mergaičių mokyklai. Ji buvo vienintelė garsi anglų kompozitoriaus opera- tik po pustrečio šimto metų Britenas sukūrė “Piterį Graimsą”.
Po ankstyvos Perselio mirties 1695m. Hendeliui niekas nebetrukdė viešpatauti anglų muzikos scenoje. Gimęs 1685m. Halėje (Vokietija), tais pačiais metais kaip ir Bachas, Georgas, Fridrichas Hendelis buvo tarptautinis kompozitorius. Prieš persikeldamas į Angliją 1712m., sėkmingai pasireiškę Italijoje. Dar iki tol Hendelį aplankė šlovė, kai Londone buvo pastatyta jo opera “ Rinaldas”, po kurios ištisus tris dešimtmečius radosi naujos operos. Hendelis pasinėrė į skubrų Londono teatrinį gyvenimą dėl operos, važinėdamas po Europą ir ieškodamas dainininkų, nuomodamas teatrus ir nuolat besivaidydamas su konkurentais kompozitoriais, ypač su italu Džiovaniu Batista Bonončiniu. Apie 1740m. italų operos populiarumas Londone ėmė smukti. Visai suprantama, kad klausytojai norėjo kažko naujo, be to, visiems ėmė įgrįsti nesiliaujantys kivirčai tarp dainininkų- kastratų vyrų ir sopranų moterų. Pompastiška italų opera taip ir neatsigavo po smūgio, kurį jai sudavė “Elgetos opera”, sukurta bendradarbiaujant kompozitoriui Pepušui ir poetui Džonui Gėjui ir pirmą kartą pastatytą 1728m. Hendelis mėgino kovoti, suradęs kitą italų operos trupę, bet italų opera jau buvo pasmerkta. Po Monteverdžio Italijoje radosi vis naujų operų kūrėjų: Kavalis, Aleksandras Skarlatis, Vivaldis ir Pergolezis. Prancūzijoje Liuli tradiciją perėmė Ramo ir viešpatavo iki XVIII a. vidurio. Nors Vokietijoje dėl operos taip niekas nepergyveno, Hendelio bičiulis Telemanas parašė mažiausiai keturiasdešimt operų.KAIP ATSIRADO OPERA ?
1) Ištakos siekia senovės Graikiją.Opera atsirado mėginant atgaivinti senovės graikų tragedijos eleganciją ir paprastumą. Graikų tragedijų pasakojimai apie dievus ir herojus būdavo labai dramatiški. Jiems pritardavo choras, kuris atlikdavo komentatoriaus vaidmenį. XVIa. Pabaigoje grupė Italijos didikų panūdo išlaisvinti muziką iš viduramžių painiavos ir atgaivinti graikų dramose vyravusią aiškumo dvasią. Tad jie dainos meną sujungė su dramos pasakojimu, ir taip gimė pirmoji opera. Nuo tol graikų dramos ir legendos įkvėpė daugelį kompozitorių: Gliuką, Ramo, Berliozą ir Stravinskį.
2) Operos šaknys krikščionybėje. Senosios krikščionių misterijos- stebukliniai ir moralizuojantys vaidinimai- irgi operos protėviai. Jie mokė Biblijos, vaizdavo šventųjų gyvenimus ar gėrio ir blogio kovą. Kai kuriuose, ypač Kalėdų vaidinimuose, būdavo ne tik vaidinama, bet ir šokama, bei dainuojama.MOCARTAS IR JO LAIKŲ VAIDMUO OPEROS RAIDOJE
XVIII a. pabaigoje, MocArtui jau subrendus, Vienos opera buvo trijų atmainų. Svarbiausios, rimtosios italų operos veikėjai buvo klasikiniai dievai ir herojai, gyvenantys ir mirštantys itin tragiškomis aplinkybėmis. Gyvesnė buvo komiškoji opera su italų komedijos veikėjais. Greta tokių itališkų operų buvo statomi ir vietiniai vokiški zingšpyliai, kurie žavėjo tuo, kad buvo dainuojama ir kalbama vokiškai, tad juos suprasti galėjo visi klausytojai. Prieš pat prasidedant Mocarto operų karjerai, Gliuko dėka sugrįžo XVII a. operos paprastumas, nes siužetai jau buvo tapę migloti dėl ilgų solo arijų, kurios užtęsdavo veiksmą, o būdavo reikalingos tik dainininkams, norintiems pademonstruoti vokalinius sugebėjimus. Savo muzikos galios bei neprilygstamos dramos nuovokos dėka Mocartas sujungė ir pakeitė šias tris sroves. Dar paauglystėje jis sukūrė visų šių trijų rūšių pavyzdį. Jau subrendęs kompozitorius ir toliau rašė visų trijų rūšių operas, nors rimtos italų operos jau beveik merdėjo. Iš dviejų rimtų operų “Idomenėjas”(1781 m.), tebestatoma iki šiol. Trys Mocarto komiškosios operos- “ Figaro vedybos”, “ Don Žuanas” ir “ Visos jos tokios”- tikri operos meno šedevrai. Jos taip praplėtė ir pagilino komiškosios operos sampratą, jog kartais nežinia ar verta juoktis, ar verkti, kaip skaitant Šekspyro komedijas. Visos jos apie meilę. Visoms trims Mocarto operoms žodžius parašė tas pats librelistas puikusis ir ekstrentiškas Lorencas da Pontė. Jiedu su Mocartu nepritarė to meto griežtoms visuomeninėms pažiūroms. Pirmam bendram darbui “Figaro vedybos” jie paėmė prancūzų autoriaus Bomaršė pjesę, kurioje ne tik du tarnai įveikia savo šeimininką, bet ir publika pereina tarnų pusėm. 1786 m. sukurta opera “Figaro vedybos” žymi Mocarto šlovės apogėjų.
Tokios pat džiaugsmo nuotaikos kupinos ir kitos dvi Mocarto operos vokiečių kalba: “Pagrobimas iš seralio” ir “Užburtoji fleita”. 1781 m. sukurtos operos “Pagrobimas iš seralio” siužetas yra lengvo pobūdžio, ir jam Mocartas sukūrė tiesiog žaižaruojančią muziką. Ši opera, sukurta 1791 m., paskutiniaisiais Mocarto gyvenimo metais, yra kartu ir pasaka, ir kūrinys, kupinas gilaus tikėjimo galutine gėrio pergale. Kai “užburtoji fleita” buvo vaidinama sausakimšame teatre,kompozitoriui gulint mirties patale, jis mintyse sekė spektaklio eigą, pasidėjęs šalia laikrodį. Be Requiem, kuris liko neužbaigtas, “Užburtoji fleita” buvo jo paskutinis kūrinys. Jame sumišę magija ir švelnumas, vulgarumas ir fantazija lyg apibendrina Mocarto supratimą apie žmogaus įvairiapusiškumą.TRUMPAI APIE LORENCĄ DA PONTĖ
Lorencas da Pontė- poetas, nuotykių ieškotojas, Kazanovos draugas. Jį šiandien prisimena tik todėl, kad jis parašė žodžius trims Mocarto operoms. Gimė 1749 m. prie Venecijos, o 1783 m. tapo kunigu. Nepaisydamas kunigystės įžadų, gyveno palaidą gyvenimą. 1783 m. Vienoje susipažino su Mocartu. Kompozitorius į visus italus žiūrėjo nepatikliai, tačiau jų susitikimas atvedė prie operų: “Figaro vedybos”(1786m.), “Don Žuanas”(1787 m.) ir “Visos jos tokios”(1790 m.). Apie 1790 m. da Pontė išvažiavo į Triestą, ten vedė anglę, nors dar tebebuvo kunigas. Paskui jis išvyko Londoną ir tapo italų operos poetu. 1805 m. slapstydamasis nuo kreditorių, nusidangino Ameriką. Ten ėmėsi visokių verslų, vėliau Niujorke atidarė mokyklą, kur buvo mokoma italų kalbos, ir galiausiai tapo italų literatūros profesoriumi. 1883 m. jis įkalbėjo niujorkiečius pastatyti operos teatrą, kuris, beje, veikė tik du sezonus. Da Pontė mirė 1838 m. Niujorke, būdamas aštuoniasdešimt devynerių metų.
ROSINIO AMŽIUS IR OPERA
Pirmoje XIX a. pusėje italų operoje viešpatavo trys garsios pavardės: Rosinis, Donicetis ir Belinis. Visi trys turėjo tikrą itališką dovaną kurti grakščias, plaukiančias melodijas- jie puikiai išmanė “gražaus dainavimo” meną, kuris buvo puoselėjamas Italijoje nuo pat operos atsiradimo ir reikalavo tobulai valdyti balsą, kartais ir nelabai paisant vaidybos. Garsūs to meto dainininkai, tokie kaip pirmoji Rosinio žmona Izabela Kolbaran, išdainuodavo ruliadas, treles ir kitas puošmenas taip lengvai, kaip sugeba nedaugelis šiuolaikinių dainininkų. To meto italų publika tiesiog iš proto ėjo dėl mėgstamų operos žvaigždžių, o kompozitoriai lenktyniaudavo, rašydami operą po operos, kur visas dėmesys būdavo sutelkiamas ne į siužetą, o į galimybes pademonstruoti efektingus balsus.
Džoakinas Rosinis, vyriausias iš šio trejeto, buvo lyg tėvas, paskatindamas kitus ir padėdamas- tokį kilniadvasiškumą retai aptiksi tarp kompozitorių visais laikais. Jis gimė pesare (šiaurės Italija) 1792 m. Jo tėvas sugebėjo derinti tokius skirtingus miesto trimitininko ir skerdyklos inspektoriaus darbus, o motina buvo puiki dainininkė.Kurį laiką padirbėjęs kalvio pameistriu, tikrąjį pašaukimą Rosinis rado operoje. Pirmą kartą sėkmės susilaukė 1812 m., sukūręs komiškąją operą “Prabavimo akmuo”.Kitais metais dar didesnę šlovę Vienoje pelnė komiškoji opera “Italė Alžyre” ir tragiškoji opera “Tankredas” Nors Rosiniui puikiai sekėsi kurti tiek komedijas, tiek tragedijas, vis dėl to jo genialumas labiau krypo į linksmąją gyvenimo pusę.Jo kūrybą lydėjo nuolatinė sėkmė- iš pradžių Italijoje,vėliau- Paryžiuje.Tik viena tamsi dėmė aptemdė jo sėkmę-garsiausios ir dažniausiai statomos jo operos “Sivilijos kirpėjas” premjera. Šią operą, parašytą 1813 m. per neįtikėtinai trumpą laiką- trylika dienų, nušvilpė grupė triukšmadarių. Rosinis taip susikrimto, kad į antrąjį spektaklį nenuėjo.Jam nevertėjo jaudintis- opera susilaukė sėkmės ir ligi šiol tebėra viena puikiausių itališkų operų. 1829 m. opera “Vilius Telis” buvo pastatyta Paryžiuje ir susilaukė didžiulės sėkmės. Tuomet Rosiniui buvo trisdešimt septyneri, ir jis jau buvo parašęs arti keturiasdešimt operų. O ateityje jo laukė ne mažiau svaiginanti sėkmė. Tačiau po “Viliaus Telio” nebesukūrė nė vienos operos, ir iš viso kūrė vis mažiau. Ko gero, Rosinis jautė, kad nebepajėgia varžytis su kitais kompozitoriais, nes publika ėmė bodėtis komedija- ją patraukė didingos Džakomo Mejerbero operos. Paskutiniuosius gyvenimo metus Rosinis pramogavo Paryžiuje, nuolat rengdamas iškilmingus pobūvius. Vienas Rosinio globotinių buvo Gaetanas Donicetis (gimė 1797 m.). Donicetis mirė pamišęs ir sukaustytas paralyžiaus, tačiau kūrybinio pakilimo viršūnėje jis rašė operas taip lengvai, kaip ir Rosinis. Be gausybės operų, sukūrė nemažai kamerinės muzikos ir solo dainų. Labiausiai mėgo rašyti komedijas kaip “Don Paskualė”, tačiau sukūrė ir dramatiškų kūrinių istorinėmis temomis. Vinčensas Bielinis buvo jauniausias iš trejeto, nors mirė pirmasis nuo ūminės dizenterijos tik trisdešimt trijų metų. Jam stigo rosinio ir Donicečio išraiškingumo,tačiau jis mokėjo kurti lengvas ir grakščias melodijas. Jomis labai žavėjosi jo bičiulis Šopenas, kurio noktiurnai taip pat lengvai plaukia, kaip ir Belinio melodijos. Belinis buvo kandaus ir vaidingo būdo. Jis nepasitikėjo gero linkinčiais žmonėmis, net Rosiniu. Opera “Puritonai”, pirmą kartą buvo pastatyta 1835 m.., likus keletui savaičių iki Belinio mirties, susilaukė sėkmės iš dalies Rosinio dėka. Jis peržiūrėjo ją lapas po lapo, duodamas patarimų,kaip patobulinti orkestro akomponimentą. Iš visų trijų kompozitorių vienintelis Rosinis sulaukė naujos Verdžio ir Vagnerio operos epochos. Verdis tęsė italų operos tradiciją, ir, be abejo, Rosinis tam pritarė. Tačiau Vagnerio daugiažodiškumas niekada nepatiko Rosiniui.GALINGASIS VAGNERIS IR TOLESNĖ OPEROS ISTORIJA
Tik šis genijus ligi šiol priverčia klausytojus sėdėti salėje keturis vakarus ir šešiolika valandų klausytis “Nybelungo žiedo”- ko gero, didžiausio vieno žmogaus kūrybinio darbo visoje Vakarų meno istorijoje. Richardo Vagnerio gyvenimas buvo ilga nuotykių ir nesėkmių virtinė. Gimęs 1813 m. Leipcige, jis augo tuo metu, kai Europoje kilo nacionalizmo banga. Išskyrus keletą nedidelių kūrinėlių, visą kūrybinę energiją jis atidavė, kad sukurtų ir įtvirtintų vokišką operą, kuri buvo rimto ir pakilaus stiliaus, priešingai italų operos lengvabūdiškumui. Parašęs keletą ankstyvų kūrinių, 1840-1841 metais Vagneris sukūrė pirmąjį šedevrą “Skrajojantis olandas”. Sukurti nuostabiai vaizdingą jūros muziką šiai operai Vagnerį įkvėpė 1839 m. kelionė. Tuo metu jis dirbo Rygoje, prie Baltijos jūros. Norėdamas pabėgti nuo kreditorių, jis sėdo į laivą, plaukiantį Anglijon. Dėl vėjo laivas nukrypo nuo kurso ir plaukė ne aštuonias dienas, kaip buvo numatyta, o tris savaites. Laivas rado prieglobstį tarp Norvegijos fiordų ir Vagneris liko gyvas.
Iškilus grėsmei, kad gali būti areštuotas už tai, kad palaikė 1848 m. revoliuciją, Vagneris iš Drezdeno persikėlė į Šveicariją. Čia jis rimtai ėmėsi kurti “Žiedo” ciklą, susidedantį iš keturių didžiulių operų. Šis milžiniškas sumanymas atėmė didžiąją dvidešimt penkerių metų dalį išskyrus 1857-65 m., kai Vagneris, atidėjęs į šalį trečiąją ciklo dalį “Zygfridas”, sėdėjo prie tragiškos meilės istorijos “Tristanas ir Izolda” bei žemiško humoro kupinos operos “Niurnbergo meisterzingeriai”. “Žiedo” operose Vagneris įvedė muzikinę nujovę- sukūrė leitmotyvą, arba pagrindinį motyvą, t.y. trumpą muzikinę temą, simbolizuojančią pagrindinį veikėją. Tik Liudviko II, “Pamišėlio” Bavarijos karaliaus, dosnumo dėka Vagneris galėjo užbaigti “Nibelungo žiedą”ir pastatydinti savo operos teatrą Bairoite. Tačiau Liudvikas buvo tik vienas iš daugelio Vagnerio išnaudojamų bičiulių. Dirigentas ir pianistas Hansas fon Biulovas, kuris buvo vedęs Listo dukterį Kozimą, buvo Vagnerio kūrinių gynėjas, bet tai nesutrukdė Vagneriui Kuzminą pasiversti savo meiluže. 1870 m. Vagneris galiausiai ją vedė, ir jie nebeišsiskyrė iki pat jo mirties 1883 m.VERDIS- PATRIOTAS, O OPERA- JO GYVENIMAS
1842 M. KOVO MĖNESĮ Džiuzepė Verdis staiga išgarsėjo. Tą mėnesį Milano La Skalos teatre iškart susilaukė pasisekimo pirmą laiką atlikta jo opera “Nabukas”. Iki jo Verdis jau buvo sukūręs keletą operų.Dviejų XIX a. operos milžinų (Verdžio ir Vagnerio) gyvenimo ir kūrybos keliai turi nepaprastų panašumų ir skirtumų. Abu gimė 1813 m., abu aktyviai dalyvavo to meto politiniuose perversmuose ir abu gyvenimo pabaigoje sukūrė šedevrus (Vagneris- “Parsifalį”, o Verdis-“Falstafą).Bet Vagneris sukūrė savo operos taisykles, o Verdis rašė, remdamasis Rosinio, Belinio ir Donicečio operų patirtimi. Vagneris, kaip ir Vėberis, operą labiau laikė kūriniu orkestrui negu balsui.
Verdis gimė nedideliame Ronkolės miestelyje, neraštingo smuklininko šeimoje. Asmeninės tragedijos ištikusios jį tarp 1838m. ir 1840 m., kai mirė du vaikai, o paskui ir jaunutė žmona, regis, jam pridėjo jėgų, o ne atvirkščiai. Kas be ko jam reikėjo daug energijos sukurti trylika operų, kurios skyrė “Nabuką” nuo pirmojo šedevro “Rigoletas”, pastatyto 1851 m. Daugelis Verdžio operų yra tautinės tematikos ir, nors retai statomos šiandien , jų dėka Verdis įgijo italų patrioto reputaciją. Būdamas didis muzikos dramaturgas, Verdis dievino Šekspyrą, tačiau ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu parašęs operą “Makbetas” (1847 m.), jis pagal Šekspyro pjeses ėmė kurti tik gyvenimo pabaigoje. Apie 1880 m. jis sutiko Arigą Boitą, kuris pats rašė operas, o dar svarbiau- buvo poetas ir taip pat mėgo Šekspyrą. Verdžiui Boitas pasirodė esąs idealus librelistas, ir jų bendradarbiavimas nuostabiai užbaigė Verdžio kūrybinį gyvenimą. Nors Verdis kūrė beveik tik operas, bet yra parašęs ir vieną kitokį šedevrą- didingąjį Requiem, kurį pirmąjį kartą griežė 1847 m. prieš metus mirusio romanisto ir poeto Alesandro Mondzonio atminimui. Verdis gyveno iki 1901 m. kaip didelės pagarbos nusipelnęs meistras. Sykį jis yra taip pasakęs apie save: “Aš nesu mokytas kompozitorius, bet esu patyręs.