Viljamas Goldingas “Musiu valdovas”

Kur riba tarp žmogaus ir gyvulio?

Viljamas Goldingas gyveno 1911 – 1993m. Jis rašė poemas, noveles ir romanus. Viljamas 1983m gavo Nobelio premiją už indėlį į literatūrą. Jis yra parašęs ne vieną romaną, tačiau pirmasis jo romanas „Musių valdovas“, parašytas 1945m, išgarsino jį visame pasaulyje. Šios knygos autorius gyvenime buvo ne kartą sukrėstas ir pritrenktas, suvokęs ko tik mes, žmonės, negalime vieni kitiem padaryti. Stebėdamas pasaulio gyvenimą, žmones, įvykius, V. Goldingas vis labiau įsitikina, kad žmonės serga. Jo manymu, rašytojo uždavinys – nustatyti diagnozę ir gydyti. Romanas yra apie grupelę miesto berniukų, skridusių lėktuvu, kuris, nepasiekęs savo tikslo, sudužo kažkur Ramiojo vandenyno saloje. Grupelė berniukų liko gyvi. Galima tik spėlioti, kodėl vaikai lėktuve buvo susodinti vieni ir kur jie skrido. Berniukai atsidūrė negyvenamoje saloje. Vyriausiajam iš jų buvo vos dvylika metų. Nepaisant to, vaikai neišsigando, jiem tai netgi patiko. Čia puikus šiltas klimatas, neaprėpiama laisvė, daugybė vaisių ir nė vieno suaugusio! Niekas jų neglobos, nenurodinės, nebars, neaiškins, kaip reikia gyventi, nevers laikytis taisyklių. Gyvenimas saloje grupelei berniukų atrodė toks nerūpestingas ir paprastas, tačiau neilgai tai tęsėsi. Neilgai trukus berniukai saloje atrado vieni kitus ir pirmiausia surengė susirinkimą, kuriame pasiskirstė į grupes ir išsirinko vadus. Berniukų choras vadu paskyrė Džeką, o kita grupė – Ralfą. Berniukai pradeda statyti palapines, ant kalno viršūnės užkuria laužą, kad dūmus pastebėtų praplaukiantys laivai. Laužas ant kalno viršūnės buvo vienintelė viltis, kad juos kas užtiks ir išgelbės. Laikui bėgant viskas nebuvo taip gerai, kaip atrodė. Vaikus ėmė gazdinti paslaptingas žvėris. Visi jo labai bijojo, bet nežinojo kas jis. Kol degė berniukų laužas, viskas buvo gerai, jam užgesus viskas ėmė griūti.

Pagrindiniai romano „Musių valdovas“ veikėjai: Ralfas ir Džekas. Jie buvo geri draugai, tačiau giliai širdyje jautė vienas kitam neapykantą, kuri dėl valdžios troškimo po truputį kilo į paviršių. Ralfas – gėrio ir tvarkos saugotojas. Jam svarbiausia grįžti į civilizaciją. Padedamas Kriuksiaus, jis puikiai valdė savo grupę. Ralfas turėjo autoritetą tarp berniukų, juo visi pasitikėjo. Džekas – garbėtroška, peštukas iš prigimties. Jis mėgsta laisvę, kuri, laikui bėgant, pažadino jo inkstinktus. Jis mėgsta medžioklę, kuri jam net svarbesnė už išsigelbėjimą. Džekas vadovavosi ne protu, o jausmais, norais. Jo grupės nariai klausė jo ne dėl išminties, o todėl kad jis turėjo valdžią savo rankose. Pradžioje romanas atrodė tartum eilinė nuotykių istorija, robinzoniška berniukų kelionė. Tačiau tai truko neilgai. Prabėgus vos keletui dienų, berniukai lyg kvailumo apimti sukasi ratu skanduodami „Nudobk žvėrį“. Išsipaišę veidus jie tapo visiškai nevaldomi, pavirto tarsi žvėrimis. Labai geritai berniukai pamiršo viską, ko buvo mokyti, kuo tikėjo. Daugelis berniukų perėjo į Džeko pusę. Juos viliojo kruvina žvėrių medžioklė. O kurgi ta riba tarp žmogaus ir žvėries? Kas jį daro žmogumi? Tai bene svarbiausi klausimai išryškėjantys romane. Ši knyga vienas iš būdų pamatyti kaip greit žmogus pasiduoda savo inkstinktams, kaip greit pamiršta kas jie yra ir kur ta riba tarp žmogaus ir gyvulio. Kaip bebūtų keista, bet knyga baigėsi laimingai. Vaikai buvo išgelbėti iš salos Ralfo ir Kriuksio dėka.To tikrai nebuvo galima nuspėti, juk kūrinys buvo toks išskirtinis. Romanas „Musių valdovas“ tikrai privertė susimąstyti. Juk nei vienas nesame nuo to apsaugoti, nei vienas nežinome, kada gali pabusti ir mūsų žvėriški inkstinktai, užtenka tik gauti daugiau nevaldomos laisvės. Šią knygą siūličiau perskaityti jauniem žmonėm, kuriem dar reikia atrasti save ir atskirti gėrį nuo blogio. Ši knyga man patiko, nes ji išskirtinė. Niekada nebuvau skaičiusi knygos panašia tema. Mane tai tikrai sudomino.