ĮVADAS
Sprendimų priėmimas – bet kurios organizacijos valdymo sudėtinė dalis. Dar daugiau – tai vienas esminių, kaip specifinės personalo kategorijos, veiklos elementų. Vadovo sugebėjimas priimti valdymo sprendimus žymia dalimi nulemia sėkmingą organizacijos funkcionavimą ir vystymą.Darbas organizacijose kas dieną reikalauja priimti sprendimus. Kai kurie jų turi būti priimti individualiai, kai kurie kolektyve. Individualius sprendimus dažniausia turi priimti tie žmonės, kuriuos tai daryti įpareigoja oficialios pareigos organizacijoje, tam tikra padėtis hierarchijoje.Smarkiai besikeičiančiame pasaulyje mažai kas lieka nepakitę ilgesnį laiką. Tad ir valdymo specialistų darbe dažnai tenka susidurti su neapibrėžtumu, kai neaišku, kaip ir kada pasikeis esama situacija, kokios bus šiandienos sprendimo pasekmės rytoj ar kitais metais. Tačiau net ir tokiomis akivaizdžiai nepalankiomis sąlygomis reikia priiminėti įvairaus reikšmingumo sprendimus.Kuriant naują įmonę ar ruošiantis gaminti naujus, rinkos poreikius atitinkančius gaminius, pirmiausia reikia išmokti šį procesą valdyti.Suvokdami savo atsakomybę prieš kolegas ir visą organizaciją, sprendimus priimantys asmenys stengiasi, kad neapibrėžtumas kuo mažiau įtakotų jų sprendimų efektyvumą, ir kad sprendimai kuo geriau atitiktų organizacijos tikslus.
Darbo tikslas – išsaiškinti kokią svarbą užima sprendimų priėmimas.Darbo uždaviniai: apžvelgti sprendimų priėmimo prigimtį ir reikšmę apžvelgti iš ko susideda pagrindinis racionalus sprendimų priėmimo procesas apžvelgti kokie yra sprendimų tipai apžvelgti sprendimus ir jų vietą valdymo procese apžvelgti kokie yra sprendimų priėmimo procesų etapai
1. Sprendimų priėmimo prigimtis ir reikšmėSprendimus mes priimame ne sistemingai nors valdytojų sprendimai taip pat ne sistemingi. Atsakomybė už svarbų organizacijų sprendimų priėmimą sunki našta ypač aštriai pasireiškianti aukščiausio valdymo lygyje. Vadovas negali priimti sprendimo neapgalvotai, tam reikia žinių. Atskirai paėmus sprendimo priėmimo procese vadovas vaidina keturis vaidmenis:
1) entraprenerio; 2) specialisto, kuris reguliuoja įvairius sutrikimus darbe; 3) išteklių skirstytojo; 4) kompromiso specialisto.1.1 Kiekvienai valdymo funkcijai taip pat būdingi tam tikri tipiniai sprendimai:1) planavimo stadijos procese; 2) veiklos organizavimas; 3) motyvavimas; 4) kontrolė; Svarbūs sprendimų priėmimo proceso elementai yra žmonių santykiai ir laikas.priimant sprendimus labai svarbūs kitų sprendėjų sprendimai. Sprendimo priėmimas susieja organizacijos dabartį su ateitimi.1.2 Pagrindinis racionalus sprendimo priėmimo procesas susideda :1. situacijos ištyrimas;2. alternatyvų formavimas;3. alternatyvų įvertinimas ir parinkimas geriausios iš tinkamų;4. įgyvendinimas ir kontrolė (alternatyvų).
1. Planavimas valdymo procese:1. Planavimo sąvoka.2. Organizacijos tikslai.3. Planavimo tipai.4. Organizacijos strategijos sąvoka.
Planavimas nėra vien tik planų sudarymo procesas, jo sąvoka platesnė. Tai būdai kurių pagalba vadovybė sutelkia visų organizacijos narių pastangas organizacijos tikslų įgyvendinimui.
Susideda iš dviejų stadijų:1) organizacijos tikslų nustatymo;2) priemonių tiems tikslams įgyvendinti parinkimo.
2. Organizacijos tikslai svarbūs dėl šių priežasčių:
1) suteikia veiklai kryptingumą;2) padeda sutelkti pastangas;3) yra orientyras organizacijos planams ir sprendimams;4) padeda įvertinti pažangą.
Tikslai bus planavimo dalis, jeigu jie teisingai: suformuluoti, apie juos suformuoti visi žemesni vadovai ir darbuotojai. Ir skatinamas jų įvykdymas, informuojant apie vykdymo eigą. Organizacijos valdomos pagal du planų tipus: strateginius ir operatyvinius. Abu planų tipai susiję su esminiais santykiais, kurių pagalba siekiama tikslų.Strateginiai – apima santykius tarp žmonių, ne tik organizacijoje, bet ir su žmonėmis kitose organizacijose.Operatyvūs – susiję su žmonių santykiais organizacijos viduje. Strateginiai planai atspindi supančios aplinkos pokyčius ir padeda susitaikyti prie jos. Jie numato kaip veikti atsakant į kitų veiksmus.Strateginiai planai dar skiriasi nuo operatyvinių laiko horizontu ir detalumo lygiu.“Strategija” kilęs iš graikų kalbos “stratege” reiškiančio mokslą ir meną būti generolu .
Šiuolaikinės organizacijos susiduria su dviem pagrindinėm problemom: greiti pokyčiai tarp organizacijos ir aplinkos; greitas šiuolaikinės organizacijos augimas ir jų tapimas sudėtingesnėm. Sprendžiant šias problemas pradeda formuotis strateginės planavimas, o vėliau strateginis – valdymo požiūris.
Galvojant apie ilgalaikius tikslus ir tai kaip tie tikslai bus įgyvendinti; pirma reikia išsiugdyti sugebėjimą adaptuotis prie greitai kintančių išorės sąlygų. Galima sakyti kad strategija – tai bandymas įtraukti į ją supančią aplinką.Strateginį valdymą sudaro du etapai:
1) strategijos įgyvendinimas – tai tikslų nustatymas ir strategijos formulavimas.2) Strategijos įgyvendinimas, t.y. remiantis planavimu priimami veiksmai įgyvendinant tą strategiją arba tikslų siekimo būdai.
Strategijos susiję su administravimu ir kontrole.Išskiriami trys strategijos lygiai:
1. korporacijos lygis2. verslo vienetas – vienos paslaugos lygis.3. Funkcinio lygio strategija.
1. Suformuoja aukščiausio lygio vadovai, daugiau nei vieno verslo vienetų interesams ir veiklai prižiūrėti. Svarbiausias šio lygio klausimas: kokie verslo tikslai ir ateities planai, kaip paskirstyti išteklius šiems tikslams pasiekti.
2. Dar vadinama verslo linijos strategija susijusi su atskiro verslo interesu ir veiklos valdymo klausimu: kaip verslas konkuruos rinkoje, kokius klientus teks aptarnauti, kaip paskirstyti išteklius.
3. Iš jų atsiranda operatyviniai planai.
2. Sprendimų priėmimas1) sprendinių priėmimo prigimtis ir reikšmė 2) problemų ir galimybių nustatymas3) sprendinių tipai ir jų priėmimo būdai
Kompetencija priimant sprendimus daugiau negu kas nors kita, pvz. Mokėjimas kontaktuoti skiria gerą menedžerį nuo blogo.
Sprendimų priėmimo procese vadovas vaidina kelis vaidmenis:1. specialisto, kuris reguliuoja įvairius sutrikimus darbe;2. išteklių skirstytojo;3. kompromiso skirstytojo;
Kiekvienai valdymo f-jai taip pat būdingi tam tikri tipiniai sprendimai.
Planavimo stadijos procese:1. sprendimo dėl biznio misijos, dėl svarbiausių uždavinių;2. dėl tikslų aplinkos veiksnių pokyčių ir įtakos organizacijai;3. dėl tikslų pasiekimo strategijos ir taktikos;
Veiklos organizavimas:1. kaip struktūrizuoti organizacijos darbą ( kokie blokai, skyriai ir pan.);2. kokius sprendimo priėmimus patikėti tam tikro lygio vadovams;3. ar verta keisti organizaciją dėl aplinkos.
Motyvavimas :1. ko labiausiai reikia pavaldiniams;2. kokiu mastu jų poreikiai patenkinami siekiant organizacijos tikslų;
Kontrolė:1. kaip matuoti darbo rezultatus;2. kaip dažnai vertinti rezultatus;
3. kokie rezultatai siekiant tikslo.Svarbūs sprendimų priėmimo proceso elementai yra žmonių santykiai ir laikas. Priimant sprendimus labai svarbus kitų sprendėjų sprendiniai (jie neturi keistis). Kaip sprendimas paveiks konkurentus ir pan.
Sprendimo priėmimas susieja organizacijas dabartį su ateitimi. Sprendimo priėmimas remiasi praeitimi. Ir teigiama ir neigiama ankstesnė praeitis vaidina žymų vaidmenį nustatant pasirinkimo projektus. Sprendinių priėmimas susijęs su problemų ir galimybių nustatymu. Tai ir iškyla klausimas, kas yra problema?
Problema tai sunkumai, kuriuos reikia įveikti. Yra dvi nuomonės problemos supratimo klausimu:
1. problema atsiranda tada, kai neįvyksta tai kas turėjo įvykti.2. Kaip problema suprantama potenciali galimybė.
Pirmiausia ir reikia teisingai nustatyti problemą. Sakoma nustatyti , tai reiškia pusiau išspręsti. Nukrypimas nuo ankstesnės padėties, plano, pelno, kiti aplinkos elementai. Sukelia vadovui tam tikrų problemų. Vartotojai skundžiasi darbuotojų atsistatydinimais, konkurentų veikla.Priežasčių nustatymas. Nustatant priežastis reikia išanalizuoti rinką, pasikviesti konsultantą su darbuotojais, su pirkėjais atlikti apklausą. Ne formalūs pokalbiai. Tradicinėje organizacijoje svarbiausia buvo problemos sprendimas modernioje didžiausias dėmesys skiriamas galimybių nustatymui3. Sprendimų tipai (programuojami ir neprogramuojami)Programuojami sprendimai priimami pagal tam tikrą procedūrą ar taisykles supaprastinančias sprendimų priėmimą tam tikrose pasikartojančiose situacijose. Taip taupomas laikas. Neprogramuojami sprendimai būtini naujose situacijose, kurių nebuvo ankščiau, kurios susiję su nežinomais veiksniais, kurių neįmanoma iš anksto nustatyti ar numatyti. Tokie sprendimai paprastai priimami nustatant organizacijos tikslus, atnaujinant, modifikuojant, kuriant naują produktą, tobulinant valdymo struktūrą. Praktikoje absoliučiai programuojamų ir neprogramuojamų sprendimų nėra. Kylant hierarchijos laiptais nuo žemiausių vadovų iki aukščiausių, neprogramuotų sprendimų gausėja.
3.1 Kompromisai
Svarbu pažymėti , kad visi sprendimai turi neigiamų pasekmių, taigi visiškai gero sprendimo priimti negalima. Dėl šios priežasties organizaciją reikia nagrinėti sistemiškai ir nustatyti sprendimo pasekmes visoms jos dalims. Kad iš galutinio tikslo jis būtų geriausias, sprendimų priėmimo situacijas skirstomos pagal skalę, nuo tikrumo iki netikrumo. Tikrumas, kai žinomas tikslas, tiksli, įvertinama ir patikima informacija apie visų svarstomų alternatyvų rezultatus.
3.2 RizikaRizikuojama tuomet, kai negalima tiksliai numatyti alternatyvaus rezultato, bet turima pakankamai informacijos nuspręsti tikimybei. Netikrumas yra tada, kai mažai arba nieko nežinoma apie alternatyvas ar jų pasekmes. Dažniausiai netikrumo šaltinis yra išorinės sąlygos. Vadovai priima sprendimus, o tai yra psichologinis procesas. Žmogaus elgesys ne visada logiškas, todėl sprendinių priėmimo būdai svyruoja nuo spontaniškų iki absoliučiai logiškų. Jie gali būti intensyvūs, pagrįsti, tam tikrais vertimais, lyginimais ir racionalūs. Intensyvūs sprendiniai grindžiami tik nuojauta jog jis teisingas. Sprendimai paremti tam tikrais vertinimais, tai pasirinkimas, kurį lemia žinios ar sukaupta patirtis. Jis naudojamas todėl , kad dauguma situacijų organizacijose kartojasi.4. Sprendimai ir jų vieta valdymo procese
Esama labai aiškios priklausomybės tarp priimamų sprendimų kokybės ir valdomo proceso, o kartu ir visos įmonės veiklos efektyvumo.Spręsti – tai reiškia rinktis iš dviejų ar daugiau veiklos galimybių. Pats sprendimo procesas nebūtinai turi apimti ir sprendimo alternatyvų parengimą, tačiau dažniausiai tai taip pat priskiriama sprendimo procesui. Neretai nuo sprendimo priėmimo neatsiejamas ir jo realizavimas.Tačiau tai nereiškia, kad šie procesai būtinai turi būti atliekami tų pačių asmenų. Sprendimo priėmimo objektas yra valdoma sistema. Valdymo sprendimas priimamas tada, kai norima ir esama valdomo objekto būklė skiriasi.Priimant sprendimą, susiduriama su daugeliu daugiau ar mažiau priimtų alternatyvų. Tuo valdymo sprendimas skiriasi nuo matematikos uždavinio sprendimo, kur galimas tik vienas atsakymas. Priimant sprendimą, privalu derinti mokslinį ir kūrybinį pradą. Mokslinis pradas padeda įvertinti labai aiškius priežastinius ryšius, kuriuos galima išreikšti matematikos formulėmis, padeda atspindėti kūrybinį – tikimybinį – dinamišką besikeičiančio proceso charakterį.Paprastai susiduriama su daugeliu veiklos galimybių ir visas įvertinti gana sunku, todėl pirmame etape dažniausiai atmetamos akivaizdžiai netinkamos alternatyvos. Norint parinkti tinkamiausią, reikia turėti atrankos kriterijus. Jei esama aiškių kriterijų ir informacija patikima, alternatyvą parinkti nesunku. Visada priimant sprendimą, labai svarbus yra jį priimantis asmuo. Sprendimai rinkos sąlygomis – rizikingi sprendimai. Visada pasirengęs rizikuoti vadovas tikisi didelio pasisekimo. Nerizikuojantis tenkinasi minimalia sėkme.
Yra suformuluotos gana griežtos sprendimo priėmimo taisyklės, tačiau patartina vadovautis pačiais bendriausiais reikalavimais.1. Sprendimas turi būti kryptingas, t.y. orientuotas į sprendžiamą problemą.2. Būti teisėtas, t.y. priimtas laikantis veikiančių įstatymų ir įgaliojimų.3. Būti savalaikis, t.y. nei per ankstyvas, nei per vėlyvas.4. Būti nepriekaištingas, t.y. suderintas su kitais sistemoje priimamais sprendimais.5. Būti aiškus, lakoniškas, vienareikšmis.6. Sprendimai naujoje, nepažįstamoje srityje reikalauja ypatingo pagrindimo.7. Priimant skubų sprendimą privalu:8. remtis tuo, kas žinoma, patirta;9. remtis patikima informacija, o ne spekuliacijomis;10. ieškoti teorijos, aiškinančios proceso esmę ir lengvinančios sprendimo priėmimą;11. nebijoti remtis intuicija, jei trūksta objektyvios informacijos ar teorinių žinių;12. priimtus sprendimus įgyvendinti ryžtingai, neleidžiant abejoti jų teisingumu.
Nors sprendimai būna labai įvairūs, tačiau jie turi ir kai kurių bendrų bruožų bei dėsningumų. Kiekvienam sprendimui būdingas turinys, nusakantis sprendimo esmę, ir organizacinė dalis, nusakanti įgyvendinimo veiksmų turinį ir eigą, vykdytoją, koordinavimo, atsiskaitymo tvarką ir terminus.Valdymo sprendimai klasifikuojami pagal įvairius požymius.Pagal sprendžiamos problemos mastą skiriami bendrieji, daliniai, lokaliniai, strateginiai, taktiniai sprendimai.Pagal pasikartojimo dažnumą skiriami standartiniai – programuojami ir unikalūs – neprogramuojami sprendimai.Pagal turimos informacijos apimtį skiriami tokie sprendimai:1. Tikrumo būsenoje priimti sprendimai, kai visos alternatyvos ir veikiančios sąlygos yra žinomos;2. Rizikos būsenoje priimti sprendimai, kai sąlygos ir su jomis susijusios alternatyvos yra tikimybinės;3. Netikrumo būsenoje priimti sprendimai, kai žinomos ne visos sąlygos ir dėl to alternatyvos gali būti nepagrįstos.
5. Sprendimo priėmimo etapai
Kad sprendimas būtų sėkmingas, reikia žinoti jo struktūrą. Labai dažnai skiriamos dvi stadijos – norų formavimo ir norų įgyvendinimo. Jau sprendimo priėmimo metu svarstomos sprendimo įgyvendinimo galimybės, t.y. užtikrinamas jo realumas. Labai svarbu pasiekti, kad sprendimas nebūtų formalus, jis turi sutapti su kolektyvo norais, nes kaip tik jiems teks jį įdiegti. Jei šito nepaisoma, net gerą sprendimą įgyvendinant galima susidurti su didelėmis problemomis. Skiriami šie pagrindiniai valdymo sprendimo priėmimo etapai:
1. Situacijos analizė ir problemos formulavimas, identifikuojama situacija, nustatomi nukrypimai nuo norimos būklės, suformuluojama ir destruktūrizuojama problema.2. Alternatyvų parinkimas, suformuluojamos galimos sprendimo alternatyvos.3. Alternatyvų analizė, kiekviena alternatyva įvertinama pagal sprendimo efektyvumo kriterijus.4. Alternatyvų atranka, įvertinamas alternatyvų optimalumas, užfiksuojamas sprendimas, parengiamas detalus jo realizavimo planas.5. Alternatyvos diegimas, nustatomi terminai ir atsakingi vykdytojai, pateikiamos užduotys, nustatoma jų vykdymo kontrolė.Kiekvienas sprendimas prasideda problemos studijomis. Susipažįstama su problema ir nustatomas sprendimo būtinumas. Tam tikslui reikia išsamiai susipažinti su aplinka ir įmonės situacija. Bendradarbiai į šį procesą įtraukiami, reminatis organizacijoje sukurtų dalyvavimo pasiūlymuose mechanizmu. Čia susiduriama su informacijos problema. Turima informacija nulemia problemą. Antra vertus, problema sąlygoja reikalingos informacijos šaltinius ir apimtį. Kitaip sakant, be informacijos nėra problemos, o be problemos neaišku kokios reikia informacijos.Surinkus informaciją ir suformulavus problemą, pradedama alternatyvų kūrimo stadija. Kuo sudėtingesnė problema, tuo daugiau tenka parengti alternatyvų. Čia svarbus vaidmuo tenka sprendžiamos problemos alternatyvų rengimo metodams. Naujos problemos sprendžiamos naujais metodais, senos – tradiciniais, remiantis analogiškais sprendimais.Suformuluotos alternatyvos turi būti įvertintos. Tai galima kokybiškai atlikti turint tik aiškiai suformuluotus tikslus. Jei yra keli tarpusavį konkuruojantys tikslai, alternatyvas parinkti sunkiau, nes dažniausiai nė viena alternatyva nėra optimali visų tikslų požiūriu. Parenkant alternatyvas reikia paisyti ir efektyvumo kriterijų: pelno, darbuotojų gerovės, užimtos rinkos dalies ir t.t.Vėliau prasideda norų įgyvendinimo stadija. Čia labai svarbu sužadinti darbuotojų aktyvumą. Sudarius sprendimo įgyvendinimo planą, reikia pasiekti, kad realizuojant sprendimą kiekvienas vykdytojas žinotų savo funkcijas ir būtų suinteresuotas jas vykdyti. Labai svarbu tinkamai pateikti veiklos nurodymus: darbų metodų aprašymus, darbų technologijas, raštiškus ar žodinius nurodymus. Nurodymuose atsispindi formalusis sprendimo įgyvendinimo aspektas. Tačiau to nepakanka. Kiekvienas bendradarbis turi būti motyvuotas t.y. turi būti sukurti stimulai, kurie taip paveiktų bendradarbio vidinius procesus, kad šie skatintų išorinę jo veiklą bei įmonei reikalingą veiklą. Sprendimo vykdymas reikalauja kontrolės. Kontroliuojant palyginama norima ir esamoji padėtis ir tuo pagrindu koreguojama.
Valdymo sprendimo priėmimo procesas atliekamas tam tikra veiksmų eilės tvarka
1. Valdymo sprendimo situacijos įvardinimas apima norimo pasiekti tikslo formulavimą2. Valdymo sprendimo paruošimas Jį sudaro: valdymo sprendimo situacijos analizė (detalios informacijos pagrindu) sprendimų kriterijų ir apribojimų identifikavimas, galimų sprendimų variantų įvardijimas, jų įvardijimas pagal išskirtus kriterijus ir apribojimus, galimų rezultatų ir pasekmių aptarimas3. Valdymo sprendimų priėmimas apima galutinį valdymo sprendimo suformulavimą ir įforminimą.4. Valdymo sprendimo realizavimas Jį sudaro: užduočių vykdytojams paskirstymas, realizavimas, paaiškinimas ir galutinis suformulavimas, užduočių įvykdymo terminų ir atsakomybės nustatymas, realizavimo sąlygų sukūrimas, materialistinis – techninis ir finansinis aprūpinimas.5. Valdymo sprendimo įgyvendinimo kontrolė ir įvertinimas Jį sudaro: einamųjų darbo rezultatų apskaita, išlaidų apskaita, terminų kontrolė, sprendimo įgyvendinimo proceso reguliavimas, galutinio rezultato įvertinimas.
6. Formalūs sprendimo priėmimo būdaiSprendimo priėmimas sudėtingas procesas, kuriame naudojami įvairūs būdai. Skiriama įprastinė sprendimo priėmimo technika, paremta buhalterine apskaita, balansu, operatyvine apskaita, kaštų kalkuliacijomis ir pan., ir moderni sprendimo priėmimo technika, kurioje yra tokios būdų grupės:1. Informacijos rinkimo: interviu, apklausa, atrankiniai tyrimai;2. Analizės: sisteminė analizė, scenarijų tinklinio planavimo, funkcinės – vertinės analizės, ekspertiniai;3. Kūrybiniai: asmenų šarmo (atakos), sinektikos, morfologinės analizės;4. Prognozavimo: matematinio-statistinio, analogijos;5. Įvertinimo: ekspertiniai įvertinimai, kaštų naudos analizė:6. Sprendimo: matematiniai sprendimo būdai, sprendimo taisyklės nežinomybėje, sprendimo lentelių technika, tikslų medžio sudarymas;7. Grafiniai;8. Argumentacijos: problemos pateikimo, derėjimosi.
Daugelis šių būdų: funkcinės – vertinės analizės, matematiniai statistiniai prognozavimo, kaštų – naudos analizė.
IŠVADOS
Priimti valdymo sprendimą reiškia pasirinkti vieną iš kelių galimų veikimo būdų. Kiekvienas sprendimas turi artinti organizaciją prie užsibrėžto tikslo, dėl to valdymo sprendimai turi būti realūs, iš tikrųjų įgyvendinami. Rasti visapusiškai gerą sprendimo variantą labai sunku. Valdymo sprendimų priėmimas yra psichologinis procesas, kuris remiasi ir logika, ir jausmais. Taip pat valdymo specialistų intuicija. Vadovai mano, kad jie yra teisingi, kad jų intuicija nepaveda ir dažniausiai nesigilina į situaciją. Siekiant išvengti klaidų, visi valdymo sprendimai turėtų būti paremti samprotavimais, tyrimais, logika. Tačiau toks sprendimas ilgiau užtrunka, brangiau kainuoja ir praktikoje jie rečiau kuriami.
Tiek priimant valdymo sprendimus, tiek juos įgyvendinant reiškiasi per daugelį kartų sukaupta žmonių patirtis, gyvenimo būdas, papročiai, tikėjimas ir kiti veiksniai. Valdymo sprendimų priėmimą atspindi žmonių socialinis elgesys. Šis elgesys labiausiai ir atsispindi vadyboje, valdymo sprendimų formavime ir jų įgyvendinime. Negatyvius reiškinius, priimant valdymo sprendimus, nulemia ir permainų situacija, ir istorinės kultūrinės šaknys, genetiniai kodai. Dauguma šių dienų reiškinių buvo užprogramuoti daug anksčiau kitose visuomenės raidos formacijose. Didelę įtaką valdymo sprendimui priimti, tame tarpe ir negatyviniams reiškiniams, daro gyventojų būdas, papročiai ir tikėjimas.Visos grupinių sprendimų priėmimo valdymo teorijos yra bendro pobūdžio ir neatsako į daugelį klasuimų, iškylančių priimant efektyvius (optimalius) grupinius sprendimus sutarimui pasiekti. Šios teorijos neįvertina vieno iš grupės narių, ypač grupės vadovo, kuris naudojasi teisėta valdžia, o jai dauguma žmonių nedvejodami paklūsta, nes bijo ar nenori kritikuoti dėl galimo spaudimo (valdžios, harizmatinio ar kitų priežasčių). Tada grupė dirba ne viename socialiniame ar psichologiniame lygmenyje arba paprasčiausiai neturi patirties ir žinių priimti grupinius sprendimus, ypač sutarimu.Taigi vadovavimas efektyvių grupinių sprendimų priėmimo procesui yra nepakankamai teoriškai ištirta ir spręstina problema.LITERATŪRA
1) Wayne Parsons “viešoji politika”, Vilnius, Eurigmas, 20012) J. Frank Yates „sprendimų valdymas“, Kaunas, 20043) Herbert A. Simon „administracinė elgsena“, Vilnius, 2003 4) Stephen P. Robbins „organizacinės elgsenos pagrindai“, poligrafija ir informatika, 20035) http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=30976) http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=30997) http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2773