TURINYS
ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………… 31. Sužalojimai cilindro ir sferos pavidalo daiktais…………………………………………………………. 41.1. Sužalojimai …………………………………………………………………………………………………. 41. 2. Sužalojimų faktoriai …………………………………………………………………………………….. 41. 3. Mechaniniai sužalojimai ……………………………………………………………………………….. 41. 4. Bukais daiktais padarytų žaizdų ypatybės ………………………………………………………… 52. Automobilių traumos ………………………………………………………………………………………………… 62.1. Sužalojimai susidūrus su pėsčiuoju ………………………………………………………………….. 72. 2. Sužalojimai pervažiuojant ratu ……………………………………………………………………….. 92. 3. Sužalojimai automobilio viduje ………………………………………………………………………. 102. 4. Sužalojimai iškritus iš automobilio ………………………………………………………………….. 122. 5. Kūno prispaudimas prie automobiliu prie kitų daiktų …………………………………………. 123. Apsinuodijimai narkotine medžiaga ……………………………………………………………………………. 133. 1. Nuodai ir apsinuodijimai …………………………………………………………………………………. 133. 2. Narkotiniai alkaloidai ……………………………………………………………………………………… 144. Staigios mirtys. Kvėpavimo sistemos ligos ……………………………………………………………………. 174. 1. Staigios mirties sąvoka ……………………………………………………………………………………. 174. 2. Staigios mirtys nuo kvėpavimo organų ligų ………………………………………………………… 17IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………………….. 19NAUDOTŲ ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………………………………………….. 20ĮVADASTeismo medicina – tai speciali, savarankiška medicinos mokslo šaka, nagrinėjanti medicinos ir biologijos klausimus, iškylančius teisinėje (tardymo, prokuratūros ir teismų) praktikoje, t.y. baudžia¬mosiose ir civilinėse bylose.Teismo medicinos mokslo žinios ir laimėjimai diegiami į teismo medicinos ekspertizės praktiką. Nė vieno nusikaltimo asmens svei¬katai, gyvybei arba dorovei negalima atskleisti be teismo medicinos ekspertizės.Teismo medicinos ekspertizes, paskirtas tardymo, prokuratūros arba teismo, daro teismo medicinos ekspertai – gydytojai arba kiti aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, užimantys teismo medicinos ekspertų pareigas. Atlikti teismo medicinos ekspertizių gali būti pa¬kviesti aukštųjų medicinos mokyklų dėstytojai, įvairių medicinos sri¬čių specialistai.Teismo medicina ir teismo medicinos ekspertizė glaudžiai susiju¬sios su daugeliu medicinos mokslų, pavyzdžiui, su patologine anato¬mija, patologine fiziologija, rentgenologija, traumatologija, akušerija ir ginekologija, chirurgija, terapija, pediatrija, venerologija, psichiatrija ir kt. Antra vertus, šių mokslų duomenys ir tiesiogiai, ir netiesiogiai naudojami teismo medicinos ekspertizei tobulinti.Iš juridinių disciplinų teismo medicinai labai svarbūs kriminalis¬tika, baudžiamoji ir civilinė teisė, baudžiamasis ir civilinis procesas bei kt. Teismo medicinos ekspertizės pagrindai, tvarka skiriant ekspertizę, eksperto teisės ir pareigos aptartos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, o atsakomybė už melagingą išvadą – Baudžiamajame kodekse. Remiantis šiais kodeksais, rengiami nuostatai, taisyklės bei normatyviniai aktai, reglamentuojantys teismo medicinos ekspertizių atlikimo tvarką.Teismo medicina ypač glaudžiai susijusi su kriminalistika. Teismo medicinos tarnybos struktūroje yra ir medicinos kriminalistikos laboratorija. Joje, naudojant fotografiją, rentgeno spindulius, elektrorentgenografiją ir kitus tyrimo metodus, identifikuojami ginklai, įrankiai arba daiktai, kuriais buvo padaryti su¬žalojimai. Teismo medicinos osteologijos laboratorijoje tyrinėjami ske¬letai, atskiri kaulai bei jų fragmentai ir identifikuojami neatpažinti la¬vonai.Pagrindiniai darbo uždaviniai:● apibūdinti sužalojimus cilindro ir sferos pavidalo daiktais;● detaliau išnagrinėti automobilių traumas ;● aprašyti apsinuodijimus narkotine medžiaga;● apžvelgti staigių mirčių priežastis;● pateikti šio darbo išvadas.1. SUŽALOJIMAI CILINDRO IR SFEROS PAVIDALO DAIKTAIS1. 1. Sužalojimai
Kūno sužalojimas, trauma (laesio) yra išorinio agento (me¬chaninio, fizinio, cheminio, biologinio, psichinio) sukelti audinių ir organų anatominiai arba fiziologiniai sutrikimai su vietine ir bendra organizmo reakcija.Tiriant sužalojimus teismo medicininiu požiūriu, reikia nu¬statyti: a) faktorių, kuris sukėlė sveikatos sutrikimą arba mirtį, b) priežastinį ryšį tarp šio faktoriaus poveikio ir esamo suža¬lojimo, c) kuo reiškiasi sveikatos sutrikimas, kokios jo pasekmės. Teismo medicinos ekspertas turi atkreipti dėmesį į sužaloji¬mo detales, kurios ypač domina tardymo ar teismo organus. To¬dėl visi sužalojimai turi būti atidžiai ištirti ir dokumentuoti, ap¬rašant ir nufotografuojant. Pažymima sužalojimo lokalizacija, forma, dydis, ašis, spalva, reljefas (patinimas, nelygumai), gylis, pašaliniai įtarpai, aplinkos savybės, kraujavimas ir jo pobūdis, gijimo žymės ir kitos savybės.1. 2. Sužalojimų faktoriaiSužalojimų faktoriai gali būti:● mechaniniai, t. y. įvairūs buki ir aštrūs daiktai bei įrankiai ir šaunamieji ginklai;
● deguonies badas dėl mechaninių priežasčių – pakorimas ar¬ba pasikorimas, pasmaugimas, prigėrimas ir kt.;● fiziniai – elektra, spindulinė energija, karštis ir šaltis, aukš¬tas ir žemas atmosferinis slėgimas;● cheminiai – įvairūs nuodai;● biologiniai – mikrobai ir jų toksinai;● psichiniai – baimė, išgąstis;● fizinių jėgų pertempimas, ypač didelis nuovargis.1. 3. Mechaniniai sužalojimaiMechaniškai žmones sužaloja įvairūs daiktai, judėdami erd¬vėje (mestas akmuo, važiuojanti mašina, smūgis peiliu, lekian¬ti kulka ar kitas judantis daiktas, susidūręs su žmogumi). Kartais atvirkščiai – daiktas stovi, o juda pats žmogus ir susižaloja, krisdamas ant žemės, atsitrenkdamas į sieną ir kt.Mechaniniai sužalojimai gana dažni ir labai įvairūs. Suža¬lojimo savybės priklauso nuo žalojančio daikto dydžio, jo svo¬rio, judėjimo greičio, susilietimo kampo ir kai kurių kitų są¬lygų. Iš sužalojimo galima spręsti apie žalojančio faktoriaus sa¬vybes.Reikia įsidėmėti, kad mechaniniai sužalojimai atspindi žalo¬jančio įrankio formą tais atvejais, kai judėjimo greitis yra pa¬lyginti nedidelis. Buki daiktai arba įrankiai smūgio vie¬toje suspaudžia audinius bei organus ir, kai viršijamas audinių elastingumas, juos sutraiško, perspaudžia; aštrūs daiktai savo smailiu galu ar aštria briauna perpjauna audinius. Tais at¬vejais teismo medicinos ekspertas, ištyręs sužalojimą, gali nu¬statyti sužalojusio įrankio formą. Kai žalojančio daikto judėjimo greitis palyginti didelis, sužalojimas atspindi jau ne daikto formą, o žymiai padidėjusią kinetinę energiją. Todėl šautinių su¬žalojimų savybės daugiausia priklauso nuo kulkos lėkimo grei¬čio, o ne nuo kulkos formos.1. 4. Bukais daiktais padarytų žaizdų ypatybėsBukų daiktų paviršiaus ypatumai tam tikru laipsniu atsispin¬di jų padarytuose sužalojimuose. Plokščiais plačiais daiktais (pvz., plyta, lenta, kirvio pentimi) padarytos žaizdos yra nelygiais kraš¬tais, kampuotos, kai kada su įplyšimais. Smogus plokščiu daiktu per apvalią kūno dalį (pvz., galvą), susidaro aiškūs žaizdos spin¬duliai.1 pav. Smūgių eilės nustatymas: 1 – smūgis, 2 – griuvimas (pagal A. Ponsoldą)Bukabriauniu daiktu (pvz., lentos briauna, plaktuku) pada¬rytoji žaizda atspindi daikto briaunos linijinę formą. Pažymėti¬na, kad tokios žaizdos vienas kraštas būna nuožulnus, o antras – sutraiškytas. Šios žaizdos gali priminti aštriais daiktais padary¬tas žaizdas, tačiau, atidžiai tiriant, visada jas galima diferenci¬juoti.Daiktai su sferiniu paviršiumi (pvz., apvalūs svarsčiai) pada¬ro netaisyklingos formos žaizdas, kurių centre audiniai labiausiai sutraiškyti ir nubrozdyti, o nuo centro į periferiją – nedideli įply¬šimai .Sferinį paviršių turinčiu daiktu arba įrankiu padarytų žaizdų kraštai centrinėje dalyje sutraiškyti, išplonėję, tarp jų audiniai dažnai būna pažeisti, o išoriniai kraštai su ovalo arba apskritimo formos nubrozdinimais .Cilindro formos daiktai (pvz., geležinės lazdos) paprastai pa¬daro neilgas, panašias į juostą žaizdas, kurių centre audiniai su¬traiškyti, o periferijoje – nubrozdyti .Cilindrinį paviršių turinčiu daiktu arba įrankiu padarytų žaizdų kraštai nelygūs, su įtrūkimais, kartais aptraiškyti, išplonėję (kuo didesnis cilindro skersmuo, tuo šie morfologiniai požymiai ryškesni), kraštų nubrozdinimo periferinės ribos nelygios, nežymimos, nubrozdinimo plotis kraštuose priklauso nuo cilindro skersmens. Kartais nuo smūgio cilindriniu daiktu susiformuoja dvi lygiagrečios žaizdos, kurios gali jungtis skersine žaizdos atkarpa (H forma) .Iš minėtų požymių dažnai galima atpažinti žalojančio įrankio paviršių. Tačiau prisimintina, kad neretai būna įvairių pereina¬mų formų daiktų. Visais atvejais reikia atidžiai ištirti žaizdą, jei galima – stereoskopiniu mikroskopu. Atkreiptinas dėmesys į smulkius intarpus, kurie labai padeda identifikuoti sužalojusį daiktą.
2. AUTOMOBILIŲ TRAUMOSTai dažniausiai teismo medicinos praktikoje pasitaikanti transpor¬to traumų rūšis. Žmogų gali sužaloti važiuojančio automobilio išorinės konstrukcijos, salono dalys, besisukantys ratai. Žmogus, suža¬lotas išorinių automobilio konstrukcijų, gali dar susižaloti atsitrenkda¬mas j kelio dangą. Sužalojimų pobūdis gana polimorfiškas: dauguma jų yra sužalojimai kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą žalojantį pa¬viršių (buferiu, kapotu, rėmu ir pan.), kiti sužalojimai padaromi su¬spaudžiant kūną (pervažiuojant ratu, prispaudžiant deformuoto salo¬no dalimis ir pan.). Kartais būna pjautinių sužalojimų (stiklo šukėmis) arba terminio poveikio sužalojimų užsiliepsnojus automobiliui.Automobilio trauma – tai visuma kūno sužalojimų, kuriuos ava¬rijų metu patiria vairuotojas, keleivis arba pėsčiasis. Galimi 5 auto-traumų padarymo būdai:● susiduriant su pėsčiuoju; ● pervažiuojant j j ratu (ratais);● susižalojant automobilio salone; ● iškrintant iš važiuojančio automobilio; ● prispaudžiant pėsčiąjį automobiliu prie kitų daiktų arba paviršių. Dažnai partrenktas automobilio pėsčiasis arba iš jo iškritęs kelei¬vis dar ir pervažiuojami.2. 1. Sužalojimai susidūrus su pėsčiuojuŠios rūšies autotraumos ypatybės labai priklauso nuo automobi¬lio rūšies – lengvasis ar sunkusis (sunkvežimis, troleibusas, autobusas).Skiriamos 4 pėsčiojo, susidūrusio su lengvuoju automobiliu, sužalojimo fazės (2-1 pav.):2-1 pav. Pėsčiojo, susidūrusio su lengvuoju automobiliu, sužalojimo mechanizmo schema● pirminis smūgis važiuojančio automobilio dalimis, dažniausiai buferiu arba sparnu;● kūno užmetimas ant kapoto, nes pirminis smūgis suduodamas● žemiau žmogaus svorio centro, esančio ties klubo sąnariu;● kūno nukritimas ant kelio dangos;● kūno čiuožimas kelio danga.
Pirmos fazės metu sužalojimų pobūdis priklauso …nuo automo¬bilio dydžio, greičio ir automobilio dalių, kuriomis buvo suduotas pir¬minis smūgis, aukščio nuo žemės paviršiaus. Dažniausiai tai būna prie¬kinis buferis. Jis sužaloja blauzdą, kelio sąnarį arba šlaunį. Būdingi nu¬brozdinimai, kraujosruvos, kartais žaizdos, o dažniausiai – skersiniai arba skeveldriniai blauzdikaulio, šeivikaulio arba šlaunikaulio, papras¬tai vienos pusės, lūžiai. Sužalojimai gali užfiksuoti žmogų traumavusio automobilio dalių formą bei matmenis, pavyzdžiui, lanko arba pus¬apskritimio formos kraujosruvos – žibintų, lygiagretūs nubrozdinimai – priekinės apdailos grotelių ir pan. Šių sužalojimų dydis, aukštis nuo žemės ir kiti ypatumai neretai padeda identifikuoti iš įvykio vietos pasitraukusį avarijos kaltininką (2-2 pav.).
2-2 pav. Automobilio detalių atspaudai ant drabužių
Smūgiuojant į kūno užpakalinį paviršių, kaklas staigiai persilen¬kia atgal ir neretai sužalojama stuburo kaklinė dalis (lūžta keterinės ataugos, plyšta raiščiai, galimas slankstelių išnirimas ir nugaros smegenų pažeidimas). Įsidėmėtina, jog pirminio smūgio metu stovinčio arba einančio žmogaus batų paduose susidaro slydimo žymės. Tai ly¬giagretūs, paviršiniai linijiniai pado medžiagos pažeidimai, kurie ne tik patvirtina, kad susidūrimo metu pėsčiasis buvo vertikalios padėties, bet ir padeda nustatyti smūgio kryptį.Antroje fazėje, kai kūnas užmetamas ant automobilio, paprastai sužalojamas liemuo ir galva: atsitren¬kiant į priekinio lango rėmą, gali bū¬ti sužalojami kaukolės kaulai, smege¬nys, šonkauliai, kartais – krūtinės ląs¬tos organai. Išdužus priekiniam stik¬lui, gali būti padaromos paviršinės pjautinės žaizdos veide arba kitose at¬virose kūno vietose. Kartais sužaloji¬mams būdingas žmogų traumavusio daikto kontūras, pavyzdžiui, apvali muštinė žaizda su skyliniu kaukolės kaulų lūžiu – atsitrenkus galva į varž¬tą, kuriuo pritvirtintas valytuvas.
Trečioje fazėje kūnas nukrinta nuo kapoto stabdant automobilį arba darant posūkį. Šios fazės sužalo¬jimų mechanizmas dvigubas – smūgis ir trintis į kelio dangą. Labiau¬siai sužalojama galva ir galūnės. Atsitrenkus priekiu, diagnozuojami susiliejantys odos nubrozdinimai ir paviršinės muštinės žaizdos atsiki¬šusiose veido dalyse, keliuose ir alkūnėse, kartais delnuose. Galimi kau¬kolės skliauto kaulų linijiniai lūžiai iki pamato kaulų, stipinkaulių lū¬žiai tipinėje vietoje, žastikaulio ir šlaunikaulio išnirimai arba net kakle¬lių lūžiai.Ketvirtoji fazė pasitaiko tik esant labai dideliam automobilio greičiui arba nuolaidžiai kelio dangai.Jei su pėsčiuoju susiduria sunkusis automobilis, antrosios suža¬lojimo fazės nebūna, nes pirminis smūgis būna aukščiau svorio centro ir kūnas nubloškiamas ant kelio dangos. Žmogus, parblokštas šonine sunkiojo automobilio dalimi, neretai dar ir pervažiuojamas (2-3 pav.).2-3 pav. Sužalojimų schema užvažiavus ant pėsčiojo lengvajam ir sunkiajam automobiliuiPirminio smūgio metu sužalojamos kelios kūno dalys. Tai pri¬klauso nuo kūno padėties ir žmogų traumavusių paviršių pobūdžio. Be to, dažnai diagnozuojami kūno bendro sukrėtimo požymiai (kraujosruvos tarpuplautyje, kepenų raiščiuose, inkstų ir blužnies vartuose, po epikardu arba žarnų pasaituose).2 .2. Sužalojimai pervažiuojant ratuAutomobilis gali pervažiuoti tik gulintį žmogų ir jeigu rato sker¬smuo didesnis už gulinčio kūno aukštį (pvz., Zaporožietis žmogų perva¬žiuoti gali ne visada). Sužalojimo mechanizmas sudėtingas, galima skirti net 5 jo fazes: ● smūgis ratu susiliečiant su kūnu; ● trynimas stumiant kūną ratu;● užvažiavimas, kurio metu audiniai trinami ir ištempiami (2- 4 pav.);● rato pervažiavimas per kūną – suspaudimas ir ištempimas;● antrinis kūno poslinkis į priekį (užkabinus automobilio dugnu arba stumiant užpakaliniu ratu).
2-4 pav. Rato užvažiavimas ant galūnės
Kiekvienai iš fazių būdingi saviti kūno sužalojimai, tačiau sun¬kiausi sužalojimai padaromi ketvirtoje fazėje, t.y. automobilio ratui suspaudžiant kūną. Dėl to kūno dalis (…galva, krūtinė arba pilvas), per kurią pervažiuojama, smarkiai deformuoja¬ma. Diagnozuojami kaukolės kaulų daugiaskeveldriai lūžiai, kartais gali atsiverti kaukolės dėžė ir sme¬genys per plėštinę žaiz¬dą išsiveržti išorėn. Gali būti abipusiai dvi¬gubi ir trigubi tiesiogi¬niai (priekyje) ir netiesioginiai (šonuose) šonkaulių lūžiai, sutraiškyti plaučiai ir širdis, dubens kaulų abipusiai vertikalūs lūžiai, gali atsiskirti sąvaržos ir kryžmens – klubo sąnariai, plyšti kepenys, žarnos ir pasaitai. Plyšus tarpvietei, gali iškristi vidaus organai. Pervažiavus pilvą ir krū¬tinę išilgai arba atvirkščiai, per susidariusius diafragmos plyšimus įvyksta vidaus organų dislokacija. Šių sužalojimų intensyvumas priklauso nuo automobilio svorio ir judėjimo greičio. Todėl lengvojo automobilio pervažiuoto žmogaus vidaus organai gali likti nesužaloti. Trečioje ir ketvirtoje pervažiavimo fazėje ištempti odos paviršiniai sluoksniai atsisluoksniuoja, padaromos plėštinės žaizdos krūtinėje arba pilve, kartais nuskalpuojami galvos dangalai. Tuo tarpu odoje dėl rato trynimo ir sąlyčio su kelio danga susidaro rato pločio nubrozdinimų ir poodinių kraujosruvų juostos, kuriose neretai atsispaudžia padangų, o kartais ir drabužių piešinys arba kišenių turinys. Ant drabužių dažnai užsifiksuo¬ja padangos piešinys (2 – 5 pav.).
2-5 pav. Padangos piešinys ant švarko nugaros
1. 3. Sužalojimai automobilio vidujeSužalojimų pobūdis ir stiprumas priklauso nuo autoįvykio pobū¬džio: ar susidūrimas įvyko su pėsčiuoju, ar su kitu automobiliu, ar su nejudria kliūtimi. Galimi trys susidūrimo variantai:
● frontalinis – automobilio ekipažas pasislenka priekin; ● šoninis smūgis – ekipažas pasislenka smūgio pusėn;● smūgis į automobilio užpaka¬lį – keleiviai pasislenka priekin(pvz., į priekį nukrinta kepurė).Galima skirti 2 sužalojimų pa¬darymo automobilio viduje fazes: at¬sitrenkimas į salono dalis ir suspaudi¬mas deformuoto salono dalimis.Kai susidūręs automobilis dar ir apsiverčia, salone esantys asmenys pa¬pildomai susižaloja atsitrenkdami i sa¬lono dalis, ypač jeigu nebuvo užsisegę saugos diržų. Kai, verčiantis automobiliui, keleiviai iškrinta pro atsidariusias dureles, galimi sužalojimai prispaudžiant automobiliu.Sužalojimų intensyvumas, be abejo, labiausiai priklauso nuo au¬tomobilio greičio. Vairuotojui ir keleiviams sužalojamos ne tos pačios kūno dalys, skiriasi ir sužalojimų ypatumai, todėl pagal sužalojimus neretai pavyksta nustatyti keleivių sėdėjimo vietas.Vairuotojo sužalojimai paprastai nebūdingi keleiviams. Dažniau¬siai vairuotojams padaromi tokie sužalojimai: atvira muštinė kampo formos žaizda kaktos dešinėje pusėje (nuo veidrodžio), muštinė žaizda smakre (nuo vairo panelio), plėštinės žaizdos tarp 1-o ir 2-o plaštakų pirštų bei pirštakaulių lūžiai (nuo vairo), taškinės kraujosruvos žastuose, šonkaulių kremzlių ir krūtinkaulio lūžiai, lanko arba juostos pavi¬dalo kraujosruvos pilvo viršutinėje dalyje (nuo vairo), vidaus organų, dažniau kepenų sužalojimai, kelio sąnario sužalojimai ir girnelės (daž¬niau dešinės) lūžiai (2-6 pav.).2-6 pav. Vairuotojo sužalojimų lokalizacija ir dažnumasVairuotojo dešiniojo bato pade gali atsispausti pedalo piešinys. Gali atplyšti kulnas bei rantas priekyje. Diagnozuojamos plačios krau¬josruvos paduose, rečiau – žaizdos, šokikaulio arba kulnakaulio lūžiai.
Keleiviams dažniausiai sužalojamas veidas. Diagnozuojami odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, muštinės, kartais pjautinės (jei išdaužti stiklai) žaizdos, uždari arba atviri girnelių, gūžduobių lū¬žiai, žastikaulių išnirimai, stuburo kaklinės (nuo per didelio atsilenkimo) arba juosmeninės dalių lūžiai, įvairaus pobūdžio vidaus organų sužalojimai (2-7 pav.).
2-7 pav. Kaklo sužalojimų automobilio viduje schema
Saugos diržai išgelbsti gyvybes daugeliui. Automobiliui važiuo¬jant iki 60 km/val., jie neleidžia kūnui pasislinkti į priekį. Važiuojant didesniu greičiu, kūno judesys sušvelninamas, tačiau nuo saugos diržo lieka juostų …pavidalo kraujosruvos. Pagal kraujosruvų lokalizaciją galima atskirti vairuotoją nuo priekinio keleivio: vairuotojo kraujosruva eina įstrižai nuo kairiojo peties dešiniojo kirkšnio link, o keleivio -nuo dešinio peties kairiojo kirkšnio link.Pastaruoju metu vis populiaresnės tampa kitos keleivių apsaugos priemonės – automatiškai prisipučiančios oro pagalvės, prasmenganti vairo kolonėlė, galvą fiksuojančios pagalvės.2. 4. Sužalojimai iškritus iš automobilioTokio pobūdžio automobilių traumų pasitaiko vežant keleivius atvirais sunkvežimiais. Dažniausiai iškrinta stovintys keleiviai, kai au¬tomobilis:a) staiga stabdomas – iškrintama į priekį per kabiną: kūnas juda į priekį, iš dalies sukasi ir krinta ant kelio dangos. Atsitrenkiama galva, paskui iš inercijos – liemeniu;b) staiga pakeičia judėjimo kryptį – stovintis keleivis atsitrenkia į bortą ir iškrinta atsitrenkdamas dažniausiai galva, kartais kojomis arba sėdmenimis;c) staiga padidina greitį – iškrintama per užpakalinį bortą.Iš lengvojo automobilio keleivis gali iškristi tiktai staigaus posū¬kio metu pro atsidariusias duris, jei būna neužsisegęs saugos diržo. Krin¬tant dažniausiai atsitrenkiama liemeniu.Sužalojimų intensyvumas daugiausia priklauso nuo automobilio greičio, nes kritimo aukštis nedidelis:● atsitrenkiant galva, atsiranda plačios kraujosruvos minkštuosiuose audiniuose, galimos plėštinės žaizdos, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiai, smegenų sužalojimai, stuburo kaklo dalies lūžiai, bendri kūno sukrėtimo požymiai;
● krintant ant sėdmenų – sėdynkaulių lūžiai, kompresinis stubu¬ro lūžis, kartais cirkuliarinis kaukolės pamato kaulų lūžis;● krintant ant kojų – pėdų ir blauzdų kaulų lūžiai, šlaunikaulių lūžiai gūžduobėse;● atsitrenkiant liemeniu – vienpusiai šonkaulių lūžiai, stuburo lū¬žiai ir vidaus organų sužalojimai.Visais atvejais galimi ir papildomi išoriniai nubrozdinimai, nes kūnas, atsitrenkęs į kelio dangą, ja dar ir slysteli.Kartais iškritęs iš judančio automobilio žmogus gali būti perva¬žiuojamas užpakaliniais ratais.2. 5. Kūno prispaudimas automobiliu prie kitų daiktųTokia autotrauma galima automobiliui, dažniausiai sunkvežimiui, važiuojant atbuline eiga.Sužalojimo mechanizmas susideda iš nedidelio pirminio smūgio ir suspaudimo. Sužalojimo intensyvumą lemia prispaudžiančios dalies plotas ir nukentėjusiojo padėtis. Jei automobilis nedidelis, sužalojimai mažesni – žaizdos, sutraiškyti audiniai, galūnių arba dubens kaulų lū¬žiai. Vidaus (pilvo) organai pažeidžiami retai. Prispaudus sunkiojo au¬tomobilio kėbulu galimi sunkūs, neretai mirtini, galvos ir krūtinės su¬žalojimai .3. APSINUODIJIMAI NARKOTINE MEDŽIAGA3. 1. Nuodai ir apsinuodijimaiToksikologija (gr. toxicon – nuodas) – mokslas apie nuodus. Medicininė toksikologija tiria nuodus ir jų veikimą gyvame or¬ganizme, ieško efektyvių apsinuodijimų diagnostikos, gydymo ir profilaktikos priemonių. Nors nuodai buvo žinomi jau gilioje senovėje, tačiau mokslinės toksikologijos pradžia laikoma XIX amžius, kai 1801 m. įžymus medikas J. Frankas išleido stambų toksikologijos vadovą. Rusijos eksperimentinės toksiko¬logijos pradininku laikomas Peterburgo Medicinos-chirurgijos akademijos teismo medicinos profesorius E. Pelikanas.Nuodų sąvoka yra sąlyginė, nes absoliučiai nuodingų medžia¬gų nėra. Ta pati medžiaga vienomis sąlygomis sukelia liguistus pakitimus, o kartais – net mirtį, gi kitomis sąlygomis gali būti visai nežalinga, net naudinga. Juk visa eilė vaistų, plačiai var¬tojamų medicinos praktikoje gydymui, yra ir stiprūs nuodai (pvz., strichninas, morfinas, arsenas). Antra vertus, daugelis medžiagų, be kurių žmogus negali gyventi,- vanduo, valgomoji druska,- tam tikromis sąlygomis gali sutrikdyti sveikatą, net sukelti mirtį.Pasak V. Smoljaninovo, nuodai tai medžiagos, kurios, pate¬kusios į organizmą ir mažais kiekiais, veikdamos cheminiu arba fizikiniu-cheminiu būdu, tam tikromis sąlygomis sukelia apsi¬nuodijimus.Apsinuodijimas yra sveikatos sutrikimas arba mirtis nuo patekusių į organizmą nuodų. Organizme pasigaminusių toksinų ar kitų medžiagų sukelti liguisti sutrikimai nevadinami apsinuo¬dijimais.Skiriami ūmūs, poūmiai ir lėtiniai apsinuodijimai. Pastarieji neretai susiję su žmogaus darbo arba buities sąlygomis.Pagal kilmę apsinuodijimai gali būti: a) buitiniai – dėl nelai¬mingo atsitikimo, savižudybės ar nužudymo; b) medikamentiniai – sumaišius arba netinkamai paruošus vaistus, skiriant juos netinkamomis dozėmis; c) profesiniai – susiję su darbo sąlygo¬mis ir saugumo technikos taisyklių pažeidimais pramonėje ir že¬mės ūkyje; d) įpratiminiai, arba toksikomanijos (alkoholizmas, morfinizmas ir kt.); e) apsinuodijimas sugedusiais arba netinka¬mais maisto produktais.Teismo medicinos ekspertas gali susidurti savo praktikoje su visomis apsinuodijimų rūšimis ir įvairiausiais nuodais, kurių skai¬čius nuolat didėja. Todėl reikia žinoti nuodingų medžiagų var¬tojimo būdus, veikimą ir metodus, įgalinančius įrodyti jų buvi¬mą žmogaus kūne.
3. 2. Narkoziniai alkaloidai
Apsinuodijimai narkoziniais alkaloidais taip pat dažni teis¬mo medicinos praktikoje. Alkaloidai yra augalinės kilmės, sudėtingos cheminės struktūros, stipriai fiziologiškai veikiančios medžiagos .Iš sudžiūvusio nepribrendusių aguonų galvučių skysčio gaunamas opijus, kuriame yra 20 alkaloidų. Žinomiausias jų yra morfinas ir jo dariniai, kurie plačiai naudojami medicinoje.Apsinuodijus opijaus alkaloidais, jaučiamas mieguistumas, pereinąs į gilų miega, susiaurėja vyzdžiai, išnyksta refleksai ir mirštama asfikcine mirtimi komoje. Mirtina morfino dozė 0,2-0,5 g.
Lavone, apsinuodijus šiuo ir kitais alkaloidais, būdingų požymių nėra. Alkaloidai randami chemiškai . La¬biausiai paplitęs yra opijus, kuriame yra apie 25 alkaloidai ir įvairių balastinių medžiagų. Žinomiausias yra morfinas ir jo dariniai. Medi¬cinoje vartojamas morfino hidrochloridas – tai blyškūs adatėlių pavi¬dalo kristalai arba balti, vandenyje lėtai tirpstantys kristaliniai milteliai. Panašiai kaip morfinas toksiškai veikia etilmorfinas, fenadonas, hidrokodonas, kodeinas, omnoponas, opiumas, promedolis, tekodinas. Apsinuodija dažniausiai savižudišku tikslu, ypač medicinos darbuotojai. Pasitaiko apsinuodijimų aguonos (Papaver somniferum) sėklomis. Su šlapimu išsiskiria maždaug pusė į organizmą patekusio morfino, o kita dalis suardoma kepenyse. Nedaug morfino patenka į skrandį ir plonąją žarną, o iš čia vėl pakartotinai jis rezorbuojamas. Morfinui jautresni vaikai, seni žmonės, sergantys ateroskleroze. Toksinė dozė – 0,006 g., švirkščiant po oda, LD parenteraliai – 0,1 – 0,3 g., pro burną -0,2 – 0,4 g.Apsinuodijimo morfinu klinika. Nervų sistema: euforija, dezorientaci¬ja (laiko ir… erdvės), galvos svaigimas, ūžimas ausyse, prakaitavimas; kartais motorinis neramumas, traukuliai, vėliau slopinimas, mieguistumas, analgezija, koma; vyz¬džiai labai susiaurėję, vėliau (hipoksijos metu, paprastai prieš mirtį) midriazė; raumenų hipertonija, vėliau ref¬leksų prislopinimas, arefleksija; hipotermija, šlapimo su¬silaikymas, kvėpavimo centro slopinimas. Kraujota¬kos sistema: odos hiperemija, vėliau cianozė, bra¬dikardija; kraujospūdžio padidėjimas, vėliau kolapsas. Kvėpavimo sistema: retas neritmiškas, Čeino- Stokso tipo kvėpavimas; plaučių edema, pneumonija; apsinuodijusysis nustoja kvėpuoti anksčiau, negu susto¬ja jo širdis. Virškinimo sistema: alkio jausmo išnykimas, sausumas burnoje, kartais vėmimas, vidurių užkietėjimas. Kiti pakitimai: kartais odos niežė¬jimas, išbėrimas. Koma gali trukti kelias dienas. Kartais ligoniai laikinai pagerėja (atgauna sąmonę, kvėpuoja), po to būklė vėl pablogėja ir galima mirtis.Gydymas. Reikia išvalyti virškinimo traktą. Skrandį plauti kalio permanganato tirpalu, vandeniu su anglimi, taninu (kelis kartus per dieną), į vandenį galima pridėti jodo tinktūros, kuri oksiduoja nuodus, forsuojama diu¬rezė. Jei didelė dozė morfino suleista į galūnę, tai proksimaliau suleidimo vietos uždedama timpa, į injekcijos vietą įšvirkščiama 1 mg noradrenalino su 20 ml fiziolo¬ginio tirpalo; vietiškai dedamas šaltis. Priešnuodis – nalorfinas, 0,5% tirpalo 1-3 ml leidžiama į veną, rau¬menis ar poodį kas 15-30 min., kol sunormalės kvėpa¬vimas ir ligonis atgaus sąmonę (iš viso ne daugiau kaip 0,04 g). Nalorfinas greitai pašalina kvėpavimo centro slopinimą. Leidžiama ir 0,1 % atropino 1 ml po oda, subecholino po 0,05 g į raumenis ar po oda. Naudoja¬mos priemonės sutrikusioms organizmo funkcijoms at¬statyti, svarbiausia – dirbtinis kvėpavimas. Šlapimo pūs¬lė kateterizuojama.Tiriant apsinuodijusiųjų opijatais lavonus, vidaus organuose apsinuodijimui būdingų požymių nenustatoma. Odoje gali būti dur¬tinių žaizdų ir randelių po injekcijų, randų sugijus abscesams. Chemi¬niam tyrimui iš injekcijų vietos imama poodinės ląstelienos ir šlapimo. Morfinas ir kiti alkaloidai lavone suyra negreitai. Nors iki 90 proc. preparato iš organizmo pasišalina per 3-4 paras, jo likučių, ypač šlapi¬me, kartais aptinkama ir vėliau.Kodeinas yra opijaus alkaloidas, vartojamas medicinos praktiko¬je ir toksikomanų. Teismo medicinos praktikoje mirtini apsinuodiji¬mo kodeinu atvejai reti.Kokainas yra gaunamas iš Pietų Amerikos augalo Erythroxylon Coca lapų. Medicinoje vartojamas kaip vietinės nejautros preparatas. Būdingi apsinuodijimo požymiai – psichinis ir motorinis susijaudini¬mas, pereinantis į slopinimą. Mirties mechanizmas asfiksinis. Mirtina dozė, leidžiant po oda, 0,2 – 0,3 g., į vidų – 1 – 1,5 g.Apsinuodijimo kokainu klinika. Nervų sistema: gera nuotaika, euforija, galvos skausmas ir svaigimas, midriazė, akių blizge¬sys, išverstakumas, pasunkėjusi kalba, neramumas, baimė, haliucinacijos, psichomotorinis sujaudinimas, hiperrefleksija, tremoras, kloniniai ir toniniai traukuliai, karš¬čiavimas, sąmonės pritemimas, slopinimas, koma, arefleksija, kvėpavimo centro slopinimas. Virškinimo sistema: gleivinių nejautra (vietinis poveikis), burnos ir ryklės skausmas, anoreksija, pykinimas, vėmimas, kolikų pobūdžio pilvo skausmai. Kraujotakos sis¬tema: blyški šalta oda, šaltas prakaitas, cianozė, dusulys, tachikardija, hipertonija, vėliau kolapsas. Kvėpa¬vimo sistema: dažnas paviršutinis, vėliau Čeino- Stokso kvėpavimas.Gydymas. Reikia išvalyti virškinimo traktą. Skrandį plauti į vandenį pridėjus kalio permanganato, tanino, anglies. Naudojamos priemonės sutrikusioms organizmo funkcijoms atstatyti.Marichuana (hašišas, anaša) yra haliucinogenas, kelių medžiagų miši¬nys, gaunamas iš indijinės kanapės – Cannabis indica (sativa). Svarbiausia veiklioji dalis – tetrahidrokanabinolis. Į organizmą marichuana patenka geriant, kram¬tant, rūkant atitinkamas medžiagas. Psichotomimetiškai ji veikia silpniau, negu LSD, meskalinas, psilocib…inas. Apsinuodijus marichuana, paprastai nemirštama. Pri¬klausomai nuo augalo dalies, MLD gali būti 2-10 g/kg.Apsinuodijimo marichuana klinika. Nervų sistema: gera savijauta, links¬ma nuotaika, euforija, juokas, greitas nuotaikos pasikei¬timas (nuo juoko iki verksmo), depresija; dėmesio, kon¬centracijos stoka, greita minčių kaita, sustiprėjęs libido; padidėjęs judrumas, lengvi judesiai; analgezija, ūžimas ausyse, midriazė; regėjimo haliucinacijos; spalvų, for¬mų, laiko dezorientacija (minutės atrodo valandomis, valandos – dienomis); nuo didelės dozės – slopinimas, vangumas, silpnumas, kliedėjimas, ataksija, kartais po¬linkis savižudybei, mieguistumas, stuporas. Kitos sis¬temos: burnos sausumas, apetito padidėjimas; bradi¬kardija ar tachikardija; konjunktyvų paraudimas; hipotermija. Sutrikimai trunka kelias valandas ir baigiasi miegu. Rūkomo preparato dūmams būdingas aštrokas kvapas, kuris gali palengvinti diagnostiką.Gydymas. Virškinimo trakto išvalymas, sutrikusių organizmo funkcijų atstatymas .Hašišas – tai plačiai paplitęs indiškos kanapės alkaloidas. Jis vadi¬namas labai įvairiai: marihuana, ganža, bang, kif, dagga, machangi, anaša, plan ir kt. Pagrindinis narkotizuojantis jo komponentas yra tetrahid-rokanabinolis. Apsinuodijimo kanabinoidais klinika panaši kaip ir ap¬sinuodijus opijumi. Morfologiniam vaizdui būdinga netolygi galvos smegenų pilnakraujystė su spazmais, pabrinkusios kraujagyslių siene¬lės, sumažėjęs mielino kiekis nervų skaidulų mielininiuose apvalkaluo¬se, apie kraujagysles matyti demielinizacijos ploteliai arba grūdėtas, su¬iręs mielinas. Didžiausi morfologiniai pokyčiai esti smegenų tilte, re¬gos gumbure, pailgosiose smegenyse ir smegenėlėse.Įrodyti, jog žmogus apsinuodijo hašišu, galima atlikus cheminį vidaus organų, kraujo ir šlapimo tyrimus.4. STAIGIOS MIRTYS. KVĖPAVIMO SISTEMOS LIGOS.4. 1. Staigios mirties sąvokaTeismo medicinos ekspertai tiria ne tik smurtinę, bet ir ne¬smurtinę mirtį, kuria būna mirę 30-50% visų tiriamų asmenų lavonų, o absoliučią daugumą sudaro asmenys, mirę staigia mirtimi.Staigi mirtis (mors subitanea), pasak M. Raiskio, yra nesmur¬tinės mirties rūšis; čia mirštama netikėtai ir greitai tariamos svei¬katos būklėje, todėl kyla smurto įtarimas. Taigi staigi mirtis vi¬sų pirma yra nesmurtinė; ji įvyksta tik dėl ligos. Todėl, nutren¬kus žaibui, paskendus ir visais kitais smurtinių mirčių atvejais, negalima vartoti staigios mirties termino.Antra, staigi mirtis įvyksta greitai. Tikslių laiko ribų nėra. Vienais atvejais žmogus numiršta per kelias sekundes ar mi¬nutes, o kitais atvejais, praslinkus kelioms, net 12-24 valan¬doms nuo susirgimo ar senos ligos paūmėjimo pradžios.Trečia, staigi mirtis įvyksta netikėtai, esant žmogui tariamai sveikam. Žmogus jautėsi sveikas arba apysveikis. Tokiu jį laikė aplinkiniai, nes jis nesikreipė į gydytoją, nesiskundė arba su jo nusiskundimais aplinkiniai buvo apsipratę. Ir netikėtai įvyksta katastrofa – mirtis. Todėl dažnai kyla smurto įtarimas, o visada mirties priežastis yra nežinoma. Kadangi išorinių sužalojimo žy¬mių paprastai nepastebima, išskyrus tuos atvejus, kai jie atsi¬randa dėl mirties aplinkybių, tai dažniausiai kyla nunuodijimo ar nusinuodijimo įtarimas.4. 2. Staigios mirtys nuo kvėpavimo organų ligųAntroje vietoje pagal dažnumą būna staigios mirtys nuo kvė¬pavimo organų ligų, o kūdikiai pirmaisiais amžiaus metais nuo šių ligų staiga miršta dažniausiai. Taip yra dėl kūdikių kvėpavi¬mo organų anatominių-fiziologinių savitumų. Mažas kūdikis kvėpuoja tik pro nosį, nes pro burną kvėpuoti nemoka. Nosies lan¬dų, gerklų, trachėjos ir bronchų spindis yra palyginti siauras, gleivinėje gausu kraujagyslių ir maža elastinių skaidulų. Todėl, esant uždegimui, kurie kūdikystėje dažnai būna virusinės kilmės, gleivinė greit išbrinksta, ir spindis susiaurėja.
Kūdikių plaučių elastinis audinys dar ne visiškai išsivystęs, todėl plaučiuose yra mažiau oro; be to, kūdikiai dar nemoka at¬sikosėti. Dėl viso to jie žymiai sunkiau perneša kvėpavimo takų uždegimus ir miršta palyginti ankstyvose jų stadijose. Ypač neatsparūs yra rachitu ir distrofija sergantys kūdikiai.Kūdikių lavonų teismo medicininis tyrimas turi būti itin ati¬dus, nes patologiniai pakitimai paprastai būna labai nežymūs. Virusiniai susirgimai paprastai pasireiškia nazofaringitais, tracheobronchitais, bronchiolitais ir peribronchitais, kurie nustatomi histologinio tyrimo metu.Makroskopiškai dažnai matomas tik nedidelis gleivinių pa¬raudimas ir pabrinkimas. Išsivysčius židininiam arba interstici¬niam plaučių uždegimui, plaučiai esti margi, vietomis subliūškę (atelektaziški), vietomis išsipūtę (emfizemiški). Vėlesnėse užde¬gimo stadijose galima pastebėti standesnės konsistencijos plote¬lius, kurių maži gabalėliai vandenyje skęsta. Kadangi staiga mi¬rusių kūdikių uždegiminius plaučių pakitimus žymiai sunkiau konstatuoti, negu suaugusių žmonių lavonuose, todėl rekomenduojamas rentgenografinis tyrimas ir plaučių piūvių atspaudai ant objektinių stiklelių, ieškant leukocitų ir bakterijų. Tiriant reikia atsiminti, kad kūdikiai gali mirti nuo apsinuodijimo vais¬tais ir kitomis medžiagomis, nes jie nekritiškai visa, ką radę, ima burnon. Todėl abejojant visada reikia siųsti organus teismo che¬miniam tyrimui.Suaugusieji, ypač pagyvenę žmonės, kartais staiga miršta nuo visą skiltį apėmusio krupinio plaučių uždegimo. Labai sumažėjus organizmo reaktyvumui, uždegimas gali nesukelti jokių simpto¬mų, ir ligonis staiga mirti dėl tiesioginio ūminio širdies nepakan¬kamumo. Taip staiga gali mirti ir žmonės, sergantys lėtinėmis plaučių ligomis, lėtiniu bronchitu, bronchektazija, bronchine astma, lėtiniu nespecifiniu plaučių uždegimu, pneumoskleroze, plaučių emfizema, kurios metu susidaro vadinamoji plautinė šir¬dis fcor pulmonale). Tada lavono tyrimo metu randama patolo¬ginių pakitimų plaučiuose ir dešiniosios širdies pusės išsiplėtimas bei hipertrofija.Asmenys, sergantys piktybiniais plaučių navikais bei plaučių tuberkulioze, staiga gali mirti, užspringdami krauju iš plaučių. Pavyzdžiui, 56 m. kolūkietis, daug rūkydavęs, grįžęs iš darbo, staiga pradėjo spjaudyti krauju. Kraujavimas pro burną didėjo, ir žmogus po 20 min. mirė. Teismo medicininio lavono tyrimo metu rastas pirminis broncho vėžys (caicinoma planocellulare), peraugęs stambią plaučių arterijos šaką. Toje vietoje buvo su¬sidariusi arterijos-broncho fistulė, iš kurios sunkėsi kraujas, ir žmogus staiga mirė nuo asfiksijos aspiruotu krauju .IŠVADOSIšanalizavus įvairius literatūros šaltinius, darytina išvada, kad tiriant sužalojimus medicininiu požiūriu, reikia nustatyti kokiu daiktu (įrankiu ar ginklu) nukentėjusysis sužalotas.Teismo medicinos ekspertas turi atkreipti dėmesį į sužaloji¬mo detales, kurios ypač domina tardymo ar teismo organus. To¬dėl visi sužalojimai turi būti atidžiai ištirti ir dokumentuoti, ap¬rašant ir nufotografuojant. Pažymima sužalojimo lokalizacija, forma, dydis, ašis, spalva, reljefas (patinimas, nelygumai), gylis, pašaliniai įtarpai, aplinkos savybės, kraujavimas ir jo pobūdis, gijimo žymės ir kitos savybės.Automobilio trauma – tai dažniausiai teismo medicinos praktikoje pasitaikanti transporto traumų rūšis. Galimi 5 auto-traumų padarymo būdai: susiduriant su pėsčiuoju, pervažiuojant j j ratu (ratais), susižalojant automobilio salone, iškrintant iš važiuojančio automobilio, prispaudžiant pėsčiąjį automobiliu prie kitų daiktų arba paviršių.Apsinuodijimas yra sveikatos sutrikimas arba mirtis nuo patekusių į organizmą nuodų. Organizme pasigaminusių toksinų ar kitų medžiagų sukelti liguisti sutrikimai nevadinami apsinuo¬dijimais.Pagal kilmę apsinuodijimai gali būti: a) buitiniai – dėl nelai¬mingo atsitikimo, savižudybės ar nužudymo; b) medikamentiniai – sumaišius arba netinkamai paruošus vaistus, skiriant juos netinkamomis dozėmis; c) profesiniai – susiję su darbo sąlygo¬mis ir saugumo technikos taisyklių pažeidimais pramonėje ir že¬mės ūkyje; d) įpratiminiai, arba toksikomanijos (alkoholizmas, morfinizmas ir kt.); e) apsinuodijimas sugedusiais arba netinka¬mais maisto produktais.Staigi mirtis yra nesmur¬tinės mirties rūšis. Antroje vietoje pagal dažnumą būna staigios mirtys nuo kvė¬pavimo organų ligų, o kūdikiai pirmaisiais amžiaus metais nuo šių ligų staiga miršta dažniausiai.NAUDOTŲ ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Garmus A., Kurapka E., Cėpla A. Teismo medicina. Vilnius, 2000. Lietuvos Teisės Akademija.2. Markulis J., Nainys J. Teismo medicina. Vilnius, 1969.3. Misevičius I. Ūminiai apsinuodijimai. Vilnius, 1975.