1TURINYS
Įvadas …………………………………………………………………………… 2Teisės įgijimo teorija ……………………………………………………. 3Istorinis ir galutinio rezultato principas ……………………….. 5Modeliavimas ………………………………………………………………. 6Kaip laisvė griauna modelius ……………………………………….. 8K. Seno argimentas ……………………………………………………… 9Perskirstymas ir nuosavybės tesės ………………………………… 11Locke’o įgojimo teorija ………………………………………………… 12Išlyga …………………………………………………………………………… 14Išvados ………………………………………………………………………… 16Naudota literatūra ……………………………………………………….. 17
2
ĮVADAS
Minimali valstybė yra ekstensyviausia vlstybė, kurią galima pateisinti. Visos ekstensyvesnės valstybės pažeidinėja žmonių teises. Vis dėlto daug autorių stengėsi argumentuotai pateisinti tokias valstybes. Efektyvesnė valstybė pateisinama todėl, kad ji yra būtinas įrankis paskirstomajam teisingumui įgyvendinti. Terminas “paskirstomasis teisingumas” nėra neutralus. Girdėdami terminą “paskirstymas”, dauguma žmonių mano, kad kažkas arba kažkoks mechanizmas, dalindamas daiktų atsargas, vadovaujasi tam tikru principu arba kriterijumi. Į šį dalių skirstymo procesą galėjo įsibrauti kokia nors klaida. Tad mažų mažiausiai lieka atviras klausimas, ar nereikėtų atlikti perskirstymo, ar neturėtume iš naujo atlikti tai, kas buvo jau padaryta nors ir prastai.Nėra jokio centrinio skirstymo, nėra jokio asmens ar asmenų grupės, turinčių teisę kontroliuoti visus išteklius ir kartu spręsti, kaip juos reikėtų išdalyti. Tai, ją gauna kiekvienas asmuo, jis gauna iš kitų, kurie jam duoda tai mainais už ką nors arba kaip dovaną. Laisvoje visuomenėje skirtingi asmenys valdo įvairius išteklius, ir nauja nuosavybė atsiranda kaip asmenų savanoriškų mainų ir veiksmų rezultatas. Šioje visuomenėje nei skirstomos, nei dalijamos gėrybės – lygiai kaip nėra skirstomi sutuoktiniai visuomenėje, kurioje žmonės patys renkasi, ką vesti. Bendras rezultatas – tai daugelio individų sprendimų, kuriuos turi teisę daryti suinteresuoti individai, išvada,Teisingumo principas nuosavybės srityje nurodo ką teisingumas mums reiškia šioje srityje.
3
TEISĖS ĮGIJIMO TEORIJA
Teisingumo klausimas nuosavybės srityje apima tris pagrindines temas. Pirmoji- tai pradinis nuosavybės įgijimas, anksčiau nevaldytų daiktų pasisavinimas. Čia iškyla daug klausimų: kaip galima įgyti savo nuosavybėn anksčiau niekam nepriklausiusius dalykus; kokiu būdu arba būdais galima pasisavinti šiuos dalykus; kokius dalykus ar daiktus galima šitaip pasisavinti, kokiu mastu kas nors pasisavinama konkrečiu atveju ir t.t. Reikia aptarti teisingo pasisavinimo principą.Antroji tema liečia vieno asmens nuosavybės perdavimą kitam asmeniui. Kokiu būdu asmuo gali perduoti nuosavybę kitam asmeniui? Kaip galima perimti nuosavybę iš kito asmens, kuris ją turi? Šiai temai priklauso bendras savanoriškų mainų apibūdinimas, dovanojimas ir (kita vertus) apgavystė, taip pat ji aprėpia konkrečias konvencines detales, būdingas tam tikrai visuomenei.Ši tiesa pavadinta teisingo perdavimo principu.
Jeigu visuomenė būtų visiškai teisinga, tai šis indukcinis apibrėžimas visiškai išspręstų teisingumo nuosavybės srityje klausimą. Tobulas paskirstomojo teisingumo principas reikštų tiesiog tai, kad paskirstymas yra teisingas, jeigu kiekvienas turi teisę į nuosavybę, kurią įgijo per paskirstymą. Paskirstymas yra teisingas, jeigu jis teisėtai randasi iš kito teisingo paskirstymo. Teisėtus būdus, kaip pereiti nuo vieno paskirstymo prie kito, apibrėžia teisingo perdavimo principu.Paskirstymas yra teisingas, jeigu jis teisėtai randasi iš kito teisingo paskirstymo.Teisėtus būdus, kaip pereiti nuo vieno paskirstymo prie kito, apibrėžia teisingo perdavimo principas. Pirmuosius teisėtus” žingsnius” apibrėžia teisingo įsigijimo principas.Tai, kas atsiranda iš teisingos situacijos darant teisingus žingsnius, yra savaime teisinga. Mainų būdai, kuriuos apibrėžia teisingo perdavimo principas, išlaiko teisingumą. Kaip tinkamos įrodinėjimo taisyklės padeda išlaikyti tiesą ir kiekviena išvada, kuri dedukciškai gaunama tik iš teisingų prielaidų, nuolatos taikant tokias taisykles, yra pati savaime teisinga, taip perėjimo iš vienos situacijos į kitą būdai, kuriuos apibrėžia teisingo perdavimo principas, išlaiko teisingumą, ir kiekviena situacija, realiai susiklostanti iš pakartotinių perėjimų iš teisingos situacijos pagal teisingumo principą, yra pati savaime teisinga. Analogija tarp išlaikančių teisingumą ir išlaikančių tiesą transformacijų būna pamokoma ir ten, kur ji netinka, ir ten, kur ji tinka. Norint įrodyti, kad išvada teisinga, pakanka parodyti, jog ji galėjo būti dedukuota iš teisingų prielaidų tiesą išlaikančiais būdais. Norint įrodyti, kad iš teisingos situacijos galėjo rastis teisinga situacija,4nepakanka nurodyti, jog ji atsirado teisingu būdu. Nuosavybės teisingumas yra istorinis; jis priklauso nuo to, kas tikrovėje vyko. Ne visos realios situacijos susiklosto pagal du nuosavybės teisingumo principus: teisingo įsigijimo ir teisingo perdavimo. Kai kurie asmenys įgyja nuosavybę tokiais būdais, kurių nesankcionuoja teisingo įgijimo principas.Kadangi egzistuoja praeities neteisingumas(ankstesnieji dviejų pirmųjų teisingos nuosavybės principų pažeidimai), atsiranda trečioji svarbi tema, liečianti teisingą nuosavybę,- tai nuosavybės teisingumo pažeidimų ištaisymas. Jeigu praeities neteisingumas įvairiais būdais- išaiškinamas arba neišaiškinamas- suformavo dabartinę nuosavybę, tai ką dabar reikėtų (jeigu iš viso ką nors daryti) norint ištaisyti tuos pažeidimus? Kokios yra
pažeidimus dariusių asmenų pareigos tiems, kurių padėtis yra blogesnė, negu ji būtų buvusi tuo atveju, jeigu nebūtų padaryta pažeidimų? O jeigu jiems būtų buvę už tai greitai atlyginta? Ir kaip viskas keičiasi (jeigu apskritai keičiasi) tada, kai tie asmenys, kurie gauna naudos iš neteisingumo, ir jų nuskriausti asmenys nėra tiesiogiai susiję su neteisingumo aktu? Ar patiria neteisingumą tas, kurio paties nuosavybės pagrindas- pažeistas teisingumas? Kiek toli reikia grįžti į praeitį, norint visiškai nuplauti istorinę neteisybių gėdą? Kas leistina daryti neteisingumo aukoms, kad jos galėtų ištaisyti joms padarytas skriaudas, taip pat ir neteisybes, kurias padarė asmenys, pasinaudoję savo valdžia? Manykime, kad teoriniai tyrinėjimai leis sukurti ištaisymo principą. Taikant šį principą, remiamasi istorine informacija apie ankstesnes situacijas ir padarytas neteisybes bei informacija apie realią įvykių eigą, kurią nulėmė šios neteisybės, iki dabar, taip pat yra atsižvelgiama į tai, kaip visuomenė supranta nuosavybę. Taikant ištaisymo principą, bus stengiamasi kuo geriau įvertinti hipotetinio pobūdžio informaciją apie tai, kas būtų įvykę, jeigu būtų buvę išvengta neteisingumo. Bendrosios nuosavybės teisingumo teorijos nuostatos skelbia, kad asmens nuosavybė yra teisėta, jeigu jis turi į ją teisę, pagrįstą teisingo įsigijimo ir perdavimo principais, arba pagrįstą neteisingumo ištaisymo principu. Jeigu visų asmenų nuosavybė įgyta teisingai, tai ir nuosavybės visuma (nuosavybės pasiskirstymas) yra teisingas. Norėdami paversti šias bendrąsias nuostatas konkrečia teorija, mes turėtume patikslinti visų trijų nuosavybės teisingumo principų detales. Tai būtų nuosavybės įgijimo principas, nuosavybės perdavimo principas ir ir pirmųjų dviejų principų pažeidimų ištaisymo principas.5
ISTORINIS IR GALUTINIO REZULTATO PRINCIPAI
Teisės į ką nors teorijos bendrosios nuostatos atskleidžia kitų paskirstomojo teisingumo sampratų prigimtį ir trūkumus. Teisingo paskirstymo, grindžiamo teisės į ką nors turėjimu, teorija yra istorinė;tai, ar paskirstymas yra teisingas, priklauso nuo to, kaip jis vyko. Priešingai, esamojo laikotarpio teisingumo principai numato, kad paskirstymo teisingumą lemia tai, kaip yra skirstomi daiktai vertinant šį skirstymą tam tikrais struktūriniais teisingo paskirstymo principais(ar principu). Utilitaristas, kuris vertina du paskirstymus atsižvelgdamas į tai, kuris iš jų yra naudingesnis, o kai toji nauda būna vienoda, taiko kokį nors pastovų lygybės kriterijų, stengdamasis pasirinkti lygesnį paskirstymą, remiasi esamojo laikotarpio teisingumo principu. Taip elgsis ir tas, kuris tiksliai žino, kaip atlikti mainus tarp laimės ir lygybės sumų. Vadovaujantis esamojo laikotarpio principu, visa, į ką reikia atsižvelgti vertinant paskirstymo teisingumą, yra tai, kas galų gale gauna; lyginant bet kuriuos du paskirstymus, reikia žiūrėti tik į paskirstymų schemą. Teisingumo principo nereikia papildyti jokia kita informacija. Tokių teisingumo principų išvada yra ta,, kad du struktūriškai tapatūs paskirstymai yra vienodai teisingi.
Velfaristinė politinė ekonomija yra esamojo laikotarpio teisingumo principų teorija. Subjektas čia suvokiamas kaip veikėjas, besivadovaujantis schemomis, atspindinčiomis tik dabar turimą informaciją apie pasiskirstymą. Tiek šitai, tiek ir tam tikros įprastinės sąlygos(pvz.,kaitaliojant paskirstymo matricos stulpelių žymėjimus, pasirinktas paskirstymas lieka tas pats) garantuoja, kad velfaristinė politinė ekonomija nepaisant visų jos trūkumų, visada būna esamojo laikotarpio teorija. Dauguma žmonių nesutinka, kad esamojo laikotarpio principai viską pasako apie paskirstomas dalis. Jų manymu, vertinant tai, kiek situacija yra teisinga, svarbu atsižvelgti ne tik į jos įkūnijamą paskirstymą, bet ir į tai, kaip tas paskirstymas vyko. Kalbėdami apie esamojo laikotarpio principus, mes pernelyg siaurai interpretuojame savo dėstomą požiūrį. Niekas nesikeičia, jeigu struktūriniai principai funkcionuoja keičiantis laike esamojo laikotarpio profiliams. Nuo šiol tokius neistorinio paskirstomojo teisingumo principus, taip pat ir esamojo laikotarpio principą, mes vadinsime galutinio rezultato arba galutinės būklės principais.6 Priešingai negu galutinio rezultato teisingumo principai, istoriniai teisingumo principai teigia, jog ankstesnės žmonių veiksmų aplinkybės gali lemti tai, kad teisė į daiktus yra nevienoda arba nevienodai jų nusipelnoma. Neteisingumą galima sukurti pereinant nuo vieno prie kito struktūriškai tapataus paskirstymo, mat antrasis, nors iš pažiūros toks pat, gali pažeisti žmonių teises ar nepaisyti jų nuopelnų; jis gali neatitikti tikrosios istorijos.
MODELIAVIMAS
Mūsų aptarti nuosavybės teisingumo principai, grindžiami teisės į ką nors turėjimu, yra istoriniai teisingumo principai. Norėdami geriau suprasti, koks jų tikrasis pobūdis, turėtume išskirti juos iš kitų istorinių principų. Išnagrinėkime kaip pavyzdį skirstymo pagal moralinius nuopelnus principą. Šis principas įpareigoja skirstyti tiesiogiai atsižvelgiant į žmonių moralinius nuopelnus;niekas neturėtų gauti didesnės dalies už tą, kurio moraliniai nuopelnai didesni. Arba išnagrinėkime principą, kuris gaunamas ankstesniojo principo “moralinius nuopelnus” pakeičiant “naudingumu visuomenei”. Arba, užuot nagrinėję “paskirstymą pagal moralinius nuopelnus” ar “paskirstymą pagal naudingumą visuomenei”, mes galėtume nagrinėti “paskirstymą pagal moralinių nuopelnų, naudingumo visuomenei ir poreikio sumą”, kai skirtingos šios visumos dimensijos yra lygios. Vadinkime skirstymo principą modeliuojamu, jeigu jis reiškia tai, kad paskirstymas turi priklausyti nuo tam tikros natūralios dimensijos, bendros natūralių dimensijų visumos arba leksikografinio natūralių dimensijų surikiavimo. Taip pat sakykime, kad paskirstymas yra sumodeliuotas, jeigu jis atitinka kokį nors sumodeliuotą principą. Paskirstymą visuomenėje gali sudaryti tokie paprasti sumodeliuoti paskirstymai, o pats paskirstymas tiesiog nebūna modeliuojamas. Skirtingi sektoriai gali daryti įtaką skirtingiems modeliams arba tam tikri modelių deriniai gali daryti nevienodą įtaką visuomenei.
Beveik visi pasiūlyti paskirstomojo teisingumo principai yra sumodeliuoti: kiekvienam- pagal jo moralinius nuopelnus arba poreikius, arba pagal jo galutinį darbo produktą, arba pagal dedamas pastangas, arba pagal bendrą visų šių išvardytų dalykų visumą ir t. t. Mūsų bendrais bruožais išdėstytas teisės į ką nors turėjimo principas nėra sumodeliuotas. Nėra jokios natūralios dimensijos ar bendros nedaugelio natūralių dimensijos sumos arba jų derinio, kurie laiduotųpaskirstymus, atliekamus pagal teisės į ką nors turėjimo principą. Neįmanoma sumodeliuoti7nuosavybės sanklodos, kuri randasi iš to, kad vieni žmonės gauna savo darbo galutinį produktą, kiti išlošia žaisdami azartinius žaidimus, dar kiti gauna dalį savo sutuoktinio pajamų, dar kiti gauna dovanų iš fondų, dar kiti gauna dividendų, dar kiti gauna dovanų iš gerbėjų, dar kiti gauna pelną iš investicijų, dar kiti patys susikuria didžiąją dalį to, ką turi, dar kiti randa daiktų ir t. t. Visa tai aprėps sunkios modelių gijos; didelė dalis pokyčių nuosavybės srityje bus aiškinama kintamais modeliais. Nors atsirandanti nuosavybės sankloda ir nebus sumodeliuota, ji nebus ir neperprantama, nes galima ją traktuoti kaip nedaugelio principų taikymo rezultatą. Šie principai apibrėžia, kaip gali atsirasti pradinis paskirstymas (nuosavybės įgijimo principas) ir kaip vienoks paskirstymas gali virsti kitokiu(nuosavybės perdavimo principas). Nuosavybės atsiradimo procesas taps suprantamas, nors pati nuosavybės sankloda, susiklostanti šiame procese, nebus sumodeliuota. E. Hayeko kūriniuose mažiau negu kitų darbuose domimasi klausimu, kokie reikalavimai kyla modeliuojant paskirstomąjį teisingumą. Hayekas įrodinėja, jog mes negalime pakankamai žinoti apie kiekvieno asmens padėtį, kad galėtume kiekvienam skirti pagal jo moralinius nuopelnus; be to, jis teigia, kad “mes priešinamės visiems mėginimams primesti visuomenei sąmoningai parinktą skirstymo modelį- nesvarbu, ar jis įtvirtintų lygybę, ar nelygybę”. Tačiau Hayekas daro išvadą, kad laisvoje visuomenėje turi būti skirstoma atsižvelgiant į vertę, o ne į moralinius nuopelnus, t. y. turi būti skirstoma atsižvelgiant į suprastą asmens veiksmų ir jo padarytų kitiems žmonėms paslaugų vertę. Hayekas, nors ir neigia modeliuojamo paskirstomojo teisingumo sampratą, pats siūlo modelį, kuris, jo monymu, yra pateisinamas: tai paskirstymas, atliekamas atsižvelgiant į kitiems suteiktą ir suvokiamą naudą, be to, paliekantis galimybę skųstis, kad laisva visuomenė tobulai neįgyvendina šio modelio. Tiksliau išdėstydami šią modeliuojamą laisvos kapitalistinės visuomenės giją, gauname principą: “Kiekvienam- pagal tai, kiek jis teikia naudos kitiems, kurie turi išteklių teikti naudos kitiems, kurie jiems teikia naudos”. Šis principas atrodys šališkas tol, kol nebus apibrėžta kokia nors priimtina pradinė nuosavybės sankloda arba kol bus manoma, kad sistemai veikiant tam tikrą laiką, išsitrins visi reikšmingi padariniai, kylantys iš pradinės nuosavybės sanklodos. Kaip Hayekas taikliai nurodo, skirstymas pagal kitiems teikiamą naudą, yra svarbiausia sumodeliuota gija laisvoje kapitalistinėje visuomenėje, bet jis yra tik gija ir neaprėpia visos teisių ką nors turėti sistemos arba standarto, prie kurio prisitaikyti būtų verčiama visuomenė. Žmonės neilgai toleruos paskirstymą, kuris , jų įsitikinimu, yra neteisingas. Žmonės nori, kad jų visuomenė būtų ir atrodytų teisinga. Negalime
8daryti išvados, kad visuomenės, įgyvendinančios teisių turėjimo samprata grindžiamą nuosavybės teisingumą, nariams tai pasirodys nepriimtina. Mums maloniau pritarti teisingumui, kuris grindžiamas teise ką nors turėti, jeigu, esant šiam teisingumui, dauguma sandėrių įvyksta dėl kokių nors priežasčių. Tai nebūtinai reiškia, kad visi nusipelno tos nuosavybės, kurią gauna. Tai reiškia tik tiek, kad koks nors asmuo, perduodantis nuosavybę vienam, o ne kitam asmeniui, turi kokį nors tikslą arba tai turi jam prasmę, kad paprastai mes matome, ką, perduodančiojo manymu, jis laimi, kokiam reikalui jis mano tarnaująs, kokius tikslus jis mano padedąs pasiekti ir t. t. Hayekas, pabrėždamas, kad paskirstymas daugiausia atliekamas atsižvelgiant į naudą kitiems, atskleidžia, kokia yra daugelio nuosavybės perdavimų prasmė, ir parodo, jog teisių į ką nors perdavimo sistema ne vien be tikslo perjunginėja savo bėgius. Teisių turėti įvairius dalykus sistemą galima pateisinti, kai ją sudaro individualių sandorių individualūs tikslai. Čia nereikia nei aukščiausio tikslo, nei paskirstymo modelio. Manyti, kad paskirstomojo teisingumo teorijos uždavinys yra užpildyti tuščią formuluotės “ kiekvienam- pagal. . . “ intarpą, – vadinasi, būti linkusiam ieškoti modelio; taip pat atsietas formuluotės “iš kiekvieno- pagal. . . “ interpretavimas gamybą ir paskirstymą traktuoja kaip du atskirus ir nesusijusius klausimus. Teisės į ką nors požiūriu tai nėra du atskiri klausimai. Žvelgiant į teisingumą nuosavybės srityje istorinės teisės ką nors turėti požiūriu, tie, kurie ryžtasi iš naujo įgyvendinti principą “kiekvienam- pagal. . . “ elgiasi su daiktais taip, tarsi šie būtų atsiradę iš niekur, iš nieko. Išbaigta teisingumo teorija galėtų aprėpti ir šį ribinį atvejį; galbūt čia galima remtis ir įprastinėmis paskirstomojo teisingumo sampratomis. Įprastinės maksimos yra tiek įsitvirtinusios, kad galbūt turėtume pateikti teisės į ką nors sampratą kaip jų alternatyvą. Ignoruodami įgijimą ir ištaisymą, galėtume pasakyti: iš kiekvieno – pagal tai, ką jis sutinka daryti; kiekvienam – pagal tai, ką jis daro sau ir kai kiti sutinka jam daryti bei sutinka duoti jam iš to, kas jiems patiems buvo duota anksčiau ir ko jie dar neišleido ar neperdavė.
Apibendrindami ir labai supaprastindami, gauname šūkį : “Iš kiekvieno – kiek jis sutinka, kiekvienam – kiek sutinkama jam duoti “.KAIP LAISVĖ GRIAUNA MODELIUS
Nėra aišku, kaip žmonės, besilaikantys alternatyvių paskirstomojo teisingumo sampratų, gali nepripažinti nuosavybės teisingumo sampratos, grindžiamos teisės į ką nors turėjimu. 9Žmonės arba turi apsieti be kai kurių papildomų dalykų, kurių jie nori, arba jiems turi būti leidžiama daryti kažką papildomai, kad jie galėtų įsigyti kai kuriuos iš šių dalykų.Žmonės, pasiryžtantys veikti įvairiausiais būdais, bet kurį tinkamą modelį pavers iš principo netinkamu modeliu. Norint išlaikyti modelį, reikia arba nuolatos kištis ir neleisti žmonėms perduoti išteklių pagal jų norą, arba nuolatos atiminėti iš kai kurių asmenų išteklius, kuriuos kiti asmenys dėl kokios nors priežasties nutarė jiems perduoti. Galima paprieštarauti, kad visi savo noru sutiks susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų griaunamas modelis. Čia vadovaujamasi nerealia prielaida, jog 1) visi labiausiai norės išlaikyti modelį ; 2) kiekvienas gali sukaupti pakankamai informacijos apie savo paties ir vėlesnius kitų veiksmus, kad galėtų nustatyti, kurie jo veiksmai griaus modelį; 3) skirtingi ir labai išblaškyti žmonės gali taip koordinuoti savo veiksmus, kad šie susiderintų modelyje. Kiekvieną sumodeliuotą principą gali suardyti savanoriški veiksmai tų asmenų, kurie perduoda dalį to, ką jie gauna galiojant šiam principui. Galbūt tam tikri labai silpni modeliai nebūna taip suardomi. Ilgainiui savanoriški pavienių žmonių veiksmai gali sugriauti bet kurį paskirstymo modelį, kuriame slypi egalitarinis komponentas. Juk kiekvieną pakankamai turiningą modelį iš tikrųjų galima pateikti taip, tarsi jis įkūnytų pagrindinį paskirstomojo teisingumo turinį. Vis dėlto, turint omenyje galimybę, kad šitaip neįmanoma garantuoti kai kurių trapių modelių ir situacijų stabilumo, būtų geriau eksplicitiškai aprašyti įdomius ir turiningus modelius, dėl kurių ginčijamasi, ir įrodyti jų nestabilumo teoremą. Juk kuo silpnesnis modeliavimas, tuo labiau tikėtina, kad jį atitinka pati teisių turėti įvairius dalykus sistema, ir tuo labiau įtikinantis spėjimas, kad bet kuris modeliavimas yra arba nestabilus, arba jį tenkina turimų teisių į įvairius dalykus sistema.
K. SENO ARGUMENTAS
Išvadas papildome neseniai pateikto Amartya K. Seno argumento aptarimu. Asmens teisės suprantamos kaip teisė nuspręsti, kuri iš dviejų alternatyvų turi būti labiau vertinama rikiuojant alternatyvas socialiniu požiūriu.Jeigu vienai alternatyvai sutartinai teikiama pirmenybė prieš kitą, tai socialinių alternatyų hierarchijoje ji vertinama labiau. Jeigu yra du skirtingi individai ir kiekvienas turi asmeninę teisę, kaip ją interpretavome čia, rinktis iš skirtingų alternatyvių porų, tai tam tikrų galimų alternatyvų, kurias rinktųsi individai, negalima surikiuoti į 10socialiniu požiūriu linijinę hierarchiją. Nėra tranzityvios socialinės hierarchijos, todėl ir socialinė hierarchija nėra linijinė.Keblumų kyla todėl, kad asmens teisė rinktis iš alternatyvų traktuojama kaip teisė nustatyti atitinkamą šių alternatyvų seką socialinėje hierarchijoje. Alternatyva, kai individai hierarchiškai rikiuoja poras ir kai atskirai rikiuoja asmenines alternatyvas, nėra geresnė. Tai, jog jie rikiuoja poras, yra tam tikras metodas sumaišyti preferencijas siekiant, kad poros būtų hierarchiškai surikiuotos socialiniu požiūriu. Egzistuojant socialinei alternatyvų hierarchijai, iš labiausiai vertinamos alternatyvų poros renkasi individas, turintis teisę rinktis iš šios poros. Dar vienas šios sistemos rezultatas taip pat yra tas, kad alternatyva gali būti pasirinkta, nors visi teikia pirmenybę kokiai nors kitai alternatyvai. Tinkamesnis požiūris į asmens teises yra toks. Asmeninės teisės gali egzistuoti drauge; kiekvienas asmuo gali naudotis savo teisėmis kaip jam patinka. Naudojantis šiomis teisėmis, įtvirtinami tam tikri visuomenės bruožai. Kadangi šie įtvirtinti bruožai sukuria tam tikrus apribojimus, galimybę rinktis – jeigu dar yra likę ką rinktisLaiduoja socialinis rinkimosi mechanizmas, kurio pagrindas – socialinė hierarchija. Teisės nedeterminuoja socialinės alternatyvų hierarchijos, bet, atmesdamos vienas alternatyvas, įtvirtindamos kitas ir taip toliau, nustato galimų socialinių pasirinkimų apribojimus. Net jeigu pirmiau ir atsietai nuo bet kurio asmens teisių būna surikiuojamos visos galimos alternatyvos, tai situacija nesikeičia : juk tada būna įtvirtinama labiausiai vertinama alternatyva, kuri netrukdo niekam naudotis savo teisėmis. Teisės nedeterminuoja alternatyvos arba atitinkamos dviejų alternatyvų padėties socialinėje alternatyvų hierarchijoje. Jos daro įtaką socialinei hierarchijai, nes apriboja šios siūlomus pasirinkimus.
Kadangi teisės į kokią nors nuosavybę yra teisės ją valdyti, tai žmonių sprendimas, kaip naudotis savo teisėmis, lemia socialinio pasirinkimo suvaržymus, kaip žmonės nusprendžia naudotis savo teisėmis. Jeigu koks nors modeliavimas yra teisėtas, jis patenka į socialinio pasirinkimo sferą ir todėl jį riboja žmonių teisės. Alternatyva, kai pirmiau susiklosto socialinė hierarchija, kuri riboja naudojimąsi teisėmis, iš viso nėra alternatyva. Jeigu pasirinkus geriausią alternatyvą, dar lieka šiek tiek galimybių asmeniniam rinkimuisi, tai kažkas privalo neleisti šiems pasirinkimams tapti kita alternatyva. Tad Seno argumentas vėl verčia mus daryti išvadą, kad modeliuojant reikia nuolatos kištis į individo veiksmus ir pasirinkimus.11
PERSKIRSTYMAS IR NUOSAVYBĖS TEISĖS
Pastangos iškaikyti paskirstymo modelį yra pats tikriausias individualizmas. Sumodeliuoti paskirstymo principai neduoda žmonėms to, ką duoda teisių į įvairius dalykus principai, tik geriau suklasifikuoti. Juk jie neduoda teisės žmogui nutarti, ką daryti su tuo, ką jis turi; jie neduoda teisės nutarti siekti tikslo, kuris pagerintų kito samens padėtį. Šiuo požiūriu šeimos trukdo; juk šeimoje sudaromi sandoriai, kurie griauna tinkamą paskirstymo modelį. Galbūt net pačiose šeimose vyksta skirstymas, jos atsiduria matricų stulpeliuose, o mylėti yra draudžiama. Derėtų atkreipti dėmesį į dvilypę radikalią nuostatą šeimos atžvilgiu. Modeliuojamų paskirstomojo teisingumo principų šalininkai daugiausiai dėmesio skiria kriterijams, leidžiantiems nuspręsti, kas turi gauti nuosavybę. Jie aptarinėja priežastis, kodėl koks nors asmuo privalėtų turėti tam tikrą dalyką, be to, analizuoja visuminį nuosavybės pasiskirstymą. Kai svarstoma, ar duoti yra geriau ar blogiau, negu gauti, modeliuojamų principų šalininkai iš viso ignoruoja davimą. Kai nagrinėjamas gėrybių, pajamų ir kitų dalykų paskirstymas, jų teorijos būna teisingo gavimo teorijos. Jie visiškai ignoruoja asmens teises kam nors ką nors duoti. Net mainų atveju, kai abi šalys vienu metu yra gavėjos ir davėjos, modeliuojami teisingumo principai liečia tik gavėjo vaidmenį ir tariamas jo teises. Tad svarstant aiškėja tendencija domėtis tuo, ar žmonės turi teisę paveldėti, o ne tuo, ar žmonės turi teisę palikti palikimą. Nesidomima ir tuo, ar asmenys, turintys teisę ką nors valdyti kaip savo nuosavybę, neturi teisės nutarti, kad šią nuosavybę už juos valdytų kiti. Ignoruoti davėjus ir perdavėjus bei jų teises yra tas pat, kaip ignoruoti gamintojus ir jų teises.
Modeliuojami paskirstomojo teisingumo principai skatina perskirstomąją veiklą. Menka tikimybė, kad kokia nors nuosavybė galėtų būti realiai ir laisvai paskirstyta pagal esantį modelį, ir visai neįtikėtina, kad ji toliau būtų skirstoma pagal modelį, nes žmonės kuo nors keičiasi ir ką nors duoda. Teisių turėjimo teorijos požiūriu perskirstymas išties yra rimtas dalykas, nes jis paprastai pažeidžia žmonių teises. Tai yra rimta ir kitais požiūriais. Apribojimus nustato kiti principai arba visuomenėje galiojantys įstatymai; pasak mūsų teorijos, tai lemia Locke`o nurodytos žmonių žmonių teisės. Teisę išsirinkti įgyvendintą alternatyvą iš riboto alternatyvų rinkinio gali turėti individas arba grupė, kai egzistuoja tam tikra procedūra, leidžianti rasti bendrą sprendimą; arba teisę galima perduoti ir susigrąžinti. Mums trūksta tinkamo, efektyvaus analitinio aparato, padedančio klasifikuoti galimų pasirinkimų apribojimų tipus ir tipus būdų, kaip galima daryti, skaidyti ir 12derinti sprendimus. Be kitų dalykų, nuosavybės teorija turėtų aprėpti šitokią apribojimų ir sprendimo būdų klasifikaciją, ir iš nedidelio skaičiaus principų turėtume gauti daugybę įdomių teiginių apie tam tikrų apribojimų ir sprendimo būdų derinių padarinius ir poveikį. Kai paskirstomojo teisingumo galutinio rezultato principai inkorporuojami į teisinę visuomenės sąrangą, jie sąlygoja atkaklias kiekvieno piliečio pretenzijas į tam tikrą bendrojo visuomeninio produkto dalį, t. y. į tam tikrą bendros individualiai ir drauge pagamintų produktų sumos dalį. Kaip tik šios individualios veiklos pagrindu modeliuojami skirstymo principai sąlygoja atkaklias visų individų pretenzijas. Kiekvienas asmuo pretenduoja į kitų asmenų veiklą ir į jų produktus nepriklausomai nuo to, ar kiti asmenys dalyvauja konkrečiuose santykiuose, sukuriančiuose šias pretenzijas, ir nepriklausomai nuo to, ar jie savo noru atsižvelgia į šias pretenzijas, t. y. žvelgia į jas per labdaros ar mainų prizmę. Modeliuojami paskirstomojo teisingumo principai susiję su kitų asmenų veiklos pasisavinimu – ir nesvarbu, ar tai daroma apmokestinant atlyginimus, ar tik tam tikro dydžio atlyginimus, ar pagrobiant pelnus, ar pasinaudojant tuo, kad verda didelis visuomeninis katilas, ir todėl būna neaišku, kas iš kur ateina ir kas kur nueina. Galutinė būklė ir dauguma modeliuojamų paskirstomojo teisingumo principų paverčia žmones bei jų veiklą ir darbą kitų nuosavybe. Šie principai lemia slinkti nuo klasikinio liberalaus savo paties nuosavybės sampratos prie nuosavybės teisių į kitus žmones sampratos. Tokie svarstymai galutinės būklės ir kitas modeliuojamo teisingumo sampratas paverčia klausimu, ar veiksmai, kurie yra būtini norint įgyvendinti pasirinktą modelį, nepažeidžia moralinio pobūdžio suvaržymų.Kiekvienas požiūris, pripažįstantis, kad esama moralinio pobūdžio veiksmų suvaržymų ir ne visus moralinius motyvus galima sutaikyti su siekiamomis galutinėmis būklėmis, privalo atsižvelgti į galimybę, jog kai kurie jo numatomi tikslai nepasiekiami jokiomis moraliai leistinomis priemonėmis.Modeliuojamų teisingumo sampratų šalininkai dažnai patirs tiesioginius konfliktus tarp moralinio pobūdžio suvaržymų, kaip galima elgtis su žmonėmis, ir jų sumodeliuotos teisingumo sampratos, reprezentuojančios galutinę būklę ar kitą modelį, kuris turi būti įgyvendintas.LOCKE`O ĮSIGIJIMO TEORIJA Prieš pradėdami nuodugniai aptarinėti kitas teisingumo teorijas, privalome teisės turėjimo teorijos struktūrą papildyti truputėlį sudėtingesniais dalykais. Tai geriausia padaryti aptariant 13Locke`o mėginimą sukonkretinti teisingo įgijimo principą. Locke`o požiūriu, nuosavybės teisės į niekam nepriklausantį objektą įgyjamos, kada žmogus įdeda į šį objektą savo darbo. Kodėl žmogus, įdedantis į kokį nors objektą savo darbo, tampa jo savininku? Galbūt todėl, kad jis yra savo paties darbo savininkas. Anksčiau niekam nepriklausęs daiktas tampa jo nuosavybe todėl, kad į jį įdedama tai, kas yra to paties žmogaus nuosavybė. Nuosavybė išplinta į visa kita. Bet kodėl, įdėdamas tai, kas yra mano nuosavybė, į tai, kas nėra mano nuosavybė, aš ne prarandu tai, ką turiu, o įgyju tai, ko neturiu? Triūsiant koks nors dalykas būna patobulinamas ir padaromas vertingesnis; ir kiekvienas turi teisę būti savininku to daikto, kurį jis padarė vertingą. Kodėl asmens teisės į ką nors turi aprėpti visą objektą, o ne tik pridėtinę vertę, kuri buvo sukurta darbu? Kol kas dar niekas nepateikė jokios pritaikomos ir nuoseklios pridėtinės vertės nuosavybės sampratos, bet visoms tokioms sampratoms greičiausiai būtų prieštaraujama panašiai, kaip kad buvo prieštaraujama Henry`o George`o teorijai.
Požiūris, kad pagerinęs objektą, žmogus tampa visišku jo savininku, nieko neįtikina, jeigu niekeno objektų, kuriuos būtų galima gerinti, skaičius yra ribotas. Juk kai objektą pasisavina vienas asmuo, keičiasi visų kitų asmenų padėtis. Jeigu anksčiau jie galėjo laisvai naudotis objektu, tai dabar jie nebegali to daryti. Dėl tokio kitų padėties pasikeitimo neturėtų pablogėti jų padėtis. Lemiamas klausimas yra toks: ar dėl objektų, anksčiau neturėjusių savininko, pasisavinimo pablogėja kitų padėtis? Locke`o išlyga, jog “kitiems bendrai naudotis paliekama pakankamai daug ir gerų dalykų” (27 sk.), turi garantuoti, kad kitų padėtis nepablogės. Žmogus, pasisavindamas objektą, gali nuskriausti kitą žmogų dviem būdais: pirma, atimti iš jo galimybę pagerinti savo padėtį ką nors konkrečiai pasisavinant arba kieno nors padedamam; antra, jis toliau nebegali laisvai naudotis tuo, kuo anksčiau naudojosi. Griežtas reikalavimas pasisavinant nenuskriausti kito užkirstų kelią antrajai skriaudai, bet ne pirmajai. Ar sistema, leidžianti pasisavinti ir turėti nuolatinę nuosavybę, nepablogina padėties tų asmenų, kurie negali pasisavinti? Čia griebiamasi įvairių žinomų socialinių motyvų, bylojančių privačios nuosavybės naudai: ji didina visuomeninį produktą atiduodama gamybos priemones į rankas tų, kurie gali efektyviausiai jas panaudoti; skatina eksperimentuoti, nes, kai išteklius valdo pavieniai asmenys, nėra nei žmogaus, nei mažos žmonių grupės, kuriuos reikėtų įtikinėti išbandyti naują idėją; privati nuosavybė leidžia žmonėms nuspręsti, kokio pobūdžio ir kokios rūšies rizika jiems atrodo pakeliama, ir tai padeda diferencijuoti rizikos rūšis; privati nuosavybė apsaugo ateities žmones, nes ji skatina kai kuriuos kaupti išteklius būsimųjų rinkų plėtrai užuot juos vartojus dabar; ji sukuria alternatyvias darbo vietas nepopuliariems žmonėms, kuriems 14nereikia įtikinėti jokio asmens ar mažos grupės, kad šie juos samdytų, ir t. t. Šie motyvai atsiranda Locke`o teorijoje todėl, kad jis stengėsi įrodyti teiginį, jog privačios nuosavybės įgijimas atitinka tikslą, slypintį už išlygos, kad “turi likti pakankamai daug ir gerų dalykų” , ir jog tai nesąs utilitarinis nuosavybės pateisinimas. Šiais motyvais stengiamasi paneigti teiginį, kad pažeidus išlygą, negali atsirasti jokia prigimtinė teisė į privačią nuosavybę Locke`o nurodytu būdu. Kai šiais argumentais mėginama parodyti, jog išlyga yra įgyvendinta, būna sunku teisingai nustatyti bazinę atskaitos ribą, kad būtų galima lyginti. Lokiškasis pasisavinimas nenuskriaudžia žmonių labiau, negu jie gyventų. . . kaip gyventų? Turime pažymėti, kad teisėto nuosavybės teisių atsiradimo teorijos reikia ne vien tiems, kuriems patinka privatinė nuosavybė. Tikintys kolektyvine nuosavybe taip pat privalo paaiškinti, kaip atsiranda tokios nuosavybės teisės. Jie privalo parodyti, kodėl čia gyvenantys žmonės turi teisę nuspręsti, ką reikia daryti su žeme ir ištekliais, o kitur gyvenantys asmenys šitokios teisės neturi.IŠLYGA
Procesas, kurio metu paprastai atsiranda nuolatinė ir perduodama palikuonims nuosavybės teisė į anksčiau buvusį niekeno daiktą sutriks, jeigu pablogės kitų, nebegalinčių laisvai naudotis tuo daiktu, padėtis. Svarbu patikslinti, koks yra šis konkretus kitų padėties pabloginimo būdas, nes išlyga netaikoma kitiems būdams. Teorija, kuri inkorporuoja šią išlygą į teisingo įgijimo principą, taip pat privalo turėti ir sudėtingesnį teisingo perdavimo principą. Kai kurie apmąstymai apie išlygą, susijusią su pasisavinimu, varžo vėlesnius veiksmus. Kiekvieno savininko teisę į savo nuosavybę persekioja istorinis Locke`o nurodytos pasisavinimo išlygos šešėlis. Tai neleidžia savininkui perduoti nuosavybę žmonių sambūriui, pažeidinėjančiam Locke`o išlygą, ir neleidžia jam vienam arba drauge su kitais taip naudotis nuosavybe, kad būtų pažeista išlyga pabloginant kitų padėtį dar labiau negu žemutinė jų pragyvenimo riba. Žinant, jog kieno nors nuosavybė nukrypsta nuo Locke`o nurodytos išlygos, atsiranda griežti apribojimai to, ką jis gali daryti su “savo nuosavybe”. Įsidėmėtina, jog teorija neteigia, kad savininkai turi šias teises, bet į teises nekreipiama dėmesio stengiantis išvengti kokios nors katastrofos. Tokio išoriško teisių nepaisymo nebūna. 15Tokie atvejai nagrinėjami atsižvelgiant į motyvus, kurie glūdi pačioje nuosavybės teorijoje, taip pat įgijimo ir pasisavinimo teorijoje. Tačiau rezultatai gali būti panašūs į tuos, kokie gaunami nagrinėjant katastrofų atvejus. Juk palyginti su visuomenės, kurioje egzistuoja privatus pasisavinimas, produktyvumu, lyginimo bazinė atskaitos riba tampa tokia žema, kad klausimas, ar nėra pažeidžiama Locke`o išlyga, iškyla tik ištikus katastrofai.
Faktas, jog koks nors žmogus yra visų kokio nors dalyko, būtino kitiems išlikti gyviems, atsargų savininkas, nereiškia, kad pasisavindamas jis nustūmė kai kuriuos žmones žemiau, negu buvo jų bazinė atskaitos riba. Tai rodo, kad Locke`o išlyga nėra “galutinės būklės principas”; ši išlyga susijusi su tuo, kaip konkrečiai pasisavinimas paveikia kitus žmones, o ne su tuo, kokia susiklosto situacija. Laisvai veikianti rinkos sistema iš tikrųjų nenukryps nuo Locke`o išlygos. Jeigu tai tiesa, išlyga nevaidins labai reikšmingo vaidmens protekcionistinių institucijų veikloje ir nesukurs plačių galimybių būsimiems valstybės veiksmams. Iš tiesų, jeigu ne ankstesnių neteisėtų valstybės veiksmų padariniai, tai galimybė, jog išlyga yra pažeidžiama, žmonėms neatrodytų esanti įdomesnė negu bet kuri kita loginė galimybė.17
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Robert Nozich “Šiuolaikinė politinė filosofija”. Antologija. V. 1998. p. 225-261.