renesanso epocha daileje

Stakliškių vidurinė mokykla

Referatas

Renesanso bruožai dailėje

paruošė 9 klasės mokinys

Vytautas Židanavičius

Mokytojas K. Palionis

2004 – 02 – 10

Renasanso epocha – tai pereinamasis laikotarpis iš viduramžių į
naujuosius laikus. Renesansas tai Europos kultūros meno ir visuomeninio
suklestėjimo epocha. Šis laikotarpis apima XIV – XVI a. Europos (Italijos)
kultūriniame gyvenime atsirado daug naujovių techninėje srityje ir tai
paskatino daugelį menininkų pradėti mąstyti naujoviškai. Pagrindinis
Renesanso bruožas – humanizmas. Humanizmas tai – idealogija ir
pasaulėžiūra, kuriai būdingi: pasaulietiškumas, proto pultas tikėjimas
žmogaus kūrybinėmis galiomis ir sugebėjimais.

Pavadinimas ,,Renasansas“ (pranc. – atgimimas) paprastai
taikomas Vakarų Europos istorijos laikotarpiui nuo XIV a. pradžios iki XVI
a. vidurio ar paabaigos. Tačiau to meto raštuose terminas daugiau vartojamas
apibūdinti judėjimą – naują atgimimo dvasią mene bei literatūroje.
Pirmiausia tai buvo taikoma atkurtoms antikos studijoms, kurias
išpopuliarino italų poetas ir klasikas Petrarka, vėliau Erazmas
Roterdamietis pritarė naujiems antikinių rankraščių vertimams ir ,,tyresnei
literatūrai“. Renesanso literatūros veikėjai: Petrarka, Bokačas, Moras,
Šekspyras ir kt.
Literatūros bruožai: 1. Kūriniuose vaizduojamas realus žmogaus gyvenimas.
2. Išryškinama tautinė kalba.

Labiausiai prie Renesanso kultūros ir idėjų plitimo prisidėjo
Mainco miestiečio Johano Gutenbergo apie 1440 m. išrasta knygų spausdinimo
mašina. Gutenbergas sukūrė sukūrė surenkamąjį šriftą. Iš atskirų švininių
raidžių būdavo galima surinkti bet kokį ttekstą. Pirmoji Gutenbergo
išspausdinta knyga buvo Biblija.

Meno atgimimo idėją išvystė meno istorikas Džordžas Vazaris.
Pagrindiniai menininkai:

a) Džotas Di Bondonė – Judo pabučiavimas, Susitikimas prie aukso vartų;

b) Mikelandželas Buonarotis (1475 – 1564), tai – garsus architektas,

tapytojas, poetas, karo inžinierius. Jis vadovavo ir Šv. Petro

bazilikos Romoje statybai. Labiausiai jis iš

šgarsėjo savo skulptūromis

– Dovydas, Vergas sukryžiuotomis kojomis.

c) Leonardas Da Vinčis (1452 – 1519), didi ir įveiriapusė asmenybė. Jis

buvo tapytojas, skulptorius, architektas, rašytojas, gamtos

tyrinėtojas, inžinierius. Aukščiausiu menu Leonardas da Vinči laikė

tapybą. Ir mūsų laikais jis žinomas kaip tapytojas, nors per visą

gyvenimą nutapė tik keliolika paveikslų – Mona Liza (Džokonda),

Paskutinė vakarienė, Šventoji [pic] šeima, Madona uolose, Marija ir

kūdikis su šv. Jonu krikštytoju. ,,Mona Liza” taip pat žinoma

,,Džokondos vardu, nutapyta apie 1503 metus. Dailininkas vaikščiodavo

gatvėmis, stebėdavo žmones, bendraudavo su jais, o vėliau savo

pastebėjimus panaudodavo tapydamas paveikslus. Mirė šis didis

florentietis Paryžiuje.

d) Sandro Botičelis – Pavasaris, Primavera, Veneros gimimas;

e) Rafaelis Santis (1483 – 1520), tai – garsus tapytojas ir arcitektas.

Labiausiai Rafaelis išgarsėjo kaip dailininkas, tapęs amžininkų

portretus, paveikslus religine tematika – Siksto madona, Baldasarės

Kastiljonės portretas;

f) Albrechtas Diureris (1471 – 1528) – žymiausias vokiečių Renesanso

epochos dailininkas. Diureris labiausiai išgarsėjo savo graviūromis,

kuriomis buvo iliustruojamos sppaudos knygos. Diurerio darbai greitai

paplito visoje Europoje.

Dailininkai siekė, kad paveikslai būtų langas į pasaulį. Senesnės

kartos dailininkai kūriniuose figūrų grupes pabrėždavo įprastomis uolienų

atodangų bei stilizuotų medžių kompozicijomis, o naujieji tapytojai foną

pradėjo užpildyti daugybe žavingų pasakojamų detalių ar kurti gilią

perspektyvą, kad pademonstruotų savo erdvės perteikimo įgūdžius. Vietoje

brangaus auksinio pagrindo, kuris buvo toks įprastas altorių

paveiksluose, italų mecenatai, norėdami įsigyti ką nors individualesnį ir

skoningą, užsakymuose ėmė nurodyti „gamtovaizdį bei dangų“. Taip pat

ištobulino technines priemones natūraliems šviesos ir atstumo efektams

kurti – atrodo, kad jų aliejiniais dažais nutapytus g
gamtovaizdžius

persmelkia oras.

Renesanso metu Europą sudrebino moksliniai atradimai, griovę

viduramžišką geocentrinį pasaulio supratimą, keitę žmonių pažiūras.

a) Mikalojus Kopernikas (1473 – 1543), tai – vienas garsiausių tų laikų

lenkų dvasininkas. Jaunystėje jis studijavo Krokuvos, Bolonijos,

Padujos, Feraros universitetuose Italijoje, gilinosi į astronomijos,

metematikos paslaptis, mokėsi graikų kalbos. Po ilgų dangaus šviesulių

stebėjimų ir skaičiavimų Kopernikas padarė išvadą, kad žemė sukasi

apie saulę ir kartu apie savo ašį. Žemė yra ne Visatos centras, o tik

viena iš planetų.

b) Džordanas Brunas (1548 – 1600), priėjo išvadą, kad ne tik Žemė, bet ir

Saulė nėra Visatos centras. Visata yra begalinė, o žvaigždės – tolimos

saulės. Brunas už savo pažiūras buvo pasmerktas ir kaip eretikas 1600

m. sudegintas ant laužo vienoje iš Romos aikščių.

c) Galileo Galilėjus (1564 – 1642), pirmas pastebėjęs dangaus kūnus

teleskopu, patvirtino Koperniko ir Bruno mintis.

Statiniai buvo sakraliniai, visuomeniniai: Tempjeto bažnytėlė,

Pičio rūmai (Florencijoje), šv. Petro bazilikos kupolas. Elementai:

baliustrados, kolonados, nišos, puošmenos, medalionai.

Renesanso laikotarpyje prasidėjo geografiniai atradimai.

Atsiranda galingi laivai, kurie atsilaiko vandenyno bangoms, sudarytas G.

Kremerio tobuliausias Europos žemėlapis. Prasideda pirmosios kelionės:

a) Vasko De Gamos vadovaujama portugalų ekspedicija atrado jūrų kelią į

Indiją.

b) Fernando Magelano pirmoji kelionė aplink pasaulį, įrodymas, kad žemė

apvali.

c) Kristupas Kolumbas atranda Ameriką, nors ir ieškojo Indijos.

d) Bartolomėjus Diasas apiplaukia pietinį Afrikos žemyno smaigalį, kurį

pavadina Audrų kyšuliu, o Portugalijos karalius – Gerosios Vilties

kyšuliu.
Politikai kaip mokslui atskirtam nuo religijos, pradžią davė Nikolas
Makiavelis. Istorija – perversmų laikotarpis: geografiniai atradimai,
perversmai Anglijoje, re
eformacija nusisuka nuo bažnyčios.

Renesanso kultūra labai skyrėsi nuo viduramžių kultūros.
Viduramžiais viso dvasinio gyvenimo centras buvo dievas ir jo malonės
siekimas. Dorybėmis laikyti turtų, malonumų išsižadėjimas, atgaila, kančia,
astetiškas gyvenimas. Mokslininkų dėmesys nuo religinės tematikos vis
labiau krypo į žemę. Menininkai pradėjo skirti didelį dėmesį gamtai, ja
gėrėtis. Viduramžiais gamta tebuvo fonas, kuriame vyko aprašomi įvykiai.

Naudota literatūra:

1. Pasaulio ir Lietuvos istorija vadovėlis 8 klasei.

2. Jaunimui apie mena – Tiju Vijrand
[pic]
———————–
Leonardas sugebėjo paveiksluose vaizduoti krintančius šviesos šešėlius. Šis
atradimas vadinamas sfumato.

Leave a Comment