Tango istorija

Turinys

1. Įvadas 3

2. Tango kilmės teorijos 4

3. Tango kilmės vieta 5

4. Kitų šokių ir kultūrų įtaka tango šokiui 6

Candombe 6

Habanera 7

Andalūzietiškas tango 7

Milonga ir tango, milongeras ir milongera 8

Kitos kultūrinės įtakos 9

5. Tango vystymasis 10

6. Išvados 15

7. Literatūros sąrašas 16

Įvadas

Tango, kaip ir dauguma kitų šokių, yra ne tik estetinio, meninio, dvasinio poreikio tenkinimas, bet ir fizinio aktyvumo rūšis. Tai energingas, kupinas aistros, improvizacijos ir vidinio susikaupimo šokis, turintis ir įdomią, savitą istoriją. Šiame darbe bus pasistengta apžvelgti tango, kaip šokio ir kultūrinio reiškinio, svarbiausius aspektus ir istorinę raidą, ir taip pat pasigilinti į priežastis, kodėl ir šių diienų jaunimas vis dažniau renkasi tango šokio pamokas kaip tam tikrą fizinio aktyvumo formą.

Tango kilmės teorijos
Yra ne viena teorija apie tai, iš kur ir kada tiksliai kilo tango. Pasak Miguelio A. Cemino, Urugvajaus ambasadorius, (lit. sąr. 2), dėl tango gimimo vietos ir laiko iki šiol tęsiasi nepaliaujami ginčai, pateikiamos naujos versijos ir interpretacijos. Nustatyta, kad šis šokis atsirado 19 a. 80-aisiais Argentinoje, kosmopolitiškuose Buenos Airių priemiesčiuose. Tačiau šio šaltinio autorius abejoja ar tai ir yra tikroji tango kilmė. Pasak jo, yra mookslininkų, teigiančių, kad tango ištakų galima rasti ir senovės Egipte, nes ant lentelės, atvežtos iš vieno faraono kapavietės, pavaizduotas šokis, labai primenantis tango gestus ir figūras. Taip pat autorius mini ir kitą teoriją, jog šokis, panašus į dabartinį tango, minimas ir 18

8 a. kronikose bei kituose istoriniuose dokumentuose, kur kalbama apie tambó, Lotynų Amerikos negrų šokį su padainavimais. Tačiau persikraustęs iš ten į pietinę Ispaniją pas Andalūzijos čigonus, “tambó” virto “tangó”, daininga švente su šokiais). Juan‘as Eduardo Gimenez‘as (lit. sąr. 3) pabrėžia, kad etimologiškai žodis “tango” kilęs iš afrikiečių genčių, gyvenusių Gvinėjoje, atvykusių į Rio de la Plata kaip vergai. Jis reiškė “uždara vieta” “uždaras sklypas”. Pasak jo, kai kurie tyrinėtojai teigia, jog tai onomatopėjinis garsas, susijęs su būgnų garsais, su tam-tamu arba su juodaodžių šokiu “kandombe” (“candombe”). Tai prašymas, nukreiptas į kandonbes šokėją: “toka tango o toka tambo” (“toca tango o toca tambo” – mušk juodą būgną). Daug vėliau tango persikėlė į “konventiljo” (“conventillo” – viešbutis, kur apsigyvendavo darbininkai, juodaodžiai, provincijos žmonės ir kurių dideliuose vidiniuose kiemuose buvo šookama). Taip pat Juan‘as Eduardo Gimenez‘as teigia, jog kai kurie tyrinėtojai mano, kad Europos polka ir mazurka galėjo būti tas modelis, kuriuo pasinaudojo “portenjai” (“porteno” – Buenos Aires uostamiesčio gyventojai) savo šokiui sukurti. Tų laikų liudininkai užtikrina, kad tais laikais buvo šokama, darant horizontalias figūras su pritūpimais. Pasak Miguelio A. Cemino (lit. sąr. 2), Eduardo S. Castillo mano, kad pats žodis “tango” yra japoniškas, nes patį šokį esą sukūrę japonai, gyvenę Kuboje. Ginčijamasi ir dėl paties žodžio “tango” kilmės. Pasak to paties au
utoriaus, kai kurie mano, kad šis žodis sudarytas iš lotyniško veiksmažodžio “tangere” – liestis; kiti mano jį kilusį nuo ispaniško žodžio “tambor” – būgnas – per tarpinius etapus “tambó” arba “tangó” iki “tángo”. Labiau įtikinama atrodo Vincento Rossi teorija, atspausdinta jo knygoje “Casos de negros” (“Juodųjų dalykai”) 1926 m. Rossi pirmasis nurodė, jog žodis “tango” iš vieno afroamerikiečių dialekto. Ši nuomonė tampa dar įtikinamesnė, atsižvelgiant į tai, kad Buenos Airės ir Montevidėjus ilgus metus buvo svarbūs vergų prekybos taškai. Ricardo Rodrigues Molas, dar vienas tango tyrinėtojas, savo etimologiniuose tyrimuose patvirtino Rossio tezę, įrodinėdamas afrikietiškąją žodžio “tango” kilmę. Ginčas kilo dėl to, kas vėliau tapo esme: kongolziečių šokis “langó” Nigerijos joruba genties dievas “šangó” arba bantu tautos šokis “tamgú”, reiškiantis šokį apskritai. Anot Moleso “tango” kilęs nuo Kongo, kur reiškia “uždarą vietą”, “ratą”. Vėliau šiuo žodžiu imtos vadinti vietos, kuriose surinkdavo vergus prieš sulaipinimą į laivus.

Tango kilmės vieta

Autoriai taip pat ne visada sutaria ir su tuo, kokioje tiksliai teritorijoje gimė tango šokimo būdas. Juan‘as Eduardo Gimenez‘as teigia (lit. sąr. 3), kad tango gimė XIX amžiaus pabaigoje, maždaug apie 1895-uosius metus, Argentinos sostinėje, Buenos Aires mieste, uostamiesčio apylinkėse: San Telmo, Barako (Barracas), La Bokada (La Bocada), Monserato (Monserrat) rajonuose. Čia esančiose šokių salėse bei žaidimo namuose, viešuose namuose, ka

avinėse apjuosiančiose miestą, ten kur prasideda laukai. Todėl, pasak jo, šokis taip pat žinomas “oriljero” (“orillero” – krantininis) arba “kanienge” (“canyengue” – cukranendrių laukų) vardu. Lygiagrečiai jis atsirado ir kitoje La Platos upės (Rio de la Plata) krantinėje, Montevidėjuje, Urugvajuje, Sur, Palermo rajonuose ir senamiestyje (rajonuose, kur gyventojų daugumą sudarė juodaodžiai). Miguelis A. Cemino, Urugvajaus ambasadorius (lit. sąr. 2), teigia, kad tango nepriklauso jokiai šaliai, o yra Rio de la Platos simbolis. Rio de la Plata – tai didžiausia pasaulyje upė, kurios geografinė erdvė aprėpia Urugvajų ir Argentinos provincijas (Buenos Aires, Santa Fė, Entre Rios). Tai kartu ir kultūrinė erdvė, vienijanti dvi tautas, turinčias bendras šaknis (iš esmės, imigrantines), kalbančias ta pačia kalba (su tam tikrais tarties bei akcentų skirtumais), kultivuojančias tas pačias vertybes (nepriklausomai nuo politinės ir istorinės šalies trajektorijos). Būtent šioje kultūrinėje erdvėje paskutiniame 19 a. trečdalyje gimė tango. Todėl Miguelis A. Cemino teigia, kad tiek Argentina, tiek ir Urugvajus yra tango gimtinė, nes jis gimė Rio de la Platos uostamiesčiuose. Tačiau tango vardas vis dar siejamas tik su Buenos Airėmis, nes tai visų pirma yra didesnis miestas už Montevidėjų, jame buvo kur kas daugiau vietų, kur šokamas tango ir jis turėjo geriau išvystytą kino ir muzikos įrašų industriją. Būtent iš Buenos Airių ta
ango paplito po visą Lotynų Ameriką. Tačiau visgi daug didžiulę įtaką tango vystymuisi padariusių žmonių kilo iš Urugvajaus: Henrique Saborido, sukūręs tą patį pirmąjį tango “La Morocha”, kuris, nepaisant “nedoros kilmės”, sugebėjo įveikti kiemo ribas ir išėjo į “didįjį gyvenimą“, Alfredo Gobbi drauge su Angelo Villolldo 1907 m. su tango supažindino Paryžių, Francisko Canaro 50 metų dirigavo pačiam populiariausiam orkestrui, grojusiam tango, Herardo Mates Rodriges 1917 m. balandžio 19 d. Montevidėjuje sukūrė patį nuostabiausią visų laikų tango “La Cumparsita”, Carlosas Gardelis buvo didysis tango atlikėjas.

Kitų šokių ir kultūrų įtaka tango šokiui

Akivaizdu, jog nebeįmanoma atskirti vienos kultūros ar šokio įtakos tango šokiui ir kultūrai. Tango kultūra gimė tarptautinėje aplinkoje, ją įtakojo daugybės kultūrų atstovai į ją įliedami vis ko nors naujo. Taip pat ir tango šokyje galima aptikti ir daugybės kitų šokių įtakų. Keletą jų ir panagrinėsime.
Candombe
Kadangi įtikinamiausia tango kilmės versija laikoma afroamerikietiška, tai manoma, kad būtent jie bus prisidėję ir prie paties šokimo stiliaus formavimosi. Miguelis A. Cemino (lit. sąr. 2) teigia, kad Vincento Rossi knygoje “Casos de negros” (“Juodųjų dalykai”) 1926 metais aiškino, jog afroamerikiečiai, gyvenę Buenos Airėse ir Montevidėjuje, pasitarnavo ne tik žodžio, bet ir šokio kilmei, atsiradusio juodaodžių šokių vakarėliuose “Sociedades de negros”. Vienas iš amžininkų, vadinęs save “senu tangiečiu”, rašęs apie tango šokio kilmę žurnale “Kritika” 1913 m., palaikė Rossio versiją ir aprašė tango atsiradimą iš afrikietiško šokio candombe: “Karnavaluose rinkdavosi Mondongo kvartalo negrai, eidavo gatvėmis ir valandas šokdavo pagal monotonišką candombe ritmą. Candombe buvo ritualinis šokis, vienijantis bantu religiją ir katalikybę. Šokėjai išsirikiuodavo į dvi eiles ir eidavo priešpriešai. Perėjimą iš vienos pusės į kitą sudarė penkios choreografinės scenos, kurias šokdavo ne poromis, o kaip grupinį šokį. Kadangi juodųjų šventės dažnai pasibaigdavo kruvinomis muštynėmis, administracija šiuos renginius uždraudė. Taip juodųjų šokių vakarėliai persikėlė į uždaras patalpas. Kūrėsi šokių salės, kuriose palaipsniui išsivystė ir tango, dar labai skyręsis nuo dabartinio savo pavidalo. Poros nešoko glaudžiai susikabinusios, šokėjai į taktą išsiskirdavo ir imituodavo pirmapradžio candombe gestus. Šį naują šokį perėmė compadritos, gyvenantys priemiesčiuose, ir perkėlė jį į salonus, kur iki šiol buvo šokama tik tradicinė milonga“.

Tas pats šaltinis teigia (lit. sąr. 2), kad nuo pirmųjų “Sociedades de negros” įkūrimo Buenos Airėse ir Montevidėjuje žodžiu “tango” imtos vadinti ir šios bendruomenės, ir jų šokių vakarėliai. Buenos Airėse jau 1821 metais minima “Casa de Tango de Bayle”. Tai, ką grojo tuose šokių vakarėliuose, turėjo mažai ką bendra su muzika, kuri plito Rio de la Platos imigrantų aplinkoje nuo 19 a. vidurio. Buenos Airių ir Montevidėjaus uostuose skirtingos kultūros susiliejo į vieną naują (kuria ir identifikuodavo save naujakuriai): tango.

Tačiau teigiama, kad lyginant tango su candombe, juodųjų Buenos Airių gyventojų muzika, vien iš naudotų muzikos instrumentų matyti, kiek mažai bendro šiuose muzikiniuose stiliuose. Nė vienas iš daugybės mušamųjų instrumentų, sudarančių candombe pagrindą, nebuvo naudojamas tango. Tango ir candombe vienija ritminė formulė, kuri iš esmės yra visos lotynoamerikieriškos muzikos, patyrusios afrikietišką įtaką, pagrindas, nuo Urugvajaus iki Kubos. Ši muzikinė formulė turėjo įtakos ir trims muzikiniams stiliams, laikomiems tiesioginiais tango pirmtakais: afrokubietiškai habanerai, andalūzietiškam tango ir milongai.
Habanera

Habanera, atsiradusi maždaug 1825 metais Havanos priemiesčiuose, – tai ir porinis šokis, ir dainos forma. Muzikiniu atžvilgiu tai ispanų dainų tradicijų ir ritminio juodųjų vergų palikimo mišinys. Esant pastoviam kolonijos ir metropolijos kontaktui, habanera prasiskverbė į Ispanijos Karalystę ir maždaug 1850-aisiais, talkinant liaudies teatrams, išpopuliarėjo visoje šalyje. Į Rio de la Platą habanera atkeliavo iš Paryžiaus. Tapusi saloniniu Paryžiaus šokiu, habanera buvo su džiaugsmu priimta aristokratinės Rio de la Platos visuomenės, mėgdžiojusios viską, kas madinga Prancūzijoje (lit. sąr. 2).

Buenos Airių ir Montevidėjaus uostų tavernose habanerą platino kubiečiai jūreiviai. Ji akimirksniu tapo pačių madingiausių tos epochos šokių – mazurkos, polkos, valso – konkurente. Ji taip pat buvo populiari liaudies teatruose dainuojamųjų kupletų pavidalu. Ritminė habaneros struktūra susideda iš 2/4 takto, kuris, savo ruožtu, susideda iš vienos kirtinės aštuntinės, vienos šešioliktinės ir dviejų aštuntinių. (Jei šis habaneros ritminis aprašymas neaiškus, prisiminkite visame pasaulyje žinomos G.Bizet operos “Carmen” habanerą “Nemyli tu, bet myliu aš”.) Šį ritmą habanera perdavė andalūzietiškam tango ir milongai. Kadangi šie trys muzikiniai stiliai skiriasi tik melodika, publika ir kompozitoriai dar tais laikais dažnai painiojo juos (lit. sąr. 2).
Andalūzietiškas tango

Andalūzietiškas tango, atsiradęs maždaug 1850 metais Kadise, priklauso klasikinėms flamenko formoms ir atliekamas akompanuojant gitara. Kaip dainos forma, taip ir šokis, iš pradžių atliekamas moters, vėliau – vienos ar kelių porų, tuo tarpu partneriai nesiliečia vienas prie kito. Tačiau į Argentiną andalūzietiškas tango atkeliavo ne kaip šokis. Čia jis buvo naudojamas kaip daina ar liaudies teatro kupletas (lit. sąr. 2).

Ten pat, Andalūzijoje, tuo pat metu radosi ir kitas iki šiol populiarus moterų šokis su kastanjetėmis – flamenko. Kai kurie šio šokio ritminiai ir stilistiniai ypatumai įsiliejo ir į argentinietiško tango struktūrą. Neliko nuošaly gimstančio tango ir dar vienas ispaniškas šokis bolero, atsiradęs 18 a. pabaigoje. Išvardintų šokių atskiri stilistiniai, choreografiniai ir ritminiai elementai susijungė su dar vienu Pietų Amerikos plantacijų dabininkų bei galvijų piemenų (gaucho) šokiu – milonga (lit. sąr. 2).
Milonga ir tango, milongeras ir milongera
Milonga yra kilusi iš habaneros, kuri XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje reabilitavo savo ritmus, paskolintus iš Afrikos juodaodžių šokių. Kiti tyrinėtojai mano, kad polka, mazurka, habanera, “shottis” buvo šokami atliekant beveik tuos pačius judesius kaip ir tango šokio, tačiau naujovė Buenos Aires šokyje buvo tai, kad čia jis turėjo savo identitetą. Anksčiau buvo šokama atskirai, kaip, pavyzdžiui, aborigenu kilmes gaučo (“gaucho”) šokis, vadinamas “lanseras” (“lancero”) arba šokama kartu, tačiau neatliekant jokiu figūrų, kaip, pavyzdžiui, valsas. Argentinietiškas tango eina dar toliau. Jam pavyksta įtraukti į šokį įvairias figūras, kurios atliekamos vyrui ir moteriai šokant apsikabinus (lit. sąr. 3).
Tango ir milonga dažnai pateikiami kaip dvi analogiškos šokio formos su skirtingais pavadinimais. Nesąmoningai jie buvo laikomi vienodais. Tai buvo visai suprantama, kadangi ką tik gimęs tango ilgus metus dar bus vadinamas milonga. Nuo 1906 iki 1926 metu tango skirdavosi savo šokiu, o milonga intonacija. Iš pradžių, iki 1895 m., jam nebuvo priskiriami išskirtiniai žingsniai. Muzika buvo improvizuojama lygiai taip, kaip ir pačios figūros. Tik vėliau, maždaug nuo 1895 iki 1905 metu, išsivysto tikrasis tango, kurį autoriai vadina “Tango krioljo” (“Tango criollo” – Gaučo tango) (lit. sąr. 2).
Argentiniečių muzikologas Karlos Vega aprašo tas figūras, kurias milonga paveldi iš habaneros ir iš andalūzietiško tango bei tuos pakitimus, kurie juose įvyko. Žingsniai “molinetas” (“el molinete” – malūnėlis) ir “oco” (“el ocho” -aštuoniukė) išsaugoja savo ankstesnį pavadinimą, atliekant greitą žingsnių kombinaciją, kurią moteris kartoja atvirkštine tvarka, sudarant figūras pagal šokėjo išradingumą. Tai sudaro 10, 20, 30, 40 ar daugiau figūrų išilgai šokių aikštelės, kuomet vyras jas atlieka grandinine serija. Kiekviena karta sukuriama kita tango versija, kurios neįmanoma tiksliai pakartoti. Taigi, tai vis naujas, nepasikartojantis spektaklis.
Tango šokyje kiekvienas šokėjas yra individualybė. Nėra dviejų panašių šokėjų, kartojančių tą pačią choreografiją. Kitas tango bruožas yra tas, kad vyras niekuomet nešoka žengdamas atgal, kaip kad reikalavo tų laikų mandagumo taisyklės. Tai grindžiama rungtyniavimu tarp šokėjų. Mūšiai miesto apylinkėse reikalaudavo budrumo, negalima buvo atsukti nugaros potencialiam priešui (lit. sąr. 2).
Pasak Ralf Sartori (lit. sąr. 1), milonga – tai ne tik tango protėvių kilmės šokis, gyvuojantis ir šiandien kaip speciali tango forma, milongomis vadinami ir šokių vakarai, kur, beje, buvo grojama tango muzika. Milonguero – tai naujas tango šokėjo tipas, kuris atsirado tango išsiveržus iš savo skandalingos gimtosios aplinkos ribų. Šį šokėjo tipą dabar galima sutikti visur, kur šokamas tango. Milongeras, priešingai nei jo pirmtakai tango šokėjai, yra dažniausiai vidurinio sluoksnio atstovas, įgijęs profesiją ir tango šokiui skiriantis visą savo laisvalaikį. Jis taip pat labai vertina subtilias elgesio manieras. Jis tiek už salono ribų, tiek pačiame salone elgiasi pagarbiai ir paiso socialinio statuso diktuojamų taisyklių. Tačiau milongeras ar jo moteriškas antipodas yra kur kas daugiau negu nuolatinis tango šokių vakarų lankytojas. Tai greičiau žmonės, kuriems tango tapo gyvenimo šokiu, kurie atsiduoda jo kerams per naktines linksmybes kiek įmanoma dažniau. Dažniausiai tai ilgamečiai šokėjai, tik išimtinais atvejais praleidžiantys milongą. Jo šokis – tai ne pasirodymas, jis šoka tik sau, atsidavęs savo milongai. Jis visuomet žino, kada reikia sustoti: kil neprarado gebėjimo maksimaliai susikaupti, taigi, kol jo šokis neprarado žavesio.
Jau tada, tarp tokių šokių kaip “milongos” ir kažko panašaus i “andalūzietišką tango” pradeda pasireikšti argentinietiškasis tango variantas, kuris jau buvo spėjęs atsikratyti tų įtakų, kurios padėjo jam atsirasti. Niekas tiksliai nežino iš kur jis atsirado, nei kokie yra tie skirtingi elementai, kurie suformavo jo muziką, dainos žodžius ir patį šokį. Tai įvyko todėl, kad tų metų intelektualams nerūpėjo kuo gyveno jų šalis. Visų akys buvo nukreiptos tik i Europą, ypatingai į Prancūziją (lit. sąr. 3).
Kitos kultūrinės įtakos
Būtų viskas ne taip painu, jei tuo ir ribotųsi tango “genealoginio medžio” šakos. Tačiau nevalia pamiršti, jog didelės įtakos šiam muzikos žanrui turėjo kosmopolitinė 19 a. vidurio Buenos Airių kultūrinė terpė (lit. sąr. 2).
Pasibaigus Caudillo Juano Manuelio de Rosa’os diktatūrai ir prasidėjus naujajai šalies ekonominei reformai, nuo 1845 m. į Argentiną masiškai ėmė plūsti imigrantai, norėdami lengvai pelnyti turtų. Sumaniausieji sugebėjo įsigyti nemažas pampa’os teritorijas, iš ten išvarydami vietinius gauchos ir creollos, kurie buvo priversti ieškoti laimės Buenos Airėse. Tačiau šio uostamiesčio priemiesčiuose jau buvo apsigyvenę imigrantai iš Europos (ten pat).
Daugumą Buenos Airių imigrantų sudarė italai, kurių melodijų dainingumas, susiliejęs su vietinių gyventojų milonga’ų žaismingumu, taip pat turėjo didelės įtakos specifinės tango melodikos formavimuisi (ten pat).
Be italų į Buenos Aires plūdo ispanai, prancūzai, vokiečiai, lenkai, rusai, ukrainiečiai, žydai, net arabai. Kiekviena tauta atsivežė ir savo dainas bei šokius. Tad neatsitiktinai uostamiesčio priemiesčiuose 19 a. antrojoje pusėje buvo šokami ir iš Lenkijos kilusios polka bei mazurka, ir prancūzų kadrilis. Tuo tarpu vidutiniuosiuose miesto sluoksniuose jau buvo įsitvirtinusi net habanera, pasiskolinusi ritmus iš juodaodžių, jau žymiai anksčiau iš Afrikos atgabentų į Pietų Ameriką (ten pat).
Tad neatsitiktinai tyrinėtojai teigia, kad pradžioje tango buvo šokamas atliekant beveik tokius pačius judesius kaip polkoje, mazurkoje, kadrilyje ar habaneroje. Šių šokių modeliai tapo naujo uostamiesčio gyventojų – porteños – šokio kūrimo pagrindu. Tačiau tango pažengė žymiai toliau – jis privertė skirtingų tautų atstovus apsikabinti (ten pat).
Kupinas liūdesio ir graudulio tango sugėrė ir ilgesingą afroamerikiečių, buvusių vergų, nelygiateisės padėties beviltiškumo jausmą, ir nesugrįžtamai pralėkusios jaunystės suvokimą, ir prarastos tėvynės ilgesį, ir net atgailą už kitiems padarytą skriaudą ar suteiktą kančią. Todėl argentiniečių rašytojas Ernesto Sabaga tango pavadino nelaimingo likimo apmąstymais (ten pat).
Noras išreikšti, išpasakoti pritvinusius jausmus, reikalavo pašnekovo, partnerio, – ir geriausia, kad juo būtų moteris. Taip tarp vyro ir moters gimė dialogas pagal nustatytas taisykles. Tylintys šokėjai “prabilo” išraiškingais šokio judesiais, nebyliais jausmais ir žvilgsniais (ten pat).
Čia, praplečiant tango – muzikos ir šokio – geografiją, reikėtų paminėti, kad pagrindiniu naujojo žanro instrumentu iki šiol laikoma graudulingoji bandonija (bandoneón), armonikos atmaina, atvežta į Argentiną 19 a. antrojoje pusėje (~1870 m.) iš Vokietijos. Atkeliavęs į Argentiną instrumentas natūraliai įsiliejo į tango grojančius orkestrus, kuriuos pradžioje sudarė smuikas, fleita, arfa ir, kiek vėliau, gitara, – o visi šie instrumentai kildinami iš Arabijos (ten pat).
Tango vystymasis
Tango gimė 19 a. pabaigoje itin išsiplėtusiuose Buenos Airių priemiesčių lūšnynų kvartaluose. Čia, perpildytose, nuskurusiose gyvenamosiose patalpose, susitiko viso pasaulio kultūrų tradicijos. Čia būrėsi kareiviai, pavargę nuo užsitęsusių pilietinių karų, bedaliai valstiečiai, afrikiečių vergų palikuonys, Europos emigrantai. Pritrenkiančią atvykusiųjų daugumą sudarė vyrai. Kentėdami nuo vienatvės jie rinkosi uosto baruose ir viešnamiuose, kur susipynė tautinės melodijos, sukurdamos įstringančius tango garsus. Pradžioje atsirado tango muzika ir šokis. Eilės radosi kiek vėliau (lit. sąr. 2).
Pradžioje, 1860 – 1890 metais, tango choreografijai nebuvo naudojama konkrečiai apibrėžta muzika. Gimė naujas šokimo būdas, bet dar ne šokis. Dėl to tango, argentinietiškas valsas ir milonga šokami pagal skirtingą ritmiką, bet jų choreografija labai panaši. Visos trys ritmikos įtraukiamos į tango orkestrų repertuarą. Ilgainiui radosi skirtingos šokimo figūros, kurios buvo naudojamos kaip laisvės simbolis. Anais laikais naujo šokio žaismė buvo labai patraukli, nes, kaip niekada iki tol, artimai susiglaudė šokėjų kūnai. Būtent dėl to naujai užgimęs tango, tapęs išsilaisvinimo simboliu, buvo šokamas tik Buenos Airių priemiesčiuose ir tik žemiausių klasių atstovų (lit. sąr. 2).
1890 – 1920 metais vystėsi Tango ir Žmonių simbiozė. Choreografijoje didelis dėmesys skirtas piešiniui, kurį ant grindinio kūrė šokėjų pėdos. Gimė naujos figūros – piešiniai: media, luna, ocho ir kt. Judesiai tapo tikslesni. Kūnai nebebuvo taip artimai susilieję, tačiau susiglaudė galvos, matyt tam, kad šokėjai matytų, ką veikia jų kojos. Toks tango vadinamas tango canyengue arba tango orillero (“orilla” – isp. krantas, pakraštys), nes buvo šokamas miesto pakraščiuose – orillas (lit. sąr. 2).
Ilgainiui tango užsikariavo populiarumą Buenos Airių darbininkų tarpe. 20 a. pradžioje prie muzikalaus, gergždžiančio bandoneono balso prisijungė gitaros, smuiko garsai. Net atsirado orkestrai, atliekantys tik tango, kuris nesutramdomai populiarėjo. Ir tik vietinė aukštuomenė nenorėjo pripažinti naujai susiformavusios muzikos ir šokio (lit. sąr. 2).
20 a. pradžioje tango atkeliavo į Europą. Jo debiutas Paryžiuje virto tikra sensacija. Kai kurie iškart tapo jo šalininkais, kai kurie – aikštingais priešininkais. Tačiau bandymai sustabdyti šio jausmingo šokio populiarumą. Vokietijos kaizeris Vilhelmas uždraudė savo rūmams šokti tango, bet likusiai Europai šis šokis tapo nepamainoma pramoga. Ir kai tik tango atrado savo vietą Europos salonuose, jį visa širdimi priglaudė ir Argentinos aukštuomenė (lit. sąr. 2).
Pirmoji tango daina (tango canción) – Samuelio Castriota’os “Mi noche triste” Pascualio Contursi žodžiais – buvo sudainuota 1917 m. Garso įrašo atradimas suteikė tango galimybę užkariauti dar didesnę auditoriją. 1917 m. mažai kam žinomas dainininkas Carlosas Gardelis įrašė plokštelėn tango kūrinį “Mi noche triste”. Sėkmė buvo triuškinanti ir pranoko visus lūkesčius. Pasirodė, kad žvilgsnių dialogui reikėjo ir balsų dialogo. Taip Tulūzoje gimęs prancūzas Carlosas Gardelis, nuo dvejų metų gyvenęs Argentinoje, nuo 12 metų dainavęs ir šokęs tango restoranuose, devyniolikos tapo “Argentinos tango karaliumi” (lit. sąr. 2).
Vietinis Argentinos elitas iš pradžių laikė tango nepadoriu viešnamių ir smuklių, įsikūrusių prastuomenės kvartaluose, lankytojų šokiu. Nepripažintas vietinės visuomenės grietinėlės, tango pasiekė gretimus kraštus, kuriuose ilgą laiką buvo laikomas tiesiog Pietų Amerikos liaudies šokiu. Ir tik perplaukęs vandenyną, tango tapo visų pripažintu estrados ir salonų šokiu (lit. sąr. 2).

Tai įvyko pirmąjį 20 a. dešimtmetį, kai tango iš Pietų Amerikos persikėlė į Europą. Pradžioje stabtelėjo pietų Ispanijoje, Andalūzijoje, nes etniniai tango “protėviai” – flamenko, bolero, fandango ir hanabera – vertė šį dar nekaprizingą vaikį aplankyti ir istorinę gimtinę. Tačiau čia tango neužsibuvo, ir jau 1910 m. rugpjūtį ši egzotiškosios Argentinos naujovė pavergė vieno Paryžiaus šokių salono lankytojus. O Paryžiuje juk seniai buvo ieškoma “naujų šokio formų”, ne tokių drovių, – ištaigingesnių, temperamentingesnių ir išraiškingesnių. Tad ne tik Paryžiuje, o ir visoje Europoje iškart atsirado tango mylėtojų, gerbėjų ir pasekėjų – muzikantų, dainininkų, šokėjų. Tango kultūra Europoje pagimdė daugybę talentų (lit. sąr. 2).
1905-1910 metais tango pasiekia Buenos Airių miesto centrą. Vadovaujantis elitas, kuris anksčiau jį niekino ir žiūrėjo į tango kaip į plebėjišką šokį, pagaliau jį priima ir nuo to laiko jis galutinai tampa argentinietišku tango (lit. sąr. 3).
1920 – 1940 metais tapo labai svarbūs šokėjų kūnai ir elegancija. Tas pats nutiko su linijų harmonija. “El Cachafaz” (Ovidio José Bianquet) atrado šokimo visiškai vertikalioje padėtyje (tiesiu kūnu) stilių. Jis pavadintas tango salón, nes vystėsi būtent salonuose. Šis naujas išgrynintas stilius, įtakotas europietiškos kultūros, pakeitė požiūrį į tango šokį. Tapo madingi konkursai ir parodomieji tango (lit. sąr. 2).
Pagrindinė priemonė, padėjusi paskleisti tango, buvo karnavalas. Jis užkariauja šokių sales, kabaretus, kino teatrus, miesto centro restoranus iš kur 20-30-aisiais metais persikelia į Europą, JAV ir juos taip pat užkariauja (lit. sąr. 3).
Kuomet į Paryžių ir į Brodvėjų atvyksta įžymiausi tango istorijos kompozitoriai ir atlikėjai, kaip, pavyzdžiui, Karlos Gardel (Carlos Gardel, pats įžymiausias tango dainų atlikėjas pasaulyje), Alfredo Le Pera (Alfredo Le Pera, kompozitorius bei filmu scenaristas), kuriami filmai, kurie buvo žinomi visame pasaulyje, kaip: “Lauk manęs” (“Esperame”, 1932) , “Reikalas rimtas” (“La cosa es seria”, 1933, Paramount), “Tango” (El tango”, Brodvėjus), “Nuokalne žemyn” (“Cuesta abajo”)“Tango baras” (“Tango bar”), “Dėl vienos galvos” (“Por una cabeza”) ir kitu, įkurtų 30-ju metų pradžioje Niujorke (lit. sąr. 3).
20-40-aisiais tango melodikoje atsirado specifiniai europietiški bruožai. Taip susiformavo europietiškasis tango, savo lengvumu ir paprastumu tuomet netgi pranokęs argentinietiškojo tango populiarumą. Tango apleido estradas ir įsigyveno šokių aikštelėse ir salonuose. Įvyko naujas tango “sprogimas”, nors tango jau turėjo rimtus konkurentus: bliuzą, čarlstoną, fokstrotą, rumbą, kvikstepą, bosanovą. Ir jau nauji, europietiški tango įgijo pasaulinį populiarumą (lit. sąr. 2).
1940 – 1950 metais kito tango choreografijos kiekybė, bet ne kokybė. Tango ėmė šokti visų socialinių sluoksnių žmonės. Kad būtų šokamas salonuose, tango buvo priverstas kilti socialinės piramidės laiptais: kuo aukštesnis socialinis lygis, tuo elegantiškesnis ir labiau rafinuotas buvo tango. Kitaip tariant, įvairios tango kombinacijos buvo atliekamos skirtingais diapazonais. Šiuo periodu, kaip niekada anksčiau, buvo labai daug šokama, rašoma ir filmuojama apie tango. Šis laikotarpis net vadinamas tango “aukso amžiumi” (lit. sąr. 2).
Argentinietiškas tango pasiekia savo šlovės viršūnę savo “aukso metais”, kurie tesėsi nuo 40-ųjų iki 50-jų metų, kuomet komunikacijos priemonės sudaro sąlygas į šalį įsiskverbti kitai muzikiniai madai, kilusiai iš Šiaures Amerikos. Tokiu būdu tango praranda savo pozicijas, užleisdamas savo vietą užsienio ritmams ir madai (lit. sąr. 3).
Kaip teigia Christine Denniston (lit. sąr. 4), XX amžiaus penktajame dešimtmetyje generolas Peronas bandė panaudoti tango kultūrą ir garsiausius jo šokėjus kaip politinę susikalbėjimo su tauta, populiarumo siekimo priemone. Dėl to, pasibaigus jo valdymo laikui ir į valdžią atėjus naujam režimui, dauguma garsiausių tango šokėjų ir kultūros populiarintojų buvo nuteisti ir įkalinti. Politikams buvo sunku patikėti, kad tokios didelės masės vyrų susirenka kiekvieną vakarą miesto salėse tiesiog tam, kad šoktų tango. Jiems atrodė, kad susirinkimo tikslai buvo paslėpta politinė agitacija. Pačią tango kultūra uždrausti buvo per daug sudėtinga, tad buvo uždraustos kai kurios tango muzikos dainos, uždrausti masiniai, daugiau nei trijų žmonių susirinkimai vakarais, kas pavertė tango, kaip socialinį reiškinį, nebeįmanomu. Buvo uždrausta įleisti nepilnamečius į tango klubus, tad didžioji jų dalis pradėjo lankytis Rock and Rollo klubuose, dėl to didžioji dalis jaunuolių nebeperėmė tango tradicijų iš vyresnių kartų. Iki pat 1983 metų praktiškai niekas nebesimokė šokti tango, tai tapo pogrindine kultūra, į kurią beveik niekas nepriimdavo nepažįstamų.
1950-ieji – paskutiniai tango evoliucijoje. Šokį papildė ganchos (“kabliai”), – ir pėdos pakilo nuo grindų. Abu partneriai, kaip lygus su lygiu, ėmė “kabliuoti” vienas kito kojas. Didžiausias dėmesys, kiek tik leisdavo laikas, buvo skiriamas improvizacijai (lit. sąr. 2).
1960 metais tango kartu buvo ir šokis, ir neįprastas kultūros reiškinys. Populiarieji šokiai dažniausiai gimsta per kultūrinius nuosmukius: jie sukuriami scenoje ir tada perduodami žmonėms. Su tango buvo visiškai kitaip: jis gimė priemiesčiuose ir tik vėliau buvo priimtas aukštesniųjų socialinių sluoksnių atstovų. O šiuo laikotarpiu tango iš naujo rado savo vietą, ir jau buvo šokamas naktiniuose klubuose, esančiuose ne tik miesto centre. Jaunoji karta, susidomėjusi tango ir tapusi jo gerbėja, suteikė šokiui naujos gaivos (lit. sąr. 2).
1980 metais tango įsitvirtino didžiausiuose pasaulio miestuose. Neturėdamas jokių ketinimų atimti pelną iš dainininkų bei muzikantų, būtent šokis užkariauja auditoriją, sužavi ją ir tampa pavyzdžiu likusių tango sričių menininkams (lit. sąr. 2).
1983 metų rudenį, sugriuvus kariniam režimui Argentinoje, prasidėjo tango atgimimas Buenos Airėse. Iškilo nauja problema – nebebuvo tango mokytojų ir tango mokymo tradicijos. Mokymo ėmėsi jauni žmonės, kurie nedaug ką patys išmanė apie tradicinį tango. Po truputį senieji tango meistrai nustojo bijoti galimų staigių politinių pasikeitimų ir vėl pradėjo mokyti tango viešai (lit. sąr. 4).
Tik 80-jų metų pabaigoje tango vėl sugrįžta į pirmąjį pasaulinį planą, kuomet 1985 metais Paryžiuje filmuojamas “Gardelio tremtis” (“El exilio de Gardel”). Lygiagrečiai jis vėl triumfuoja Brodvėjuje (lit. sąr. 3).

Išvados

Tango šokis ir jį lydėjusi tango kultūra apskritai vystėsi ne vienerius metus ir padarė nemažą įtaką ne vienai žmonijos kartai visame pasaulyje. Dabartinė karta vėl atranda laiko išbandytą tango šokį ir vis daugiau jaunuolių renkasi tango pamokas kaip tam tikrą fizinio aktyvumo bei bendravimo formą. Tango iki šiol nepraranda savo pasaulinio populiarumo turbūt dėl to, kad, kaip teigia Juan Eduardo Gimenez‘as (lit. sąr. 3), jis leidžia pajusti kito žmogaus kūno artumą, sudaryti iš anksto gerai apgalvotas ir veiksmingai viliojančias figūras, dalintis emocijomis ir svarbiausia, dalintis gyvenimu, nuotykiais, nesėkmėmis.

Literatūros sąrašas
1. Ralf Sartori. Tango: šokio eroto prado galia. 2003 m.
2. http://tango.puslapiai.lt/kosmopoltango.htm, 2004 m. lapkričio 4 d., Miguelis A. Cemino, Urugvajaus ambasadorius.
3. http://www.tangogimenez.lt/tango_istorija.htm, 2004 m. lapkričio 4 d., Juan Eduardo Gimenez. Tango akademija, Vilnius.
4. http://www.history-of-tango.com/. 2004 m. lapkričio 4 d., Christine Denniston.

Leave a Comment