Aktualumas Šios temos aktualumas yra labai didelis, nes šie įvykiai pokarioEuropoje davė pagrindus plėstis Europai, plėstis ekonomikai, sudarytipūsiausvyra tarp Europos valstybių. Įvykiai pokario Eropoje – davė pamatustarptautiniam saugumui užtikrinti, bei sudaryti pasaulyje taiką tarpvalstybių. Veiksmai, atlikti pokario Europoje užkirto kelią TrečiamPasauliniui karui, bei atgaivino visą Europą. Tikslai Tikslai iškelti rašant šį darbą yra šie: 1. Išnagrinėti 1945 – 1990 metų laikotarpius; 2. Pateikti svarbiausius įvykius susijusius su kolektyviniu saugumu ir taikaus sugyvenimo politika pokario Europoje; 3. Pateikti Žymiausių įvykių susijusių su kolektyviniu saugumu ir taikaus sugyvenimo politiką tikslias datas; 4. Įsisavinti šią informaciją pačiam, bei sudaryti šių įvykių santrauką.
Dėstymas
Vokietijos ateitis po Antrojo Pasaulinio karo, bei sąjungininkų konferencija po Antrojo Pasaulinio karo
Sąjungininkų konferencija, skirta pačioms svarbiausioms problemoms spręsti,buvo surengta 1945 m. liepos antroje pusėje Potsdame. Čia JungtinėmsValstijoms pirmą sykį atstovavo Truman; po leiboristų pergalės rinkimuoseChurchillį ir Edeną konferencijos viduryje pakeitė Attlee ir Bevin.Diskusijos diapazonas buvo platus – nuo Lenkijos ir Ispanijos iki Graikijosir Libijos. Bet svarbiausia buvo nu-spręsti Vokietijos ateitį. Dar karometu buvo kuriami planai, kaip pa-daryti, kad Vokietija niekada daugiaunekeltų pavojaus kaimynams ir visam pasauliui. 1944 m. ir vykstant Jaltoskonferencijai beveik niekas neabejojo, kad Vokietiją reikėtų suskaldyti įdaug mažų valstybėlių. Tačiau iki to laiko, kol Vokietija pasidavė, tiekRusija, tiek Vakarų sąjungininkai priėjo prie išvados, kad tie planainerealūs ir nepageidautini. Vokietiją nutarta laikyti vienu ekonominiuvienetu, ją decentralizuoti, bet nesuskaldyti. Panašiai pasikeitė nuomonėir dėl jos ekonomikos. 1944 m. amerikiečiai buvo pasiūlę Vokietijosneindustrializavimo planą. Manyta, kad Vokietija, neturėdama stipriospramonės, negaminsianti ginklų ir negalėsianti sukelti karo. Tačiau šisvadinamasis Morgenthau planas nebuvo priimtas, nes jį rengiant remtasiprielaida, kad būsią nepaprastai sunku nusmukdyti Vokietiją, o Vokietijaikapituliavus paaiškėjo, kad ji kurkas labiau nusilpusi, negu sąjungininkaiįsivaizdavo, tikroji problema buvo, kaip išgelbėti ją nuo visiško žlugimo.Sovietų požiūris irgi pasikeitė. Iki 1945 m. jie laikėsi aršiosantivokiškos linijos, bet vėliau išryškėjo ženklūs pokyčiai. II-jaErenburg, žymiausias antivokiškos linijos propaguotojas, buvo oficialiaiišpeiktas, o rusams įžengus į Berlyną pasirodė plakatai su nauja Stalinocitata, esą hitleriai ateina ir išnyksta, o vokiečių tauta pasilieka. Būtair ekonominių sumetimų – rusai pretendavo į labai dideles reparacijas irpuikiai suprato, kad jų neišgaus, jei Vokietijos pramonė nebus įkinkyta įdarbą.Potsdamo konferencijoje susitarta dėl daugybės dalykų: kad Vokietiją reikianuginkluoti ir demilitarizuoti; kad reikia paleisti nacionalsocialistųpartiją, kad vokiečiai turi įsisąmoninti, jog jie patyrė visišką karinįpralaimėjimą ir negali išvengti atsakomybės už tai, ką patys pridarė, kadvisus karo nusikaltėlius būtina teisti, o politinį gyvenimą atkurtidemokratiniu pagrindu, kad reikia palaikyti visas demokratines partijas irpertvarkyti švietimo bei teisinę sistemą, kad kurį laiką Vokietijoje neturibūti centrinės vyriausybės, o centrines ministerijas, kurias reikėsiąįkurti (transporto, finansų ir t.t.), tvarkytų sąjungininkai.Parengti tokį ketinimų pareiškimą nebuvo sunku, tikrieji išbandymaiprasidėjo vykdant sutartą politiką, nes Stalinui ir Vakarų sąjungininkams,,demokratinė partija” reiškė skirtingus dalykus. Nuo pat pradžių kėlė daugnesutarimų dvi problemos: naujos Vokietijos sienos ir reparacijų klausimas.Amerika ir Britanija sutiko, kad Sovietų Sąjunga aneksuotų dalį RytųPrūsijos, bet lenkų teritorines pretenzijas Vokietijai laikė perdėtomis.Kaip galima išvaryti iš tų teritorijų milijonus vokiečių ir perkelti juos įdabar kur kas mažesnę ir skurdesnę Vokietiją? Oderio – Neisės linija buvopriimta kaip pagrindas diskusijai, bet Neisės juk dvi – rytinė ir vakarinė,jas skiria maždaug šimtas kilometrų. Amerikiečiai, kaipo paskutinęnuolaidą, siūlė rytinę, bet rusai ir lenkai reikalavo vakarinės. Galų gale,kaip ir anksčiau Jaltoje, Vakarai nusileido. Lenkai gavo teisę kontroliuotiokupuotas teritorijas, nors galutinė siena turėjo būti nustatyta tik taikossutartimi su Vokietija. Lenkai su rusais turėjo pakankamai pagrindo būtipatenkinti konferencijos rezultatais. Visi sutiko, kad sąjungininkųkontrolės organai turį užtikrinti – cituojant oficialų tekstą – ,,paslaugų
ir prekių gamybą, būtiną palaikyti Vokietijoje vidutinį gyvenimo lygį,neviršijantį kitų Europos šalių vidurkio”. Bet dėl reparacijų vykobegaliniai ginčai. Rusai teigė, kad Jaltoje susitarta dėl 20 milijardųdolerių sumos, kurios pusė turėtų tekti jiems. Vakarų vadovai sakė, kad taitebuvęs pagrindas diskusijai. Jie priminė, kad nerealūs reparacijųreikalavimai po Pirmojo pasaulinio karo atnešė daug nelaimių tieknugalėtojams, tiek nugalėtiesiems. Be to, jie tvirtino, kad nemažosVokietijos teritorijos dalies aneksija Rusijos ir Lenkijos naudaipriskirtina prie karo nuostolių atlyginimo. Jie nenorėjo nustatyti bendrosreparacijų sumos, tačiau po ilgų ginčų buvo iš principo sutarta, kad rusaiturėsią teisę gauti ne vien reparacijas iš jiems priklausančios zonos, betir 25 procentus Vakarų zonose esančios pramonės įrangos, nes buvonuspręsta, jog nebūtina išlaikyti tokį Vokietijos pokario ekonomikos lygį,apie kokį anksčiau galvota.Potsdamo konferencijoje rusai reiškė nepasitenkinimą pilietiniu karuGraikijoje ir reikalavo į tos šalies vyriausybę įtraukti pažangiųjų jėgųatstovus. Be to, didelei visų nuostabai, Rusija pasiskelbė turinti interesųTanžere ir buvusiose Italijos kolonijose, netgi pasisiūlė paimti į savoglobą Libiją. Tai sukėlė Vakarų politikų nerimą. Rusų teritoriniusreikalavimus Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ar Cekoslovakijoje buvogalima paaiškinti noru sustiprinti savo gynybą, tačiau strateginėspozicijos Afrikoje aiškiai neturėjo nieko bendra su gynybos priemonėmis.Taip pat Maskva pareikalavo dviejų Turkijos provincijų ir teisėskontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius, atseit nepakenčiama, kad Turkija,,laikytų Rusiją už gerklės”. Tai dar labiau sustiprino Vakarų įtarimus. Arrusų reikalavimams nebus galo? Žavėjimąsi rusų laimėjimais ėmė temdytisovietų kietaširdiškumo ir jėgos baimė, taip pat suvokimas, kad Maskvosšalininkai Vakaruose, jei tik įmanytų, visur nuverstų laisvai išrinktasvyriausybes. Potsdamo konferencija priėmė daug sprendimų dėl būsimoVokietijos valdymo, tačiau dauguma iš jų buvo dviprasmiški ir prieštaringi,apskritai imant, konferencija nebuvo sėkminga, nes tų susitarimų jaunegaubė besąlygiško pasitikėjimo dvasia. Karo meto koalicija iro. Vieniemssusitarimams buvo lemta likti vien popieriuje nuo pačios pradžios, kitųnetrukus nustota laikytis. Visas politinis klimatas sparčiai keitėsi.Jaltos ir Potsdamo konferencijos vėliau sulaukė daug kritikos. Tuo metu jųsprendimai buvo gana palankiai sutikti, bet vos po keleto mėnesių, kai tapožinomos visos smulkmenos, kai ėmė keistis politinė atmosfera, pasipylėpriekaištai Vakarų lyderiams ir ypač Rooseveltui. Jie buvo kaltinami, kadleidosi Maskvos pergudraujami, kad nesugebėjo numatyti, jog po karo rusaiatsisuksią prieš Vakarus. Amerika galėjusi kalbėti vienintele kalba,suprantama rusams, -jėgos kalba, – bet Roosevelt su savo patarėjaisvisokeriopai nuolaidžiavęs Stalinui. Vėliau, Šaltajam karui kiek aprimus,revizionistų mokyklos atstovai teigė, kad Šaltasis karas buvęs natūraliAmerikos politikos išdava. Koalicija nebūtų suirusi, jeigu Vašingtonas būtųelgęsis netgi dar draugiškiau, jeigu nebūtų netiesiogiai grasinęs atominebomba ir nebūtų davęs rusams jokio pagrindo įtarinėti amerikiečius.Potsdame Truman pasakė Stalinui, kad JAV ką tik išbandžiusios naujądidžiulės griaunamosios galios ginklą, bet Stalino tai nenustebino, nes jisjau buvo gavęs šią informaciją iš savų šaltinių gerokai anksčiau.Vakarai jėga nesirėmė ir Jaltoje, kai derėjosi dėl Rytų Europos. Roosevelt,kaip minėta, tuo metu sunkiai sirgo, kitas prezidentas – energingesnis,turintis mažiau iliuzijų dėl Rusijos, Jungtinių Tautų ir pokario pasaulioapskritai, būtų geriau įžvelgęs ateityje slypinčius pavojus. Kai kuriųklaidų tikriausiai nebūtų buvę padaryta, pavyzdžiui, Vakarai galėjoišsireikalauti sausumos tilto į Berlyną. Tačiau kalbamas teritorijas buvoužėmusi sovietų kariuomenė, ir tokiomis sąlygomis griežtesnė linija kažinar būtų padariusi rusams didelį įspūdį. Jungtinių Valstijų visuomenė buvotos nuomonės, kad reikia kuo greičiau pasitraukti iš Europos, o vospasibaigus mūšiams, ir pati kariuomenė ėmė reikalauti dar spartesnėsdemobilizacijos, negu buvo numatyta Roosevelto, ketinusio išvestikariuomenę per dvejus metus. Tad tokiomis aplinkybėmis Amerika nelabaigalėjo griebtis griežtos politikos (nebent iš tiesų būtų ketinusi panaudotiatominį ginklą, o tai buvo neįsivaizduojamas dalykas). Bet ji galėjo geriaupanaudoti ekonominius svertus, nes Rusijai ir toliau reikėjo Amerikosparamos. 1945 m. sausį Sovietų Sajunga paprašė 6 milijardų doleriųpaskolos, jos reikalavimas reparacijų iš Vokietijos taip pat rodė, jog jinegali apsieiti be ekonominės pagalbos. Tačiau, Stalino nuomone, būtentRusija dariusi Amerikai paslaugą prašydama paskolos, pasak jo, dirbtinainesukūrus paklausos, Amerikos ekonomiką po karo būtų ištikęs staigusnuosmukis. Rooseveltui (ir vėliau Trumanui) reikėjo laikytis aiškesnėspolitikos reparacijų atžvilgiu ir ekonominę paramą derybose su Stalinupanaudoti kaip diplomatijos įrankį. Kita vertus, nors Sovietų Sąjungailabai reikėjo ekonominės pagalbos, vis dėlto nėra jokio pagrindo manyti,jog tokiomis priemonėmis – kad ir koks didelis būtų buvęs jų mastas – būtųpavykę atkalbėti Sovietų Sąjungą nuo aneksijų ir savo valios primetimo RytųEuropos valstybėms. Jeigu Amerika Potsdame būtų atkakliau prieštaravusiOderio-Neisės linijai, siena tarp Rytų Vokietijos ir Lenkijos būtų buvusimaždaug už šešiasdešimt mylių į rytus, bet tai vargu ar būtų pakeitę bendrąjėgų balansą.Trumpai kalbant, griežtesnė Vakarų laikysena Jaltoje ir Potsdame būtųpaankstinusi Šaltojo karo pradžią, bet nebūtų padėjusi jo išvengti, jeigujau Europoje buvo susidaręs jėgos vakuumas. Amerika neketino veltis įEuropos politiką ir rengėsi išvesti savo kariuomenę, o viena Britanija buvoper silpna atsispirti sovietų spaudimui. Tad sovietų slinkimas į vakarusbuvo visiškai natūralus – politika, kaip ir gamta, nepakenčia tuštumos.Amerikos ambasadorius Maskvoje Averell Har-riman 1944 m. suprato, kad,suteikus sovietams teisę Rusijos saugumo sumetimais prisijungtiartimiausius kaimynus, pagal tokią pat logiką bus prisijungiami ir naujiartimiausi kaimynai. Neaišku buvo tik tai, kiek Sovietų Sąjunga plėsis irkaip jai seksis – sunkiai ar lengvai – savo artimiausius kaimynussuvirškinti.Stalin didžiai nepasitikėjo Vakarų lyderiais, nors šie ir demonstravo jamsavo draugiškumą bei pritarimą. Dar prieš Jaltą jis kalbėjo Djilasui:,,Churchill toks žmogus, kuris, jei nebūsi akylas, ištrauks tau iš kišenėskapeiką… Roosevelt kitoks. Jis gvelbia tik stambias monetas.” Kas jaukas, o Roosevelt tikrai nenusipelnė tokių įtarimų. Bet Stalin nepasitikėjoniekuo, tad ir vakariečiai jam turėjo atrodyti ne mažiau įtartini už jopaties pavaldinius. Nėra jokių įrodymų, kad jis apgalvotai tam tikru metunusprendė stoti prieš sąjungininkus, nepaisydamas galimų pasekmių. Beabejonės, jis būtų norėjęs ir toliau gauti Vakarų ekonominę pagalbą, betdar svarbiau buvo tai, kad Vakarai sutiktų su jo politiniais irteritoriniais reikalavimais. Netrukus paaiškėjo, kad abiejų tikslų jamnepavyksią pasiekti; juo didesni darėsi jo reikalavimai, juo didesnį jiekėlė pasipriešinimą. Vienas dalykas vijo kitą, ir per keletą mėnesių karometo koalicija suiro.Ji tikriausiai būtų suirusi netgi tuo atveju, jeigu tai būtų buvęspaprastas konfliktas tarp didžiųjų valstybių, turinčių priešingų interesų.Bet Sovietų Sąjunga buvo ne šiaip viena iš valstybių, jos ideologija irsocialinė sistema smarkiai skyrėsi nuo vakarietiškųjų, jos programa buvopadėti komunizmui laimėti visame pasaulyje. Kol egzistuoja kapitalizmas irsocializmas, ,,mes negalime gyventi taikoje, vienas arba kitas turitriumfuoti”, skelbė Lenin. Nuo šių eilučių parašymo buvo praėję daugiaukaip du dešimtmečiai, Stalino vadovaujamoje Sovietų Sąjungoje įvykę svarbiųpokyčių. Mesianizmo dabar buvo justi mažiau, ideologiniai motyvai sovietųužsienio politikoje vaidino aiškiai menkesnį vaidmenį. Bet susiformavusitotalitarinė valstybė tebeturėjo savo pačios dinamizmą, neįvertinus šiosvarbaus jos bruožo, buvo neįmanoma suprasti pagrindinių sovietų politikosakstinų. Rusija nebuvo nei tradicinė nacionalinė valstybė, nei statiškadidžioji valstybė, ji nesilaikė realiosios politikos – tokios, kaip jąsuprato Vakarai.Įsigalėjus Reformacijai, Europos valdovai katalikai ir protestantaisusitarė dėl principo, pagal kurį individo išpažįstama religija turėtųpriklausyti nuo jo gyvenamosios vietos: Cuius regio, eius religio*. Arpanašus susitarimas galėjo būti veiksmingas pokario Europoje? Stalin,atrodo, manė šitaip, viena proga jis pasakė, kad šis karas nuo ankstesniųskiriasi tuo, jog valstybės, okupavusios kitas šalis, įveda jose savosocialinę sistemą. Jis nesikišo į Graikijos įvykius 1944 – 1945 m., Atėnųrevoliucionieriai nesulaukė pagalbos iš Maskvos, nes rusai nelaikėGraikijos savo interesų sfera. Tačiau abejotina, ar tokie susitarimai būtųtikę Vidurio Europai, net jeigu Amerika būtų pripažinusi interesų sferųprincipą. Pagal komunizmo ideologiją, kaip 1945 m. balandį rašė prancūzųkomunistų lyderis Jacąues Duclos, jei jau pasibaigė karas, reikėjo vėlatnaujinti kovą prieš ,,Vakarų imperializmą”. Kovos pradžią buvo galimauždelsti, bet ne atidėti neribotam laikui. Stalino požiūriu, Vakarųsiūlymai sudaryti vyriausybes, kurios būtų draugiškos Sovietų Sajungai irkartu atstovautų visiems demokratiniams sluoksniams, tebuvo paprasčiausiagudrybė, naujas kapitalizmo bandymas apsiausti Sovietų Sąjungą. Jam buvopriimtini vien komunistai, o iš komunistų jis galėjo pasitikėti tik tais,kuriuos pats parinko. Įtarimai ir nesusipratimai tam tikra dalimi padėjokilti Šaltajam karui, bet už tų įtarimų slypėjo tikri interesų konfliktai.Bendradarbiaujant su Vakarais po 1945 m. Stalinui būtų tekę liberalizuotirežimą ir atverti Sovietų Sąjungą visokioms nepageidaujamoms užsienioįtakoms. Tokia politika prieštaravo Stalino principams, visai jopasaulėžiūrai ir galvosenai. Kai karo metais virš jo šalies pakibo grėsmė,norom nenorom teko padaryti kai kurių nuolaidų, tačiau tęsti tokią politikątaikos metu būtų reiškę statyti į pavojų patį sovietų valstybėsegzistavimą. Žvelgiant į praeitį, neatrodo, kad kokios nors Vakarųnuolaidos būtų galėjusios paskatinti Staliną veikti prieš savo interesus.Jo politinė sistema buvo pagrįsta apsiausties mentalitetu, aukas, kurių jisreikalavo iš savo žmonių, buvo galima pateisinti vien nesilpnėjančiupriešiškumu kapitalistinių vilkų bei ryklių, tik ir laukiančių progosužpulti Sovietų Sąjungą. Santykiuose su pasauliu šiai sistemai reikėjoįtampos, o ne atsipalaidavimo.Europos bendradarbiavimas, bei saugios Europos kūrimas
Drauge – irgi galvojant tik apie artimiausią ateitį – buvo žengiami pirmižingsniai Europos gynybai sustiprinti. Britanijos ir Kanados vadovai siūlėsudaryti vienokią ar kitokią Atlanto sąjungą, kuri remtųsi Amerika ir BritųSandrauga, o prancūzai nuo pat pradžių pasisakė už europiškesnį tokio planopobūdį ir pabrėžė būtinybę glaudžiau politiškai bendradarbiauti Europosasamblėjos pagrindu. Tačiau karinis bendradarbiavimas neturėjo tokiųperspektyvų kaip ekonominė sąjunga, be to, buvo visiškai aišku, kad Europadar negreit būsianti pajėgi apsiginti be Amerikos pagalbos. Amerikosdosnumo ir gerų noru toli gražu nepakako, Jungtinės Valstijos turėjo ne tikdėtis prie Europos gynybos organizacijos, bet ir imtis jai vadovauti.Tokias ,,saistančias sąjungas” Amerikos politikai nuo pat pirmųjųRespublikos dienu laikė prakeikimu, ir sprendimas įkurti NATO reiškėrevoliuciją Amerikos užsienio politikoje. Europos karinis silpnumas irneišgalėjiinas apsiginti be užsienio paramos nuo pat pradžios lėmėsutarties pobūdį: tai buvo Atlanto, o ne Europos sąjunga, todėl išsykprasidėjo abejonės ir kritika. Argi tai nėra gryna abstrakcija ši ribotoužmojo ir trukmės sąjunga, kurioje skirtingi narių interesai visuomet būsiąskaldantis veiksnys? Amerika – globalinė jėga, turinti daugybę interesuvisame pasaulyje. Ar esama garantijų, kad ji visuomet teiksianti pirmenybęEuropai? Ar ji stotų į karą ir rizikuotų panaudoti branduolinius ginklusriboto sovietų puolimo Europoje atveju? Į šiuos ir panašius klausimus tekoatsakyti NATO planuotojams, kūrusiems ,,gynybos priešakinėse pozicijosestrategiją”, pagal kurią Europa turėjo būti ginama kiek įmanoma toliau įrytus.NATO pamatai buvo pakloti 1948 m. Briuselyje, o pati sutartis pasirašyta1949 m. balandžio mėnesį. Būstinė įkurdinta Paryžiuje. Be JungtiniųValstijų ir Kanados, prie NATO prisijungė šios valstybės: Beniliukso šalys,Britanija, Norvegija, Islandija, Danija (bet ne Švedija!), Graikija,Turkija (1952), Italija, Vakarų Vokietija, Prancūzija ir Portugalija. Išpradžių NATO daugiausia dėmesio skyrė gana ne apibrėžtos bendros gynybosplanavimui ir Europos kariuomenių perginklavimui amerikietiškais ginklais.Tikrasis išmėginimas – vadovybės suvienijimas ir pajėgų sujungimas – atėjovėliau, kai po ilgų derybų su sąžine ir ištikus rimtai krizei buvoišspręstas Vokietijos dalyvavimo klausimas.
Karinėje srityje pastangos glaudžiau integruotis nebuvo tokios sėkmingos.Prasidėjus Korėjos karui, Amerika vėl ėmėsi agituoti už centralizuotaivadovaujamas Europos jungtines pajėgas, įtraukiant į jas ir Vokietijosdalinius. Tačiau Korėjos karo poveikis Europai buvo silpnesnis neguAmerikai, be to, Europa dar labai bijojo, kad neatgimtu vokiečiųmilitarizmas. Į amerikiečių spaudimą prancūzai atsakė pasiūlydami savoplaną – mažus nacionalinius kontingentus vieningoje Europos armijoje,numatant bendrą biudžetą ir, suprantama, viršnacionalinę kontrolę. ŠisPleveno planas sukurti Europos gynybos sandrauga (EDC) rėmėsi prielaida,kad NATO neįstengsianti pakankamai kontroliuoti Vokietijos remilitarizacijąir kad reikalinga naujo tipo sąjunga. Amerika iš pradžių reagavo šaltai,mat Vašingtonas nebuvo tikras, ar Pleveno planas nėra vien manevrasatitolinti Vokietijos įėjimą į NATO. Kiek padvejojusi Amerika ryžosi šįplaną priimti, ir 1953 metų pavasarį šešios Europos vyriausybės pasirašėsutartį, kurią dar turėjo patvirtinti tų šalių parlamentai. Projektaspatyrė pralaimėjimą tapačioje šalyje, iš kurios ir buvo kilęs. TuometinisPrancūzijos ministras pirmininkas Mendės France pareikalavo mažesnėsviršnacionalinės kontrolės ir integracijos, negu planuota. Betnetgi šis keitimas nepatenkino kritikų Prancūzijoje, kurie priešinosi betkokiems apribojimams, numatomiems prancūzų kariuomenei, tačiau nenorėjo,kad tokias pat teises gautų ir Vokietijos pajėgos. Prancūzų reikalavimaiprieštaravo vienas kitam, ir per dramatišką balsavimą 1954 metų rugpjūčio30 dieną, golistams susivienijus su komunistais, planas buvo atmestas.Netrukus po šios nesėkmės Britanija pateikė naują pasiūlymą, kuriuo buvoatgaivinamas senas projektas, numatantis tiesioginę Vokietijos narystęNATO. Kad prancūzai nenuogąstautų, vokiečių dalinius siūlyta glaudžiaisusieti su NATO struktūra, be to, britai pasižadėjo neribotą laiką žemynelaikyti savo pajėgas (britų Reino armiją) Vokietijos remilitarizacijospasekmėms atsverti. Paryžius reagavo be entuziazmo, bet suvokė, kad, antrąkartą balsavus prieš Europos karinę integraciją, Vokietija paprasčiausiaibūsianti priimta į NATO Prancūzijai dar mažiau pageidautinomis sąlygomis.1954 metų spalį Prancūzijos parlamentas nenoromis patvirtino naująjį planą.NATO ir Vakarų gynyba sutvirtėjo, bet tik po to, kai pralaimėjimą patyrėgrynai europietiškos gynybos sandraugos idėja. NATO buvo įkurta, siekiantužkirsti sovietams kelią pulti Vakarų Europą. Šį tikslą ji pasiekė, nors1952 m. Lisabonoje priimtas nutarimas sudaryti ne mažiau kaipdevyniasdešimt šešias divizijas pasirodė esąs pernelyg ambicingas irniekada nebuvo įvykdytas. Po Stalino mirties, kai sovietų užpuolimo grėsmėkiek sumažėjo, pasireiškė pirmieji sąjungos irimo ženklai, JungtinėsValstijos vis dar turėjo rūpesčių su Korėja, o Anglija ir Prancūzija buvosmarkiai įklimpusios Artimuosiuose Rytuose ir Indokinijoje bei Alžyre.Pirmaisiais NATO metais amerikiečių branduolinis pranašumas buvopagrindinis tramdomasis veiksnys, bet tokia padėtis kėlė didžiulįnepasitenkinimą Europoje. Mat vien Jungtinės Valstijos būtų nusprendusios,kokiomis aplinkybėmis pavartoti branduolinį ginklą Europos užpuolimoatveju. Europa nerimavo ir dėl ateities, nes anksčiau ar vėliau tarp Rytųir Vakarų turėjo nusistovėti branduolinė pusiausvyra, ir niekas aiškiainežinojo, kaip pasirengti Europos gynybai tokiomis pasikeitusiomissąlygomis. Prancūzijoje ir kai kuriuose kitų Europos šalių sluoksniuoseimta skelbti nauji Europos gynybos projektai, sumažinsiantys žemynopriklausomybę nuo Amerikos. Tie visi planai buvo grindžiami prielaida, kadEuropa pajėgi surinkti pakankamai didelę įprastinę kariuomenę ir galiausiaisukurti atskirą Vakarų Europos branduolinę sistemą. Ne kiekvienaspasikėsinimas į Vakarų Europą gausiąs greito reagavimo pajėgų galingąatkirtį, apie kurį skelbė Dulles. Jeigu šitaip, tai kaip atremti mažesnęnei šio lygio grėsmę? Britanija nusprendė kurti savo branduolinį arsenalą,Prancūzija — savoforce de frappe*; Vakarų Vokietija norėjo, kad ne vienJungtinės Valstijos valdytų NATO branduolinį arsenalą. Šie prieštaringireikalavimai, negalėjimas sustabdyti atominio ginklo plitimo irnesugebėjimas sukurti stiprias, nepriklausomas Europos gynybos pajėgasseptintojo dešimtmečio pradžioje sukėlė didelę krizę NATO viduje.Prasidėjus diskusijoms dėl Europos gynybos, didžiausi nesutarimai kilo dėlVokietijos apsiginklavimo daug kas bijojo, kad naujoje Europos karinėjesąjungoje vyrausianti Vakarų Vokietija. Tokie nuogąstavimai psichologiškaibuvo kuo puikiausiai suprantami, tačiau nereikia pamiršti, kad padėtispasaulyje jau buvo kita. Po visiško sutriuškinimo 1945 m. Vokietija nebuvonusiteikusi kištis į didžiąją politiką, o svarbiausia, nebeturėjo tamgalimybių, tarptautinėje arenoje padėtis buvo iš pagrindų pasikeitusi.Mirus Stalinui ir palengva nykstant bjauriausiems jo režimo bruožams,Vakaruose sukilo didžiulės viltys – laukta greitos Šaltojo karo pabaigos,nauja dėtente* ir taikaus sambūvio era, rodės, išaušo aršios nesantaikosdraskomam žemynui. Tokios viltys buvo visiškai pateisinamos: 1951—1952 m.pasiekęs atšiauriausią žymę, žemyno klimatas kada nors turėjo pagerėti.Tačiau optimizmas, apėmęs Vakarų sostines, nebuvo gerai pamatuotas tamtikru mastu jis rėmėsi klaidingu sovietų motyvų vertinimu, klaidinguįsitikinimu, kad Šaltasis karas ir taikus sambūvis yra nesuderinamidalykai, nors iš tikrųjų tai tebuvo skirtingi sovietų užsienio politikosaspektai. Naujieji Rusijos valdovai buvo nepatenkinti daugeliu Stalinometodų, jie norėjo šiek tiek pagerinti santykius su Vakarais ir pirmiausiaisu trečiuoju pasauliu. Jie realiau negu Stalin suvokė galimas branduoliniokaro pasėkmes, todėl norėjo susitarti, kad būtų uždrausta vartotibranduolinius ginklus. Bet jie vis viena buvo Stalino mokiniai, gerikomunistai ir sovietų patriotai, visa savo esybe jaučiantys, kad jų režimasnebūsiąs saugus tol, kol komunizmas neįsigalėsiąs visame pasaulyje. Jiesuvokė, kokią didelę grėsmę jiems kelia Vakarų idėjų plitimas liaudiesdemokratijose” ir Sovietų Sąjungoje. Anaiptol nebuvo aišku, ar įmanomalaikytis taikaus sambūvio politikos nesugriaunant visos savo sistemos.Kariniu atžvilgiu Sovietų Sąjunga neturėjo ko bijoti, ir net jos ekonomika,nors ir atsiliekanti nuo Vakarų Europos, nuolat stiprėjo. Kadangi tiksaujelė sovietų ir Rytų Europos piliečių turėjo galimybę betarpiškaipalyginti Vakarų ir komunistinį gyvenimo lygį, ekonominis nepasitenkinimasnekėlė didesnių keblumų. Siekimas turėti daugiau politinės laisvės jau buvorimtesnė problema. Norėdami tam veiksmingai pasipriešinti, sovietų vadovaiturėjo nuolat pabrėžti (ir perdėti) pavojų, tariamai gresiantisocialistinei stovyklai iš išorės. Tokia nuostata, nors ir būtina režimuiišlikti, nuo pat pradžių ribojo santykių su Vakarais atkūrimo mastą. Dėlkonkrečių dalykų buvo galima susitarti, tačiau idėjų srityje negalėjo būtijokio taikaus sambūvio, kaip sovietų vadovai ne sykį pabrėžė, ir tai galųgale darė tikrą dėtente neįmanomą.Nepanašu, kad sovietų politinė ir strateginė mintis nuo pat trečiojodešimtmečio pradžios būtų buvusi grindžiama pasaulinės revoliucijoskoncepcija. Stalino laikais sovietų užsienio politika buvo nukreipta įinteresų sferų įgijimą bei sutvirtinimą, ir jo įpėdiniai žengė iš esmėstomis pačiomis pėdomis. Iš pirmo žvilgsnio Vakarus tokia kryptis turėjoraminti, nes kūrė prielaidą įtempimo sumažėjimui, pagrįstam įtakos sferųpasidalijimu, kaip kad padaryta Jaltoje ir Potsdame. Tačiau Sovietu Sąjungavis dar vadovavo komunistinei stovyklai ji negalėjo imti ir atsisakyti šiovaidmens, be to, bręstantis konfliktas su Kinija neleido Rusijai laikytispolitikos, paremtos vien nacionaliniais interesais. Vakarai savo politikągrindė status quo mąstymu sovietų vadovai šitaip elgtis negalėjo, nes taibūtų fatališkai atsiliepę jų valdymo teisėtumui. Už sovietų valstybės ribųkomunizmas nebuvo populiarus, bet tai sovietų vadovams nė kiek nekliudė.Pasak jų, sovietų pozicijos Lenkijoje, Rytu Vokietijoje, Čekoslovakijoje irVengrijoje buvo būtinos Sovietų Sąjungos saugumo garantijos. Bet argisocializmo laimėjimai ,,liaudies demokratijose” galėjo būti pakankamaisaugūs be dar vieno cordon sanitaire už geležinės uždangos, tarkime, beneutralios Vokietijos? Tokie siekiai niekaip nesiderino su Europos tautųtroškimu būti nepriklausomoms. Sovietų kariuomenė buvo įkėlusi koją įEuropos širdį ji dabar stovėjo už 150 mylių nuo Prancūzijos sienos, už 300mylių nuo Lamanšo. Dar kiek, ir sovietai būtų galėję dominuoti visamežemyne. Nepanašu, kad vienu ar kitu metu po karo sovietų vadovai būtųaktyviai svarstę žygio iki Lamanšo galimybę. Bet vargu ar galima tvirtinti,kad jie būtų praleidę progą įsivyrauti Vakarų Europoje. jei tokia būtųpasitaikiusi.Kariniai sumetimai vaidino pagrindinį vaidmenį šeštojo ir septintojodešimtmečių derybose, tad juos derėtų bent trumpai aptarti. Šeštojodešimtmečio viduryje oficiali Amerikos strategija buvo ,,didysis atpildas”– grasinimas panaudoti branduolinį arsenalą net ir lokaliniam sovietųpuolimui atremti. Amerikos žemynui Rusija tuo metu dar negalėjo grasinti,tačiau Vakarų Europa visais atžvilgiais buvo sovietų įkaitė. 1957 metųspalį paleidusi pirmąjį Žemės palydovą, Sovietų Sąjunga maždaug tuo patmetu ėmėsi kurti pirmas tarpžemynines balistines raketas (TZBR). Europaskeptiškai žiūrėjo į ,,didžiojo atpildo” doktriną. Ar, kilus tikrai krizei,Amerika norėsianti aukoti savo miestus dėl Berlyno ar netgi Paryžiaus irLondono? Ar perdėtas kliovimasis atominėmis bombomis galų gale neatvesiąs įdefetizmą? Nes, atmetant visuotinio karo galimybę, toli gražu nebuvo galimaatmesti lokalinės sovietu karinės akcijos, o jai atremti egzistavo tikvienas žinomas būdas – prilygti įprastinių pajėgų galią. Prancūzija irBritanija turėjo savo kuklias branduolines programas, bet jų įprastinėspajėgos buvo nepakankamos, taigi Vakarų Europa nebūtų galėjusi apsiginti beAmerikos pagalbos. Per Pirmajį ir Antrajį pasaulinius karus Prancūzija irBritanija, Vokietija ir Italija mobilizavo milijonus kareivių, tačiaupokario metais juo toliau, juo sunkiau sekėsi sutelkti netgi kukliaskarines pajėgas, reikalingas prisidėti prie Europos gynybos. Britanija irPrancūzija turėjo įsipareigojimų kolonijose, net ir juos likvidavus, VakarųEuropos karinė padėtis ženkliau nepagerėjo, NATO nuolat trūko karių. VakarųEuropos karinė galia stebėtinai neatitiko jos ekonominės galios, ir tairibojo jos veiksmų laisvę, o galiausiai ir politinį svorį. Antai EuropaArtimuosiuose Rytuose turėjo kur kas daugiau interesų negu JungtinėsValstijos, nes priklausė nuo naftos tiekimo iš Persų įlankos ir ŠiaurėsAfrikos, tačiau, būdama silpna kariniu atžvilgiu ir nesilaikydama vieningospolitikos, nepajėgė jų ginti, jai teliko pasyviai stebėti, kaip SovietųSąjunga ir Jungtinės Valstijos kovoja dėl įtakos Artimiesiems Rytams.Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje daugelis Vakarųstebėtojų, skausmingai suvokdami savo silpnumą, buvo linkę pervertintisovietų karinę galią. Kremlius, suprantama, nesistengė išsklaidyti tųnuogąstavimų. Jo branduolinis arsenalas tuo metu buvo gerokai mažesnis,negu daugelio manyta Ameriką sovietai pradėjo vytis tik 1966 m., kai jųįprastinės pajėgos Europoje turbūt sudarė tik pusę iš tų 175 divizijų,kurios būdavo jiems priskiriamos. Bet net jeigu Rusijos tikroji karinėgalybė ir nebuvo tokia milžiniška, kaip manyta, vis dėlto užsieniopolitikoje ji laikė iniciatyvą savo rankose, mėgindama išstumti Vakarus išBerlyno ir įkurti raketų bazes Kuboje. Nepavykus įbauginti Kennedžio,sovietai atsitraukė, ir Vakarai realiau įvertino jų pajėgumą. VėliauMaskvos užsienio politikos kūrėjai pasidarė apdairesni ir savo kalbose vispabrėždavo, koks pražūtingas būtų naujas karas, iki tol jie vengdavo apietai kalbėti. Jie ėmėsi kaltinti Kiniją neapgalvotu avantiūrizmu, Pekinasesą norįs pastūmėti Rusiją ir Ameriką į prarają, tikėdamasis, kad pašalinusdu pagrindinius varžovus, kinams atsiversiąs kelias dominuoti pasaulyje.Tačiau kaip, klausė Chruščiov, tikras marksistas gali tvirtinti, kadbranduolinis karas tėra popierinis tigras? Nejaugi kinai iš tiesų maną, kadbombos paiso klasinių skirtumų? Pasimokę iš Kubos ir Berlyno krizių,sovietų vadovai nusprendė siekti didesnio karinio judrumo ir ėmė plėtotijūrų bei oro pajėgas. 1968 m. jau bemaž visi galvojo, kad Sovietų Sąjunganetrukus pasieksianti strateginį paritetą su Vakarais, jei ta sąvoka dar kąnors reiškė masinio naikinimo galimybių amžiuje.Didieji 1955 m. lūkesčiai (,,Ženevos dvasia”) sparčiai blėso, nes valstybiųvadovų bei užsienio reikalų ministrų susitikimas nedavė jokių apčiuopiamųrezultatų, o invazija į Vengriją, regis, palaidojo visas viltis susitarti.Įvyko dar keletas mažesnių krizių, bet 1959 m., po Chruščiovo apsilankymoJungtinėse Valstijose, kilo nauja optimizmo banga. Sužlugus Paryžiausviršūnių susitikimui 1960 m., politinis klimatas vėl atšalo. Tačiau Kubosraketų krizė davė pradžią naujam dėtente, ir 1963 metų rugpjūtį buvopasirašyta Branduolinių bandymų uždraudimo sutartis. Chruščiovo įpėdiniaisantūriau žvelgė į draugiškus santykius su Vakarais, bet jo politikosradikaliai nepakeitė. 1963 – 1968 m. Vakarų valstybių sostinėse tikėta, kad,,Rusijos europėjimas” – neišvengiamas procesas. Tačiau įvykių raidapačioje Rusijoje nedavė pagrindo tokiam optimistiškam vertinimui, oinvazija į Cekoslovakiją Rusijos kaimynams įvarė naują baimę. Jei pagalBrežnevo 1968 m. doktriną Sovietų Sąjunga turinti teisę kištis į savosąjungininkų Rytų Europoje reikalus, kas gali sutrukdyti jai, susiklosčiuspalankioms aplinkybėms, teikti karinę paramą savo šalininkamsnekomunistiniame pasaulyje? Nebuvo jokios garantijos, kad neatsiversiančiosnaujos konfliktų versmės. Rytų Europos tautos nesitaikė su sovietųkišimusi, ir jų kova siekiant daugiau laisvės bei tautinės nepriklausomybėsvis grėsė apversti aukštyn kojom visas perdėm optimistiškas prognozes.Netrukus po Stalino mirties viršūnių susitikimo idėją imta laikytigeriausia išeitimi iš aklavietės, kurioje buvo atsidūrę abiejų blokųsantykiai. Stalino įpėdiniai norėjo detente, bet naujajai kolektyvineivadovybei reikėjo laiko susitarti dėl pirmųjų žingsnių formos ir esmės.Viršūnių susitikimo ir po to seksiančios užsienio reikalų ministrųkonferencijos idėja kilo Vakarų valstybių sostinėse laikinai atlėgus kovaidėl valdžios Politiniame biure, jai pritarė ir maršalas Bulganin,tuometinis sovietų vyriausybės galva. 1955 m. lapkritį Bulganinui susitikusŽenevoje su Eisenhoweriu, Edenu ir Faure, daugiausiai kalbėta apieVokietiją ir branduolinių ginklų kontrolę. Trumpai tariant, sovietų tikslasbuvo pašalinti iš Europos amerikiečių bazes, kurias jie laikė didžiausiukariniu pavojumi, be to, sovietams rūpėjo uždrausti ar bent atidėti naująVokietijos ginklavimąsi. Tuo tarpu Vakarų valstybės į pirmą vietą kėlėVokietijos klausimą: jei Vokietijos nesusijungs, teigė jos, Europojenebūsią tvirtos taikos. Jos buvo įsitikinusios, kad be svaraus Vokietijosindėlio į NATO ir be Amerikos karinių pajėgų dalyvavimo Vakarų Europanepajėgtų atsispirti sovietų politiniam ir kariniam spaudimui. Tačiau dabarVokietijų susijungimas rusų jau nedomino, jie norėjo neutralios Vokietijos,todėl prieštaravo idėjai surengti visoje Vokietijoje rinkimus, kurieneabejotinai būtų pasibaigę komunistų pralaimėjimu. Kita vertus, jie perėmėiniciatyvą, pateikę radikalų pasiūlymą be išlygų uždrausti visusbranduolinius įtaisus. Vakarų valstybės nenorėjo to klausimo svarstyti, nespuikiai žinojo, kad sovietai pranoksta jas tradicinėmis karinėmispajėgomis, kadangi sovietų projektas nenumatė tarptautinės inspekcijos, josbe vargo atrado prie ko prikibti. Mintis, kad užsienio stebėtojai kaišiotųnosį į jų karinius objektus, sovietams atrodė nepakenčiama, besąlygiškąuždraudimą jie norėjo paremti vien abipusiu pasitikėjimu. Tačiaupasitikėjimo nebuvo, be to, toks susitarimas būtų buvęs aiškiai nenaudingasVakarams, nes Sovietų Sąjunga būtų palyginti lengvai galėjusi gamintibombas ir jas slėpti, tuo tarpu atvirose Vakarų visuomenėse tai būtų bemažneįmanoma. Tada Eisenhower pasiūlė ,,atviro dangaus” planą kaip galimąinspekcijos būdą, tačiau Maskvai jis buvo nepriimtinas. Ženevos susitikimasir vėlesnė užsienio reikalų ministrų konferencija baigėsi, vieno britųstebėtojo žodžiais tariant, dalyviams ir toliau žvelgiant vienas į kitą perUolėtuosius kalnus.Tiesa, susitikimai nebuvo visiškai beprasmiai, nes jie parodė didesnį neianksčiau norą ieškoti sąlyčio taškų. Sovietų Sąjunga neabejotinai buvopasirengusi normalizuoti santykius su kai kuriais Europos kaimynais, ypačsu Jugoslavija, Austrija ir Suomija. Chruščiovo vizitas į Belgradą 1955 m.ir Tito atvykimas į Maskvą kitais metais padarė galą aršiai nesantaikai,kuri buvo įsiplieskusi po Jugoslavijos pašalinimo iš Kominformo. Kremliusiš principo pripažino skirtingų keliu į socializmą galimybę, tad, norssovietų ir jugoslavų santykiai vėlesniais metais toli gražu nebuvo puikūs,Tito iš esmės gavo teisę laikytis nepriklausomos politikos. Tačiau 1968 m.jų santykius ištiko nauja rimta krizė – sovietams pademonstravus RytųEuropai savo karinę galią, Jugoslavija pajuto tiesioginę grėsmę. Išreiškęnorą pasirašyti taikos sutartį su Austrija (Staatsvertrag), sovietai išėjoiš dešimties metų senumo aklavietės, iki tol jie atkakliai tvirtino, kadAustrijos klausimą galima svarstyti tik bendrame Vokietijos problemoskontekste. Staiga sovietų pozicija pasikeitė – austrai įsipareigojoneįsileisti į savo teritoriją karinių bazių ir nestoti į jokius blokus,Sovietų Sajunga išvedė savo kariuomenę, ir Austrija atgavo visišką politinęnepriklausomybę.Terorizmas
Kraštutinės kairiosios ar dešiniosios pakraipos teroristinių grupeliųir karingų Europos bei užjūrio nacionalistų išpuoliai nepaprastai jaudinoEuropos viešąją nuomonę ir vyriausybes. Jau minėjome dvi svarbiausiasseparatistų grupes – baskus ir IRA. Tačiau Vakarų Europoje buvo ganaplačiai paplitęs ir vietinis terorizmas, ypač aštuntąjį dešimtmetį, kaiveikė tokios grupės kaip ,,Raudonosios brigados” Italijoje ir Baaderio-Meinhof gauja Vakarų Vokietijoje. Viešoji nuomonė tų grupių veiklą traktavorimčiau, nei šios buvo vertos demokratinei valdžiai buvo sunku kovoti supriešu, kuris nesilaikė demokratinio žaidimo taisyklių, o žudė be skrupulų.Terorizmo kerai glūdėjo jo dramatiškame ir nenuspėjamame pobūdyje: niekasnežinojo, kur krisiąs kitas smūgis. Bet kerai vienas dalykas, politiniairezultatai – kitas, vertinant šiuo požiūriu, terorizmas buvo gananevaisingas. Po keleto audringos veiklos metų kairuoliškosios Italijos irVakarų Vokietijos grupės buvo palaužtos. Turkijoje dėl kraštutinių kairiųjųir dešiniųjų smurtininkų sankirtos 1978 – 1979 m. susidarė pilietinio karoatmosfera. Tačiau kai į valdžią atėjo karinė diktatūra, terorizmas iš esmėsliovėsi. Naujasis režimas sulaukė daug kritikos už griežtas, be atrankostaikomas priemones, bet teroristus tai menkai teguodė. Turkijos pavyzdysįrodė tai, kas turėjo būti aišku jau seniai: susiklosčius palankiomsaplinkybėms, terorizmas įstengtų (laikinai) nuversti demokratinę tvarką,bet kadangi terorizmas gali klestėti tik demokratijos sąlygomis, teroristaipatys kasa sau duobę provokuodami nedemokratinį atkirtį, kurisneišvengiamai užgniaužia terorizmą.Devintąjį dešimtmetį kairiosios ir dešiniosios pakraipos terorizmasEuropoje bemaž išnyko, nors pavienių teroro aktų dar pasitaikydavo –kėsintasi į popiežiaus, vokiečių pramonininkų, bankininkų, vieno kitoaukšto valdžios pareigūno gyvybę. Nepaisant tam tikro tarptautiniobendradarbiavimo, teroristų grupės įsitikino, kad beveik neturi šansųdestabilizuoti demokratiškai išrinktas vyriausybes, kaip kad tikėjosi, oprieš veiksmingas diktatūras jos irgi nebūtų atsilaikiusios. Be to, po 1982– 1983 m. sovietai liovėsi be atodairos rėmę ,,nacionalinio išsivadavimojudėjimus”.Separatistinės – nacionalistinės grupės, kaip jau minėta, turėjo kur kasdaugiau galimybių išsilaikyti – iš dalies todėl, kad joms labiausimpatizavo visuomenė, bet ir dėl to, kad jos gaudavo paramą iš savo baziųužsienyje (pavyzdžiui, Airijoje). Didelį Europos vyriausybių nerimą kėlėtarptautinio terorizmo veiksmai, tokie kaip turkų diplomatų nužudymas, kurįįvykdė armėnas Asala, ekstremistinių Palestinos grupuočių išpuoliai priešžydus, amerikiečius ir kt.Pačią didžiausią grėsmę kėlė kai kurių valstybių remiamas terorizmas; taidaugiausia buvo grupės, veikusios Irano, Libijos ir Sirijos vardu. Jųatakos paprastai būdavo nukreiptos į tų šalių politinius emigrantus, bet,pasitaikius progai, ir į JAV bei kitų Vakarų valstybių taikinius, įskaitantcivilinę aviaciją; aukų skaičius kartais būdavo labai didelis. VakarųEuropos vyriausybėms suėmus ir nuteisus teroristus, dalyvavusius tokioseoperacijose, jų organizatoriai keršydavo paimdami įkaitus arba surengdamikitus antpuolius. Iranas ir Qaddafio vyriausybė skelbėsi turį teisę užšalies ribų ,,vykdyti mirties nuosprendžius” savo arba islamo priešams,kaip indų kilmės rašytojo Salmano Rushdžio atveju. Sirija veikė atsargiau,ji niekam atvirai pretenzijų nereiškė, tad įrodyti ryšius tarp teroristų irjų šeimininkų bei ginklų tiekėjų buvo sunku.Daugelis Vakarų Europos vyriausybių reagavo nepakankamai griežtai, jos vistikėjosi, kad deportuoti teroristai nebesugrįšią. Toks nuolaidžiavimaspadėjo teroristams tęsti savo veiklą, o keletu atvejų gal net paskatinostambias smurto akcijas. Vis dėlto teroristų atakos pasidarė retesnės, ypačpo JAV aviacijos antskrydžio prieš Libiją.Šį antskrydį Europa tuo metu plačiai smerkė, tačiau aktyvesniemsvalstybinio terorizmo adeptams jis padarė blaivinantį poveikį. Jie pradėjosuvokti, kad, atvirai nepaisydami tarptautinės teisės, atsidursiąnepageidaujamoje izoliacijoje ir kad slapta parama teroristų operacijomsEuropoje anksčiau ar vėliau iškilsianti į aikštę. Antai nuvertuskomunistinius Rytų Europos režimus paaiškėjo, kad aštuntąjį ir devintąjįdešimtmetį Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Vengrija ir tikriausiai kitos
šalys teikdavusios prieglobstį bei kitokią pagalbą tautiniams irtarptautiniams teroristams. Tačiau tai nereiškė, kad terorizmas, nors irnetekęs šių globėjų, net galų gale ir neduodantis geidžiamų rezultatų,išnyko amžinai.