PublicistikaPublicistika (lot. publicare, “išviešinti”)• Publikavimas kaip masinė komunikacija greta kitų formų kaip žiniasklaida ar knyga, spauda, filmas, radijas, TV, • Mokslinė disciplina, dėstoma nuo 1934; pradinininkas – Emil Dovifat, Berlyno universitetas. Ji buvo institucionalizuota XX a. 5 deš. Taip pat žr. komunikacijos mokslai.
ŠIUOLAIKINIS MOKSLEIVIS IR TELEVIZIJA
Televizijos vaidmuo šių dienų vaiko gyvenimui, galima sakyti, yra pedagogų nenagrinėta tema. Televizija buvo, yra ir bus, dėl to reikia ieškoti kelių, kaip ją pasitelkti ugdant vaiką. Televizija iš esmės pertvarkė šiuolaikinio moksleivio gyvenimą, jo laisvalaikį. Besaikis ir neapgalvotas televizijos programų „vartojimas“ skatina vaikų dvasinį pasyvumą. Vis mažiau laiko lieka aktyviai veiklai – kalbėjimui, mokymuisi, žaidimui, skaitymui ar bendravimui.Į Lietuvą televizija atėjo tik po II pasaulinio karo, sovietinės okupacijos metais (1957 m. vasario 20 dieną įkuriama Vilniaus TV studija). Visų tarybinių respublikų TV modelis buvo vienodas. Tuo metu Vakarų Europoje TV buvo gerokai pažengusi į priekį. Vokiečių pedagogas Hilde Himmelweit jau 1958 m. tyrinėjo televizijos poveikį vaikui. Šio mokslinio darbo išvados privertė Vokietijos pedagogus susimąstyti, pradėta tirti vaikų laisvalaikį. Esminiai pokyčiai Lietuvoje išryškėjo tik 1988 m., prasidėjus Sąjūdžiui, tautinio atgimimo judėjimui. 1992 metais įkuriama pirmoji privati televizija „Tele-3“. Jos transliuotas serialas „Santa Barbara“ susilaukė didelio vaikų ir tėvų dėmesio, ši televizija parengė ne vieną mokomąją laidą. L. Baškauskaitė (Tele-3 vadovė) savo laidoje mokė klausyti, skaityti ir rašyti angliškai. Tai sutapo su masišku anglų kalbos mokymusi.Pavartę šių dienų laikraščius ir žurnalus, aptiktume publicistinių straipsnių, kurių autoriai vienu ar kitu aspektu aptarinėja televizijos problemas, vaikų ir televizijos santykį, tačiau ir įsitikintume, kad niekas rimčiau netyrinėja TV įtakos vaikams. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų Bendrosiose programose teigiama: „Spauda, televizija, radijas, kompiuterių tinklais pasiekiami informacijos srautai, įvairi, kultūrinė ir socialinė bendruomenės gyvenimo patirtis, problematiška gyvoji tikrovė – tai būtina šiuolaikinio ugdymo turinio dalis“. Pedagogė Z. Tidikienė leidinyje „Televizija ir kinas moksleivių auklėjime“ pažymi, kad televizija pažeidė klasikinę vaikų amžių atitinkančią pasaulio pažinimo logiką ir nuoseklumą – nuo artima prie tolima. Kita vertus, Z. Tidikienės žodžiais, TV priemonės gali padėti siekti įvairių pedagoginių tikslų. Jos susietinos su protiniu, doriniu, estetiniu, pilietiniu ugdymu, saviugda. Pedagogas, pasitelkiantis televiziją kaip mokymo priemonę, sprendžia įvairius uždavinius: a) pažintinius – suteikti informacijos, turtinti vaiko akiratį, jau sukauptas žinias bei gebėjimus, parodyti, kaip ir kur tai gali būti pritaikoma; b) lavinamuosius – žadinti ir aktyvinti, nukreipti tinkama linkme mąstymą, jausmus, vaizduotę, dėmesį, stimuliuoti vaizdinio mąstymo raidą; c) auklėjamuosius – formuoti idealus, požiūrį į aplinkos reiškinius bei žmones, skatinti visuomenę naudingiems poelgiams, veiklai, tobulinti savo poreikius, pažiūras, įsitikinimus, žadinti norą šviestis, imtis saviugdos.
Kinas ir televizija, kaip moksleivių ugdymo būdas, retai pasitelkiama todėl, kad kyla organizacinių sunkumų, trūksta išsamios informacijos apie paskelbtas laidas, filmų turinį ir kryptį, praktiškai neįmanoma pasirinkti demonstravimo laiko, kai kurios laidos nekartojamos. Kita vertus, nežinoma, kokie pedagoginiai metodai ir kaip taikytini ugdymo procese.Vokietijos pedagogų nuomone, daugiausia vaikų televizijos laidas žiūri kasdien ir gautos informacijos nesugeba apdoroti. Be to, pastebėta, kad dažnėjanti vaikų reakcija į TV filmus – baisūs sapnai ir baimė būti vienam. Ištyrus anketas, be šių, buvo padarytos tokios išvados: – tik dalis vaikų gali arba nori diskutuoti su suaugusiaisiais ar bendraamžiais apie TV programas; – vaikai mieliau žiūri intriguojančias, linksmas istorijas, animacinius filmus.Pedagogai rado išeitį. Kad vaikai daugiau kalbėtų apie matytas TV laidas, pagrįstų, kodėl vienai kuriai programai teikia pirmenybę arba jos nemėgsta, pasiūlyti namuose nupiešti, aprašyti mėgstamiausias TV laidas, iškirpti ir suklijuoti TV programas ant atskirų lapų. Vokietijos pegagogų įsitikinimu, tai žingsnis, ugdantis kritinį mąstymą, skatinantis savarankiškai nagrinėti ir vertinti programas. Televizijos poveikis vaiko sveikataiTelevizija užverčia vaikus didžiuliu informacijos srautu, todėl neatsitiktinai medikai tiek daug dėmesio skiria regos sutrikimams, aiškinasi jų priežastis. Pedagogės G. Davidavičienės atliktų tyrimų duomenimis, per dieną 25 % vaikų TV žiūri 4 ir daugiau val., 46.6 % – 3 val., 18.9 % – daugiau negu 1 val., 7.4 % ne daugiau kaip 1 val. Ir tik 2.1 % visai nežiūri. Dėl tos priežasties moksleiviai turėtų žinoti, kad nuo gimimo iki 10–12 metų auga regos organai, sparčiai formuojasi atskiros regos funkcijos. Televizijos laidas rekomenduojama žiūrėti iš ne mažesnio kaip 3 metrų atstumo ne ilgiau kaip 1 val. per dieną ir ne dažniau kaip 2–3 kartus per savaitę. Medikų teigimu, ypač didelę žalą vaikų emocinei raidai daro prievartos scenos. Jos griauna dar nesutvirtėjusią vaiko nervų sistemą. Anot psichologo A. Valantino, televizijos žiūrėjimas yra pasyvus poilsis, kuris neturi trukti ilgai. Pedagogė Z. Tidikienė teigia, kad kino filmai ir televizijos programos yra ne pramoga ir ne poilsis, o papildomas krūvis nervų sistemai, regos analizatoriams. JAV Harvardo universitete atlikti tyrimai atskleidė, kad vaikų, dažnai žiūrinčių televizorių, loginis mąstymas būna prasčiau išlavintas, vaizduotė skurdesnė palyginti su nežiūrinčių.
TV laidų turinys ir įtaka vaikuiGrįžę iš mokyklos, vaikai televizoriaus ekrane išvysta programas, skirtas visai šeimai – ir informacines, ir puiblicistinės laidas, ir trilerius, ir komedijas, ir žaidimus, ir loterijas. Tik vaikams skirtos programos transliuojamos savaitgaliais, be to, jų ir likę nedaug: „Keistuolių pasaulis“, „Kibir tele vibir“, „Ryto tra lia lia“, žaidimas „Išgelbėk draugą“ ir dar viena kita.Dabartinės Lietuvos televizijos vaikų nelepina. LRT rodo anglų serialą vaikams „Teletabiai“, susilaukusį ir vaikų, ir tėvų dėmesio. Mokytojai jau nebesistebi, kad vaikai, bendraudami tarpusavyje, pavadina vienas kitą teletabių vardais, rašiniuose vartoja teletabių frazes. Muzikinės grupės kuria daineles apie teletabius. Per naujametinį vakarą teletabis tampa pranašesnis už Kalėdų senelį. Teletabiai neįtikėtinai populiarūs. Filmo kūrėjai pedagogei A.ŠWood pavyko įgyvendinti sumanymą: „Teletabiai nori turėti draugų, būti ir mylimi“.K. Stumbrio, vaiduoklio iš „Kibir tele vibir“, žodžiais, vaikai tapo kai kuo panašūs į komersantus. Jie trokšta konkursų ir nori laimėti prizų. Ieškodamas išeities, K.ŠStumbrys įsteigė „Vaiduoklių teleklubą“. Juo pasekė ir laidelės „Tele Bim Bam“ autorė N.ŠČereškevičienė, įsteigusi „Pašėlusių vaikystės gynėjų“ klubą ir estetinio lavinimo mokyklėlę. Į šią aktyvią veiklą įtraukiami ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Organizuojamos iškylos, koncertai, šventės. 1995 metais B.ŠLukošiūtė (teta Beta), vaikams išrinkus ją metų žmogumi, buvo apdovanota „Naminuko“ kepure. B.ŠLukošiūtė dalijasi mintimis: „Tai, ką kalbu, yra labai vertinga, man iš tikrųjų norisi pažadinti pačius tauriausius vaikų jausmus, ir aš esu įsitikinusi, kad jei kalbėčiau su vaikais akis į akį, jie neliktų abejingi“.Vaikai nelabai mėgsta laidas, kurių kūrėjai primygtinai pabrėžia, kad jos skirtos būtent vaikams. Neretai jie mieliau renkasi „Tangomaniją“ arba, pavyzdžiui, „Be tabu“. Šių laidų veikėjų poelgiai ir veiksmai formuoja vaikų elgesio stilių.Žurnalas „Psichologija tau“ išstudijavo TV programas ir pateikė tokias išvadas: penktadienį nuo 18 iki 24 val. išvydome 15 smurtinių žudynių ir jų padarinius – 26 lavonus; be to, 11 nesėkmingų bandymų nužudyti. Trečiadienio vakaras – eilinė darbo diena – gerokai prastesnis. Nuo 18 iki 24 val. parodė 11 lavonų (7 per informacines laidas; tik 4 nužudymai buvo iš tiesų kraupūs ir įsimintini). Suskaičiavome 36 fizinio smurto scenas – mušimą, daužymą, kautynes. Beveik tiek pat (35 kartus) per TV kanalus buvo demonstruojamas psichologinis smurtas – bauginimas, grasinimai, tyčiojamasis, šantažavimas. Atkreiptas dėmesys ir į 26 baimę keliančias situacijas.Neabejotina, kad prievartos demonstravimas ekrane yra socialinis blogis. Amerikos psichologo E. Damersteino teigimu, bloga linkintis psichologas tikriausiai nerastų geresnio būdo, kuris taip padėtų ugdyti žmonių abejingumą žiaurumui, kaip rodymas įvairių smurto vaizdų – muštynių, žudynių ir kt.Amerikos psichologų, Amerikos medikų ir Amerikos pediatrų asociacijos atskleidė, kad smurto reakcija kyla dėl kelių veiksnių sąveikos: sužadinimo, kuris patiriamas stebint smurtą, minčių slopinimo ir mėgdžiojimo. Psichologo J. Pikūno įsitikinimu, vaikus auklėti pradėjo antroji televizijos išauklėta generacija, kuri nuo lopšio dienų stebėjo smurtą, agresiją, žudynes. Todėl masinės informacijos priemonių kontrolė taip lengvai išslysta iš daugelio tėvų rankų, ir vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus. Tėvų bandymai skatinti vaikų savidrausmę, įpratinti veikti ką nors naudinga, pavyzdžiui, paskaityti knygą, ne visada būna sėkmingi. JAV psichologai L. Eronas ir R. Huesmanas, gavę išvadas apie agresijos vaizdavimą TV, atliko eksperimentą: Čikagos vaikams aiškino, kad TV programos rodo netikrą pasaulį, kad blogis – smurtas, agresija ir pan. – nėra toks veiksmingas, kaip vaizduoja TV. Po dvejų metų, atlikus pakartotinį tyrimą, paaiškėjo, kad vaikams stebėtos per televiziją smurto scenos darė mažesnę įtaką negu vaikams, kurie to nebuvo mokomi.Šias problemas turėtų padėti spręsti Lietuvoje jau priimtas Lietuvos respublikos įstatymas dėl Europos konvencijos dėl televizijos be sienų bei šios konvencijos pataisų protokolo ratifikavimo (2000 m. vasario 17 d. Nr. VIII–1546), kurio 7–asis straipsnis „Transliuotojo įsipareigojimai“ (II skyrius. Programos) skelbia:1. Visos programos laidos tiek savo forma, tiek turiniu turi gerbti žmogaus orumą ir pagrindines žmogaus teises. Laidos jokiu būdu negali: a) būti nepadorios ir ypač turėti pornografijos elementų;b) perdėtai akcentuoti smurtą arba kurstyti rasinę neapykantą. 2. Laidos, kurios galėtų pakenkti fiziniam, protiniam ar moraliniam vaikų ir paauglių vystymuisi, neturi būti rodomos tuo metu, kai vaikai ir paaugliai dėl transliacijos ir priėmimo laiko galėtų jas matyti.