Narkomanijos prevencijos ypatumai mokyklose

NARKOMANIJOS PREVENCIJOS YPATUMAI MOKYKLOSE
Patarimai lektoriams, Švietimo darbuotojams, pedagogams
Kalbėdamiesi su moksleiviais apie narkotikus šiandien jau nebegalime apsiriboti paprasta paskaita. Per kelerius metus vaikai labai pasikeitė, daugelis pabandė narkotikų arba tam pritarė. Kai kuriose klasėse tokių vaikų gali būti apie 10-20 proc. Tyrimų duomenys rodo, kad kartais moksleiviai apie narkotikus žino daugiau negu suaugusieji – mokytojai, tėvai ir gydytojai. Tai natūralu. Narkotikų vartojimas – jų laikmečio problema. Įvairių apklausų duomenys rodo, kad moksleiviai domisi šiuo klausimu,turi narkotikus vartojančių draugų, būna kompanijose, kuriose vartojami narkotikai.
Narkotikai – populiari įv vairiausių moksleivių vakarėlių, pertraukų pokalbių tema. Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose. Mūsų, suaugusiųjų, požiūris į narkotikus labai miglotas. Mažiausiai apie juos žino moksleivių tėvai, kurių jaunystėje narkotikų mokyklose nebuvo. 0 juk būtent mes, suaugusieji, šiandien ruošiamės šviesti jaunimą: skaitome paskaitas apie narkotikus, organizuojame įvairaus pobūdžio akcijas. Kartais kyla klausimas, ar verta tai daryti? Lektoriai pastebi, kad paskaita ar pokalbis apie narkotikus neduoda laukiamo rezultato, vaikai triukšmauja ir nesiklauso arba stengiasi paneigti kiekvieną pasakytą sakinį. Labai dažnai vaikai sako, kad jie nori paskaitos ap pie AIDS, lytiškai plintančias ligas, apsisaugojimo nuo jų priemones, apvaisinimo išvengimą, bet tik ne apie narkotikus. Antra vertus, mes, suaugusieji, turime suvokti, kad vaikų žinios apie narkotikus labai savotiškos: jos nėra paviršutinės, bet įsidėmimos tik patinkamos: vaikai žino tik tai, ką

ą nori žinoti, o apie narkotikus – tik prekeivių peršamą tiesą. Pavyzdžiui, išgirdę apie malonius pojūčius, kuriuos teikia narkotikų vartojimas, vaikai galvoja, kad “lengvieji”-tabletės, milteliai, cigaretės ir pan. -tai kaip ir ne narkotikai, o tie, kurie uostomi, rūkomi, dedami ant liežuvio – mažai pavojingi. Be to, apie narkotikus sklinda daug mitų, kuriuos įsidėmi vaikai, pvz., “jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi”, “vienas kartas tikrai nepakenks”, “jeigu tik rūkysi, bet nesileisi į veną, narkomanu netapsi” ir t.t. Beveik visi Klaipėdos vyresniųjų klasių moksleiviai galvoja, kad prie “žolės” (t.y. prie marihuanos) rūkymo nepriprantama, nes kodėl gi tuomet ji būtų legalizuota Olandijoje ir t.t.
Kol gydytojai ir pedagogai svarstė, kokius šviečiamojo darbo metodus pasirinkti, vaikų sąmonėje susiformavo tokia tvirta nuostata dėl narkotikų, kad dažnam lektoriui paskaitos metu (y ypač jeigu jis toje klasėje vienintelis) telieka tik gintis nuo klausimų, kuriuose girdėti pritarimas narkotikų vartotojams ar jų pateisinimas. Šiandien lektorius, einantis į mokyklas skaityti narkomanijos prevencijos paskaitų, turi būti labai gerai tam pasiruošęs: žinoti naujas nelegalių narkotikų rūšis, naujas jų prekines formas, naujus pasiūlos ir vartojimo būdus bei orientuotis, kokių tikėtis klausimų.
Lektorius paskaitoje gali patirti įvairių trukdymų, kurių dažniausiai griebiasi jau vartojantieji, išbandžiusieji arba tam pritariantys vaikai. Ką besakytų lektorius, narkotikus vartojantys vaikai viską neigs. Tai – gynyba. Šitokiu būdu jie ba ando apsiginti, pasiteisinti klasės draugams, o gal ir sau, nes gindamiesi jaučiasi saugiau. Suprasdami, kad lektoriaus teiginiai griauna jų autoritetą bendraklasių akyse, nenori girdėti tiesos apie narkotikus, visokeriopais būdais gina savo nuomonę, svaido replikas, neigia arba bando viską nuleisti juokais, sudarydami auditorijoje netinkamą atmosferą. Kuo labiau pasikaustęs lektorius, tuo didesnis bus pasipriešinimas ir gynyba.
Jeigu į vieną paskaitą sukviečiami visos mokyklos vadinamieji sunkūs vaikai, paprastai paskaita nepasiekia tikslo arba lektorius turi iš kailio nertis, kad klausytojus sudomintų. Dažnai tenka atremti visokias replikas į kiekvieną teiginį. Tokiems klausytojams kartais geriausia prieš paskaitos ar pamokos pradžią (ypač jeigu lektorius iš svetur) paskelbti tarsi ultimatumą: “Vaikai, lektorius atėjo ne tam, kad jus įtikintų, jog narkotikus vartoti pavojinga – jūs patys tą puikiai žinote. Ir ne tam, kad priverstų jus klausytis tokios informacijos, kurią jau žinote, bet esate linkę neigti. Jis neprašys jūsų išklausyti paskaitos. Mums to nereikia, nes suaugusieji – vyresnioji karta, kuri puikiai nugyvens savo amžių be narkotikų, o jūs, jaunimas, patekote į bėdą ir galite labai greitai prarasti dalį savo draugų. Mes neketiname prašyti jūsų klausytis, bet manome, kad lektorius galės atsakyti į jums rūpimus klausimus, todėl nevenkite klausti. Žinoma, jeigu esate tam pasiruošę ir nebijote išgirsti atsakymų, kurie vargu ar jums patiks. O baiminamasi dėl to, kad tiiesa apie narkotikus dažną gali priversti pakeisti savo požiūrį ne tik į narkotikus, bet ir į daugelį kitų dalykų, gal net ir į savo elgesį”. Dažnai po tokių žodžių auditorija surimtėja, triukšmadariai nutyla ir lektorius gali pradėti darbą.
Lektoriaus užduotis – apsaugoti tuos, kurie dar nevartoja, neplatina narkotikų arba svyruoja. Kolektyvinė diskusija mažai tepagelbės tiems, kurie narkotikus jau vartoja arba juos platina mokykloje. Su jais reikia kalbėtis individualiai.
Geriausias būdas dirbti su klase būtų atskyrus vartojančius narkotikus vaikus nuo nevartojančiųjų arba dar geriau – suskirstyti klasę į tris grupes: 1) nevartojantys, bet galintys pradėti; 2) svyruojantys; 3) vartojantys arba tam pritariantys.
Atskirti narkotikus vartojančius vaikus nuo nevartojančiųjų nelengva, bet įmanoma. Reikia pabandyti leisti jiems susiskirstyti į tris grupes pagal tai, kas su kuo draugauja. Vaikai tą padaro puikiai ir dažnai susiskirsto taip, kaip reikia.
Suskirstyti vaikus į grupes pravartu ir todėl, kad vieniems ir kitiems informacija pateikiama skirtingai. O paskaita sėkminga tik tada, kai lektorius tenkina vaikų norus. Vartojančius narkotikus vaikus paprastai domina narkomanų gydymo sąlygos, kartu su narkotikais plintančios ligos, pagalba narkomanams, metadonas ir pan. Nevartojantiesiems dažniausiai rūpi, kokius pojūčius sukelia vieni ar kiti narkotikai, ar tampama narkomanu pabandžius narkotikų tik vieną kartą, ar narkomanija išgydoma ir t.t.
Šis modelis, kai vaikai skirstomi į tris grupes, plačiai taikomas Kaliningrado bendrojo lavinimo mokyklose (A.Dreizinas, 2000 m.), be abejonės, tiinka mūsų vaikams, ir, kaip rodo praktika, yra gana efektyvus.
Kai klasė padalinta į tris dalis, vartojantieji ar tam pritariantieji neturėtų girdėti tos informacijos, kuri teikiama nevartojantiesiems arba svyruojantiesiems, kad vėliau nebūtų progos jos sukritikuoti. Jeigu neįmanoma atskirti vartojančių arba tam pritariančių vaikų nuo nevartojančiųjų, galima bent jau atskirti berniukus nuo mergaičių. Pats mergaičių atskyrimo nuo berniukų faktas savotiškai intriguoja. Tam visada galima surasti motyvą. Kartais užtenka pasakyti tik tiek, kad nuo narkotikų vartojimo sumažėja vaikinų lytinė potencija, o mergaitėms išnyksta menstruacijos.
Nerimtų, provokacinių arba kvailų klausimų nesunku išvengti, kai vaikams pasiūloma klausimus pateikti raštu. Klausimai gali būti anoniminiai. Lektorius pasirinks, į kuriuos atsakyti, o prireikus atsakymą papildys tokia informacija, kurią būtina žinoti, nors klausimo apie tai nebuvo.
Daugelis lektorių gali pateikti labai daug tikslios negatyvios informacijos apie narkotikus, bet tai ne visada reikalinga. Paskaita apie narkotikus neturi būti moralizavimas arba gąsdinimas. Labiausiai vaikus įtikina faktais pagrįsta informacija, paliekant išvadas jiems patiems, arba toks žinių pateikimo būdas, kai aktyviai dalyvauti turi ir jie patys (pokalbis, diskusija, aptarimas). Tačiau dažniausiai vaikai priima tik tokią informaciją apie narkotikus, kuri jiems šiuo metu patogi ir naudinga.
Vaikus dažnai klaidina tai, kad apie narkotikų vartojimą lektorius kalba abstrakčiai, nenurodo bendrosios jų veikimo schemos ir būsimo potraukio stiprėjimo, vartojimo dažnėjimo, priklausomybės didėjimo stadijų bei pakopų. Dažnai sakome vaikams: “išmes iš mokyklos, tapsi valkata, mirsi, pateksi į kalėjimą”. Paaugliui sunku įsivaizduoti, kas bus po daugelio metų. Aplinkui tiek daug narkotikus vartojančių draugų, bet jie nemiršta, vaikšto gražiai apsirengę, tebelanko mokyklą. Susidaro klaidinga iliuzija, kad tie narkotikai, kuriuos vartoja jų pažįstami, yra lyg ir kitokie, netikri arba mažai pavojingi. Kad paauglys suprastų, kokius neigiamus reiškinius narkotikų vartotojas tikrai patirs po kelerių metų, paskaitos metu pravartu nupiešti ir paaiškinti psichinės ir fizinės priklausomybės nuo bet kokio narkotiko raidos kreivę (kurią rekomenduoja soc.m.dr.L.Bulotaitė). Atskirti vartojančius ar tam pritariančius vaikus nuo nevartojančiųjų pravartu ir todėl, kad kalbėdami apie narkotikus mestume paskutinį tūzą: “Vaikai, narkomanija šiuolaikiniais medicinos metodais yra neišgydoma liga, nuo kurios anksti mirštama”. Nors šis pasakymas nėra humaniškas jau vartojančių narkotikus vaikų atžvilgiu, tačiau nevartojantiesiems jis padaro didelį įspūdį ir sustiprina nuostatą: “geriau nepradėti”. Jeigu pasakoma nors viena frazė, kad nuo narkomanijos labai retais atvejais galima išsigydyti, visi anksčiau išdėstyti argumentai tarsi ištirpsta, o vaikų akyse sužimba šelmiškas žiburėlis: “Aš būsiu tas, kuris išsigydys”.
Nereikia stebėtis, kad vaikų, ypač mažesniųjų, dažniausiai užduodamas klausimas būna toks: “Bet jeigu aš turėsiu stiprią valią, ar galėsiu mesti narkotikus?”
Vaikai jokiu būdu nenori patikėti, kad tai liga visam gyvenimui, kad būtent ji palaužia valią, sutrikdo psichiką ir kad tik vienam kitam iš tūkstančio pačiam pavyksta nutraukti narkotikų vartojimą.
Dėl tos pačios priežasties negalima leisti neva išgijusiems narkomanams kalbėtis su vaikais apie narkotikus. Vaikai iškart rezga tokią mintį: “Aha, jis štai išsigydė, taigi ir aš galėsiu – šiek tiek pavartosiu, o paskui mesiu.”
Jeigu su narkotikų nevartojančiais vaikais galima dirbti grupėmis ar net su visa klase, tai su vartojančiaisiais arba linkusiaisiais vartoti geriausiai tinka individualūs pokalbiai. Tai jau mokyklos psichologo, klasės auklėtojo ar kito autoritetingo žmogaus darbas, tačiau kartais su tokiais vaikais tenka dirbti ir lektoriui. Dažniausiai jiems taip pat siūloma iš anksto paruošti klausimus, kurie gali būti ir anoniminiai. Po to lektorius klasėje (arba individualiai) atsako į šiuos klausimus.Nors šis darbas reikalauja daugiau laiko, bet jis gerokai rezultatyvesnis už vienos valandos paskaitą 30-čiai moksleivių.
Dažnai vaikai nežino, koks lektorius ateis į pamoką ir nesupranta, kokio pobūdžio klausimus jie galėtų užduoti, todėl dažnai kuriam nors mokyklos darbuotojui tenka padaryti įžangą arba tam tikrą įvadą į šią temą, tuomet ir vaikų klausimai būna kur kas praktiškesni, konkretesni, atitinkantys lektoriaus kompetencijos lygį.
Kartais į mokyklą atėjusio kalbėti apie narkotikus lektoriaus laukia blogiausias variantas: vaikai neparuošti, nesuskirstyti į grupes, klausimų nėra, vietoje vienos klasės sukviesti kelių, daugiausiai problemų keliančių klasių, skirtingo amžiaus vaikai. Tokiu atveju tenka ieškoti išeities: vietoj ramios paskaitos ar nuoširdaus pokalbio surengti kažką panašaus į mitingą, kalbėti tezėmis ir lozungais, pažerti šiurpinančios statistikos, užduoti vaikams provokacinių klausimų, pažaisti žaidimą, “taip” ir, “ne”, parodyti vaizdajuosčių, pakomentuoti lankstinukus, atsakyti į klausimus ar panašiai. Be abejonės, tokios priemonės efektyvumas bus kur kas mažesnis. Pati efektyviausia yra paskaita arba diskusija mažoje auditorijoje su vienodo amžiaus ir išprusimo vaikais.
Puiku, kai mokykloje yra atsakingas už narkotikų vartojimo prevenciją specialistas, šį darbą dirbantis pedagogas ar psichologas, kuris galėtų padėti atėjusiam lektoriui: prieš paskaitą apie tai pasikalbėtų su vaikais, iš anksto surinktųjų klausimus, sužinotų vaikų norus ir pasakytų lektoriui, ką pabrėžti šios paskaitos ar diskusijos metu konkrečioje klasėje ar tam tikro moksleivių amžiaus grupėje.