Radikalusis feministinis valstybės aiškinimas

TURINYS:

Įvadas

1. Radikaliojo feminizmo patriarchijos teorijos metmenys

2. Patriarchato sąvoka 2.1 Patriarchato apibrėžimai 2.2 Patriarchato pagrindas

3. Patriarchalinė valstybė 3.1 Patriarchalinės valstybės galios aiškinimas 3.2 Patriarchalinės valstybės samprata

4. Viešo/privataus takoskyros peržengimas 4.1 Viešosios bei privačiosios erdvių apibrėžimai 4.2 Valstybės intervencija į privačiąją erdvę 4.3 Viešoji politika moterų atžvilgiu

Išvados

Literatūra ir šaltiniai

ĮVADAS

Istoriškai Vakarų politinė teorija buvo akademinė sritis, nagrinėjanti normatyvinius valstybės ir valdymo klausimus. Platonas buvo pirmasis Vakarų filosofas, prabilęs apie atskirą politikos idėją, kurios centre- valstybė bei žmogus. Tokią politikos sampratą pritaikė ir tęsė visi vėlesnieji politikos filosofai.

Vis dėlto, nors pats Platonas ir pripažino valdovų klasės moterims teisę dalyvauti politikoje (tomis sąlygomis, kad valdančiojoje klasėje būtų panaikintas šeimos institutas, ir taip moterys būtų išlaisvintos būti lygiais vyrams individais), tačiau jo bei vėlesnių filosofų darbuose individo ir piliečio sąvokos buvo tapatinamos tik su vyriškumu ir priskiriamos tik vyrams. Tokia androcentriška, diskriminacinė politikos samprata tęsiasi per visą Vakarų polinės filosofijos istoriją. Anot Carol Pateman, moterų anatomija buvo suvokiama kaip jų likimas (Rousseau, Freud) , tai reiškia, kad subordinacija visuomenėje buvo aiškinama kaip natūralus, gamtinis dalykas: reprodukcinės moterų funkcijos tarsi savaime, natūraliai paskyrė moterims apsiriboti privačiąja sfera, buitimi, namų gyvenimu. Net iki XIX a pabaigos moterys patyrė visišką politinę atskirtį, nekalbant jau apie ekonominę ar kultūrinę. Moterys nebuvo įleidžiamos į viešąjį gyvenimą, taigi ir neturėjo galios dalyvauti valstybės valdyme.

XX a II pusėje įvyko viena žymiausių politinės teorijos transformacijų. Nors, kaip buvo minėta, istoriškai politinės filosofijos pagrindinis normatyvinių klausimų objektas buvo valstybė, po 1960 m valstybė tapo decentralizuota politikos veiklos sferos prasme. Tai reiškė, kad politikos veikimo ribos buvo žymiai išplėstos už valstybės bei viešojo gyvenimo ribų. Ši transformacija buvo įtakota radikaliojo feminizmo teorijos.

Apskritai moterų diskriminaciją nagrinėjančios teorijos linkę valstybę palikti nuošalyje ir koncentruotis į moterų priespaudos šeimoje bei gamybos sferoje nagrinėjimą. Kai kurios postmodernistinės feministės netgi skatina nesiimti konstruoti maksimalistinės valstybės teorijos (grand theory of the state). Judith Allen teigia, kad valstybė yra abstrakcijos kategorija, kuri yra pernelyg agreguojanti (aggregative), visaapimanti (unitary) ir nekonkreti (unspecific), kad iš jos būtų galima gauti kokią nauda analizuojant. Ši kritika remiasi Vakarų feminizmo antivalstybine tradicija, kurios esmė- neigiamas požiūris į valstybę, liberaliajame feminizme pasireiškęs politikos ir valstybės kaip moralinės korupcijos traktavimu , marksistiniame feminizme- požiūriu į valstybę kaip į kapitalistinį išnaudojimo įrankį, o radikaliajame feminizme- kaip į patriarchalinės sistemos dalį.

Nepaisant skirtingų feminizmo srovių požiūrių į valstybę, visuose aiškinimuose keliami bendri klausimai, kaip valstybė yra įsitraukusi į moterų diskriminaciją ir ar gali valstybė būti modifikuota taip, jog būtų pasiekta lyčių lygybė.

Pagrindinis šio darbo tikslas būtent ir yra, analizuojant patriarchato teoriją, išsiaiškinti, kodėl, radikaliųjų feminisčių požiūriu, visuomenėje egzistuoja lyčių nelygybė, kaip valstybė yra įsitraukusi į moterų diskriminaciją ir ar gali valstybė būti modifikuota taip, jog būtų pasiekta lyčių lygybė.

Taigi šio darbo tikslų planas yra:• išanalizuoti pagrindinę, centrinę radikaliojo feminizmo teorijoje naudojamą patriarchato sąvoką ir jos pagalba• atskleisti radikaliąją feministinę valstybės sampratą bei• išsiaiškinti, kuo argumentuodamos, radikaliosios feministės reikalauja valstybės viešosios politikos veikimo ribų išplėtimo.

1. RADIKALIOJO FEMINIZMO TEORIJOS METMENYS

Radikaliojo feminizmo vardas taikomas daugybei įvairių feministinių “antrosios bangos” feminizmo teorijų, kurios lyg ir nesudaro vieno bendro teorijos. Pačios teorijos viduje egzistuoja daug nesutarimų tiek teoretinių, tiek praktinių klausimų atžvilgiu, tačiau, vis dėlto, egzistuoja aiškus teorijos konstravimo pradžios taškas. Kaip teigia Valerie Bryson , pirmiausia radikalusis feminizmas yra “savo esme moterų sukurta ir skirta moterims teorija” ( “essentially a theory of, by and for women” ), taigi, yra paremta išimtinai moterų patirtimi ir todėl atsisako ieškoti bet kokio kompromiso su konvencionalia politine teorija. Radikaliajam feminizmui priskiriamas teorijas taip pat vienija bendras požiūris į moterų diskriminaciją.

Radikaliojo feminizmo teorija moterų priespaudą aiškina lyties/giminės (sex/gender) sistema. Šioje sistemoje vyriškumo ir moteriškumo dichotomija suvokiama ne kaip opozicinės lygiavertės sąvokos, o greičiau kaip hierarchijos principu išsidėsčiusios kategorijos, kur vyras yra aukščiau moters. Pagal Alison Jaggar bei Paulą Rothenberg, tai reiškia, kad moterų priespauda yra ilgiausiai egzistuojanti ir labiausiai išplitusi, giliausia žmogiškosios diskriminacijos forma. Radikaliosios feministės teigia, kad lyčių skirtumai yra fundamentaliausias bei politiškai reikšmingiausias visuomenės skilimas ( cleavages in society). Jų požiūriu, tiek istorinės, tiek šiuolaikinės visuomenės apibrėžiamos kaip patriarchalinės visuomenės, kuriose , pasak Kate Millet, pusė populiacijos, kuri yra moteriška yra dominuojama kitos pusės, kuri yra vyriška. Radikalusis feminizmas siekia išaiškinti moterų diskriminacijos priežastis bei jas panaikinti. Pagrindinis tokios analizės instrumentas yra patriarchato sąvoka.

2. PATRIARCHATO SĄVOKA

Radikalioji feminizmo teorija anaiptol ne pirmoji pradėjo naudoti ar sukūrė šią sąvoką, tačiau pirmoji suteikė jai būtent tokią prasmę, kuri naudojama patriarchalinės valstybės analizei. Patriarchato (graikų k “ genties galva”) terminas buvo naudojamas XVII a diskusijose dėl monarchinės galios laipsnio. Absoliutaus valdymo šalininkai teigė, kad karaliaus valdžia jo pavaldiniams yra tokia pati, kaip tėvo jo šeimos atžvilgiu, ir kad abi valdžios- karaliaus ir tėvo- yra jiems duodamos dievo ir gamtos. Naudojant tokį galios santykių modelį pradedami analizuoti santykiai šeimoje, kurioje dominuoja vyras.

Patriarchalinė politikos teorija- kaip ją traktuoja radikaliosios feministės- teigė, kad moterų subordinacija visuomenėje yra dievo, gamtos nulemtas dalykas, todėl tokia tvarka- patriarchalinė- negali būti pakeista. Drude Dahlerup prieštaraudama teiginiui, kad moterų subordinacija visuomenėje yra natūrali, primena apie kitokį visuomenės sąrangos modelį- matriarchatą, kuris yra priešingas patriarchatui. Manoma, kad tam tikra matriarchato forma egzistavo Viduržemio jūros pakrantėse prieš 3-4000 metų. Tai, kad tikriausiai matriarchatas vis dėlto egzistavo, meta iššūkį teiginiui, kad moterų subordinacija visuomenėje yra natūrali. Galų gale, ir skirtingas moterų subordinacijos laipsnis įvairiose-tiek istorinėse, tiek šiuolaikinėse- visuomenėse rodo, kad moterų subordinacija yra ne natūralus, o kultūrinis fenomenas. Tai įgalino moteris kovoti už savo teises, nes kultūrinis fenomenas, priešingai sustabarėjusiam natūraliam, yra dinamiškas, todėl gali būti pakeistas.

2.1 Patriarchato apibrėžimai

Drude Dahlerup pažymi keletą kai kurių mokslininkų požiūrių į patriarchato apibrėžimą. Anot Goldberg, patriarchatas yra bet kokia organizacijos sistema (politinė, ekonominė, industrinė, finansinė, religinė ar socialinė), kurioje didžioji dauguma aukštesniųjų pozicijų hierarchijoje yra užimtos vyrų. Kiti mokslininkai į patriarchato apibrėžimą įtraukia santykius tarp vyrų. Heidi Hartmann apibrėžia patriarchatą kaip socialinių santykių rinkinį tarp vyrų, kurie turi tam tikrą materialinę bazę, kuri savo ruožtu, nors ir hierarchiškai, sukuria vyrų tarpusavio priklausomybę bei solidarumą, o tai įgalina juos dominuoti moterų atžvilgiu. Brita Gulli teigia, kad vyrų dominavimas moterų atžvilgiu remiasi ne vyrų solidarumu, o greičiau konkurencija tarp jų. Priešingai Goldman nominaliai definicijai, Hartmann ir Gulli apibrėžimuose įtrauktas patriarchato kilmės klausimas. Taigi, kas, radikaliųjų feminisčių, yra patriarchato pagrindas?

2.2 Patriarchato pagrindas

Kas įgalina visuomenėje atsirasti patriarchalinius santykius? Kaip teigia Vicky Randall, yra daug įvairių moterų statuso visuomenėje aspektų, kaip pavyzdžiui, ar jos gali kontroliuoti savo ekonominį produktą, ar turi balsą namų ūkio sprendimuose, kokio laipsnio yra jų nuosavybės teisės, seksualinė autonomija, visuomeninis statusas ir autoritetas. Dale Dahlerup prie šios aspektų eilės dar prideda galimybę kontroliuoti darbo sąlygas. Goldberg koncentruojasi į klausimą, ar aukštesniosios pozicijos hierarchijoje yra didžiąja dalimi užimamos vyrų. Koks bebūtų apibrėžimas, teigia Dale Dahlerup, patriarchato pagrindas susijęs su galios, autoriteto ir teisės kontroliuoti turėjimu.

Kyla klausimas, kas palaiko moterų kaip “antrosios lyties” (the second sex) padėtį patriarchate. Priešingai marksistiniam-feministiniam požiūriui, kuris pagrindinį patriarchato elementą įžvelgia moterų darbo kontrolėje, atliekamoje vyrų, radikalusis feminizmas teigia, kad pagrindas yra vyrų teisė kontroliuoti moterų seksualumą. Pasak Firestone, būtent moterų kaip reproduktorių rolė per amžius varžė jas, o tai leido įsigalėti patriarchijai, tai yra, leido vyrams kontroliuoti moteris. Moterys neturėjo galios kontroliuoti savo kūnų (jų gyvenimas buvo gimdymų, persileidimų eilė, vaikų auginimas, tai kliudė jų kaip individų tobulėjimui). Štai kodėl moterų judėjimas reikalavo kontracepcijos bei abortų legalizavimo. Šios priemonės leidžia moterims kontroliuoti savo kūnus ir taip apriboja vyų patriarchalinę galią, išlaisvina jas iš privačiosios sferos, suteikdamos laisvę pačioms tvarkyti savo gyvenimą.

3. PATRIARCHALINĖ VALSTYBĖ

3.1 Patriarchalinės valstybės galios aiškinimas

Kaip jau buvo minėta, radikalusis feminizmas valstybės galios netraktuoja kaip centrinės politikos problemos. Žvelgiant iš šios naujos perspektyvos, valstybė yra patriarchalinės galios išraiška, atspindinti gilesnes priespaudos struktūras bei moterų atskirtį nuo valstybės formalių institucijų. Kaip teigia radikalusis feminizmas, moterų atskirtis nuo valstybės formalių institucijų yra patriarchijos egzistavimo įrodymas, o ne pačią moterų subordinaciją sukuriančios priežastys. Taigi, patriarchalinė valstybė nesukuria moterų diskriminacijos, o ją palaiko kaip patriarchalinis instrumentas. Nors radikalusis feministinis valstybės aiškinimas neišsivystė į atskirą teoriją, tačiau jau pats valstybės neigimas suponuoja valstybės galios teoriją, kurioje valstybės galia yra nei autonomiška, nei kildinama iš ekonominių poreikių, o susijusi su gyvenimo sritimis kaip šeima ir seksualumas, kurios dabar yra traktuojamos kaip socialinių santykių pagrindas. Taigi, valstybė prarado centralumą politikos aiškinime ta prasme, kad neigiama valstybės autonominė galia.

Valstybės galią radikaliosios feministės apibūdina būtent kaip patriarchijos įrankį, todėl valstybės galia nėra vienodai prireinama ir vyrams, ir moterims. Tai yra vadinamasis insrumentalistinis valstybės aiškinimas , kuris pabrėžia valstybės kaip instrumento vyrų rankose pobūdį. Toks aiškinimas iškelia prielaidą, kad valstybės galios prigimtis negali būti pakeista vien pakeičiant tos galios turėtojus, nes politiniai sprendimai formuojami atsižvelgiant į galios santykius visuomenės mastu, taigi, radikaliosios feministės mato vienintelį diskriminacinės valstybės modifikavimo būdą- vienintele išeitimi jos laiko bendruosius visuomenės pokyčius, visuomenėje išnykstant bet kokioms patriarchijos apraiškoms bei androcentrinei kultūros orientacijai .

Valstybės institucijos ir struktūros buvo sukurtos vyrų ir atstovauja būtent labiau vyrų nei moterų interesus. Tai reiškia, kad feministiniai reikalavimai niekad nebus visiškai išpildyti. Teigiama, kad net legislatūra gali mažai paveikti šią situaciją. Priešingai, valstybės intervencija gerinant moterų padėtį, gali dar labiau sustiprinti vyrų galią, pavyzdžiui, į valstybės socialinės gerovės programas gali būti įtrauktos naujos subordinacijos formos (tarkime, pornografijos uždraudimas gali būti panaudotas lesbietiškos literatūros cenzūrai ar seksualinio švietimo uždraudimui). Šis, struktūralistinis valstybės aiškinimas (valstybė- tai vyrų sukurtų struktūrų visuma), kuriame perspėjama dėl patriarchalinės valstybės įsigalėjimo, yra susijęs su moderniosios gerovės valstyvės (modern welfare state) iškilimu, kuri patriarchiją, kaip bijomasi, gali transformuoti nuo privačios priklausomybės šeimos lygmenyje į priklausomybę viešajame lygmenyje. Viešoji priklausomybė suprantama kaip vis didesnė moterų priklausomybė nuo valstybės teikiamų socialinių paslaugų, kur jos yra ne tik “klientės”, bet ir priklauso nuo valstybės kaip nuo darbdavio (žymus skaičius moterų dirba būtent valdišką darbą). Struktūralistiniu požiūriu valstybė yra traktuojama kaip konflikto, nukreipto prieš moteris, arena, kurioje šis konfliktas niekad nebus laimėtas moterų naudai.

3.2 Patriarchalinės valstybės samprata

Abstrakčiai patriarchalinė valstybė gali būti apibrėžta kaip bet kuri valstybė ar politinė superstruktūra (political superstructure), kuri funkcionuoja vien vyrų interesu, arba, kitaip tariant, valstybė, kuri remia moterų diskriminaciją.

Kas apskritai yra valstybė? Dahlerup teigia, kad valstybė yra socialinių konfliktų visuomenėje išraiška. Šių jėgų interesai gali būti išreikšti per politines partijas, interesų grupių organizacijas ir t.t., tačiau kai kurie interesai vis dėlto nėra išreiškiami politinėje sistemoje. Tada politinė sistema tampa galingiausių interesų išraiška, o likusieji neišreikšti interesai tampa nematomi politinėje sistemoje , kaip ir atsitiko su moterų interesais. Dėl to yra kaltinama viešo/ privataus takoskyra.

4. VIEŠO/PRIVATAUS TAKOSKYROS PERŽENGIMAS

Svarbiausias radikaliojo feminizmo bruožas, skiriantis šį požiūrį nuo kitų feminizmo srovių- liberaliojo feminizmo bei socialistinio feminizmo- yra siekis peržengti viešo/ privataus takoskyrą. Radikalioji feministinė teorija argumentuoja šį reikalavimą tuo, kad patriarchalinėje visuomenėje vyrų galia moterų atžvilgiu veikia ne tik viešajame politikos ar darbo pasaulyje, bet taip pat įsiveržia į privatų gyvenimą. Tai reiškia, kad tradicinės galios bei politikos definicijos turi būti peržengtos ir išplėstos taip, kad apimtų ir tokias “privačias” gyvenimo sritis, kaip šeima ir seksualumas- šios sritys yra traktuojamos kaip patriarchalinio dominavimo įrankiai (pvz, seksualinė prievarta yra patriarchalinės vyrų galios išraiška). Teigiama, kad šeima yra politinė institucija, nes joje veikia greičiau šališki- patriarchaliniai- įstatymai, nei natūralioji moralė.

Dar daugiau, viešo/privataus takoskyra parėmė patriarchatą ta prasme, kad seksualiniai santykiai liberaliosios politinės teorijos buvo traktuojami kaip natūralūs, todėl “už įstatymo ribų”. Taip buvo pateisinamas valstybės nesikišimas į tokias “privačios” erdvės problemas, kaip smurtas ir seksualinė prievarta šeimoje.

4.1 Viešosios bei privačiosios erdvių apibrėžimai

Panagrinėkime Rousseau požiūrį į viešosios bei privačiosios sferų bruožus.Rousseau viešąją erdvę apibrėžia kaip proto ir laisvės sferą, kuriai būdinga autonomija, kūrybingumas, tai – lavinimosi, mokslo, bei racionalių debatų sfera. Tuo tarpu privačioji sfera, anot Rousseau, yra kūno bei tam tikrų interesų sfera, kurioje pagrindiniai vaidmenys atitenka motinystei, emociniams bei giminystės ryšiams, taigi, pagal Rousseau privačioji erdvė yra moters kompetencijoje. Kaip matome, Rousseau definicijos atspindi tipišką konvencionalios, patriarchalinės, kaip apibūdintų radikaliosios feministės, politikos teorijos požiūrį į viešąją bei privačiąją sferas. Vadovaujantis tokia samprata, buvo pateisinama politinė moterų atskirtis.

Išlaisvinti moterį iš privačiosios šeimos erdvės ir įvesti ją į viešąjį gyvenimą, yra tai, ko siekia radikaliosios feministės.

Plačiau aptarkime “privačios” sferos esmę. “Privataus” idėjoje slypi tam tikri netikslumai: juk šia sąvoka galima apibrėžti ne tik šeimą ar namų ūkį, bet ir, pavyzdžiui, kapitalistinės valstybės gamybinę sferą, kuri yra pagrinde privati. Pagal Jürgen Habermas, Drude Dahlerup išskiria tokias sferas:

Privati sfera Privati viešojo gyvenimo sfera Viešoji sfera (valstybė)Privati gamybaŠeima OrganizacijosKultūrinis gyvenimasŽiniasklaida Valstybės aparatasValstybės gamyba

Kaip matome iš lentelės, Dale Dahlerup išskiria trečiąją, savotišką tarpinę sferą tarp viešosios bei privačiosios sferų- privačią viešojo gyvenimo sferą. Ribos tarp šių sferų vis labiau blanksta. Šiais laikais intervencionalistinės valstybės (interventionalist) veikla žymiai išsiplėtė į šeimos bei privačios gamybos erdves, tuo pačiu pastebimas valstybės plėtimasis kita kryptimi- būtent į privačiąją viešojo gyvenimo sferą, kur valstybės bei interesų organizacijų veiklos sritys susimaišo siekiant bendradarbiavimo. Tai reiškia, kad, valstybės intervencijai esant neigiamo-patriarchalinio- pobūdžio, ji gali ne tik palaikyti moters diskriminaciją šeimoje, ar bent jau nesikišti į ją, bet ir, veikdama privačiojoje viešojo gyvenimo sferoje, gilinti patriarchatą viešąjame gyvenime, pvz, formuojant visuomenės nuomonę žiniasklaidos pagalba.

Šioje vietoje kyla prieštaravimas radikaliosios feministinės teorijoje. Viena vertus, reikalaujama valstybės intervencijos į privačiąją erdvę, kad būtų panaikinta moterų diskriminacija šeimoje, kita vertus, bijomasi patriarchalinės valstybės galios padidėjimo, kuris dar pagilintų moterų subordinaciją visuomenėje. Čia kaltas antrasis netikslumas privačiosios erdvės atvejyje- būtent “privataus=asmeniško“ ir „privataus=šeimos, namų“ sutapatinimas. Anot Carol Pateman , reikia skirti privačiąją individo ir privačiąją šeimos erdves. Radikaliosiso feministės kaip tik ir siekia valstybės įsikišimo į pastarojoje sferoje kylančias problemas tarp lyčių, kai tuo tarpu privačioji individo erdvė vis dėlto turėtų likti apsaugota nuo valstybės intervencijos.

4.2 Valstybės intervencija į privačiąją erdvę

Radikaliuoju feministiniu požiūriu, pagrindinis viešo/privataus takoskyros egzistavimo padarinys buvo valstybės nesikišimas į santykius šeimos viduje, ypač seksualinius santykius. Moterų išsilaisvinimo judėjimas (Women’s Liberation Movement) su savo šūkiu “tai , kas asmeniška, yra politiška” peržengė šios privačios sferos ribas, padarydamas smurtą, išprievartavimus, moterų darbo šeimoje išnaudojimą viešųjų diskusijų objektu. Tačiau, kaip jau minėta, valstybės intervencija atneša ne vien teigiamus padarinius moterų padėties atžvilgiu. (4.1)Valstybės kišimasis į šeimos sferą nėra naujas, radikaliojo feministinio judjimo įtakotas reiškinys. Praeityje įstatymai reguliavo seksualumą, reikalavo moterų paklusti jų vyrams ir suteikė vyrams teisę fizinėmis bausmėmis bausti visus šeimos narius.

Šiuolaikinėje diskusijoje išsiskiria du požiūriai į valstybės intervenciją: pirmasis požiūris teigia, kad valstybės intervencija yra moterų diskriminacijos šaltinis; kitas požiūris teigia, kad būtent valstybės atsisakymas kištis į šeimos santykius, paliekant juos privačiajai sferai, prisideda prie moterų priespaudos.

4.3 Viešosios politikos poveikis moterų atžvilgiu

Drude Dahlerup išskiria 3 viešosios politikos veikimo moterų atžvilgiu aspektus:

1) įstatymų leidyba, susijusi su išskirtinai moterų problemomis (kontracepcija ir abortai, lygus darbo užmokestis, išsilavinimo galimybės mergaitėms ir pan.)2) lyties atžvilgiu neutrali įstatymų leidyba, kuri visgi turi nevienodą poveikį vyrams ir moterims dėl jų užimamų skirtingų socialinių pozicijų (pavyzdžiui, darbo rinkos politika, socialinė politika)3) reakcijos trūkumas: valstybė atsisako kištis į tam tikras sferas, palikdama moterų problemas savieigai.

Galime išskirti tam tikrą efektyvųjį, gerinantį moterų padėtį valstybės politikos veikimo aspektą (1) bei tam tikrais atvejais neefektyvų ar netgi pavojingą tuo požiūriu, kad įstatymai gali būti latentiškai patriarchaliniai (2). Trečiasis aspektas svarbus moterims tiek, kiek valstybės nesikišimas į jų problemas dar labiau padidina jų diskriminavimo laipsnį.

Valstybės politikos moterų atžvilgiu efektyvumas gali būti matuojamas tam tikrų tikslų pasiekimu- moterų nepriklausomybės, moterų teisės kontroliuoti savo gyvenimus, įskaitant darbo situaciją, savirealizacijos bei savigarbos. Įvertinti valstybės viešosios politikos poveikį moterų padėčiai yra sunku. Valstybė žymiai pagerino moterų darbo galimybes,-to niekada nebūtų padariusi privati darbo rinka,- tačiau Vakarų šalyse valstybė retai kišosi į lyčių santykius, nekalbant jau apie šių santykių keitimą. Moterų padėtis buvo palikta prigimčiai (Nature) ar socialinių jėgų poveikiui. Galima daryti išvadą, kad valstybė nebuvo aktyvi jėga diskriminuojant moteris, tačiau ir neapsiėmė vadovauti moterų padėties keitimui. Ji greičiau buvo pasyvi moterų padėties keitimosi stebėtoja.

IŠVADOS

Radikaliojo feminizmo teorijoje valstybės aiškinimas yra pilnas prieštaravimų bei kraštutinumų. Itin ryškios antivalstybinės radikaliojo feminizmo nuotaikos yra susijusios su tuo, kad valstybė yra aiškinama per patriarchijos prizmę, t.y. instrumentalistiniu požiūriu kaip vyrų įrankis, naudojamas moterų diskriminacijai, bei struktūralistiniu požiūriu kaip vyrų sukurtų struktūrų visuma, remianti moterų subordinaciją. Taigi, radikaliųjų feminisčių antipatija vyrams kaip moterų subordinacijos kaltininkams persikelia į valstybės aiškinimą.

Būtent dėl to, kad valstybė yra patriarchijos sistemos dalis, feministės nesutaria, kokiu laipsniu leisti valstybei kištis į privačią erdvę ir kokio laipsnio intervencijos iš jos reikalauti. Viena vertus, reikalaujama, kad politika peržengtų privataus/viešo takoskyrą, ir užsiimtų tokių klausimų sprendimu, kaip smurtas šeimoje, lesbiečių problemos, kita vertus, bijomasi per didelio valstybės įsigalėjimo, kad valstybė nesustiprėtų kaip moterų diskriminaciją palaikantis aparatas.

Radikaliojo feminizmo požiūriu, moterų subordinacijos valstybėje šaltinis yra tai, kad vyrai turi dominuojančią galią. Ši vyrų galia moterų atžvilgiu aiškinama tuo, kad moterys ilgą laiką neturėjo teisės kontroliuoti savo kūno.

Todėl radikaliosios feministės, siekdamos panaikinti patriarchiją, reikalauja pirmiausia įstatymų, keičiančių moterų padėtį, socialinių paslaugų ir apsaugos iš valstybės, antra, tuo pačiu metu saugosi per didelio valstybės- kol kas dar patriarchalinės- įsigalėjimo per socialinių paslaugų teikimą, ir priklausomybės nuo tų paslaugų, trečia, suvokia, kad patriarchija išnyks ne pakeitus valdantįjį elitą, ne išplėtus moterų politinį dalyvavimą ar pakeitus valstybės struktūras, o tik pasikeitus visuomenei. Turi būti pakeistas būtent socialinis-kultūrinis visuomenės pagrindas: turi būti performuotos viešo/privataus ribos, dėl kurių moterys taip ilgai kentė politinę atskirtį bei subordinaciją tiek visuomenėje, tiek šeimoje; transformuotas darbo tarp lyčių pasiskirstymas; naujai suprasti lyčių socialiniai vaidmenys, apskritai, pakeistas požiūris į seksualumą.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Barry, Norman P. An Introduction to Modern Political Theory. Third Edition.- The Macmillan Press Ltd, 19952. Bryson, Valerie. Feminist Political Theorie. An Introduction.- The Macmillan Press Ltd, 19923. Dahlerup, Drude. Feminism and the State. An Essay with a Scandinavian Perspective. -Aarhus: Institute of Political Science, University of Aarhus, 19834. Encyclopedia of Feminist Theories. Edited by Lorraine Code.- London and New York: Routledge, 2002

5. Heywood. Politics.- London: Macmillan, 19976. Lechte, John. Fifty Key Contemporary Thinkers: from Structuralism to Postmodernity.- London New York: Routledge, 19947. Radcliffe Richards, Janet. The Sceptical Feminist: a Philosophical Enquiry.- Penguin Books, 1994 8. The Icon Critical Dictionary of Feminism and Postfeminism. Edited by Sarah Gamble.- Cambridge: Icon Books, 1999