Aktualumas
Šios temos aktualumas yra labai didelis, nes šie įvykiai pokario
Europoje davė pagrindus plėstis Europai, plėstis ekonomikai, sudaryti pūsiausvyra tarp Europos valstybių. Įvykiai pokario Eropoje – davė pamatus tarptautiniam saugumui užtikrinti, bei sudaryti pasaulyje taiką tarp valstybių. Veiksmai, atlikti pokario Europoje užkirto kelią Trečiam
Pasauliniui karui, bei atgaivino visą Europą.
Tikslai
Tikslai iškelti rašant šį darbą yra šie:
1. Išnagrinėti 1945 – 1990 metų laikotarpius;
2. Pateikti svarbiausius įvykius susijusius su kolektyviniu saugumu ir taikaus sugyvenimo politika pokario Europoje;
3. Pateikti Žymiausių įvykių susijusių su kolektyviniu saugumu ir taikaus sugyvenimo politiką tikslias datas;
4. Įsisavinti šią informaciją pačiam, bei sudaryti šių įvykių santrauką.
Dėstymas
Vokietijos ateitis po Antrojo Pasaulinio karo, bei sąjungininkų konferencija po Antrojo Pasaulinio karo
Sąjungininkų konferencija, skirta pačioms svarbiausioms problemoms spręsti, buvo surengta 1945 m. liepos antroje pusėje Potsdame. Čia Jungtinėms
Valstijoms pirmą sykį atstovavo Truman; po leiboristų pergalės rinkimuose
Churchillį ir Edeną konferencijos viduryje pakeitė Attlee ir Bevin.
Diskusijos diapazonas buvo platus – nuo Lenkijos ir Ispanijos iki Graikijos ir Libijos. Bet svarbiausia buvo nu-spręsti Vokietijos ateitį. Dar karo metu buvo kuriami planai, kaip pa-daryti, kad Vokietija niekada daugiau nekeltų pavojaus kaimynams ir visam pasauliui. 1944 m. ir vykstant Jaltos konferencijai beveik niekas neabejojo, kad Vokietiją reikėtų suskaldyti į daug mažų valstybėlių. Tačiau iki to laiko, kol Vokietija pasidavė, tiek
Rusija, tiek Vakarų sąjungininkai priėjo prie išvados, kad tie planai nerealūs ir nepageidautini. Vokietiją nutarta laikyti vienu ekonominiu vienetu, ją decentralizuoti, bet nesuskaldyti. Panašiai pasikeitė nuomonė ir dėl jos ekonomikos. 1944 m. amerikiečiai buvo pasiūlę Vokietijos neindustrializavimo planą. Manyta, kad Vokietija, neturėdama stiprios pramonės, negaminsianti ginklų ir negalėsianti sukelti karo. Tačiau šis vadinamasis Morgenthau planas nebuvo priimtas, nes jį rengiant remtasi prielaida, kad būsią nepaprastai sunku nusmukdyti Vokietiją, o Vokietijai kapituliavus paaiškėjo, kad ji kurkas labiau nusilpusi, negu sąjungininkai įsivaizdavo, tikroji problema buvo, kaip išgelbėti ją nuo visiško žlugimo.
Sovietų požiūris irgi pasikeitė. Iki 1945 m. jie laikėsi aršios antivokiškos linijos, bet vėliau išryškėjo ženklūs pokyčiai. II-ja
Erenburg, žymiausias antivokiškos linijos propaguotojas, buvo oficialiai išpeiktas, o rusams įžengus į Berlyną pasirodė plakatai su nauja Stalino citata, esą hitleriai ateina ir išnyksta, o vokiečių tauta pasilieka. Būta ir ekonominių sumetimų – rusai pretendavo į labai dideles reparacijas ir puikiai suprato, kad jų neišgaus, jei Vokietijos pramonė nebus įkinkyta į darbą.
Potsdamo konferencijoje susitarta dėl daugybės dalykų: kad Vokietiją reikia nuginkluoti ir demilitarizuoti; kad reikia paleisti nacionalsocialistų partiją, kad vokiečiai turi įsisąmoninti, jog jie patyrė visišką karinį pralaimėjimą ir negali išvengti atsakomybės už tai, ką patys pridarė, kad visus karo nusikaltėlius būtina teisti, o politinį gyvenimą atkurti demokratiniu pagrindu, kad reikia palaikyti visas demokratines partijas ir pertvarkyti švietimo bei teisinę sistemą, kad kurį laiką Vokietijoje neturi būti centrinės vyriausybės, o centrines ministerijas, kurias reikėsią įkurti (transporto, finansų ir t.t.), tvarkytų sąjungininkai.
Parengti tokį ketinimų pareiškimą nebuvo sunku, tikrieji išbandymai prasidėjo vykdant sutartą politiką, nes Stalinui ir Vakarų sąjungininkams
,,demokratinė partija” reiškė skirtingus dalykus. Nuo pat pradžių kėlė daug nesutarimų dvi problemos: naujos Vokietijos sienos ir reparacijų klausimas.
Amerika ir Britanija sutiko, kad Sovietų Sąjunga aneksuotų dalį Rytų
Prūsijos, bet lenkų teritorines pretenzijas Vokietijai laikė perdėtomis.
Kaip galima išvaryti iš tų teritorijų milijonus vokiečių ir perkelti juos į dabar kur kas mažesnę ir skurdesnę Vokietiją? Oderio – Neisės linija buvo priimta kaip pagrindas diskusijai, bet Neisės juk dvi – rytinė ir vakarinė, jas skiria maždaug šimtas kilometrų. Amerikiečiai, kaipo paskutinę nuolaidą, siūlė rytinę, bet rusai ir lenkai reikalavo vakarinės.
Galų gale, kaip ir anksčiau Jaltoje, Vakarai nusileido. Lenkai gavo teisę kontroliuoti okupuotas teritorijas, nors galutinė siena turėjo būti nustatyta tik taikos sutartimi su Vokietija. Lenkai su rusais turėjo pakankamai pagrindo būti patenkinti konferencijos rezultatais.
Visi sutiko, kad sąjungininkų kontrolės organai turį užtikrinti – cituojant oficialų tekstą – ,,paslaugų ir prekių gamybą, būtiną palaikyti Vokietijoje vidutinį gyvenimo lygį, neviršijantį kitų Europos šalių vidurkio”. Bet dėl reparacijų vyko begaliniai ginčai. Rusai teigė, kad Jaltoje susitarta dėl 20 milijardų dolerių sumos, kurios pusė turėtų tekti jiems.
Vakarų vadovai sakė, kad tai tebuvęs pagrindas diskusijai. Jie priminė, kad nerealūs reparacijų reikalavimai po Pirmojo pasaulinio karo atnešė daug nelaimių tiek nugalėtojams, tiek nugalėtiesiems. Be to, jie tvirtino, kad nemažos
Vokietijos teritorijos dalies aneksija Rusijos ir Lenkijos naudai priskirtina prie karo nuostolių atlyginimo. Jie nenorėjo nustatyti bendros reparacijų sumos, tačiau po ilgų ginčų buvo iš principo sutarta, kad rusai turėsią teisę gauti ne vien reparacijas iš jiems priklausančios zonos, bet ir 25 procentus Vakarų zonose esančios pramonės įrangos, nes buvo nuspręsta, jog nebūtina išlaikyti tokį Vokietijos pokario ekonomikos lygį, apie kokį anksčiau galvota.
Potsdamo konferencijoje rusai reiškė nepasitenkinimą pilietiniu karu
Graikijoje ir reikalavo į tos šalies vyriausybę įtraukti pažangiųjų jėgų atstovus. Be to, didelei visų nuostabai, Rusija pasiskelbė turinti interesų
Tanžere ir buvusiose Italijos kolonijose, netgi pasisiūlė paimti į savo globą Libiją. Tai sukėlė Vakarų politikų nerimą. Rusų teritorinius reikalavimus Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ar Cekoslovakijoje buvo galima paaiškinti noru sustiprinti savo gynybą, tačiau strateginės pozicijos Afrikoje aiškiai neturėjo nieko bendra su gynybos priemonėmis.
Taip pat Maskva pareikalavo dviejų Turkijos provincijų ir teisės kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius, atseit nepakenčiama, kad Turkija
,,laikytų Rusiją už gerklės”. Tai dar labiau sustiprino Vakarų įtarimus. Ar rusų reikalavimams nebus galo? Žavėjimąsi rusų laimėjimais ėmė temdyti sovietų kietaširdiškumo ir jėgos baimė, taip pat suvokimas, kad Maskvos šalininkai Vakaruose, jei tik įmanytų, visur nuverstų laisvai išrinktas vyriausybes. Potsdamo konferencija priėmė daug sprendimų dėl būsimo
Vokietijos valdymo, tačiau dauguma iš jų buvo dviprasmiški ir prieštaringi, apskritai imant, konferencija nebuvo sėkminga, nes tų susitarimų jau negaubė besąlygiško pasitikėjimo dvasia. Karo meto koalicija iro. Vieniems susitarimams buvo lemta likti vien popieriuje nuo pačios pradžios, kitų netrukus nustota laikytis. Visas politinis klimatas sparčiai keitėsi.
Jaltos ir Potsdamo konferencijos vėliau sulaukė daug kritikos. Tuo metu jų sprendimai buvo gana palankiai sutikti, bet vos po keleto mėnesių, kai tapo žinomos visos smulkmenos, kai ėmė keistis politinė atmosfera, pasipylė priekaištai Vakarų lyderiams ir ypač Rooseveltui. Jie buvo kaltinami, kad leidosi Maskvos pergudraujami, kad nesugebėjo numatyti, jog po karo rusai atsisuksią prieš Vakarus. Amerika galėjusi kalbėti vienintele kalba, suprantama rusams, -jėgos kalba, – bet Roosevelt su savo patarėjais visokeriopai nuolaidžiavęs Stalinui. Vėliau, Šaltajam karui kiek aprimus, revizionistų mokyklos atstovai teigė, kad Šaltasis karas buvęs natūrali
Amerikos politikos išdava. Koalicija nebūtų suirusi, jeigu Vašingtonas būtų elgęsis netgi dar draugiškiau, jeigu nebūtų netiesiogiai grasinęs atomine bomba ir nebūtų davęs rusams jokio pagrindo įtarinėti amerikiečius.
Potsdame Truman pasakė Stalinui, kad JAV ką tik išbandžiusios naują didžiulės griaunamosios galios ginklą, bet Stalino tai nenustebino, nes jis jau buvo gavęs šią informaciją iš savų šaltinių gerokai anksčiau.
Vakarai jėga nesirėmė ir Jaltoje, kai derėjosi dėl Rytų Europos. Roosevelt, kaip minėta, tuo metu sunkiai sirgo, kitas prezidentas – energingesnis, turintis mažiau iliuzijų dėl Rusijos, Jungtinių Tautų ir pokario pasaulio apskritai, būtų geriau įžvelgęs ateityje slypinčius pavojus.
Kai kurių klaidų tikriausiai nebūtų buvę padaryta, pavyzdžiui, Vakarai galėjo išsireikalauti sausumos tilto į Berlyną. Tačiau kalbamas teritorijas buvo užėmusi sovietų kariuomenė, ir tokiomis sąlygomis griežtesnė linija kažin ar būtų padariusi rusams didelį įspūdį.
Jungtinių Valstijų visuomenė buvo tos nuomonės, kad reikia kuo greičiau pasitraukti iš Europos, o vos pasibaigus mūšiams, ir pati kariuomenė ėmė reikalauti dar spartesnės demobilizacijos, negu buvo numatyta Roosevelto, ketinusio išvesti kariuomenę per dvejus metus.
Tad tokiomis aplinkybėmis Amerika nelabai galėjo griebtis griežtos politikos (nebent iš tiesų būtų ketinusi panaudoti atominį ginklą, o tai buvo neįsivaizduojamas dalykas).
Bet ji galėjo geriau panaudoti ekonominius svertus, nes Rusijai ir toliau reikėjo Amerikos paramos. 1945 m. sausį Sovietų Sajunga paprašė 6 milijardų dolerių paskolos, jos reikalavimas reparacijų iš Vokietijos taip pat rodė, jog ji negali apsieiti be ekonominės pagalbos. Tačiau, Stalino nuomone, būtent
Rusija dariusi Amerikai paslaugą prašydama paskolos, pasak jo, dirbtinai nesukūrus paklausos, Amerikos ekonomiką po karo būtų ištikęs staigus nuosmukis. Rooseveltui (ir vėliau Trumanui) reikėjo laikytis aiškesnės politikos reparacijų atžvilgiu ir ekonominę paramą derybose su Stalinu panaudoti kaip diplomatijos įrankį. Kita vertus, nors Sovietų Sąjungai labai reikėjo ekonominės pagalbos, vis dėlto nėra jokio pagrindo manyti, jog tokiomis priemonėmis – kad ir koks didelis būtų buvęs jų mastas – būtų pavykę atkalbėti Sovietų Sąjungą nuo aneksijų ir savo valios primetimo Rytų
Europos valstybėms. Jeigu Amerika Potsdame būtų atkakliau prieštaravusi
Oderio-Neisės linijai, siena tarp Rytų Vokietijos ir Lenkijos būtų buvusi maždaug už šešiasdešimt mylių į rytus, bet tai vargu ar būtų pakeitę bendrą jėgų balansą.
Trumpai kalbant, griežtesnė Vakarų laikysena Jaltoje ir Potsdame būtų paankstinusi Šaltojo karo pradžią, bet nebūtų padėjusi jo išvengti, jeigu jau Europoje buvo susidaręs jėgos vakuumas. Amerika neketino veltis į
Europos politiką ir rengėsi išvesti savo kariuomenę, o viena Britanija buvo per silpna atsispirti sovietų spaudimui. Tad sovietų slinkimas į vakarus buvo visiškai natūralus – politika, kaip ir gamta, nepakenčia tuštumos.
Amerikos ambasadorius Maskvoje Averell Har-riman 1944 m. suprato, kad, suteikus sovietams teisę Rusijos saugumo sumetimais prisijungti artimiausius kaimynus, pagal tokią pat logiką bus prisijungiami ir nauji artimiausi kaimynai. Neaišku buvo tik tai, kiek Sovietų Sąjunga plėsis ir kaip jai seksis – sunkiai ar lengvai – savo artimiausius kaimynus suvirškinti.
Stalin didžiai nepasitikėjo Vakarų lyderiais, nors šie ir demonstravo jam savo draugiškumą bei pritarimą. Dar prieš Jaltą jis kalbėjo Djilasui:
,,Churchill toks žmogus, kuris, jei nebūsi akylas, ištrauks tau iš kišenės kapeiką… Roosevelt kitoks. Jis gvelbia tik stambias monetas.” Kas jau kas, o Roosevelt tikrai nenusipelnė tokių įtarimų. Bet Stalin nepasitikėjo niekuo, tad ir vakariečiai jam turėjo atrodyti ne mažiau įtartini už jo paties pavaldinius.
Nėra jokių įrodymų, kad jis apgalvotai tam tikru metu nusprendė stoti prieš sąjungininkus, nepaisydamas galimų pasekmių. Be abejonės, jis būtų norėjęs ir toliau gauti Vakarų ekonominę pagalbą, bet dar svarbiau buvo tai, kad Vakarai sutiktų su jo politiniais ir teritoriniais reikalavimais.
Netrukus paaiškėjo, kad abiejų tikslų jam nepavyksią pasiekti; juo didesni darėsi jo reikalavimai, juo didesnį jie kėlė pasipriešinimą. Vienas dalykas vijo kitą, ir per keletą mėnesių karo meto koalicija suiro.
Ji tikriausiai būtų suirusi netgi tuo atveju, jeigu tai būtų buvęs paprastas konfliktas tarp didžiųjų valstybių, turinčių priešingų interesų.
Bet Sovietų Sąjunga buvo ne šiaip viena iš valstybių, jos ideologija ir socialinė sistema smarkiai skyrėsi nuo vakarietiškųjų, jos programa buvo padėti komunizmui laimėti visame pasaulyje. Kol egzistuoja kapitalizmas ir socializmas, ,,mes negalime gyventi taikoje, vienas arba kitas turi triumfuoti”, skelbė Lenin.
Nuo šių eilučių parašymo buvo praėję daugiau kaip du dešimtmečiai, Stalino vadovaujamoje Sovietų Sąjungoje įvykę svarbių pokyčių. Mesianizmo dabar buvo justi mažiau, ideologiniai motyvai sovietų užsienio politikoje vaidino aiškiai menkesnį vaidmenį.
Bet susiformavusi totalitarinė valstybė tebeturėjo savo pačios dinamizmą, neįvertinus šio svarbaus jos bruožo, buvo neįmanoma suprasti pagrindinių sovietų politikos akstinų. Rusija nebuvo nei tradicinė nacionalinė valstybė, nei statiška didžioji valstybė, ji nesilaikė realiosios politikos – tokios, kaip ją suprato Vakarai.
Įsigalėjus Reformacijai, Europos valdovai katalikai ir protestantai susitarė dėl principo, pagal kurį individo išpažįstama religija turėtų priklausyti nuo jo gyvenamosios vietos: Cuius regio, eius religio*. Ar panašus susitarimas galėjo būti veiksmingas pokario Europoje? Stalin, atrodo, manė šitaip, viena proga jis pasakė, kad šis karas nuo ankstesnių skiriasi tuo, jog valstybės, okupavusios kitas šalis, įveda jose savo socialinę sistemą. Jis nesikišo į Graikijos įvykius 1944 – 1945 m., Atėnų revoliucionieriai nesulaukė pagalbos iš Maskvos, nes rusai nelaikė
Graikijos savo interesų sfera. Tačiau abejotina, ar tokie susitarimai būtų tikę Vidurio Europai, net jeigu Amerika būtų pripažinusi interesų sferų principą. Pagal komunizmo ideologiją, kaip 1945 m. balandį rašė prancūzų komunistų lyderis Jacąues Duclos, jei jau pasibaigė karas, reikėjo vėl atnaujinti kovą prieš ,,Vakarų imperializmą”.
Kovos pradžią buvo galima uždelsti, bet ne atidėti neribotam laikui. Stalino požiūriu, Vakarų siūlymai sudaryti vyriausybes, kurios būtų draugiškos Sovietų Sajungai ir kartu atstovautų visiems demokratiniams sluoksniams, tebuvo paprasčiausia gudrybė, naujas kapitalizmo bandymas apsiausti Sovietų Sąjungą.
Jam buvo priimtini vien komunistai, o iš komunistų jis galėjo pasitikėti tik tais, kuriuos pats parinko. Įtarimai ir nesusipratimai tam tikra dalimi padėjo kilti Šaltajam karui, bet už tų įtarimų slypėjo tikri interesų konfliktai.
Bendradarbiaujant su Vakarais po 1945 m. Stalinui būtų tekę liberalizuoti režimą ir atverti Sovietų Sąjungą visokioms nepageidaujamoms užsienio įtakoms. Tokia politika prieštaravo Stalino principams, visai jo pasaulėžiūrai ir galvosenai. Kai karo metais virš jo šalies pakibo grėsmė, norom nenorom teko padaryti kai kurių nuolaidų, tačiau tęsti tokią politiką taikos metu būtų reiškę statyti į pavojų patį sovietų valstybės egzistavimą. Žvelgiant į praeitį, neatrodo, kad kokios nors Vakarų nuolaidos būtų galėjusios paskatinti Staliną veikti prieš savo interesus.
Jo politinė sistema buvo pagrįsta apsiausties mentalitetu, aukas, kurių jis reikalavo iš savo žmonių, buvo galima pateisinti vien nesilpnėjančiu priešiškumu kapitalistinių vilkų bei ryklių, tik ir laukiančių progos užpulti Sovietų Sąjungą. Santykiuose su pasauliu šiai sistemai reikėjo įtampos, o ne atsipalaidavimo.
Europos bendradarbiavimas, bei saugios Europos kūrimas
Drauge – irgi galvojant tik apie artimiausią ateitį – buvo žengiami pirmi žingsniai Europos gynybai sustiprinti. Britanijos ir Kanados vadovai siūlė sudaryti vienokią ar kitokią Atlanto sąjungą, kuri remtųsi Amerika ir Britų
Sandrauga, o prancūzai nuo pat pradžių pasisakė už europiškesnį tokio plano pobūdį ir pabrėžė būtinybę glaudžiau politiškai bendradarbiauti Europos asamblėjos pagrindu. Tačiau karinis bendradarbiavimas neturėjo tokių perspektyvų kaip ekonominė sąjunga, be to, buvo visiškai aišku, kad Europa dar negreit būsianti pajėgi apsiginti be Amerikos pagalbos. Amerikos dosnumo ir gerų noru toli gražu nepakako, Jungtinės Valstijos turėjo ne tik dėtis prie Europos gynybos organizacijos, bet ir imtis jai vadovauti.
Tokias ,,saistančias sąjungas” Amerikos politikai nuo pat pirmųjų
Respublikos dienu laikė prakeikimu, ir sprendimas įkurti NATO reiškė revoliuciją Amerikos užsienio politikoje. Europos karinis silpnumas ir neišgalėjiinas apsiginti be užsienio paramos nuo pat pradžios lėmė sutarties pobūdį: tai buvo Atlanto, o ne Europos sąjunga, todėl išsyk prasidėjo abejonės ir kritika. Argi tai nėra gryna abstrakcija ši riboto užmojo ir trukmės sąjunga, kurioje skirtingi narių interesai visuomet būsią skaldantis veiksnys? Amerika – globalinė jėga, turinti daugybę interesu visame pasaulyje. Ar esama garantijų, kad ji visuomet teiksianti pirmenybę
Europai? Ar ji stotų į karą ir rizikuotų panaudoti branduolinius ginklus riboto sovietų puolimo Europoje atveju? Į šiuos ir panašius klausimus teko atsakyti NATO planuotojams, kūrusiems ,,gynybos priešakinėse pozicijose strategiją”, pagal kurią Europa turėjo būti ginama kiek įmanoma toliau į rytus.
NATO pamatai buvo pakloti 1948 m. Briuselyje, o pati sutartis pasirašyta
1949 m. balandžio mėnesį. Būstinė įkurdinta Paryžiuje. Be Jungtinių
Valstijų ir Kanados, prie NATO prisijungė šios valstybės: Beniliukso šalys,
Britanija, Norvegija, Islandija, Danija (bet ne Švedija!), Graikija,
Turkija (1952), Italija, Vakarų Vokietija, Prancūzija ir Portugalija. Iš pradžių NATO daugiausia dėmesio skyrė gana ne apibrėžtos bendros gynybos planavimui ir Europos kariuomenių perginklavimui amerikietiškais ginklais.
Tikrasis išmėginimas – vadovybės suvienijimas ir pajėgų sujungimas – atėjo vėliau, kai po ilgų derybų su sąžine ir ištikus rimtai krizei buvo išspręstas Vokietijos dalyvavimo klausimas.
Karinėje srityje pastangos glaudžiau integruotis nebuvo tokios sėkmingos.
Prasidėjus Korėjos karui, Amerika vėl ėmėsi agituoti už centralizuotai vadovaujamas Europos jungtines pajėgas, įtraukiant į jas ir Vokietijos dalinius. Tačiau Korėjos karo poveikis Europai buvo silpnesnis negu
Amerikai, be to, Europa dar labai bijojo, kad neatgimtu vokiečių militarizmas. Į amerikiečių spaudimą prancūzai atsakė pasiūlydami savo planą – mažus nacionalinius kontingentus vieningoje Europos armijoje, numatant bendrą biudžetą ir, suprantama, viršnacionalinę kontrolę. Šis
Pleveno planas sukurti Europos gynybos sandrauga (EDC) rėmėsi prielaida, kad NATO neįstengsianti pakankamai kontroliuoti Vokietijos remilitarizaciją ir kad reikalinga naujo tipo sąjunga. Amerika iš pradžių reagavo šaltai, mat Vašingtonas nebuvo tikras, ar Pleveno planas nėra vien manevras atitolinti Vokietijos įėjimą į NATO. Kiek padvejojusi Amerika ryžosi šį planą priimti, ir 1953 metų pavasarį šešios Europos vyriausybės pasirašė sutartį, kurią dar turėjo patvirtinti tų šalių parlamentai. Projektas patyrė pralaimėjimą tapačioje šalyje, iš kurios ir buvo kilęs. Tuometinis
Prancūzijos ministras pirmininkas Mendės France pareikalavo mažesnės viršnacionalinės kontrolės ir integracijos, negu planuota. Bet netgi šis keitimas nepatenkino kritikų Prancūzijoje, kurie priešinosi bet kokiems apribojimams, numatomiems prancūzų kariuomenei, tačiau nenorėjo, kad tokias pat teises gautų ir Vokietijos pajėgos. Prancūzų reikalavimai prieštaravo vienas kitam, ir per dramatišką balsavimą 1954 metų rugpjūčio
30 dieną, golistams susivienijus su komunistais, planas buvo atmestas.
Netrukus po šios nesėkmės Britanija pateikė naują pasiūlymą, kuriuo buvo atgaivinamas senas projektas, numatantis tiesioginę Vokietijos narystę
NATO. Kad prancūzai nenuogąstautų, vokiečių dalinius siūlyta glaudžiai susieti su NATO struktūra, be to, britai pasižadėjo neribotą laiką žemyne laikyti savo pajėgas (britų Reino armiją) Vokietijos remilitarizacijos pasekmėms atsverti. Paryžius reagavo be entuziazmo, bet suvokė, kad, antrą kartą balsavus prieš Europos karinę integraciją, Vokietija paprasčiausiai būsianti priimta į NATO Prancūzijai dar mažiau pageidautinomis sąlygomis.
1954 metų spalį Prancūzijos parlamentas nenoromis patvirtino naująjį planą.
NATO ir Vakarų gynyba sutvirtėjo, bet tik po to, kai pralaimėjimą patyrė grynai europietiškos gynybos sandraugos idėja. NATO buvo įkurta, siekiant užkirsti sovietams kelią pulti Vakarų Europą. Šį tikslą ji pasiekė, nors
1952 m. Lisabonoje priimtas nutarimas sudaryti ne mažiau kaip devyniasdešimt šešias divizijas pasirodė esąs pernelyg ambicingas ir niekada nebuvo įvykdytas. Po Stalino mirties, kai sovietų užpuolimo grėsmė kiek sumažėjo, pasireiškė pirmieji sąjungos irimo ženklai, Jungtinės
Valstijos vis dar turėjo rūpesčių su Korėja, o Anglija ir Prancūzija buvo smarkiai įklimpusios Artimuosiuose Rytuose ir Indokinijoje bei Alžyre.
Pirmaisiais NATO metais amerikiečių branduolinis pranašumas buvo pagrindinis tramdomasis veiksnys, bet tokia padėtis kėlė didžiulį nepasitenkinimą Europoje. Mat vien Jungtinės Valstijos būtų nusprendusios, kokiomis aplinkybėmis pavartoti branduolinį ginklą Europos užpuolimo atveju. Europa nerimavo ir dėl ateities, nes anksčiau ar vėliau tarp Rytų ir Vakarų turėjo nusistovėti branduolinė pusiausvyra, ir niekas aiškiai nežinojo, kaip pasirengti Europos gynybai tokiomis pasikeitusiomis sąlygomis. Prancūzijoje ir kai kuriuose kitų Europos šalių sluoksniuose imta skelbti nauji Europos gynybos projektai, sumažinsiantys žemyno priklausomybę nuo Amerikos. Tie visi planai buvo grindžiami prielaida, kad
Europa pajėgi surinkti pakankamai didelę įprastinę kariuomenę ir galiausiai sukurti atskirą Vakarų Europos branduolinę sistemą. Ne kiekvienas pasikėsinimas į Vakarų Europą gausiąs greito reagavimo pajėgų galingą atkirtį, apie kurį skelbė Dulles. Jeigu šitaip, tai kaip atremti mažesnę nei šio lygio grėsmę? Britanija nusprendė kurti savo branduolinį arsenalą,
Prancūzija — savoforce de frappe*; Vakarų Vokietija norėjo, kad ne vien
Jungtinės Valstijos valdytų NATO branduolinį arsenalą. Šie prieštaringi reikalavimai, negalėjimas sustabdyti atominio ginklo plitimo ir nesugebėjimas sukurti stiprias, nepriklausomas Europos gynybos pajėgas septintojo dešimtmečio pradžioje sukėlė didelę krizę NATO viduje.
Prasidėjus diskusijoms dėl Europos gynybos, didžiausi nesutarimai kilo dėl
Vokietijos apsiginklavimo daug kas bijojo, kad naujoje Europos karinėje sąjungoje vyrausianti Vakarų Vokietija. Tokie nuogąstavimai psichologiškai buvo kuo puikiausiai suprantami, tačiau nereikia pamiršti, kad padėtis pasaulyje jau buvo kita. Po visiško sutriuškinimo 1945 m. Vokietija nebuvo nusiteikusi kištis į didžiąją politiką, o svarbiausia, nebeturėjo tam galimybių, tarptautinėje arenoje padėtis buvo iš pagrindų pasikeitusi.
Mirus Stalinui ir palengva nykstant bjauriausiems jo režimo bruožams,
Vakaruose sukilo didžiulės viltys – laukta greitos Šaltojo karo pabaigos, nauja dėtente* ir taikaus sambūvio era, rodės, išaušo aršios nesantaikos draskomam žemynui. Tokios viltys buvo visiškai pateisinamos: 1951—1952 m.
pasiekęs atšiauriausią žymę, žemyno klimatas kada nors turėjo pagerėti.
Tačiau optimizmas, apėmęs Vakarų sostines, nebuvo gerai pamatuotas tam tikru mastu jis rėmėsi klaidingu sovietų motyvų vertinimu, klaidingu įsitikinimu, kad Šaltasis karas ir taikus sambūvis yra nesuderinami dalykai, nors iš tikrųjų tai tebuvo skirtingi sovietų užsienio politikos aspektai.
Naujieji Rusijos valdovai buvo nepatenkinti daugeliu Stalino metodų, jie norėjo šiek tiek pagerinti santykius su Vakarais ir pirmiausiai su trečiuoju pasauliu. Jie realiau negu Stalin suvokė galimas branduolinio karo pasėkmes, todėl norėjo susitarti, kad būtų uždrausta vartoti branduolinius ginklus.
Bet jie vis viena buvo Stalino mokiniai, geri komunistai ir sovietų patriotai, visa savo esybe jaučiantys, kad jų režimas nebūsiąs saugus tol, kol komunizmas neįsigalėsiąs visame pasaulyje. Jie suvokė, kokią didelę grėsmę jiems kelia Vakarų idėjų plitimas liaudies demokratijose” ir Sovietų Sąjungoje. Anaiptol nebuvo aišku, ar įmanoma laikytis taikaus sambūvio politikos nesugriaunant visos savo sistemos.
Kariniu atžvilgiu Sovietų Sąjunga neturėjo ko bijoti, ir net jos ekonomika, nors ir atsiliekanti nuo Vakarų Europos, nuolat stiprėjo. Kadangi tik saujelė sovietų ir Rytų Europos piliečių turėjo galimybę betarpiškai palyginti Vakarų ir komunistinį gyvenimo lygį, ekonominis nepasitenkinimas nekėlė didesnių keblumų. Siekimas turėti daugiau politinės laisvės jau buvo rimtesnė problema.
Norėdami tam veiksmingai pasipriešinti, sovietų vadovai turėjo nuolat pabrėžti (ir perdėti) pavojų, tariamai gresianti socialistinei stovyklai iš išorės. Tokia nuostata, nors ir būtina režimui išlikti, nuo pat pradžių ribojo santykių su Vakarais atkūrimo mastą.
Dėl konkrečių dalykų buvo galima susitarti, tačiau idėjų srityje negalėjo būti jokio taikaus sambūvio, kaip sovietų vadovai ne sykį pabrėžė, ir tai galų gale darė tikrą dėtente neįmanomą.
Nepanašu, kad sovietų politinė ir strateginė mintis nuo pat trečiojo dešimtmečio pradžios būtų buvusi grindžiama pasaulinės revoliucijos koncepcija. Stalino laikais sovietų užsienio politika buvo nukreipta į interesų sferų įgijimą bei sutvirtinimą, ir jo įpėdiniai žengė iš esmės tomis pačiomis pėdomis.
Iš pirmo žvilgsnio Vakarus tokia kryptis turėjo raminti, nes kūrė prielaidą įtempimo sumažėjimui, pagrįstam įtakos sferų pasidalijimu, kaip kad padaryta Jaltoje ir Potsdame.
Tačiau Sovietu Sąjunga vis dar vadovavo komunistinei stovyklai ji negalėjo imti ir atsisakyti šio vaidmens, be to, bręstantis konfliktas su Kinija neleido Rusijai laikytis politikos, paremtos vien nacionaliniais interesais.
Vakarai savo politiką grindė status quo mąstymu sovietų vadovai šitaip elgtis negalėjo, nes tai būtų fatališkai atsiliepę jų valdymo teisėtumui. Už sovietų valstybės ribų komunizmas nebuvo populiarus, bet tai sovietų vadovams nė kiek nekliudė.
Pasak jų, sovietų pozicijos Lenkijoje, Rytu Vokietijoje, Čekoslovakijoje ir
Vengrijoje buvo būtinos Sovietų Sąjungos saugumo garantijos. Bet argi socializmo laimėjimai ,,liaudies demokratijose” galėjo būti pakankamai saugūs be dar vieno cordon sanitaire už geležinės uždangos, tarkime, be neutralios Vokietijos? Tokie siekiai niekaip nesiderino su Europos tautų troškimu būti nepriklausomoms. Sovietų kariuomenė buvo įkėlusi koją į
Europos širdį ji dabar stovėjo už 150 mylių nuo Prancūzijos sienos, už 300
mylių nuo Lamanšo. Dar kiek, ir sovietai būtų galėję dominuoti visame žemyne. Nepanašu, kad vienu ar kitu metu po karo sovietų vadovai būtų aktyviai svarstę žygio iki Lamanšo galimybę. Bet vargu ar galima tvirtinti, kad jie būtų praleidę progą įsivyrauti Vakarų Europoje. jei tokia būtų pasitaikiusi.
Kariniai sumetimai vaidino pagrindinį vaidmenį šeštojo ir septintojo dešimtmečių derybose, tad juos derėtų bent trumpai aptarti. Šeštojo dešimtmečio viduryje oficiali Amerikos strategija buvo ,,didysis atpildas”
– grasinimas panaudoti branduolinį arsenalą net ir lokaliniam sovietų puolimui atremti. Amerikos žemynui Rusija tuo metu dar negalėjo grasinti, tačiau Vakarų Europa visais atžvilgiais buvo sovietų įkaitė. 1957 metų spalį paleidusi pirmąjį Žemės palydovą, Sovietų Sąjunga maždaug tuo pat metu ėmėsi kurti pirmas tarpžemynines balistines raketas (TZBR). Europa skeptiškai žiūrėjo į ,,didžiojo atpildo” doktriną. Ar, kilus tikrai krizei,
Amerika norėsianti aukoti savo miestus dėl Berlyno ar netgi Paryžiaus ir
Londono? Ar perdėtas kliovimasis atominėmis bombomis galų gale neatvesiąs į defetizmą? Nes, atmetant visuotinio karo galimybę, toli gražu nebuvo galima atmesti lokalinės sovietu karinės akcijos, o jai atremti egzistavo tik vienas žinomas būdas – prilygti įprastinių pajėgų galią. Prancūzija ir
Britanija turėjo savo kuklias branduolines programas, bet jų įprastinės pajėgos buvo nepakankamos, taigi Vakarų Europa nebūtų galėjusi apsiginti be
Amerikos pagalbos. Per Pirmajį ir Antrajį pasaulinius karus Prancūzija ir
Britanija, Vokietija ir Italija mobilizavo milijonus kareivių, tačiau pokario metais juo toliau, juo sunkiau sekėsi sutelkti netgi kuklias karines pajėgas, reikalingas prisidėti prie Europos gynybos. Britanija ir
Prancūzija turėjo įsipareigojimų kolonijose, net ir juos likvidavus, Vakarų
Europos karinė padėtis ženkliau nepagerėjo, NATO nuolat trūko karių. Vakarų
Europos karinė galia stebėtinai neatitiko jos ekonominės galios, ir tai ribojo jos veiksmų laisvę, o galiausiai ir politinį svorį. Antai Europa
Artimuosiuose Rytuose turėjo kur kas daugiau interesų negu Jungtinės
Valstijos, nes priklausė nuo naftos tiekimo iš Persų įlankos ir Šiaurės
Afrikos, tačiau, būdama silpna kariniu atžvilgiu ir nesilaikydama vieningos politikos, nepajėgė jų ginti, jai teliko pasyviai stebėti, kaip Sovietų
Sąjunga ir Jungtinės Valstijos kovoja dėl įtakos Artimiesiems Rytams.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje daugelis Vakarų stebėtojų, skausmingai suvokdami savo silpnumą, buvo linkę pervertinti sovietų karinę galią. Kremlius, suprantama, nesistengė išsklaidyti tų nuogąstavimų. Jo branduolinis arsenalas tuo metu buvo gerokai mažesnis, negu daugelio manyta Ameriką sovietai pradėjo vytis tik 1966 m., kai jų įprastinės pajėgos Europoje turbūt sudarė tik pusę iš tų 175 divizijų, kurios būdavo jiems priskiriamos. Bet net jeigu Rusijos tikroji karinė galybė ir nebuvo tokia milžiniška, kaip manyta, vis dėlto užsienio politikoje ji laikė iniciatyvą savo rankose, mėgindama išstumti Vakarus iš
Berlyno ir įkurti raketų bazes Kuboje. Nepavykus įbauginti Kennedžio, sovietai atsitraukė, ir Vakarai realiau įvertino jų pajėgumą. Vėliau
Maskvos užsienio politikos kūrėjai pasidarė apdairesni ir savo kalbose vis pabrėždavo, koks pražūtingas būtų naujas karas, iki tol jie vengdavo apie tai kalbėti. Jie ėmėsi kaltinti Kiniją neapgalvotu avantiūrizmu, Pekinas esą norįs pastūmėti Rusiją ir Ameriką į prarają, tikėdamasis, kad pašalinus du pagrindinius varžovus, kinams atsiversiąs kelias dominuoti pasaulyje.
Tačiau kaip, klausė Chruščiov, tikras marksistas gali tvirtinti, kad branduolinis karas tėra popierinis tigras? Nejaugi kinai iš tiesų maną, kad bombos paiso klasinių skirtumų? Pasimokę iš Kubos ir Berlyno krizių, sovietų vadovai nusprendė siekti didesnio karinio judrumo ir ėmė plėtoti jūrų bei oro pajėgas. 1968 m. jau bemaž visi galvojo, kad Sovietų Sąjunga netrukus pasieksianti strateginį paritetą su Vakarais, jei ta sąvoka dar ką nors reiškė masinio naikinimo galimybių amžiuje.
Didieji 1955 m. lūkesčiai (,,Ženevos dvasia”) sparčiai blėso, nes valstybių vadovų bei užsienio reikalų ministrų susitikimas nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, o invazija į Vengriją, regis, palaidojo visas viltis susitarti.
Įvyko dar keletas mažesnių krizių, bet 1959 m., po Chruščiovo apsilankymo
Jungtinėse Valstijose, kilo nauja optimizmo banga. Sužlugus Paryžiaus viršūnių susitikimui 1960 m., politinis klimatas vėl atšalo. Tačiau Kubos raketų krizė davė pradžią naujam dėtente, ir 1963 metų rugpjūtį buvo pasirašyta Branduolinių bandymų uždraudimo sutartis. Chruščiovo įpėdiniai santūriau žvelgė į draugiškus santykius su Vakarais, bet jo politikos radikaliai nepakeitė. 1963 – 1968 m. Vakarų valstybių sostinėse tikėta, kad
,,Rusijos europėjimas” – neišvengiamas procesas. Tačiau įvykių raida pačioje Rusijoje nedavė pagrindo tokiam optimistiškam vertinimui, o invazija į Cekoslovakiją Rusijos kaimynams įvarė naują baimę. Jei pagal
Brežnevo 1968 m. doktriną Sovietų Sąjunga turinti teisę kištis į savo sąjungininkų Rytų Europoje reikalus, kas gali sutrukdyti jai, susiklosčius palankioms aplinkybėms, teikti karinę paramą savo šalininkams nekomunistiniame pasaulyje? Nebuvo jokios garantijos, kad neatsiversiančios naujos konfliktų versmės. Rytų Europos tautos nesitaikė su sovietų kišimusi, ir jų kova siekiant daugiau laisvės bei tautinės nepriklausomybės vis grėsė apversti aukštyn kojom visas perdėm optimistiškas prognozes.
Netrukus po Stalino mirties viršūnių susitikimo idėją imta laikyti geriausia išeitimi iš aklavietės, kurioje buvo atsidūrę abiejų blokų santykiai. Stalino įpėdiniai norėjo detente, bet naujajai kolektyvinei vadovybei reikėjo laiko susitarti dėl pirmųjų žingsnių formos ir esmės.
Viršūnių susitikimo ir po to seksiančios užsienio reikalų ministrų konferencijos idėja kilo Vakarų valstybių sostinėse laikinai atlėgus kovai dėl valdžios Politiniame biure, jai pritarė ir maršalas Bulganin, tuometinis sovietų vyriausybės galva. 1955 m. lapkritį Bulganinui susitikus
Ženevoje su Eisenhoweriu, Edenu ir Faure, daugiausiai kalbėta apie
Vokietiją ir branduolinių ginklų kontrolę. Trumpai tariant, sovietų tikslas buvo pašalinti iš Europos amerikiečių bazes, kurias jie laikė didžiausiu kariniu pavojumi, be to, sovietams rūpėjo uždrausti ar bent atidėti naują
Vokietijos ginklavimąsi. Tuo tarpu Vakarų valstybės į pirmą vietą kėlė
Vokietijos klausimą: jei Vokietijos nesusijungs, teigė jos, Europoje nebūsią tvirtos taikos. Jos buvo įsitikinusios, kad be svaraus Vokietijos indėlio į NATO ir be Amerikos karinių pajėgų dalyvavimo Vakarų Europa nepajėgtų atsispirti sovietų politiniam ir kariniam spaudimui. Tačiau dabar
Vokietijų susijungimas rusų jau nedomino, jie norėjo neutralios Vokietijos, todėl prieštaravo idėjai surengti visoje Vokietijoje rinkimus, kurie neabejotinai būtų pasibaigę komunistų pralaimėjimu. Kita vertus, jie perėmė iniciatyvą, pateikę radikalų pasiūlymą be išlygų uždrausti visus branduolinius įtaisus. Vakarų valstybės nenorėjo to klausimo svarstyti, nes puikiai žinojo, kad sovietai pranoksta jas tradicinėmis karinėmis pajėgomis, kadangi sovietų projektas nenumatė tarptautinės inspekcijos, jos be vargo atrado prie ko prikibti. Mintis, kad užsienio stebėtojai kaišiotų nosį į jų karinius objektus, sovietams atrodė nepakenčiama, besąlygišką uždraudimą jie norėjo paremti vien abipusiu pasitikėjimu. Tačiau pasitikėjimo nebuvo, be to, toks susitarimas būtų buvęs aiškiai nenaudingas
Vakarams, nes Sovietų Sąjunga būtų palyginti lengvai galėjusi gaminti bombas ir jas slėpti, tuo tarpu atvirose Vakarų visuomenėse tai būtų bemaž neįmanoma. Tada Eisenhower pasiūlė ,,atviro dangaus” planą kaip galimą inspekcijos būdą, tačiau Maskvai jis buvo nepriimtinas. Ženevos susitikimas ir vėlesnė užsienio reikalų ministrų konferencija baigėsi, vieno britų stebėtojo žodžiais tariant, dalyviams ir toliau žvelgiant vienas į kitą per
Uolėtuosius kalnus.
Tiesa, susitikimai nebuvo visiškai beprasmiai, nes jie parodė didesnį nei anksčiau norą ieškoti sąlyčio taškų. Sovietų Sąjunga neabejotinai buvo pasirengusi normalizuoti santykius su kai kuriais Europos kaimynais, ypač su Jugoslavija, Austrija ir Suomija. Chruščiovo vizitas į Belgradą 1955 m.
ir Tito atvykimas į Maskvą kitais metais padarė galą aršiai nesantaikai, kuri buvo įsiplieskusi po Jugoslavijos pašalinimo iš Kominformo. Kremlius iš principo pripažino skirtingų keliu į socializmą galimybę, tad, nors sovietų ir jugoslavų santykiai vėlesniais metais toli gražu nebuvo puikūs,
Tito iš esmės gavo teisę laikytis nepriklausomos politikos. Tačiau 1968 m.
jų santykius ištiko nauja rimta krizė – sovietams pademonstravus Rytų
Europai savo karinę galią, Jugoslavija pajuto tiesioginę grėsmę. Išreiškę norą pasirašyti taikos sutartį su Austrija (Staatsvertrag), sovietai išėjo iš dešimties metų senumo aklavietės, iki tol jie atkakliai tvirtino, kad
Austrijos klausimą galima svarstyti tik bendrame Vokietijos problemos kontekste. Staiga sovietų pozicija pasikeitė – austrai įsipareigojo neįsileisti į savo teritoriją karinių bazių ir nestoti į jokius blokus,
Sovietų Sajunga išvedė savo kariuomenę, ir Austrija atgavo visišką politinę nepriklausomybę.
Terorizmas
Kraštutinės kairiosios ar dešiniosios pakraipos teroristinių grupelių ir karingų Europos bei užjūrio nacionalistų išpuoliai nepaprastai jaudino
Europos viešąją nuomonę ir vyriausybes. Jau minėjome dvi svarbiausias separatistų grupes – baskus ir IRA. Tačiau Vakarų Europoje buvo gana plačiai paplitęs ir vietinis terorizmas, ypač aštuntąjį dešimtmetį, kai veikė tokios grupės kaip ,,Raudonosios brigados” Italijoje ir Baaderio-
Meinhof gauja Vakarų Vokietijoje. Viešoji nuomonė tų grupių veiklą traktavo rimčiau, nei šios buvo vertos demokratinei valdžiai buvo sunku kovoti su priešu, kuris nesilaikė demokratinio žaidimo taisyklių, o žudė be skrupulų.
Terorizmo kerai glūdėjo jo dramatiškame ir nenuspėjamame pobūdyje: niekas nežinojo, kur krisiąs kitas smūgis. Bet kerai vienas dalykas, politiniai rezultatai – kitas, vertinant šiuo požiūriu, terorizmas buvo gana nevaisingas. Po keleto audringos veiklos metų kairuoliškosios Italijos ir
Vakarų Vokietijos grupės buvo palaužtos. Turkijoje dėl kraštutinių kairiųjų ir dešiniųjų smurtininkų sankirtos 1978 – 1979 m. susidarė pilietinio karo atmosfera. Tačiau kai į valdžią atėjo karinė diktatūra, terorizmas iš esmės liovėsi. Naujasis režimas sulaukė daug kritikos už griežtas, be atrankos taikomas priemones, bet teroristus tai menkai teguodė. Turkijos pavyzdys įrodė tai, kas turėjo būti aišku jau seniai: susiklosčius palankioms aplinkybėms, terorizmas įstengtų (laikinai) nuversti demokratinę tvarką, bet kadangi terorizmas gali klestėti tik demokratijos sąlygomis, teroristai patys kasa sau duobę provokuodami nedemokratinį atkirtį, kuris neišvengiamai užgniaužia terorizmą.
Devintąjį dešimtmetį kairiosios ir dešiniosios pakraipos terorizmas
Europoje bemaž išnyko, nors pavienių teroro aktų dar pasitaikydavo –
kėsintasi į popiežiaus, vokiečių pramonininkų, bankininkų, vieno kito aukšto valdžios pareigūno gyvybę. Nepaisant tam tikro tarptautinio bendradarbiavimo, teroristų grupės įsitikino, kad beveik neturi šansų destabilizuoti demokratiškai išrinktas vyriausybes, kaip kad tikėjosi, o prieš veiksmingas diktatūras jos irgi nebūtų atsilaikiusios. Be to, po 1982
– 1983 m. sovietai liovėsi be atodairos rėmę ,,nacionalinio išsivadavimo judėjimus”.
Separatistinės – nacionalistinės grupės, kaip jau minėta, turėjo kur kas daugiau galimybių išsilaikyti – iš dalies todėl, kad joms labiau simpatizavo visuomenė, bet ir dėl to, kad jos gaudavo paramą iš savo bazių užsienyje (pavyzdžiui, Airijoje). Didelį Europos vyriausybių nerimą kėlė tarptautinio terorizmo veiksmai, tokie kaip turkų diplomatų nužudymas, kurį įvykdė armėnas Asala, ekstremistinių Palestinos grupuočių išpuoliai prieš žydus, amerikiečius ir kt.
Pačią didžiausią grėsmę kėlė kai kurių valstybių remiamas terorizmas; tai daugiausia buvo grupės, veikusios Irano, Libijos ir Sirijos vardu. Jų atakos paprastai būdavo nukreiptos į tų šalių politinius emigrantus, bet, pasitaikius progai, ir į JAV bei kitų Vakarų valstybių taikinius, įskaitant civilinę aviaciją; aukų skaičius kartais būdavo labai didelis. Vakarų
Europos vyriausybėms suėmus ir nuteisus teroristus, dalyvavusius tokiose operacijose, jų organizatoriai keršydavo paimdami įkaitus arba surengdami kitus antpuolius. Iranas ir Qaddafio vyriausybė skelbėsi turį teisę už šalies ribų ,,vykdyti mirties nuosprendžius” savo arba islamo priešams, kaip indų kilmės rašytojo Salmano Rushdžio atveju. Sirija veikė atsargiau, ji niekam atvirai pretenzijų nereiškė, tad įrodyti ryšius tarp teroristų ir jų šeimininkų bei ginklų tiekėjų buvo sunku.
Daugelis Vakarų Europos vyriausybių reagavo nepakankamai griežtai, jos vis tikėjosi, kad deportuoti teroristai nebesugrįšią. Toks nuolaidžiavimas padėjo teroristams tęsti savo veiklą, o keletu atvejų gal net paskatino stambias smurto akcijas. Vis dėlto teroristų atakos pasidarė retesnės, ypač po JAV aviacijos antskrydžio prieš Libiją.
Šį antskrydį Europa tuo metu plačiai smerkė, tačiau aktyvesniems valstybinio terorizmo adeptams jis padarė blaivinantį poveikį. Jie pradėjo suvokti, kad, atvirai nepaisydami tarptautinės teisės, atsidursią nepageidaujamoje izoliacijoje ir kad slapta parama teroristų operacijoms
Europoje anksčiau ar vėliau iškilsianti į aikštę. Antai nuvertus komunistinius Rytų Europos režimus paaiškėjo, kad aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Vengrija ir tikriausiai kitos šalys teikdavusios prieglobstį bei kitokią pagalbą tautiniams ir tarptautiniams teroristams. Tačiau tai nereiškė, kad terorizmas, nors ir netekęs šių globėjų, net galų gale ir neduodantis geidžiamų rezultatų, išnyko amžinai.