Politologija

ES ištakos

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai Vokietijos karinė galia buvo palaužta, Europoje vėl atgijo judėjimas už valstybių susivienijimą. Jį sąlygojo daugybė įvairiausių motyvų, iš kurių svarbiausi buvo šie:
 poreikis sparčiau plėtoti pokario ekonomiką;
 prekybos Europoje liberalizavimas;
 naujo ginkluoto konflikto baimė;
 efektyvios atsvaros Rytų blokui sukūrimas;
 būtinumas grąžinti Europai prarastą jos ekonominį ir politinį statusą tarptautinėje bendrijoje.
Europos suvienijimo idėja turėjo daug šalininkų tiek tarp kairiųjų, tiek tarp dešiniųjų. Ir vieni, ir kiti buvo įsitikinę, kad po dviejų Europos pilietinių karų žemyną galima atstatyti tik bendromis jėgomis. Viis tvirtėjo įsitikinimas, kad šiuolaikiniame pasaulyje, ypač ekonomikos ir prekybos srityse, maža nacionalinė valstybė kaip nepriklausomas vienetas jau nėra gyvybinga. XX a. pradžioje visos valstybės savo rinkas gynė muitais, nes vidinės rinkos sugebėdavo užtikrinti pakankamą ekonominį augimą. Buvo prieita prie išvados, kad, norint užtikrinti socialinę – ekonominę pažangą, reikia pradėti kurti tarpnacionalines rinkas. 1946 m. V.Čerčilis savo kalboje pakvietė sukurti Jungtines Europos Valstijas ir praėjus dviems metams po jo kalbos Ciuriche 1948 m. gegužės mėn. Hagoje susirinko Europos judėjimo kongresas, kuriame dalyvavo daugiau neei 700 įvairių politinių grupuočių atstovų iš 15 šalių. Jame buvo suformuotas centrinis Europos susivienijimo komitetas.
Pokario laikotarpiu integracija plėtojama buvo trijose srityse: gynybinėje, politinėje ir ekonominėje. Politinėje integracijoje didžiausią įtaką turėjo 1949 m. įkurta Europos Taryba, kurios tikslas buvo sukurti laisvą ir de

emokratinę Europą, priemonės – Europos žmogaus teisių konvencija, kuri ne tik skelbė teises ir laisves visiems, gyvenantiems valstybėse narėse, bet ir garantavo, kad Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) ir Europos žmogaus teisių komisija (EŽTK) prižiūrės, kaip šių teisių ir laisvių laikomasi. Gynybos srityje buvo bendradarbiaujama dėl efektyvios atsvaros Rytų blokui sukūrimo, todėl 1949 m. JAV ir Kanada kartu su kai kuriomis Europos valstybėmis įkūrė NATO organizaciją. Dar po kelerių metų buvo įkurta grynai europietiška gynybinė organizacija – Vakarų Europos Sąjunga., abiejų organizacijų tikslas – taikos Europoje išsaugojimas. Tačiau didžiausią dėmesį pokario laikotarpiu Europos valstybės skyrė ekonominiam bendradarbiavimui. Tam jas skatino ir JAV sekretorius G. Maršalas, kur garsioje Harvardo universitete pasakytoje kalboje Maršalas prabilo apie bendros Europos atgimimo programos būtinumą. Sumanytas ketverių metų paramos planas (11948-1952) ir bendros Europos rinkos sukūrimas turėjo atgaivinti senąjį žemyną, o Ameriką išvaduoti nuo nuolatinės ekonominės pagalbos teikimo naštos. Maršalo projektui įgyvendinti 1948 m. Paryžiuje buvo įkurta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEB, OEEC – Organization for European Economic Cooperation). Ją sudarė 16 Europos valstybių. Amerika iš pradžių į ją nestojo, bet vėliau buvo asocijuota, kol galų gale tapo tikrąja jos nare. Iš principo organizacija turėjo atlikti du pagrindinius uždavinius: paskirstyti priemones, gautas įgyvendinant Maršalo planą ir liberalizuoti prekybą Europoje, t.y. panaikinti įvairius prekinius apribojimus ir įg
gyvendinti laisvosios prekybos kodeksą . Visi uždaviniai buvo įgyvendinti per nepaprastai trumpą laiką ir be didelių pastangų. 1961 metais į organizaciją įstojus JAV ir Kanadai, ji išplėtė savo veiklos sferą ir pradėjo teikti pagalbą besivystančioms šalims. Organizacija pakeitė ir pavadinimą. Ji tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD – Organization for Economic Cooperation and Development). Svarbiausi organizacijos tikslai:
 užtikrinti šalių narių ekonominį augimą ir užimtumą, finansinį stabilumą, pragyvenimo lygio kėlimą;
 suteikti pagalbą ekonominiam trečiojo pasaulio šalių vystymuisi;
 skatinti pasaulinės prekybos vystymąsi.

EUROPOS BENDRIJOS KŪRIMASIS 1950 – 1986 m.
Dabartinė Europos Sąjunga buvo kuriama tam tikrais etapais, valstybėms narėms pasirašant steigiamąsias sutartis, kurios šiandien sudaro pirminę Bendrijos teisę ir kartu su kitais teisiniais aktais reguliuoja valstybių narių tarpusavio santykius, įpareigoja šalis gerbti pagrindines teises, garantuojamas Europos žmogaus teisių konvencijoje.
Kertinius akmenis Europos Bendrijoj padėjo du prancūzai – J. Mone ir R. Šumanas. 1950 metais gegužės mėn. buvo paskelbta vadinamoji Šumano deklaracija, kurioje buvo išdėstytos vieningos Europos sukūrimo sąlygos ir tikslai. Tik esant santaikai tarp didžiųjų Europos valstybių buvo galima politinė ir ekonominė visos Europos sąjunga, todėl svarbus žingsnis buvo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas. Prie šios deklaracijos netrukus prisijungė Italija, Belgija, Liuksemburgas bei Olandija. 1951 metais balandžio mėn. šios šešios valstybės pasirašė Paryžiaus sutartį, kuri įkūrė pirmąją vieningos Europos pakopą – Europos anglies ir plieno bendriją (EAPB, ECSC –

European Cooland Steel Community). EAPB įkūrimu buvo siekta sukurti bendrą tarp valstybių narių anglių ir plieno rinką ir tuo pačiu paskatinti ekonominį augimą. Sutartyje buvo numatytas naujo nepriklausomo viršvalstybinio organo, Vyriausiosios valdybos, įsteigimas. Būtent šiam organui valstybės narės perleido dalį savo suverenių galių, tarp jų ir teisę priimti sprendimus dėl anglių ir plieno pramonės valstybėse narėse. Naujoji sąjunga buvo tokia sėkminga, jog plieno ir anglių prekyba tarp valstybių narių išaugo net 129 proc. per pirmuosius 5 metus. Paskatintos pastarosios sėkmės, valstybės narės nutarė išplėsti integraciją į karinę bei politinę sferas, įkuriant Europos Gynybos Bendriją ir Europos Politinę Bendriją. Tačiau politinės ir karinės integracijos iniciatyvai 1954 m. nepritarė Prancūzijos parlamentas, todėl buvo nuspręsta ir toliau apsiriboti tik ekonomine integracija. 1957 m. kovą Europos Anglių ir Plieno Bendrijos narės pasirašė dvi sutartis, kuriomis buvo įsteigta Europos Ekonominė Bendrija (EEB) ir Europos atominė bendrija (EURATOM). Abi sutartys įsigaliojo 1958 metais sausio 1 dieną. „Euratom“ organizacija daug prisidėjo prie atominės energetikos taikiems tikslams vystymo bei ateityje numatė įkurti Europos atominę agentūrą. Kadangi šios sutartys buvo pasirašytos Romoje, jos dažnai yra vadinamos tiesiog Romos sutartimis.
EB tikslai ir uždaviniai
Gyvenimo lygio kėlimas Užimtumas Ekonomikos vystymas
EURATOM EEB EAPB

Atominės energetikos vystymas: Bendrosios rinkos sukūrimas: Racionalus materialinių

gėrybių paskirstymas:

Tyrimai ir mokslinių žinių Muitų ir kitų kiekybinių apri- Bendrosios rinkos ap

prūpini-
propagavimas bojimų panaikinimas mas anglimi ir plienu

Vieningos saugumo normos Vieningo muitų tarifo įvedimas Kainų reguliavimas

Apsirūpinimas rūda, Bendra užsienio prekybos politika Gamybinio potencialo
degiomis medžiagomis plėtimas

Investicijų skatinimas Laisvo žmonių, paslaugų ir kapitalo Dirbančiųjų darbo ir

judėjimo užtikrinimas gyvenimo sąlygų
Bendros branduolinės gerinimas
energetikos rinkos sukūrimas Bendra agrarinė politika Prekybos vystymas

Vieningos konkurencinės sistemos Investicijų skatinimas

įvedimas

Teisės harmonizavimas

Visos bendrijos (EAPB, EEB. EURATOM) turėjo panašias institucines struktūras: bendrą Teisingumo teismą ir Parlamentą, tačiau atskiras Komisijas ir atskiras Tarybas. 1967 m. šios trys bendrijos buvo sujungtos ir nuo 1967 m. atsirado bendra Komisija ir bendra Ministrų Taryba. Nuo tada praktikoje Europos bendrijas imta tiesiog vadinti “Europos bendrija” turint omeny visas tris Europos Bendrijas.
Pirmas ir aktualiausias uždavinys pradėjus veikti EB buvo muitų sąjungos įsteigimas. Šiam darbui įgyvendinti numatytas 12 metų terminas. Panaikinti tarp valstybių narių egzistuojančius muitus buvo nesudėtinga ir šis tikslas buvo įgyvendintas net dvejais metais anksčiau nustatyto termino, 1968 metais. Vis gi reikia pastebėti, jog kitus EB įkūrimo sutartyje numatytus tikslus realizuoti sekėsi sunkiau, reikėjo sukonkretinti priemones užsibrėžtiems tikslams pasiekti, tačiau valstybės narės ne visada palankiai priimdavo siūlomas priemones, o neretai ir atvirai joms prieštaravo. Labiausiai pasisekė išplėtoti bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP), kurios tikslas buvo pakeisti kiekvienos valstybės atskirą žemės ūkio politiką visos bendrijos mastu veikiančia sistema. Prisijungti prie Europos Bendrijų visų pirma pageidavo Britanija, kuri ankščiau buvo atmetusi analogišką pasiūlymą. Prisijungimą paskatinę motyvai buvo ir politiniai ir ekonominiai – Bendrijų BVP vienam gyventojui didėjimo tempai buvo dvigubai didesni nei Didžiojoje Britanijoje, be to, buvo aiškiai jaučiama, kad nepriklausoma Didžioji Britanija nepajėgi konkuruoti atitinkamu lygiu. Taigi Didžioji Britanija kartu su Danija, Airija ir Norvegija 1963 m., o paskui ir 1967 m. pareiškė norą įstoti į Europos Bendriją, tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas, kadangi jam pirmiausiai pasipriešino Prancūzijos prezidentas Čarlis de Golis, kuris tuo metu buvo viena svarbiausių asmenybių Bendrijoje. Vis gi Hagos viršūnių susitikimo metu buvo numatyta ateityje į Bendriją priimti naujus narius ir to pasekoje 1973 m. įvyko pirmasis Bendrijos plėtros etapas. Jo metu Didžioji Britanija, Danija ir Airija tapo Europos Bendrijų narėmis, tuo tarpu Norvegija po referendumo nusprendė nestoti į Europos Bendriją. Hagos viršūnių susitikime taipogi buvo priimta bendrų pinigų įvedimo idėja ir netgi nustatyta data jai įgyvendinti – 1980 m. , tačiau bendri pinigai pasirodė tik 2002 m. XX a. 8 deš. sulėtėjo spartus ekonomikos augimas, kuriuo pasižymėjo 7 deš. 8 deš. Atsirado infliacija, išaugo nedarbas, be to, Europos ekonomiką sukrėtė 1973 m. įvykęs naftos kainų šuolis, kada naftos kaina patrigubėjo. Nepaisant tam tikrų Europos Bendrijos sąstingio požymių, Bendrija nesunyko. Praėjus daugiau nei 2 dešimtmečiams nuo Bendrijos įkūrimo, atsirado institucinių pokyčių. Visų pirma, iki 1979 m. atstovai į Europos parlamentą būdavo renkami valstybių nacionaliniuose parlamentuose, o 1979 m. ši tvarka buvo pakeista ir Europos Bendrijos piliečiai pirmą kartą gavo teisę tiesiogiai balsuoti už kandidatus į Bendrijos parlamentą. Naujai tiesioginiu būdu išrinktas parlamentas pasirodė gerokai efektyvesnis. Nuo to laiko tiesioginiai Europos parlamento rinkimai yra rengiami kas 5 metai. 9 deš. įvyko antrasis ir trečiasis Europos bendrijos plėtros etapai . Naujomis narėmis tapo Graikija (1981 m.), o vėliau ir Ispanija su Portugalija (1986 m).
1985 m. buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija, kuri turėjo atsižvelgdama į tuometinius įvykius padaryti tam tikras pataisas Bendrijų steigimo sutartyse. Tarpvyriausybinės konferencijos rezultatas – Suvestinis Europos aktas – buvo pasirašytas 1986 m. Vienas svarbiausių klausimų konferencijoje buvo vieningos rinkos idėja, kurios įgyvendinimo priemonės ir etapai tapo karštų diskusijų objektu. Galiausiai Europos suvestinio akto 8A straipsnyje buvo numatyta laipsniškai sukurti vidaus rinką iki 1992 m. gruodžio 31 d. Toje rinkoje prekės, paslaugos, asmenys ir kapitalas turėjo laisvai judėti netrukdomi nei muitų, nei netarifinių kliūčių. Suvestinio Europos akto dėka Bendrijos kompetencijai taipogi priskirtos naujos veiklos sritys tokios kaip aplinkosaugos, mokslo ir tyrimų bei regioninė politika.
1992 m. buvo pasirašyta Europos sąjungos sutartis, dar vadinama Mastrichto sutartimi. Mastrichto sutartis buvo lūžio taškas visoje Europos integracijos istorijoje. Su šia sutartimi ir gimė pats Europos Sąjungos terminas, kuris pakeitė Europos Bendrijų pavadinimą. Pačioje sutartyje teigiama, kad sutartis pažymi naują etapą, kuriant dar glaudesnę sąjungą tarp Europos tautų. Bendrai paėmus, Europos Sąjunga nebuvo naujas politinis ar ekonominis vienetas, kadangi Europos Bendrijų nariai tuo pačiu yra ir ES nariais. Taigi nepaisant pavadinimo, ši sutartis vis dėlto nesukūrė naujos sąjungos ar federacijos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas.
Praktiškai ES sutartis kartoja senus EB ekonominius bei socialinius tikslus ir tuo pačiu iškelia du naujus tikslus – sukurti ekonominę ir valiutų sąjunga bei įvesti Sąjungos pilietybę.
Mastrichto sutartis remiasi vadinamaisiais trimis ramsčiais. Pirmasis (ekonominis) ramstis apima nuostatas, kurios buvo įtvirtintos jau EEB, EAPB ir EURATOMO sutartimis. Kiti du ramsčiai – politiniai, kuriais remiantis kuriama politinė sąjunga. Antrasis ramstis – tai ankstesnis Europos politinis bendradarbiavimas, kuris ES sutartyje buvo išplėtotas į bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP), o trečiasis – policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose, kuris atsirado sukūrus vidaus rinką ir panaikinus sienų kontrolę.
Mastrichto sutartis įvedė tam tikras naujoves. Visų pirma, įvesta Europos sąjungos pilietybė, pagrindinės žmogaus teisės pripažintos bendru Europos teisės principu. Remiantis ankstesniais pasiūlymais, numatyti ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) pagrindiniai ypatumai ir įgyvendinimo tvarkaraštis; nutarta įvesti bendrus pinigus, pavadintus euru ir įsteigti Europos centrinį banką. Taipogi įvesti tam tikri pakeitimai sprendimų priėmimo procedūrose bei padaryti tam tikri instituciniai pokyčiai. Įsteigta nauja konsultacinė institucija – Regionų komitetas. Galiausiai numatyti bendrosios užsienio ir saugumo politikos tikslai, jos taikymo sritys ir priemonės bei bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse tikslai ir priemonės; nutarta įkurti Europolą (Europos Policijos ofisą). Nuo Mastrichto sutarties valstybės narės pradėjo bendradarbiauti tokiose srityse kaip švietimas, kultūra, teisingumas, vidaus reikalai, užsienio ir saugumo politika, užsienio pagalba ir viešoji sveikata. Taipogi buvo galutinai sukurta vieninga Europos rinka. Nepaisant tam tikro skepticizmo Europos Sąjungos atžvilgiu, vis naujos valstybės reiškė norą įstoti į Europos sąjungą. 1989 m. tokį norą oficialiai išreiškė Austrija, o neužilgo ir Malta, Kipras, Suomija, Norvegija ir Šveicarija. Po kelių mėnesių surengus referendumą, Šveicarija atsiėmė savo pareiškimą. Derybos dėl stojimo su Austrija, Švedija ir Norvegija prasidėjo 1993 m. Vis gi Norvegijoje surengtame referendume dėl stojimo į Europos sąjungą, 52,2 proc. rinkėjų balsavo prieš, taigi Norvegija taipogi atsisakė prisijungti prie Europos sąjungos. 1995 m. sausio 1 d. įvyko ketvirtasis plėtros etapas Europos sąjungoje. Prie Europos Sąjungos prisijungė Austrija, Suomija ir Švedija, papildžiusios Europos Sąjungos narių skaičių iki 15.
Tolesnei ES raidai įtakos turėjo 1996-1997 m. vykusi Tarpvyriausybinė konferencija (TK), kurią politikai pavadino antruoju Mastrichtu. Šioje konferencijoje ES lyderiai turėjo apžvelgti ta, ką 15- os valstybių sąjunga padarė iki šiol ir pasiruošti „istorinei misijai“ – priimti naujus narius ir Rytų Europos ir Viduržemio jūros regiono. Amsterdamo ES aukščiausiojo lygio susitikime (1997 m.) buvo baigta daugiau nei metus trukusi TK ir pasirašyta Amsterdamo sutartis(įsigaliojo 1999 m. gegužės mėn.), kuri pakeitė ir patobulino ES sutartį. Šioje sutartyje buvo numatytos pagrindinės reformos – prieglobsčio, vizų, imigracijos ir išorinių sienų kontrolės klausimai priskirti Bendrijos kompetencijai. Vis gi Amsterdamo konferencijoje nebuvo sugebėta išspręsti Europos Sąjungos institucijų ir vidaus klausimų, kurie buvo aktualūs ruošiantis plėtrai. Dėl šios priežasties 2000 m. buvo surengta Nicos konferencija. Ši konferencija turėjo galutinai atsakyti į klausimą, kaip išsiplėtusi Europos sąjunga galės efektyviai veikti. Tokiomis aplinkybėmis 2000 m. ir gimė Nicos sutartis, kuri turėjo paruošti kelią didžiausiai plėtrai visoje Europos sąjungos istorijoje. Nicos konferencijoje buvo nuspręsta dėl Komisijos dydžio ateityje, taipogi nuspręsta, kiek kokia valstybė turės balsų Ministrų taryboje išsiplėtus Europos Sąjungai (Lietuvai skirti 7 balsai). Taipogi buvo paskelbta Europos sąjungos Pagrindinių teisių chartija. Tai politinio pobūdžio dokumentas dėl pagrindinių žmogaus teisių. Iki tol Europos sąjunga praktiškai neturėjo kompetencijos šioje srityje. Chartija nustatė Europos piliečių politines, ekonomines ir socialines teises, taipogi Nicos tarpvyriausybinėje konferencijoje priimta deklaracija dėl ES ateities.
2002 m. yra svarbi data Europos sąjungos istorijoje, kadangi būtent tada pasirodė euro, bendro Europos sąjungos piniginio vieneto, banknotai ir monetos. Pats euras buvo įvestas anksčiau, 1999 m., bet jis buvo naudojamas tik valiutų biržose ir prekiaujant vyriausybių vertybiniais popieriais ir nebuvo naudojama grynuoju pavidalu. Daugelis euro banknoto piešinukų vaizduoja architektūros motyvus, daugiausia arkas ir tiltus, reiškiančius vienybę tarp Europos sąjungos tautų. Iš pradžių naujieji pinigai cirkuliavo apyvartoje kartu su nacionalinėmis šalių valiutomis, bet praėjus beveik dviems mėnesiams po jų įvedimo buvo išimti iš apyvartos. Kitas svarbus įvykis 2002 m. – Konvento dėl Europos ateities darbo pradžia. Konventas turėjo apsvarstyti Europos sąjungai svarbiausias reformas. Diskusija Konvente siekta įtraukti į diskusiją kuo daugiau dalyvių – išgirsti visuomenės grupių nuomones, tuo pačiu sumažinant atotrūkį tarp nacionalinės ir europinės politikos. Pagrindiniai klausimai, dėl kurių diskutuota Konvente buvo geresnis Europos Sąjungos kompetencijos nustatymas ir apibrėžimas, Sąjungos instrumentų supaprastinimas, demokratiškesnė, skaidresnė ir efektyvesnė Europos sąjunga. Svarbiausias rezultatas – Europos sąjungos Konstitucijos projekto parengimas, kuri yra būsimasis Europos sąjungos veiklos teisinis pamatas.
Kas yra Europos Sąjunga?
Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.
ES šiandien
Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.9 mln. kv. kilometrų, vienijanti 25 valstybes ir 455 milijonus gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.
Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas. Europos Sąjunga:
• siekia Vieningos Rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui;
• vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis;
• vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip: žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita;
• kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą eurą.

Tikslai
Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo “glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio” (Europos Sąjungos sutartis).
Kiti ES tikslai:
• skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;
• ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;
• stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;
• plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse;

Ypatumai
Europos Sąjunga nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi:
• ES teisės dominavimas prieš nacionalinę teisę. ES valstybės narės paklūsta ES privalomoms sutartims bei teisės aktams.
• Institucinės sąrangos unikalumas. Unikalumą apsprendžia tai, kad ES valstybės narės perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos ES interesus.
• Subsidiarumo principas. Visi sprendimai Europos Sąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, vadinasi nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui.
• Įvairovė ir pagarba kultūriniam savitumui. Europos Sąjungą sudaro 25 skirtingų kultūrų valstybės, kurių gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta savo religiją, turi specifinius nacionalinius ir kultūrinius tautos bruožus. Europos Sąjunga sudaro sąlygas šių kultūrų ir kalbų palaikymui ir skatinimui. Kiekvienas ES oficialus dokumentas yra verčiamas į dvidešimt oficialių ES kalbų.
• Rūpinimasis žmogumi. Visa Europos Sąjungos politika iš esmės yra orientuota į ES valstybių narių bei jų piliečių gerbūvio užtikrinimą. Žmogus, jo rūpesčiai ir interesai- svarbiausi ES siekiai. ES suformavo tvirtą socialinę politiką, orientuotą į paprastų žmonių interesų gynimą.
• Ekonominė, politinė, socialinė sanglauda. Europos Sąjungos politika orientuota į siekį sumažinti atskirų Europos Sąjungos valstybių ir regionų ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio skirtumus. Ekonomiškai silpni regionai remiami finansiškai siekiant vystyti jų ekonominį pajėgumą. Europos Sąjunga sanglaudą skatina per įvairius struktūrinius fondus, Europos investicijų fondą ir kitas finansų įstaigas.

Literatūra
1. Tomasz Panfil Europos Sąjunga. Viskas, ką turi apie tai žinoti, – Vilnius 2004
2. Richard McAllister Nuo Europos Bendrijos iki Europos Sąjungos: istorinė politinė apžvalga, – Vilnius 2000
3. Vitkus G. Europos Sąjungos enciklopedinis žinynas, – Vilnius 2002
4. Juknevičius A. Europos Sąjunga, – Kaunas 1999
5. http://europa.eu.int/abc/keyfigures/index_en.htm
6. http://www.ecb.int/ecb/history/ec/html/index.lt.html

Leave a Comment