RINKIMAI. RINKIMŲ MECHANIZMAS. RINKIMŲ CENZAS. RINKIMINĖ KAMPANIJA

Įvadas

Demokratinio valdymo principas priklauso tautai, kuri savo valią įgyvendina ne tiesiogiai, o per renkamus atstovus. Taigi, norint tinkamai įgyvendinti demokratiją, demokratinėse (ir kaikuriose nedemokratinėse) šalyse yra organizuojami rinkimai. Jie žmones domino jau seniai. Dar antikos laikais piliečiai turėjo teisę rinkti. Rinkimai domino ne tik politikus bet ir filosofus, mąstytojus, tokius kaip Periklis, Ph. Maarek.

Šiame darbe bandysiu trumpai aptarti rinkimų istoriją, paanalizuoti, kas lėmė šiuolaikinių rinkimų susiformavimą ir kokia yra rinkimų esmė. Referate išskyriau tris pagrindinius uždavinius:
1) Arašyti rinkimus bei jų mechanizmą;
2) Atskleisti riinkimų kampanijos dėsningumus;
3) Apžvelgti kaip ir kokie rinkimai yra vykdomi mūsų šalyje.

Turinys

ĮVADAS 2
1. RINKIMAI IR RINKIMŲ ISTORIJA 4
2. RINKIMŲ MECHANIZMAS 6
3. RINKIMŲ CENZAS 8
4. RINKIMINĖ KAMPANIJA 10
5. RINKIMAI LIETUVOJE 19
5.1. SEIMO RINKIMAI 20
5.2. PREZIDENTO RINKIMAI 22
5.3. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI 23
5.4. RINKIMAI Į EUROPOS PARLAMENTĄ 24
IŠVADOS 26
LITERATŪROS SĄRAŠAS 27

1. Rinkimai ir rinkimų istorija

Įvairūs rinkimai žmonijos istorijoje žinomi jau seniai. Senovės Graikijos ir Romos piliečiai (VIII VI a. pr. Kr.) rinkdavo teisėjus ir kitus svarbius valstybės pareigūnus. Tai buvo tam tikra savivaldos forma. Viduramžiais kai kur ( ir Abiejų Tautų Respublikoje XVI XVIII a.) buvo renkami karaliai. Tačiau rinkimai, kuriuose dalyvuja visi šalies piliečiai atsirado palyginti neseniai, XVVIII XIX amžių sandūroje, pradėjus įgyvendinti demokratinį valstybės valdymo būdą.
Šiuolaikiniams rinkimams įtakos turėjo 1789 m. Didžioji prancūzų revoliucija ir Steigiamojo susirinkimo priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (rinkimų teisė pirmą kartą paskelbta valstybės piliečių teise) bei XIX a. vidurio demokratinė revoliucija Eu

uropoje. Anglijos parlamentizmo patyrimas, prancūzų ideologija ir žmogaus teisių teorija turėjo labai didelę įtaką tautos atstovavimo pagrindimui ir praktiškam jos įgyvendinimui.
Šiandien rinkimų teisė pasaulyje yra labai paplitusi. Pagrindinis demokratinio valdymo principas – suverenitetas priklauso valstybės tautai, kuri savo valią įgyvendina ne tiesiogiai, o per renkamus atstovus. Taigi rinkimų pskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas bei valstybės valdžios institucijų suformavimas. Rinkimų procedūros metu rinkėjai iš daugelio kandidatų išrenka asmenis, kuriais jie labiausiai pasitiki ir sutinka suteikti jiems teisę valdyti valstybę.
Rinkimai ir rinkimų teisės normų visuma, reguliuojanti visą rinkimų procedūrą, yra glaudžiai susijusi su visais kitais demokratiniais institutais, o visų pirmiausia susiję su piliečių teisėmis ir laisvėmis. Rinkimų teisės demokratiškumas priklauso nuo bendros piliečių teisių ir laisvių visumos. Rinkimai yra būtinas demokratijos foormavimosi elementas, demokratinės atstovaujamosios valdžios pagrindinė institucija. Valdžia kyla iš valdomųjų susitarimo. Laisvi ir nešališki rinkimai šį susitarimą paverčia valdžia. Atstovaujamoji demokratija – tai potencialių valstybės veikėjų konkurencija ddėl rinkėjų balsų. Tokiu būdu demokratija suvokiama kaip politikų ir visuomenės mažumos valdymas. Renkamumas glaudžiai moraliai susaisto parlamentą ir tautą, yra pastarosios atstovavimo politinės jėgos šaltinis. Iš dviejų pagrindinių rinkimų instituto elementų tik aktyvi rinkiminė teisė turi subjektyviosios teisės bruožų. Pasyvi rinkimų teisė leidžia būti išrinktam, tai yra daro sugebėjimo pasinaudoti privilegijomis, o ne te
eisės, kuri galėjo būti įgyvendinta, įvaizdį. Svarbią įtaką rinkimų teisei, teorijai ir praktikai turėjo klasikinė demokratija, kuri grindžiama tokiais pagrindiniais teiginiais: valdžios šaltinis yra tauta, o valdantieji yra tautos atstovai, išrinkti vadovaujantis visuotine rinkimų teise; pagrindinės žmogaus teisės ir politinės laisvės suteikia visiems piliečiams vienodas galimybes vertinti valdžios veiksmus; visi piliečiai turi vienodą įtaką valdžios politikai; individas negali būti apribojamas teisine politine prasme; valdžia kyla iš valdomųjų valios, kuri įgyvendinama per renkamus atstovus.
Vyriausybę galima sudaryti ir be rinkimų, tačiau tos vyriausybės legitimumas bus pagrįstas jau ne demokratiškai išreikšta tautos valia, o kitokiais jo užtikrinimo būdais (tradicija, vado charizma ar net atvira prievarta). Tačiau tik visuotiniais rinkimais išrinkta vyriausybė yra neabejotinai teisėta. Kitokios teisėtumo formos nėra.
Rinkimai vykdomi ir nedemokratinėse valstybėse. Čia rinkimai inscenizuojami. Jis virsta savotišku politiniu spektakliu, kurio tikslu tampa ne tautos atstovų išrinkimas, o esamo rėžimo pozicijų įteisinimas. Ryškiausias tokių propagandinių rinkimų pavyzdys buvo Tarybų Sąjunga, kurioje rinkimus visada laimėdavo „komunistų ir nepartinių blokas“, kai deputatai buvo renkami iš vieno kandidato. Rinkimai yra patogus būdas nedemokratiškai vyriausybei (faktiškai statytiniai vyriusybei) kitų valstybių akyse vaizduoti save kaip tikros demokratijos įkūnijimą.
Rinkimų panaudojimo priešingiems negu demokratijos įgyvendinimas tikslams galimybė yra ta, kad rinkimai – gana sudėtinga procedūra, ištisas įvairių veiksmų procesas. Dėl to yr
ra galimybė kurioje nors vietoje rinkiminį procesą nežymiai pažeisti, suklastoti, ir rinkimai iš demokratijos įgyvendinimo priemonės tampa propagandiniu spektakliu.

2. Rinkimų mechanizmas

Rinkimų mechanizmas susideda iš šių pagrindinių etapų:
• rinki¬mų teisės nustatymas;
• valstybėsteritorijos padalijimas į rinkimines apygar¬das;
• rinkėjų sąrašų sudarymas;
• kandidatų iškėlimas ir registravimas;
• priešrin¬kiminė kampanija;
• balsavimas;
• balsavimo rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas.

Rinkimų teisės nustatymas. Rinkimų teisė – tai teisės normų visuma, suteikianti piliečiui teisę dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktam. Šia prasme rinkimų teisė skirstoma į aktyviąją ir pasyviąją. Aktyvioji rinkimų teisė reiš¬kia galimybę rinkti pačiam tautos atstovą, o pasyvioji suteikia teisę pačiam būti išrinktam. Rinkimų teisės normomis nustatoma, kurie piliečiai turi teisę pagal rinkimų įstatymą rinkti tautos atstovus ir kas gali būti išrinktas. Tam, kad pilietis galėtų dalyvauti rinkimuose, jis turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Rinkimų įstatyme yra įgyvendintas tam tikras apribojimas, pavadintas rinkimų cenzo terminu.
Valstybės teritorijos padalijimas į rinkimines apygardas. Rinkiminė apygarda – tai valstybės teritorijos dalis, kurioje skaičiuojami ir sumuojami rinkėjų balsai. Kiekviena rinkiminė apygarda dalijama į rinkitnines apylin¬kes, kuriose tiesiogiai balsuojama. Rinkiminė apygarda yra pagrindinė rinkimi¬nės politinės kovos arena.
Rinkėjų sąrašų sudarymas. Rinkėjų sąrašai reikalingi tam, kad būtų galima kontroliuoti balsavusių rinkėjų skaičių bei išvengti apgaulių, kad vienas ir tas pats asmuo negalėtų balsuoti keliose apygardose ar apylinkėse.
Kandidatų iškėlimas ir registravimas. Įvairiose valstybėse kandidatai ke

eliami pagal nustatytas taisykles. Dažniausiai juos iškelia politinės partijos, organizacijos, patys asmenys. Kandidatų iškėlimo procesas reguliuojamas, įregistruojant kandidatus rinkiminėje komisijoje. Registruojami tik tie kandi¬datai ir tiems leidžiama dalyvauti rinkimuose (balotiruotis), kurių iškėlimas atitinka iš anksto nustatytas taisykles. Pats svarbiausias keliamas reikalavimas kandidatui, kad jis surinktų tam tikrą kiekį remiančių piliečių parašų. Kandi¬datą gali remti atitinkama partija, judėjimas ar kitokia organizacija. Šiuo atveju minėta sąlyga įvykdoma nesunkiai. Tokiu atveju, kai kandidatas nėra tokių organizacijų remiamas, turi surinkti atitinkamą kiekį parašų. Jei reikiamo kie¬kio parašų nesurenka, jis nėra registruojamas ir jam neleidžiama balotiruotis.
Priešrinkiminė kampanija – tai atitinkamas laiko tarpas nuo kandidatų iškėlimo ir registracijos pabaigos iki paskirtosios rinkimų dienos. Tuo laiku vyksta priešrinkiminė agitacija. Jos metu kandidatas ir jo rėmėjai agituoja ir įtikinėja rinkėjus balsuoti už reklamuojamą kandidatą, vyksta viešos kandidatų ir politinių partijų diskusijos ir disputai. Pagrindinis priešrinkiminės kampani¬jos tikslas yra paveikti rinkėją, įtikinant jį balsuoti už reklamuojamą kandidatą
Balsavimas vyksta iš anksto nuslatytą dieną. Tą dieną rinkėjas turi as¬meniškai atvykti į rinkiminę apylinkę, slaptai užpildyti rinkiminį biuletenį ir įmesti jį į balsadėžę. Balsavimo dieną draudžiama bet kokia priešrinkiminė agitacija, kad nebūtų psichologiškai trikdomi rinkėjai.
Balsavimo rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas yra baigia¬moji rinkiminio proceso stadija. Balsavimo rezultatai susumuojami rinkimų apygardose pagal iš anksto nustatytą balsų skaičiavimo ir laimėjusio kandi¬dato nustatymo sistemą. Nugalėjęs kandidatas patvirtinamas išrinktu ir gauna mandatą, t. y. įgaliojimus ir teisę užimti tas pareigas, dėl kurių varžėsi.
Rinkimų kasacija – rinkimų rezultatų panaikinimas, pripažinus rinki¬mus neteisėtais dėl konstitucijos ar rinkimų įstatymo pažeidimo. Gali liesti visą rinkimų teritoriją arba kurią nors apygardą. Rinkimų teisėtumą paprastai tikrina centrinė rinkimų komisija. Rinkimus ištisai ar iš dalies kasavus, or¬ganizuojami nauji rinkimai.

3. Rinkimų cenzas

Rinkti tautos atstovus, kurie vėliau valdys valstybę, yra labai atsakingas darbas. Todėl rinkti turi būti leista tik tiems piliečiams, kurie yra tinkamiausi ir geriausiai pasirengę tai daryti. Tam, kad pilietis galėtų dalyvauti rinkimuose, jis turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Rinkimų įstatyme yra įgyvendintas tam tikras apribojimas (ar apribojimai), pavadinti rinkimų cenzo terminu. Rinkimų cenzai – (lot. census įkainojimas) – visuotinės rinkimų teisės suvaržymai – įstatymu nustatytos sąlygos įgyti teisei dalyvauti valstybinės valdžios atstovaujamųjų organų sudaryme (rinkti ar būti renkamam). Yra žinomi tokie rinkimų cenzai:
1) Amžiaus;
2) Lyties;
3) Išsilavinimo;
4) Sėslumo;
5) Pilietybės;
6) Rasės;
7) Tarnaujančių valstybės kariuomenėje;
8) Turto cenzas.

1) Amžiaus cenzas – tai rinkimų teisės suteikimas tik tam tikrą amžių pasiekusiems piliečiams. Šis cenzas ir šiandien labai plačiai taikomas. Daugelyje valstybių skiriasi galimybės pasinaudoti aktyviąja ir pasyviąja rinkimų teise. Paprastai pasyviajai teisei yra taikomas didesnis amžiaus cenzas (aukščiausias amžiaus cenzas paprastai taikomas asmenims, dalyvaujantiems valstybių prezidentų rinkimuose).

2) Lyties cenzas – suteikia rinkimų teisę tik vyrams ir nušalina moteris. Šis cenzas motyvuojamas tuo, kad nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios tarp abiejų lyčių nusistovėjo darbo ir funkcijų pasidalijimas. Šis cenzas tebegalioja kai kuriose islamo šalyse.

3) Išsilavinimo cenzas – reikalavimas, kad rinkėjas turėtų nustatyto lygio išsilavinimą (mokėti valstybinę kalbą, žinoti pagrindinius Konstitucijos teiginius ir pan.). Šis cenzas buvo plačiai taikomas JAV, kur didžioji dauguma piliečių yra kilę iš emigrantų, kurie ne visada pakankamai gerai moka anglų kalbą.

4) Sėslumo cenzas – tai reikalavimas tam tikrą laiką išgyventi arba valstybėje, arba rinkiminėje apygardoje. Šio cenzo tikslas – neleisti rinkimuose dalyvauti atsitiktiniams žmonėms, kurie galbūt net nesusigaudo politinėje krašto situacijoje.

5) Pilietybės cenzas – kai rinkimų teisė suteikiama asmenims, kurie tam tikrą laiką yra tos valstybės piliečiai.

6) Rasės cenzas – rinkti gali tik tam tikros rasės žmonės (pvz.: tik „baltieji“). Šis cenzas varžo vietinių gyventojų dalyvavimą valstybės valdyme.

7) Tarnaujančių valstybės kariuomenėje cenzas – kai kuriose demokratinėse valstybėse kariai neturi teisės dalyvauti rinkimuose. Šio cenzo motyvas – kariškiai gina ir saugo valstybės interesus, o karinė drausmė yra nesuderinama su dalyvavimu vidinėse politinėse varžybose.

8) Turto cenzas – reikalavimas, kad rinkėjai turėtų nustatyto dydžio turtą arba mokėtų valstybei nustatyto dydžio mokesčius. Šis cenzas grindžiamas tuo, kad turtingieji žmonės yra labiau suinteresuoti ir labiau geba protingai tvarkyti valstybinius reikalus, o praturtėti niekam nedraudžiama.

Cenziniai visos tautos atstovų rinkimų teisės apribojimus laiko demokratijos principų pažeidimu, nes rinkimai yra kiekvieno piliečio teisė. Dėl to, norint suformuoti teisėtą ir demokratinę vyriausybę, reikia leisti rinkimuose dalyvauti visiems, išskyrus mažamečius, bepročius ir nusikaltėlius.

Diskusija tarp cenzinės ir visuotinės rinkimų teisės prasidėjo po Prancūzijos didžiosios revoliucijos ir tebesitęsia iki šiol. Dabar dauguma cenzų yra panaikinta (pvz.: moterys rinkimų tesę Didžiojoje Britanijoje gavo 1918 m., JAV – 1920 m., o po II Pasaulinio karo – Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje ir kitose Europos šalyse. O turto cenzas XX a. pabaigoje jau nebebuvo taikomas niekur).

4. Rinkiminė kampanija

Rinkiminė kampanija yra laikotarpis, kurio metu politinės partijos, valstybiniai organai, atsakingi už rinkimų organizavimą atlieka parengiamąją organizacinį, ideologinį ir propagandistinį darbą.
Daugumoje šalių rinkimų tvarką reglamentuoja specialus įstatymas. Laisvų demokratinių rinkimų kampanijoms būdingi trys pagrindiniai principai:

1) visoms partijoms ir kandidatams turi būti suteiktos vienodos galimybės, tame tarpe viršutinė išlaidų riba, užtikrintas vienodas laikas eteryje;

2) visi kandidatai privalo būti lojalūs politiniams oponentams ir konkurentams; pretendentai negali leisti sau jokių falsifikacijų ir įžeidinėjimų;

3) valstybinis aparatas turi būti neutralus, negali kištis į rinkiminę kampaniją; kandidatams ir partijoms draudžiama panaudoti rinkiminės kampanijos tikslams valstybines tarnybas ir lėšas, išskyrus tai, kuo vienodai gali pasinaudoti visos konkuruojančios partijos ir kandidatai (laikas eteryje, jeigu šalyje televizija ir radijas priklauso valstybei, lėšos, skiriamos visoms partijoms).

Rinkiminėje kampanijoje labai svarbų vaidmenį užima technologiniai rinkiminės kovos resursai, nes technologijos funkcionaliai susieja visus poli¬tiko ar politinės organizacijos resursus į vientisą dinamišką struktūrą. Politinės technologijos – ¬tai veiksmai ir priemonės, kurių padedamas politikas ar po¬litinė partija siekia konkrečių rinkiminių tikslų. Tai rinki¬minių priemonių parengimo ir taikymo taisyklės. Technologinių resursų pagrindą sudaro strateginės, tak¬tinės ir operatyvinės rinkimų kampanijos organizavimo ir vedimo schemos, vykstančios pagal formulę: tikslas – objektas – priemonė – rezultatas.

Kandidatams dalyvaujant rinkiminėje kovoje svarbu žinoti pagrindinius teorinius reikalavi¬mus atitinkantį rinkiminės kampanijos organizavimo mode¬lį. Lauras Bielinis savo knygoje „Rinkiminių technologijų įvadas“ pateikė tokį principinį rinkiminės kanpanijos modelį:
1) Rinkiminio štabo suformavimas. Štabas – pagrindinis analitinis ir vykdomasis rinkiminės kampanijos organas, kurio paskirtis – realizuoti visus rinki¬minės kampanijos tikslus.
Pagrindinės štabo funkcijos:
• valdymas (planavimas, organizacija, darbų paskirstymas, motyvacijų nustatymas, proceso korekcija, informacinių srautų valdymas, derybos su partneriais ir konkurentais);
• informacinė-analitinė;
• reklaminė, agitacinė-propagandinė;
• ryšių su visuomene;
• materialinio-techninio aprūpinimo;
• darbo su patikėtiniais;
• juridinė;
• lėšų kaupimo;
• finansinė-buhalterinė;
• darbo su aktyvistais, savanoriais, samdytais pagalbi¬ninkais;
• saugumo.

2) Kandidato iškėlimas ir registracija.
3) Rinkiminės apygardos diagnostika.
4) Rinkiminės kampanijos resursų apskaičiavimas.
5) Formalizuotų kampanijos tikslų nustatymas. Reikia nustatyti minimaliai reikalingą pergalei balsų skai¬čių ir lokalizuoti jų gavimo šaltinius.
6) Elektorato stuktūros analizė ir tiksliniųgrupių išskyri¬mas (elektorato segmentacija).
7) Rinkiminės programos bei platformos sukūrimas. Rinkiminė programa neturi būti didelė, tačiau lengvai skai¬toma ir vizualiai estetiška.
8) Rinkiminės kampanijos koncepcijos sukūrimas. Tai pagrindinės idėjos, rinkiminio įvaizdžio suplanavimas.
9) Kandidato įvaizdžio sukūrimas. Įvaizdis ir realus kandidatas dažniausiai skiriasi. Įvaizdžio tikslas – atitikti rinkėjų lūkesčius apie kandidatą
10) Kampanijos strategijos bei taktikos sukūrimas. Į kampanijos strategiją įeina ir tikslų sistemos sukūri¬mas bei konkurentų galimų veiksmų blokavimas.
11) Reklaminės kampanijos plano sudarymas;
12) Pagrindinių kandidato kalbų sudarymas.
13) Rinkiminės kampanijos grafiko sudarymas. Grafikas – svarbiausias rinkiminės kampanijos eigos bei kontrolės indikatorius. Gerai sudarytas grafikas leidžia tiks¬liai apskaičiuoti biudžetą.
14) Specialiųjų programų sukūrimas.
15) Finansinio kampanijos plano sudarymas.
16) Veiklos programų, jų kontrolės bei grafiko koordina¬cijos suplanavimas.
17) Paskutinės rinkimų savaitės darbas. Paskutinę rinkimų savaitę:
• koreguojama agitacija, nebent kampanija vyko sklan¬džiai, tačiau tai būna retai;

• sutelkiami paskutiniai resursai, suplanuojamas pasku¬tinio smūgio veiksmas;
• dvi trys dienos prieš rinkimus iškabinama ir išdalinama paskutinė plakatų, laiškų ar laikraščių partija;

• per savaitę parengiama informacinė dirva, kad būtų ga¬lima pateikti rinkėjui šokinę-emocinę informaciją apie save ir konkurentus.

Rinkiminę kampaniją galima skirti į dvi dalis: paruošiamąjį etapą ir viešąjį etapą.

Paruošiamasis etapas dažnai vadinamas “vidine kampanija”, nes tai yra darbas, atliekamas partijos viduje. Jis prasideda prieš oficialią rinkiminės kampanijos pradžią. Tuo laikotarpiu partijos stengiasi išsiaiškinti rinkėjų nuotaikas ir lūkesčius, įvertinti savo, taip pat konkurentų rinkimines perspektyvas įvairiuose šalies rajonuose. Atlikus šį analitinį darbą, partijos sudaro kandidatų sąrašus, įvertina jų galimybes, nustato partijos taktiką, suformuluoja rinkminius šūkius, atsižvelgdamos į tai, kokios problemos yra aktualiausios konkrečios apygardos rinkėjams. Tai yra labai kruopštus analitinis darbas, kurio sėkmė priklauso nuo inteletualinių partijos resursų ir jos galimybių pasinaudoti ekspertų (politologų, sociologų, ekonomistų ir kitų) paslaugomis. Visą šitą darbą vykdo rinkiminis štabas. Rinkiminio štabo pagrindinis uždavinys yra politinis mar¬ketingas – tai priemonių kompleksas, kurio tikslas – sukurti kandidatą, adekvatų potencialiam rinkėjui, pristatant jį kuo didesniam rinkėjų skaičiui ir parodant kandidato bei jo kon¬kurentų – priešininkų – skirtumus, siekti surinkti maksimalų, pergalei reikalingą balsų skaičių. Komanda ne tik sukuria lyderį, bet ir atspindi jo vadova¬vimo galimybes, mobilizacinę jo tikslų jėgą, informacinės įtakos galimybes ir sugebėjimą būti vertam siekiamo val¬džios posto. Komandai reikalinga ją jungianti, konsoliduo¬janti jėga. Taigi rinkimi¬nis štabas – tai vienas iš svarbiausių ir jautriausių rinkimi¬nės kampanijos elementų. Komandos darbe daug svarbiau yra ne darbo rezultatai, o visuomenės informavimo apie dar¬bą rezultatai. Štabo komunikacinė veikla tampa vienu iš pagrindinių rinkiminės kampanijos instrumentų. Komandos darbo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo informacinės paramos. Formuojant rinkiminio štabo struktūrą, tiktų fiziologinė taisyklė: “Funkcija formuoja organą”, kiekvienas kandidatas ar partija modeliuoja toki štabą, koki tikslą ketina pasiekti.
Pagrindiniai štabe dirbantys žmonės:

1) Rinkiminės kampanijos vadovas
2) Savanorių brigadininkas.
3) Spaudos atstovas.
4) Žmogus, atsakingas už rinkiminės kampanijos tvar¬karaštį.
5) Finansininkas.
6) Ūkvedys.
7) Juristas.
8) Analitinė grupė
9) Sekretoriatas.
“Išorinė kampanija”, arba viešas etapas prasideda nuo rinkiminės kampanijos datos paskelbimo (paprastai tai keletas mėnesių prieš rinkimus) ir oficialaus kandidatų ir partijų pareiškimo apie savo norą balotiruotis. Iš pirmo žvilgsnio grynai formalus momentas, oficialus pareiškimas yra labai subtilus žingsnis. Siekiant, kad pareiškimas pritrauktų maksimalų žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, reikia optimaliai parinkti pareiškimo laiką ir vietą. Pareiškime bent bendrais bruožais nusakoma jo programa arba svarbiausias šūkis. Visa tai lengviau padaryti kandidatams, jau užimantiems oficialius postus: jie geriau pažįstami rinkėjams, negu “naujokai”, anksčiau gali gauti organizacinės ir finansinės paramos.
Paskelbus rinkiminės kampanijos pradžią, rinkiminės komisijos pradeda rinkėjų ir kandidatų registraciją. Daugumoje šalių sudaromi rinkėjų sąrašai, remiantis policijos ar kitų valstybinių tarnybų duomenimis. Amerikoje ir kai kuriose kitose šalyse rinkėjai turi užsiregistruoti asmeniškai.
Po kandidatų ir partijos registracijos ir oficialaus pareiškimo paskelbiama oficiali platforma arba bent kompleksas pažadų. Rinkiminės platformos ir programos būna labai skirtingos. Partijų rinkiminės platformos daugiau ar mažiau remiasi partijos programa arba, jos neturint, tradicinėmis partijos nuostatomis. Pavzyzdžiui, socialdemokratai daugiau akcentuoja socialinį saugumą, didesnį valstybės vaidmenį ekonomikos reguliavime, liberalai – laisvos rinkos principus, žalieji – gamtos apsaugą ir ekologines problemas ir t.t. Individualių kandidatų, ypač nepriklausomų, t.y. neatstovaujančių (bent oficialiai) jokiai partijai, platformos be to dar skiriasi savo pakraipa: politinėse platformose akcentuojamas kandidato požiūris į svarbias visuomenės gyvenimo problemas ir siūlomi jų sprendimo būdai, asmeninėse platformose pabrėžiamos pretendento kaip lyderio savybės, ypač jo sugebėjimas veikti ryžtingai ir efektyviai.
Idealiai kandidatai turi pateikti aiškiai suformuluotų pasiūlumų ir pažadų rinkėjams “paketus”. Siekiant išsiaiškinti rinkėjų preferencijas ir interesus, o taip pat požiūrį į kandidatą, štabai organizuoja viešosios nuomonės apklausas. Tokios apklausos, paprastai atliekamos telefonu (tai daug pigiau, negu anketavimas), daromos keletą kartų, nes rinkėjų, ypač iš anksto neapsisprendusių, balsavimas sunkiai nusakomas. Tačiau apklausos, o taip pat konsultantų paslaugos, kainuoja brangiai, ir kandidatų bei partijų galimybės šiuo atžvilgiu yra labai nelygios.
Rinkimines platformas plačiai reklamuoja žiniasklaida, jos platinamos kaip lapeliai, plakatai, laiškai rinkėjams. Efektyviausia yra vizualinė informacija, todėl bene svarbiausią reikšmę turi (ir sudaro didžiausią dalį) kalbos per televiziją ir specialiai paruošti reklaminiai klipai. Nežiurint visų šių pastangų, daugumas rinkėjų blogai suvokia programinius skirtumus. Kandidatai, ir jų štabai labai gerai žino, kad elektoratas klestinčiose šalyse yra labai apolitiškas. Todėl žiniasklaidai pateikiama daug kitokio pobūdžio žinių:
• teigiama informacija apie save;
• neigiami pranešimai apie konkurentus;
• kandidatų palyginimas (savaime suprantama, savo naudai);
• atsakymai į varžovų kritiką.
Pradiniame rinkiminės kampanijos etape daugiau pastangų dedama, siekiant sukurti savo teigiamą imidžą (image). Įvaizdžio problema yra labai svarbi rinkėjų pritraukimo procese. Politiko įvaizdžio formavimas turi tris cha¬rakteristikų kryptis:

1. Vidinio įvaizdžio charakteristikos – tai asmenybės savy¬bių transformacija. Čia didelį vaidmenį gali atlikti psicholo¬gas, kuris parengs politiką rinkiminei kampanijai: įvertins esa¬mus kompleksus, išmokys žmogų jų neparodyti, panai¬kins baimes bei pavojaus jausmus bei paruoš politiką gali¬miems stresams.

2. Išorinės įvaizdžio charakteristikos. Tai politiko profesinės kompetencijos, organizacinių sugebėjimų bei asmeninio pa¬trauklumo demonstravimas.

3. Kontekstinės charakteristikos palankios aplinkos su¬kūrimas. Gerbėjų rato sukūrimas, gando apie lyderio galimbes atsiradimas.

Kandidatų įvaizdžiai neturėtų būti panašūs, reikalingas vie¬nas ar keli kandidatą išskiriantys bruožai. Jis turi būti į nieką nepanašus. Kiekvienam kandidatui reikėtų žinoti, kad įvaizdis yra ne tai, ką jis apie save galvoja, o ką kiti galvoja apie jį. Tačiau rinkėjas neturi daug laiko galvoti apie kandidatą, todėl, kad susidarytų įvaizdį apie jį rinkėjas naudoja kelis stereotipinius vertinimus.
Vėliau dėmesys sutelkiamas neigiamai informacijai apie varžovus ir palyginimams. Tokia eiga turi psichologinį pagrindą: žinoma, kad rinkėjai priešiškai reaguoja į neigiamą informaciją, jeigu kandidatas prieš tai nesukūrė savo teigiamo įvaizdžio. Ypatingų problemų šiuo atžvilgiu turi “naujokai”, todėl jie dažnai stengiasi parodyti, kad puikiai žino paprastų žmonių problemas, pabrėžia savo artimumą liaudžiai, siekia įrodyti, kad “aš – vienas iš jūsų”. Kandidatai, jau užimantys renkamus postus, atvirkščiai, akcentuoja savo politinės ir valstybinės veiklos patirtį, visos šalies ir tarptautinių problemų gilų supratimą ir teigia, kad būtent tai užtikrina jų potencialias galimybes pasitarnauti tautai. Paprastai, neigiama informacija apie varžovus daugiau naudojasi “naujokai”, nes jų pagrindinė tezės esmė beveik visada yra ta, kad užimantys svarbius postus veikėjai (prezidentas, deputatai) nedaug nuveikė per savo kadenciją ir neverti būti pakartotinai išrinktais. Pastarieji daugeliu atvejų, ypač jei naujų pretendentų vardai mažai žinomi arba dėl lėšų stokos jie mažokai pasirodo televizijos ekranuose, gali sau leisti nekreipti dėmesio į tokią kritiką.
Rinkiminėje kampanijoje labai svarbus ir specifiškas yra laisvos informacijos vaidmuo, ypač televizijos korespondentų. Žurnalistams rinkimai – tai naujienų šaltinis. Žurnalistinė etika neleidžia tiesiai komentuoti kandidatų platformas, juolab kad jos yra verta dėmesio naujiena tik paskelbimo dieną. Teležurnalistui svarbiausia – “įvykis”, ypač įvairūs incidentai, kandidatų klaidos, nevykęs humoras, auditorijos elgesys susitikimuose su kandidatu. Žurnalistai akylai seka pretendento į prezidento postą kampaniją ir mažiausia jo klaida gali brangiai atsieiti. Todėl kandidatas turi sugebėti visada gerai atrodyti prieš kamerą, šypsotis, greit ir adekvačiai reaguoti į kiekvieną situaciją. Ne kiekvienas pretendentas turi tokios patirties. Didelę reikšmę rinkiminėje kampanijoje turi betarpiški susitikimai su rinkėjais. Kandidatas turi apkeliauti visą rinkiminę apygardą, o pretendentas į prezidento postą – visą šalį.
Efektyvi rinkiminė kampanija kainuoja labai brangiai. Pagrindiniai jos finansavimo šaltiniai yra kandidato arba partijos ištekliai, rėmėjų parama ir valstybinis finansavimas. Kaip jau minėta, daugumoje šalių įstatymas nustato išlaidų ribą, ir jeigu teisme bus nustatyta, kad išleista daugiau, kandidato išrinkimas yra pripažįstamas negaliojančiu. Lygiai taip pat kandidatams-valdininkams kategoriškai draudžiama savo rinkiminės kampanijos tikslams naudotis tarnybiniu transportu, komunikacijomis, valstybinėmis lėšomis.

Kandidatai ar politinės partijos rinkiminės kampanijos metu naudojasi keletu rinkiminių technologijų modelių:
1) Rinkos modelis. Kandidatas ar politinė partija traktuoja¬mi kaip prekė, kurią konsultantai, kampanijos organizato¬riai privalo “parduoti” rinkėjams panaudodami ivairius re¬klamos ar propagandos metodus. Dažniausiai tokio pobū¬džio veiksmai vystosi per labai trumpą oficialios rinkimi¬nės kampanijos laiką.
Rinkėjai matomi kaip statistai, manipuliacijų objek¬tai, neprivalantys turėti nei valios, nei nuosavos nuomonės apie tai, kas vyksta ir sakoma. Kandidatai čia tampa priklau¬somi nuo įvaizdžio, kurį jiems bando sukurti jų konsultantai.

Rinkos modelyje į pirmą planą iškeliamas ne kandidatas, o konsultantas, įvaizdžio specialistas. Pagrindinis tokių kampanijų resursas yra pinigai. Rinkos modeliai vienokiu ar kitokiu pavidalu pasireiškia ir Lietuvoje.
2) Administracinis-komandinis modelis. Pagrindinis šio modelio resursas yra reali valdžia. Valdi¬ninkas ar politikas, jau užimantis tam tikrą postą, gali naudo¬tis valdžia, kuri padėtų jam realizuoti rinkimi¬nės kampanijos tikslus (Lietuvoje ne viename rajone buvo nusiskundimų, kad savivaldybių tarnautojai trukdo susitikti su rinkėjais tiems kandidatams, kurie yra). Tačiau rinkėjai nemėgsta, kai jiems iš viršaus nurodoma, už ką bal¬suoti. Administracinis-komandinis modelis tampa realiu demok¬ratinės, pilietinės visuomenės nebrandumo rodikliu. Taigi administracijos panaudojimas rinkiminėje kampanijoje beveik visada kaupia neigiamų pasekmių potencialą
3) Organizacinis-partinis modelis. Veiksmų bazė kuriama remiantis partine organizacija, todėl rinkiminė kampanija tampa ištisine agitacija už tą ar kitą kandidatą ar partiją per partijos narius visoje teritorijoje. Pagrindinis tokios kampanijos resursas yra didelis partijos parengtų propagandininkų, pastoviai dirbančių su masėmis, kie¬kis. Lietuvoje tokio partinio-organizacinio resurso nėra. Tokia kampanija yra efektinga, tačiau ir brangi tiek finansine, tiek organizaci¬ne prasme.
4) Nestruktūruotas modelis. Čia rinkiminė kampanija remiasi savanorišku palaikymo grupių darbu. Svarbiausia, kad kandidatas atitiktų lyderio, kurį galima būtų palaikyti, savybes. Tačiau sil¬pnoji tokios kampanijos pusė yra greitai blėstantis palaikan¬čiųjų entuziazmas. Taip pat čia ryškus neprofe¬sionalus požiūris į kampanijos planavimą ir vedimą. Iš es¬mės tokia kampanija vykdoma spontaniškai, ir tik atsitikti¬numas gali leisti kandidatui laimėti rinkimus.
5) Kompleksinis modelis. Tai modelis, kuriame priklausomai nuo situacijos ir vado¬vų kompetencijos sujungiami visų kitų modelių elementai. Čia jėgos pagrindą sudaro pinigai.

Kiekvienų rinkimų pergalę sąlygoja šie veiksniai:
1. Ekspertų pagalba. Ekspertinių žinių ir patirties resur¬sų panaudojimas Lietuvoje dar yra labai probleminis daly¬kas. Taip yra tiek dėl to, kad nėra iki galo susiformavusi profesionali ekspertų terpė, tiek ir dėl to, kad politikai pernelyg at¬sainiai žvelgia į eksperto darbą, manydami, kad jei jie, politi¬kai, yra kažką pasiekę, tai jie patys sugebės viską padaryti ir be ekspertų pagalbos. Tačiau ekspertų komandos dalyvavimas rinkiminėje kam¬panijoje daro ją lankstesnę, išvaduoja politikus nuo analitinio darbo.
2. Dominavimas informacijos lauke. Politikai turi kurti reikiamas nuo¬mones apie save, teikti reikiamas žinias ir vertinimus, ku¬riuos žmonės diskutuotų, perdavinėtų vienas kitam kaip nau¬jieną, vartotų šią informaciją kaip neatskiriamą kasdienio gy¬venimo dalį.
3. Priešininko veiksmų blokavimo galimybė. Kontrpro¬pagandinės priemonės leidžia sustiprinti visuomenės nuosta¬tą apie rinkimų rezultatą kaip jau nulemtą įvykį.
4. Dominavimas žiniasklaidoje. Tai:
• įvairių gyventojų grupių reakcijų į vieną ar kitą žiniask¬laidos veiksmą tyrimas;
• informacijos perėmimo ir informacinių veiksmų pradžios, pabaigos ir interpretavimo analizė;
• reakcija į naujų temų atsiradimą;
• visų duomenų lyginamoji analizė.
5. Dominavimas elito sluoksniuose. Elitas nulemia didžio¬sios daugumos sprendimus priimančių bei realią ekonominę, kultūrinę ar kitokią įtaką visuomenei darančių nuostatų tran¬sliavimą masėms. Masės įsiklauso į elitui atstovaujančių žmonių nuomones.

5. Rinkimai Lietuvoje

Mūsų valstybės Konstitucijoje yra deklauota, kad Lietuva yra demokratinė respublika. Tai reiškia, kad visuose rinkimuose yra įtvirtinti demokratinių rinkimų principai – pripažįstama visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, slaptas balsavimas.

Absoliučios visuotinės rinkimų teisės nebūna. Visos valstybės, ne išimtis ir Lietuva, ją riboja tam tikru amžiaus cenzu. Apskritai Lietuvos rinkimų įstatymai pasižymi dideliu liberumu: Lietuvoje kaip rinkėjai gali dalyvauti ir nuteistieji, kai tuo tarpu kitose valstybėse šiems asmenims rinkimų teisė nėra suteikta. Mūsų šalyje tėra tik vienas apribojimas – aktyviosios rinkimų teisės neturi asmenys, teismo pripažiti neveiksniais.

Pasyvioji teisė Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra labiau ribojama negu aktyvioji: didesni amžiaus cenzo ir sėslumo reikalavimai.

Lietuvos respublikoje rinkimų organizavimo procesą vykdo Vyriausioji rinkimų komisija, LR Konstitucijoje numatyta nuolatinė aukščiausioji rinkimų ir referendumų organizavimo bei vykdymo valstybės institucija. Vyriausioji rinkimų komisija užtikrina, kad rinkimai ir referendumai vyktų LR Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintais demokratinių rinkimų principais. Komisija taip pat turi garantuoti vienodą rinkimų ir referendumo įstatymų taikymą visoje LR teritorijoje. Vyriausioji rinkimų komisija turi atlikti LR Seimo ir savivaldybių tarybų mandatų komisijų funkcijas kai šios institucijos yra renkamos bei įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti politinių partijų, politinių organizacijų politinių kampanijų finansavimą.

Vyriausioji rinkimų komisija savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija. LR Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymu, Rinkimų, Referendumo ir kitais įstatymais bei teisės aktais. Jos veikla grindžiama teisėtumo, nepriklausomumo, kolegialumo, viešumo ir nešališkumo principais. Vyriausiąją rinkimų komisiją sudaro Seimas ketveriems metams. Ji turi būti naujai sudaryta, kai iki eilinių Seimo rinkimų dienos lieka ne mažiau kaip 120 dienų ir ne daugiau kaip 140 dienų, prieš neeilinius Seimo rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija naujai nesudaroma, jos įgaliojimai tęsiasi, kol Vyriausioji rinkimų komisija bus sudaryta prieš eilinius Seimo rinkimus.

Lietuvos respublikoje vyksta keturių rūšių rinkimai:
• Seimo;
• Prezidento;
• Savivaldybių;
• Į Europos Parlamentą.

5.1. Seimo rinkimai

1992 metais įvyko pirmieji rinkimai į Seimą. Dabar Lietuvos Respublikos Seimo nariai renkami ketveriems metams vienman¬datėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir ly¬gia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose mišrios sistemos rinki¬muose. Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigs Seimo narių įgaliojimai. Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, pri¬imtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.
Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos prezidentas, jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai. Taip pat Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Respublikos prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jei¬gu iki Respublikos prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mė¬nesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai. Seimo nutarime ar Respublikos prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena. Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.
Seimo rinkimams organizuoti ir vykdyti LR teritorija dalijama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir ad¬ministracinį teritorinį padalijimą. Rinkimų apygarda sudaroma iš ben¬drą ribą turinčių rinkimų apylinkių. Rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,9 iki 1,1 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardo¬se skaičiaus. Taip pat sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi turintys rinkimų teisę LR piliečiai. Šioje apygardoje pagal pro¬porcinę rinkimų sistemą renkama 70 Seimo narių. Atsižvelgiant į patogumą rinkėjams, miestų, rajonų teritorijos mero teikimu dalijamos į rinkimų apylinkes, kurių kiekvienos teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5000 rinkėjų. Vienmandatėse rinkimų apygardose rinkimai laikomi įvykusiais, jei rinkimuose dalyvauja daugiau kaip 40 procentų rinkėjų, įrašytų į tos rin¬kimų apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandidatas, už kurį balsavo daugiau kaip pusė rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.
Jeigu rinkimų apygardoje balotiravosi daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas iš jų nebuvo išrinktas Seimo nariu, ne vėliau kaip per dvi savai¬tes po rinkimų rezultatų paskelbimo rengiamas pakartotinis balsavimas, kuriame dalyvauja du kandidatai, per pirmąjį balsavimą gavę daugiausia balsų. Po pakartotinio balsavimo išrinktu laikomas tas kandidatas, už kurį balsavo daugiau rinkėjų. Jeigu abu kandidatai gavo vienodą balsų skaičių, Seimo nariu tampa tas kandidatas, už kurį per pirmąjį rinkimų turą balsavo daugiau rinkėjų. Jeigu ir per pirmąjį rinkimų turą abu kandidatai buvo gavę vienodą balsų skaičių, Seimo nariu tampa vyresnio amžiaus kandidatas.
Jeigu rinkimų apygardoje balotiravosi ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas iš jų nebuvo išrinktas, rengiami pakartotiniai rinkimai.
Daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau kaip vienas ketvirtadalis visų rinkėjų. Partijos, politinės organizacijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jung¬tinis kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jeigu už sąrašus yra balsavę mažiau kaip 60 procentų visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, teisę dalyvauti skirstant mandatus įgyja tas lig šiol skirstant mandatus neda¬lyvavęs sąrašas (sąrašai, jeigu už juos balsavo vienodas rinkėjų skaičius), už kurį balsavo daugiausia rinkėjų. Tokiu pat būdu kandidatų sąrašų, turinčių teisę dalyvauti skirstant mandatus, skaičius didinamas ir toliau, iki tokio jų skaičiaus, kada už kandidatų sąrašus, dalyvaujan¬čius skirstant mandatus, yra balsavę ne mažiau kaip 60 procentų visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.
Mandatai kandidatų sąrašams paskirstomi pagal tai, kiek balsų gavo kiekvienas jų, taikant kvotų ir liekanų metodą. Pirmiausia apskai¬čiuojama kvota – tai yra, kiek balsų reikia 1 mandatui gauti. Ji lygi balsų, kuriuos gavo sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus sumai, padalytai iš 70. Jei dalijant gaunama liekana, dalmuo padidina¬mas vienetu. Už kiekvieną sąrašą paduotas balsų skaičius dalijamas iš kvotos. Gautas sveikasis dalmuo yra mandatų skaičius, tenkantis kiekvienam sąrašui pagal kvotą, o šio dalijimo liekanos naudojamos likusiems man¬datams paskirstyti pagal liekanas. Dėl to visų sąrašų pavadinimai yra surašomi iš eilės, kurioje po paskutiniojo toliau eina pirmasis, pagal jiems atitekusių dalijimo liekanų didumą pradedant nuo didžiausiosios. Jei dviejų sąrašų liekanos yra lygios, pirmiau yra įrašomas tas sąrašas, kuris gavo daugiau rinkėjų balsų, o jeigu ir šie skaičiai lygūs, pirmiau įrašomas tas, kuris yra gavęs daugiau mandatų visose vienmandatėse apygardose. Jeigu ir mandatų gauta po lygiai, pirmiau įrašomas sąra¬šas su mažesniu rinkimų numeriu. Nepadalyti, dalijant kvotų metodu, mandatai po vieną padalijami sąrašams pagal eilę, pradedant tuo sąra¬šu, kuris buvo įrašytas pirmasis. Jeigu kuriam nors sąrašui tektų didesnis mandatų skaičius, nei sąraše yra kandidatų, tai šie mandatai padalijami kitiems sąrašams, tęsiant toliau jų dalijimą liekanų metodu.
Viename sąraše kandidatai gauna mandatus ta eilės tvarka, ku¬rią nustato Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi kandidatų reitingą. Sąraše praleidžiami tie kandidatai, kurie buvo išrinkti vienmandtėse apygardose.
Jei partija, politinė organizacija, koalicija kartu su pareiškiniais dokumentais įteikia prašymą, kad jų kandidatų reitingas nebūtų nusta¬tytas, apie tai iš anksto pranešama rinkėjams, nurodoma rinkimų biu¬letenyje ir kandidatų reitingas neskaičiuojamas, o įregistruota kandi¬datų eilė sąraše laikoma galutine.

5.2. Prezidento rinkimai

Respublikos prezidentą renka LR piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu bal¬savimu. Respublikos prezidentu gali būti renka¬mas LR pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne ma¬žiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Tas pats asmuo Respublikos prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.
Teisę rinkti Respublikos prezidentą tu¬ri Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie rin¬kimų dieną yra ne jaunesni kaip 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, teismo pri¬pažinti neveiksniais. Bet kokie tiesioginiai arba netiesiogi¬niai Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisių apribojimai dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų draudžiami.
Kaip ir per Seimo rinkimus, miestų, ra¬jonų teritorijos dalijamos į rinkimų apylinkes. Pretendentais būti kandidatais į Res¬publikos prezidentus gali iškelti save pavie¬niai asmenys, gali kelti, remti politinės par¬tijos ir politinės organizacijos. Pretendentų būti kandidatais į Respublikos prezidentus iškėlimas pradedamas ne anksčiau kaip li¬kus 80 dienų ir baigiamas ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų dienos. Seimui paskelbus pirmalaikius LR pre¬zidento rinkimus, prezidentas, pageidaujan¬tis dalyvauti rinkimuose, iš karto įregistruo¬jamas kandidatu. Tokiuose rinkimuose pakartotinai išrink¬tas Respublikos prezidentas laikomas išrink¬tu antrajai kadencijai, jeigu iki rinkimų pra¬ėjo daugiau kaip treji metai jo pirmosios kadencijos laiko. Jeigu praėjo mažiau, ren¬kamas tik likusiam pirmosios kadencijos lai¬kui, kuris nelaikomas antrąja kadencija.
Jeigu pirmalaikiai Respublikos prezi¬dento rinkimai skelbiami jo antrosios kadencijos metu, tai esamas Respublikos prezidentas gali būti išrinktas tik likusiam antrosios kadencijos laikui.
Pretendentai kandidato į Respubli¬kos prezidentus statusą įgyja tik įregist¬ruoti Vyriausiojoje rinkimų komisijoje. Li¬kus iki rinkimų dienos ne mažiau kaip 30 dienų, Vyriausioji rinkimų komisija oficialiai skelbia jų sąrašą. Asmuo, įregistruotas kandidatu į Respublikos prezidentus, turi teisę turėti patikėtinius, kurie jam atstovauja susiti¬kimuose su rinkėjais, žiniasklaidoje, renka lėšas rinkimams finansuoti, atlieka ki¬tus kandidato pavedimus. Galutinius Respublikos prezidento rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komi¬sija skelbia ne vėliau kaip per 5 dienas po o pakartotinių rinkirnų – ne vėliau kaip per 5 dienas nuo pakartotinio balsavimo dienos.

5.3. Savivaldybių tarybų rinkimai

1990 m. vasario 12 d. buvo priimtas LR vietos savivaldos pagrindų įsta¬tymas, kuris suskirstė savivaldybes į dvi pakopas: žemesniąsias (apylin¬kės, gyvenvietės, rajono miestai) ir aukštesniąsias (rajonai, respublikos miesta). 1990 m. savivaldybių rinkimai vyko pagal mažoritarinę rinkimų sistemą.
LR savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas buvo priimtas 1994 m. liepos 7 d., o nauja redakcija – 1996 m. gruodžio 23 d. Buvo numatytos atitinka¬mai dvejų ir trejų metų tarybų kadencijos renkant deputatus pagal propor¬cinę rinkimų sistemą. Per 1995 m. rinkimus kelti kandidatus turėjo teisę politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, o per 1997 m. rinkimus visuomeninės organizacijos tokios teisės neteko. Pagal 1996 m. gruodžio 23 d. pakeistą įstatymą LR savivaldybių tarybų nariai renkami trejiems metams dau¬giamandatėse rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose rinkimuose pagal proporcinę rinkimų sistemą. Taryba iš savo narių renka merą ir jo siūlymu – mero pavaduotoją.

2002 sausio 25 d. Seimas pritarė Konstitucijos 119 str. pataisai, kuria savivaldybių tarybų kadencija nuo 3 metų pratęsiama iki 4 metų. Pagal pataisytą ir papildytą LR savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą teisę rinkti savivaldybės tarybos narius turi nuolatiniai šios savivaldybės gyventojai (rinkėjai), kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teis¬mo pripažinti neveiksniais. Tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 20 metų. Tarybos nariais negali būti renkami asmenys, kurie, likus 65 dienoms iki rinkimų, yra nebaigę atlikti bausmės pagal teis¬mo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti ne¬veiksniais arba nepakaltinamais. Tarybos nariais negali būti renkami asmenys, rinkimų die¬ną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karinin¬kai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarny¬bų apmokami pareigūnai. Kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos pi¬liečių rinkimų teisės apribojimai dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, nacionalinės priklausomybės, ly¬ties, išsilavinimo, kalbos, religijos draudžiami.

Rinkimams organizuoti ir vykdyti savivaldybės teritorijoje sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje pa¬gal proporcinę rinkimų sistemą renka:
1) daugiau kaip 500 000 gyventojų – 51 tarybos narį;
2) nuo 300 000 iki 500 000 gyventojų – 41 tarybos narį;
3) nuo 100 000 iki 300 000 gyventojų – 31 tarybos narį;
4) nuo 50 000 iki 100 000 gyventojų – 27 tarybos narius;
5) nuo 20 000 iki 50 000 gyventojų – 25 tarybos narius;
6) iki 20 000 gyventojų – 21 tarybos narį•

Rinkimų apygardas ir renkamų tarybos narių skaičių paskel¬bia Vyriausioji rinkimų komisija likus ne mažiau kaip 85 die¬noms iki rinkimų. Kandidatus į tarybos narius gali kelti partija ar politinė or¬ganizacija ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų. Partija, politinė organizacija kandidatus į tarybos narius ke¬lia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal jos nustatytą eilę. Kandidatų sąraše negali būti mažiau kaip 10 ir du kartus daugiau kaip toje apygardoje nustatytas man¬datų skaičius. Partijos, politinės organizacijos kandidatų sąrašas gali gauti tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 4 procentai, o koalici¬jos kandidatų sąrašas – jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 6 procentai visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jeigu už sąrašus, dalyvaujančius skirstant mandatus, yra balsavę mažiau kaip 60 procentų visų rinkėjų, teisę dalyvauti skirstant mandatus įgyja tas lig šiol skirstant mandatus nedalyvavęs sąrašas (sąrašai, jeigu už juos balsavo vienodas rinkėjų skaičius), už kurį balsavo daugiau¬sia rinkėjų. Tokiu pat būdu kandidatų sąrašų, turinčių teisę da¬lyvauti skirstant mandatus, skaičius didinamas iki tokio jų skai¬čiaus, kada už kandidatų sąrašus, dalyvaujančius skirstant mandatus yra balsavę ne mažiau kaip 60 procentų visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Mandatai kandidatų sąrašams paskirstomi pagal tai, kiek bal¬sų gavo kiekvienas iš jų, taikant kvotų ir liekanų metodą.

5.4. Rinkimai į Europos Parlamentą

2004 m. gegužės 1 d. Lietuvoje atsirado dar viena rinkimų rūšis. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare ir jau po pusantro mėnesio žmonėms teko rinkti savo atstovus į Europos Parlamentą. Visos Europos Sajungos valstybės ren¬ka 732 savo Parlamento narius. 2004 metų Europos Parlamento rinkimuose mūsų šalis rinko 13 narių. Jie renkami 5 metų kadencijai vienoje daugiamandatėje rinki¬mų apygardoje, apimančioje visą valstybės teritoriją, pagal proporcinę rinkimų sistemą.
Rinkimų į Europos Parlamentą teisę turi ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir nuolat Lietuvoje gyvenantys kitų Europos Sajungos valstybių piliečiai, ku¬riems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Kandidatui i Europos Parlamento narius nustatytas kiek aukštesnis amžiaus cenzas – kandidatuoti gali tik tas Lietuvos Res¬publikos pilietis ar kitas nuolat gyvenantis Lietuvoje Europos Sąjungos valstybės pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų. Istatymas taip pat nu¬matė, kad kandidatus gali kelti tik partija, įregistruota ne vėliau kaip prieš 65 die¬nas iki rinkimų.

Pirmuosiuose rinkimuose į Europos Parlamentą jėgas išbandė dvylika Lietu¬vos politinių partijų ir koalicijų, kurios iškėlė 241 kandidatą. Šešioms iš jų pavyko išsiųsti savo atstovus į Europos Parlamentą.

Išvados

Apibendrinant visą medžiagą, galime teigti, kad be rinkimų nėra ir negali būti įgyvendinama demokratija, jos principai ir, kad rinkimai – tai sudėtinga, iš daugelio dalių susidedanti procedūra.

Rinkimus galime suprasti dvejopai: paprastam žmogui rinkimai atrodo įprastas ir savaime suprantamas procesas, kada reikia išrinkti atstovus tautai valdyti; kandidatuojančiam žmogui ar partijai – tai nemažai išteklių (tiek finansinių, tiek ir žmogiškųjų) reikalaujantis laikotarpis. Tačiau nesvarbu iš kurios pozicijos žvelgtume į rinkimus, jie yra labai svarbus visuomeninio gyvenimo įvykis, neveltui reglamentuojamas įstatymais.

Literatūros sąrašas

1. Gediminas Vitkus „Politologija“. Vilnius: „Danielius“, 1998.
2. Lauras Bielinis „Rinkiminių technologijų įvadas“. Vilnius: „Margi raštai“, 2000.
3. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas. 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-532
4. Lietuvos respublikos prezidento rinkimų įsakymas. 2005 m. lapkričio 17 d. Nr. I–28
5. Lietuvos respublikos seimo rinkimų įstatymas. 2005 m. lapkričio 17 d. Nr. I–2721

Leave a Comment