Europos Bendrijos konkurencijos politika
Svarbiausias 1957m. kovo 25 d. Romoje sudarytos EEB sutarties tikslas buvo sukurti bendrąją rinką, kuri užtikrintų harmoningą ūkio plėtrą Bendrijoje ir laipsnišką valstybių narių ekonominės politikos derinimą. Laisvas prekių judėjimas tarp valstybių narių turėjo būti garantuotas atsisakius muitų ir kiekybinių apdorojimų bei panašų poveikį turinčių priemonių. Buvo labai svarbu garantuoti ir tai, kad privatūs ūkio subjektai susitarimų pagrindu dalidamiesi rinkas ar kitokiais konkurenciją ribojančiais veiksmais vėl nesukurtų kitokios formos laisvo prekių judėjimo apdorojimų. Dėl to EEB sutartyje buvo nustatytos konkurencijos taisyklės, suformuluotos 85-90 straipsniuose. Svarbūs yra ir vadinamieji antriniai teisės šaltiniai, t.y. EEB valdymo institucijų teisės aktai: reglamentai, direktyvos bei sprendimai. Iš jų visų pirma paminėtini 1962m. vasario mėn. 6 d. EEB Tarnybos (ET) priimtas reglametas Nr.17, kuris nustatė EEB sutarties 85 ir 86 straipsnių taikymo tvarką, taip pat 1989m. gruodžio 21 d. priimtas reglamentas Nr. 4064/89 “Dėl įmonių koncentracijos kontrolės”. 1993m. įsigaliojusi Europos Sąjungos įkūrimo sutartis įtvirtino bendrosios rinkos funkcionavimą remiantis konkurencijos principais. ES pagrindu tapo Ekonominės bendrijos, iš jų EEB, sutartis, kuri, remiantis ES sutartimi, buvo išplėsta ir iš dalies pakeista, tačiau konkurencijos taisyklės iš esmės nepasikeitė. Atskirą sudedamąją ES konkurencijos teisės dalį sudaro 1951m. balandžio 18 d. priimta Europos anglies ir plieno bendrijos (EAPB) sutartis. Jos 65 ir 66 straipsniai iš esmės yra panašūs į EEB 85 ir 86 straipsnius, tačiau jų taikymo sritis daug siauresnė, apimanti bendrąją anglies ir plieno rinką. Todėl visiškai pagrįstai susiformavo tradicija, kad kalbant apie ES konkurencijos teisę visų pirma turimos galvoje EEB sutartyje nustatytos konkurencijos tasyklės. EEB sutarties 85 ir 86 straipsniai apima konkurenciją ribojančius veiksmus, kurie turi įtakos prekybai tarp valstybių narių. Ši sąlygų tapo kriterijumi, pagal kurį yra atribojamos ES konkurencijos teisės taikymo sritys. Kitaip tariant, ES konkurencijos teisė taikoma tais atvejais, kai konkurenciją ribojantys veiksmai išeina už nacionalinės rinkos ribų. Šiuo principu iš esmės vadovaujasi ir Europos teisingumo teismas (ETT), kuris priimdamas sprendimus atsižvelgia į konkurenciją ribojančių vaiksmų tiesioginės arba potencialios įtakos galimybę vykstant prekybai tarp valstybių narių. Gyvenime ES konkurencijos taisyklės vis plačiau taikomos, jų taikymo sfera plečiama vadovaujantis bendrosios rinkos principu. Nors valstybių narių nacionalinė konkurencijos teisė ir ES konkurencijos teisė gali būti lygiagrečiai taikomos, valstybių nacionalinės institucijos ir teismai, kontroliuodami ūkio subjektų konkurenciją ribojančius veiksmus, taiko ne tik nacionalinės teisės normas, bet ir ES konkurencijos teisę, ypač tais atvejais, kai nacionalinės ir ES teisės normos skiriasi. Galioja bendras ES konkurencijos teisės aukštesniosios galios principas, ypač tais atvejais, kai ES konkurencijos teisė numato griežtesnius reikalavimus, susijusius su konkurencijos apsaugojimu, negu valstybės narės nacionalinė teisė. Svarbią reikšmę ES konkurencijos teisės praktikos formavimuisi turi ET, kuris reziduoja Liuksemburge. Tai yra institucija, kurios sprendimai formuoja ES konkurencijos taisyklių taikymo praktiką. Prie šio Teismo yra įkurtas Pirmosios instancijos teismas, kurio tiesioginė kompetencjia yra nagrinėti konkurencijos bylas.
1.1 Europos ekonominės bendrijos sutarties konkurencijos taisyklės
EEB sutarties 85 ir 86 straipsniuose apibrėžiamos konkurencijos taisyklės leidžia tvirtinti, kad konkurencija yra svarbiausias bendrosios rinkos funkcionavimo principas. Ūkio subjektų susitarimai (EEB sutarties 85 straipsnis). EEB sutarties 85 straipsnio pirmoji dalis draudžia įmonių ar įmonių junginių (sąjungų, asociacijų ir pan.) susitarimus, suderintus veiksmus ar sprendimus, kurių tikslas ar pasekmė yra konkurencijos sumažinimas, apribojimas ar iškraipymas ir kurie gali paveikti prekybą tarp šalių narių. 85 straipsnio pirmojoje dalyje pateikiamas ir pavyzdinis draužiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų sąrašas. 85 straipsnio antroji dalis nustato, kas šiame straipsnyje draudžiami susitarimai, suderinti veiksmai ar sprendimai yra negaliojantys nuo jų susidarymo momento.
Šio straipsnio draudimas apima ne tik bet kokia forma sudarytus susitarimus, bet ir suderintus veiksmus. Kaip šio straipsnio pažeidimai ETT sprendimuose yra vertinami sutampantys įmonių veiksmai, kuriais ribojama konkurencija, nors jie ir nėra įrodytų susitarimų rezultatas, tačiau būtent įmonių veiksmų, ribojančių konkurenciją, sutapimas įrodo prieš konkurenciją nukreiptą įmonių bendradarbiavimą, t.y. suderintus veiksmus. Svarbus minėto straipsnio ypatumas yra tas, kad konkurenciją ribojančių susitarimų ar suderintų veiksmų draudimas yra labai platus ir apima tiek horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus), tiek vertikaliuosius susitarimus (pirkimo – pardavimo arba tiekimo sutartis). Remiantis šio straipsnio trečiąja dalimi, EEB sutartimi įgaliotos institucijos gali nuspręsti, kad 85 straipsnio draudimas netaikomas kai kuriems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams. Detaliau tai paaiškinama jau minėtame ET reglamente Nr.17, kuri numato galimybę taikyti bedrąsias ir individualias išimtis. Individualios išimtys kiekvienu konkrečiu atveju taikomos EK sprendimu, kai pateikiamas suinteresuotų ūkio subjektų prašymas. Bendrosios išimtys taikomos tam tikroms sutarčių rūšims (išimtinėms pirkimo – pardavimo, distribucinėms, licencijų ir technologijų perdavimo, specializacijos, tyrimo ir tobulinimo sutartims ir pan.), taip pat sutartims, kurios sudaromos tam tikrose ūkinės veiklos srityse (draudimas, prekyba automobiliais ir pan.) ir yra įteisintos atitinkamais ET ir Europos Komisijos (EK) reglamentais. Valstybių narių nacionalinės institucijos ir teismai privalo šiuos reglamentus taikyti, kai konkretūs susitarimai prieštarauja nacionalinėms konkurencijos teisės normoms. Draudžiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų kontrolei vykdyti EEK turi atitinkamus įgalinimus: informacijos gavimo ir tyrimo vykdymo, privalomųjų įpareigojimų ir piniginių baudų skyrimo įmonėms teisę. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas (EEB sutarties 86 straipsnis). EEB sutarties 86 straipsnis draudžia vienai ar daugiau įmonių piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje ar tam tikroje jos dalyje, jeigu tai gali turėti įtakos prekybai tarp valstybių narių. Straipsnyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų veiksmų sąrašas. Pačiame straipsnyje dominuojančios padėties sąvoka nėra plačiau taikoma. Jo taikymo praktika formavosi EK ir ypač ETT sprendimų pagrindu. Teismas dominuojančią padėtį apibrėžė kaip “ekonominę jėgą, kurią įmonė turi ir kuri leidžia jai atitrinkamoje rinkoje apriboti efektyvią konkurenciją, ir dėl to ji gali veikti taip, kaip jai tinkamiausia, nepriklausomai nuo konkurentų, partnerių ir galiausiai nuo vartotojų. Svarbi yra atitinkamos rinkos sąvoka, kuri praktikoje apibrėžiama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje, kuri gali apimti visą bendrąją rinką arba tam tikrą jos dalį. Tam tikros prekės rinkai priskiriami visi produktai ar paslaugos, vartotojų požiūriu pakeičiantys vienas kitą, atsižvelgiant į jų savybes, kainą ir panaudojimą. Nustatant įmonės dominuojančią padėtį svarbiausiu veiksniu tapo įmonės kontroliuojama atitinkamos rinkos dalis. ETT yra suformulavęs tokį teiginį: “Dominuojanti padėtis gali būti nustatyta remiantis keletu veiksnių, kurie atskirai paimti nebus lemiami, tačiau esant kitiems veiksniams būtent didelė rinkos dalis yra labai svarbus rodiklis”. Analizuojant EEB sutarties 86 straipsnio taikymo praktiką pateikiami šie apibendrinimai: “[…] rinkos dalis, mažesnė kaip 30 procentų, teisingai apibrėžtoje atitinkamoje rinkoje negalėtų būti dominuojančios padėties įrodymu esant ir kitiems veiksniams ar net išimtinėms aplinkybėms. 30 – 40 procentų rinkos dalis taip pat nėra absoliutus dominuojančios padėties įrodymas. Šiuo atveju reikia papildomų įrodymų, kad yra didelių rinkos dalių skirtumų, palyginti su kitomis įmonėmis, reikšmingų trukdymų patekti į rinką bei kitų aplinkybių, patvirtinančių dominuojančios padėties buvimą. Atrodo, kad rinkos dalis, didesnė kaip 40 procentų, turėtų būti pakankama ir svarbi dominuojančiai padėčiai nustatyti atsižvelgiant į: a) rinkos dalies kitimą laike; b) artimiausių konkurentų rinkos dalis; c) veiksnius, kurie galėtų padaryti priešingą įtaką įmonės dominuojančiai padėčiai. Vertinant draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi praktiką visų pirma atkreiptinas dėmesys į ETT išvadą, apibendrinančią kai kurias bylas. “Piktnaudžiavimo koncepcija – tai objektyvi koncepcija, susijusi su dominuojančios įmonės elgesiu, kuriuo siekiama veikti rinkos struktūras silpninant konkurenciją, naudojant būdus, kurie dažniausiai nėra naudojami normaliomis rinkos sąlygomis, dėl kurių yra apribojama konkurencija bei jos tolesnis vystymasis ir augimas”, skiriamos dvi pagrindinės draudžiamų veiksmų rūšys: pirmajai priklauso veiksmai, dėl kurių konkurencija yra mažinama ar jai trukdoma aliminuojant veikiančius ar potencialius konkurentus, antrajai – nesąžiningai ar nepagrįsti veiksmai savo partnerių atžvilgiu, kurie priklauso nuo dominuojančios įmonės prekių tiekimo ar įsigijimo. EK įgalinimai kontroliuojant įmonių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi nustatyti jau minėtame EK reglamente Nr.17/62.1.2 Konkurencijos kontrolė ir kiti EB konkurencijos politikos elementai
1.2.1 Susiliejimų tarp įmonių kontrolė
Trečioji pagrindinė ES konkurencijos teisės sritis yra įmonių konkurencijos kontrolė. Skirtingai nuo EAPB sutarties, kurios 66 straipsnyje pateikiama įmonių konkurencijos kontrolės nuostata, EEB sutartyje ši kontrolė nėra tiesiogiai numatyta. Tik 1989m. ET po ilgo parengiamojo laikotarpio priėmė įmonių koncentracijos kontrolės reglamentą. Iki tol įmonių koncentracijos kontrolė pagal EEB sutartį rėmėsi tik dviem ETT sprendimais, kurių teisinis pagrindas pirmuoju atveju buvo EEB sutarties 86 straipsnis, “draudžiantis bet kokį piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi”, antruoju atveju įmonių koncentracijos kontrolės pagrindu buvo nurodytas EEB sutarties 85 straipsnis, draudžiantis kartelinius įmonių susitarimus. Romos sutartis neturi jokio nutarimo, susijusio su susiliejimais, tačiau apie 1970 metus komisija jau matė reikalą kontroliuoti koncentracijas, kurios atrodė antikonkurencingos. Iki reglamento dėl susijungimų kontrolės priėmimo komisija galėjo tikrinti susijungimus bei įsigijimus tik tuo atveju, jei šie potencialiai reiškė EB sutarties 85 ar 86 straipsnių pažeidimą. Kaip buvo minėta ankščiau, 86 straipsnis nebaudžia vien tik už dominuojančios padėties buvimo faktą, todėl susijungimas paprastai galėjo būti peržiūrėtas tik po to, jei jis įvyko ir konkurencijai sukėlė žalingų padarinių. Susiliejimų veiklos banga 1980-aisiais paskatino sukurti specialų susijungimų kontrolės reglamentą. “Taigi 1990 metų rugsėjy, įsigaliojo kontrolės reglamentas, draudžiantis susiliejimus, kurie kuria ir stiprina dominuojančias pozicijas. Tai sukėlė komisijai galios blokuoti didelio masto susiliejimus bei perėjimus jei jų:a) pasaulinė apyvarta sudaro daugiau nei 5 mlrd. ECU;b) mažiausiai dviejų įmonių apyvarta ES teritorijoje siekia 250 mln. ECU, išskyrus atvejus, kai kiekviena iš susijusių įmonių pasiekia daugiau nei 2/3 savo bendros apyvartos ES mastu vienioje ir toje pačioje valstybėje narėje”. Kriterijaus, susijusio su apyvarta pasauliniu mastu, numatymas leidžia kontroliuoti koncentracijas, kuriose dalyvauja ir įmonės iš šalių, nepriklausančių Bendrijai. Taip reglamentas apima kai kuriuos koncentracijos atvejus, vykstančius už ES ribų, tačiau galinčius turėti įtakos bendrijai. Reglamentas išreiškia atsargų požiūrį į bendras įmones. Tos bendros įmonės, kuriose atskiros įmonės išlieka savarankiškos, nors ir atsiranda veiksmų koordinacija, nėra laikomos koncentracija (bendradarbiaujančios įmonės). Tačiau jeigu jos reiškia tai, kad ūkinės funkcijos susilies ilgesniam laikui, kas galėtų būti laikoma kaip susijungimas. Taigi komisija tiria, ar bendra įmonė veikia savarankiškai, atskirai nuo ją finansuojančių įmonių. Reglamentas apima tik “Bendrijos masto” koncentracijas. Buvo tikimasi, kad bendrijos teisės aktai susijungimų klausimais pašalins neaiškumus, kylančius dėl vienu metu egzistuojančios valstybių narių ir bendrijos konkurencijos politikos. Tam tikru mastu tai buvo pasiekta, kadangi susijungimus, įeinančius į reglamento apibrėžimą, aprobuoti teisę turi tik komisija, o kiti susijungimai aprobuojami nacionalinės teisės nustatyta tvarka. Tačiau jeigu du pretendentai varžosi dėl įmonės įsigijimo, iš kurių vienas – iš tos pačios valstybės narės kaip ir parduodama įmonė, o kitas – iš kitos valstybės narės, jų konkuruojantys pasiūlymai tikriausiai būtų peržiūrimi skirtingose konstitucijose.
Paminėta tai, kad komisija tuo pačiu metu negali atlikti patikrinimo pagal reglamentą dėl susijungimų kontrolės ir tyrimo pagal EB sutarties 85 ir 86 straipsnius. Tačiau šiomis nuostatomis galėtų būti remiamasi bet kokiame procese, susijusiame su susijungimų kontrole pagal nacionalinę teisę. Komisija galėtų 85 ir 86 straipsniais remtis netiesiogiai bei pasinaudodama savo bendrais įgaliojimais tikri antikonkurencinę veiklą, neįeinančią į reglamentą. Tai situacija, kai numatoma koncentracija siejasi su mažesnėmis apyvartos ribomis nei nustatyta dėl “bendrijos masto” kriterijaus taikymo. Taigi kyla nemažai klausimų susijusių su santykiais tarp komisijos ir nacionalinių valdžių, pastarosios informuojamos apie tyrimų eigą, be to, pasinaudodamos reglamento 9 straipsniu pareikalauti, kad bylą grąžintų svarstyti joms – taip kartą buvo įvykę, pateikus Jungtinės Karalystės pažymą.1.2.2 Valstybės pagalbos reglamentavimas Europos Sąjungoje
Viena reikšminga taisyklė, nusakanti Europos Sąjungos politiką konkurencijos srityje yra ta, kad vyriausybės turi apibrėžti kiek valstybės pagalbos numatoma skirti, kokiam laikotarpiui ir kokią dalį valstybės remiamo projekto firma finansuoja savo lėšomis. Jei firma patiria finansinių sunkumų, valstybės pagalba turėtų būti suteikiama, kaip viso restruktūrizacijos paketo dalis. Romos sutarties (Sutartis) 92 straipsnis reguliuoja valstybės pagalbos teikimą. Šis straipsnis draudžia bet kokią pagalbą, kuri iškraipo ar gresia konkurencijos tarp Europos Sąjungos šalių – narių iškraipymu. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai valstybės pagalba teikiama firmų paramai dėl gamybos tokių prekių ar teikimo tokių paslaugų, kurių apyvarta vyksta tik kurios nors vienos šalies – narės ribose 92 straipsnio nuostatos negalioja. Tai pat kai valstybės pagalba susijusi su eksportu į kitas šalis (už ES ribų) galioja ne 92, o 112 minėtos sutarties straipsnis. Vadovaujantis 92 straipsnio nuostatomis, leidžiama yra valstybės pagalba, kuri teikiama asmenims socialiniais tikslais ar regionams, paveiktiems nelaimių. Tokia priimtina valstybės pagalba būtų teikiama projektams, kurių įgyvendinimu suinteresuota Europos Sąjunga: silpnai išsivysčiusiems regionams vystyti, gamtos apsaugos, tautinės kultūros, ekonominių sukrėtimų palengvinimo, smulkaus ir vidutinio verslo vystymo projektams įgyvendinti. Europos Komisija gali leisti vykdyti valstybės pagalbos teikimą, jei ta pagalba atitinka tokius principus: laikinumas (apibrėžtas laiko tarpas); skaidrumas (pagalbos kiekis turi būti išmatuojamas); selektyvumas (pagalba turėtų būti suteikiama firmoms ir verslo šakoms, kurios po valstybės pagalbos suteikimo bei su tuo .susijusiu restruktūrizacijos periodu sugebėtų savarankiškai tvarkytis); tinkamumas (pagalba turėtų būti panaudojama esmingiausiems firmos ar verslo šakos poreikiams restruktūrizacijos periodo metu, po to firma taptų gyvybinga ir pajėgi tvarkytis savarankiškai). Darbo krūvio sumažinimo tikslu bei tam, kad koncentruotis ties didžiausios apimties ir potencialiai daugiausia žalos galinčiais padaryti valstybės pagalbos atvejais, 1999 metais Komisija įvedė de minimis taisyklę, pagal kurią vyriausybės neprivalo pranešti apie valstybės pagalbą, kurineviršija 100 000 eurų per 3 metų laikotarpį. Komisija laiko, kad tokios apimties valstybės pagalba neiškraipo konkurencinės aplinkos. Vadovaudamiesi 92 straipsniu, galime teigti, kad Komisijai suteikta didžiulė veikimų laisvė priimant sprendimus. Nežiūrint į tai, komisija vadovaujasi dviem kriterijais. Pirmas kriterijus – pagalbos reikalingumo patvirtinimas. Norint pagalbą pripažinti kaip atitinkančią taisykles, pagalba turi atitikti tikslus, nustatytus 92 straipsnyje bei turi būti įrodoma, kad be valstybės pagalbos rinka nebūtų pajėgi pasiekti norimą efektą. Antras kriterijus – skaidrumas. Kiekvienas pagalbos suteikimo atvejis turi būti pateisinamas bei išmatuojamas. Šalys – narės privalo informuoti Komisiją apie pagalbos formą, apimtį, trukmę ir tikslus. Jei praėjus dviem mėnesiam nuo tokios informacijos pateikimo Komisija nepriima jokio apibrėžto sprendimo, laikoma, kad pagalbos teikimas yra priimtas. Komisija gali nutarti “neprieštarauti”, kas reiškia, kad tam tikru valstybės pagalbos teikimo atveju yra suteikiamas preliminarus pritarimas, bet Komisijai reikia papildomos informacijos galutinio sprendimo priėmimui. Vadovaudamasi 93 straipsniu, Komisija gali pradėti tiriamąsias procedūras ir pareikalauti dalyvaujančias šalis pateikti komentarus. Atsižvelgdama į Juos, Komisija priima galutinį sprendimą dėl pagalbos atitinkamo Europos Sąjungos taisylėms.
Europos Sąjungos Komisijos Valstybės pagalbos departamentą sudaro 50 darbuotojų komanda, kurie atsakingi už valstybės pagalbos monitorių bei kitų pareigybių užduočių, susijusių su valstybės pagalba, vykdymą. Nėra tikimasi, kad ši grupė darbuotojų ištirs kiekvieną valstybės pagalbos atvejį, ypač jei priimtume domėn, kad kiekvienos šalies – narės regionai taip pat turi darbuotojų grupę (dažniausiai darbuotojų skaičiumi pranokstančią Komisijos personalo skaičių), kuri užsiima valstybės pagalbos teikimu. Todėl Komisijos prioritetu yra laikoma didžiausių ir labiausiai iškraipančių konkurenciją valstybės pagalbos atvejų prevencija. Komisijos uždavinys – užtikrinti, kad valstybės pagalba teikiama sunkiausioje padėtyje atsidūrusiems regionams ir kad pagalbos teikimas atitinka Sutarties reikalavimus.1.2.3 Valstybės pagalbos formos ir rūšys
Ne visos priemonės, kurias taiko valstybė įmonės atžvilgiu yra valstybės pagalba. Šiuo atveju yra priimta naudoti “rinkos investitoriaus prinsipą”. Vadovaujantis šiuo principu,įmonei suteiktos lėšos būtų pagalba, jei ši įmonė nesugebėtų gauti lėšų tokiomis pačiomis sąlygomis privataus kapitalo rinkoje. Būtina nustatyti ar panašiomis aplinkybėmis privatus investitorius suteiktų lėšas, ir jei taip, ar jis tai padarytų tokiomis pačiomis sąlygomis. Valstybės pagalba – tai visos valstybės valdymo, vietos savivaldos, bei valstybės įgaliotų teikti pagalbą institucijų naudojamos ar jų remiamos priemonės, skirtos tam tikroms įmonėms, tam tikrų prekių gamybai ar paslaugų teikimui, tiesiogiai ar netiesiogiai suteikiančios įmonėms ekonominę naudą, kuri be šių priemonių laisvos rinkos sąlygomis nebūtų įmanoma. Einamoji pagalba – tai laikinai teikiama pagalba turint tikslą išlaikyti ar pataisyti įmonės padėtį pakol bus paruošta konkreti gelbėjimo programa. Valstybės pagalba įmonėms gali būti suteikta įvairiomis formomis. Pagrindinės valstybės pagalbos formos yra šios (Kiekvienai pagalbos formai, yra priskirtas sutartinis simbolinis žymėjimas. Jis bus reikalingas 2 lentelėje): 1.negrąžinta pagalba – subsidijos, dotacijos (sibmbolinis žymėjimas – A1); 2.atleidimai nuo mokesčių, jų sumažinimas ir delspinigių nurašymai, kiti atleidimai (simbolinis žymėjimas – A2); 3.valstybės nuosavybės teise priklausančių akcijų įmonėse dalies ar vertės didinimas įvairiomis formomis (simbolinis žymėjimas – B1), lengvatinės paskolos (simbolinis žymėjimas – C1), mokesčių atidėjimas (simbolinis žymėjimas – C2), valstybės garantijos (simbolinis žymėjimas – D1). Išskiriama trijų rūšių valstybės pagalba: horizontali, sektorinė ir regioninė.1 schema Valstybės pagalbos klasifikavimas pagal rūšis.
Valstybės pagalba I.Horizontali pagalba: 1.Pagalba mokslo tyrimams, plėtrai ir inovacijoms (R&D); 2.Pagalba mažoms ir vidutinėms įmonėms (SME); 3.Pagalba aplinkos apsaugai; 4.Pagalba darbo užimtumui išlaikyti; 5.Pagalba įmonių gelbėjimui ir restruktūrizacijai; II.Sektorinė pagalba: 1.Dirbtinio pluošto pramonė; 2.Laivų statyba; 3.Pagalba žemės ūkiui; 4.Pagalba transportui: a)Kelių transportas, geležinkeliai ir vidaus vandenų transportas; b)Jūrų transporte; c)Oro transporte. III.Regioninė pagalba.
Horizontali pagalba yra tokia, kuri skirta tam tikro pobūdžio sunkumams, kurie gali kilti ūkio šakoje, pašalinti. Europos Sąjungos šalyse horizontali pagalba turi tendenciją viršyti 30 procentų visos valstybės pagalbos. Pagalba mokslo tyrimams, plėtrai ir inovacijoms yra viena dažniausiai pasitaikančių horizontaliosios pagalbos formų. Tokia pagalba vertinama iš esmės palankiai, nors jei ji teikiama didelėms firmoms ar atskiriems regionams, gali iškraipyti konkurenciją. Galima išskirti šias mokslo darbų formas: a) fundamentalus tyrimas, b) pramoninis tyrimas, c) veikla, kuri naudojama komerciniams tikslams. Pagalbos fundamentaliems tyrimams intensyvumas gali siekti 100 procentų, pramoniniam tyrimui – 50 procentų, veiklai, kuri naudojama komerciniams tiklams – 45 procentų. Kuo mažesnė rizika investuoti į tyrimus, tuo leidžiamas mažesnis intensyvumas. (Pagalbos intensyvumas – valstybės pagalbos dalis procentine išraiška bendroje remiamai įmonei tenkančių investicijų sumoje arba tais atvejais, kai valstybės pagalba teikiama darbo vietoms sukurti – valstybės pagalbos procentinė išraiška nuo dviejų metų darbo apmokėjimo pagal projektą išlaidų).
Pagalba mažoms ir vidutinėms įmonėms yra skatinta. Tai paaiškinama tuo, kad mažos ir vidutinės įmonės yra socialinio stabilumo veiksnys, tačiau, lyginant su didelėmis, jos gali susidurti su tam tikrais sunkumais, kurie gali sutrukdyti jų vystymąsi. Pagalbos investicijoms intensyvumas – 50 procentų visų projekto išlaidų. Pagalba aplinkos apsaugai gali būti teikiama, vadovaujantis šiais principais: 1) teršėjas moka už taršą, 2) pagalba teikiama tada, kai jos teikiama nauda viršija galimą žalą prekybiniams santykiams tarp šalių. Valstybės pagalba aplinkosaugai yra viena iš perspektyviausių bei labiausiai palaikytinų paramos formų. Šios pagalbos maksimalus intensyvumas – iki 50 procentų projekto išlaidų. Kalbant apie pagalbą darbo užimtumui išlaikyti pažymėtina, jog programos, kurios padeda padidinti darbo vietas, ypač tam tikroms žmonių grupėms (jaunimui, neįgaliems) arba žmonėms, kurie ilgai negali rasti darbo, yra visais atžvilgiais palaikytinos. Pagalba darbo užimtumui iš esmės turėtų skatinti mažinti darbo jėgos išlaidas. Priemonės, užimtumui išlaikyti yra tokios: a) investicijos švietimui ir apmokymui; b) priemonės, kurios didina lankstumą vidaus ir užsienio rinkoje; c) netiesioginis darbo jėgos išlaidų mažinimas; d) efektyvumo didinimas, mažinant nedarbą. Pagalba įmonių gelbėjimui gali būti suteikta dėl socialinių ar regioninių priežasčių. Paramos laikas turi būti ribotas (paprastai ne daugiau 6 mėnesių), o lėšos panaudojamos tik būtinoms išlaidoms tam, kad įmonės išlaikytų gamybą, pavyzdžiui atlyginimams ir būtinoms prekėms įsigyti. Gelbėjimo pagalba yra tiesioginė investicija į rinką, todėl iš esmės nėra toleruotina. Tačiau, jai atskirais atvejais gali būti pritarta, ypač jei ji palaiko įmonės esamą padėtį iki bus sukurtas restruktūrizavimo planas, yra vienkartinė, yra socialinio pobūdžio ir žymiu mastu nepažeidžia konkurencijos. Pagalba įmonių restruktūrizacijai nėra skirta vien įmonei išgelbėti, bet ir ją pertvarkyti. Todėl, teikiant tokią pagalbą, yra būtina sudaryti įmonės restruktūrizacijos planą. Labiausiai remtina yra pagalba rekonstruojamoms mažoms ir vidutinėms įmonėms. Sektorinė pagalba. Valstybės pagalba atskiriems sektoriams turi atitikti bendrus pagalbos teikimo principus, tačiau kadangi kiekvienas sektorius turi savų ypatumų, tai jie turės atsispindėti taisyklėse. Pagrindinis reikalavimas teikiant pagalbą sektoriams yra tas, kad ji turi padėti išspręsti ilgalaikes problemas, o ne išlaikyti esamą ar buvusią padėtį sektoriuje. Pagalba turi būti ribota, mažėjanti ir susieta su restruktūrizavimo tikslais. Pagalbos teikimas dirbtinio pluošto pramonėje siejamas su sąlyga iš esmės sumažinti šioje srityje gamybą, ją restruktūrizuojant. Pagalba dirbtinio pluošto pramonėje įmonių gelbėjimui ir restruktūrizavimui, mokslo tyrimui, vystymui ir inovacijoms, aplinkos apsaugai turi būti teikiama vadovaujantis griežtomis taisyklėmis. Viena iš pagalbos teikimo sąlygų yra tai, kad teikiant pagalbą neturi žymiai padidėti gamybiniai pajėgumai šioje srityje. Einamoji pagalba laivų statybai bei remontui yra suderinama su bendra rinka, jei ji nėra didesnė kaip skirtumas tarp šiems tikslams būtinų išlaidų stipriausiose Europos Sąjungos laivų statyklose bei išlaidų, kai tuos darbus atlieka pagrindiniai jų konkurentai ne iš Europos Sąjungos valstybių tarpo. Tokios pagalbos ribos yra 4,5 procento mažesniems laivams ir jų keitimui bei 9 procentai kitai veiklai. Pagalba žemės ūkiui ir žuvininkystei. Žemės ūkio sektorius yra specifinis. Todėl Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) Sutarties 42 straipsnyje sakoma, kad žemės ūkyje konkurencijos taisyklės, numatytos straipsniuose 92, 93 ir 94 galioja tiek, kiek tai nustatyta Tarybos ir kiek tai atitinka bendrą valstybių – narių politiką. Minėtų straipsnių taikymas turi būti derinamas su antriniais dokumentais, aktais, nutarimais, kurie skirti šiai sričiai. Valstybės pagalba transportui gali būti suderinama su bendra rinka ir Sutartimi,jei ji skirta kompensuoti tam tikriems įsipareigojimams, susijusiems su paslaugų tiekimu. Transporto veikla reguliuojama įvairiais papildomais nutarimais, direktyvomis ir sprendimais. Kelių transporto, geležinkelių ir vidaus vandenų transporto įmonės, perveždamos keleivius gali įsipareigoti papildomai teikti tam tikras paslaugas, kurių normaliomis sąlygomis jos nebūtų teikę. Todėl yra leidžiama valstybės pagalba, skirta papildomų išlaidų, atsiradus tokiems įsipareigojimams, padengimui. Jūrų transporte yra leidžiamoji einamoji pagalba, jei yra sudaromas pagrįstas restruktūrizavimo planas. Tuo atveju, kai valstybė padidina savo kapitalą šio sektoriaus įmonėse, valstybės pagalba nustatoma taikant rinkos investitoriaus principą. Teikiant pagalbą oro transportui įvertinant valstybės kapitalo injekcijas taikomos rinkos investitoriaus pricipas. Einamoji pagalba leidžiama kai ji yra socialinio pobūdžio, teikiama individualiems vartotojams bei kai yra kompensuojama už tam tikrą paslaugų atlikimą. Regioninė pagalba. Regionai, kuriems valstybės pagalba gali būti teikiama, remiantis EEB Sutarties 92 str. 3a yra tie, kurie kenčia nuo sunkių ekonominių problemų, kuriuose yra nenormaliai žemas išsivystymo lygis (BVP sudaro mažiau nei 75 procenai Europos Sąjungos šalių vidurkio) ar didelis nedarbas, lyginant su Europos Sąjungos šalių vidurkiu. Pagal savo tikslus regioninė pagalba turi skatinti gamybą (ilgalaikės investicijos, skatinant ekonominę veiklą) bei sukurti naujas darbo vietas.1.3 Europos Bendrijos nesąžiningos konkurencijos politika
EEB sutartyje nėra numaryta bendrų nuostatų , reglamentuojančių nesąžiningą konkurenciją. Palyginti su tuo, kiek daug reikšmės skiriama konkurencijos taisyklėms, tai galima vertinti kaip esminį skirtumą. Tačiau nesąžiningos konkurencijos teisė priklauso toms teisės sritims, kurios turi būti derinamos bendrojoje rinkoje. EEB sutarties 100 ir 100a straipsniai, kurie numato, kad ET, siekdama suderinti bendrojoje rinkoje valstybių narių nacionalinę teisę, nustato pagrindinius derinimo kriterijus, yra nesąžiningos konkurencijos teisės derinimo Bendrijoje teisinis pagrindas. Remdamasi minėtais EEB sutarties straipsniais, EET 1984m. priėmė direktyvą Nr.84/450 “Dėl klaidinančios reklamos teisės ir kontrolės suderinimo valstybėse – narėse”. Šioje direktyvoje nustatomos pagrindinės teisės normos arba vadinamieji minimalūs klaidinančios reklamos kontrolės standartai, kuriuos valstybės – narės privalo įgyvendinti nacionalinėje teisėje. Valstybės narės gali pasirinkti joms priimtiną klaidinančios reklamos kontrolės įgyvendinimo formą: arba numatyti suinteresuotų asmenų ar visuomeninių organizacijų teisę dėl klaidinančios reklamos kreiptis tiesiai į teismą, arba įsteigti administracinę instituciją, atsakingą už klaidinančios reklamos kontrolę. Kai kurie EEB sutarties straipsniai, nors ir nėra tiesiogiai susiję su nesąžininga konkurencija, tam tikrais atvejais gali daryti tiesioginę įtaką valstybių narių nesąžiningos konkurencijos teisei. Visų pirma turima omeny EEB sutarties 30 straipsnio nuostata, įtvirtinanti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių. Tuo atveju, kai nacionalinė nesąžiningos konkurencijos teisė draudžia tam tikrus prekybos ar reklamos būdus, galimas konfliktas su laisvo prekių judėjimo bendrojoje rinkoje principu. Yra pasitaikę atvejų, kai ETT nacionalinės nesąžiningos konkurencijos teisės normas, kurios ribojo prekių importą iš kitos valstybės narės, paskelbė esant nesuderinamas su laisvo prekių judėjimo bendrojoje rinkoje principu. ETT sprendimas konkrečiu atveju paskatino Vokietijos Federacinę Respubliką peržiūrėti nacionalinę nesąžinongos konkurencijos teisę ir pripažinti netekusiu galios vieną iš Įstatymo prieš nesąžiningą konkurenciją straipsnių, kuris kėlė pernelyg didelius reikalavimus reklamai, bet nebuvo susijęs su klaidinančia reklama. Apskritai vertinant nesąžiningos konkurencijos derinimo bendrojoje rinkoje būklę vyrauja nuomonė, kad tai yra uždavinys, kurį ES turės išspręsti ateityje.
1.4 Europos Sąjungos konkurencinės politikos raida
ES konkurencinė politika yra glaudžiai susijusi su šios organizacijos atsiradimu, augimu ir plėtote, pradedant jau šio amžiaus penktuoju bei šeštuoju dešmtmečiais. Tai gana sudėtingas procesas, todėl jį būtina apibūdinti, remiantis tiek politika, tiek ekonomika, tiek pačiais istoriniais faltais. Visas raidos procesas bus koncentruotai, suskirstant į atskiras dalis pavaizduotas žemiau esančiose lentelėse ir punktuose.1lentelė 1940 – 1950m. laikotarpisLaikotarpis, istorinės datos Politiniai įvykiai pasaulyje bei Europoje1940 – 1950 m.5 dešimtmetis1939 – 1945 m.1945 – 1950 m.1947 m.1947 m.1948 m.1949m. II Pasaulinis karasPokarisBeniliukso šalių muitų sąjunga (Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas)Marchallo ekonomikos atgaivinimo programa(13mlrd. Dolerių paskola Europai)Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos įkūrimasNATO ir Europos Tarybos įkūrimas
Įtaka ekonominiam gyvenimui Europoje buvo tokia:II Pasaulinio karo metu vyko: • pagrindinio kapitalo atsargų naikinimas, • infrastruktūros sunaikinimas, mokslinių tyrimų sąstyngis (išskyrus ryšius, elektroniką bei aviacijos pramonę), • kvalifikuotos darbo jėgos praradimas.Pokario metais vyko: • tarptautinė piniginė reforma (doleris ir svaras sterlingas tampa rezervinėmis valiutomis), • prekybos liberalizavimas, • ekonominės veiklos internacionalizavimo procesas, • ekonominės integracijos procesas.
Įtaka konkurencinei aplinkai bei politikai Europoje: II Pasaulinio karo metu Konkurencinėje kovoje lyderio vieta teko JAV. Europoje galėjo veikti, kaip konkuruojanti gamintojų jėga tik Portugalija, Švedija, Šveicarija, bet dėl ekonominės šalies ūkio silpnumo ir neutraliteto politikos jos didelės įtakos neturėjo.
* * *
pokario metais JAV hegemonija pasaulinėje rinkoje taip pat buvo didelė. O Europos ekonominė stagnacija trukdė JAV ekspancijai į jos vidaus rinką. Tuometinė Europa galėjo konkuruoti su JAV tik elektronikos, naftos bei chemijos pramonėje. Europa turėjo vieną teigiamą bruožą – tai didelė pigios darbo jėgos pasiūla – todėl galėjo tikėtis užsienio investicijų. To meto pasaulinei konkurencijai būdingas didelis vartojimo bumas, kilęs dėl nemažo tarptautinio skonio ir kultūrų panašumo.
Pokario Europos konkurencinė politika kėlė tokius tikslus:· Įveikti struktūrinę rinkos deformaciją, kaip tarifų sukeliamas kliūtis ir skatinti konkurenciją;· Užsienio mainų tobulinimas bei kapitalo ir darbo jėgos rinkų gerinimas;· Firmų produkcijos ir gamybos procesų specializacijos rėmimas;· Rinkų plėtra bei technologinio valstybių – narių pajėgumų gerinimas.2 lentelė 1950 – 1960m. laikotarpisLaikotarpis, istorinės datos Politiniai įvykiai pasaulyje bei Europoje1950 – 1960 m.6 dešimtmetis1951 m.1952 m.1953 m.1954 m.1955 m.1957 m. kovo mėn. 25 d.1958 m. sausio mėn. 1 d.1960 m. Šiaurės ir pietų Kkorėjos karasEAPB – Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimas6 EAPB valstybių – narių gynybos sutartisBeyeno raportas (jame atskleistas bendrosios rinkos potencialas).Vakarų Europos sąjungos įkūrimas. VFR ir Italijos priėmimas.Mesinos konferencija – svarstoma Europos integracijos ateitis.Romos sutartis. Euroatomo įkurimas.Europos bendrijos egzistavimo pradžia.Europos laisvosios prekybos asociacijos įkūrimas (EFTA).
Įtaka ekonominiam gyvenimui Europoje buvo tokia: Romos sutarties sąlygomis buvo siekta netrukdyti konkurencijai ir rinkos mechanizmo veikimui Europoje. Buvo skatinamas toks procesas – jei kuri nors pramonės šaka nepajėgė konkuruoti vieningoje gaminių rinkoje, ji galėjo pervesti nacionalinius resursus į kitą besiplėtojantį sektorių.3 lentelė 1960 – 1980m. laikotarpisLaikotarpis, istorinės datos Politiniai įvykiai pasaulyje bei Europoje1960 – 1980 m.7 ir 8 dešimtmečiai1963 m.1968 m.1970 m.1973 – 1974 m.1979 – 1980 m. “Viščiukų karas”“Amerikos iššūkis”Colona planasNaftos krizėIrano – Irako karas
Įtaka ekonominiam gyvenimui Europoje buvo tokia:· Didelis dėmesys skirtas Bendrai Žemės ūkio politikai;· Suformuota galutinai Vieningos rinkos idėja;· Augo tarptautinė darbo jėgos migracija;· Žlugo EB industrinė pramonės vystymo strategija;· Gausėjo tiesioginių užsienio investicijų;· Vyko valstybių – narių kapitalo plėtros būdų suvienodėjimas bei kartu ir restruktūrizacija.
Įtaka konkurentinei politikai bei aplinkai Europoje: Europa šiuose dešimtmečiuose prarado savo, kaip svarbiausio kapitalo eksportuotojo pozicijas. Tuo tarpu JAV transnacionalinės kompanijos buvo didesnės, jų ižvalgumas ir technologinis pranašumas leido plėtoti multinacionalinės rinkos užkariavimo strategijas geriau nei EB. Europos kompanijos kreipdavo savo veiklą tik į vieną ar dvi šakas. EB valstybės – narės nesugebėjo konkuruoti mokslinių tyrimų, technologijų pažangos srityse taip pat nesugebėjo veikti tarptautiniu mastu, todėl tokie jų veiksmai lėmė galutinę JAV hegemonijos išraišką. To pasekoje EB pradėjo realizuoti Colona planą, kuris įgalino kurti europietiškas superkompanijas, galinčias konkuruoti su JAV.… 1973 – 1979m. laikotarpyje smarkiai išaugo konkurencija iš Rytų. Padidėjo Japonijos įtaka (prekyboje 10 mlrd. Dolerių perviršis). Išaugo konkurencija iš Rytų Europos šalių pusės, nors Rytų kaimynės nuo EB buvo atskirtos “geležine uždanga”, kuri tarnavo EB kaip apsauga. Kai kada ši konkurencija įgaudavo dempingo politikos pavidalą, kuria naudojusios šalys žūt būt norėjo gauti laisvai konvertuojamos valiutos. EB transnacionalinės kompanijos gaudavo iš to nemažą pelną. Nepaprastai sustiprėjo Korėjos, Taivanio,Honkongo, Singapūro, o taip pat ir kai kurių Pietų Amerikos šalių importo ekspancija į kitas pasaulio rinkas. To proceso pasekoje EB importas į Trečiojo pasaulio šalių rinkas krito.
1981 – 1990m. laikotarpis. 9 dešimtmetis
Įtaka ekonominiam gyvenimui Europoje buvo tokia:· Vyksta politinės bei ekonominės integracijos stagnacija, taip vadinama Eurokrizė;· Vidiniai konfliktai dėl BŽŪP finansavimo sunkumų, politinės integracijos, EB institucijų silpnumo;· Sparčiai auga bedarbystė;· Galutinai baigta įgyvendinti Vieningos rinkos idėja.
Be to, 1985 – 1986m. laikotarpyje Europos ekonomistai siūlė šalinti muitinės formalumus, atsisakyti nacionalinio favorizmo valstybiniuose užsakymuose, šalinti finansinių paslaugų teikimo sutrikimus. Trumpai tariant, devintojo dešimtmečio viduryje aiškus aplinkybių sutapimas vertė Bendriją iš esmės persiformuoti. EB nebesugebėjo realizuoti savo tikrojo potencialo, ypač aukštų technologijų srityse (neefektyviai buvo komercionalizuojami moksliniai tyrimai). BR netobulumas bei aiškios industrinės politikos nebuvimas reiškė, kad Europa yra “gyvenama miegančių pramonės gigantų, kurie blogai pasirengę atsakyti į 8 ir 9 dešimtmečių iššūkius”. Buvo net kalbama, kad Europa suskils į vidinę ir išorinę grupes, kurios reikš visišką ar dalinę narystę. Iškilo grėsmė Bendrijai virsti tik paprastu Europos valstybių susivienijimu aplink Vokietiją.
Įtaka konkurencinei politikai bei aplinkai Europoje: Visumoje Europa nebesugeba konkuruoti pasaulyje. Vyksta nacionalinių rinkų fregmentacija. Pajėgesnė EB konkuruoti tik elektronikos, chemikalų, farmacijos pramonėje, nes buvo pasmerkta gaminti žemos arba vidutinės technologijos prekes. Buvo silpna kompiuterių, elektroninių, telekomunikacijų pramonė, EB kompanijos gana lėtai reagavo į MTP, gamino pusiau apsaugotomis nacionalinėmis rinkomis ir menkai skverbėsi į kitas. Buvo vykdoma protekcionistinė politika tekstilės, plieno, plataus vartojimo elektroninių gaminių pramonės šakose. 1992m. pradėta įgyvendinti “Rusiškos matrioškos” strategija, kur svarbiausia:· Vieninga rinka kaip katalizatorius;· Valstybės užsakymų tarptautinės reklamos stiprinimas;· Siekiama, kad valstybės užsakymai būtų didesnių kontraktų dalis. Pastarieji du punktai labai lietė valstybinių užsakymų karalystės sritis (energetika, transportas, komunikacijos, laivininkystė), todėl siekta šia politika apsaugoti šias jautrias nacionalinio suvereniteto pramonės sritis. Ši strategija turėjo svarbią psichologinę įtaką bendram persitvarkymo procesui. Kompanijos pradėjo plėtoti ilgalaikes strategijas, orientuodamosios pagrindine į platesnes už nacionalines rinkas. Tai koncentravo jų dėmesį į rinktų pasidalinimo procesą, o ne tiek į gamybos apimtį. Taip atsirado ištisas susiliejimų ir įsigijimų srautas ir BĮ kūrimo srautas. Trumpai tariant “Rusiškos matrioškos” programos tikslas buvo ne konkurencijos Europoje skatinimas, bet siekimas padidinti Europos Kompanijų galimybes konkuruoti globaliniu mastu.