Turistinis maršrutas:Seda, Grūstė, Plinkšių ežeras

Turistinis maršrutas:

Seda, Grūstė, Plinkšių ežeras

Telšiai
2003

Turinys

Bendra apžvalga
Seda
Seduos etnografinis ansamblis „Rėmole“
Sedos apylinkės
Plinkšių kraštovaizdžio draustinis
Plinkšių parkas
Plinkšių ežeras
Plinkšės
Grūstė

Bendra apžvalga
Mažeikių rajonas yra šiaurės vakarų Lietuvoje, prie Ventos upės. Geografinės koordinatės: 56° 06” ir 56° 26” š. pl. ir 21° 59” ir 22° 38” r. il.
Teritorija yra dviejų baltų tautų – lietuvių ir latvių – paribys. Šiaurėje Mažeikių rajonas ribojasi su Latvijos Respublika (Saldaus r.), rytuose – su Akmenės, pietryčiuose – su Telšių, pietvakariuose – su Plungės ir vakaruose – su Skuodo rajonais. Teritorijos plotas sudaro 1009 km², arba 1,55% Lietuvos teritorijos.
Rajono teritorija iš vakarų į rytus tęsiasi 43,5 km, o iš šiaurės į pietus – 38 km. Tolimiausias taškas vakaruose – Petraičių kaimas, rytuose – Kalniškių ir Pakliaupės kaimai. Šiauriausias yra Gyniočių kaimas, o piečiausias – Pasruojės kaimas.
1999 metų duomenimis, miestuose gyveno 47 tūkst. (Mažeikiuose – 45,9 tūkst., Sedoje – 1,1 tūkst.) gyventojų. Tuo tarpu kaimuose – tiktai apie 1,7 tūkstančio. Lietuvoje –tai vienas tankiausiai gyvenamų administracinių rajonų, kur 1 km² tenka 59 žmonės (Lietuvoje – 57).
Mažeikiai – aštuntas pagal didumą Lietuvos miestas, vienas iš Žemaitijos centrų, išsiskiriantis išvystyta pramone ir ryškia verslo plėtra. Mieste veikia visų pagrindinių Lietuvos bankų filialai.
Mažeikių rajoną dengia įvairaus storio kvartero sąnašinė danga: dugninės morenos – lygumų srityje, rytų pusėje ir galinės bei dugninės morenos – kalvotoje srityje, vakarų pusėje. Po ledyninėmis sąnašomis slūgso juros, triaso ir permo sluoksniai. Laižuvoje, prie Vadaksties, matyti nedidelė jūros sluoksnių atodanga.
Ventos baseino slėniai kartoja ledyno tirpsmo vandenų nutekėjimo latakus. Vėliau dė

ėl žemės plutos kilimo upės įsirėš dar giliau, paplatins savo slėnius. Tiems procesams kartojantis, susidarė terasos ir gamtiniu požiūriu turtingos salpos.
Mažeikių rajonas išsidėstęs trijuose geografiniuose rajonuose. Didesnė rajono dalis – centrinė, šiaurinė, rytinė ir pietrytinė, plyti Ventos vidurupio žemumos lygumoje. Vakarinė ir šiaurės vakarinė dalys yra Vakarų Kuršo aukštumos pakraštyje, o pietinė ir pietvakarinė – Rytų Žemaičių plynaukštės pakraštyje.
Reljefas
Ledynų nykimą pertraukdavo staigūs atšalimai. Dėl to susidarė neaukšti pakraštiniai ledyniniai kalvagūbriai pertveriantys žemumas. Traukiantis Pietų Lietuvos fazės ledynui tarp jo plaštakų pradėjo formuotis centrinės, aukščiausios, Žemaičių aukštumos dalies reljefas – plokščiakalvių juosta. Vėliau prie šio aukštumos branduolio prisišliejo jaunesni ledyno pakraštiniai ruožai. Taip susidarė sališka moreninė Žemaičių aukštuma, kuri nuo Baltijos kalvyno skiriasi statesniais kalvų šlaitais, rinų nebuvimu bei kitais reljefo bruožais.
Į Mažeikių raajono teritoriją įeina Žemaičių aukštumos šiaurinė papėdė, kuri žemėdama jungiasi su Kuršo aukštuma, nueinančia į Latviją. Rajono paviršiaus aukščiausia vieta pakilusi aukščiau jūros lygio 146,9 metro (apie 1 km į pietus nuo Dagių gyvenvietės).
Rajono kraštovaizdyje vyrauja lygumos, miškai, kurie dažniausiai yra užmirkę. Teritorijai būdingas tankus upių ir kanalų tinklas. Aukštumos iškilusios 80–150 metrų aukščiau jūros lygio. Lygumų paviršius vietomis irgi kalvotas, ypač rytinėje rajono dalyje. Jų aukštis svyruoja nuo 5 iki 30 metrų. Upių slėniai negilūs, jų plotis su salpinėmis pievomis nuo 0,1 iki 0,5 km. Vietomis susidarę st
tatūs skardžiai, rėvos.
Laižuvos apylinkių reljefas lygus, be upių, tik ribą su Latvijos Respublika žymi Vadakstis. Dugninės morenos lygumų srityje paplitęs rausvas moreninis priemolis su akmenukais. Toks pat lygus reljefas yra ir Mažeikių bei Leckavos apylinkėse, kur teka Venta su savo gausiais intakais. Riedulių nedaug, žvyrynai išsidėstę upių slėniuose. Mažeikių ir Leckavos apylinkės turtingos riebių molių. Jų storis siekia virš metro.
Sedos apylinkių reljefas kalvotas. Čia yra daug upelių – Varduvos ir Luobos intakai, Plinkšių ir Sedulos ežerai. Apylinkė yra galinių bei dugninių morenų kalvotoje srityje. Sedos apylinkės turtingos durpynų, smėlynų ir žvyrynų.
Židikų apylinkių reljefas šiaurėje lygus, o prieš Židikus prasideda kalvos, ir kuo toliau į pietus, tuo labiau jos įvairuoja. Šiaurinė apylinkės dalis priklauso dugninių morenų lygumų sričiai, o vidurinė ir pietinė dalys – dugninių bei galinių morenų kalvotai sričiai. Kalvotoje dalyje daug riedulių.
Dirvožemiai
Mažeikių rajono dirvožemiai susiformavę iš uolienų, kurias paliko ledynas arba ledyno tirpsmo vandenys. Svarbi dirvožemio ypatybė – karbonatingumas. Ne tokie karbonatingi dirvožemiai kalvotoje dalyje. Vyraujančią dirvodarinę uolieną sudaro lengvi ir vidutinio sunkumo moreniniai priemoliai. Šiaurinėje dalyje vyrauja velėniniai jauriniai glėjiniai karbonatiniai, iš dalies pajaurėję dirvožemiai. Rajono pietinėje dalyje aptinkami velėniniai jauriniai pajaurėję dirvožemiai. Neretai pasitaiko velėninių glėjinių pajaurėjusių arba pelkinių ir aliuvinių dirvožemių.
Rajone yra nemažai pelkėtų vietovių. Iš viso čia yra 133 įvairaus di
idumo durpynai, kurių bendras plotas – net 3074 ha.
Dirvožemio struktūra ir genezė tiesiogiai įtakoja miškų ir augalijos struktūrą, augimo ir brendimo tempus, istoriškai besiformuojančias augalijos bendrijas, pagaliau žemės ūkio kultūrų derlingumą. Mažeikių rajono žemės ūkio naudmenų našumo balas yra 38,30. Taigi čia dirvožemiai našūs ir tinka įvairioms kultūroms auginti. Mažos ūkinės vertės (iki 27 balų) dirvožemiai rajono agrokraštovaizdyje sudaro 2,18% .
Didžioji dalis pušynų (57%) ir eglynų (48%) auga lengvuose dirvožemiuose. Šių rūšių medžių perpus mažiau auga sunkiuose ir durpiniuose dirvožemiuose. Daugiau nei pusė uosynų medynų (51%), ąžuolynų (57%), baltalksnynų (60%), drebulynų (73%), beržynų (42%) ir juodalksnynų (10%) kaip tik auga sunkiuose dirvožemiuose.
Klimatas
Pagal ilgamečio oro monitoringo duomenimis, 1961–1990 metais vidutinė metinė paros oro temperatūra buvo 5,9°C. Šalčiausias mėnuo rajone yra sausis, kai temperatūra nukrinta iki –4,7°C, o šilčiausias – liepa (16,4°C). Tuo tarpu absoliuti maksimali temperatūra svyruoja nuo 8,7°C (sausis) iki 32,8 (birželis). Absoliuti minimali būna sausyje –36,4°C, liepą – 4,4°C.
Laikotarpis, kai oro temperatūra būna aukštesnė nei 5°C, tęsiasi net 197 dienas. Prasideda apie balandžio 15 dieną, o baigiasi spalio 15–ą. Aukštesnė kaip 10°C temperatūra įsigali gegužės 8 dieną, tęsiasi apie 140 dienų, o baigiasi apie rugsėjo 25 dieną.
Dirvožemis vidutiniškai pradeda įšalti gruodžio 21 dieną. Šalnos prasideda spalio viduryje ir baigiasi gegužės pradžioje. Dirvos atitirpsta ir išeina pašalas apie balandžio 8 dieną. Gegužės mėnesį dirvožemio 10 cm gylyje būna 13–14°C, birželyje – 17–18°C, liepą – iki 19°C, ru
ugpjūtyje – iki 17°C, rugsėjį – iki 13°C.
Pastovi sniego danga susidaro gruodžio pradžioje, ištirpsta – kovo viduryje. Jos vidutinis storis – 18 cm.
Per metus vidutiniškai iškrinta nuo 650 iki 800 mm kritulių (šiltuoju laiku – 450–500 mm, o šaltuoju – 200–250 mm). Gyventume drėgmės pertekliuje, jeigu sustotų didžioji vandens apytaka. Per metus išgaruoja nuo 520 iki 540 mm kritulių. Reikšmingiausiu augalijai vegetacijos laikotarpiu išgaruoja per 390–400 mm drėgmės. Todėl santykinis vidutinis oro drėgnumas siekia 82%.
Mažeikių rajone palyginti mažai vėjuota. 1961–1990 metų žiniomis, vidutinis vėjo greitis 10,2 metro aukštyje nuo žemės būdavo 3,7 m/s. Taigi vėjuoti žiemos ir rudens mėnesiai bei ramios vasaros atspindi šiaurės vakarų Lietuvos bendriausias klimatines sąlygas.
Paslaptinga natūrali gamtos fenologija. Pavyzdžiui, baltieji gandrai rajono teritorijoje pastoviai pasirodo iki kovo 20 dienos. Nuo kovo 26–os jų parskridimo banga kyla ir masiškas šių paukščių grįžimas tęsiasi iki balandžio 1 dienos. Pempės ir dirviniai vieversiai parlekia dar anksčiau – iki kovo 5 ar 10 dienos.
Miškai
Rajono miškingumas yra 27,1%, t. y. mažesnis už Lietuvos vidurkį (30,2%). Didžiausius miškų masyvus sudaro Sedos giria (2744 ha), Balėnų miškas (1210 ha), Mažeikių miškas (1179 ha), kiti didesni miškai – Dautarų, Marijampolės, Naudvario, Felisbergo, Smiltynės, Uikių, Pievenų, Tulnikių, Žalgirio, Veršeglynio. Daugiausia miškingų teritorijų yra Sedos–Žemalės–Balėnų trikampyje. Čia įkurtos Renavo, Sedos ir Balėnų girininkijos. Be jų, rajone žaliuoju apdaru dar rūpinasi Mažeikių, Lūšės ir Ruzgų girininkijos.
Mažeikių urėdijos, kuri apima net keturius administracinius rajonus, miško fondą sudaro 42 722 ha. Mažeikių rajone visi medynai užima 27 299 ha (1999 m., duomenys). Daugiausia yra eglynų – 8043 ha, pušynų – 7273 ha, beržynų – 6015 ha, baltalksnynų – 3129 ha, drebulynų – 1160 ha. Rajono teritorijoje yra per 1000 ha žemdirbystei netinkamos žemės, kurią apželdinus mišku rajono miškingumas padidėtų apie 0,5%. Gryni miškai sudaro 93,8% miško fondo žemės. Miško fondo žemėje nedideliais ploteliais įsiterpusios ariama žemė, įsėtinės ir natūralios pievos, ganyklos, grioviai, vandenys, keliai, pelkės, smėlynai, graužos, skardžiai, duobės, karjerai (ne miško fondo žemė) biologinės įvairovės požiūriu yra įvairių augalijos ir gyvūnijos rūšių puikiausios buveinės. Šlapių augimviečių kirtimai dažniausiai paliekami savaiminiam atžėlimui.
Rajono miškuose kietieji ir minkštieji lapuočiai užima 45% visų medynų, o spygliuočiai – 55%. Vidutinis medžių aukštis – 18–30 metrų, kamienų skersmuo (1,3 m aukštyje) siekia 0,2–0,32 metro, amžius – 48 metai, bonitetas – 1,9, skalsumas – 0,69, prieaugis – 6,1 m3/ha. Vidutinis atstumas tarp medžių 3–7 metrai. Pomiškis retas, trake vyrauja šaltekšniai, lazdynai.
Visų medynų tūris 4908 tūkst. m3. Vien pušynams tenka 1683 tūkst. m3, eglynams 1432 tūkst. m3, beržynams–980 tūkst. m3 ir t.t.
Pušynuose vyrauja 30–60 metų medynai, eglynuose – 20–60 metų, ąžuolynuose – 30–80 metų pribręstantys sklypai. Pagal tūrį skalsiausi yra uosynai, beržynai, juodalksnynai ir drebulynai. Menkaverčius jaunuolynus sudaro taip pat beržas, drebulė ir baltalksnis. Pelkėse savaime atželia beržai. Keičiantis medynų amžiui, mažai kinta tiktai beržynų skalsumas, tuo tarpu juodalksnių skalsumas su amžiumi didėja, kadangi jie mažai kertami ugdomaisiais kirtimais. Eglynų ir pušynų skalsumas intensyviai didėja iki 30 metų klasės, o vėliau – mažėja. Skalsumas sumažėja dėl vėjavartų ir vėjo išjudintų medžių džiuvimo bei sanitarinių kirtimų.
Pušynų daugiausiai aptinkama Ruzgų (13,2%), Sedos (12,0%) ir Mažeikių (11,7%) girininkijose. Eglynų daugiausia priaugę Sedos girininkijoje (11,1%). Kiek daugiau ąžuolynų Ruzgų (35,3%), uosynų – Renavo (17,5%), juodalksnynų – Sedos (18,5%) girininkijose.
Miško fondo žemė yra vienalyčiame geografiniame rajone. Miškų medynų struktūrą, mozaikiškumą, augimo ir brendimo tempus sąlygoja dirvožemio struktūra. Administracinei teritorijai būdinga plona moreninė danga, po kuria slūgso klintys ir dolomitai. Moreninės nuogulos labai karbonatingos. Karbonatai slūgso apie 60 cm gylyje. Daugiausia yra velėninių glėjiškų dirvožemių, susidariusių iš sunkių priemolių, pridengtų priesmėlio arba lengvo priemolio danga. Tokiuose dirvožemiuose gerai auga kietieji lapuočiai – uosiai, ąžuolai. Pietinėje rajono dalyje vyrauja velėniniai jauriniai priesmėlio ir priemolio dirvožemiai, kurie giliai (1,5–2,0 m) nukalkėję. Nereti čia jauriniai pelkiniai dirvožemiai, kuriuose auga skurdūs ir nenašūs medynai. Didžioji dalis pušynų ir eglynų auga lengvuose dirvožemiuose. Šių rūšių medžių perpus mažiau auga sunkiuose ir durpiniuose dirvožemiuose. Daugiau nei pusė uosynų medynų, ąžuolynų, baltalksnynų, drebulynų, beržynų ir juodalksnynų kaip tik auga sunkiuose dirvožemiuose.
Vertinant miškus pagal dirvos drėgnumą rajone vyrauja laikinai perteklingo ir normalaus drėkinimo dirvožemiai. Nemažą dalį derlingų miško tipų užima beržynai, drebulynai ir baltalksnynai, kai jų vietoje gali augti pramoniniu požiūriu produktyvūs spygliuočių bei kietųjų lapuočių medynai. Našiausi medynai auga derlinguose dirvožemiuose. Pušynai ir eglynai bei pušynai su egle ir eglynai su pušimi paplitę normalaus ir laikinai padidėjusio drėgnumo augimvietėse.
Didelį poveikį miško struktūrai, amžiui, bonitetui, skalsumui turi ūkininkavimas. Kasmet rajono miškuose atliekami įvairūs kirtimai – šviesinimai, valymai, retinimai. Kaskart mažiau iškertama spygliuočių, o daugiau lapuočių. Kasmet daugiausiai iškertama drebulynų, baltalksnynų ir beržynų.
Šlapios ir užpelkėjusios pievos bei ganyklos sudaro tiktai 124 ha miško naudmenų.
Mažeikių, Lūšės, Sedos girininkijose yra keletas didesnių pelkių bei durpynų, kurie labai svarbūs specifinės gamtinės ir biologinės įvairovės išlikimui.
Pagal miškų grupes rajono medynai pasiskirstę taip: rezervatinių miškų yra 222 ha, ekosistemų apsaugos – 2311 ha, rekreacinių – 749 ha, apsauginių – 7564 ha, ūkinių – 49 863 ha (1998 m. duomenys).
Pagal vyraujančias medžių rūšis vyrauja spygliuočiai (60,7%), nemažai minkštųjų lapuočių (35,9%), tuo tarpu kietųjų lapuočių labai mažai (3,4%) (1999 m. duomneys).
Žemėnauda ir urbanizacija
Remiantis 1999 metų sausio 1 dienai turimais duomenimis, vienam kaimo gyventojui Mažeikių rajone tenka 3,64 ha žemės ūkio naudmenų. Lietuvoje šis rodiklis svyruoja nuo 1,19 (Vilniaus r.) iki 4,48 ha (Biržų r.).
Žemės naudmenos – tai įvairūs žemės sklypai, besiskiriantys tarpusavyje savo prigimtinėmis gamtinėmis ir ūkinėmis savybėmis bei naudojimo ypatumais. Įprastai jas sudaro ariamoji žemė, sodai, pievos ir natūralios ganyklos. Ši iš dalies ar visiškai ūkiškai pakeistų ar sunaikintų biotopų mozaika yra biologinės įvairovės aplinka, tačiau šiuose plotuose gamtinių vertybių beveik nelikę. Žemės ūkio naudmenos apima 61 358 ha, arba 60,8% rajono teritorijos ir 88% visos ūkinės paskirties žemės (1 pav.).
Ariamoji žemė – nuolatos dirbami žemės plotai, kuriuose auginamos įvairios žemės ūkio kultūros – augalai, sėtinės daugiametės žolės, kiti kultūriniai žolynai. Tai našiausi ir labiausiai sukultūrinti žemės plotai. Jie užima 55 434 ha, arba 54,9% rajono ir 91,2% visų žemės ūkio naudmenų teritorijos.
Sodai – nedideli žemės ploteliai su vaismedžiais ir vaiskrūmiais. Mažeikių rajone pramoninių sodų nėra, o sodų bendras plotas – 891,7 ha, kas sudaro 0,01% teritorijos ploto.
Pievos – žemės plotai, apaugę žoline augalija, kur nuolat šienaujama ir ganomi gyvuliai. Tarp kitų žemės ūkio naudmenų pievos kartu su ganyklomis sudaro tik 6,8%.
Kitos pievos yra pusiau natūralios arba natūralios. Tai pačios vertingiausios augalijos bendrijos, kurių, deja, likę labai mažai. Jų aptiksi tiktai žmogui nenaudingose ūkiniu atžvilgiu teritorijose – miško aikštelėse, pamiškėse, drėgnuose paupiuose, paežerėse, labai sausose įšlaitėse, piliakalnių priekalnėse ir papėdėse. Šios pievos – tikras augalijos įvairovės ir bendrijų lopšys. Dėl intensyvios melioracijos beveik negrįžtamai sunyko ilgus tūkstantmečius besiformavusios natūralios pievos. Rajone gali pamatyti vietų, kur skursta ir virsta šabakštynais žemapelkiniai plotai.
Natūralios ganyklos – žemės plotai, apaugę žoline augalija ir sistemingai ganomi. Kartu su pievomis jos užima 5033 ha, arba 4,9% rajono teritorijos.
Miškas ypatinga, gyvybiškai svarbi žemės naudmenų rūšis. Miškai rajone užima 27 299 ha, arba apie 27,1% rajono teritorijos (1999 m. duomenys).
Žemės ūkio naudmenų gausumas rajone rodo, kad čia dirvožemio savybės yra labai geros. Istoriškai šiose žemėse žmonės vertėsi žemės ūkio veikla ir labai jas įsisavino, o badaujančią žemę negailestingai tręšė mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, nuo kurių visada ir visur vienaip ar kitaip nukenčia natūrali gamta. Kuo geresnės žemės, tuo daugiau jos melioruotos – pažeistas ilgainiui susiformavęs gamtinis režimas. Numelioruota net 73 835 ha, arba 83,2% (1997 m.) rajono teritorijos. Nustatyta, kad perspektyvoje tikslinga melioruoti dar 69,0% esamų žemių. Dabar rajono teritorijoje iš viso nusausinta 90,6% žemės ūkio naudmenų.
SEDA

Gražioje apdairoje tarp Varduvos upės ir Sedulo ežero, 25km. į pietryčius nuo Mažeikių, 250km. į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, įsikūręs Sedos miestelis. Apie jo pradžią ir pavadinimo kilmę duomenų neturima. Bet lieka nuo senovinės pilies keturkampio pavidalo su gilesniu tokios pačios formos viduriu ir įėjimu nuo Varduvos upės kranto, netoli v. miestelio ribos, liudija, kad ši vietovė jau gilioje senovėje buvo gyvenama.
Artima Sedai vietovė Grūstė minima XIII a. istoriniuose šaltiniuose. Sedos gyvenvietė, greičiausiai, įsikūrė tik XV a. pirmoje pusėje, karams su kryžiuočiais pasibaigus. 1568m. apie Seda gyvenę Gyneitavičiai buvo jų protėvio Vižginto penktos kartos palikuonis. Tai rodo, kad ši šeima Sedos apylinkėse buvo gyvenusi apie 1450m.
Seda tikrai buvo 1500m. Miestelis buvo įjungtas į bendrą Sedos dvarų plotą, priklausiusį galingai Bartaševičių giminei.
1508m. pastatė Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčią ir užrašė įvairių beneficijų dvasininkams išlaikyti.
Turgūs Sedoje buvo jau XVI a. Žinoma, kad 1590m. Žemvaldis Baltramiejus Jakštaitės su prekių vežimu atvažiuodavo į Sedą, pardavinėdavo gelumbę ir kt. Dalykus, o supirkinėdavo ožkų kailius, linus, vašką, lajų ir kt. prekes.
1655m. gegužės 15d. karalius Jonas Kazimieras, Danieliaus Traupio prašomas, leido savaitinius turgus pirmadieniais ir keturis metinius prekymečius. Prekiavo ne tik pirkliai bet, ir valstiečiai.
1770m. senoji Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia buvo klebono J. Domaševičiaus rūpesčiu ir Sapiegų ir Godonų ir kitų lėšomis perstatyta ir padidinta. Ji išliko iki šių dienų, yra didelė ir talpina apie 3900 tikinčiųjų. Yra medinė, kryžiaus pavidalo, be bokšto, turi skoningus altorius. Vyskupas M. Chominskis 1774m. ją pašventino.
1781-1790m. generolo adj. Benediktas Jonas Nepomukas Adomavičius savo lėšomis Sedoje pastatė antrą Šv. Jono Nepomuko bažnytėlę; ji buvo vakarinėje miesto dalyje, netoli Varduvos, 300 žmonių talpumo, vienabokštė, medinė. 1900m. kun. altaristos St. Pauliukevičiaus rūpesčiu atnaujinta. Po bažnytėle palaidotas ir fundatorius su žmona.
Sapiegų laikais Sedoje Varduvos kilpos angoje pastatytas mūrinis malūnas, vėliau daugelį kartų perstatytas; jo amžius nėra nustatytas, bet storos sienos, akmenų ir kalkių konstrukcija verčia jį laikyti istoriniu pastatu.
Mokykla Sedoje buvo iš senovės laikų. Ji buvo parapijos išlaikoma. Veikė su pertraukomis iki 1831m. Dėstoma buvo tikyba, skaitymas, rašymas, aritmetika, gramatika. Mokinių skaičius būdavo apie 70.
XIX a. gale Sedoje buvo prieglauda, kurioje buvo 10 senelių, mokykla (1877m. mokėsi 53 mokiniai), žydų sinagoga, savivaldybė, paštas, telefonas, telegrafas, malūnas, 1897m buvo 2015 gyventojų. Miestelis buvo akmenimis grįstas, pastatyta keletas mūrinių namų, buvo nedidelė ligoninė su gydytoju, vėliau atsirado berniukų ir mergaičių atskiros mokyklos. 1904m. sediškiai savo degtinės monopolio krautuvėje buvo palikę 25.870 rublių.
Atgavus spaudą, sediškiai, dėkodami už jos laisvę, miestelyje pastatė mūrinį 10m. aukščio kryžių su trimis koplytėlėmis viršuje. 1905m. judėjime sediškiai taip pat buvo aktyvūs.
Karo metu Seda buvo strateginis punktas: per ją rusai puolė vokiečius Klaipėdos krašte, 2 kartus atgal traukėsi. Seda buvo apskrities centras.
Nepriklausomybės metais Sedos gyventojų skaičius augo. 1923m. mieste buvo 1836 gyventojai, iš jų 1144 lietuviai, 670 žydų, 11 rusų, 7 latviai, 1 lenkas ir 3 kitų tautybių. Vėliau gyventojų skaičius pakilo iki 2087, 1940m. galėjo būti apie 2500.
Ypač būdingas XVII a. statytas mūrinis krautuvynas (prekybos halė) po II pasaulinio karo nugriautas, jo vietoje įsteigtas gėlynas.
1928m. pastatytas paminklas, bet jį rusai okupantai nugriovė.
Nuo 1950m. Seda buvo rajono centras, bet apie 1960m. Sedos rajonas panaikintas, paliekant Sedą rajoninio pavaldumo miestu, bet priskiriant Mažeikių rajonui. 1959m. Sedoje buvo 2133 gyventojai (943 vyrai ir 1190 moterų), 1963m. 2200 gyventojų.
Pokario metais Sedoje naujų namų, išvesta naujų gatvių, sukurta kiek pramonės.
Sedon sueina penki pirmos ir du antros rūšies vieškeliai. Taigi Seda – septynių vieškelių susikryžiavimo punktas.
Šv. Jono Nepomuko bažnytėlės šventoriuje buvo didelė koplytėlė, pastatyta ant stiebo. Įstiklinta tik iš vidaus pusės. Pro langą – duris matai tris lentynas, stačiomis lentelėmis pertvertas. Tose maždaug ketvirtainėse pertvarose yra statulėlės, vaizduojančios Kristaus gyvenimą.
Taipogi Sedoje yra Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia.

Sedos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia

SEDUOS ETNOGRAFINIS ANSAMBLIS „RĖMOLĒ”
(žemaitėškā)
Plinkšiu, Seduluos ežerā, Varduvuos opė, Rėmoliu pėlekalnis, Renavas apīlinkės – Mažeikiu rajuona gruožībės. Pabuvuojės tuokiuos poikiuos vėituos negali pamėrštė tuo krašta, anuo žmuoniū. Vuo dainas, tuos dainas. Šiorpolē ēt, ka išgėrstė dainioujėntė plinkšėškė Gricienė Liuda, sedėškės Mizinienė Valerėjė ėr Puocienė Stasė. Vuo ka anuoms dā pridauž namažos būrīs truopniū Seduos dainininku, dainas skomb par laukū laukus.
1988 metās, prisėmėnė sava tievieliu, senieliu, sava jaunīstės dainas, i krūva pasėdainioutė sosėbiega sedėškē ėr aplinkiniu kaimū – Plinkšiu, Kalniju, Tiškū, Užežerės – gīventuojē. Pasėvadėna Seduos apīlinkies esontė Rėmoliū pėlekalnė vardo. Senūju žemaitėšku dainū etnografėnė ansamblė dalīvius muokė ėš Telšiū rajuona kėlusi Mizinienė Valerėjė, tievieliu dainioutas dainas ėr patiuos jaunīstie šuoktus šuokius primėnė Puocienė Stasė. Tuos muotrėškas nu pat ansamblė sosėkūrėma bova pagrėndėnės ožvediejės, muokītuojės, patariejės. Vuo jauns „Rėmoliū” vaduovs Griškiens Gintauts paokatėj vīresnė omžiaus žmuonės palaikītė šiuos apīlinkies ėšlėkosė senoujė liaudės kultūra, paded anėms tuoliau ešvažioutė ėr kėtū miestieliu žmuonėms paruodītė sava poikės dainas ėr šuokius. Prīš puora metu i ansambli atējė dar vėina, dėdlē gera atminti torinti ėr daug senū dainū atmėnonti dainininkė Gricienė Liuda.
Ansamblis ėšlaikė senoujė žemaitėška dainavėma tradicėjė – tēsama, išlingoujema, erdvė ožpėldonti dainuos skombesi. Repertuarė – vėsuokiū žanru dainas: vestovėnės, šeimuos, darba, karėnės – istuorėnės, literatūrėnės kilmies dainas. Če ėšgėrsem poikius vėsuo Žemaitėjuo paplėtusiu dainū – „Oi, Juzi, Juzeli”, „Kuoks tėn lėngvos puoėlselis”, „Ēso i kalna” ėr kt. – variantus.
„Rėmolē” dalīvava tarptautėniūs festivaliūs „Baltica” (1993, 1996), Respublikėnies dainū švėnties (1990, 1994, 1998), fuolkluora festivaliūs: „Skamba, skamba kankliai” Vilniou (1995, 1997), „Saulelė rauduona” Plungie, „Ėr pajauga žali lėipa” Telšiūs.
Be „Rėmoliū” etnografėnė ansamblė, šiou meto Mažėikiu rajuonė veik dā kelė folkluora ansamblē: jaunima folkluora ansamblis „Sedula” (vad. D. Gontaitė), Mažėikiu folkluora ansamblis „Alksna” (vad. A.Vėlks) ėr Ukrėnū kaima fuolkluora ansamblis, koris veik pri kaima kultūras nomū.

SEDOS APYLINKĖS

Jai patyrinėti Varduvos aukštupį, jo pradžią, matysime, kad senovėje jis turėjo platesnę vagą. Prasidėjus Šarmelės ežerėlyje, upė srauniai krinta žemyn. Prie Gardų, dabartinės Žemaitijos Kalvarijos, sulėtina tėkmę ir išsitiesia per lygumą lyg styga iki pat Sedos. Manoma, kad gilioje senovėje ši lyguma buvusi apsemta, tai buvęs nemažas ežeras, per kurį tekėjusi Sedula, dabar vadinama Varduva. Ilgai vandenys sumažėjo ir Varduvai teko dugno sriautu čiurlenti. Pakrantėse pasidarė lygios pievos, buvusieji krantai nutolo.
Lygumos gale, netoli Sedos, Varduvon iteka Sruoja ir Domija. Seda yra lyg vartuose šių upelių vandenims į kalvas, lyg kokia užtvanka šios lygumos vandenims turėjo būti senovėje; taigi iš šios pusės vietovė buvo gerai vandenų saugojama.
Tarp Mažeikių ir Telšių, arčiau paskutiniųjų, ir dabar tebetyvuliuoja gana ilgas Sedulo ežeras. Senovėje ir jo vandenys susiliedavo su lygumos, kur dabar liko Varduvos vaga per lygumą, vandenimis.
Išsiveržusi iš lygumos, Varduva ima labai vingiuoti vagą. Dabar jai kliudo aukštumos: reikia išsikovoti kiekvieną pėdą, raustis giliai tarp kalvų; ir taip visa tekme iki Ventos. Už tat čia gražiausios apylinkės, aukšti, skardžiai apaugę krūmais, lazdynais, įvairiais lapuočiais medžiais.
Prie Sedos yra daug miškų. Išskirtina Sedos giria, kurioje augo garsi Sedos pušis skaičiuojanti iki 300 metų amžiaus. Jos siekė 30 metrų.

RENAVO STOROJI EGLĖ yra Sedos apylinkėje, Renavo kaimo parke. Aukštis 35 m, skersmuo 1,2 m. Prie eglės yra informacinė lenta ir aptverta tvorele. 1983 m. vasarą iškirsti aplinkui eglę augę mažaverčiai medžiai. Apsaugos zona apie paminklą sudaryta iš penkių metrų pločio juostos, kurios plotas 95 kv.m. 1960 m. eglė paskelbta gamtos paminklu, 1987 m. priskirta prie rajoninės reikšmės paminklų. 1994 m. šią eglę apniko žievėgraužis tipografas. Dabar medis atrodo apgailėtinai: ant kamieno matosi vabalų išgraužtos skylutės, džiūsta šakos, kai kur teka sakai

3 km. į pietus nuo Sedos, Dūmaičių kaime, yra vietelė, Užpaliais vadinama. Varduva apsupa lygumą su dviem kalniukais viduryje, žmonių vadinamais Kapkalniais, aukštais skardžiais. Aišku, kad senovėje čia būta ežero su dviem salomis. Nutekėjus vandenims, likosi pieva lyg milžiniškoje dauboje su dviem kalniukais. Pusė kilometro atstumu nuo Varduvos yra Gruobinio pilies kalnas, apskritas poros metrų aukščio.
5 km. į pietryčius nuo Sedos, ties Plinkšių dvaru, prasideda Plinkšių ežeras, 5 km. ilgio, iki 1,5 km. pločio, apimąs 405 ha. plotą. Į jį įteka Markija, išteka Šerkšnė (kairysis Ventos intakas 55,5 km. ilgumo). Seniau Domija jungė ežerą su Varduva, dabar tos jungties nebėra. Čia dabar tebėra seni grafų Platerių rūmai, kuriuos supa turtingas parkas, kuriame auga daugybė retų medžių bei krūmų.

PLINKŠIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS
Užima 1239 ha plotą (279 ha Telšių rajone). Tai pats didžiausias rajono draustinis, pasižymintis landšaftų ir biologinės įvairovės gausumu. Saugoma R.Žemaičių plynaukštės gamtiniai kompleksai, gamtos ir kultūros paminklai. Vyrauja banguota priemolinga lyguma su Plinkšių ež. termokarstinėje lėkštoje rinoje. Ežere auga mažažiedė lūgnė. 1978 metais Botanikos instituto mokslininkai draustinyje inventorizavo 524 aukštesniųjų augalų rūšis (tarp jų 63 rūšys samanų). Saugomas pelkinis, mažasis ir dvišakis pataisai, paprastasis varpenis, daugiažiedė baltašaknė, širdinė dviguonė, aukštoji, raudonoji, šalmuotoji ir mažoji gegužraibės, pilkaplaukė žilė, pelkinis mėlitas, statusis atgiris. Savita yra Markijos upelio ir jo salpinių pievų augalija. Pakrančių pušynų pamiškėse yra lopinėlių su smėlynų eraičyninėmis bendrijomis. Pakrantės ūksminguose senuose eglynuose auga 5 paparčių, 2 pataisų rūšys. Drėgnoje karklais apaugusioje pakrantėje tarp Markijos ir Šilupio auga dėmėtoji gegūnė. Atvirose pakrantės pievose prie Šilupio išsibarsčiusi auga raktažolė pelenėlė. Ežero pakrantės turtingos karklų rūšimis.
Draustinyje apibūdinta 61 vabalų rūšis, iš jų viena rasta pirmą kartą Lietuvoje bei trys labai retos. Tai: Potamonectes assimilis P. – dusia, 1991 06 05 sugautas 1 egz. Šilupio upelyje. Paplitęs Europoje ir V.Sibire. Lietuvoje buvo žinomas tik iš literatūrinių šaltinių; Quedius plagiatus Mann. – trumpasparnis, 1991 06 05 aptiktas po beržo žieve 1 egz. Papltæs Holarktikoje. Lietuvoje retai aptinkamas; Rhizophagus nitidulus F. – žievėvabalis, 1991 06 05 rasti 2 egz. po beržo žieve.
Labai turtinga ir įvairi draustinio ornitofauna. Čia aptiktos 103 paukščių rūšys, iš kurių 10 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: juodakaklis naras, pilkoji antis, didysis dančiasnapis, juodasis peslys, pievinė lingė, erelis žuvininkas, raudonkojis tulikas, mažasis kiras, švygžda. Labai svarbus Plinkšių ežeras yra kaip poilsio vieta migruojantiems paukščiams: žąsims, dančiasnapiams, antims, tilvikams. Šiltomis žiemomis čia gausu žiemojančių vandens paukščių.
Plinkšių draustinyje gyvena retoji ūdra. Ežere galima pastebėti bebrą, ondatrą, vandeninį pelėną, kanadinę audinę. Dažnas šernas, stirna, pilkasis kiškis. Gyvena vandeninis, paprastasis bei mažasis kirstukai. 1996-1997 m. D.Pauža nustatė 8 šikšnosparnių rūšis: vandeninį, Brandto, Natererio pelėausius, šikšniuką nykštuką, Natuzijaus šikšniuką, rudąjį, mažąjį nakvišas ir šiaurinį šikšnį. Net 5 šikšnosparnių rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Draustinis įkurtas 1974 m.

PLINKŠIŲ PARKAS

XVI a. Plinkšių žemės tikriausiai priklausė Šemetoms. 1592 metų dokumente, kur Janas Gruževskis perima iš Stanislavos Šemetovos valdas, paminimas ir Plinkšių ežeras. 1717 m. Plinkšiai įėjo į Kuršėnų dvaro valdas, priklausiusias Jokūbui Gruževskiui. Tuo metu kaime būta 150 sodybų. XVIII a. Plinkšiai jau vadinami palivarku. Jame šeimininkavo Tadeušas Dulskis. XIX a. pradžioje Plinkšes įsigijo Broel-Pliateriai ir įtraukė į bendrą Ketūnų-Gardų dvarą, kurio centras buvo Šateikiuose. Grafas Konstantinas Broel Pliateris (gimė 1847 m. Šateikiuose, mirė 1899 m. Plinkšėse.) iš karto po vedybų (apie 1870 m.) Plinkšėse ėmė rengti savo rezidenciją. Spėjama, kad rūmų statybos darbams vadovavo vokietis Rozenbankas iš Liepojos. Kas yra projekto autorius, nežinoma. Ansamblį sudaro rūmai, žirgyno pastatas, 2 oficinos ir parkas. Rūmai mūriniai dviaukščiai, turi neorenesanso, neoklasicizmo bruožų, centrinius rizalitus, balkonus, paremtus stulpais ir kolonomis. Iš vakarų pusės yra ažūriniai ketaus laiptai, iš pietų pusės – lenkta terasa su baliustrada. Patalpų išplanavimas anfiladinis. Interjere gausu lipdinių, drožyba puoštų durų, ornamentais dekoruotų koklių (XIX a. pab. – XX a.pr.). Gamybiniai ir pagalbiniai pastatai buvo pastatyti XVIII a. – XIX a. (dauguma jų – kumetynas, tvartai, kluonas, svirnas, fazanų ferma, vandens malūnas, šiltnamiai ir kiti, t.p. palivarko namas – sunykę). Apie rūmus yra įrengtas gražus parkas. Po Konstantino Pliaterio mirties dvarą paveldėjo jo vyresnioji duktė Olga, kurios vyras buvo Lenkijoje gyvenęs Iljinskis-Kašauskas. Po I-ojo pasaulinio karo (nuo 1918 m.) dvarą valdė jo įgaliotinis D’Erceville. 1924 m. mirus O.Kašauskienei, jis tapo ir jos dukters Marijos globėju. Po 1925 m. žemės reformos dvarui palikta 80 ha norma. Šį dvaro centrą 1934 m. nupirko Žemės ūkio ministerija ir įsteigė čia žemės ūkio mokyklą; vėliau ji pertvarkyta į žemės ūkio technikumą (uždarytas 1977 m.). Netrukus čia buvo įkurti kultūros namai, felčerinis punktas. 1966-1967 m. rūmai buvo suremontuoti pagal architekt. Aldonos Švabauskienės projektą, o 1981 m. perduoti Mažeikių naftos perdirbimo įmonės žinion. Naftininkai prieš kurį laiką šiuos rūmus ėmėsi naujai restauruoti, tačiau šie darbai nebaigti. 1983-1987 m. dvaro parko teritorijoje ši įmonė pastatė profilaktoriumą. Plinkšių architektūros ansamblis ir parkas yra saugomas valstybės, priklauso Plinkšių kraštovaizdžio draustiniui.

Plinkšių dvaro savininkas Konstantinas Pliateris mirė 1899 m. Jis buvo palaidotas parko teritorijoje, ant Plinkšių ežero kranto, rūsiuose, kuriuos išmūrijo jam jau mirus. Per parką į kapines buvo pasodinta ąžuolų, uosių, klevų alėja. Kodėl grafas nebuvo palaidotas kapinėse? Pasakojama, kad jis buvęs bedievis, tad ten jo nepriėmę.
Plinkšių parkas įkurtas XIX a. antroje pusėje rytiniame Plinkšių ežero krante. Plotas 7 ha. Pagrindinėje parko dalyje stovi rūmai, kurių parteris apskritas. Iš rytų pusės buvo padarytas tvenkinėlis. Ežero krante įrengtos terasos. Parkas išplanuotas pagal angliškojo parko principus, pasižymi klasicizmo bruožais. Parko centrinis takas tiesus, bet, priartėjant prie rūmų, jis atsimuša į didelį apvalios formos gėlyną. Šoniniai, laisvai išplanuoti takai apjuosia daugelį skirtingų dydžių gazonų, gėlynų. Parką įrėmina šoniniai lenkti takai, kuriuos matyt padiktavo upelio kontūras. Be jau minėto centrinio tako, parko struktūroje galima įžiūrėti ir daugiau klasicizmo stiliaus liekanų. Pavyzdžiui, sodo takų, pietinės alėjos kryptys veda į rūmus (Prisiminkime Versalio spindulinį kelių subėgimo principą). Parko takai buvę žvyruoti. Nuo šiltnamio pusės – pagal taką – kelią buvusi aukšta medinė tvora, pagal kurią, iš parko pusės, vasarą būdavo statomi dideli mediniai vazonai su aukštomis gėlėmis. Šiuo parku daugelį metų domėjosi Antanas Tauras. 1984 m. sudarytas jo tvarkymo projektas, archit. Nijolė Kazakevičiūtė.

Augmenija. Daugiausia čia yra paprastųjų skroblų, bet nemažai ir kaštonų, liepų, uosių, klevų. Įspūdingai atrodo kelios vakarinių tujų grupės, trys glaustašakiai paprastieji ąžuolai Plinkšių ežeras ir iš jo ištekanti Šerkšnė (apie 15 m aukščio), keturi paprastieji uosio svyruoklės formos medžiai. Yra keli varpinės medlievos krūmai. Be to, čia auga ir retesnių krūminių augalų: alyvos, bekvapis ir darželinis jazminai, žvilgantysis kaulenis, šermukšnialapė lanksvūnė, baltoji sedula, šiurkštusis radastras ir kt. Iš parko paežere eina puiki tuopų, klevų, liepų, šermukšnių alėja. Ja galima prieiti iki Pliaterio kapo. Prie kapo auga du aukšti balzaminiai kėniai, du pilkieji kėniai, kedrinė pušis. Žinoma, šis aprašymas dar negali pilnai charakterizuoti augmenijos, kokia čia buvo XIX a. pabaigoje. Dalis, ypač atvežtinių medžių, krūmynų galėjo išnykti, naujų medžių galėjo pasodinti buv. žemės ūkio mokyklos auklėtiniai. Kad čia nemažų pakeitimų padarė vėlesni šeimininkai, rodo šie faktai: iš ežero pusės šlaite buvo iškastas tiesus takas, jame įruoštos pakopos. Priešais rūmus didysis gėlynas suskaidytas takais, jo centre užsodinta klomba; aplink šią klombą prisodinta tujų, eglaičių. Ir sovietiniais metais parkas buvo tvarkomas mokyklos vadovų iniciatyva, saviveikliniais pagrindais. Centrinis takas buvo apsodintas eglaičių gyvatvore, išpjautos liepos. Per buvusio sodo teritoriją buvo pravestas kelias ir apsodintas eglaitėmis. Pasikeitė ir kelio, einančio nuo oficinų iki Baltųjų vartų, vieta. Šlaitas iš ežero pusės buvo suskaidytas takais, lygiagrečiais ežero krantui. Gyventojų pasakojimu, čia buvę prisodinta “bruknienojų, kokius dabar sodina ant kapų”. Prie vandens buvusios pasodintos “mažos raudonos obelaitės”, prie oficinų augusios “didelės alyvos”. Šalia centrinio kelio buvo nedidelis baseinėlis, šalia jo – Marijos, pamynusios žaltį skulptūra. Šis baseinėlis anksčiau buvęs mažesnis. Prie jo, ant pakilimo ir specialiai sukrautų akmenų krūvos, stovinti statula gerai atsispindėjo vandens veidrodyje. Tarybiniais metais prie šios statulos moterys ateidavo giedoti gegužinių giesmių. Tai nepatikę vadovams, ir 1952 m. buvo liepta skulptūrą nuimti (1989 m. atstatyta). Jau prieš karą statulos fone augo nemaži medžiai, kurie sudarė kontrastingą foną, išryškino ją. Yra teigiama, kad prie tvenkinių yra buvusių ir daugiau skulptūrų, bet šiandieniniai gyventojai niekas jų nebeprisimena.
1958 m. Plinkšių parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų.

PLINKŠIŲ EŽERAS

Plinkšių ežeras yra 5 km į pietryčius nuo Sedos. Plotas 346 ha. Ilgis (iš pietų į šiaurę) 5,5 km, didžiausias plotis 1,5 km. Didž. gylis 11,7 m (pietuose), vid. gylis 3,6 m. Kranto linija stambiai vingiuota. Krantai – žema pelkėta terasa, rytiniuose, pietvakariniuose ir šiaurvakariniuose krantuose – pelkėti miškai. Įteka Juodė (iš Gudono ež.), Markija, Domija, Šilupis, Šaltininis upelis, išteka Šerkšnė (Ventos kair. intakas).
1997m. UAB “Mažeikių melioracija’’ pastatė vandens lygio reguliatorių. Senais laikais ežero vandens lygį reguliuodavo Šerkšnės upės malūno užtvanka. Tarybiniais metais senojo malūno vietoje įrengta užtvanka laukų drėkinimui irgi neleido ežero vandenims per daug nusekti. Prasidėjus privatizacijai, kažkas išardė užtvanką ir pagrobė betoninius blokus. Nusekus vandenims, ežero gyvūnijai iškilo pavojus. Pakrantės ėmė sparčiai užželti vandens augalais, ėmė nykti mikroflora. Šie ir kiti faktoriai lėmė būtinybę įrengti ežero vandens lygio reguliatorių. Pirmiausia buvo iškastas nukreipiamasis kanalas, kuriuo pasuko Šerkšnė. Visas užtvankos įrenginys pastatytas iš monolitinio gelžbetonio. Baigus statyti įrengnį, nukreipiamasis kanalas buvo užverstas, Šerkšnės upė grąžinta į senąją vagą, bet dabar jos vandenys jau sutramdyti. 1995 metais į ežerą buvo paleista 4800 karpių, o 1996 – aisiais – 3000 unguriukų. Ežero dugne molingas sapropelis ir dumblingas smėlis. Pakrantėse 20-60 m pločio nendrių ir meldų juosta. Paviršius 110 m virš jūros lygio.

Prie Plinkšių ežero yra šie kaimai: Plinkšės, Užpelkiai, Pamarkija, Paplinkšė, Uikiai. Plinkšių ežeras priklauso Plinkšių kraštovaizdžio draustiniui.

Tarp Plinkšių ežero ir Sruojos upės yra istorinis Mergų piliakalnis. Ši vieta gilioje senovėje buvusi labai įtvirtinta; įruošta požeminių urvų – slėptuvių sistema. Kai XVII a. Žemaičių žemę užplūdo švedai ir žiauriai niokojo kraštą, piliakalnio slėptuvėje pasislėpusios apylinkės merginos ir jaunos moterys. Švedai buvę nustebinti, niekur nerasdami jaunų moterų. Tačiau po kiek laiko jiems slėptuvę susekti. Jie užvertę urvo angą ir palaidoję apie 2000 merginų ir jaunų moterų. Nuo to laiko šis kalnas Mergų kalnu vadinamas. Žuvusiųjų atminimui ant jo pastatyta koplyčia. Piliakalnio papėdėje yra šaltinis, kurio vandeniu žmonės akis gydydavo.
Sedos valsčiuje yra gimę ir gyvenę šie rašytojai, visuomenės veikėjai, kultūrininkai: Vladimiras Gadonas, Ignas Kulbinskis, teol. mag. Tada Juzumas, prof. kun. Jonas Domaševičius, kun. Leonas Mantvydas.

PLINKŠĖS
Miestelis, kurį labiausiai garsina nuostabios Plinkšių ežero pakrantės, prie ežero, stovintys Platerių rūmai ir šalia jų veikiantys poilsio namai-viešbutis.
XVI a. pabaigoje šios apylinkės priklausė Gruževskių giminei. XVIII a., jų šeimininku tapo T. Dluskis. Nuo XIX a. pradžios Plinkšėse šeimininkavo Broel-Plateriai. Tuo metu Plinkšės priklausė Ketūnų-Gardų dvarui, kurio centras buvo Šateikiuose.
Pirmosios žinios apie Plinkšių dvarą mus pasiekia iš 1717 m. Pagal išlikusius rašytinius šaltinius priimta sakyti, kadl ežero pakrantėje stovinčius dviejų aukštų renesansinius Plinkšių dvaro rūmus pastatė Konstantinas Broel Plateris (gimė 1847 m. Šateikiuose, mirė 1899 m. Plinkšėse). Manoma, kad iš karto po vedybų (apie 1870 m.) jis Plinkšėse ėmė rengtis savo rezidenciją. Spėjama, kad rūmų statybos darbams vadovavo vokietis Rozenbankas iš Liepojos. Kas yra projekto autorius, nežinoma. Apie rūmus buvo įrengtas gražus parkas. Platerio sodybą sudarė trys dalys: reprezentacinis dvaro branduolys, sodas ir ūkinė dalis. Po Konstantino Platerio mirties dvarą paveldėjo jo vyresnioji dukra Olga, kurios vyras buvo Lenkijoje gyvenęs Iljinskis-Kašauskas. Po I-ojo pasaulinio karo (nuo 1918 m.) dvarą valdė jo įgaliotinis D’Ersevilis. Kai O. Kašauskienė mirė, jis tapo ir jos dukters Marijos globėju. 1934 m. dvaro centrą nusipirko Žemės ūkio ministerija ir čia įsteigė Žemės ūkio mokyklą (vėliau ji reorganizuota į technikumą, kuris 1977 m. uždarytas). 1981 m. dvaro kompleksas perduotas „Mažeikių naftos” įmonei. 1983-1987 m. dvaro parko teritorijoje ši įmonė pastatė profiloktoriumą.
Iki šiol geriausiai iš dvaro ansamblio yra išlikusi reprezentacinė jo dalis. Čia rūmai, peizažinis parkas, pagrindiniai – Baltieji – vartai. Vakarinėje pusėje, išėjus pro Žaliuosius vartus, ant kalvelės, Plinkšių ežero pakrantėje, iš švedų laikų išlikusios kapinaitės. Jose ilsisi ir Plinkšių rūmų šeimininko Konstantino Platerio palaikai.
Paskutiniaisiais metais centriniai Plinkšių dvaro rūmai pradėti restauruoti, tačiau trūkstant lėšų, šių darbų niekaip neįstengiama užbaigti. Daugelis kitų senųjų dvaro pastatų jau visai baigia sunykti. Maloniai nuteikia tik gražiai tvarkomas senasis Plinkšių parkas.

Grūstė

Grūstės kaimas yra tuojau į pietus nuo Renavos, 5 km. į šiaurės vakarus nuo Sedos, kairiajame Varduvos krante, prie Sedos – Skuodo kelio.
Tai sena vietovė, minima XIII a. Dabartinis Grūsties kaimas sutapatinamas su senuoju Grūstės valsčiumi, o kartais ir buvusiu, bet dabar išnykusiu Bareikių miestu. Pagal žmonių pasakojimus, šis miestas buvęs dabartinių Grūstės kapų vietoje; jame buvusios net 3 bažnyčios.
1806m. Grūstėje pastatyta Romos katalikų koplyčia, kurią 1880m. parapiečiai atstatė. Priklausė Sedos bažnyčiai.
Po II pasaulinio karo Grūstė priskirta Mažeikių rajono Renavos apylinkei. Yra mokykla, malūnas; 1959m. 345 gyventojai.

Leave a Comment