TURINYS
ĮVADASI LSDP ir LDP veikla revoliucijos laikotarpiu 1.1 Lietuvos socialdemokratų partija 1905 m. 1.2 Lietuvių (Lietuvos) demokratų partija 1905m. 1.3 LSDP ir LDP konkurencinė kovaII Didysis Vilniaus Seimas2.1 Lietuvių suvažiavimo organizavimas2.2 Didžiojo Vilniaus Seimo eiga2.3 Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmėIŠVADOSLITERATŪROS SĄRAŠAS
Įvadas
Konservatyvi ir šovinistinė Nikolajaus II ir jo aplinkos politika, kurios laikantis buvo vengiama didesnių politinių bei socialinių reformų ir taip siekiama beatodairiškai išlaikyti neapibrėžtą monarcho valdžios autokratizmą, taip pat Rusijos kariuomenės nesėkmė kare su japonais bei finansinė krizė sąlygojo 1905 m. demokratinės revoliucijos pradžią imperijoje. Revoliucijoje veikusių politinių jėgų minimali užduotis, siekis buvo apriboti caro valdžią, iškovoti Rusijos politinės (pilietinės) tautos atstovavimo organą, įvedant konstitucinę monarchiją, ir pasiekti, jog būtų suteiktos pilietinės teisės visiems Rusijos gyventojams.Nuo 1905 m. lietuvių klausymas Rusijos imperijoje atvirai iškilo kaip politinis, o tautinis judėjimas tapo masiškesnis ir visuomeniškai platesnis. Nuo tų metų veikla už politinį tautos savarankiškumą vis labiau plėtėsi. Šia prasme buvo ypač reikšmingi Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai, išreiškę lietuvių tautos valią ir pasiryžimą dėl Lietuvos politinės autonomijos. Punktas apie ją buvo įrašytas į visų politinių jėgų programinius dokumentus, juo vadovaujantis buvo organizuojama tautinė-kultūrinė ir politinė veikla.Lietuvoje veikusios dvi politinės partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvių (Lietuvos) demokratų partija – telkė bendraminčius, rengė politinius dokumentus, kuriuose kėlė socialinius, krašto autonomijos, pilietinių teisių reikalavimus. Socialdemokratai vasario mėn. pradėjo kviesti Lietuvos kaimų ir miestelių žmones į mitingus. Pavasarį lietuvius inteligentus į diskusijas ir pasitarimus ėmė telkti dar 1904 m. pabaigoje pasirodęs Petro Vileišio leidžiamas pirmasis lietuvių laikraštis “Vilniaus žinios”. Tuo metu į Lietuvą parvyko ir kai kurie užsienyje dirbę lietuviai inteligentai (tarp jų paminėtinas J. Basanavičius, grįžęs liepos 20 /08 01/), Rusijos ir kitų valstybių aukštųjų mokyklų studentai (pvz, Mykolas Biržiška).
Šio mano darbo tikslai būtų: 1) apžvelgti Lietuvos politinių partijų ( konkrečiai LSDP ir LDP, nes tuo metu jos buvo pagrindinės ir vienintelės partijos Lietuvoje. Tuo metu krikščionys demokratai tik pradėjo kurtis ir neturėjo aiškios savo programos, todėl jų ir nepriskirsiu prie tuo metu veikusių partijų) reakciją į susidariusią padėti prasidėjus demokratinei revoliucijai Rusijoje 1905 m.; 2) jų tarpusavio konkurencinę kovą; 3)bei apžvelgti Didžiojo Vilniaus Seimo pradžią, jo eigą ir jo reikšmę.Rašydamas šį darbą rėmiausi knygomis: Miknys R. Lietuvos demokratų partija 1902 – 1915 metais, taip pat Krupavičius A. Politinės partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla, Motieka E.1996. Didydis Vilniaus Seimas, bei straipsniais iš interneto bei žurnalo „Kultūros barai“.LSDP ir LDP veikla revoliucijos laikotarpiuLietuvos socialdemokratų partija 1905 m.
1905 m. pagrindiniai LSDP veikėjai buvo V. Sirutavičius, S. Kairys ir A. Janulaitis. Jie ir parengė LSDP 1905 metų Didžiajam Vilniaus Seimui. Buvo išspręsti nesusipratimai su PPS (1905 m.). Tais pačiais metais į LSDP priimta „Draugo“ organizacija ( su V. Mickevičiumi-Kapsuku). Susiformavo „autonomistų“ ir „federalistų“ pozicijos. Po Lietuvą buvo išplatintas „Lietuvos socialdemokratų partijos manifestas“, padaręs didelę įtaką žmonių nuostatoms atkurti Lietuvos valstybingumą, patiems tvarkyti savo krašto gyvenimą. Ši veikla nulėmė, kad Didžiajame Vilniaus Seime S. Kairys, atstovaujantis LSDP, tapo pagrindiniu vicepirmininku – dr. J. Basanavičiaus pavaduotoju, pasukusiu Seimo darbą principine kryptimi: atkurti Lietuvos valstybingumą su Seimu Vilniuje. Rusijos revoliucijos metais LSD partija buvo rimtas LD partijos varžovas ir konkurentas. Nors jos abi buvo nelegalios, tačiau socialdemokratai buvo geriau sutelkti, jie turėjo savo organizacijų ne tik miestuose, bet ir kaimuose. A. Tylos pateiktais duomenimis , provincijoje 1905 m. plačiausias jos organizacijų tinklas buvo Ukmergės, Šiaulių, Telšių ir kai kuriuose Užnemunės apskrityse. LSDP organizacijos, kuopelės aktyviai veikė – agitavo valstiečius, rengė mitingus, demonstracijas. Čia „socdemai“ rėmėsi ne tik savo atstovaujamu luomu – kaimo proletariatu (žemės ūkio darbininkais), bet ir vidutiniais ir net stambiais valstiečiais formuojant valstiečių vietinės savivaldos lietuviškus organus, demokratinant pradines mokyklas, t.y. paverčiant jas lietuviškomis. Vidutiniai ir stambieji valstiečiai, pats kultūringiausias kaimo elementas, lengviau už kitus sugebėjęs revoliucionizuotis, socialdemokratams buvo reikalingas įgyvendinant politinius-kultūrinius tautos išsivadavimo iš Rusijos priespaudos uždavinius, kuriuos 1905 metais jie laikė jei ne svarbesniais, tai bent vienodo reikšmingumo kaip ir kovos už darbinikų socialinės-ekonominės būklės pagerinimą. Todėl LSDP tapo įtakingiausia, veikliausia politine jėga Lietuvoje ir grasino LDP siekiams remtis valstietija.
1905 m. LSDP propogavo ne vien tik socializmo idėjas (visuotinė laisvė, lygybė, gerovė), kurios, beje, irgi buvo patrauklios iš socialinės priespaudos varžtų galutinai neišsivadavusiems valstiečiams, bet daug dėmesio skyrė tautinėms reikmėms: propogavo politinę Lietuvos autonomiją, demokratinę Lietuvos Respubliką, vietinę savivaldą, tautinę švietimo sistemą.Lietuvių (Lietuvos) demokratų partija 1905m.
Lietuvos demokratų partija (iki 1906 m. vadinosi Lietuvių demokratų partija) veikė 1902-1920 metais. LDP 1902 metų programoje reikalaujama etnografinės Lietuvos autonomijos, tačiau galutinis demokratų tikslas – nepriklausomybė. Tautiniai reikalavimai – lietuvių kalbos išlaikymas, jaunimo auklėjimas. Lietuvių kalba privalo turėti laisvą lotiniškomis raidėmis spaudą, viešose vietose ir įstaigose vartojama lietuvių kalba, dokumentai ir raštai rašomi lietuviškai. 1903 m. programoje buvo paskelbto trys pagrindinės gairės: nepriklausomybė, partijos bazė – politiniai kultūriniai reikalavimai, tikslo pasiekimas galimas tik kovos būdu. 1905 m. priimtos LDP programos idealas – „laisva, niekam nepriklausanti demokratiška Lietuvos Respublika su teisingu turtų padalinimu, suvienyta su kaimyniškomis demokratiškomis valstijomis federacijos ryšiais. Artimesnis partijos tikslas – plati demokratiška etnografiškos Lietuvos autonomija su seimu Vilniuje, be skirtumo tautos, tikėjimo ir lyties“. 1905 m. įvykiai LDP užklupo netikėtai ir visiškai jiems nepasiruošusią nei organizaciniu, nei politiniu (programiniu) atžvilgiu. Naujomis sąlygomis organizacinės partijos problemos dar labiau paaštrėjo, iškilo partijos likimo klausimas. Pagrindinė krizės priežastis ta, kad buvo per daug abstraktūs partijos organizaciniai principai, galioję tik popieriuje, bei programos stoka.Karšti 1904 m. ginčai dėl programos, veikimo dar labiau suaktyvėjo. Kilo klausymas: ar, pasinaudojus caro valdžios pozicijų silpnumu, reikalauti geresnių, palankesnių sąlygų tautinei-kultūrinei veiklai ir „revoliucijos“ keliu stiprinti tautinį indentitetą, ar, jungiantis su visomis prieš Rusijos priespaudą pakilusiomis tautomis, per revoliucinę kovą gauti politines laisves, garantuojančias tautos egzistenciją. Polemika paspartino dviejų grupių atsiradimą pačioje partijoje: radikaliųjų, arba jaunųjų, ir nuosaikiųjų, arba senųjų. Vidurio tarp radikaliųjų ir nuosaikiųjų ieškojo J.Vileišis, kurio veiksmuose J. Bagdonas įžvelgė autokratiškumo siekį, o straipsniuose – demokratinės dvasios stygių.
Dėl idėjinio skilimo partija kurį laiką balansavo ant prarajos krašto.1905 metais besiformavusios demokratų politinės-socialinės koncepcijos šerdis buvo Lietuvos politinės autonomijos reikalavimas. Kaip ir 1902-1904 m., šios autonomijos branduoliu ir toliau tebebuvo laikoma etnografinė Lietuva, bet pati autonomijos formuluotė tapo konkretesnė, aiškesnė. Demokratai, vildamiesi, jog revoliucijos įvykiai pakeis Rusijos imperijos valdymo tvarką, padarys ją konstitualizuota ir demokratiškesne, pirmą kartą oficialiai iškėlė, kaip ankščiau jau buvo padariusi LSDP, Lietuvos santykiuose su kitomis Rusijos imperijos tautomis federalizmo principą. Pats autonomijos reikalavimas buvo siejamas su valsčių, miestų, apskričių valdymo politine demokratine organizacija, decentralizacija, žodžio, spaudos, susirinkimų, tikėjimų, draugijų ir streikų laisvė, asmens ir namų neliečiamybė, visų lygybė prieš įstatymą.Nauja ir ypač svarbu buvo tai, jog demokratai, 1905 m. tikslindami Lietuvos politnės autonomijos formuluotę ir ieškodami būdų jai įgyvendinti, galutinai iš savo programos išbraukė nacionalizmo apraiškas ar galimybes joms atsirasti. Jie, formuluodami lietuvių pilietinės tautos tapsmo, Lietuvos valstybingumo koncepciją, ėmė remtis pilietiniu, o ne tautiniu veiksniu, kaip labiausiai atitinkančiu LDP gintus demokratinius principus. Taigi LDP vienokio ar kitokio Lietuvos valstybingumo planus tiesiogiai siejo su Lietuvoje gyvenančių tautų bendrų politinių interesų atsiradimu ir dėl to prasidedančiu naujos lietuvių politinės (pilietinės) tautos formavimusi. Todėl pasikeitė partijos pavadinimas. Vietoj senojo „Lietuvių…“ atsirado „Lietuvos demokratų partija“. Tačiau tai nebuvo labai nauja, nes 1905 m. vasarą teritorinės, o ne tautinės organizacijos pobūdį partijos pavadinime įtvirtino šeštasis LSDP suvažiavimas. Tiek pastaroji, tiek ir LDP, keisdamos pavadinimą, turėjo ir praktinių išskaičiavimų. LDP, matyt, tikėjosi palengvinti savo kaip politinės organizacijos funkcionavimą, jeigu pavyktų užsitikrinti platesnių visuomenės sluoksnių paramą .LSDP ir LDP konkurencinė kova
Po Kruvinojo sekmadienio (1905 m. sausio 22 d.), aštrėjant politinei padėčiai imperijoje, LDP, priešingai LSDP, iki pat kovo mėn. viešai nepasirodė. Pavyzdžiui, socialdemokratai jau sausio 25 d. savo vardu išleistame manifeste atvirai pasisakė už caro valdžios nuvertimą, tautinės priespaudos panaikinimą, reikalavo suteikti politines laisves, įvesti konstituciją ir pareiškė, jog Lietuva, kaip ir Lenkija, Suomija, Ukraina, valstybiškai tvarkytis turėtų pati. Tuo tarpu demokratai aiškios pozicijos neturėjo.
1905 m. balandžio mėn., politinio ceitnoto aplinkybėmis, LDP „Ūkininke“ paskelbė atsišaukimą „Lietuviai, neapsileiskime“. Jo autorius P. Višinskis, norėdamas suderinti partijos radikalų ir nuosaikiųjų požiūrį, atsišaukime išdėstė poziciją, kuri buvo labai neaiški, nenuosekli ir netgi prieštaringa. Partijos vardu buvo reikalaujama užbaigti karą, sutrumpinti tarnavimo laiką kariuomenėje, lietuviams tanauti Lietuvos teritorijoje. Buvo reikalaujama panaikinti Lietuvos žemių kolonizaciją, leisti valstiečiams laisvai pirkti žemės ūkius, nemokėti išperkamųjų mokesčių, sulyginti bajorų, miestiečių ir valstiečių teises taisant kelius, įvesti lietuvių kalbą į administracines įstaigas, leisti lietuviams katalikams tarnauti valdžios įstaigose, Rusijos pavyzdžiu įvesti vietinę savivaldą, taip pat žodžio, spaudos, susirrinkimų, žmogaus teisių laisvės ir Lietuvos autonomijos.LSDP vadai, tuomet siekę stiprinti socialdemokratų pozicijas Lietuvos politiniame gyvenime, suskubo panaudoti atsišaukimo turinio neaiškumus griežtai LDP kritikai. LDP buvo apibūdinta ne kaip revoliucinę, į respublikos valdymo formą orientuotą, bet kaip į konstitucinės monarchijos trokštančią, labai nuosaikiai reformistinę partiją, kuri palieka carą, nenorėdama atimti jam sosto, rūpinasi turtingųjų reikalais. Atsišaukimo kritikos apibendrinimas buvo negailestingas: „Demokratai“ programos neturi […] išsižadėjo nepriklausomos Lietuvos […]. Toks politinio konkurento išpuolis privertė labai sunerimti LDP ir skatino ją aiškiau formuluoti garsinamas partijos politines nuostatas, pagyvinti praktinę veiklą tarp ūkininkų.Pažymėtina, kad demokratai, jausdami už savo nugaros nuolatinio konkurento šešėlį, nepasidavė jam veiklos būdų, priemonių ir taktikos požiūriu, nors atrodė, jog, norint atlaikyti šią konkurenciją, būtina tai padaryti. Jų veiklai, priešingai nei socialdemokratų triukšmingunui, dažnai išoriniam kovingumui, ir toliau buvo būdingesnis įprastas varpininkams „akademizmas“, fundamentalumas, besiremiantis objektyviu situacijos vertinimu, realių jėgų ir galimybių apskaičiavimu. Ypač tai buvo būdinga veiksmams, atualinantiems Lietuvos politinės autonomijos klausimą.Po pirmosios nesekmės demokratų politiniai žingsniai buvo labai kryptingi: Lietuvos politinės autonomijos, Steigiamojo Seimo Vilniuje sušaukimo idėjos, politinių ir asmens laisvių, vietinės savivaldos, tautinės mokyklos, išperkamųjų mokesčių, natūrinių prievolių panaikinimo reikalavimų propaganda. Besirutuliuojant 1905 m. įvykiams aiškėjo, jog Lietuvos politinių jėgų pastangos turi būti nukreiptos į visų carizmu nepatenkintų sluoksnių telkimą. LDP bandė čia pritaikyti kiek modifikuotą tautinės vienybės idėjos laikų patirtį – koordinaciniam darbui stengėsi suburti apie save visų pirma demokratinių nuostatų lietuvių inteligentus ir rasti dar vieną nišą savo veiklai naujomis sąlygomis. Deja, kaip tik šios veiklos metu labiausiai ir išryškėjo LDP ir LSDP nesutarimai, netgi priešiškumas.LDP iniciatyva 1905 m. balandžio 7 d. Vilniuje sušauktas lietuvių demokratinės inteligentijos susirinkimas minėtų lūkesčių nepateisino. Dauguma dalyvių buvo Vilniaus LDP kuopos nariai ir tik vienas kitas socialdemokratas. Susirinkimo nutarimai buvo labai politiški, kvalifikuoti parengti ir rodė puikų demokratų politinės padėties suvokimą. Glaustame tekste nuosekliai buvo išdėstyti aktualiausi Lietuvos poreikiai: baigti karą, sušaukti steigiamuosius susirinkimus Peterburge (Rusijos valstybei) ir Vilniuje (etnografinės Lietuvos), pastarojo atstovus renkant demokratiškai. Delegatams išrinkti kaip būtinos sąlygos buvo nurodytos asmens ir piliečio demokratinės laisvės, visų tautų, tikėjimų ir luomų lygybė, kurią turėjo garantuoti įstatymai. Etnografinės Lietuvos valdžios pagrindu turėjo tapti autonomija su seimu Vilniuje.Vėliau LDP bendram darbui kvietė prisijungti LSDP, tačiau pastarieji su silpnėjančiu politiniu konkurentu buvo linkę ne bendradarbiauti, o pasiruošę, progai pasitaikius, smogti jam naujus smūgius. Socialdemokratų akimis, LDP buvo generolas be armijos, t.y. dėl jos silpnų ryšių su ūkininkais mažai ką galinčia nuveikti partija.Didysis Vilniaus Seimas
Lietuvių suvažiavimo organizavimas
Carinės valdžios galios revoliuciniam judėjimui prasidėjus nuolat menko. Viena iš negausių atsargių caro Nikolajaus II politinių nuolaidų buvo Spalio 17-osios (10 30) manifestas, kuriame jis pabrėžė Rusijos žmonėms suteikiąs demokratines laisves. Šis dokumentas tapo paskata Lietuvos visuomenei susiburti suvažiavime ir jame aptarti svarbiausius socialinius, kultūrinius ir politinius klausimus. Vis dar tebesiginčijama, kas buvo Lietuvių suvažiavimo idėjos autorius – faktinis „Vilniaus žinių“redaktorius Jonas Kriaučiūnas ar šio laikraščio ideologu vadintinas Jonas Basanavičius, abu yra įvardiję svarių savas versijas įrodančių argumentų. Yra žinoma, kad jiedu ir Petras Vileišis “Vilniaus žinių” redakcijoje spalio 18 (10 31) apsvarstė galimybes surengti tokį suvažiavimą. Jau tą pačią dieną redakcijoje įvykusiame inteligentų susibūrime buvo išrinktas 15 asmenų Organizacinis komitetas, kuris ėmė rūpintis būsimuoju suvažiavimu. Komitetui vadovavo Jonas Basanavičius, greit truputį pakitus jo sudėčiai į šią grupę įėjo ir būsimieji signatarai Antanas Smetona, Jonas Vileišis (taip pat pastarojo broliai Petras ir Antanas, Felicija Bortkevičienė, Povilas Višinskis, Jonas Jablonskis, Jonas Kriaučiūnas, Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis). Jiems neretai talkindavo komitetui nepriklausę Donatas Malinauskas, Vladas Mironas ir kiti bendraminčiai (iš viso apie 50 žmonių). Organizacinio komiteto ir jo pagalbininkų pastangomis pavyko gauti neoficialų caro valdžios atstovų leidimą surengti suvažiavimą, Miesto salės rūmų patalpas šiam lietuvių susibūrimui. Be to, susitarta dėl kultūrinės programos suvažiavimo dalyviams, atvykusiųjų apgyvendinimo. Pranešimas apie numatomą renginį ir kvietimas į jį paskelbti “Vilniaus žinių” laikraštyje. Į suvažiavimą kraštiečius kvietė įvairių politinių pažiūrų iš Vilniaus sugrįžę arba visuomeniškai aktyvūs vietos inteligentai. Jame buvo laukiami įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo, visų socialinių sluoksnių lietuviai ir kiti Lietuvos politinei ateičiai neabejingi žmonės. Kai kur atstovai į suvažiavimą buvo renkami. Tokie lygūs ir tiesioginiai, bet nevisuotiniai ir neslapti valsčiaus, parapijos arba vietovės atstovų rinkimai vyko mitinguose ir demonstracijose, pamaldų arba turgaus dieną. Kitur vietos žmonės paragindavo į suvažiavimą vykti vietos inteligentus, garbiausius žemdirbius, aktyviausius mitingų ir demonstracijų dalyvius.
Atsišaukimas visuomenėje susilaukė didelio pasisekimo. Visi suprato, kad suvažiavimas – tai Seimas. Jis taip ir buvo pavadintas. Lietuvos žmonės suprato, kad Seimas išspręs visus jų reikalus ir lūkesčius. Į Seimą iš visų Lietuvos vietovių išrinktos teisėtos delegacijos, kurios turėjo aiškius ir konkrečius reikalavimus. Paskirtą dieną, gruodžio 4 d. suvažiavo į Vilnių apie 2000 delegatų. Su vilniečiais delegatais jų buvo apie 2300. Seimas posėdžiavo dvi dienas, darbą baigė gruodžio 6 d. Seimo prezidiumą išrinko iš šių asmenų: Dr. J. Basanavičius (nuo nepartinių), A. Smetona (nuo demokratų), S. Kairys (nuo socialdemokratų), kun. prof. Būčys (nuo kunigų), J. Stankūnas (nuo ūkininkų). Seime dalyvavo ir lenkiškai kalbantieji darbininkai, buvo atstovaujama ir Lietuvos žydų darbininkija. Seimą sveikino Prūsų Lietuvos atstovas J. Vanagaitis, kuris reiškė viltį, kad Mažoji Lietuva ateityje turės susijungti su Didžiąja Lietuva.Didžiojo Vilniaus Seimo eiga
Lietuvių suvažiavimas vyko lapkričio 21–22 (12 04–05) d., pirmadienį ir antradienį. Bet jau penktadienį, lapkričio 18 (12 01) d. į Vilnių ėmė plūsti jo dalyviai. Lietuvių tautos atstovų gausa nustebino ir miesto gyventojus, ir suvažiavimo rengėjus. Juk tauta atsiliepė į raginimą susiburti, kuris buvo pradėtas rimčiau svarstyti tik prieš mėnesį, o visuomenei paskelbtas prieš tris savaites. Į suvažiavimą susirinko apie du tūkstančius žmonių iš visos Lietuvos. Tarp jų buvo ne tik lietuvių inteligentijos atstovų, stambiųjų ir vidutinių, bet ir smulkiųjų valstiečių, bežemių, samdinių, miesto darbininkų, tarnaičių. Be to, atvyko Lietuvos bajorų, katalikų dvasininkų. Sulaukta atstovų iš Rusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Mažosios Lietuvos. Suvažiavimas vyko gana trumpai – tik dvi dienas. Buvo surengti keturi posėdžiai. Jo prezidiumo išrinkimas ir programos patvirtinimas, vėliau vykusios diskusijos ir paskutiniame posėdyje priimti nutarimai – nuolatinio kompromiso rezultatas. Pavyko susitarti, kad suvažiavime būtų svarstomi šie klausimai:
1) aptarta politinė padėtis Rusijoje ir Lietuvoje; 2) išnagrinėta Lietuvos autonomijos idėja ir įvardyti jos pasiekimo būdai; 3) apsvarstyti žemės, valsčių ir mokesčių klausimai; 4) apsispręsta dėl Lietuvos mokyklų ateities; 5) priimta suvažiavimo rezoliucija. Į suvažiavimo prezidiumą išrinkti skirtingų politinių ir socialinių grupių atstovai: nepartinis nuosaikių dešiniųjų pažiūrų Jonas Basanavičius, socialdemokratas Steponas Kairys, Lietuvių demokratų partijos narys Antanas Smetona, valstiečių atstovas karininkas J. Stankūnas ir krikščionis demokratas kunigas Pranciškus Būčys. Remdamiesi šaltiniais, tyrinėtojai yra užfiksavę, kad suvažiavime per dvi dienas buvo pasisakyta ne mažiau, nei šimtą kartų. Kalbėjo įvairių socialinių sluoksnių ir politinių pažiūrų lietuviai, taip pat ir smulkiųjų valstiečių, tarnaičių atstovai, tautietis iš Mažosios Lietuvos, keletas kitų Lietuvoje gyvenusių tautybių žmonių – lenkų, žydų. Drauge su kitais bendraminčiais suvažiavime dalyvavo ir ne mažiau, nei devyni būsimieji 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai. Būsimasis nepriklausomybės akto signataras, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona pirmininkavo daliai pirmojo ir antrajam posėdžiui. Būtina pabrėžti, kad II posėdis buvo bene svarbiausias suvažiavime – jame aptartas Lietuvos autonomijos klausimas. A. Smetona šiame posėdyje kalbėjo net keturis kartus. Jis parėmė krašto autonomiją, ragino autonominės Lietuvos teritorijos ribas nustatyti demokratiniais rinkimais. Kartu su kitais prezidiumo nariais A. Smetona rengė suvažiavimo nutarimus. Patys veikliausi suvažiavimo dalyviai – Jonas Basanavičius ir Steponas Kairys. Šie du politikai Lietuvių suvažiavime buvo dviejų – kairiųjų ir dešiniųjų – politinių pažiūrų šalininkų grupių lyderiai. Šie idėjiniai oponentai, siekdami suvažiavimo dalyvių darnos, sklandžios jo eigos ir sėkmingo nutarimų priėmimo, prezidiume veikė drauge. Joną Basanavičių galime vadinti Organizacinio komiteto, o vėliau ir suvažiavimo siela, neoficialiu suvažiavimo pirmininku (joks oficialus vadovas nebuvo išrinktas). Jo veikla lietuvių susibūrime – nuosekli tautinės visuomeninės ir kultūrinės veiklos tąsa. Diskusijoje dėl Lietuvos autonomijos J. Basanavičius daug dėmesio skyrė teisiniam krašto savivaldos pagrindimui. Jis ragino remtis faktu, jog daugelis krašto žmonių – lietuviai, dauguma jų dar nepamiršę gimtosios kalbos, bet pabrėžė ir istorinę Lietuvos praeitį. Šis lietuvių politikas, pirmininkavęs didžiajai daliai pirmojo posėdžio, o vėliau ir paskutiniam, ketvirtajam, savo nuostatas perteikė visuose. Jo pasisakymai suvažiavime buvo svarbi atsvara radikaliems kai kurių socialdemokratų reikalavimams. Po suvažiavimo, kai prasidėjo represijos prieš suvažiavimo dalyvius, J. Basanavičiui teko kuriam laikui išvykti į Peterburgą. Grįžęs į Lietuvą jis turėjo kurį laiką slapstytis Kaune ir jo apylinkėse. Ir tuomet jis neatitolo nuo tautinės visuomeninės veiklos. Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmėŠiame Seime po ilgų ginčų vienbalsiai priimti nutarimai: – panaikinamas 1795 metais įvykdytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalinimas;– Seimo nutarimai įsigalioja Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijose;– Šių gubernijų žemės yra etninės Lietuvos žemės;– Maskvos prašoma Lietuvai sutekti autonomiją; – Toliau priimti nutarimai ir apie padėtį Lietuvoje ir Rusijoje, apie būdus atsikovoti ir įtvirtinti laisvę, apie savivaldą valsčiuose, mokyklas ir bažnyčią;– Didžiausiu Lietuvių tautos priešu įvardijama Rusijos (Maskovijos) Vyriausybė;– Jonas Basanavičius prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusias raudono lauko vėliavas, LDK vėliava atrodė nepriimtina. Kiti Seimo nariai nepritarė LDK vėliavos atkūrimui vien todėl, jog Vytis raudoname lauke visada buvo laisvos valstybės vėliava, o ne autonominio krašto ženklas. Todėl nuo vėliavos atkūrimo buvo susilaikyta. Didžiausia Seimo reikšmė buvo pačiai lietuvių visuomenei. Seime deklaruotas Lietuvos autonomijos siekimas reiškė, kad subrendo nauja karta, pasiryžusi pati lemti savo likimą. Reikalavimas prie šios autonomijos prijungti lietuvišką Suvalkų guberniją žymėjo etnopolitinį Lietuvos atsiribojiomą nuo Lenkijos.DVS ir tautinės revoliucijos laimėjimai buvo dideli: pradinėse mokyklose leista dirbti mokytojams lietuviams, lietuvių kalbą leista dėstyti kaip atskirą dalyką, laisvesnė tapo spauda, leista steigti įvairias ekonomines ir kultūrines draugijas, miesto darbininkai gavo teisę įkurti savo pofesines sąjungas, liautasi persekioti dėl tikybos ir kt. Taigi galima konstatuoti, kad Seime formavosi naujos demokratinės tradicijos.Kartu tai buvo pirmosios parlamentarizmo užuomazgos, kurios leidžia teigti, kad jau 1905 m. Seime lietuvių tauta išreiškė savo valią. Seimo reikšmė lietuvių akyse išaugo dar ir dėl to, kad jis, buvęs pirmasis, taip ir liko vienintelis. Nei 1906, nei 1907 m. nieko panašaus į Seimą sušaukti nepavyko.
IšvadosLietuvių tautinio išsivaduojamojo judėjimo siekis ginti tautos teises plėtojosi su analogiškais lenkų, latvių, estų, ukrainiečių, gudų, Užkaukazės bei kitų Rusijos imperijos engiamų tautų siekiais. Tautinių judėjimų intencijos atblokšti despotiškas Rusijos patvaldystės užmačias kirto į pačią autokratinio režimo šerdį ir kartu su rusų demokratinių sluoksnių plėtojamomis akcijomis diegė ir ugdė Rusijos imperijoje liberalizmo idėjas, skelbė politinę tautų lygybę, reikalavo parlamentinės partijų kovos forma spręsti skirtingų visuomenės sluoksnių konfliktus ir nesutarimus.Didžiausias lietuvių tautinio išsivaduojamojo judėjimo indėlis demokratizuojant autokratinį carinės Rusijos režimą – politiniai 1905-1907 m. revoliucijos Lietuvoje reikalavimai, paskelbti Didžiojo Vilniaus Seimo, susirinkusio 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis (pagal senąjį kalendorių lapkričio 21-22 d.), nutarimuose. Pareikalauta Lietuvai autonominės savivaldos, potencialiai slėpusios būsimos nepriklausomybės idėją. Pareikalauta visuotino, lygaus, tiesioginio, slapto, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo, balsavimo teisės. Pareikalauta lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime, lietuviškų pamaldų bažnyčiose, lietuviškų mokyklų. Apžvelgęs Lietuvos partijų, LDP ir LSDP, veiklą revoliucijos laikotarpiu, pastebėjau, kad šios partijos nesugebėjo kartu siekti bendro tikslo. Tarp jų tik paaštrėjo konkurencinė politinė kova, o tai, kaip žinia, nepalengvino gyvenimo, o tik labiau skaldė pačias partijas (ypač LDP), kurių nariai rinkdavosi kitą politinį kelią.Vėliau, dėja, carizmas įstengė nuslopinti 1905-1907 m. revoliuciją, tačiau ji neliko be pasekmių. 1905 m. spalio 17 d. caras Nikolajus II paskelbė būsimus konstitucinio Rusijos imperijos valdymo principus ir pažadą sušaukti tautos atstovybę – valstybės dūmą. Caro manifestu pirmą kartą istorijoje Rusijos gyventojams buvo suteiktos sąžinės, asmens, žodžio, susirinkimų ir sąjungų laisvės, dūmai suteikta įstatymų tvirtinimo teisė bei teisė kontroliuoti vyriausybės veiksmų teisėtumą.
Lietuva neiškovojo savivaldos. Po revoliucijos nuslopinimo spaudos cenzūra tapo dar griežtesnė. Tačiau apskritai visuomeninis gyvenimas pamažu darėsi laisvesnis. Ėmė veikti lietuviškos švietimo, kultūros, ūkinės veiklos organizacijos, stiprėjo politinės partijos. Pradėjo leisti šaknis parlamentarizmas. Į 1906-1917 metais veikusias I-IV Rusijos dūmas Lietuvoje buvo išrinkta ir Lietuvos interesus gynė 22 lietuviškųjų gubernijų atstovai. Demokratinė jų orientacija buvo visiškai akivaizdi. Lietuviai dūmoje reikalavo teisės vartoti lietuvių kalbą valdžios įstaigose, teismuose, mokyklose, neluominės savivaldybės, taikos teisėjų institucijos įvedimo Lietuvoje, rėmė Rusijos demokratizavimą skatinančias iniciatyvas.Literatūros sąrašas
Knygos: Miknys R. 1995. Lietuvos demokratų partija 1902 – 1915 metais. Krupavičius A. 1996.Politinės partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla Motieka E.1996. Didydis Vilniaus Seimas.Žurnalai: Sabačius L. Didysis Vilniaus Seimas ir Felicija Bortkevičienė/Kultūros barai 2005.12Prieiga per internetą: Bukaitė V. V. 2006 sausio 6d. Nepriklausomybės akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime. http://www.voruta.lt/article.php?article=872 Gudonytė A. , “Voruta”, Nr. 2005 (589), 2005 m. gruodžio 7 d. Didysis Vilniaus Seimas ir Marija ir Jurgis Šlapeliai. http://www.voruta.lt/article.php?article=869 Didysis Vilniaus Seimas. http://www.lietuvos.net/istorija/vasario_16/