Pusiau prezidentines sistemos bruozai.Lietuvos priskyrimas pusiau prezidentinei sistemai

Šios temos nagrinėjimą ir gilinimąsi į ją pradėsiu truputėlį iš kito galo, t. y. paanalizuosiu viską iš pradžių. Manau, kad tai būtų tikslingiausia. Taigi visų pirma norėčiau atskleisti valstybės formos sąvokos esmę, o ji atskleidžia, kaip valdžia valstybėje organizuojama, kaip ji išdėstoma teritoriniu pobūdžiu, kokiais principais vadovaujamasi jos veikloje, kokiais būdais ši valdžia įgyvendinama. Valstybės forma yra atskleidžiama per: valstybės valdymo formą (monarchijos, respublikos: parlamentinės, prezidentinės, pusiau prezidentinės), valstybės sandaros formą (unitarinės ir federacinės) ir politinį režimą (demokratinės ir nedemokratinės: autoritarinės, to otalitarinės). Kadangi mano nagrinėjama tema yra pusiau prezidentizmas, o tai jau yra valstybės – respublikos – valdymo forma. Valstybės valdymo formos esmė yra tokia, kad tai yra valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, šių institucijų tarpusavio santykių principai.
o Pusiau prezidentizmas yra kryžkelėje tarp prezidentinių ir parlamentinių sistemų, turintis šių abiejų sistemų bruožų. Anot Sartori, prie šios pusiau prezidentizmo formos palinksta dažniausiai šalys, kurios nusivylė grynuoju prezidentizmu ar parlamentarizmu. Pusiau prezidentizmą (m mišriąją sistemą) jis pradeda analizuoti ir interpretuoti pradedant prezidentizmu, o ne parlamentarizmu. Taip jam pasirodė lengviau išdėstoma ir suprantama. Atrastas ir bendrumas tarp prezidentizmo ir pusiau prezidentizmo – tai visuotinai renkamas prezidentas arba bent prezidentas, kuris nėra renkamas parlamente ir parlamento. Be

et tai ko gero vienintelis bendrumas atrastas Sartorio, nes iš tikrųjų šios abi formos yra nutolusios viena nuo kitos ir reiškia kitą esmę. Pusiau prezidentizmas dalija prezidentizmą perpus. O prezidentinėse sistemose nuo parlamento kišimosi prezidentą saugo bei izoliuoja valdžių padalijimo principas. Pusiau prezidentinės sistemos veikia valdžios bendrumo pagrindu: prezidentas turi dalytis valdžia su ministru pirmininku, o ministras pirmininkas savo ruožtu privalo užtikrinti nuolatinę parlamento paramą. Vienas svarbiausių pusiau prezidentizmo bruožų – tai dualistinė valdžios struktūra, bet kuri pusiau prezidentinė konstitucija turi nustatyti kokią nors prezidento, kuris yra valstybės vadovas, ir ministro pirmininko, kuris vadovauja vyriausybei diarchiją. Sartori teigia atradęs pusiau prezidentizmui gerą atvejį, t. y. Prancūzijos Penktąją Respubliką, kuri tebeegzistuoja ir dabar. Šio pavyzdžio jis neleidžia niekam kritikuoti ir aktyviai jį gi ina, tam pateikdamas svarių argumentų. Į Duverger teiginį, kad prancūziškasis pusiau prezidentizmas yra ne kas kita, kaip prezidentizmo ( kai prezidento ir parlamento daugumos sutampa) ir parlamentarizmo ( kai jos nesutampa) kaita. Kritikuodamas šį teiginį, jis pateikia du savo argumentus: pirma, kad šiame teiginyje pusiau prezidentizmas pernelyg sureikšminamas. Neturinčio daugumos prezidento negalima prilyginti tipiškam parlamentinės sistemos prezidentui. Šiam argumentui paremti jis pateikia tinkamą pavyzdį su Prancūzijos mažumos prezidentu, kuris netampa vien nominaliu vadovu, o išlieka savo tiesioginį legitimumą turintis prezidentas, be to tokiam prezidentui ko
onstitucija suteikia tokias prerogatyvas, kokias parlamento išrinkti prezidentai retai kada turi, jeigu išvis turi. Antras argumentas yra tai, kad Duverger teiginyje jis atranda mintį, kad reikalas yra turimas ne su tikra sistema. Ir tai Sartori pavadina milžinišku nesusipratimu, nes kaita juk reiškia perėjimą nuo vieno dalyko prie kito, tuo tarpu svyravimas – tai judesiai sistemos viduje. Svyruodamas tas kažkas lieka savimi. Taigi, anot Sartori, pusiau prezidentizmas išsirutulioja į tikrai mišrią sistemą, grindžiamą lanksčia dualistinės valdžios struktūra, t. y. dvigalve vykdomąja valdžia, kurios “pirmoji galva” svyruoja kintant daugumos kombinacijoms. Kai dauguma yra vieninga, prezidentas aiškiai dominuoja ministro pirmininko atžvilgiu. Ir priešingai, kai dauguma yra pasidalijusi, dominuoja būtent savosios parlamento daugumos palaikomas ministras pirmininkas – taip pat ir dėl to, kad formalioji konstitucija palaiko pretenzijas valdyti savarankiškai. Sartori be Prancūzijos Penktosios Respublikos pusiau prezidentizmui dar priskiria ir Veimaro Vokietiją, Portugaliją, Šri Lanką, Suomiją. Tam, kad pasidarytų aiškiau Sartori pusiau prezidentizmą apibūdina kaip politinę sistemą, kuriai būdingos visos šios savybės arba bruožai:
o Valstybės vadovas – prezidentas- yra nustatytai kadencijai renkamas – tiesiogiai arba netiesiogiai – visuotiniu balsavimu.
o Valstybės vadovas vykdomąja valdžia dalijasi su ministru pirmininku, šitaip būdamas dalis dualistinės valdžios struktūros, kurios trys skiriamieji kriterijai yra:
o Prezidentas yra nepriklausomas nuo parlamento, bet neturi teisės valdyti vienas arba tiesiogiai, o dėl to jo va
alia turi būti pareiškiama bei perteikiama tarpininkaujant vyriausybei.
o Ir atvirkščiai, ministras pirmininkas bei jo kabinetas yra nepriklausomi nuo prezidento, nes jie priklauso nuo parlamento: jie paklūsta parlamento pasitikėjimui arba nepasitikėjimui (Arba ir vienam, ir kitam) ir bet kuriuo atveju yra reikalingi parlamento daugumos paramos.
o Pusiau prezidentizmo dualistinė valdžios struktūra vykdomojoje valdžioje leidžia įvairias galių pusiausvyras bei dominavimo poslinkius, griežtai laikantis sąlygos, kad yra išlaikytas vykdomosios valdžios kiekvienos sudedamosios dalies “autonomijos potencialas”.
Sartori neneigia, kad mišri forma niekuomet nebūna tokia paprasta kaip gryna forma. Pusiau prezidentizmo apibrėžimas yra sudėtingesnis.
O dabar galima šį bei tą pasakyti ir apie Lietuvą. Lietuvos Konstitucinis Teismas savo nutarime konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Taip pat pabrėžta, kad mūsų valstybės valdymo formai būdinga ir kai kurie vadinamosios mišrios ( pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo – Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje. Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo principas, lemiantis tam tikrą Vyriausybės sudarymo būdą.
Sartorio nuomone,pusiau prezidentizmas yra geriau nei prezidentizmas, nes pusiau prezidentizmas geriau tvarkosi su padalytosiomis daugumomis. Ir šalims, kurios nori atsikratyti grynojo parlamentarizmo ar prezidentizmo, jis pataria visų pirma pereiti į pusiau prezidentizmą.
Taigi pagal Konstitucinio Teismo nutarimą Lietuvos va
alstybės valdymo forma įvardijama kaip pusiau prezidentinė ar parlamentinė (su pusiau prezidentinės elementais).

Leave a Comment