konfederacija

Aktualumas

Šios temos aktualumas yra labai didelis, nes šie įvykiai pokario
Europoje davė pagrindus plėstis Europai, plėstis ekonomikai, sudaryti
pūsiausvyra tarp Europos valstybių. Įvykiai pokario Eropoje – davė pamatus
tarptautiniam saugumui užtikrinti, bei sudaryti pasaulyje taiką tarp
valstybių. Veiksmai, atlikti pokario Europoje užkirto kelią Trečiam
Pasauliniui karui, bei atgaivino visą Europą.

Tikslai

Tikslai iškelti rašant šį darbą yra šie:

1. Išnagrinėti 1945 – 1990 metų laikotarpius;

2. Pateikti svarbiausius įvykius susijusius su kolektyviniu saugumu ir

taikaus sugyvenimo politika pokario Europoje;

3. Pateikti Žymiausių įvykių susijusių su kolektyviniu saugumu ir taikaus

sugyvenimo politiką tikslias datas;

4. Įsisavinti šią informaciją pačiam, bei sudaryti šių įvykių saantrauką.

Dėstymas

Vokietijos ateitis po Antrojo Pasaulinio karo, bei sąjungininkų

konferencija po Antrojo Pasaulinio karo

Sąjungininkų konferencija, skirta pačioms svarbiausioms problemoms spręsti,
buvo surengta 1945 m. liepos antroje pusėje Potsdame. Čia Jungtinėms
Valstijoms pirmą sykį atstovavo Truman; po leiboristų pergalės rinkimuose
Churchillį ir Edeną konferencijos viduryje pakeitė Attlee ir Bevin.
Diskusijos diapazonas buvo platus – nuo Lenkijos ir Ispanijos iki Graikijos
ir Libijos. Bet svarbiausia buvo nu-spręsti Vokietijos ateitį. Dar karo
metu buvo kuriami planai, kaip pa-daryti, kad Vokietija niekada daugiau
nekeltų pavojaus kaimynams ir visam pasauliui. 1944 m. ir vykstant Jaltos
konferencijai beveik niekas neeabejojo, kad Vokietiją reikėtų suskaldyti į
daug mažų valstybėlių. Tačiau iki to laiko, kol Vokietija pasidavė, tiek
Rusija, tiek Vakarų sąjungininkai priėjo prie išvados, kad tie planai
nerealūs ir nepageidautini. Vokietiją nutarta laikyti vienu ekonominiu
vienetu, ją decentralizuoti, bet nesuskaldyti. Panašiai pasikeitė nuomonė
ir dėl j

jos ekonomikos. 1944 m. amerikiečiai buvo pasiūlę Vokietijos
neindustrializavimo planą. Manyta, kad Vokietija, neturėdama stiprios
pramonės, negaminsianti ginklų ir negalėsianti sukelti karo. Tačiau šis
vadinamasis Morgenthau planas nebuvo priimtas, nes jį rengiant remtasi
prielaida, kad būsią nepaprastai sunku nusmukdyti Vokietiją, o Vokietijai
kapituliavus paaiškėjo, kad ji kurkas labiau nusilpusi, negu sąjungininkai
įsivaizdavo, tikroji problema buvo, kaip išgelbėti ją nuo visiško žlugimo.
Sovietų požiūris irgi pasikeitė. Iki 1945 m. jie laikėsi aršios
antivokiškos linijos, bet vėliau išryškėjo ženklūs pokyčiai. II-ja
Erenburg, žymiausias antivokiškos linijos propaguotojas, buvo oficialiai
išpeiktas, o rusams įžengus į Berlyną pasirodė plakatai su nauja Stalino
citata, esą hitleriai ateina ir išnyksta, o vokiečių tauta pasilieka. Būta
ir ekonominių sumetimų – rusai pretendavo į labai dideles reparacijas ir
puikiai suprato, kad jų neišgaus, jei Vokietijos pramonė nebus įkinkyta į
darbą.
Potsdamo konferencijoje susitarta dėl daugybės dalykų: kad Vokietiją reikia
nuginkluoti iir demilitarizuoti; kad reikia paleisti nacionalsocialistų
partiją, kad vokiečiai turi įsisąmoninti, jog jie patyrė visišką karinį
pralaimėjimą ir negali išvengti atsakomybės už tai, ką patys pridarė, kad
visus karo nusikaltėlius būtina teisti, o politinį gyvenimą atkurti
demokratiniu pagrindu, kad reikia palaikyti visas demokratines partijas ir
pertvarkyti švietimo bei teisinę sistemą, kad kurį laiką Vokietijoje neturi
būti centrinės vyriausybės, o centrines ministerijas, kurias reikėsią
įkurti (transporto, finansų ir t.t.), tvarkytų sąjungininkai.
Parengti tokį ketinimų pareiškimą nebuvo sunku, tikrieji išbandymai
prasidėjo vykdant sutartą politiką, nes Stalinui ir Vakarų sąjungininkams
,,demokratinė partija” reiškė sk
kirtingus dalykus. Nuo pat pradžių kėlė daug
nesutarimų dvi problemos: naujos Vokietijos sienos ir reparacijų klausimas.
Amerika ir Britanija sutiko, kad Sovietų Sąjunga aneksuotų dalį Rytų
Prūsijos, bet lenkų teritorines pretenzijas Vokietijai laikė perdėtomis.
Kaip galima išvaryti iš tų teritorijų milijonus vokiečių ir perkelti juos į
dabar kur kas mažesnę ir skurdesnę Vokietiją? Oderio – Neisės linija buvo
priimta kaip pagrindas diskusijai, bet Neisės juk dvi – rytinė ir vakarinė,
jas skiria maždaug šimtas kilometrų. Amerikiečiai, kaipo paskutinę
nuolaidą, siūlė rytinę, bet rusai ir lenkai reikalavo vakarinės. Galų gale,
kaip ir anksčiau Jaltoje, Vakarai nusileido. Lenkai gavo teisę kontroliuoti
okupuotas teritorijas, nors galutinė siena turėjo būti nustatyta tik taikos
sutartimi su Vokietija. Lenkai su rusais turėjo pakankamai pagrindo būti
patenkinti konferencijos rezultatais. Visi sutiko, kad sąjungininkų
kontrolės organai turį užtikrinti – cituojant oficialų tekstą – ,,paslaugų
ir prekių gamybą, būtiną palaikyti Vokietijoje vidutinį gyvenimo lygį,
neviršijantį kitų Europos šalių vidurkio”. Bet dėl reparacijų vyko
begaliniai ginčai. Rusai teigė, kad Jaltoje susitarta dėl 20 milijardų
dolerių sumos, kurios pusė turėtų tekti jiems. Vakarų vadovai sakė, kad tai
tebuvęs pagrindas diskusijai. Jie priminė, kad nerealūs reparacijų
reikalavimai po Pirmojo pasaulinio karo atnešė daug nelaimių tiek
nugalėtojams, tiek nugalėtiesiems. Be to, jie tvirtino, kad nemažos
Vokietijos teritorijos dalies aneksija Rusijos ir Lenkijos naudai
priskirtina prie karo nuostolių atlyginimo. Jie nenorėjo nustatyti bendros
reparacijų sumos, tačiau po ilgų ginčų buvo iš principo su
utarta, kad rusai
turėsią teisę gauti ne vien reparacijas iš jiems priklausančios zonos, bet
ir 25 procentus Vakarų zonose esančios pramonės įrangos, nes buvo
nuspręsta, jog nebūtina išlaikyti tokį Vokietijos pokario ekonomikos lygį,
apie kokį anksčiau galvota.
Potsdamo konferencijoje rusai reiškė nepasitenkinimą pilietiniu karu
Graikijoje ir reikalavo į tos šalies vyriausybę įtraukti pažangiųjų jėgų
atstovus. Be to, didelei visų nuostabai, Rusija pasiskelbė turinti interesų
Tanžere ir buvusiose Italijos kolonijose, netgi pasisiūlė paimti į savo
globą Libiją. Tai sukėlė Vakarų politikų nerimą. Rusų teritorinius
reikalavimus Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ar Cekoslovakijoje buvo
galima paaiškinti noru sustiprinti savo gynybą, tačiau strateginės
pozicijos Afrikoje aiškiai neturėjo nieko bendra su gynybos priemonėmis.
Taip pat Maskva pareikalavo dviejų Turkijos provincijų ir teisės
kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius, atseit nepakenčiama, kad Turkija
,,laikytų Rusiją už gerklės”. Tai dar labiau sustiprino Vakarų įtarimus. Ar
rusų reikalavimams nebus galo? Žavėjimąsi rusų laimėjimais ėmė temdyti
sovietų kietaširdiškumo ir jėgos baimė, taip pat suvokimas, kad Maskvos
šalininkai Vakaruose, jei tik įmanytų, visur nuverstų laisvai išrinktas
vyriausybes. Potsdamo konferencija priėmė daug sprendimų dėl būsimo
Vokietijos valdymo, tačiau dauguma iš jų buvo dviprasmiški ir prieštaringi,
apskritai imant, konferencija nebuvo sėkminga, nes tų susitarimų jau
negaubė besąlygiško pasitikėjimo dvasia. Karo meto koalicija iro. Vieniems
susitarimams buvo lemta likti vien popieriuje nuo pačios pradžios, kitų
netrukus nustota laikytis. Visas politinis klimatas sparčiai keitėsi.
Jaltos ir Potsdamo konferencijos vėliau sulaukė daug kritikos. Tuo metu jų
sprendimai bu
uvo gana palankiai sutikti, bet vos po keleto mėnesių, kai tapo
žinomos visos smulkmenos, kai ėmė keistis politinė atmosfera, pasipylė
priekaištai Vakarų lyderiams ir ypač Rooseveltui. Jie buvo kaltinami, kad
leidosi Maskvos pergudraujami, kad nesugebėjo numatyti, jog po karo rusai
atsisuksią prieš Vakarus. Amerika galėjusi kalbėti vienintele kalba,
suprantama rusams, -jėgos kalba, – bet Roosevelt su savo patarėjais
visokeriopai nuolaidžiavęs Stalinui. Vėliau, Šaltajam karui kiek aprimus,
revizionistų mokyklos atstovai teigė, kad Šaltasis karas buvęs natūrali
Amerikos politikos išdava. Koalicija nebūtų suirusi, jeigu Vašingtonas būtų
elgęsis netgi dar draugiškiau, jeigu nebūtų netiesiogiai grasinęs atomine
bomba ir nebūtų davęs rusams jokio pagrindo įtarinėti amerikiečius.
Potsdame Truman pasakė Stalinui, kad JAV ką tik išbandžiusios naują
didžiulės griaunamosios galios ginklą, bet Stalino tai nenustebino, nes jis
jau buvo gavęs šią informaciją iš savų šaltinių gerokai anksčiau.
Vakarai jėga nesirėmė ir Jaltoje, kai derėjosi dėl Rytų Europos. Roosevelt,
kaip minėta, tuo metu sunkiai sirgo, kitas prezidentas – energingesnis,
turintis mažiau iliuzijų dėl Rusijos, Jungtinių Tautų ir pokario pasaulio
apskritai, būtų geriau įžvelgęs ateityje slypinčius pavojus. Kai kurių
klaidų tikriausiai nebūtų buvę padaryta, pavyzdžiui, Vakarai galėjo
išsireikalauti sausumos tilto į Berlyną. Tačiau kalbamas teritorijas buvo
užėmusi sovietų kariuomenė, ir tokiomis sąlygomis griežtesnė linija kažin
ar būtų padariusi rusams didelį įspūdį. Jungtinių Valstijų visuomenė buvo
tos nuomonės, kad reikia kuo greičiau pasitraukti iš Europos, o vos
pasibaigus mūšiams, ir pati kariuomenė ėmė reikalauti dar spartesnės
demobilizacijos, negu buvo numatyta Roosevelto, ketinusio išvesti
kariuomenę per dvejus metus. Tad tokiomis aplinkybėmis Amerika nelabai
galėjo griebtis griežtos politikos (nebent iš tiesų būtų ketinusi panaudoti
atominį ginklą, o tai buvo neįsivaizduojamas dalykas). Bet ji galėjo geriau
panaudoti ekonominius svertus, nes Rusijai ir toliau reikėjo Amerikos
paramos. 1945 m. sausį Sovietų Sajunga paprašė 6 milijardų dolerių
paskolos, jos reikalavimas reparacijų iš Vokietijos taip pat rodė, jog ji
negali apsieiti be ekonominės pagalbos. Tačiau, Stalino nuomone, būtent
Rusija dariusi Amerikai paslaugą prašydama paskolos, pasak jo, dirbtinai
nesukūrus paklausos, Amerikos ekonomiką po karo būtų ištikęs staigus
nuosmukis. Rooseveltui (ir vėliau Trumanui) reikėjo laikytis aiškesnės
politikos reparacijų atžvilgiu ir ekonominę paramą derybose su Stalinu
panaudoti kaip diplomatijos įrankį. Kita vertus, nors Sovietų Sąjungai
labai reikėjo ekonominės pagalbos, vis dėlto nėra jokio pagrindo manyti,
jog tokiomis priemonėmis – kad ir koks didelis būtų buvęs jų mastas – būtų
pavykę atkalbėti Sovietų Sąjungą nuo aneksijų ir savo valios primetimo Rytų
Europos valstybėms. Jeigu Amerika Potsdame būtų atkakliau prieštaravusi
Oderio-Neisės linijai, siena tarp Rytų Vokietijos ir Lenkijos būtų buvusi
maždaug už šešiasdešimt mylių į rytus, bet tai vargu ar būtų pakeitę bendrą
jėgų balansą.
Trumpai kalbant, griežtesnė Vakarų laikysena Jaltoje ir Potsdame būtų
paankstinusi Šaltojo karo pradžią, bet nebūtų padėjusi jo išvengti, jeigu
jau Europoje buvo susidaręs jėgos vakuumas. Amerika neketino veltis į
Europos politiką ir rengėsi išvesti savo kariuomenę, o viena Britanija buvo
per silpna atsispirti sovietų spaudimui. Tad sovietų slinkimas į vakarus
buvo visiškai natūralus – politika, kaip ir gamta, nepakenčia tuštumos.
Amerikos ambasadorius Maskvoje Averell Har-riman 1944 m. suprato, kad,
suteikus sovietams teisę Rusijos saugumo sumetimais prisijungti
artimiausius kaimynus, pagal tokią pat logiką bus prisijungiami ir nauji
artimiausi kaimynai. Neaišku buvo tik tai, kiek Sovietų Sąjunga plėsis ir
kaip jai seksis – sunkiai ar lengvai – savo artimiausius kaimynus
suvirškinti.
Stalin didžiai nepasitikėjo Vakarų lyderiais, nors šie ir demonstravo jam
savo draugiškumą bei pritarimą. Dar prieš Jaltą jis kalbėjo Djilasui:
,,Churchill toks žmogus, kuris, jei nebūsi akylas, ištrauks tau iš kišenės
kapeiką. Roosevelt kitoks. Jis gvelbia tik stambias monetas.” Kas jau
kas, o Roosevelt tikrai nenusipelnė tokių įtarimų. Bet Stalin nepasitikėjo
niekuo, tad ir vakariečiai jam turėjo atrodyti ne mažiau įtartini už jo
paties pavaldinius. Nėra jokių įrodymų, kad jis apgalvotai tam tikru metu
nusprendė stoti prieš sąjungininkus, nepaisydamas galimų pasekmių. Be
abejonės, jis būtų norėjęs ir toliau gauti Vakarų ekonominę pagalbą, bet
dar svarbiau buvo tai, kad Vakarai sutiktų su jo politiniais ir
teritoriniais reikalavimais. Netrukus paaiškėjo, kad abiejų tikslų jam
nepavyksią pasiekti; juo didesni darėsi jo reikalavimai, juo didesnį jie
kėlė pasipriešinimą. Vienas dalykas vijo kitą, ir per keletą mėnesių karo
meto koalicija suiro.
Ji tikriausiai būtų suirusi netgi tuo atveju, jeigu tai būtų buvęs
paprastas konfliktas tarp didžiųjų valstybių, turinčių priešingų interesų.
Bet Sovietų Sąjunga buvo ne šiaip viena iš valstybių, jos ideologija ir
socialinė sistema smarkiai skyrėsi nuo vakarietiškųjų, jos programa buvo
padėti komunizmui laimėti visame pasaulyje. Kol egzistuoja kapitalizmas ir
socializmas, ,,mes negalime gyventi taikoje, vienas arba kitas turi
triumfuoti”, skelbė Lenin. Nuo šių eilučių parašymo buvo praėję daugiau
kaip du dešimtmečiai, Stalino vadovaujamoje Sovietų Sąjungoje įvykę svarbių
pokyčių. Mesianizmo dabar buvo justi mažiau, ideologiniai motyvai sovietų
užsienio politikoje vaidino aiškiai menkesnį vaidmenį. Bet susiformavusi
totalitarinė valstybė tebeturėjo savo pačios dinamizmą, neįvertinus šio
svarbaus jos bruožo, buvo neįmanoma suprasti pagrindinių sovietų politikos
akstinų. Rusija nebuvo nei tradicinė nacionalinė valstybė, nei statiška
didžioji valstybė, ji nesilaikė realiosios politikos – tokios, kaip ją
suprato Vakarai.
Įsigalėjus Reformacijai, Europos valdovai katalikai ir protestantai
susitarė dėl principo, pagal kurį individo išpažįstama religija turėtų
priklausyti nuo jo gyvenamosios vietos: Cuius regio, eius religio*. Ar
panašus susitarimas galėjo būti veiksmingas pokario Europoje? Stalin,
atrodo, manė šitaip, viena proga jis pasakė, kad šis karas nuo ankstesnių
skiriasi tuo, jog valstybės, okupavusios kitas šalis, įveda jose savo
socialinę sistemą. Jis nesikišo į Graikijos įvykius 1944 – 1945 m., Atėnų
revoliucionieriai nesulaukė pagalbos iš Maskvos, nes rusai nelaikė
Graikijos savo interesų sfera. Tačiau abejotina, ar tokie susitarimai būtų
tikę Vidurio Europai, net jeigu Amerika būtų pripažinusi interesų sferų
principą. Pagal komunizmo ideologiją, kaip 1945 m. balandį rašė prancūzų
komunistų lyderis Jacąues Duclos, jei jau pasibaigė karas, reikėjo vėl
atnaujinti kovą prieš ,,Vakarų imperializmą”. Kovos pradžią buvo galima
uždelsti, bet ne atidėti neribotam laikui. Stalino požiūriu, Vakarų
siūlymai sudaryti vyriausybes, kurios būtų draugiškos Sovietų Sajungai ir
kartu atstovautų visiems demokratiniams sluoksniams, tebuvo paprasčiausia
gudrybė, naujas kapitalizmo bandymas apsiausti Sovietų Sąjungą. Jam buvo
priimtini vien komunistai, o iš komunistų jis galėjo pasitikėti tik tais,
kuriuos pats parinko. Įtarimai ir nesusipratimai tam tikra dalimi padėjo
kilti Šaltajam karui, bet už tų įtarimų slypėjo tikri interesų konfliktai.
Bendradarbiaujant su Vakarais po 1945 m. Stalinui būtų tekę liberalizuoti
režimą ir atverti Sovietų Sąjungą visokioms nepageidaujamoms užsienio
įtakoms. Tokia politika prieštaravo Stalino principams, visai jo
pasaulėžiūrai ir galvosenai. Kai karo metais virš jo šalies pakibo grėsmė,
norom nenorom teko padaryti kai kurių nuolaidų, tačiau tęsti tokią politiką
taikos metu būtų reiškę statyti į pavojų patį sovietų valstybės
egzistavimą. Žvelgiant į praeitį, neatrodo, kad kokios nors Vakarų
nuolaidos būtų galėjusios paskatinti Staliną veikti prieš savo interesus.
Jo politinė sistema buvo pagrįsta apsiausties mentalitetu, aukas, kurių jis
reikalavo iš savo žmonių, buvo galima pateisinti vien nesilpnėjančiu
priešiškumu kapitalistinių vilkų bei ryklių, tik ir laukiančių progos
užpulti Sovietų Sąjungą. Santykiuose su pasauliu šiai sistemai reikėjo
įtampos, o ne atsipalaidavimo.

Europos bendradarbiavimas, bei saugios Europos kūrimas

Drauge – irgi galvojant tik apie artimiausią ateitį – buvo žengiami pirmi
žingsniai Europos gynybai sustiprinti. Britanijos ir Kanados vadovai siūlė
sudaryti vienokią ar kitokią Atlanto sąjungą, kuri remtųsi Amerika ir Britų
Sandrauga, o prancūzai nuo pat pradžių pasisakė už europiškesnį tokio plano
pobūdį ir pabrėžė būtinybę glaudžiau politiškai bendradarbiauti Europos
asamblėjos pagrindu. Tačiau karinis bendradarbiavimas neturėjo tokių
perspektyvų kaip ekonominė sąjunga, be to, buvo visiškai aišku, kad Europa
dar negreit būsianti pajėgi apsiginti be Amerikos pagalbos. Amerikos
dosnumo ir gerų noru toli gražu nepakako, Jungtinės Valstijos turėjo ne tik
dėtis prie Europos gynybos organizacijos, bet ir imtis jai vadovauti.
Tokias ,,saistančias sąjungas” Amerikos politikai nuo pat pirmųjų
Respublikos dienu laikė prakeikimu, ir sprendimas įkurti NATO reiškė
revoliuciją Amerikos užsienio politikoje. Europos karinis silpnumas ir
neišgalėjiinas apsiginti be užsienio paramos nuo pat pradžios lėmė
sutarties pobūdį: tai buvo Atlanto, o ne Europos sąjunga, todėl išsyk
prasidėjo abejonės ir kritika. Argi tai nėra gryna abstrakcija ši riboto
užmojo ir trukmės sąjunga, kurioje skirtingi narių interesai visuomet būsią
skaldantis veiksnys? Amerika – globalinė jėga, turinti daugybę interesu
visame pasaulyje. Ar esama garantijų, kad ji visuomet teiksianti pirmenybę
Europai? Ar ji stotų į karą ir rizikuotų panaudoti branduolinius ginklus
riboto sovietų puolimo Europoje atveju? Į šiuos ir panašius klausimus teko
atsakyti NATO planuotojams, kūrusiems ,,gynybos priešakinėse pozicijose
strategiją”, pagal kurią Europa turėjo būti ginama kiek įmanoma toliau į
rytus.
NATO pamatai buvo pakloti 1948 m. Briuselyje, o pati sutartis pasirašyta
1949 m. balandžio mėnesį. Būstinė įkurdinta Paryžiuje. Be Jungtinių
Valstijų ir Kanados, prie NATO prisijungė šios valstybės: Beniliukso šalys,
Britanija, Norvegija, Islandija, Danija (bet ne Švedija!), Graikija,
Turkija (1952), Italija, Vakarų Vokietija, Prancūzija ir Portugalija. Iš
pradžių NATO daugiausia dėmesio skyrė gana ne apibrėžtos bendros gynybos
planavimui ir Europos kariuomenių perginklavimui amerikietiškais ginklais.
Tikrasis išmėginimas – vadovybės suvienijimas ir pajėgų sujungimas – atėjo
vėliau, kai po ilgų derybų su sąžine ir ištikus rimtai krizei buvo
išspręstas Vokietijos dalyvavimo klausimas.
Karinėje srityje pastangos glaudžiau integruotis nebuvo tokios sėkmingos.
Prasidėjus Korėjos karui, Amerika vėl ėmėsi agituoti už centralizuotai
vadovaujamas Europos jungtines pajėgas, įtraukiant į jas ir Vokietijos
dalinius. Tačiau Korėjos karo poveikis Europai buvo silpnesnis negu
Amerikai, be to, Europa dar labai bijojo, kad neatgimtu vokiečių
militarizmas. Į amerikiečių spaudimą prancūzai atsakė pasiūlydami savo
planą – mažus nacionalinius kontingentus vieningoje Europos armijoje,
numatant bendrą biudžetą ir, suprantama, viršnacionalinę kontrolę. Šis
Pleveno planas sukurti Europos gynybos sandrauga (EDC) rėmėsi prielaida,
kad NATO neįstengsianti pakankamai kontroliuoti Vokietijos remilitarizaciją
ir kad reikalinga naujo tipo sąjunga. Amerika iš pradžių reagavo šaltai,
mat Vašingtonas nebuvo tikras, ar Pleveno planas nėra vien manevras
atitolinti Vokietijos įėjimą į NATO. Kiek padvejojusi Amerika ryžosi šį
planą priimti, ir 1953 metų pavasarį šešios Europos vyriausybės pasirašė
sutartį, kurią dar turėjo patvirtinti tų šalių parlamentai. Projektas
patyrė pralaimėjimą tapačioje šalyje, iš kurios ir buvo kilęs. Tuometinis
Prancūzijos ministras pirmininkas Mendės France pareikalavo mažesnės
viršnacionalinės kontrolės ir integracijos, negu planuota. Bet
netgi šis keitimas nepatenkino kritikų Prancūzijoje, kurie priešinosi bet
kokiems apribojimams, numatomiems prancūzų kariuomenei, tačiau nenorėjo,
kad tokias pat teises gautų ir Vokietijos pajėgos. Prancūzų reikalavimai
prieštaravo vienas kitam, ir per dramatišką balsavimą 1954 metų rugpjūčio
30 dieną, golistams susivienijus su komunistais, planas buvo atmestas.
Netrukus po šios nesėkmės Britanija pateikė naują pasiūlymą, kuriuo buvo
atgaivinamas senas projektas, numatantis tiesioginę Vokietijos narystę
NATO. Kad prancūzai nenuogąstautų, vokiečių dalinius siūlyta glaudžiai
susieti su NATO struktūra, be to, britai pasižadėjo neribotą laiką žemyne
laikyti savo pajėgas (britų Reino armiją) Vokietijos remilitarizacijos
pasekmėms atsverti. Paryžius reagavo be entuziazmo, bet suvokė, kad, antrą
kartą balsavus prieš Europos karinę integraciją, Vokietija paprasčiausiai
būsianti priimta į NATO Prancūzijai dar mažiau pageidautinomis sąlygomis.
1954 metų spalį Prancūzijos parlamentas nenoromis patvirtino naująjį planą.
NATO ir Vakarų gynyba sutvirtėjo, bet tik po to, kai pralaimėjimą patyrė
grynai europietiškos gynybos sandraugos idėja. NATO buvo įkurta, siekiant
užkirsti sovietams kelią pulti Vakarų Europą. Šį tikslą ji pasiekė, nors
1952 m. Lisabonoje priimtas nutarimas sudaryti ne mažiau kaip
devyniasdešimt šešias divizijas pasirodė esąs pernelyg ambicingas ir
niekada nebuvo įvykdytas. Po Stalino mirties, kai sovietų užpuolimo grėsmė
kiek sumažėjo, pasireiškė pirmieji sąjungos irimo ženklai, Jungtinės
Valstijos vis dar turėjo rūpesčių su Korėja, o Anglija ir Prancūzija buvo
smarkiai įklimpusios Artimuosiuose Rytuose ir Indokinijoje bei Alžyre.
Pirmaisiais NATO metais amerikiečių branduolinis pranašumas buvo
pagrindinis tramdomasis veiksnys, bet tokia padėtis kėlė didžiulį
nepasitenkinimą Europoje. Mat vien Jungtinės Valstijos būtų nusprendusios,
kokiomis aplinkybėmis pavartoti branduolinį ginklą Europos užpuolimo
atveju. Europa nerimavo ir dėl ateities, nes anksčiau ar vėliau tarp Rytų
ir Vakarų turėjo nusistovėti branduolinė pusiausvyra, ir niekas aiškiai
nežinojo, kaip pasirengti Europos gynybai tokiomis pasikeitusiomis
sąlygomis. Prancūzijoje ir kai kuriuose kitų Europos šalių sluoksniuose
imta skelbti nauji Europos gynybos projektai, sumažinsiantys žemyno
priklausomybę nuo Amerikos. Tie visi planai buvo grindžiami prielaida, kad
Europa pajėgi surinkti pakankamai didelę įprastinę kariuomenę ir galiausiai
sukurti atskirą Vakarų Europos branduolinę sistemą. Ne kiekvienas
pasikėsinimas į Vakarų Europą gausiąs greito reagavimo pajėgų galingą
atkirtį, apie kurį skelbė Dulles. Jeigu šitaip, tai kaip atremti mažesnę
nei šio lygio grėsmę? Britanija nusprendė kurti savo branduolinį arsenalą,
Prancūzija — savoforce de frappe*; Vakarų Vokietija norėjo, kad ne vien
Jungtinės Valstijos valdytų NATO branduolinį arsenalą. Šie prieštaringi
reikalavimai, negalėjimas sustabdyti atominio ginklo plitimo ir
nesugebėjimas sukurti stiprias, nepriklausomas Europos gynybos pajėgas
septintojo dešimtmečio pradžioje sukėlė didelę krizę NATO viduje.
Prasidėjus diskusijoms dėl Europos gynybos, didžiausi nesutarimai kilo dėl
Vokietijos apsiginklavimo daug kas bijojo, kad naujoje Europos karinėje
sąjungoje vyrausianti Vakarų Vokietija. Tokie nuogąstavimai psichologiškai
buvo kuo puikiausiai suprantami, tačiau nereikia pamiršti, kad padėtis
pasaulyje jau buvo kita. Po visiško sutriuškinimo 1945 m. Vokietija nebuvo
nusiteikusi kištis į didžiąją politiką, o svarbiausia, nebeturėjo tam
galimybių, tarptautinėje arenoje padėtis buvo iš pagrindų pasikeitusi.
Mirus Stalinui ir palengva nykstant bjauriausiems jo režimo bruožams,
Vakaruose sukilo didžiulės viltys – laukta greitos Šaltojo karo pabaigos,
nauja dėtente* ir taikaus sambūvio era, rodės, išaušo aršios nesantaikos
draskomam žemynui. Tokios viltys buvo visiškai pateisinamos: 1951—1952 m.
pasiekęs atšiauriausią žymę, žemyno klimatas kada nors turėjo pagerėti.
Tačiau optimizmas, apėmęs Vakarų sostines, nebuvo gerai pamatuotas tam
tikru mastu jis rėmėsi klaidingu sovietų motyvų vertinimu, klaidingu
įsitikinimu, kad Šaltasis karas ir taikus sambūvis yra nesuderinami
dalykai, nors iš tikrųjų tai tebuvo skirtingi sovietų užsienio politikos
aspektai. Naujieji Rusijos valdovai buvo nepatenkinti daugeliu Stalino
metodų, jie norėjo šiek tiek pagerinti santykius su Vakarais ir pirmiausiai
su trečiuoju pasauliu. Jie realiau negu Stalin suvokė galimas branduolinio
karo pasėkmes, todėl norėjo susitarti, kad būtų uždrausta vartoti
branduolinius ginklus. Bet jie vis viena buvo Stalino mokiniai, geri
komunistai ir sovietų patriotai, visa savo esybe jaučiantys, kad jų režimas
nebūsiąs saugus tol, kol komunizmas neįsigalėsiąs visame pasaulyje. Jie
suvokė, kokią didelę grėsmę jiems kelia Vakarų idėjų plitimas liaudies
demokratijose” ir Sovietų Sąjungoje. Anaiptol nebuvo aišku, ar įmanoma
laikytis taikaus sambūvio politikos nesugriaunant visos savo sistemos.
Kariniu atžvilgiu Sovietų Sąjunga neturėjo ko bijoti, ir net jos ekonomika,
nors ir atsiliekanti nuo Vakarų Europos, nuolat stiprėjo. Kadangi tik
saujelė sovietų ir Rytų Europos piliečių turėjo galimybę betarpiškai
palyginti Vakarų ir komunistinį gyvenimo lygį, ekonominis nepasitenkinimas
nekėlė didesnių keblumų. Siekimas turėti daugiau politinės laisvės jau buvo
rimtesnė problema. Norėdami tam veiksmingai pasipriešinti, sovietų vadovai
turėjo nuolat pabrėžti (ir perdėti) pavojų, tariamai gresianti
socialistinei stovyklai iš išorės. Tokia nuostata, nors ir būtina režimui
išlikti, nuo pat pradžių ribojo santykių su Vakarais atkūrimo mastą. Dėl
konkrečių dalykų buvo galima susitarti, tačiau idėjų srityje negalėjo būti
jokio taikaus sambūvio, kaip sovietų vadovai ne sykį pabrėžė, ir tai galų
gale darė tikrą dėtente neįmanomą.
Nepanašu, kad sovietų politinė ir strateginė mintis nuo pat trečiojo
dešimtmečio pradžios būtų buvusi grindžiama pasaulinės revoliucijos
koncepcija. Stalino laikais sovietų užsienio politika buvo nukreipta į
interesų sferų įgijimą bei sutvirtinimą, ir jo įpėdiniai žengė iš esmės
tomis pačiomis pėdomis. Iš pirmo žvilgsnio Vakarus tokia kryptis turėjo
raminti, nes kūrė prielaidą įtempimo sumažėjimui, pagrįstam įtakos sferų
pasidalijimu, kaip kad padaryta Jaltoje ir Potsdame. Tačiau Sovietu Sąjunga
vis dar vadovavo komunistinei stovyklai ji negalėjo imti ir atsisakyti šio
vaidmens, be to, bręstantis konfliktas su Kinija neleido Rusijai laikytis
politikos, paremtos vien nacionaliniais interesais. Vakarai savo politiką
grindė status quo mąstymu sovietų vadovai šitaip elgtis negalėjo, nes tai
būtų fatališkai atsiliepę jų valdymo teisėtumui. Už sovietų valstybės ribų
komunizmas nebuvo populiarus, bet tai sovietų vadovams nė kiek nekliudė.
Pasak jų, sovietų pozicijos Lenkijoje, Rytu Vokietijoje, Čekoslovakijoje ir
Vengrijoje buvo būtinos Sovietų Sąjungos saugumo garantijos. Bet argi
socializmo laimėjimai ,,liaudies demokratijose” galėjo būti pakankamai
saugūs be dar vieno cordon sanitaire už geležinės uždangos, tarkime, be
neutralios Vokietijos? Tokie siekiai niekaip nesiderino su Europos tautų
troškimu būti nepriklausomoms. Sovietų kariuomenė buvo įkėlusi koją į
Europos širdį ji dabar stovėjo už 150 mylių nuo Prancūzijos sienos, už 300
mylių nuo Lamanšo. Dar kiek, ir sovietai būtų galėję dominuoti visame
žemyne. Nepanašu, kad vienu ar kitu metu po karo sovietų vadovai būtų
aktyviai svarstę žygio iki Lamanšo galimybę. Bet vargu ar galima tvirtinti,
kad jie būtų praleidę progą įsivyrauti Vakarų Europoje. jei tokia būtų
pasitaikiusi.
Kariniai sumetimai vaidino pagrindinį vaidmenį šeštojo ir septintojo
dešimtmečių derybose, tad juos derėtų bent trumpai aptarti. Šeštojo
dešimtmečio viduryje oficiali Amerikos strategija buvo ,,didysis atpildas”
– grasinimas panaudoti branduolinį arsenalą net ir lokaliniam sovietų
puolimui atremti. Amerikos žemynui Rusija tuo metu dar negalėjo grasinti,
tačiau Vakarų Europa visais atžvilgiais buvo sovietų įkaitė. 1957 metų
spalį paleidusi pirmąjį Žemės palydovą, Sovietų Sąjunga maždaug tuo pat
metu ėmėsi kurti pirmas tarpžemynines balistines raketas (TZBR). Europa
skeptiškai žiūrėjo į ,,didžiojo atpildo” doktriną. Ar, kilus tikrai krizei,
Amerika norėsianti aukoti savo miestus dėl Berlyno ar netgi Paryžiaus ir
Londono? Ar perdėtas kliovimasis atominėmis bombomis galų gale neatvesiąs į
defetizmą? Nes, atmetant visuotinio karo galimybę, toli gražu nebuvo galima
atmesti lokalinės sovietu karinės akcijos, o jai atremti egzistavo tik
vienas žinomas būdas – prilygti įprastinių pajėgų galią. Prancūzija ir
Britanija turėjo savo kuklias branduolines programas, bet jų įprastinės
pajėgos buvo nepakankamos, taigi Vakarų Europa nebūtų galėjusi apsiginti be
Amerikos pagalbos. Per Pirmajį ir Antrajį pasaulinius karus Prancūzija ir
Britanija, Vokietija ir Italija mobilizavo milijonus kareivių, tačiau
pokario metais juo toliau, juo sunkiau sekėsi sutelkti netgi kuklias
karines pajėgas, reikalingas prisidėti prie Europos gynybos. Britanija ir
Prancūzija turėjo įsipareigojimų kolonijose, net ir juos likvidavus, Vakarų
Europos karinė padėtis ženkliau nepagerėjo, NATO nuolat trūko karių. Vakarų
Europos karinė galia stebėtinai neatitiko jos ekonominės galios, ir tai
ribojo jos veiksmų laisvę, o galiausiai ir politinį svorį. Antai Europa
Artimuosiuose Rytuose turėjo kur kas daugiau interesų negu Jungtinės
Valstijos, nes priklausė nuo naftos tiekimo iš Persų įlankos ir Šiaurės
Afrikos, tačiau, būdama silpna kariniu atžvilgiu ir nesilaikydama vieningos
politikos, nepajėgė jų ginti, jai teliko pasyviai stebėti, kaip Sovietų
Sąjunga ir Jungtinės Valstijos kovoja dėl įtakos Artimiesiems Rytams.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje daugelis Vakarų
stebėtojų, skausmingai suvokdami savo silpnumą, buvo linkę pervertinti
sovietų karinę galią. Kremlius, suprantama, nesistengė išsklaidyti tų
nuogąstavimų. Jo branduolinis arsenalas tuo metu buvo gerokai mažesnis,
negu daugelio manyta Ameriką sovietai pradėjo vytis tik 1966 m., kai jų
įprastinės pajėgos Europoje turbūt sudarė tik pusę iš tų 175 divizijų,
kurios būdavo jiems priskiriamos. Bet net jeigu Rusijos tikroji karinė
galybė ir nebuvo tokia milžiniška, kaip manyta, vis dėlto užsienio
politikoje ji laikė iniciatyvą savo rankose, mėgindama išstumti Vakarus iš
Berlyno ir įkurti raketų bazes Kuboje. Nepavykus įbauginti Kennedžio,
sovietai atsitraukė, ir Vakarai realiau įvertino jų pajėgumą. Vėliau
Maskvos užsienio politikos kūrėjai pasidarė apdairesni ir savo kalbose vis
pabrėždavo, koks pražūtingas būtų naujas karas, iki tol jie vengdavo apie
tai kalbėti. Jie ėmėsi kaltinti Kiniją neapgalvotu avantiūrizmu, Pekinas
esą norįs pastūmėti Rusiją ir Ameriką į prarają, tikėdamasis, kad pašalinus
du pagrindinius varžovus, kinams atsiversiąs kelias dominuoti pasaulyje.
Tačiau kaip, klausė Chruščiov, tikras marksistas gali tvirtinti, kad
branduolinis karas tėra popierinis tigras? Nejaugi kinai iš tiesų maną, kad
bombos paiso klasinių skirtumų? Pasimokę iš Kubos ir Berlyno krizių,
sovietų vadovai nusprendė siekti didesnio karinio judrumo ir ėmė plėtoti
jūrų bei oro pajėgas. 1968 m. jau bemaž visi galvojo, kad Sovietų Sąjunga
netrukus pasieksianti strateginį paritetą su Vakarais, jei ta sąvoka dar ką
nors reiškė masinio naikinimo galimybių amžiuje.
Didieji 1955 m. lūkesčiai (,,Ženevos dvasia”) sparčiai blėso, nes valstybių
vadovų bei užsienio reikalų ministrų susitikimas nedavė jokių apčiuopiamų
rezultatų, o invazija į Vengriją, regis, palaidojo visas viltis susitarti.
Įvyko dar keletas mažesnių krizių, bet 1959 m., po Chruščiovo apsilankymo
Jungtinėse Valstijose, kilo nauja optimizmo banga. Sužlugus Paryžiaus
viršūnių susitikimui 1960 m., politinis klimatas vėl atšalo. Tačiau Kubos
raketų krizė davė pradžią naujam dėtente, ir 1963 metų rugpjūtį buvo
pasirašyta Branduolinių bandymų uždraudimo sutartis. Chruščiovo įpėdiniai
santūriau žvelgė į draugiškus santykius su Vakarais, bet jo politikos
radikaliai nepakeitė. 1963 – 1968 m. Vakarų valstybių sostinėse tikėta, kad
,,Rusijos europėjimas” – neišvengiamas procesas. Tačiau įvykių raida
pačioje Rusijoje nedavė pagrindo tokiam optimistiškam vertinimui, o
invazija į Cekoslovakiją Rusijos kaimynams įvarė naują baimę. Jei pagal
Brežnevo 1968 m. doktriną Sovietų Sąjunga turinti teisę kištis į savo
sąjungininkų Rytų Europoje reikalus, kas gali sutrukdyti jai, susiklosčius
palankioms aplinkybėms, teikti karinę paramą savo šalininkams
nekomunistiniame pasaulyje? Nebuvo jokios garantijos, kad neatsiversiančios
naujos konfliktų versmės. Rytų Europos tautos nesitaikė su sovietų
kišimusi, ir jų kova siekiant daugiau laisvės bei tautinės nepriklausomybės
vis grėsė apversti aukštyn kojom visas perdėm optimistiškas prognozes.
Netrukus po Stalino mirties viršūnių susitikimo idėją imta laikyti
geriausia išeitimi iš aklavietės, kurioje buvo atsidūrę abiejų blokų
santykiai. Stalino įpėdiniai norėjo detente, bet naujajai kolektyvinei
vadovybei reikėjo laiko susitarti dėl pirmųjų žingsnių formos ir esmės.
Viršūnių susitikimo ir po to seksiančios užsienio reikalų ministrų
konferencijos idėja kilo Vakarų valstybių sostinėse laikinai atlėgus kovai
dėl valdžios Politiniame biure, jai pritarė ir maršalas Bulganin,
tuometinis sovietų vyriausybės galva. 1955 m. lapkritį Bulganinui susitikus
Ženevoje su Eisenhoweriu, Edenu ir Faure, daugiausiai kalbėta apie
Vokietiją ir branduolinių ginklų kontrolę. Trumpai tariant, sovietų tikslas
buvo pašalinti iš Europos amerikiečių bazes, kurias jie laikė didžiausiu
kariniu pavojumi, be to, sovietams rūpėjo uždrausti ar bent atidėti naują
Vokietijos ginklavimąsi. Tuo tarpu Vakarų valstybės į pirmą vietą kėlė
Vokietijos klausimą: jei Vokietijos nesusijungs, teigė jos, Europoje
nebūsią tvirtos taikos. Jos buvo įsitikinusios, kad be svaraus Vokietijos
indėlio į NATO ir be Amerikos karinių pajėgų dalyvavimo Vakarų Europa
nepajėgtų atsispirti sovietų politiniam ir kariniam spaudimui. Tačiau dabar
Vokietijų susijungimas rusų jau nedomino, jie norėjo neutralios Vokietijos,
todėl prieštaravo idėjai surengti visoje Vokietijoje rinkimus, kurie
neabejotinai būtų pasibaigę komunistų pralaimėjimu. Kita vertus, jie perėmė
iniciatyvą, pateikę radikalų pasiūlymą be išlygų uždrausti visus
branduolinius įtaisus. Vakarų valstybės nenorėjo to klausimo svarstyti, nes
puikiai žinojo, kad sovietai pranoksta jas tradicinėmis karinėmis
pajėgomis, kadangi sovietų projektas nenumatė tarptautinės inspekcijos, jos
be vargo atrado prie ko prikibti. Mintis, kad užsienio stebėtojai kaišiotų
nosį į jų karinius objektus, sovietams atrodė nepakenčiama, besąlygišką
uždraudimą jie norėjo paremti vien abipusiu pasitikėjimu. Tačiau
pasitikėjimo nebuvo, be to, toks susitarimas būtų buvęs aiškiai nenaudingas
Vakarams, nes Sovietų Sąjunga būtų palyginti lengvai galėjusi gaminti
bombas ir jas slėpti, tuo tarpu atvirose Vakarų visuomenėse tai būtų bemaž
neįmanoma. Tada Eisenhower pasiūlė ,,atviro dangaus” planą kaip galimą
inspekcijos būdą, tačiau Maskvai jis buvo nepriimtinas. Ženevos susitikimas
ir vėlesnė užsienio reikalų ministrų konferencija baigėsi, vieno britų
stebėtojo žodžiais tariant, dalyviams ir toliau žvelgiant vienas į kitą per
Uolėtuosius kalnus.
Tiesa, susitikimai nebuvo visiškai beprasmiai, nes jie parodė didesnį nei
anksčiau norą ieškoti sąlyčio taškų. Sovietų Sąjunga neabejotinai buvo
pasirengusi normalizuoti santykius su kai kuriais Europos kaimynais, ypač
su Jugoslavija, Austrija ir Suomija. Chruščiovo vizitas į Belgradą 1955 m.
ir Tito atvykimas į Maskvą kitais metais padarė galą aršiai nesantaikai,
kuri buvo įsiplieskusi po Jugoslavijos pašalinimo iš Kominformo. Kremlius
iš principo pripažino skirtingų keliu į socializmą galimybę, tad, nors
sovietų ir jugoslavų santykiai vėlesniais metais toli gražu nebuvo puikūs,
Tito iš esmės gavo teisę laikytis nepriklausomos politikos. Tačiau 1968 m.
jų santykius ištiko nauja rimta krizė – sovietams pademonstravus Rytų
Europai savo karinę galią, Jugoslavija pajuto tiesioginę grėsmę. Išreiškę
norą pasirašyti taikos sutartį su Austrija (Staatsvertrag), sovietai išėjo
iš dešimties metų senumo aklavietės, iki tol jie atkakliai tvirtino, kad
Austrijos klausimą galima svarstyti tik bendrame Vokietijos problemos
kontekste. Staiga sovietų pozicija pasikeitė – austrai įsipareigojo
neįsileisti į savo teritoriją karinių bazių ir nestoti į jokius blokus,
Sovietų Sajunga išvedė savo kariuomenę, ir Austrija atgavo visišką politinę
nepriklausomybę.

Terorizmas

Kraštutinės kairiosios ar dešiniosios pakraipos teroristinių grupelių
ir karingų Europos bei užjūrio nacionalistų išpuoliai nepaprastai jaudino
Europos viešąją nuomonę ir vyriausybes. Jau minėjome dvi svarbiausias
separatistų grupes – baskus ir IRA. Tačiau Vakarų Europoje buvo gana
plačiai paplitęs ir vietinis terorizmas, ypač aštuntąjį dešimtmetį, kai
veikė tokios grupės kaip ,,Raudonosios brigados” Italijoje ir Baaderio-
Meinhof gauja Vakarų Vokietijoje. Viešoji nuomonė tų grupių veiklą traktavo
rimčiau, nei šios buvo vertos demokratinei valdžiai buvo sunku kovoti su
priešu, kuris nesilaikė demokratinio žaidimo taisyklių, o žudė be skrupulų.
Terorizmo kerai glūdėjo jo dramatiškame ir nenuspėjamame pobūdyje: niekas
nežinojo, kur krisiąs kitas smūgis. Bet kerai vienas dalykas, politiniai
rezultatai – kitas, vertinant šiuo požiūriu, terorizmas buvo gana
nevaisingas. Po keleto audringos veiklos metų kairuoliškosios Italijos ir
Vakarų Vokietijos grupės buvo palaužtos. Turkijoje dėl kraštutinių kairiųjų
ir dešiniųjų smurtininkų sankirtos 1978 – 1979 m. susidarė pilietinio karo
atmosfera. Tačiau kai į valdžią atėjo karinė diktatūra, terorizmas iš esmės
liovėsi. Naujasis režimas sulaukė daug kritikos už griežtas, be atrankos
taikomas priemones, bet teroristus tai menkai teguodė. Turkijos pavyzdys
įrodė tai, kas turėjo būti aišku jau seniai: susiklosčius palankioms
aplinkybėms, terorizmas įstengtų (laikinai) nuversti demokratinę tvarką,
bet kadangi terorizmas gali klestėti tik demokratijos sąlygomis, teroristai
patys kasa sau duobę provokuodami nedemokratinį atkirtį, kuris
neišvengiamai užgniaužia terorizmą.
Devintąjį dešimtmetį kairiosios ir dešiniosios pakraipos terorizmas
Europoje bemaž išnyko, nors pavienių teroro aktų dar pasitaikydavo –
kėsintasi į popiežiaus, vokiečių pramonininkų, bankininkų, vieno kito
aukšto valdžios pareigūno gyvybę. Nepaisant tam tikro tarptautinio
bendradarbiavimo, teroristų grupės įsitikino, kad beveik neturi šansų
destabilizuoti demokratiškai išrinktas vyriausybes, kaip kad tikėjosi, o
prieš veiksmingas diktatūras jos irgi nebūtų atsilaikiusios. Be to, po 1982
– 1983 m. sovietai liovėsi be atodairos rėmę ,,nacionalinio išsivadavimo
judėjimus”.
Separatistinės – nacionalistinės grupės, kaip jau minėta, turėjo kur kas
daugiau galimybių išsilaikyti – iš dalies todėl, kad joms labiau
simpatizavo visuomenė, bet ir dėl to, kad jos gaudavo paramą iš savo bazių
užsienyje (pavyzdžiui, Airijoje). Didelį Europos vyriausybių nerimą kėlė
tarptautinio terorizmo veiksmai, tokie kaip turkų diplomatų nužudymas, kurį
įvykdė armėnas Asala, ekstremistinių Palestinos grupuočių išpuoliai prieš
žydus, amerikiečius ir kt.
Pačią didžiausią grėsmę kėlė kai kurių valstybių remiamas terorizmas; tai
daugiausia buvo grupės, veikusios Irano, Libijos ir Sirijos vardu. Jų
atakos paprastai būdavo nukreiptos į tų šalių politinius emigrantus, bet,
pasitaikius progai, ir į JAV bei kitų Vakarų valstybių taikinius, įskaitant
civilinę aviaciją; aukų skaičius kartais būdavo labai didelis. Vakarų
Europos vyriausybėms suėmus ir nuteisus teroristus, dalyvavusius tokiose
operacijose, jų organizatoriai keršydavo paimdami įkaitus arba surengdami
kitus antpuolius. Iranas ir Qaddafio vyriausybė skelbėsi turį teisę už
šalies ribų ,,vykdyti mirties nuosprendžius” savo arba islamo priešams,
kaip indų kilmės rašytojo Salmano Rushdžio atveju. Sirija veikė atsargiau,
ji niekam atvirai pretenzijų nereiškė, tad įrodyti ryšius tarp teroristų ir
jų šeimininkų bei ginklų tiekėjų buvo sunku.
Daugelis Vakarų Europos vyriausybių reagavo nepakankamai griežtai, jos vis
tikėjosi, kad deportuoti teroristai nebesugrįšią. Toks nuolaidžiavimas
padėjo teroristams tęsti savo veiklą, o keletu atvejų gal net paskatino
stambias smurto akcijas. Vis dėlto teroristų atakos pasidarė retesnės, ypač
po JAV aviacijos antskrydžio prieš Libiją.
Šį antskrydį Europa tuo metu plačiai smerkė, tačiau aktyvesniems
valstybinio terorizmo adeptams jis padarė blaivinantį poveikį. Jie pradėjo
suvokti, kad, atvirai nepaisydami tarptautinės teisės, atsidursią
nepageidaujamoje izoliacijoje ir kad slapta parama teroristų operacijoms
Europoje anksčiau ar vėliau iškilsianti į aikštę. Antai nuvertus
komunistinius Rytų Europos režimus paaiškėjo, kad aštuntąjį ir devintąjį
dešimtmetį Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Vengrija ir tikriausiai kitos
šalys teikdavusios prieglobstį bei kitokią pagalbą tautiniams ir
tarptautiniams teroristams. Tačiau tai nereiškė, kad terorizmas, nors ir
netekęs šių globėjų, net galų gale ir neduodantis geidžiamų rezultatų,
išnyko amžinai.

Leave a Comment