Prostitucijos legalizavimas

Įvadas

Prostitucija yra vadinama seniausia pasaulio profesija. Nepaisant to, ji vis dar nėra legali ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Dėl šio socialinio reiškinio kyla daug teisėtvarkos pažeidimų, plinta pavojingos užkrečiamos ligos ir randasi daug kitų nepageidautinų reiškinių mūsų visuomenėje.

Šio referato tikslai:
1. supažindinti su prostitucijos reiškiniu;
2. pateikti galimus šios socialinės problemos sprendimo būdus.

Šio referato uždaviniai:
1. atskleisti prostitucijos kaip socialinio reiškinio priežastis;
2. apžvelgti požiūrio į prostituciją istorinę raidą;
3. supažindinti su prostitucijos problemos sprendimo būdais, kurie jau yra taikomi pasaulyje;
4. supažindinti su realia prostitucijos padėtimi Lietuvoje;
5. supažindinti dabartiniu prrostitucijos problemos sprendimu Lietuvos valstybėje.

Prostitucijos reiškinys

Apie prostituciją gydytojas psichoterapeutas-seksopatologas Viktoras Šapurovas (*literatūros sąraše nr. 1) kalba taip: “Pinigų reikšmė visuomenėje yra puikiai žinoma. Piniginiai santykiai daro įtaką taip pat ir vyrų bei moterų santykiams. Žodis „prekė” yra glaudžiai susijęs su žodžiu „pinigai”. Tam tikromis aplinkybėmis seksas tampa piniginių santykių objektu. Tai – prostitucija. Ją galima būtų apibrėžti kaip galimybę gauti seksualines paslaugas už jas sumokėjus. Tokių paslaugų teikimo metu kitas žmogus (kitos ar tos pačios lyties) sutinka dalyvauti lytiniame akte pasyviai arba akktyviai.”
Prostitutės visuomenėje paprastai yra smerkiamos. Tačiau nepriklausomai nuo to vienose šalyse legalizuota, kitose – ne, ši veikla egzistuoja visur.
V. Šapurovas teigia, jog dauguma moterų nesieja meilės su pinigais. Seksas yra meilės dalis. Seksualinis artumas – tai dovana mylinčiam vyrui (ir sau). O

vyrams moterų prostitucija visada buvo ir yra svarbi. Kadangi vyrai labiau priklausomi nuo sekso (tai lemia stiprus fiziologinis lytinis potraukis), todėl susilaikymas, ypač priverstinis, sukelia problemų. Fiziologinis diskomfortas verčia ieškoti partnerės, dažnai net nesirūpinant jausmais. Nemaža dalis vyrų dėl moralinių principų vis tik susilaiko nuo prostitučių paslaugų.
Vyrų prostitucija yra retesnė, nes daug mažesnis jos poreikis. Daugeliui moterų mintis, kad reikia mokėti už seksą, atrodo kvaila. Perkamų vyrų paslaugomis dažniausiai naudojasi seksualios, turtingesnės, nepriklausomos, vidutinio ar vyresnio amžiaus moterys (*lit. sąr. nr.1).
Pastaruoju metu tarp turtingų vyrų plinta nauja pramoga – merginas pasilinksminimui jie susiranda per internetą. Tai tampa savotišku prestižo požymiu. O norint pasikviesti merginą į kitą miestą, reikia papildomai sumokėti už jos bilietą pirmyn ir atgal, o jei ji negali gyventi kaartu su klientu, ir apsistojimą penkių žvaigždučių viešbutyje. Klientui pageidaujant, mergina gali atvykti į miestą iš anksto ir pasitikti jį oro uoste (*lit. sąr. nr.4).
Pasak V. Šapurovo, be prostitucijos, sugalvotas seksas telefonu, internetu. Tai nėra tiesioginis lytinis aktas. Šiais būdais tenkinamas žmonių noras bendrauti su priešingos ir savo lyties atstovais atsižvelgiant į jų geismus. Šis užsiėmimas nepadidina pavojaus užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis. Tai vėl gi yra prekė, už kurią mokami pinigai (*lit. sąr. nr.1).
Prostitucijos verslas tapo viena iš organizuoto nusikalstamumo pasireiškimo formų, su
usijusių su neapmokestinamų lėšų pasisavinimu. Kita prostitucijos ir nusikalstamo pasaulio sąsaja – organizuota tarptautinė prekyba moterimis (*lit. sąr. nr.4).
Pasak sociologės Viktorijos Junikovos net ir laisva mūsų dienų moralė nemažina prostitucijos, nes visuomet yra norinčių nusipirkti moterį vyrų ir dėl ekonominių ar psichologinių priežasčių sutinkančių parsiduoti moterų. Nepasikeitė nei prostitučių santykiai su policija, nei tarpusavio hierarchija (*lit. sąr. nr.4).

Patinka mums tai ar ne, seksualumas yra svarbi asmenybės savybė, pasireiškianti ne tik realizuojant giminės pratęsimo funkciją, bet ir vienaip ar kitaip sąlygojanti mūsų savišraiškos ir santykių su išoriniu pasauliu aspektus (*lit. sąr. nr. 2).
Pasak Lietuvos vidaus reikalų ministerijos viceministro A. Svetulevičiaus, prostitucijos, kaip socialinio reiškinio, atsiradimo ir egzistavimo priežasčių reikėtų ieškoti visuomenėje, nes prostitucija susijusi su daugybe kitų socialinių procesų, yra jų nuolat veikiama ir pati daro poveikį šiems procesams. Kol egzistuoja socialinės sąlygos, lemiančios prostitucijos klestėjimą, negalima rimtai galvoti apie efektyvią šio reiškinio kontrolę (*lit. sąr. nr.3).
Švedų sociologas, Giotebergo universiteto profesorius Svenas Akselis Mentonas, jau daugiau kaip dešimtį metų nagrinėjantis prostitucijos fenomeną, pabrėžia, kad prostitucija yra vyrų, o ne moterų problema, todėl dalis atsakomybės turėtų tekti ir vyrams, kurie naudojasi prostitučių paslaugomis. Tai ne tik socialinė, bet ir moralinė problema (*lit. sąr. nr. 4).
Prostitucija palieka žymių visam gyvenimui ir traumuoja. Svarbiausia pa

amatyti problemą ir išdrįsti ją spręsti (*lit. sąr. nr. 5).

Prostitucijos istorinė apžvalga

Įvairiais žmonijos istorijos laikotarpiais bei skirtingose kultūrose visuomenės požiūris į seksualumą nebuvo vienodas. Štai prieš 400 m. iki Kristaus parašytoje “Kamasutroje” seksualiniai santykiai pakelti iki sakralinių apeigų lygio, o pats seksualumas suprantamas kaip šventa Dievo dovana (*lit. sąr. nr.2).
Pasak sociologės V. Junikovos, prostitucijos, žinomos jau nuo III amžiaus pr.m.e., ištakos turbūt siekia dar senesnius laikus. Neveltui ji yra pelniusi seniausios pasaulio profesijos titulą. Beje, pačioje užuomazgoje prostitucija buvo laikoma net garbinga veikla – šventyklose gyvendavo meilės vaidilutės, kurių santykiavimas su šventikais neva padėdavęs tikintiesiems užmegzti artimesnius ryšius su Dievu. Graikų heteros jau teisėtai galėjo vadintis prostitutėmis, nes ne vieno turtuolio pinigėliai subyrėdavo į jų kišenes (*lit. sąr. nr. 4).
Europoje seksualumas paprastai buvo siejamas vien su nuodėmingumu ir nepadorumu. Šis požiūris kilęs iš krikščioniškos nuostatos, jog asmenybę sudaro du nelygiaverčiai pradai: nemirtinga siela ir kūnas. Sielą išaukština kūno poreikių apribojimas, o “pataikavimas” kūnui yra sielai pražūtingas. Tai – neigiamas požiūris į seksualumą (*lit. sąr. nr.2).
Viduramžiais prostitucija nebuvo uždrausta, tačiau niekinantis požiūris į bet kokius kūniškus malonumus pavertė ją žeminančia veikla. Reformacija visam šimtmečiui dar labiau sugriežtino požiūrį į prostituciją – uždrausti viešieji namai, o prostitutes imta laikyti nusikaltėlėmis. Dar labiau už bažnyčią sekso verslui pakenkė sifilis. Prostitutės privalėjo tikrintis ka

as dvi savaites ir neturėjo teisės dienos metu išeiti iš namų. Paplito vaikų prostitucija – mat tikėta, kad sifilio galima atsikratyti, permiegojus su skaistuole. XIX a. dauguma prostitučių buvo kilusios iš darbininkijos. Jomis tapdavo neturtingos, neraštingos, mylimųjų pamestos merginos. Jas skriaudė ne tik klientai, bet ir policija – buvo rengiamos žiaurios gaudynės, iš prostitučių atimami pinigai, jos sodinamos į kalėjimus (*lit. sąr. nr. 4).
Nepaisant neigimo, seksualumo apraiškos prasiverždavo įgavusios pakitusias ir nenatūralias išraiškos formas. Kai Anglijoje karalienės Viktorijos epochoje griežti visuomeninės moralės apribojimai draudė bet kokius seksualumo pasireiškimus, paplito dvejopos elgesio normos: griežtas “didžiai padorus” elgesys visuomenėje ir orgijos bei prostitucija, pasislėpus nuo smerkiančių visuomenės akių. Nevienodai traktuojamas vyrų ir moterų lytiškumas – į vyrų seksualinius nuotykius žiūrima atlaidžiau negu į moterų “nuodėmes” (*lit. sąr. nr.2).
Daugelio Lietuvos žmonių požiūris į su lytimi susijusius dalykus maždaug atitinka iki 1964 – 1968 m. Vakarų Europoje vyravusias nuomones. Tada žmonės gyveno taip vadinamoje tradicinėje visuomenėje, kur seksualumas tarsi neegzistavo, ypač jei kalba liesdavo moterų seksualines problemas. Kontracepcija laikyta didele nuodėme, lytinio auklėjimo mokyklose beveik nebuvo arba jį grįsdavo vien moralizavimu ir gąsdinimais. Abortams galiojo “absoliutus tabu”, todėl gana paplitę buvo kriminaliniai abortai. Daug porų tuokdavosi “iš reikalo” – t.y. dėl neplanuotų pastojimų jų santuokos faktiškai buvo priverstinės (*lit. sąr. nr.2).
`Tuo metu suaugo nauja jau po antrojo pasaulinio karo gimusi karta. Jos brendimas sutapo su sparčiu ekonominiu daugelio Vakarų šalių vystymusi ir moterų vaidmens stiprėjimu tradiciškai beveik vien vyrų “vadovaujamoje” visuomenėje. Ekonominis pakilimas skatino optimistinės ir entuziastingos reformų nuotaikas bei siekius perkainoti pasenusias vertybes (*lit. sąr. nr.2).
Apie 1968-1970 m. Vakarų šalyse įvyko moralinė seksualinė revoliucija, dažnai dar vadinama seksualine revoliucija. Pagrindinė seksualinės revoliucijos pasekmė – pasikeitęs visuomenės požiūris į seksualumą. Seksualinė revoliucija, sukėlusi visuomenės susidomėjimą intymiosios gyvenimo sferos problemomis, demistifikavo seksualumą ir pastatė jį į vieną gretą su kitomis žmonių interesų sferomis (*lit. sąr. nr.2).
Tokios nuostatos buvo įtvirtintos 1975 m. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos dokumentuose, bei pakartotos daugelyje tarptautiniu mastu priimtų aktų, jų tarpe ir 1994 m. Tarptautinės Kairo konferencijos “Gyventojai ir socialinė raida” artimiausiems 20-čiai metų priimtoje “Veiksmų programoje”. Šiuose dokumentuose seksualumas apibrėžiamas kaip “teigiama asmenybės energija, galinti praturtinti asmenybę, stiprinti meilę.” (*lit. sąr. nr.2).
Teigiamas požiūris į seksualumą yra vyraujantis dabartinėje Vakarų kultūroje. Pasikeitė moralinis klimatas Vakarų visuomenėje ir šeimose, seksualumas nustojo būti “tabu” ir tapo normalia asmenybės saviraiškos dalimi. Visuomenė pradėjo laisviau nagrinėti įvairias intymios sferos problemas, kartu suprasdama, kad seksualumas, nors pats savaime nėra gėdingas ir smerktinas, tačiau yra susijęs su visa eile rimtų pavojų – jų tarpe – su pavojais žmonių sveikatai. Toks supratimas įgalina ne tik realizuoti seksualumą, kaip teigiamą žmogaus asmenybės energiją, bet taip pat leidžia visai kitaip pažvelgti į tokias su seksualumu susijusias problemas, kaip lytiniu keliu plintančių ligų ir AIDS profilaktika, nepageidaujamo nėštumo prevencija, seksualinių mažumų problemos ir pan. (*lit. sąr. nr.2).
Nors bėgant amžiams buvo religinių ir kitokio pobūdžio prostitucijos rūšių, pati dažniausia yra ekonominio pobūdžio prostitucija. Seniau ir dabar egzistuoja prostitučių gradacija, atitinkamai skiriasi ir kaina. Bet visuomet už prostitutės paslaugas buvo mokama (pinigais, daiktais, alkoholiu ir t.t.). (*lit. sąr. nr.1).

Prostitucijos problemos sprendimo būdai

Pasak V. Šapurovo, jeigu mes laikomės nuostatos, kad seksualumas yra tolygus moraliniam palaidumui, tada su seksualumu susiję pavojai gali atrodyti kaip pelnyta bausmė už nuodėmingą elgesį. Kova su lytiniu keliu plintančiomis ligomis, neplanuotu pastojimu ar lytine prievarta ir pan. bus suvedama į seksualumo ribojimą (*lit. sąr. nr.2).
Žinoma, jei nebūtų seksualumo, daugelis su juo susijusių problemų išnyktų savaime. Ta prasme susilaikymas būtų neabejotina ir visaip skatintina vertybė. Deja, realus gyvenimas rodo, kad kova su seksualumu yra neefektyvus užsiėmimas, jei tikimės lytiniu keliu plintančių ligų, neplanuotų pastojimų ar paauglių nėštumo sumažėjimo (*lit. sąr. nr.2).
Jeigu skatiname jaunimą susilaikyti vien manydami, kad seksualumas yra tolygus moraliniam palaidumui, mes esame priversti kovoti su seksualumu, kaip asmenybės energija. O tai žymiai sunkiau, negu išmokyti jaunus žmones susitvarkyti su savo seksualumu taip, kad jie išvengtų lytiniu keliu plintančių ligų, neplanuotų pastojimų ar lytinės prievartos, t.y nesaugaus lytinio elgesio keliamų pavojų (*lit. sąr. nr.2).
Neigiamas požiūris į seksualumą sudaro tam tikrų keblumų, kovojant su dvidešimto amžiaus maru – AIDS. Negalima nuneigti asmeninės skaistos ir susilaikymo reikšmės užkertant kelią ŽIV infekcijai – AIDS sukėlėjui, tačiau galima žmones išmokyti saugesnio seksualinio elgesio ir taip išvengti užsikrėtimo ŽIV, neplanuoto nėštumo ar lytinės prievartos, bet net įdėjus dešimteriopai daugiau pastangų, vargu ar pavyks įveikti jų seksualumą. Pavojai kyla dėl nesaugaus seksualinio elgesio, todėl šių blogybių galima išvengti ne kovojant su seksualumu, o nesaugų elgesį pakeičiant saugesniu (*lit. sąr. nr.2).
Prostitucijos problemos sprendimas priklauso nuo visuomenės norų: ar iš tikrųjų norima kontroliuoti ir neutralizuoti prostituciją, ar tik apsimesti, kad tokio socialinio reiškinio nėra (*lit. sąr. nr.3).
Prostitucijos legalizavimo advokatai naudoja tuos pačius argumentus, kaip kovojant už abortų legalizavimą: ,,reikia legalizuoti, kad valstybė galėtų ją reguliuoti ir apsaugoti moteris nuo venerinių ligų ir neskrupuliškų sąvadautojų.” (*lit. sąr. nr.6).
Europa prostitucijos legalizavimo klausimu pasidalinusi į aboliucionistus ir reglamentistus, neskaitant visiškai uždraudusių prostituciją prohibicionistų. Aboliucionizmas, būdingas Prancūzijai, numato bet kokių reglamentavimų panaikinimą. Tai leidžia išvengti dar vienos socialinės problemos – prostitutes išnaudojančių sąvadautojų (*lit. sąr. nr.4).
Vokietijoje ir Nyderlanduose vyrauja reglamentarizmas, prostituciją traktuojantis kaip „neišvengiamą blogį“, kurį reikia reglamentuoti taisyklėmis kaip tam tikrą „viešą tarnybą“: rezervuoti kvartalai, uždari namai arba erotiniai centrai, prostitutės registruojamos savivaldybėje ir policijos kartotekoje, turi nuolat tikrintis sveikatą (*lit. sąr. nr.4).
Unikaliu kovos su prostitucija būdu išsiskiria Švedija. Šeši mėnesiai kalėjimo – tokią bausmę nuo 1999 sausio 1 dienos gali užsitraukti prostitučių klientai. Naujasis įstatymas, pavadintas „Ramybė moterims“, yra pirmas tokio pobūdžio įstatymas Europoje. Jis draudžia sekso paslaugas pirkti gatvėje, privačiuose klubuose ir masažo kabinetuose. Policija stebi „karštus“ Stokholmo kvartalus. Įstatymas taip pat numato sankcijas vyrams už seksualinę žmonų ir sugyventinių prievartą. Įsigaliojus naujam įstatymui, prostitutės gatvėse nebesulaukia klientų, nes kiekvienas, pasiūlęs „atsitiktinius seksualinius santykius už atlyginimą“, yra laikomas nusikaltėliu. Nuolatiniai klientai gali būti sodinami į kalėjimą šešiems mėnesiams, o atsitiktiniai „medžiotojai“ – nubausti pinigine bauda (*lit. sąr. nr.4).
Šia unikalia iniciatyva Švedija išsiskiria iš modernaus pasaulio bendruomenių. Čia norima visiškai išnaikinti seniausią pasaulyje profesiją. Vyriausybė siekia parodyti, kad visuomenė nedviprasmiškai nusisuka nuo tų, kurie išnaudoja moterį (beje, Švedijoje moterys sudaro 40 % parlamento narių). Tačiau opozicija įžvelgia ir nemažai šio įstatymo trūkumų, kurių svarbiausias – klausimas, ar klientai netaps prostitučių šantažo aukomis. Ar anksčiau neslepiama prostitucija paprasčiausiai nepereis į pogrindį? (*lit. sąr. nr.4).
Lietuvoje 1999 m. gegužės mėn. Seimo narė Nijolė Oželytė viešai pasiūlė svarstyti prostitucijos problemą ir netgi iš dalies ją legalizuoti. Į tai sulaukta audringos Lietuvos piliečių reakcijos. N. Oželytei buvo išsiųstas laiškas, adresuotas „prostitucijos reklamuotojai – propaguotojai“. Šis pareiškimas išprovokavo aktyvų parašų rinkimą (surinkta daugiau nei 40 tūkst.), inicijuotą Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio. Reikalauta susilaikyti nuo neapgalvotų, tautą žlugdančių diskusijų. Nesulaukus pritarimo Seime (jį palaikė tik E. Bičkauskas), šio projekto buvo atsisakyta (*lit. sąr. nr.4).
Prekyba moterimis – ne atskiros, pavienės šalies, bet visos tarptautinės bendrijos problema (*lit. sąr. nr.4). Pastaraisiais metais visos Šiaurės šalys ir Baltijos valstybės susiduria su problemomis, susijusiomis su prekyba moterimis, ir stengiasi praktiškai jas spręsti. Visos aštuonios valstybės nusprendė bendromis pastangomis kovoti su šia nemalonia problema. Šis bendradarbiavimas yra grindžiamas Jungtinių Tautų protokolu, kuriame pabrėžiama, jog visos pastangos, nukreiptos prieš prekybą moterimis, turi apimti prekybos prevenciją, moterų ir vaikų, kurie yra tokios prekybos aukos, apsaugą, ir bausmes grupėms bei tinklams, prostitucijos tikslais prekiaujantiems moterimis ir vaikais (*lit. sąr. nr.8).
Išeitis šioms moterims atsirastų nebent tuomet, jei būtų legalizuota prostitucija bei sutvarkyta įstatymų bazė (*lit. sąr. nr.4).
Lietuvos valstybės Vidaus reikalų ministerijos nuomone, prostitucijos neįmanoma įveikti teisinėmis priemonėmis. Pirmiausia reikia sukurti pagrįstą asocialaus reiškinio įveikimo koncepciją, ja remiantis parengti specialią programą, kurioje dominuotų socialinės ir ekonominės priemonės. Toje programoje teisinėms priemonėms turėtų tekti antraeilis, tačiau efektyvus vaidmuo. Viena iš galimų teisinių priemonių, galėtų būti atsakomybė už seksualinių paslaugų pirkimą (*lit. sąr. nr.3).
“Prekybos bet kurioje rinkoje prielaida yra klientai. Prostitucija neegzistuotų, jei nebūtų fakto, jog esama vyrų, manančių, kad jie turi teisę pirkti kitų žmonių kūnus ir naudotis jais savo malonumui. Moterų, mergaičių ir berniukų seksualinis išnaudojimas turi liautis”, – sakė Švedijos lyčių lygybės klausimų ministrė Margareta Winberg (*lit. sąr. nr.8).

Prostitucijos statistika

Didėjantį prostitucijos mastą Lietuvoje lemia nuolat kintančios ekonominės ir socialinės šalies sąlygos, tebesitęsianti vertybių sistemos sumaištis, vis augantis nedarbas. Tokiomis aplinkybėmis kai kurios merginos ir moterys praranda viltį įsitvirtinti legalioje darbo rinkoje ir renkasi prostituciją arba yra į ją įtraukiamos (*lit. sąr. nr. 4).
Tačiau kategoriškai tvirtinti, kad vienintelė prostitucijos priežastis Lietuvoje yra ekonominiai sunkumai, taip pat negalima. Čia galioja ir mikrolygmens veiksniai – šalti santykiai šeimoje, sunkumai bendraujant su bendraamžiais, nenoras mokytis ir pan. Be to, moksliniais tyrimais nustatyta, kad į „prostitucijos rinką“ 15 % aukų ateina sąmoningai, „iš idėjos“, ieškodamos lengvo gyvenimo, malonumų, seksualinio poreikio patenkinimo (*lit. sąr. nr. 4).
Prostitutes Lietuvoje pagal prostitucijos veiklos priežastis galima būtų suskirstyti į tris grupes:
1. „Savanorės“ prostitutės, ieškančios lengvo gyvenimo ir malonumų;
2. Merginos ir moterys, užsiimančios prostitucija dėl ekonominių (uždirba pinigus elementariam pragyvenimui, maitinti ir rengti savo vaikus, narkotikams ir pan.) ir asmeninių priežasčių (dėl sudėtingų santykių šeimoje, asocialių draugų įtakos ir pan.).
3. Tarptautinės prekybos moterimis aukos, kurios be dokumentų yra „įkalintos“ užsienyje. (*lit. sąr. nr. 4).

Kuo prostitutė jaunesnė tuo klientas daugiau moka, jam tai pranašumas, todėl įtraukiami į prostituciją gana jauni. Apklausus prostitutes, pastebėta, kad jos savo karjerą pradėjo jau 12m. 14m. Jos buvo vienišos, jautė baimę, depresiją (*lit. sąr. nr.5).
Ankstyvi lytiniai santykiai – būdingi visoms prostitutėmis tapusioms merginoms. Tai prilygsta sunkiam patirtam seksualinės prievartos šokui. Šios traumos savigyda gali būti prostitucija (*lit. sąr. nr. 7).
Nepriklausomai nuo amžiaus, beveik visos prostitutės patiria fizinį bei seksualinį smurtą iš savo „pirkėjų“ arba sutenerių. Pasitaiko, kad klientai nemoka už paslaugas, pažeidžia kontrakto sąlygas. Tai liudija ir žiauri statistika: 50 % prostitučių žūsta per pirmuosius penkerius savo darbo metus nuo seksualinių maniakų rankų, nužudomos sutenerių, pačios nusižudo arba miršta nuo ligų, kurios dažniausiai negydomos (*lit. sąr. nr. 4).
Paprastai 40% gatvės prostitučių yra patyrusios prievartą. Tačiau tai labai mažas skaičius, todėl manoma, kad daugelis tokių prievartos atvejų tiesiog nežinomi (*lit. sąr. nr.5).
„Gatvės merginos“ kenčia nuo nusikaltėlių. Prostitučių „siaubas“ – gaujos nepilnamečių skustagalvių, žargonu vadinamų „malaletkomis“. 16 – 17 metų amžiaus jaunimui nereikia sekso – į stotį juos atvilioja tai, kad čia jie gali pasiimti merginą „izdevalkėms“. Čia šių nusikaltėlių fantazija pasireiškia neribotai: viena prostitutė pasakoja, kaip ją viduržiemyje įkišo į eketę ir laikė nuogą vandenyje tol, kol neapalpo – tada nusikaltėliai išsigandę pabėgo; kita prisimena, kaip įkaitintu lygintuvu jai buvo lyginama oda, o blakstienos svilinamos degtukais – po šių išsityčiojimų mergina apako. Prostitutės teigia, kad dažniausiai „malaletkos“ yra turtingų tėvų sūneliai, metę mokyklas ir bandantys „gyvenimo universitetus“. Bijodamos „malaletkų“, vos pradėjus temti vietinės prostitutės dingsta iš stoties. Jų vietas užima paauglės iš Baltarusijos, kurios dieną nesirodo, bijodamos būti sulaikytos ir išsiųstos namo (*lit. sąr. nr. 4).
Policijai merginos pasiskųsti negali, nes tai neduoda jokių rezultatų. Policija nesikiša. Vienintelė policininkų uoliai vykdoma funkcija – baudų surinkimas. Jų dydžiai (100, 200 ar 300 Lt) priklauso nuo policininko nuotaikos. Prostitučių teigimu, nesumokėjusios baudų vežamos į skyrių, o ten, kol „sėdimos paros“, policininkai su jomis daro, ką tik nori (*lit. sąr. nr. 4).
Dauguma jų – iki 30 metų, gyvena arba nuomojamuose butuose, arba pas draugelius, kitos – prisiglaudusios pas senelius ar kitus artimuosius. Beveik visos jos daug rūko, kai kurios vartoja alkoholį, nuolat geria raminamuosius vaistus, serga depresija. Yra žinoma, kad tarp prostitucijos ir narkomanijos egzistuoja tam tikras ryšys. Alkoholizmas, narkomanija ir depresija – potrauminio streso išdava (*lit. sąr. nr. 7).
Labai dažnai merginos yra klaidinamos – joms žadamas darbas Europos šalyse, bet vos tik jos kerta sieną, iš jų atimami pasai, o pačios verčiamos dirbti naktiniuose klubuose ar viešnamiuose nežmoniškomis sąlygomis. Lietuva tampa sekso verslo (taip buvo konstatuota ES konferencijoje), prostitučių eksporto šalimi, o prekyba moterimis tapo tarptautiniu mastu organizuotu nusikalstamu verslu (*lit. sąr. nr. 4).
Šiuo metu mūsų prostitutės keliauja į Ispaniją, Vokietiją, Angliją, Prancūziją, Švediją. Prancūzijoje nešiojančios ŽIV vietinės prostitutės tęsia savo darbą. Tiesa, instruktuotos dirbti naudojantis prezervatyvais. Vokietijoje prostitutes, narkomanes ir migrantes veja į izoliuotas vietas, kur blogesnės darbo sąlygos, kur daugiau prievartos, kur jų negali pasiekti medicinos daliniai, aprūpinantys prezervatyvais ir informaciniais lankstinukais apie sveikatą. Taigi sugrįžusios iš svetur gimdyvės būna sirgusios sifiliu, trichomonoze, chlamidijoze, gonorėja, užsikrėtusios žmogaus papiloma, lytinių organų pūslelinės virusais, grybeliu, gardnerelėmis (*lit. sąr. nr. 7).
Iš gatvės prostitučių 80 % svaiginasi heroinu ar kitais kvaišalais. Šiai grupei labai reikia valstybės pagalbos (*lit. sąr. nr.5).
Vaikų prostitucija nėra labai paplitusi. Susidūrus su šia prostitucijos forma labai priklauso kiek metų yra vaikui, nuo to priklauso pagalbos priemonės (*lit. sąr. nr.5).
90 proc. nebegrįžtų į šį verslą, jei turėtų normalias gyvenimo ir darbo sąlygas. Šis nelaisvas moterų apsisprendimas visuomet priklauso nuo finansinių sąlygų ir lytinės prievartos (*lit. sąr. nr. 7).
Tik nedidelė dalis moterų užsiima prostitucija iš pašaukimo, siekdamos realizuoti savo seksualinį potraukį. Kitoms moterims tai yra pajamų šaltinis. Gyvenant sunkiomis finansinėmis sąlygomis šis užsiėmimas neturėtų būti smerkiamas (*lit. sąr. nr.1).

Daroma veikla prostitucijos problemai spręsti

1994 m. Lietuva prisijungė prie JT konvencijos “Dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo” (Seimas ją ratifikavo 1995 m. rugsėjo mėn.). Prie šios konvencijos prisidėjusios valstybės imasi visų reikiamų priemonių, taip pat ir teisinių, kad būtų nutraukta visų rūšių prekyba moterimis ir moterų prostitucija (*lit. sąr. nr.3).
Lietuvos Respublikoje yra priimti teisiniai kovos su prostitucija pagrindai: įstatymai, numatantys baudžiamąją atsakomybę už susijusius su prostitucija nusikaltimus, numatyta administracinė atsakomybė už vertimasi prostitucija, Vidaus reikalų ministerijos teisės aktai, numatantys kovos su prostitucija organizavimą (*lit. sąr. nr.3).
Oficialus Lietuvos Respublikos Seimo požiūris į prostitucijos problemą įtvirtintas LR ATPK 182¹ straipsnyje, kuriame prostitucija kvalifikuojama kaip administracinis nusižengimas. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra numatyta nusikalstama veika, tiesiogiai susijusi su prostitucija: LR BK 239 str. už lindynių laikymą ir sąvadavimą, o LR BK 241 str. 1 d. numato atsakomybę už įtraukimą į prostituciją. Be šios tiesiogiai susijusios su prostitucija nusikalstamos veikos, yra LR BK ir prostitucijos sąlygojami nusikaltimai. Tai veikos, susijusios su užkrėtimu venerinėmis ligomis arba AIDS (*lit. sąr. nr.3).
Vidaus reikalų ministerijos operatyvinių tarnybų pareigūnai iš spaudos renka informaciją apie paguodos ar masažo paslaugų teikimą, ją dokumentuoja. Surinkus pakankamai įrodymų apie asmenų vertimąsi prostitucija ar jų nusikalstamą veiką, atliekamos policinės operacijos ir tokie asmenys sulaikomi. Keliamos administracinės ar baudžiamosios bylos ir jos perduodamos teismui nagrinėti (*lit. sąr. nr.3).
Taigi, Lietuvoje su prostitucija bandoma susidoroti teisinėmis priemonėmis, beveik arba išvis neskiriant lėšų prostitucijos ir kartu su ja plintančių užkrečiamų ligų, nusikalstamumo prevencijai. Kaip Pasaulinės Sveikatos Organizacijos patirtis parodė, geriausiai sekasi susidoroti su neigiamais visuomenės reiškiniais daugiausia jėgų atiduodant jų prevencijai. PSO 60 procentų lėšų, skiriamų kovai su AIDS, išleidžia prezervatyvų propagandai ir įdiegimui. Praktika parodė, kad jie efektyviausiai stabdo ŽIV infekcijos plitimą (*lit. sąr. nr.2).
Convention on the Elimination of All Forms of Discrimination Against Women [CEDAW], Jungtinių Tautų (JT) vasalė, stengiasi dekriminalizuoti prostituciją. CEDAW, kaip tarptautinė sutartis, įsigaliojo 1981 09 03. Šią sutartį ratifikavo 167 šalys. JAV liko vienintelė išsivysčiusi Vakarų šalis neratifikavusi šios sutarties dėl daugumos senatorių nepritarimo. Jų argumentas: “Sutartis yra bloga; tai yra siaubinga sutartis, įpiršta radikalių feminisčių, siekiant savo radikalią, prieš šeimą nukreiptą politiką paversti tarptautiniu įstatymu” (*lit. sąr. nr.6).

Išvados

Prostitucijos reiškinys Lietuvoje ir pasaulyje yra labai senas ir visais laikais kėlė daug diskusijų. Viena iš priežasčių, kodėl ji vis dar nėra legalizuota daugelyje pasaulio šalių, yra moralė. Lietuvos visuomenėje yra dar gana populiari nuomonė, jog prostitucijos legalizavimas reikštų visuomenės pritarimą šiam socialiniam reiškiniui. Po buvusios politikės N. Oželytės bandymo pateikti seimui svarstyti prostitucijos legalizavimo galimybę Lietuvoje daugiau panašių tokio atgarsio susilaukusių bandymų nebebuvo. Nors dauguma politinių krypčių pritaria, jog šio, gana daug problemų visuomenei sukeliančio, socialinio reiškinio efektyviausi sprendimo būdai glūdi ne bausmėse, o prevencijoje, dabartinėmis mano žiniomis, tik Liberalai oficialiai deklaruoja, jog prostitucija privalo būti legalizuota.
Apie prostitucijos problemą ir jos sprendimo būdus dabar yra daugiau kalbama žemesniuose, ne politiniuose, visuomenės sluoksniuose. Gana daug apie ją šnekama internetiniuose forumuose, ir beveik absoliuti dauguma savo nuomonę pareiškusių sutiko, kad prostitucija privalo būti legalizuota, jog nekeltų tokios nenuspėjamos grėsmės visuomenei. Iš dviejų blogybių jie siūlo pasirinkti mažesnę.
Viena iš galimų priežasčių, kodėl Lietuvoje požiūris į prostitucijos legalizavimą yra toks neigiamas gali būti ta, jog mes esam posovietinė šalis, kurioje ilgą laiką seksualumas buvo nediskutuotina tema. Kita galima priežastis – giliai įsišaknijusi katalikybė, ilgai palaikiusi lietuvišką dvasią priespaudos metais. Šitų dviejų įtakų visuomenė negali taip greitai atsisakyti, todėl tokiems gan novatoriškiems sprendimams Lietuva turbūt dar nėra pasirengusi.
Visuomenės sveikatos požiūriu nelegalizuota prostitucija yra tarsi uždelsto veikimo bomba – dirbantieji šioje srityje turi labai daug galimybių užsikrėsti pavojingomis lytiniu būdu plintančiomis ligomis ir, kadangi jų sveikata nėra nuolat tikrinama, jie tampa potencialiais užkrėtėjais. Legalizacijos atveju šita problema galėtų būti kur kas efektyviau kontroliuojama.
Jeigu prostitucija būtų legalizuota, socialiniai darbuotojai turėtų daugiau galimybių susisiekti su prostitutėmis ir dirbti dar aktyvesnį socialinį darbą šioje srityje. Daugumai prostitučių reikia tokios pagalbos, tačiau dažnai neturėdamos pakankamai informacijos, užsiimdamos nelegalia veikla ir dažniausia neturėdamos galimybių nedirbti šio darbo, jos pačios į socialinius darbuotojus nesikreipia.

LITERATŪROS ŠALTINIAI

1. Gyd. psichoterapeutas-seksopatologas Viktoras ŠAPUROVAS
http://sveikata.takas.lt/sveikaszmogus/?st=view&msg_id=236

2. Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija
http://www.veberis.lt/sveikinimai/2poziuriai.htm

3. Vidaus reikalų ministerijos viceministras A. Svetulevičius atsako į Lietuvos Caritas generalinio sekretoriaus kun. R. Grigo kreipimąsi “Dėl sąvadavimo ir prostitucijos
propagavimo Lietuvoje” (žr. BŽ, Nr.12)
1998 07 13 Nr. 1/1453
Dėl sąvadavimo ir prostitucijos propagavimo
http://www.lcn.lt/bzinios/bz9815/815bl8.html

4. Viktorija Jonikova, sociologė
http://www.sociumas.lt/Lit/nr15/prostitucija.asp

5. http://www.vaikunamas.lt/Ivykiai/konferencijos/Norvegija03_28-30/prostitution.html

6. http://www3.vdu.lt/life/pv/prost.htm

7. http://www.moteris.lt/02kovas/articles/verslas.htm

Vaiva Eringytė,
gydytoja akušerė-ginekologė
Privatus kabinetas Vilniuje,
Kalvarijų g.131/
P.Lukšio g. 2,
tel.76 77 54

8. Šiaurės Ministrų Tarybos informacinis biuras Lietuvoje
http://www.nmr.lt/Newsletter/n0203.html

TURINYS

Įvadas..............................2pl.

Prostitucijos reiškinys..............................3pl.

Prostitucijos istorinė apžvalga.............................5pl.

Prostitucijos problemos sprendimo būdai..................... ..7pl.

Prostitucijos statistika..............................9pl.

Daroma veikla prostitucijos problemai spręsti...................11pl.

Išvados..............................12pl.

Literatūros šaltiniai..............................13pl.

Turinys..............................14pl.

Leave a Comment