Privatizacija Lietuvoje

Šio darbo tyrinėjimo objektas yra privatizacija bei jos bruožai Lietuvoje. Privatizacija yra įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės vaidmuo fondų bei įmonių valdymo srityje mažėtų, o privačiojo sektoriaus – didėtų. To siekiama norint užtikrint įmonių našumą, pelningumą ir konkurencingumą. Tik patyręs, siekiantis pelno bei sugebantis laviruoti pasiūlos bei paklausos pusiausvyros sąlygomis kompanijos vadovas gali užtikrinti efektyvų kapitalo panaudojimą. Lietuva atkūrusi nepriklausomybę, kaip ir daugelis kitų postkomunistinių šalių, pradėjo vykdyti privatizacijos procesą. Iki šių dienų visas procesas jau yra perėjęs keletą etapų ir pasiekęs tikrai nemažų rezultatų. Šiame darbe, pirmiausia, plačiau apžvelgiama, kas yra privatizacija bei kokia jos nauda. Išanalizavus tai, bandoma pristatyti Lietuvos privatizavimo institucijų struktūrą, jos funkcijų ir sudėties kitimą nuo pat privatizacijos pradžios. Savaime aišku, kad skirtingos šalys, didindamos privataus sektoriaus dalį kapitalo valdyme, naudojo ir skirtingus metodus. Todėl toliau darbe yra aptariami Lietuvos privatizavimo būdai ir metodai. Galiausiai, išsiaiškinus privatizavimo ypatybės, aprašomi Lietuvos privatizavimo etapai. Per visą mūsų šalies privatizavimo istoriją į privačias rankas buvo atiduota tūkstančiai įmonių už šimtus milijonų litų. Taigi labai aktualu tai, kiek realios naudos iš viso to gavo Lietuvos visuomenė. Todėl darbas baigiamas, atskleidžiant tikrąsias Lietuvos išdalinimo privačioms rankoms pasekmes.

1.Privatizacija Lietuvoje

1.1 Privatizacija, jos esmė

Privatizavimas yra kertinis akmuo šaliai transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas faktorius, sąlygojantis ekonominių reformų greitį ir sėkmę. Privatinės nuosavybės svarba buvo pripažįstama per visą žmonijos istoriją. Jau graikų filosofas Aristotelis prieštaravo komunistinei nuosavybei, teigdamas: „ … tuo, kas bendra dideliam skaičiui žmonių, mažiausiai rūpinamasi. Kiekvienas daugiausia galvoja apie savo paties, o ne apie bendrus interesus, ir tik tuomet, galvoja apie bendrus interesus, kada paliečia jį patį kaip individą. Šalia viso kito, žmonės yra linkę apleisti tas pareigas, kurias jie tikisi atliks kiti…“ . Visame pasaulyje vyksta struktūriniai poslinkiai. Sugriuvus socializmo sistemai atsirado globalizmas. Daugelį funkcijų, kurias vykdė valstybė, perima kitos institucijos. Gerovė dar netvirta nei Europoje, nei JAV. Pamažu įsitvirtina šeimyninės vertybės ir religija, taigi padėtis privatizacijai yra labai palanki. Dabar privatizacija – jau nebenaujas, tačiau vis dar labai populiarėjantis žodis. Siaurąja prasme privatizuoti reiškia paversti privačia nuosavybe. Plačiąja – privačios nuosavybės atkūrimą – asmens teisės gyventi vadovaujantis savo protu pripažinimą. Privatizacija yra įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės veiklos mastai mažėtų, o privačiojo sektoriaus vaidmuo vis didėtų Privatizavimas susideda iš tarpusavyje susijusių procesų, priklausančių nuo ekonomikos būsenos. Rinkos ekonomikos šalyse, pavyzdžiui, JAV ar Didžiojoje Britanijoje, pagrindinis etapas yra valstybinio turto perėjimas į privačias rankas siekiant atskirti ir pašalinti politinius sprendimus ir taip didinti kapitalo panaudojimo efektyvumą. Besivystančiose šalyse taip pat to siekiama, tačiau kapitalo rinkos plėtra, privatizavimo proceso kūrimas yra ne ką mažesnis tikslas. Nors privatizavimo patirtis įvairiose šalyse skiriasi, privatizacijos argumentai išlieka tokie patys: našumas (efektyvumas), nuosavybės teisės, ištekliai ir pajamos. Našumo problema pagrįsta valstybės valdomų įmonių neefektyvumu įvairiose šalyse. Viešosios nuosavybės neefektyvumas yra paremtas valstybės valdomų įmonių pelningumo stoka, jų sąlyginai aukštais įdarbinimo lygiais, faktu, kad jos dažniau moka didesnius, nei rinkos nustatyti, atlyginimus, jų jautrumu politiniams pokyčiams, mažesniu priešinimosi darbo sąjungoms, incidentais dėl korupcijos ir silpnu ar klaidingu vadovavimu. Dėl to valstybės įmonės brangiai kainuoja, yra techniškai neefektyvios, perpildytos ne visada pakankamai kvalifikuotų darbuotojų.

Privačios nuosavybės teisės argumentas teigia, jog privati nuosavybė yra tobulesnė nei valstybės nuosavybė. Net jei rinkos ir nėra tobulos, jos remiamos, nes skatina didinti produktyvumą, būdingą privačiai nuosavybei. Privatūs savininkai stengiasi veikti kuo efektyviau, gauti kuo didesnį pelną, neprarasti nuosavybės. Tuo tarpu valstybės įmonių vadovai ir darbuotojai, priešingai, nerizikuoja. Jie stokoja vadovavimo bei veikimo iniciatyvos bei noro kuo intensyviau dirbti. Dėl to yra tarsi užkertamas kelias optimaliam efektyvumui, kuo produktyviau panaudojant turimą turtą . Trečiasis argumentas yra susijęs su netinkamu išteklių paskirstymu ir panaudojimu. Tai lemia visuomeninio turto ir valstybės valdomų įmonių kontrolė bei jos kišimasis į ekonomiką. Tai ypatinga politika, prieštaraujanti numatytam tikslui – didinti našumą – bei turinti nenumatytų veiksmų, pavyzdžiui, reikalavimas valstybės valdomoms įmonėms įdarbinti papildomai žmonių ten, kur produktyvumas sparčiai mažėja. Ketvirtasis argumentas susijęs su pajamomis. Jis teigia, kad valstybės valdomo įmonių atidavimas privačioms rankoms reikštų valstybės išlaidų mažinimą ir biudžeto deficito balanso atstatymą. Pirma, šalis, turinti didelį biudžeto deficitą bei skolų užsienio šalims, galėtų jas padengti privatizuojant įmones, kurios veikia nuostolingai ir turi būti remiamos vyriausybės. Antra, privatizavimas duoda papildomų pajamų, kurios gali būti panaudojamos einamosioms išlaidoms padengti arba vyriausybės skoloms mažinti. Dažniausiai literatūroje yra nusakomi trys pagrindiniai privatizacijos tikslai: 1. Padidinti efektyvumą siekiant naudos vartotojams;2. Kuo labiau didinti privačiojo sektoriaus dalį ekonomikoje;3. Paduoti valstybinį turtą gaunant pačią didžiausią naudą. Privatizavimas – svarbiausia rinkos formavimo sąlyga – sparčiai plėtojamas postsocialistinėse šalyse . Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje nuosavybė buvo visuotinė, tačiau privatizavimas, prasidėjęs 1990 – 1991 m. jau yra pasiekęs nemažų mastų. Lietuva – viena iš pirmųjų postkomunistinių šalių, pradėjusių dideliu mastu valdyti ir privatizuoti valstybės bei savivaldybių turtą. Privatizavimo proceso pagrindinis tikslas – sėkmingai privatizuoti valstybei priklausančius objektus, pritraukti investicijas, galinčias pagyvinti Lietuvos ekonomiką, skatinančias išlaikyti esamas ir sukurti naujas darbo vietas, atnaujinti gamybą ir sukurti tam tikrą infrastruktūrą, kurią derėtų pačią privatizuoti. Žvelgiant į Lietuvos privatizacijos istoriją, ją galima būtų suskirstyti į kelis etapus. Pirmasis etapas prasidėjo 1991 m. ir galėjo būti pavadintas: „ privatizacija už investicinius čekius“. Antrasis etapas prasidėjęs 1996 m. yra vadinamas: „ privatizacija už grynuosius pinigus“.

1.2. Privatizavimo institucijų struktūra ir jų kaita Lietuvoje

Dabartinė Lietuvos privatizavimo institucijų struktūra susideda iš LR Vyriausybės, Privatizavimo komisijos, Valstybės turto fondo, Lietuvos Respublikos Seimo. Šios skirtingos institucijos, savaime suprantama, turi ir skirtingas funkcijas bei užduotis.

1 paveikslas. Lietuvos Respublikos dabartinė privatizavimo institucijų struktūra

LR Vyriausybė:1. formuoja nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo politiką;2. tvirtina privatizuojamų objektų sąrašą;3. tvirtina privatizavimo programas, sandorius ir projektus;4. sustabdo ir nutraukia programų įgyvendinimą;5. sudaro įmonių, kurios yra svarbios infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai atrankinio konkurso komisijas. Kalbant apie Valstybės turto fondo kompetenciją Lietuvos privatizacijos procese, reikia pasakyti, kad jis veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal atskiras sutartis su savivaldybėmis Valstybės turto fondas taip pat gali veikti kaip atskiros savivaldybės atstovas, privatizuojantis savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Dalyvaudami bendrovių valdymo organuose – tarybose ir valdybose – Valstybės turto fondo specialistai turi galimybę geriau pažinti įmonę, jos administraciją, veiksmingiau daryti tiesioginę įtaką įmonės veiklai, operatyviai priimti vienokius ar kitokius sprendimus, turinčius įtakos įmonės finansinei ir ūkinei būklei. Pagrindinės Valstybės turto fondo funkcijos yra:

1. paruošti ir pateikti privatizuojamų objektų sąrašą LR Vyriausybei tvirtinti;2. nustato privatizavimo būdą ir sąlygas;3. sudaro privatizuojamo objekto vertinimą bei nustato pradinę kainą;4. restruktūrizuoja valstybės kontroliuojamą įmonę;5. ieško investuotojų objektui privatizuoti;6. Vyriausybės vardu pasirašo privatizavimo sandorius;7. kontroliuoja privatizavimo sandorių vykdymą, kol bus įvykdytos sąlygos;8. perduoda dokumentus nuosavybės teisę įgijusiam asmeniui;9. kaupia duomenis apie privatizavimo darbus ir k.t. Privatizavimo komisija yra valstybės institucija, atliekanti privatizavimo priežiūros funkcijas ir veikiantį pagal šį įstatymą bei Vyriausybės pavirtintus nuostatus. Privatizavimo komisija yra atskaitinga Seimui ir ją sudaro 13 narių. Ji pritaria ar nepritaria objektų privatizavimo programų , sandorių bei investuotojų sąrašų projektams.Privatizavimo komisija turi teisę:1. pritarti arba nepritarti objektų privatizavimo programų projektams;2. pritarti ar nepritarti strateginių investuotojų sąrašo projektui;3. tam tikrais atvejais sustabdyti objekto privatizavimo vykdymą;4. įpareigoti Valstybės turo fondą atlikti jai svarstyti pateiktų dokumentų papildomą ekspertizę ir k.t. Žvelgiant į visą Lietuvos privatizavimo istoriją, privatizavimo institucijų struktūra kito. Pradedant 1991m. visuotinės nuosavybės perleidimo privačioms rankoms procesą vykdė:· Centrinė privatizavimo komisija;· Miestų ir rajonų privatizavimo tarnybos ir komisijos;· Ekonomikos ministerijos Privatizavimo komisija;· Ministerijos (įmonių valdytojai).Lietuvos Respublikos Tarybos nutarimu 1991 m. balandį buvo sukurta Centrinė privatizavimo komisija. Jai suteiktas valstybinio turto pardavėjos vaidmuo, o valstybinio turto savininkais liko ministerijos steigėjos ir savivaldybės. Ministerijos ir savivaldybės buvo suinteresuotos privatizuoti jų valdomą turtą, o Centrinės privatizavimo komisijos užduotis buvo sparčiai vykdyti įmonių išvalstybinimą. Galima teigti, kad tuometinėje privatizavimo organizacinėje struktūroje buvo sukurta privatizavimo interesų priešprieša.Iki 1995 m. būtent šios institucijos ir vykdė privatizaciją Lietuvoje. Toliau institucijos keitėsi. 1996 m. darbą tęsė jau kitos ( išskyrus Ministerijas) privatizavimo institucijos, kaip antai Privatizavimo komisija, Valstybinė privatizavimo agentūra.

1.3. Privatizavimo Lietuvoje būdai ir metodai

Vyriausybė, vykdydama privatizaciją, turi nuspręsti, kaip valstybinis turtas bus perduodamas į privačias rankas. Šį sprendimą labai sunku priimti, nes be ekonominių veiksnių, privatizacijai įtakos turi ir politika. Paprastai parenkant metodą atsižvelgiama į turto nuosavybės istoriją, valstybinių įmonių finansinę ir konkurencinę padėtį, Vyriausybės ideologinį požiūrį į rinką ir kontrolę ir kitus veiksnius. Šio proceso sudėtingumas reiškia, kad skirtingos šalys taiko daugybę skirtingų privatizacijos metodų. Lietuvoje daugiausia taikomi šie skirtingi metodai: 1. privatizacija restitucijos būdu;2. privatizacija parduodant valstybės nuosavybę;3. investicinių čekių privatizavimas;Privatizacija restitucijos būdu tinkama tada, kai žemė arba kita lengvai apibrėžiama nuosavybė, kuri anksčiau buvo nusavinta, gali būti grąžinta tikrajam savininkui ar paveldėtojui. Pagrindinis šio metodo trūkumas yra tas, kad dokumentai, kurių reikia nuosavybės teises įrodyti, dažnai būna prieštaringi. Privatizacija parduodant valstybės nuosavybę yra tada, kai vyriausybė parduoda savo nuosavybę į atitinkamą turtą už tam tikrą užmokestį. Ši kategorija skirstoma į dvi grupes: tiesioginis pardavimas, t.y. valstybinių įmonių pardavimas individams, korporacijoms ar investuotojų grupei ir akcijų privatizavimas, kai vyriausybė parduoda visą arba kažkokią dalį valdomą įmonės akcijų viešo pasiūlymo metu. Tos privatizacijos formos yra panašios į privačiojo sektoriaus pradinį viešąjį pasiūlymą Trečiasis metodas yra masinis ar investicinių čekių privatizavimas, kai pageidaujantys piliečiai gali panaudoti investicinius čekius, gautus už simbolinę kainą, įsigyjant valstybinio turto. Šis metodas buvo taikomas tik Vidurio ir Rytų Europos šalyse ir turėjo nemaža įtakos šių šalių nuosavybės srityje. Be privatizacijos metodu dar yra išskiriami ir šie būdai:1. viešas akcijų pardavimas;

2. viešas aukcionas;3. viešas konkursas;4. tiesioginės derybos;5. valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas visuomenės kontroliuojamoje įmonėje6. nuoma išsiperkant.Privatizavimo objekto valdytojas turi teisę pakeisti privatizavimo būdą arba taikyti mišrų privatizacijos būdą. Privatizacijos būdo pakeitimas turi būti patvirtintas Privatizavimo komisijos, o įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Viešasis akcijų pardavimas – valstybei ar savivaldybei priklausančių akcijų pardavimas vidaus ar užsienio vertybinių popierių rinkose, o kaina nustatoma atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos santykį. Viešai parduodant akcijas nėra ribojamos nei akcijų, nei pirkėjų skaičius. Valstybė parduoda visuomenės nariams jai priklausančias akcijas iš karto visas arba dalimis. Yra skiriami du pardavimo būdai: valstybei priklausančių akcijų pardavimas ir nauja akcijų emisija. Pastarojo metodo varianto esmė ta, kad privatus kapitalas „įsilieja“ į valstybinį sektorių tam, kad sumažėtų valstybinio kapitalo dalis. Akcijos parduodamos tokia tvarka: naudojantis investicinio banko konsultacinėmis paslaugomis rengiamas oficialus akcijų pasirašymo dokumentas. Akcijų pardavimo garantas gali būti bankas ar kuri nors kita institucija. Gali būti pasiūlyta akcijų kaina arba paskelbtas konkursas. Akcijos gali būti parduodamos tiek šalies viduje, tiek užsienio investuotojams. Jei akcijos jau išleistos, jos gali būti parduodamos vertybinių popierių biržoje. Tačiau gali būti taikomi apribojimai, kad akcijos neatsidurtų vienuose rankose arba visos užsieniečiams. Kai kada akcijos įmonės darbuotojams ar šalies piliečiams parduodamos už simbolinę kainą. Akcijų pardavimą garantuoja Vyriausybė. Pagrindinis viešo akcijų pardavimo visuomenei pranašumas – šio proceso viešumas, atvirumas, demokratiškumas, taigi šiuo būdu akcijas gali įsigyti visų visuomenės sluoksnių žmonės. Politiniu požiūriu toks pardavimas labiau priimtinas. Vienas iš šio būdo trūkumų yra tai, kad neišplėtota kapitalo rinka. Tai susiję su kapitalo rinkos valstybės reguliavimo klausimu. Vyriausybė turi garantuoti akcijų pardavimą ir kartais tokios garantijos pasireiškia kraštutinėmis priemonėmis. Šiuo metu viešo pardavimo būdu yra parduodamos tokios įmonės, kaip AB „Aleksotas“, AB „Hidraulinės pavaros“, AB „Gnoma“ ir k.t. Viešas aukcionas – privatizavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o sandoris sudaromas su didžiausia kaina pasiūliusiu pirkėju. Viešo aukciono būdu privatizuojamos įmonės, iš kurių siekiama gauti patį didžiausią pelną, įvykdant privatizavimo programoje nustatytas sąlygas. Šiuo būdu gali būti parduodami tik akcinių, uždarųjų akcinių bendrovių ir ilgalaikio materialaus turto akcijų paketai ( pvz.,UAB „Medicinos technika“, AB „Visagino autotransportas“, UAB „Kauno piligrimas“ ) Šiuo atveju nustatytos objekto privatizavimo sąlygos negali būti keičiamos. Viešas konkursas – vieno arba kelių privatizavimo objektų perdavimas potencialiam pirkėjui, kurio investiciniai pasiūlymai ( pinigai, skirti trumpalaikiam ir ilgalaikiam įmonės įstatinio kapitalo didinimui), įvykdžius minimalaus darbo vietų skaičiaus reikalavimą, yra geriausi. Taip pat gali būti deramasi su 15 proc. geriausių pasiūlymų pateikusiais pirkėjais.Viešo konkurso būdas gali būti taikomas tik tiems objektams, kurių privatizavimo sąlygas ir reikalavimus gali įgyvendinti pirkėjas. Privatizuojant valstybės (savivaldybės) kontroliuojamas įmonės akcijas šiuo būdu, įmonės darbuotojams Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti pasiūlyta iki 5 proc. akcijų už nominalią kainą. Šiuo būdu buvo privatizuotos tokios įmonės kaip AB „Alytaus tekstilė“, AB „Viešbutis Lietuva“, AB „Vakarų laivų remontas“ ir t.t. Tiesioginės derybos – vieno ar kelių privatizavimo objektų pardavimas tiesioginių derybų laimėtojui, kurio pasiūlytos kainos ir investiciniai pasiūlymai, įvykdžius privatizavimo sąlygose nurodytas minimalias darbo vietų išlaikymo sąlygas, yra geriausi. Čia taip pat Vyriausybė gali pasiūlyti įmonės darbuotojams įsigyti iki 5 proc. akcijų už nominalią kainą. Tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai arba patalpos, į kuriuos buvo investuota privataus kapitalo. Šiuo būdu buvo pasirašytas didžiausias Lietuvos istorijoje privatizavimo sandoris – AB „Lietuvos telekomas“ privatizavimas.
Valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės arba savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje:1. Kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje – konvertuojamų obligacijų arba naujų akcijų emisija iš papildomų įnašų. Dėl emisijos valstybei ar savivaldybei priklausanti įmonės įstatinio kapitalo dalis sumažėja arba gali sumažėti atitinkamai peržengdama du trečdalius, pusę arba trečdalį akcijų, suteikiančių balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime, ribą.2. Kontrolės perdavimo būdu valstybei ar savivaldybei priklausanti įmonė gali būti privatizuojama tik tada, kai šios įmonės akcijų parduoti nepavyko.3. Lėšas, gautas šiuo privatizavimo būdu, kaupia ir apskaičiuoja privatizuojama įmonė.Akcijų ir obligacijų emisijos kainos ir jų nominalios vertės skirtumą privatizuojama įmonė privalo pervesti į Finansų ministerijos atidarytą privatizavimo sąskaitą. Jei obligacijos arba akcijos yra parduodamos už nominalią vertę, privatizavimo išlaidas dengia privatizuojama įmonė. Nuoma su išpirkimu (išperkamoji nuoma) – viešas privatizavimo būdas, kai potencialus pirkėjas, pasirašęs privatizavimo sandorį ir perėmęs privatizavimo objektą – ilgalaikį materialųjį turtą, įgyja teisę jį valdyti ir naudoti. Nuosavybės teisę pirkėjas įgyja į privatizuojamą objektą tik sumokėjęs už šį objektą ir įvykdęs kitas privatizavimo sąlygas. Nuoma išsiperkant gali būti taikoma privatizuojant: ilgalaikį materialųjį turtą, kurio nepavyko privatizuoti viešo aukciono metu ir valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus arba patalpas, į kurias buvo investuota privataus kapitalo. Už atidėtus mokėjimus pirkėjas turi mokėti palūkanas, kurios apskaičiuojamos vadovaujantis vidutine komercinių bankų palūkanų norma nuo nesumokėtos visos akcijų paketo sumos.

. 2 paveikslas. Objektų privatizavimas pagal privatizavimo būdus Lietuvoje 1996 – 2001 m.

2-ame paveiksle pateikiama objektų privatizavimo pagal privatizavimo būdus suvestinė 1991 – 1995 m. Daugiausia buvo privatizuojama parduodant ilgalaikį materialųjį turtą viešo aukciono būdu, taip pat parduodant akcijų paketą viešojo aukciono būdu, mažiausiai – tiesioginių derybų būdu ir parduodant akcijas darbuotojams. 1998 m Būtent tiesioginių derybų metu buvo parduotas AB „ Lietuvos telekomas“. Privatizavimo būdas dažniausiai parenkamas atsižvelgiant į įmonės dydį, veiklos sritį, akcijų paketo dydį. Privatizacija gali būti vykdoma ir pagal atskirus įstatymus, pavyzdžiui, dalis „ Mažeikių naftos“ akcijų buvo perduotos pagal Viešos apyvartos įstatymą, taip pat pagal atskirus įstatymus privatizuoti valstybės kontroliuoti komerciniai bankai ( Lietuvos Žemės Ūkio Bankas, tapęs Nord/LB Lietuva, Lietuvos Taupomasis bankas, tapęs Hansabanku ir kiti).

2.Privatizavimo etapai Lietuvoje

Privatizavimas vykdomas todėl, kad rinkos sąlygomis privatūs interesai aktyviau ir sparčiau veikia pasiūlos – paklausos formavimąsi. Kitaip sakant, privačios įmonės efektyviau reaguoja į rinkos signalus. Privataus sektoriaus formavimas sukėlė esminius ir negrįžtamus pokyčius Lietuvos ekonomikoje. Sparčią legalizuotą privataus sektoriaus plėtrą užtikrino sovietmečiu valstybės nusavinto gyventojų turto restitucija ir ypač Valstybinio turto privatizavimo programos įgyvendinimas.Lietuvoje galima skirti du valstybės turto privatizavimo etapus: pirmasis – kai valstybės turtas buvo privatizuojamas už investicinius čekius ar kitokias valstybės tikslines išmokas (1991 – 1995 m.), antrasis – kai turtas buvo privatizuojamas už grynuosius pinigus. Šis etapas, prasidėjęs 1996 m., tęsiasi ir dabar.

2.1. Pirmasis privatizavimo etapas

Lietuvoje pirmasis privatizacijos etapas prasidėjo 1991 m. Palyginti su kitomis Rytų ir Vidurio Europos šalimis, tai buvo labai dinamiškas procesas. Šio etapo pagrindinis tikslas buvo išdalinti valstybės turtą privačioms rankoms už investicinius čekius – tai leido lietuviams aktyviai dalyvauti privatizacijos procese. Dėl to buvo atidaryta per 2,6 mln. investicinių sąskaitų bankuose, ten buvo sukaupta daugiau kaip 10,2 mlrd. litų. Dominuojantis masinio privatizavimo tikslas yra socialinės sistemos padarytos žalos atlyginimas, stengiantis sudaryti visiems gyventojams vienodas valstybinio turto įsigyjimo sąlygas. Tačiau galima išskirti ir daugiau ne mažiau reikšmingų privatizavimo tikslų:

· socialinio teisingumo realizavimas;· žalos buvusiems savininkams atlyginimas;· ekonominio efektyvumo didinimas;· monopolinių struktūrų likvidavimas;· infliacijos mažinimas;· šakinė restruktūrizacija. Lietuvos valstybinio turto privatizavimu siūloma sušvelninti ir praeityje buvusios infliacijos padarinius, išdalinant gyventojams po turto dalelę kaip kompensacija už prarastus dėl infliacijos indėlius, laikytus valstybiniose finansiniuose institutuose. Tai yra ir vienas iš infliacijos mažinimo tikslo atvejų. Socialinio teisingumo realizavimas, žalos buvusiems savininkams atlyginimas yra masinio privatizavimo tikslai. Įnašas į šakinę ekonomikos restruktūrizaciją yra leidimas privatizuojant valstybines įmones vienų šakų dirbantiesiems įsigyti kitų šakų įmonių akcijas. Daugiausia tai liečia dirbančius žemės ūkyje. Per pirmą privatizavimo etapą Lietuvoje privatizuota 5714 objektų, iš jų 2928 – didelės ir vidutinės įmonės privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 smulkūs objektai parduoti aukcionuose, 12 įmonių parduota skelbiant konkursą parengiant geriausią planą bei 48 objektai parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą. 1991 – 1995 m. privatizuota 81 proc. numatyto privatizuoti valstybės turto. 3 pav. pateikiami duomenys rodo valstybinio turto privatizavimo dinamiką per pirmąjį etapą.

3 paveikslas. Privatizuotų įmonių skaičius

Atskirose ūkio šakose privatizavimo lygis buvo gana aukštas. Privatizuota 98 proc. statybos ir 97 proc. buitinių paslaugų sektoriaus objektų. Valstybės turtas buvo parduodamas skelbiant viešąjį uždarąjį akcijų pasirašymą, rengiant viešus arba uždarus aukcionus, perleidžiant turtą restitucijos pagrindais, skelbiant konkursą geriausiam verslo planui ir kitais būdais. Kaip matyti iš 3 paveikslo privatizacija per pirmą etapą vyko gan sparčiai ir dinamiškai.Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas daug kartų keitėsi, atsižvelgiant į privatizavimo proceso vystymąsi. Šio įstatymo pakeitimuose numatytos įmonėje dirbančių žmonių pirmenybės įsigyjant valstybinį turtą, vėliau buvo priimtas labai reikšmingas nutarimas leidžiantis privatizavimo procese dalyvauti investicinėms akcinėms bendrovėms. Nuo 1992 m. privatizavimo procesas gavo juridinį pagrindą tiesioginiam privatizavimui vykdyti. Iki tada pagrindiniai privatizavimo metodai buvo įmonės pardavimas aukcione ir viešo akcijų pasirašymo metodu.

2.2. Antrasis privatizavimo etapas

Valstybinio turto privatizavimo koncepcijos ir metodų netobulumas buvo viena iš priežasčių, neleidusių sėkmingai privatizuoti didelių pramoninių valstybinės nuosavybės objektų.1995 m. Lietuvos Respublikos Seimui priimant Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą prasidėjo antrasis privatizavimo etapas. Dabar jau buvo atsisakyta investicinių čekių sistemos ir buvo suteiktos lygios galimybės tiek Lietuvos, tiek užsienio piliečiams privatizuojant valstybės turtą. Privatizacija už grynuosius pinigus išsiskyrė tuo, kad turtas buvo parduodamas už grynuosius pinigus rinkos verte ir tuo, kad lygias teise į parduodamą turtą turėjo lietuviai bei užsieniečiai. Vienas iš pagrindinių privatizacijos už grynuosius pinigus tikslų padaryti valstybei priklausančias įmones pelningomis, perteikiant potencialių investuotojų žinias ir patirtį. Šios valstybinės nuosavybės privatizavimo etapo tikslų struktūra skiriasi nuo pirmojo etapo struktūros socialinio teisingumo tikslo atmetimu, padarant pagrindiniu ekonominio efektyvumo didinimo tikslą.

4 paveikslas. Lietuvos valstybinės nuosavybės privatizavimo antro etapo tikslų struktūra.

Užsienio investuotojai galėjo dalyvauti privatizacija už grynuosius pinigus. Kai kurios pasaulyje gerai žinomos kompanijos atėjo į Lietuvą būtent per šį etapą. Sėkmingos privatizacijos pavyzdžiai – „Philip Morris Lietuva“ ir „Kraft General Foods International, Inc.“, nesėkmingos privatizacijos pavyzdys – „Mažeikių nafta“. 2001 m. „Mažeikių nafta“ patyrė 271 mln. litų nuostolį, o „Williams International“ valdomas bendrovės 33 proc. akcijų paketas prarado beveik pusę savo vertės. Pavyzdžiui, Finansų maklerio įmonės „Jūsų tarpininkas“ analitikai pažymi, kad „Williams“ įmonė, kuri perėmė Mažeikių bendrovės valdymą 1999 m. spalio 29 d. už akcijas sumokėjo 75 mln. JAV dolerių, 2002 m. kovo 8 d. už jas Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje būtų gavusi tik 37,855 mln. JAV dolerių.

1996 – 1997 m. už 84,2 mln. litų buvo privatizuota 319 objektų. 1998m. už 2,33 mlrd. litų buvo privatizuoti 344 objektai. 133 iš jų pardavė Turto fondas už 2,3 mlrd. litų. Pardavus 60 proc. AB „Lietuvos telekomo“ akcijų Vyriausybė gavo daugiausia pajamų. Šią įmonę už 2040 mln. litų įsigyjo Amber teleholding – Telia (Švedija) ir Sonera (Suomija) koncernas. Pirkėjas taip pat įsipareigojo investuoti į bendrovę 884 mln. litų. 2001 m. „Lietuvos telekomo“ įmonių grupė investavo 368 mln. litų, 2002 m. – 207 mln. litų. Daugiau kaip 80 proc. skirtų lėšų buvo investuota į bendrovės tnklą. 1999 m. parduoti 703 objektai ir už juos gauta 471,6 mln. litų. Iš šių objektų Turto fondas pardavė 470 (67 proc.) už 538,9 mln. litų. Vienas iš svarbiausių 1999 m. sandorių buvo už 200 mln. litų parduotas Klaipėdos jūrų krovinių kompanija („KLASCO“). Akcijas įsigijo konkursą laimėjusi UAB „Viachema“. Planuojamų investicijų suma sudarė 95,4 mln. litų. 2000 m. Turto fondas pardavė 694 įmonių akcijas ir nekilnojamojo turto už 916,1 mln. litų. 2000-ųjų birželį buvo pasirašyta AB „Geonafta“ valstybei priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutartis. Už 81 proc. akcijų paketą konsorciumas „Naftos gavyba“ valstybei sumokėjo 52 mln. litų, taip pat įsipareigojo per penkerius metus investuoti į bendrovę 56 mln. litų. 2001 m. balandžio 23 dieną Valstybės turto fonde buvo pasirašytos dvi itin svarbios sutartys – parduotos akcinių bendrovių „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir „Lietuvos taupomasis bankas“ akcijos. VTF ir Danijos laivybos bendrovė „DFDS Tor Line A.S.“ pasirašė akcinės bendrovės 76,36 proc. valstybei priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. „LISCO“ buvo nupirktas už 190,4 mln. litų, įsipareigojant investuoti į bendrovę 240 mln. litų. 2002 m. buvo sudaryti 963 privatizavimo sandoriai už 349 mln. litų. Iš jų 510 valstybei nuosavybės teise priklausančio turto objektų parduota už 266,2 mln. litų, o savivaldybėms – 453 objektai už 82,52 mln. litų. tais metais buvo pasirašytos dvi itin reikšmingos sutartys. „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie AG“ konsorciumas įsigijo 34 proc. AB „Lietuvos Dujos“ valstybei priklausantį akcijų paketą, o „Norddeutsche Landesbank Girocentrale“ nusipirko 76 proc. AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ akcijų paketą. Šio banko pardavimu buvo baigtas finasinio sektoriaus įmonių privatizavimas. 2003 m. stambiausias sandoris buvo „Vakarų skirtomųjų tinklų“ 77 proc. akcijų paketo pardavimas už 538,6 mln. litų. 1 lentelė. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimas Lietuvoje 1996 – 2003 m. Metai 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003Privatizuotų įmonių skaičius 47 272 344 703 694 606 963 787Privatizuotas kapitalas mln. litų 3,2 81 2330 471,6 916,1 435,3 349 910,5

Iš 2 lentelės duomenų galima daryti išvadą, kad privatizuotų objektų vertė pagal ūkio šakas labai skiriasi. 2 lentelė. Objektų, privatizuotų antrame etape, vertės paiskirstymas pagal ūkio šakas (procentais)Ūkio šaka Ryšiai Pramonė Transportas Buitinės paslaugos Komunalinis ūkisDalis (procentais) 27,6 23,5 22,8 0,2 1,5

Toks pasiskirstymas pagal ūkio šakas yra sąlygotas dėl to, kad 1998 m. buvo privatizuotas stambus objektas – „Lietuvos telekomas“. Pagal privatizuotų objektų skaičių didžiausią dalį – 58 proc. sudarė butų bei komunalinio ūkio ir buitinio gyventojų aptarnavimo objektų privatizavimas, o pagal privatizuotą kapitalą tai sudarė mažą dalį – 0,2 proc. Kitaip sakant, už nedidelę kainą buvo privatizuota daug mažų objektų. Paskutiniame privatizavimo etape liko privatizuoti transporto, energetikos bei alkoholio sektoriaus įmones. Intensyviai rengiamasi privatizuoti AB „Lietuvos energija“, AB „Lietuvos avialinijos“, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir k.t. Šių monopolijų monopolijų restruktūrizavimas ir privatizavimas visais aspektais turės didelės įtakos šalies ūkio raidai. Esminis masinės privatizacijos Lietuvoje trūkumas buvo tas, kad investicinių čekių rinka veikė neefektyviai ir privatizuojant valstybės turtą nebuvo perpaskirstomos piniginės lėšos tarp atskirų visuomenės sluoksnių. Visuomenės mažuma, neįdėjusi didesnių piniginių lėšų, įsigijo absoliučią valstybinio turto dalį. Tuo tarpu visuomenės dauguma, pusvelčiui pardavus iš valstybės gautus investicinius čekius, atsisakė bet kokių pretenzijų ne tik į privatizuojamą valstybės turtą, bet ir į priklausiusią kompensaciją. Tai labai apsunkino bendrą visuomenės socialinę būklę ir dar labiau pagilino ūkio krizę. Privačių ūkio subjektų ekonominė būklė santykinai buvo geresnė negu valstybės tiesiogiai kontroliuojamų. Ypač didelę pažangą pasiekė privačios įmonės, kurių kapitalą kontroliavo nedidelis savininkų ratas. Tuo tarpu didelėse įmonėse, turinčiose daug akcininkų, padėtis po privatizacijos mažai tepasikeitė. Kapitalui sutelkti bei veiklai pagerinti šiose įmonėse reikia laiko.

3. PASEKMĖS

Žvelgiant į pirmojo etapo pasekmes reiktų pabrėžti, kad esminis masinės privatizacijos Lietuvoje trūkumas buvo tas, kad investicinių čekių rinka veikė neefektyviai ir privatizuojant valstybės turtą nebuvo perpaskirstomos piniginės lėšos tarp atskirų visuomenės sluoksnių. Visuomenės mažuma, neįdėjusi didesnių piniginių lėšų, įsigijo absoliučią valstybinio turto dalį. Tuo tarpu visuomenės dauguma, pusvelčiui pardavus iš valstybės gautus investicinius čekius, atsisakė bet kokių pretenzijų ne tik į privatizuojamą valstybės turtą, bet ir į priklausiusią kompensaciją. Tai labai apsunkino bendrą visuomenės socialinę būklę ir dar labiau pagilino ūkio krizę. Privačių ūkio subjektų ekonominė būklė santykinai buvo geresnė negu valstybės tiesiogiai kontroliuojamų. Ypač didelę pažangą pasiekė privačios įmonės, kurių kapitalą kontroliavo nedidelis savininkų ratas. Tuo tarpu didelėse įmonėse, turinčiose daug akcininkų, padėtis po privatizacijos mažai tepasikeitė. Kapitalui sutelkti bei veiklai pagerinti šiose įmonėse reikia laiko.Įvykdžius masinės privatizacijos programą, ryškaus ekonominio šuolio, kurio buvo tikimasi, neįvyko, nes ūkinei veiklai nebuvo palankios vidaus ir išorės sąlygos. Kita vertus, dauguma ūkio subjektų nepajėgė prisitaikyti prie naujų ūkininkavimo sąlygų, produkcijos ir paslaugų rinkų, jų keliamų reikalavimų. Buvo būtina reorganizuoti įmones, gerinti produkcijos kokybę, našiai dirbti konkurencijos sąlygomis. Tačiau privatizavus įmonę gamybos priemonės, technologija, kadrų kvalifikacija ir susiklosčiusios darbo tradicijos išliko tokios pačios.Nepaisant visų valstybinio turto privatizacijos trūkumų ir nesklandumų, ji iš esmės pasiteisino kaip priemonė perduoti šį turtą privačiam sektoriui. Be didesnės socialinės įtampos 1995 m. pabaigoje daugiau kaip pusė buvusių valstybinio ūkio subjektų tapo privatūs.Sparti privatizavimo eiga lėmė palankų ekonominių reformų įvaizdį ir užtikrino tarptautinės visuomenės bei tarptautinių finansinių institucijų, tokių kaip TVF, Pasaulio Bankas, paramą. Taip pat greitas privataus kapitalo atsiradimas stimuliavo vertybinių popierių rinkos formavimąsi. 1997 m. Suaktyvėjusi prekyba vertybiniais popieriais rodo, kad vidaus ir užsienio investuotojai noriai renkasi pastarąjį būdą, norėdami įsigyti didesnį ar mažesnį įmonės akcijų paketą. Didėja rinkos likvidumas. Įmonės, norėdamos patekti į oficialų vertybinių popierių biržos sąrašą, yra priverstos viešai platinti informaciją apie savo veiklą. atlikti tarptautinį auditą ir pan. Be to, sparčiai didėja konkurencija tarp ūkio subjektų, siekiančių pritraukti finansinius išteklius per vertybinių popierių rinką Lietuvoje ir užsienyje.Mūsų šalies privatizavimo praktika rodo, jog per pirmąjį privatizavimo etapą į Lietuvą atėjo vos keli užsienio investuotojai, už laisvai konvertuojamą valiutą buvo privatizuota tik 0,6 proc. privatizuoto valstybinio kapitalo. Tai sako, kad privatizavimas iš esmės buvo uždarojo tipo. Apribojimai pritraukti užsienio investuotojus buvo esminė priežastis, dėl kurios visa užsienio investicijų padėtis Lietuvoje buvo vertinama tik patenkinamai.Tuo tarpu antrajame etape privatizuotini objektai turėjo pritraukti nemažai užsienio investicijų. Dabar jau galime teigti, kad užsienio kapitalas jei dar nespėjo, tai jau baigia užpildyti laisvas Lietuvos kapitalo rinkos nišas. Į užsienio rankas jau dabar atiduota daugelis strateginių Lietuvos įmonių, kaip antai „Mažeikių nafta“, „Lietuvos telekomas“, dauguma finansinių institucijų. Be to Lietuvai tapus ES nare (šių metų gegužės 1-ąją) tikėtinas dar didesnis užsienio investicijų antplūdis.Pirmajame etape privatizacija daugiau rūpinasi nuosavybės formos pakeitimo klausymu. Taigi pagrindinė antrojo etapo problema – „išugdyti tikrąjį savininką, nes smulkūs, ekonomikos požiūriu menkai išprusę, akcijų savininkai neturi įtakos efektyviam kapitalo naudojimui. Nors antrasis privatizavimo etapas praėjo sklandžiau, visgi galima įžvelgti ir nemažų spragų. Dabar dar negalima vienareikšmiškai vertinti šio etapo pasekmių. Vienos privatizuotos įmonės jau dabar veikia labai efektyviai, panaudodamos visą turimą potencialą, kitos dar tik įsibėgėja. Todėl galima teigti, jog tikrosios komercinio privatizavimo pasekmės pasireikš jau netolimoje ateityje.

IŠVADOS

Lietuvoje privatizavimas prasidėjęs 1991 m. jau yra pasiekęs tikrai nemažų rezultatų: privatizuota daugelis ne tik mažų, bet ir strateginių mūsų šalies įmonių bei už jas gauta šimtai milijonų litų. Privatizacija nėra savitikslis procesas, o prielaida kelti šalies įmonių veiklos ir valdymo efektyvumą, padidinti investicijas, tarp jų ir užsienio. Pats svarbiausias argumentas privatizacijai buvo įmonių efektyvumo didinimas. Tačiau kas šiandien galėtų pasakyti, kiek padidėjo privatizuotų įmonių efektyvumas. Tyrimai, atlikti Rytų ir Centrinės Europos šalyse, rodo, jog iki šiol yra neįmanoma tiksliai įvertinti našumo padidėjimo. Todėl kyla abejonių dėl bazinio privatizavimo argumento. Kita vertus, restruktūrizacijos procesas tikrai netrumpalaikis procesas, tai galbūt realią naudą dar pajusim ateity. Negana to, pati privatizavimo eiga Lietuvoje parodė, jog lygios žmonių galimybės gauti investicinius čekius dar nereiškė lygių galimybių juos vienodai pelningai investuoti. Tada ir susidarė pagrindinė turtinė nelygybė tarp Lietuvos gyventojų. Vieni protingai investavę ir pusvelčiui supirkę čekius iš kitų gyventojų, neįsivaizduojamai praturtėjo, o pastarieji liko nieko negavę ir netgi praradę. Čia buvo pažeistas socialinės lygybės argumentas privatizuojant Lietuvos turtą.Be to, pats privatizavimo įstatymas turi trūkumų, susijusių su objektais, t.y. iš įstatymo aišku, kad atsakomybė yra kolektyvinė, o ne personalinė. Todėl patraukti atsakomybėn kaltus subjektus, netinkamai disponavusius visuomeniniu turtu, praktiškai neįmanoma. Taigi norint išvengti tokių sandorių, kaip „Mažeikių naftos“ privatizavimas, derėtų įteisint personalinę atsakomybę. Kaip liaudyje sakoma: pirmas blynas – visada prisvilęs. Visos šalys pradėjusios privatizavimo procesą susidūrė su sunkumais bei padarė klaidų. Lietuva čia neišimtis. Visgi galime pasidžiaugti tuo, kad per visą Lietuvos privatizavimo istoriją tikrai nebuvo padaryta šiurkščių bei Lietuvai pražūtingų sandorių. Nors ir po truputį Lietuvos ekonomika pradėjusi augti praeito dešimtmečio antroje pusėje, dabar yra įgavus pagreitį ir todėl tikrai negalime smerkt to, kas jau įvyko.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas // Žin., 1994. Nr. 43-772.2. Lietuvos Respublikos Valstybės ir Savivaldybių turto privatizavimo įstatymas. 1997 m. lapkričio 4 d. Nr. VIII – 480. Vilnius.3. Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvitinimo. 1997 gruodžio 31 d. Nr. 1503.Vilnius.4. Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų patvirtinimo. 1997 gruodžio 31 d. Nr. 1502. Vilnius. 5. Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu nuostatų patvirtinimo. 1998 m. balandžio 24 d. Nr 501. Vilnius.6. Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo akcijų pardavimo būdu. 1999 m. gruodžio 3 d. Nr. 1354. Vilnius.7. Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu. 1998 m. sausio 30 d. Nr. 113. Vilnius.8. Valstybės turto fondo veiklos, susijusios su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, ataskaita. Patvirtinta valstybės turto fondo valdybos. Vilnius 2004.9. Valstybės turto fondo penkerių metų veiklos apžvalga. Vilnius 2003.10. Politics, Bk. II; Ch. 3, 1261 b 33-36. Versta Benjamin Jowett.// Richard McKeon The Basic Works of Aristotle ( New York: Random House, 1941).11. Baltijos valstybių ekonomika: pavyzdžių analizė. 5 dalis. 2000.12. LTU Valstybės ir savivaldybių turto valdymas. V. Obrazcovas. Vilnius 2001.13. „Lietuvos ekonomika dabartis ir perspektyvos“. V. Navickas. Vilnius 1999.14. „Kapitalo Lietuva. Sprendimų technologija“. Ekonomikos tyrimo centras. Vilnius 2002.15. LTU Valstybės ir savivaldybių turto valdymas. V. Obrazcovas. Vilnius 2000.16. „Privatizavimo palyginamoji analizė Baltijos ir Rytų Europos šalyse“. Lietuvos informacijos institutas. Vilnius 1994.17. „Lietuvos kelias į rinkos ekonomiką“. LR Ekonomikos Ministerijos Lietuvos Ekonomikos Institutas. Vilnius 1991.

18. „Valstybinis nuosavybės privatizavimas Rytų Europos kraštuose: ekonominiai ir socialiniai aspektai“. V. Moščiuskienė. Vilnius 1994.19. „Ekonomikos reforma Lietuvoje“. A. Šimėnas. Vilnius 1996.20. www.vtf.lt ( Valstybės turto fondas).21. www.lrinka.lt (Lietuvos laisvos rinkos institutas).22. www.std.lt (Statistikos departamentas).