Švietimo epocha

by

ĮVADAS

Švietimo epocha. Kaip ją galima būtų apibūdinti? “Švietimo” sąvoką pirmieji pradėjo vartoti prancūzų filosofai, bet galutinai jos reikšmė įsitvirtino tik po vokiečių filosofo Emanuelio Kanto straipsnio “Kas yra Švietimas?”. Šią epocha galima vadinti tikėjimo į žmogaus proto visagalybę epocha. XVIII amžius neatsitiktinai pavadintas Švietimo epocha: mokslinis pažinimas, ankščiau buvęs siauro mokslininkų rato prerogatyva, dabar pradėjo plėstis, išeinant už universitetų ir laboratorijų ribų į Londono ir Paryžiaus aukštuomenės salonus. Tikėjimas žmogaus proto visagalybė, jo beribių galimybių, mokslo, kuris sudaro sąlygas ekonominiam ir socialiniai augimui, progresu – toks buvo pagrindinis Švietimo epochos lozungas. Šitokios pažiūros susiformavo dar XVII amžiuje, buvo tęsiamos ir gilinamos XVIII amžiuje, kuris įsisąmonino save kaip proto ir šviesos, laisvės atgimimo, mokslo ir kultūros klestėjimo epocha, kuri atėjo po viešpatavusios daugiau kaip tūkstantmetį viduramžių nakties, kai žmonijos istorija priminė lėtą slinkimą nuo primityvių užuomazgų į vis didesnį tobulėjimą. Todėl šviesa turėjo naujai nutvieksti ne vien dvasinius epochos vaizdinius, bet apskritai persmelkti visą žmogaus elgseną. Tam tikra prasmė Švietimas – tai intelektualiniai ir mokslo laimėjimai, kuriuos įkūnijo tokie filosofai ir mokslininkai kaip Džonas Lockas , Rene Dekartas, Isaakas Niutonas, Žanas Žakas Ruso, Emanuelis Kantas, Volteras ir kiti. Šviesos skleidimas jiems buvo tarsi kryžiaus žygis prieš nusistovėjusias iracionalias tradicijas, prietarus, tamsybę ir priespaudą. Žmogaus protas, dorybė, laimė, humanizmas, laisvė – visos šios sąvokos žadino žmonijai naują viltį, rodė laimingos ateities vizijas, stūmė į priekį. Tikėjimas žmogaus protu, noras laisvai ieškoti tiesą skatino įvairiausių mokslo draugijų, akademijų, naujų švietimo sistemų kūrimąsi. Švietėjai iškėlė du svarbiausius šūkius – mokslas ir progresas. Bet kartu švietėjai apeliuoja ne tik į protą, nes ir XVII amžiaus metafizikai bandė kreiptis į žmogaus protą, o į mokslinį protą, kuris grindžiamas tik patirtimi ir yra laisvas ne tik nuo religinių prietarų, bet ir nuo metafizinių “hipotezių”.

Švietimo judėjimas, kaip ir bet koks kitas naujai susiformavęs judėjimas turėjo taikstytis su jam priešiškos istorinės epochos tikrove, o būtent su paveldėtomis pasaulietinės ir bažnytinės valdžios tradicijomis. Švietimas iki pat gelmių išjudina paveldėtas ir sustingusias formas. Žvelgiama tik į priekį, bet ne atgal. Imta rašyti, kalbėti, mąstyti kitaip nei ankščiau. Tikėjimui protu ir laisvos tiesos paieška tapus intelektualinio judėjimo šerdimi, ypatinga reikšmė imta teikti lavinimuisi ir švietimui. Švietimas – tai reakcija į baroką, ortodoksiją, kontrreformaciją. Apsišvietusio amžiaus mintis, stilius išryškėja ne tik raštuose, literatūroje, ideologijoje, bet ir menuose bei muzikoje. Daugelis autorių ir kūrinių aktualus ir mūsų dienomis. Tapyboje vaizduojamas pasaulis nėra tamsus ir mįslingas, galingas ir groteskiškas kaip baroko laikų tapyboje. Svarbiausia naujų idėjų plitimo priežastimi buvo daugybė neišspręstų politinių, socialinių ir ekonominių problemų. Švietimas buvo intelektualaus visuomenės vystymosi natūralus rezultatas ir savotiškas aukštuomenės humanizmo tęsinys. Ankstesnis humanistinis judėjimas užgeso XVI amžiuje, kai Europoje prasidėjo religinio pobūdžio Reformacija. Ir vėl aukštuomenės humanizmas atgijo XVIII amžiuje, tik jau turėjo pakeista ir labiau universalu pobūdį. Humanistinė filosofija rėmėsi senovės Graikijos ir Romos pavyzdžiais, o švietėjai jau galėjo remtis XVII a. Europos aukštuomenės filosofija. Jos įkūrėjais buvo Frensis Bekonas ir Rene Dekartas. Naujos pasaulėžiūros formavimuisi padėjo gamtos mokslų vystymasis. XIV-XV a. gamtos mokslai nebuvo humanistu dėmesio centre, o švietėjai priešingai kaip tik išaukštino šių mokslų reikšmę žmonijos gyvenime. Kitas, nemažiau svarbus, skirtumas buvo tai, kad švietėjai daugiau dėmesio teikė visuomeninėms problemoms.
Švietėjai tikėjo, kad žmonija žengia pažangos keliu, nors šis kelias ne visada yra tiesus ir kartais pasuka į klystkelius. Bet, anot švietėjų, šis procesas negali įvykti pats. Žmonės reikia šviesti, mokyti, o tam trukdo “tamsiosios jėgos” ir su jais reikia pastoviau kautis. Švietėjai smerkė prietarus, religinį nepakantumą, žmonių eksploatavimą ir apgaulę, neteisingus ir žiaurius įstatymus, luominės privilegijas, reikalavo visų žmonių lygybės prieš įstatymą. Buvo paruošta daugelis įvairiausių patobulintos valstybinės santvarkos projektų, kuriuose buvo paneigiama feodalinę ir absoliutinę monarchija. Švietėjai teigė, kad visi žmonės turi teisę svarstyti įvairius visuomenės gyvenimo klausimus, nebijodami griauti senų tradicijų. Bet dauguma švietėjų nemanė, kad šių projektų įgyvendinimui reikalinga revoliucija, jie visuomenė siekė pertvarkyti taikiai, per žmonių švietimą.

Apšviestasis absoliutizmas

Švietėjai manė, kad pertvarkymus turi padaryti apšviesti ir švietėjų pažiūras palaikantys valdovai. XVIII amžiaus Europoje karūnos dominuoja. Dešimtys monarchų dėvi imperatoriaus arba karaliau karūnas. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV geriausiai sugebėjo įkūnyti karališką prabangą ir didybę bei tikrąją galią. Jis ir jo rūmai Versalyje buvo tapę pavyzdžiu beveik visiems monarchams. Jo viešpatavimas baigėsi amžiaus pradžioje, o mirties data sąlyginai galima pavadinti absoliutizmo žlugimu ir Švietimo įsigalėjimo pradžia. Keturi iš tų laikų imperatorių ir karalių – Prūsijos karalius Fridrichas II, Austro-Vengrijos imperatorienė Marija-Teresė, jos sūnus Juozapas II ir Rusijos imperatorienė Jekaterina II dar ir šiandien tebegarsėja kaip “didieji” monarchai. Šie minėti monarchai valdė asmeniškai, nors dauguma monarchų valdymo reikalus perleisdavo ne visada kompetentingiems savo pirmiesiems ministrams, taip pat meilužėms ar jų favoritams. Taigi nuo XVII a. vidurio daugeliu Europos šalių monarchai vykdė esminius pertvarkymus, siekdami įtvirtinti savo valdžia. Juos palaikė daugelis švietėjų. Susiklostė savotiška “filosofų ir sostų” sąjunga. Galima sakyti, kad “Apšviestojo absoliutizmo” politika pradėjo monarchų kovos su feodaliniais papročiais ir katalikų dvasininkijos atgimimą. Monarchai, stiprindami savo valstybę, susidurdavo su žymios dalies aukštuomenės ir dvasininkijos pasipriešinimu. Todėl jiems buvo reikalingi sąjungininkai palaikantys ir pateisinantys jų veiksmus, kritikavusius tai, kas buvo seno ir atgyvenusio. Tokiai sąjungininkai ir tapo švietėjai.

“Apšviestojo absoliutizmo” reformos buvo vykdomos daugelyje Europos šalių: Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Danijoje ir kitur. Pvz. Rusijos imperatorienė Jekaterina II susirašinėjo su Volteru, Didro ir kitais prancūzų švietėjais, atidarydavo mokyklas, naikindavo labai griežtus įsakymus. Bet Austrijos imperatorius Juozapas II buvo pats nuosekliausias “apšviestojo absoliutizmo” valdovas. Jis taip ryžtingai pradėjo reformuoti savo valstybę, kad reformas galima būtų pavadinti “revoliucija iš viršaus”. Ypač galima būtų pažymėti jo įsakymą apie religinį pakantumą, pagal kurį žydai ir protestantai gavo laisvę išpažinti savo tikėjimą. Bet dažnai jis įgyvendindavo savo reformas neatsižvelgiant į nusistovėjusius papročius, o kartais ir priešingai sveikam protui (kaip antai įsakymas mirusiuosius laiduoti bendrose kapavietėse).Deja, “filosofų ir sostų” sąjunga truko tik iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kai išsigandę monarchai atsisakė tolimesnių reformų ir kovos su dvarininkija ir dvasininkija. Dabar jau jiems švietėjai, kurių idėjos prievarta įgyvendindavo revoliucija, atrodė pavojingi.

XVIII amžiaus Europos socialinių sluoksnių apžvalga

Aukštuomenė

Diduomenė buvo iš esmės kosmopolitiška. Jos luomo taisyklės galiojo visur, kaip antai karininko garbės kodeksas, pareiga ir ištikimybė, vedybos tik su to paties luomo atstovais. Prancūzija būdama galingiausia valstybė Europoje buvo pavyzdžiu visų valstybių aukštuomenei, o prancūzų kalba buvo tapusi dominuojančia rūmų ir aukštuomenės kalva. Didikai savo gimtąja kalba, jei apskritai ją mokėjo, bendraudavo tik su savo tarnais. Prancūzų kalba pakeitė daug kur vartotą italų kalbą, pamažu išstūmė lotynų kalbą, ir netgi tapo tąja užsienio kalba, kurią turėjo išmokti ir buržuazijos intelektualai, ir pirkliai. Karaliai ir tu laiku diduomenė praleisdavo dienas lošdami, linksmindamiesi. Aukštuomenės gyvenimas iš esmės sukosi pramogų sūkuryje. Rengiami baliai, kurie neišsiversdavo be puotos, vykdavusios paisant griežto sėdėjimo tvarkos etiketo, kas neišvengiamai sukeldavo pavyduliavimą. Tiesa pasilinksminimai tapę rafinuotesni, pomėgiai subtilesni. Rūmų draugija mielai vaidindavo, ir pilyje paprastai gyvuodavo nedidelis rūmų teatras. Ypač svarbi vieta teko muzikai, kuri skambėjo visur. Ligi šiol gyva “Vandens muzika” kuria Hendelis sukūrė Anglijos karaliui. Be to buvo ne tik lošiama, bet ir skaitoma, atgyja literatūrinis gyvenimas. Esama daug išsilavinusių aukštuomenės ponų ir ypač damų, kurie susirašinėjo su geriausiais to meto poetais, filosofais.

Rūmai, kurie daug prisidėjo prie architektūros, sodininkystės, visų rūšių menų puoselėjimo, galėdavo tapti subtilios kultūros buveinėmis, o kita vertus, rūmuose brendo ir nemalonios aferos bei nesmagios intrigos. Tarnyba rūmuose prilygo visapusiškos trokštamos elegancijos modeliui, nors jau ir anuomet prabanga ir švaistymas buvo rūsčiai peikiami ir daugiausiai kliūdavo būtent rūmų veltėdžiams. Mažesnio rango dvarininkija taip pat buvo mėgstama rengti iškilmės. Stengiamasi būti kavalieriais, ir dar išsilavinusiais. Dauguma smulkių dvarininkų skurdo, todėl XVI amžiuje greta senosios bajorijos, radosi naujoji tarnautojų bajorija iš buržuazijos ir nusigyvenusių dvarininkų sluoksnio. Bajorams tarnautojams priskirtinas ir ligi šiol garsus Monteskje, kuris 1748 metais pateikė savo praktinių ir teorinių svarstymų sąvadą “Apie įstatymų dvasią”, kuriame mėgino parengti Prancūzijai tinkamos ir nuo karaliaus asmenybės nepriklausomos santvarkos metmenis.

Buržuazija

Buržuazija gi priešingai nebuvo tokia kosmopolitiška. Ji gyveno užsisklendus, uždarame mieste, vedybų partneris buvo parenkamas irgi iš savo rato. Nors naujų pramonės šakų atsiradimas, didelis demografinis sprogimas, politinio ir prekybinio gyvenimo pagyvėjimas skatino miestų raidą. Socialinė gyventojų sudėtis bei jų veikla buvo panašios. Miestiečiai vertėsi tradiciniu, tam miestui būdingų amatu, kuris pagyvėjus prekybai galėjo išaugti į prekybinio lygmens pramonę. Kai kuriuose miestuose veikė universitetai, todėl miestiečiai buvo neblogai išsilavinę. Bet kosmopolitizmas čia liko grynai proto ir teorijos samprata.

Dvasininkija

Dvasininkija visuomet dalyvavo politiniame gyvenime, kiekviena valstybė turėjo savo valstybinę Bažnyčią. Kadangi teologijos studijos buvo svarbiausios, išsimokslinusių žmonių daugumą sudarė dvasininkai. Iš tikrųjų šiame šimtmetyje buvo be galo daug išsilavinusių ir išmintingų dvasininkų, ir nemažai prancūzų, ispanų bei italų literatūros buvo sukurta dvasininkų. Čia galima paminėti abatą Mably, parašiusi valstybės ir dorovės filosofijos veikalų, kurie turėjo didelės įtakos būsimai prancūzų revoliucijai.

Kadangi buvo panaikinta daug vienuolynų ir smarkiai sumažėjo dvasininkų, kiekvienam kunigui tenka daugiau atsakomybės. Privalomas katekizmo mokymas paspartina liaudies švietimą mokyklose ir padeda kovoti su neraštingumu. Kadangi iš esmės pedagogika buvo dvasininkų rankose mokymo programose ypač daug dėmesio buvo skiriama lotynų, graikų ir hebrajų filologijai, o taip pat buvo išlaikyti humanistiniai švietimo pamatai.

Valstietija

Valstiečio pasaulis ilgą laiką buvo paliginti stabilus, priklausomas tik nuo gamtos sąlygų ir kaprizų. XVIII amžius valstiečiams buvo palyginti ramus laikas. Didieji vidaus karai buvo pasibaigė ir pradėta atsigauti. Valstybės XVIII amžiuje dar nebuvo tautinės, nors tautiškumas jau buvo visur jaučiamas ir vėliau triukšmingai prasiveržė. Švietimo amžius buvo tarsi kosmosas, pasaulio visuma. Monarchai buvo giminystės ryšiais susijusi tarptautinė bendrija. Karalių ministrai, karininkai irgi dažnai būdavo kilę ne iš to krašto.

XVIII amžiaus veikusių draugijos ir jų nuopelnas švietimo judėjimui

Draugijos

Švietimas – nauja laisvės, judėjimo, smalsumo viskam dvasia – patraukė ne tik mąstytojų, filosofų, rašytojų ir visų kitų, kritikuojančių savo laikmetį ir aktyviai jame dalyvaujančių, dėmesį: pirmiausia jis yra organizuotų ir neorganizuotų draugijų reikalas. Susibūrusi draugų bendrija siekdavo vaisingos veiklos, reformuojant ligšiolinę kultūros, visuomenės arba ūkio būklę. Joms rūpėjo aktyviai veikti skatinant, tobulinant pasaulį. XVIII amžiuje tokių draugijų atsirado labai daug. Jos paprastai atsirasdavo vienminčių draugų grupei išplėtus savo veiklą. Daugeliu atvejų labai greitai iškildavo veiksminga organizacija, kuri dažnai buvo paprasta ir iš esmės respublikoniška. Jos nariai pasiruošę finansuoti draugiją ir padėti įgyvendinti aiškiai užsibrėžtą tikslą. Tokie nariai sudarydavo sąjungą, kurios aukščiausias organas – narių susirinkimas, priimantis galutinius sprendimus, jame visi nariai turi lygias teises. Vadovauti pavedama komitetui, į kuri įeina prezidentas, sekretorius, kasininkas bei keletas tarėjų. Iškilus reikalui, sudaromos komisijos ypatingiems uždaviniams spręsti. Dažnai leidžiamas ir spaudos organas, periodinis leidinys arba straipsnių rinkinys, informuojantis apie nuveiktus darbus ir skirtas platesnei visuomenei.

Akademijos

Akademijos XVIII amžiuje buvo įkurtos beveik visos monarchijose, jos tebebuvo neatskiriama karaliaus rūmų dalis kaip teatras, rūmų balius ir rūmų sargyba. Ko negalėjo pasiekti universitetai, ką jie nustūmė į šalį, tas turėjo būti nuveikta triūsiant akademijoje. Akademijos buvo iš esmės dviejų tipu – vienas apimdavo beveik visas mokslo sritis ir apsiribojo praktinių mokslų pobūdžių, kitas – tai tipiška švietimo akademija. Tas antras akademijos tipas skynė kelią liberalesnėms pažiūroms, tokioms, su kuriomis mielai koketavo pats karalius. XVIII amžiuje akademijos vis dažniau tarnauja šviečiamiesiems tikslams. Akademijų pasaulėžiūra maždaug yra tokia:”Dieviškosios individualybės ir žmogaus moralinės atsakomybės iškėlimas, vadovaujantis išmintimi”.

Aukštuomenės salonai

Jau XVII amžiaus pabaigoje aukštuomenės moterys arba stambiosios buržuazijos atstovės pradėjo pas savo – savo salone – nustatytą dieną priiminėti privačius asmenis pasiplepėti su jais ir pasikalbėti, bet ne tam, kad aptartų kasdienius dalykus, o padiskutuotų tam tikromis temomis. Taip atsirado maža neformali akademija, išsilavinusių žmonių tarpusavio bendravimo labui. Dažniausiai dominuojančios pokalbio temos buvo grožinė literatūra, poezija, poetika, vėliau filosofinės temos bei filosofinę jų traktuote. Ilgainiui salonai pradeda daryti įtaką plačiajai visuomenei: tiek renkant į akademijos narius, tiek formuojant politiką. Salonai kuriasi ne tik Prancūzijos sostinėje, jie veikia ir provincijoje, ir už Prancūzijos ribų. Amžiui baigiantis šiek tiek salonų atsirado Vokietijoje, Vienoje. Salonas išgarsėjo visame pasaulyje, jo poveikis dar buvo jaučiamas ir kitame šimtmetyje. Anglijoje salonų funkcijas perėmė vyrų klubai, kuriuose neapsiribota vien socialinio pobūdžio bendravimu, kai kurių šių klubų veikla buvo aiškiai politinė.

Skaitymo draugijos

Skaitymo draugijos, kurios buvo priešingai nei salonas, organizuotos bendrijos kūrėsi nuo amžiaus vidurio. Jos kaupdavo knygas bendram naudojimui, skleidė bendras žinias ne tik tarp mokslais bei literatūra besidominčių žmonių. Skaitymo draugijoje buvo siekiama bendro tikslo – lavinti plačiąja visuomenę, diegiant jai švietimo idėjas. Buvo kuriamos taip pat ir agrarinės draugijos, bandžiusios įveikti žemės ūkio krizę.

Masonai

Masonai tarp švietėjų užima vieną pirmųjų vietų. Jų draugija bendriems švietimo siekiams bei vaizdiniams suteikė institucinius rėmus. Masonų ložės, panašiai kaip ir skaitymo draugijos, dažnai turėjo savo biblioteką. Masonai sąmoningai veikia laiko sandūroje, kada viduramžiai pereina į baroką ir brėkšta naujos šviesos epocha. Masonų judėjimas kilo prireikus per naują broliją atgaivinti dažnai sustingusius religinius ryšius. Jų tikslas buvo – ugdyti tarp žmonių taiką ir vienybę. Į masonų judėjimą įsitraukė ir aukštieji ir vidurinieji sluoksniai ir apie amžiaus vidurį masonai jau buvo įsigalėję Europos centruose ir jų užjūrio kolonijose. Pasaulinė tikrai apsišvietusiųjų brolija tapo tikrovė. Tiesa išryškėjo dvi kliūtys: viena išorinė, kita – vidinė. 1738 m. Katalikų Bažnyčia uždraudė priklausyti ložėms. Taigi Bažnyčia užėmė poziciją, aiškiai priešiška šiam švietėjiškam judėjimui. Vidinė liūtimi tapo pačių masonų nesutarimu dėl tolesnės apeigų, ritualo raidos. Su kitomis draugijomis masonus siejo gyvi moksliniai interesai, taip pat puoselėti tarptautiniai ryšiai.

XVIII amžiaus filosofai ir jų skleidžiamos idėjos

XVIII amžiaus mąstytojai savo šimtmetį noriai traktavo kaip filosofijos amžių, o save laikė filosofais.Švietimo idėjų pradžia davė anglų mąstytojai, kurie gyveno ir kūrė valstybėje, kur XVII amžiaus revoliucija ir 1688 metų perversmas galutinai apribojo monarchų valdžią, o parlamentas paskelbė “Habeas Corpus Act” ir religinį pakantumą. Džonas Lockas savo knygoje “Du traktatai apie Vyriausybę” bandė teoriškai pagrįsti įvykusias permainas. Jis pirmas paminėjo savanorišką “visuomeninį susitarimą”, kurį sudaro žmonės,išrinkdami sau valdžia su siekiu apsaugoti savo prigimtines teises. Jis teigė, kad būtinas įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžios atribojimas.

Dž.Locko teorija padarė didelę įtaką demokratijos vystymuisi Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir kituose šalyse. Prancūzų švietėjai skleidė Locko teorijas, manydami, kad Anglijos valstybinė santvarka, jos religinis pakantumas, ir spaudos laisvė yra pavyzdingi ir nepastebėjo daugelio šios santvarkos trūkumų. Vėliau jo idėjos buvo išplėtotos Žano Žako Ruso. Vienu iš prancūziškojo Švietimo įkūrėjų galima laikyti Šarli Lui Monteskjė. Jis smerkė absoliutizmą, karališkųjų rūmų išlaidumą, nesibaigiančius karus. Savo knygoje “Įstatymų dvasia” jis aiškino teisės prigimtį ir plėtojo Locko valdžių padalijimo teoriją. Jis jau skiria trejopą valdžios pobūdį: įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisminė valdžia. Jis rašė, kad jei visos tris valdžios vieno žmogaus rankose, tada žmonės lieka bejėgiai prieš valdovų piktnaudžiavimus. Monteskjė manė, kad įstatymų leidžiamoji valdžia turi priklausyti liaudies išrinktiems atstovams, o vykdomoji – monarchui. Bet liaudies atstovai turi kontroliuoti, kaip monarchas ir jo ministrai įgyvendina įstatymus. Teisminė valdžia turi būti nuo nieko nepriklausoma. Kitas prancūzų švietėjas – Volteras. Jo darbai buvo plačiai žinomi visoje Europoje ir už jos ribų. Jis paraše daugumą poemų, apysakų, romanų, pjesių, istorinių ir filosofinių traktatų, politinių brošiūrų, laiškų. Volteras kritikavo Locko ir Monteskjė idėjas, manydamas, kad asmens ir minties laisvė galima pasiekti ir esant absoliučiai monarchijai. Jis kvietė sudaryti karalių ir filosofų sąjunga prieš bendro priešo – katalikų Bažnyčios. Visą savo gyvenimą jis buvo nusiteikęs prieš žiaurius įsakymus, ir kankinimus tardant, religinį nepakantumą, savivalę. Voltero darbai daugelis dvarininkų ir turtingų miestiečių paskatino nusisukti nuo Bažnyčios. Bet tuo pačiu Volteras nebuvo bedievis, jis teigė, kad žmonės turi tikėti į Dievą, priešingai nebus įmanoma valstybėje palaikyti tvarką.
Volteras susirašinėjo su daugeliu monarchu, kurie pagarbiai priimdavo jo patarimus. Pagal šlovę Volterui galėjo prilygti tik Žanas Žakas Ruso. Jis smerkė ne tik teisinę, bet ir turtinę nelygybę, manydamas, kad vien iš lygybės prieš įstatymą vargšas negaus daug naudos. Jis siūlė įvesti turtinius apribojimus. Iš jo teorijų išsirutulioja mintis apie senos feodalines santvarkos panaikinimą, apie tai, kad turtingieji turi mokėti progresyvinius mokesčius. Tarp prancūziškųjų švietėjų buvo ir socialistinio visuomenės pertvarkymo šalininkų, būtent Žanas Melje ir Gabrielis Mably. Jie siūlė panaikinti privačią žemės nuosavybę, luominę nelygybę ir net gi egzistuojančia valstybinę santvarką. Švietėjiškos filosofinės srovės kulminacija galima laikyti 1751 metus, kai buvo išleistas pirmas Deni Didro “Enciklopedijos”, kurioje buvo surinktos visos mokslinės to laiko žinios, tomas. Tarp jos autorių buvo Volteras, Monteskjė, Russo ir kt. Aptariant filosofinius ir politinius klausimus, jie griežtai kritikavo Prancūzijos valstybinę santvarką, luominę nelygybę, katalikų Bažnyčią. Viso buvo išleista 28 “Enciklopedijos” tomai. Vokiečių švietėjai valstybinės santvarkos, valdžių padalijimo klausimams skyrė mažai dėmesio. Jie beveik nekritikavo Bažnyčią ir religiją. Užtat Vokietijoje plačiai paplito kosmopolitizmo, viso pasaulio piliečio idėjos. Kantas svajojo apie amžiną taiką, kuri įsiviešpataus po viso pasaulio valstybių sudarytos sąjungos. Vokiečių švietėjai buvo “apšviestojo absoliutizmo” šalininkai. Jie tikėjo, kad progresyviniai pertvarkymai bus įgyvendinti valdovu. Jei valdovai nepakankamai apšviesti, tai jų palikuonys bus daugiau progresyvus.Išvada

XVII amžius Europai ir Šiaurės Amerikai reiškia galingą intelektualinį pakylimą, kuris buvo pavadintas Švietimo vardu. Sąlyginai Švietimo epocha galima apriboti dvejomis datomis: Liudviko XIV mirties data (1715) ir Bastilijos šturmo data (1789). Paprastai skiriama ankstyvasis, apytikriai 1715-1748 metų, ir vėlesnių dešimtmečių brandusis Švietimas. XVIII amžius daugeliu atžvilgiu buvo klestėjimo amžius, palikęs puikų kultūrinį palikimą. Menuose ir architektūroje nuo baroko ir rokoko pereita prie neoklasicizmo, literatūroje atsirado naujų žanrų. Taip vadinamieji švietėjai – rašytojai, filosofai, ekonomistai kritikavo seną feodalinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, siūlė naujus jos tobulinimo kelius. Pirmą kartą istorijoje padidintas dėmesys buvo nukreiptas į mokslą ir švietimą, kurie kaip buvo manyta, galėtų atvesti žmonija į auksinį amžių. Tokios nuomonės pagrindimui davė pagrindo nauji moksliniai atradimai ir technikos tobulėjimas.

Kokie buvo Švietimo epochos pagrindiniai bruožai? Visu pirma tai įsitikinimas, kad švietimas ir žinios vaidina svarbią, galutinę reikšmę žmonių socialiniam išsivystymui. Buvo manoma, kad visų nelaimių priežastys – tamsybę ir neišprusimas. Ir pakeisti savo liūdną padėtį, išbristi iš jos žmonija galės tik per švietimą, kuris nesustabdomas vystysis.Švietimo idėja buvo labai reikalinga žmonėms po “tamsiųjų viduramžių”. Ji nešė šviesą ir žinias. Na ir kas, kad ir šioje epochoje buvo savo trukumai, nors ir labai svarūs, bet Švietimas suvaidino didelį vaidmenį menų ir kultūros vystymuose. Po ilgo stovėjimo vietoje geriausi žmonijos protai sukaupė impulsą, kuris išsivystė į Švietimą. Kai ši epocha pasibaigė, menas nenustojo egzistuoti. Atsirasdavo naujos kultūros srovės, kryptys, bet savo atsiradimu jos turėjo būti dėkingos būtent Švietimui, kuris buvo visu menų vystymosi lopšys. Po Švietimo jau nebuvo tokios stagnacijos, kaip viduramžiais – tai irgi Švietimo nuopelnas. Jis sugebėjo duoti žmonėms galimybės gauti žinias, geriau pertvarkyti visuomenę. Švietimas – ryškus puslapis pasaulio kultūros istorijoje.Literatūra

1. J.Varnienė. Istorija: civilizacijos, Lietuva, pasaulis. Vilnius, 2000.2. Piotr S. Wandycz. Laisvės kaina. 1997.3. Ulrich Im Hof. Švietimo epocha Europoje. 1996.4. A.Kasperavičius. Naujoji istorija. Kaunas, 1992.