Rinkėjų elgesys Lietuvoje. Kas lemia rinkėjų apsisprendimą rinkimuose

Turinys:

1. Įžanga.............................3
2. Dėstomoji dalis.........................4
3. Išvados ............................9

ĮŽANGA

Rinkėjai yra pagrindinis demokratinių rinkimų elementas, be kurio būtų neįmanoma išrinkti atstovaujamosios valdžios pareigūnų, jie yra demokratijos pagrindas. Jų elgesys įvairiose demokratinėse pasaulio valstybėse yra labai nevienodas. Tai priklauso nuo įvairių ekonominių ir socialinių faktorių. Rinkėjų elgesys yra skirtingas ne tik skirtingose valstybėse, bet net ir tos pačios valstybės skirtingose rinkimų apygardose. Koks yra rinkėjų elgesys Lietuvoje mes galim sužinoti nagrinėdami jau įvykusius po nepriklausomybės atkūrimo rinkimus. Kad atskleisti šią temą reikėtų išskirti įvairius rinkėjų dalyvavimo veiksnius, juos deetaliai išnagrinėti ir jų pagrindu pateikti išvadas. Tačiau vienas dalykas yra kalbėti apie piliečių dalyvavimą ir pasirinkimą stabiliose demokratijose ir kitas dalykas – pokomunistinėse. Rinkėjų elgesį Lietuvoje galima būtų priskirti prie netradicinio politinio elgesio, nes Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo dar turėjo praeiti tam tikrus demokratizacijos etapus, kurios viršūne tapo Lietuvos, Estijos ir Latvijos tautų žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino – “Baltijos kelias”. Rinkėjų pasirinkimą lemia daug faktorių, jų balsavimo motyvai yra labai skirtingi. Savo darbe pabandysiu įvardinti daugumą veiksnių, lėmusių rinkėjų appsisprendimą 1992 – 2000 metų rinkimuose.

DĖSTOMOJI DALIS

Kaip jau minėjau, rinkėjų elgesys yra labai skirtingas, tiek skirtingose šalyse, tiek ir pačios šalies viduje. Tam, kad suprasti skirtingą rinkėjų elgesį, reikia išskirti rinkėjų dalyvavimo veiksnius, kas veikia jų pasirinkimą ir kas lemia jų apsisprendimą. Įvairiuose vi

isuomenės sluoksniuose tai gali būti skirtingi veiksniai, bet juos galima būtų sujungti į tris grupes. Pagal R.Daltoną tai būtų asmeninės savybės, grupių poveikis ir politinės pažiūros.
Prie asmeninių savybių priskirtinos tokios kaip išsilavinimas, amžius, lytis, religija, tautybė. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, politinio aktyvumo veiksnys yra išsilavinimas. Kuo aukštesnis yra išsilavinimas, tuo aktyviau dalyvaujama politikoje ir atvirkščiai, kuo labiau jo trūksta, tuo sunkiau žmogui yra orientuotis politinėje arenoje, tuo jam sunkiau pažinti politinius reiškinius. Antra vertus, kaimo gyventojų, kurių išsilavinimas yra akivaizdžiai žemesnio lygio, nei miestiečių, politinis aktyvumas 1992 – 1996 m. buvo didesnis.
Skirstant rinkėjų aktyvumą pagal amžiaus kriterijų galima pastebėti, kad rinkėjai iki 29 metų yra politiškai pasyviausia grupė, o aktyviausi daugiau nei 50 metų sulaukę žmonės. Tai gali būti paaiškinta tuo, kad vyresni žmmonės yra labiau politiškai subrendę, yra labiau patyrę, gali palyginti skirtingas valdymo sistemas ne tik teoriškai, bet ir savo gyvenimo patyrimu.
Lyginant žmonių aktyvumą pagal lytį, tai vyrai pagal domėjimąsi politika gali būti vertinami, kaip šiek tiek aktyvesni nei moterys. Pagal religijos požymį katalikai Lietuvoje yra aktyvesni nei stačiatikiai ar liuteronai. Tai galima pastebėti žiūrint į 1992 metų rinkimų rezultatus. Lietuvių ir nelietuvių politinės elgsenos skirtumas yra tas, kad nelietuvių pasirengimas dalyvauti parlamento rinkimuose buvo gerokai mažesnis nei etninės daugumos.
Taigi, galima padaryti išvada, ka
ad rinkėjo apsisprendimo procesas – tai įvairiausių veiksnių , po truputį formuojančių žmogaus apsisprendimą, sąlygotas pasirinkimas. Lemia rinkėjo socialinė padėtis, aplinka, kurioje jis augo, gyvena dabartiniu momentu. Nuo šių ilgalaikių veiksnių priklauso kokios socialinės grupės žmonės bus palankesni kokiai nors partijai. Visiems yra žinoma, kad kaimo gyventojai dažniau balsuoja už Lietuvos valstiečių partiją, darbininkai už Lietuvos demokratinę darbo partija, religingi rinkėjai už Lietuvos krikščionių partiją, didžiųjų miestu gyventojai už Lietuvos liberalų sąjungą ir panašiai. Bet negalima suabsoliutinti tokio gyventojų pasirinkimo, nes tai būtų per daug paprasta ir primityvu. Yra aišku, kad kiekvienas žmogus gali balsuoti ir nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ar priklausymo kokiai nors religinei ar profesinei sąjungai.
Dalis rinkėjų yra prisirišę prie tam tikros krypties politinės jėgos. Tai vadinama partine identifikacija , kurios pagrindas yra rinkėjo socialinė padėtis. Daugelis rinkėjų yra prisirišę prie tam tikros partijos, nes tas prieraišumas yra paveldėtas iš šeimos. Rinkėjų apklausos taip pat rodo, kad dalis rinkėjų yra apsisprendusi už kurią partiją balsuoti dar gerokai prieš rinkimų kampaniją. Kai kurie net atvirai sako, kad visada balsuoja už tą pačią partiją ir prieš rinkimus niekada iš naujo nesvarsto už kokią partiją balsuoti. . Ypač yra išskiriami Lietuvos konservatorių rėmėjai. Tokių rinkėjų politinė identifikacija yra ypač stipri. Dalis rinkėjų nusprendė už kokią pa
artiją balsuos prieš rinkimų kampanijos pradžią, kita dalis apsisprendė tik prasidėjus rinkimų kampanijai, kita – rinkiminės kampanijos metu, taip pat yra tokių rinkėjų, kurie apsisprendžia tik rinkimų dieną. (žr. lentelę nr. 1). Taigi partinę identifikaciją galima laikyti svarbiausiu veiksniu, lemiančiu rinkėjų pasirinkimą.

Rinkėjų apsisprendimą už kurią partiją balsuoti taip pat lemia ir trumpalaikiai veiksniai, tokie kaip partijos kandidatų patrauklumas, jų sugebėjimai, partijos programų ir ideologijos patrauklumas, taip pat ir politinės akcijos (skandalai), formuojantys partijos (politiko) įvaizdį. Labai svarbus veiksnys yra dabartinės padėties vertinimas, nes jei žmogus yra patenkintas savo finansine padėtimi, jis bus atlaidesnis valdančiai partijai, kitu atveju opozicija turi daug didesnį privalumą, o valdančiajai partijai tai reiškia neabejotiną pralaimėjimą. Visi šie veiksniai suformuoja įspūdį apie partiją, kuris gali būti palankus, mažiau palankus arba neigimas. Tai galima patvirtinti konkrečiais pavyzdžiais, palyginant Lietuvos Seimo rinkimų rezultatus. Pirmuosius rinkimus laimėjo Sąjūdžio kelti kandidatai. 1992 metais, pasipiktinę negerėjančia ekonomine padėtimi, rinkėjai nubalsavo už senąja nomenklatūrą. 1996 metais rinkėjai vėl pasuko prie organizuotos konservatorių partijos. Jau tuomet pradėjo ryškėti “trečiosios jėgos” – LSDP ir LCS – tai partijos niekada nebuvusios valdžioje, bet ir nepriklausančios nei senajai nomenklatūrai, nei naujosioms reformistinėms jėgoms. 1996 metais šios jėgos dar nebuvo labai ryškios, bet po 2000 metų rinkimų mes turime Naujosios bei Liberalų sąjungų koalicinę vyriausybę.
br />
Konservatorių nedžiugino jų populiarumo rekordinis kritimas, tačiau jie tikėjosi iki pavasarį planuojamų savivaldybių rinkimų “pasitaisyti” rinkėjų akyse. Konservatorių partijos vykdomasis sekretorius Jurgis Razma spaudos konferencijoje žadėjo, kad netrukus partija pasuks atsinaujinimo keliu. Kaip žinoma, viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad Seimo rinkimų proporcinėje dalyje konservatoriai neįveiktų privalomojo 5 procentų slenksčio. “Tie rezultatai, aišku, mūsų nedžiugina, tačiau
nepuolame į neviltį”, sakė Seimo kancleris J. Razma. Jo teigimu, gyventojų priekaištai “pagrįsti, ir tikrai žmonės turi už ką ant mūsų pykti”. Pasak kanclerio, visuomenės nepalankumui konservatorių atžvilgiu turėjo įtakos premjero Andriaus Kubiliaus kabineto
nepopuliarios priemonės. 2

Trumpalaikių veiksnių svarbą rodo ir rinkėjų apklausos duomenys, nes daugelis prisipažino rinkęsis iš kelių partijų. Svarsčiusių galimybę balsuoti už vieną ar kitą partiją buvo daug daugiau, nei ta partija gavo balsų per rinkimus. O tai rodo, kad svarbus veiksnys, lemiantis rinkėjų apsisprendimą yra įvairiausios politinės akcijos, priešrinkiminė kampanija, nes jos metu, kaip jau žinome, daugelis žmonių apsisprendžia už kokią partiją balsuos. Politinės akcijos išsako požiūrį į tam tikras visuomenės problemas, išsamiai aiškinama apie priemones, kuriomis bus bandoma tas problemas išspręsti, bandoma įvairiomis priemonėmis palenkti rinkėjus į savo pusę. 2000 metų rinkimų agitacijoje Lietuvos politinės partijos pasitelkė naujų ir iki šiol mažai arba visai nenaudotų savireklamos būdų. Jau anksčiau buvę populiarūs reklamos būdai anais metais dar labiau išsiplėtė ir juos kaip priemonę pradėjo naudoti vis daugiau politinių partijų. Įvairūs koncertai, užsakomieji straipsniai dienraščiuose, reklama per įvairias žiniasklaidos priemones, reklaminiai lankstinukai ir kita veikla – jau gana senokai taikomos priemonės. Praeitais metais politinės partijos atrado daugiau savireklamos būdų – pretendentai į politikus bandė suvilioti rinkėjus, siūlydami nemokamai pasitikrinti sveikatą, buvo dalijamas maistas, sukurta žymiai daugiau interneto svetainių, rinkimų duomenys siunčiami į mobiliuosius telefonus. Lietuvos televizijos taip pat daugiau dėmesio pradėjo skirti rinkimams – iki tol politinės partijos rinkimų agitacijai daugiau naudojo joms suteiktą laiką televizijoje. Pernai kandidatai į valdžią buvo kviečiami dalyvauti pokalbiuose daugumoje Lietuvos televizijų. Lietuvos komercinės televizijos taip pat gana aktyviai reklamavo rinkimines laidas, kai kurios iš jų, sprendžiant pagal anonsus, turėjo išsiskirti humoristiniu požiūriu. TV3 rengė laidą “Rinkimų naktis 2000”, LNK – “Rinkimai 2000”, “Valdžios belaukiant”, BTV – “Rinkimų karštligė”3.

Kalbant apie rinkėjų domėjimąsi ir žinias, kokios yra partijų programos, kokios pagrindinės jų nuostatos, remiantis rinkėjų apklausos rezultatais galima pasakyti, kad didesnė dalis rinkėjų yra tik šiek tiek susipažinę su partijų programomis, kita didesnė dalis daugiau ar mažiau žino pagrindines programų nuostatas, tačiau yra ir tokių, kurie yra atidžiai susipažinę su programomis, taip pat ir tokių, kurie visiškai nieko nežino apie partijų programas (žr. lentelę nr.2). Štai čia ir pasireiškia rinkėjų prisirišimas prie vienos ar kitos pakraipos partijų ar netgi prie vienos konkrečios partijos, partijų lyderių patrauklumas. Lietuvos rinkėjo vienintelis racionalus argumentas – ekonominė situacija, jį žavi stiprios ir patrauklios asmenybės partijų viršuje. Galima taip pat teigti, kad rinkėjus daugiau traukia politinis šou, o ne partijų programos, kurios brukamos į pašto dėžutes.

Bet vertinant šios duomenis reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad pristatydami savo rinkimines programas politikai bando įvairiomis priemonėmis patraukti į savo pusę kuo daugiau žmonių ir dažnai linkę kiek pagražinti save, taigi, realios žinios apie partijų programas gali būti daug skurdesnės.

Svarbiausiu iš trumpalaikių veiksnių yra partijų lyderių patrauklumas tai rodo tiek rinkimų duomenys, tiek rinkėjų apklausos. Galima pateikti lyderių patrauklumo pavyzdžių ir kaip tai lėmė partijų populiarumą. Vienas iš tokių lyderių būtų Artūras Paulauskas. Jis išpopuliarėjo dar būdamas Lietuvos Respublikos Generaliniu prokuroru, kai vadovavo ne vienos pagarsėjusios bylos kaltinimui. Jis tapo populiarus kai ėmėsi “paprastų žmonių gynimo nuo ponų” taktikos. Jo populiarumo išaugimą galima buvo pastebėti per 1997 metų Prezidento rinkimus, kai jis minimalia balsų persvara pralaimėjo Valdui Adamkui. Bet jo populiarumas po rinkimų nesumažėjo. Tai parodo 2000 metų Savivaldybių bei Seimo rinkimai. Jo vadovaujama Naujoji sąjunga nors ir buvo politikos naujokė, bet gavo stebėtinai daug balsų. Tai galima būtų paaiškinti tik charizmatine politinės partijos lyderio asmenybe.

Dar vienas populiarus Lietuvos politikas yra Rolandas Paksas. Nors jis nėra toks populiarus kaip Paulauskas, bet po jo atėjimo į Lietuvos liberalų sąjungą, jos reitingai pastebimai pakilo – nuo 2,5 procentų 1999 metų rugsėjo mėnesį iki 16,4 procentų 2000 metų sausio mėnesį. Kas lėmė tokį liberalų patrauklumą? Paklausti apie priežastis, lėmusias LS populiarumą, 40 proc. respondentų siejo jį su Rolando Pakso atėjimu į partiją, 20 proc. paminėjo nusivylimą kitų partijų veikla. A. Zuokas tvirtino, kad liberalus nustebino tai, kad didmiesčių ir kaimų gyventojai kalbėjo apie tas pačias problemas. 90 proc. apklaustųjų minėjo nedarbą, pragyvenimo lygio brangimą, nusikalstamumą, problemas sveikatos apsaugos srityje. A. Zuoko nuomone, šie atsakymai rodo, kad liberalai yra vertinama kaip nauja politinė jėga, turinčia pakankamai naujų žmonių.

“Mus vertina tiek dėl lyderių patrauklumo, tiek dėl liberalų darbo savivaldybėse profesionalumo bei dėl nusivylimo kitų partijų veikla. Manau, kad liberalai sugebės tą pasitikėjimą išsaugoti ir neapvilti rinkėjų”, kalbėjo LS rinkimų štabo vadovas4.

Nors Rolandas Paksas buvo populiarus ir būdamas Vilniaus meru, bet labiausiai jis išpopuliarėjo kai atsisakė pasirašyti sutartį su “Williams International” dėl Mažeikių naftos gamyklos privatizavimo.

Kaip populiarų politiką reikėtų paminėti Algirdą Brazauską. Jo grįžimas į aktyvią politiką atnešė sėkmę 2000 metų rinkimuose kairiosioms jėgoms. Brazauskas savo “eilinių” žmonių gynėjo įvaizdį yra suformavęs jau anksčiau.

Daugelis rinkėjų per 2000 metų Lietuvos savivaldybių rinkimus nebalsavo už kandidatus su miglota praeitimi, teigia Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Pasak jo, į naująsias miestų ir rajonų savivaldybių tarybas nepateko nė vienas iš kandidatų, iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais teistų už sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, išžaginimus ar kūno sužalojimus5.

Lietuvoje dar galima pastebėti tokią tendenciją, jog per kiekvienus rinkimus rinkėjai atmeta valdančiąją partiją, kuri nesugebėjo pateisinti vilčių ir pagerinti materialinės visuomenės padėties. Galima daryti prielaidą, jog taip vyks ir toliau, kol ekonominė padėtis nepradės ryškiai gerėti, kol žmonės bus patenkinti vykdoma politika. Lietuvoje rinkėjai savo ekonominę padėtį vertina iš esmės blogai, todėl atėjusiai į valdžią partijai yra apie metus laiko, kad pateisinti savo rinkėjų lukesčius, nes tuo metu jie turi rinkėjų pasitikėjimą. Jei per tą laiką nepavyksta ko nors iš esmės pakeisti, kas pagerintų dabartinę padėtį, partijos reitingai krenta ir kitose rinkimuose jie neišvengiamai patiria pralaimėjimą.
Bet tuo pačiu metu negalime pasakyti, kad rinkėjai “švytuoja” nuo vienos partijos prie kitos. Taip galime teigti išnagrinėję paskutinių trijų rinkimų rezultatus. Čia galime kalbėti apie perskirstymą tarp tos pačios partijos, bet ne apie “švytuoklę iš dešinės į kairę.
Kalbant apie rinkėjų dalyvavimą rinkimuose svarbu paminėti, koks yra rinkėjų aktyvumas. Remiantis 1992 ir1996 metų daugiapartinių rinkimų duomenimis dalyvaujančių rinkėjų skaičius sumažėjo nuo 75 iki 52 proc. 2000 metais rinkimuose dalyvavo tik 58 procentai visų rinkėjų. 2000 metais Savivaldybių rinkimuose dalyvavo 4 procentais daugiau rinkėjų, nei Seimo rinkimuose, nors atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai. Didesnį aktyvumą Savivaldybių rinkimuose galima būtų paaiškinti nebent kaip pirmąjį žingsnį išreikšti nepasitenkinimą buvusią valdžia ir pareikšti pasitikėjimą naujomis politinėmis jėgomis. Šio politinio nuosmukio negalima paaiškinti instituciniais veiksniais: tam neturėjo įtakos rinkimų taisyklės ar konkurencinis rinkimų pobūdis, nei vienerių ar dviejų rūmų sandara, įteisintas daugiapartiškumas ar konkurencijos laipsnis rinkimuose. Esamą situaciją galima paaiškinti dviem būdais: viena vertus tokia situacija galėjo būti kaip užsitęsusios ekonomikos sunkumų ir jos lėto augimo, neefektyvios LDDP vyriausybės socialinės politikos, korupcinių skandalų padarinys. Šiuos politinio nuosmukio veiksnius galima pavadinti trumpalaikiais. Kita vertus susiklosčiusią situaciją galima aiškinti ir politinės kultūros aspektu. Demokratizacijos eigoje politinė kultūra Lietuvoje aiškiai pasislinko nuo subjekto į dalyvavimo kultūrą. Pastaroji yra, deja, besivystantis, o ne stabilus reiškinys. Ne mažiau svarbu, kad nuo 1988 metų politikos diskursas ir dalyvavimo kultūra formavosi protesto mobilizacijos pagrindu, kuris katalikiškoje Lietuvos aplinkoje pasireiškė, kaip senųjų paminklų atkūrimas, mišrios bažnytinės ir pasaulietinės procesijos. Demokratijos konsolidacija nuo 1992 metų suteikė politiniam gyvenimui racionalesnes formas, o išorės ir vidaus nestabilumo židinių siaurėjimas griovė protesto mobilizacijos pagrindus. Protesto subkultūros arealo mažėjimo automatiškai nekompensavo pozityvios dalyvavimo kultūros augimas, o dalyvavimas rinkimuose prarado ankstesnį patrauklumą.6 Galbūt mažėjantis aktyvumas galėtų būti paaiškintas tuo, kad žmonės jau nebeturi iliuzijų, kad ateis “geri laikai”, “geri politikai”, kas sutvarkys visuomenės gyvenimą, išsisklaidymą. Politika jau nebesuvokiama, kaip gyvenimo esmė ir pagrindas. Žmonės yra nusivylę buvusia valdžia ir jau nebetiki visomis būsimosiomis.

IŠVADOS

Taigi, išnagrinėję visus žinomus rinkėjų dalyvavimo rinkimuose veiksnius ir remiantis rinkėjų apklausos duomenimis galime išskirti žmonių balsavimo motyvus. Kai kurie žmonės balsuoja už tam tikrą partiją, nes jiems patinka šios partijos lyderis. Tai galima būtų paaiškinti jau ne karta minėta lyderio charizmatine asmenybe. Kai kurie rinkėjai mano, kad būtent viena ar kita partija geriausiai gali išspręsti jiems aktualias problemas arba netgi yra padėjusi sprendžiant jiems iškilusias problemas. Jie taip pat mano, kad šios partijos kandidatai yra labiausiai kompetentingi savo sričių specialistai. Tai galėtų būti vienos ar kitos pakraipos partijos, atstovaujančios tam tikrus rinkėjų interesus. Dažnai žmonės vertina partijas moralės atžvilgiu ir atsiliepimas apie tam tikrą jų išrinktą partiją yra kaip apie vienintelę, jų nuomonę, dorą. Kaip jau minėjau dalis rinkėjų yra prisirišę prie tam tikros partijos, jie visada balsuoja už vieną ir tą pačią partiją ir nežada keisti savo įpročių. Yra žmonių, kurie paklausti, kodėl balsavo už vieną ar kitą partiją, atsako, kad iki šiol valdžioje buvusios partijos nepateisino jų lūkesčių arba jie nusivylė partija už kurią praeituose rinkimuose atidavė savo balsus, todėl jie balsavo už tuos, kurie dar nebuvo valdžioje. Įtakos balsavimui turi ir šeima, kiti artimi žmonės, nes dalis rinkėjų atsižvelgia į jų nuomonę ar netgi balsuoja taip pat. Kai kurie žmonės yra gerai susipažinę su partijų programomis, vertina jas labai teigiamai ir mano, kad jose išdėstyta valstybės valdymo politika yra priimtiniausia. Dalis rinkėjų yra patenkinti buvusia valdžioje partija, mano, kad ji tvarkėsi pakankamai gerai, visada tęsėjo savo duotus pažadus ir gali vėl sėkmingai atstovauti rinkėjų interesus. Negalime taip pat pamiršti rinkiminės kampanijos, nes yra rinkėjų, kurie balsavo už tam tikrą partiją, nes jiems tiesiog patiko šios partijos rinkiminė kampanija. Taigi, Lietuvos rinkėjų balsavimo motyvai yra labai skirtingi ir juos lemia daug įvairių veiksnių, lemiančių jų apsisprendimą.

LENTELĖS

1 lentelė: Apsisprendimo balsuoti momentas

Kada apsisprendė balsuoti už partiją V1SI Balsavo už

LVP LCS TS (LK) NS LLS Sd. koalicija
Yra seniai apsisprendęs, visada balsuoja už tą pačią partiją 30% 26,3% 28,6% 69% 26,5% 20, G% 34%
Apsisprendė prieš rinkiminę kampaniją 18,4% 1 5,8% 19% 6,9% 19,7% 22,9% 18,2%
Apsisprendė tik prasidėjus rinkiminei kampanijai 17,1% 21,1% 28,6% 6,9% 17% 18,3% 16,7%
Apsisprendė rinkiminės kampanijos metu 24,2% 31,6% 14,3% 10,3% 25,9% 20,6% 25,6%
Apsisprendė rinkimų dieną 10,3% 5,3% 9,5% 6,9% 10,9% 17,6% 5,4%

2 lentelė: Domėjimasis partijų rinkiminėmis programomis

Ar prieš rinkimus domėjosi partijų programomis VISI Balsavo už

LVP CS LKDP TS (LK) NS LLS Sd. koalicija
Atidžiai susipažinau su partijų programomis 15,9 7,9 14,3 20 31 16,3 15,3 15,8
Daugiau ar mažiau žinau pagrindines programų nuostatas 28,1 23,7 33,3 13,3 27,6 25,2 34,4 31,2
Esu šiek tiek susipažinęs su programinėmis nuostatomis 40,2 50 42,9 40 34,5 42,2 32,1 40,1
Beveik nieko nežinau apie programas 10,8 7,9 9,5 20 3,4 11,6 12,2 9,9
Visiškai nieko nežinau apie partijų programas 5,1 10,5 0 6,7 3,4 4,8 6,1 3

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Seimo rinkimai ’96, “trečiasis atmetimas”
2. Mindaugas Degutis. Seimo rinkimai 2000: nauji Lietuvos rinkėjo bruožai //Politologija, 2000/4 (20)
3. Rasa Ališauskienė. Politinės nuostatos ir rinkimai Lietuvoje // Politologija, 2000/2 (18)
4. BNS žinios: sausio 7d., vasario 8d., kovo 22d., spalio 6d. straipsniai, Vilnius 2000

Leave a Comment