Interesų grupės

Turinys

1. Įvadas 2
2. Interesų grupių sąvoka, jų klasifikavimas 3
3. Teigiamas požiūris į interesų grupių vaidmenį demokratijoje 5
4. Neigiamas požiūris į interesų grupių vaidmenį demokratijoje 7
5. Išvados 8
6. Literatūra 91. Įvadas
Pasirinkau šią temą vedama tam tikro intereso. Savo studijų programą Lietuvos teisės universitete rinkausi siekdama visapusiškai susipažinti su teisės ir valdymo mokslų disciplinomis. Mano suvokimas apie politikos mokslą, iki pradedant jį studijuoti išsamiau, buvo paprastų mąstymų apie žmonių gyvenimą valstybėje lygmenyje. Studijuojant politologijos literatūrą, ryškėjo suvokimas apie daugelį dalykų. Sukaupta gyvenimo bei veiklos patirtis padėjo formuoti suvokimą apie valstybę kaip apie vieningą teritorinį organizmą. Aš, kaaip ir kiekvienas mūsų valstybės individas, turiu tam tikrų siekių ir lūkesčių. Vienus iš jų galime įgyvendinti patys, kitus – tik veikdami išvien tam tikroje socialinėje grupėje.
Grupės formuojasi pagal vieningus interesus labai įvairiai nuo pat civilizacijos pradžios. Nuo atskirų individų padėties ir elgesio, veiklos ir sąveikos valstybės viduje priklauso valstybės vystymasis bei raida. Šiuolaikinėje besivystančioje valstybėje persipina atskirų žmonių siekiai ir piliečių grupių bei visos visuomenės interesai. Interesų grupės yra ta struktūra, kuri išreiškia arba išskiria socialiai reikšmingus poreikius ir reeikalavimus iš įvairiausių interesų sekos visuomenėje.
Kaip galima būtų apibūdinti šiuolaikinę valstybę? Moderni valstybė formavosi religinių konfliktų ir politinių pakitimų, kurie vyko pereinant iš viduramžių į naujuosius laikus metu. Valstybę pradėta apibūdinti tokiomis sąvokomis kaip suverenitetas, nepriklausomybė, atstovavimas, legitimumas. Tokia valstybės samprata yr

ra Europos intelektualinės tradicijos rezultatas. Modernią valstybę nuo tradicinės skiria nauja suvereniteto (aukščiausių valdžios galių šaltinio) samprata, kuri susiejo politinę valdžią ir valdymą.
Mano pasirinkta tema glaudžiai susijusi su demokratiniu šiuolaikinės valstybės politiniu režimu. „Pagrindiniai demokratinio valdymo požymiai yra: žmonių suverenumas; vyriausybės kūrimas, valdomiesiems sutinkant; daugumos valdžia; pagrindinių žmogaus teisių garantija; laisvi ir nešališki rinkimai; visų lygybė prieš įstatymą; teisminis asmens teisių užtikrinimas; konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas; visuomeninis, ekonominis ir politinis pliuralizmas; tolerancijos, pragmatizmo, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymas“. Tiek mūsų šalyje, tiek kitose pasaulio kampeliuose, atskirais visuomenės vystymosi etapais demokratijos supratimas buvo labai skirtingas. Pateikdama savo apibendrinimus pasirinkta tema, remsiuosi pliuralistinės ir korporatyvistinės demokratijos teorijomis, nes manau, kad būtent jų pagalba galima atskleisti grupinių interesų sąveiką politikos procese.2. Interesų grupių sąąvoka, jų klasifikavimas
Taigi, bendriausiai galima būtų apibūdinti demokratija kaip tokią valstybės formą, kurioje valdžia yra kilusi iš pačios tautos per reguliariai bei laisvai rengiamus visuotinius rinkimus ir taip atsiradusi valdžia rūpinasi visų piliečių laisvės ir ūkinės gerovės užtikrinimu. Demokratinė valstybė yra piliečių teisių saugotoja. Ji leidžia sugyventi visiems be vienas kito prievartavimo. Demokratijos bei liberalizmo ir individualizmo suderinimas pliuralistinėje demokratijos teorijoje išryškina tokias vertybes, kaip mažumų teisės, demokratinės individualiosios žmogaus teisės, grupinių interesų pripažinimas ir gynimas.
Sociologija įrodo, kad individas fo
ormuoja savo idėjas, vertybes ir motyvus būtent grupės viduje arba sąveikoje tarp grupių. Savo gyvenime žmonės tenkina pačius įvairiausius poreikius: biologinius ir materialinius (literatūroje jie įvardijami kaip pirminiai), socialinius, dvasinius, politinius (tokie įvardijami kaip aukštesnio lygmens). Paprastai, patenkinus pirminius, gyvybiškai žmonėms būtinus poreikius, tampa gyvybiškai būtini ir tokie poreikiai kaip pilietinių teisių ir laisvių poreikis, asmens garbės ir orumo apsaugos poreikis, teisingumo poreikis. Taip pat tampa labai svarbiu poreikis turėti galimybę įgyvendinti savo interesus per valdžios struktūras arba per tam tikslui sukurtas nevyriausybines organizacijas bei poreikis valdyti. Interesai, kaip ir poreikiai, gali būti ir privatūs, būdingi atskiriems individams, ir grupiniai, ir bendražmogiški. Tuomet, kai savo poreikiams patenkinti visuomeninio gyvenimo subjektams tenka įtakoti valstybę, interesai tampa politiniais, kuriems dažniausiai būdingas glaudus bendražmogiškų ir grupinių vertybių bei asmeninių vertybių ir interesų junginys.
Štai taip, per skirtingą politinių veiksmų poveikį atskiroms gyventojų grupėms, interesų grupių vietą demokratinėje politikoje apibrėžė G. A. Almond: „Vieni piliečiai moka mažesnius, o kiti didesnius mokesčius, vieni individai šaukiami į karinę tarnybą, o kiti nuo jos atleidžiami, vienoms gyventojų grupėms švietimo, sveikatos apsaugos ir panašūs poreikiai yra daugiau subsidijuojami nei kitoms. Apskritai, valdžios politika gali patenkinti atskirų visuomenės grupių poreikius, viltis ir atlikti jų vertybes, arba nepatenkinti poreikių ir neatlikti jų
ų puoselėjamas vertybes. Piliečių susirūpinimo politinių veiksmų rezultatais išraiška yra grupių pagal interesus kūrimas.“

Dauguma politologų pateikia maždaug tokį interesų grupės sąvokos apibrėžimą:
interesų grupė – tai organizuota individų, pripažįstančių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdžios politikai, struktūra, kuri nesiekia laimėti daugumos vietų atstovaujamoje valdžioje tiesiogiai.

Taigi, politinės partijos nėra vienintelis demokratinės valstybės piliečių politinių siekių įgyvendinimo įrankis. Jeigu vyriausybė laikosi demokratijos principų ir netrukdo reikštis žmonių saviveiklai, tai ir kitos visuomenę sudarančios socialinės grupės ir organizacijos gali daryti pastebimą, o kartais ir lemiamą įtaką vyriausybės politikai. Interesų grupės nesiekia tiesiogiai kontroliuoti viešosios valdžios. Tačiau iš interesų grupių gali laipsniškai gimti politinės partijos. Daugelio Vakarų Europos socialdemokratinių partijų ištakos yra profesinės sąjungos, kurios pirmiausia yra interesų organizacijos. Interesų grupių pavyzdžiai galėtų būti įvairūs verslininkų susivienijimai, moterų, žemdirbių, profesinės ir dar kitokios sąjungos, kurios paprastai susikuria ne tiesioginiam politiniam veiksmui, kaip kad partijos, o ginti ir atstovauti specifiniams tų žmonių grupių interesams.
Dėl didelės interesų grupių įvairovės, didelio jų skaičiaus sunku jas klasifikuoti. Interesų grupės skiriasi savo struktūra, narių skaičiumi, finansiniais ištekliais, įtaka politikai ir visuomenei, tikslais ir daugeliu kitų parametrų.
Kaip jau minėjau, sociologiniu požiūriu visos socialinės grupės yra klasifikuojamos į pirmines – tokios socialinės organizacijos, kurių vidiniai ryšiai yra .asmeniški, ne

eformalūs ir tiesioginiai (šeima, brolija, ir pan.), ir antrines – jos grindžiamos bendrais interesais ir bendra veikla, o susiformuoja susitarimų pagrindu. Antrinių grupių veikla dažnai reglamentuojama formaliomis taisyklėmis ir individai dalyvauja jose santykinai epizodiškai. Kaip tik antrinės grupės ir yra politiškai reikšmingos organizacijos, kurios dalyvauja interesų išraiškos procese.
Interesų grupes galima būtų suskirstyti pagal dydį, tačiau gali būti taip, kad mažesnės grupės turės didesnę įtaką politiniams sprendimams, o didelės, atvirkščiai, pasieks viso labo tik kuklių rezultatų. Taip pat būtų galima skirstyti interesų grupių tipus pagal jų veiklos jų veiklos būdą ir turinį, tačiau šie reikalavimai ir interesai paprastai būna tokie skirtingi ir įvairūs, kad sujungti juos į vieną sistemą būtų tiesiog neįmanoma. Visgi, du kintamieji – organizacinė sandara ir grupių tikslai (kartais įtaka politikai) – dažniausiai naudojami interesų grupių tapatybei nustatyti. Jų pagrindu yra sukurtos dvi populiariausios J. Blondel ir G. A. Almond interesų grupių klasifikacijos.
„Bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinuume J. Blondel išskiria 4 grupių klases: tradicines (kurios atsiranda iš natūralių bendruomenės ryšių – kasta, tautinė mažuma), institucines (kurios yra viešosios institucijos ir ne tik siekia įtakos valdžiai, bet ir veikia jos vardu – policija, armija, valstybės valdininkija), ginamosios arba funkcinės (formaliai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams apginti – profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos), artikuliacinės, t.y. tos organizacijos, kurios iškelia politikos dienotvarkėn ar atneša į visuomenės diskursą naujas idėjas, vertybes ar veiksmus (Žmogaus teisių gynimo asociacijos).“
G. A. Almond taip pat išskyrė 4 interesų grupių tipus: 1) anoniminės grupės, t.y. trumpalaikiai sambūriai dėl vienos ar kitos problemos sprendimo („laukiniai streikai“, mitingai, demonstracijos); 2) neasocijuotos grupės (epizodiški susibūrimai pagal religinius, regioninius ar kitus požymius, yra trumpalaikis reiškinys; 3) institucinės grupės (armija, valdininkija, Bažnyčia ir kt. formalios organizacijos); 4) asocijuotos grupės (profesinės sąjungos, pramonės ir prekybos rūmai, darbdavių asociacijos, pilietinės organizacijos).
Detaliai išnagrinėjus interesų grupių galimų klasifikacijų variantus tampa aišku, kad nuo grupės pobūdžio, jos išteklių, narių bei tikslų gali būti įvairios tų grupių priemonės paveikti šalies politiką. Dažnai visa interesų grupių veikla ir poveikis politinėms ir valdžios institucijoms bei jų sprendimams apibendrintai vadinama lobistine veikla (lobizmu). Lobistinė veikla yra grindžiama tam tikra taktika: tiesioginiu lobizmu, „apačių“ mobilizacija, informacinėmis kampanijomis ir koalicijų sudarymu.
Politinį poveikį interesų grupės pareiškia įvairiais būdais: per viešąją nuomonę, teismines procedūras, politines partijas, valdžios institucijas ir t.t. Kiekvienas skirtingas poveikio būdas turi teigiamų ir neigiamų aspektų. Kadangi skirtingo tipo interesų grupės juos naudoja nevienodai, tai, mano manymu, ir formuoja teigiamą ar neigiamą požiūrį į jas.3. Teigiamas požiūris į interesų grupių vaidmenį demokratijoje
Kodėl gi reikalingos interesų grupės demokratinėje politikoje? Šį klausimą norėjau išstudijuoti pirmiausiai. Akivaizdu, kad nepriklausomos grupės padeda spręsti daugelį vietos lygmens problemų. Kolektyviniai veiksmai ir organizacija suteikia galias daugeliui ir, ypač, tiems, kuriems trūksta įtakos pagrįstos prievarta, ekonominiais resursais ir individualiu (ar kolektyviniu) prestižu. Platus individų dalyvavimas asociacijose ir organizacijose įgalina juos pasiekti savo tikslus politinėje arenoje. Kolektyviniai veiksmai išugdo individams organizacinius sugebėjimus, kurie gali būti panaudojami kitose srityse. Taip pat jie skatina individų bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir lojalumą vieni kitiems, ugdo jų socialinę sąmonę. Socialinis dalyvavimas daugelyje visuomenės grupių, organizacijų ir institucijų reiškia socialinį susietumą arba pilietinę visuomenę. Stiprios tarpinės grupės ir institucijos yra būtinas elementas išbalansuojant valstybės ir visuomenės galias. Didelis stabilių ir nepriklausomų grupių skaičius reiškia skirtingus ir besivaržančius interesus, o opozicija tarp grupių apriboja kiekvienos grupės galią ir valdžios koncentracijos pavojų.
Vienoks ar kitoks interesų grupių vaidmuo politiniame gyvenime priklauso nuo valstybėje nusistovėjusių interesų grupių ir vyriausybės santykių.
Šiuolaikinė interesų grupių analizė išskiria du pagrindinius interesų grupių įsijungimo į politiką atvejus – pliuralizmą ir korporatyvizmą.
Pliuralizmas – tai tokia sąveikos tarp valdžios ir interesų grupių sistema, kai interesų organizacijos formuojasi pagal socialinių, ekonominių, kultūrinių ir kitų takoskyrų linijas, jų vidinė konkurencija politinį konfliktą orientuoja į kompromisus, neprievartinius sprendimų metodus. Visos interesų grupės turi tam tikrą resursų – pinigų, statuso, ekspertizės, sankcijų, balsų – dalį, per kurią gali daryti įtaką valdžiai ir sutrukdyti vieno atskiro intereso įsigalėjimą.
Todėl pliuralizmo sąlygomis kiekviena interesų grupė gali pasikliauti tik savo turimomis įtakos galimybėmis, nes nė viena iš jų neturi privilegijuotos padėties. Praktiškas pliuralistinės sistemos pavyzdys yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Svarbiausias šios sistemos privalumas – interesų grupių pusiausvyra užtikrinama mažiausiai konfliktišku ir labiausiai visuomenės interesus tenkinančiu būdu.
Korporatyvizmas – tai tokia sistema, kai vyriausybė savo veikloje ne tik gali, bet ir privalo atsižvelgti į visų susiorganizavusių interesų grupių reikalavimus bei poziciją. Skirtingai negu pliuralizmo sąlygomis, vyriausybė yra ne tik veikiama įvairiausių interesų grupių bei turi balansuoti tarp jų, bet ir pati yra suinteresuota kuo plačiau visas įvairiausias interesų grupes įtraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą ir valstybės valdymą. Tam tikslui valstybėje yra priimami atitinkami įstatymai, ir vyriausybė, spręsdama aktualius valstybės gyvenimo klausimu, privalo konsultuotis su atitinkamomis interesų grupėmis.
Korporacija nėra paprasta žmonių grupė ar organizacija, susikūrusi tik savanoriškumo ar bendrų interesų pagrindu. Tai, visų pirma, tokia organizacija, kuri yra oficialiai pripažįstama, kaip vyriausybės partnerė, tvarkant valstybės reikalus. Labiausiai išvystyta korporatyvizmą sistema yra susiformavusi Skandinavijos šalyse, ypač Švedijoje.
Korporatyvizmas taip pat padidina mažų interesų grupių galimybes. Bet kuriai svarbesnei interesų grupei yra užtikrinamas įtakos vyriausybei minimumas ir nebelieka ir nebelieka poreikio imtis pavojingų visuomenei politinės kovos metodų (pvz., terorizmo). Visiems suinteresuotiems žmonėms yra didelis papildomas stimulas susiorganizuoti ir aktyviai dalyvauti tvarkant bendruosius visuomenės reikalus.4. Neigiamas požiūris į interesų grupių vaidmenį demokratijoje
Taigi, pliuralizmo sąlygomis interesų grupės naudojasi pačia įvairiausia taktika, kurią pasirenka pagal savo galimybes ir tikslus. Bet būtent už tai pliuralizmo sistema yra dažnai kritikuojama, nes už įvairiausių interesų grupių veikimo ir taktikos pasirinkimo laisvės slypi toli gražu nevienodos jų galimybės. Faktiškai išeina taip, kad didesnę įtaką daro gausesnės ir turtingesnės grupės, tuo tarpu mažesnės ir neturtingesnės nepajėgia bent kiek esmingiau su pirmosiomis konkuruoti. Kaip tik dėl to daugelyje demokratinių valstybių įvedama bei palaikoma kitokia interesų grupių ir vyriausybės santykių sistema.

Pliuralizmo sąlygomis interesų grupės gali veikti ir panaudodamos jėgą bei terorizmą. Šio veikimo būdo jos griebiasi tada, kai visos kitos politinio veikimo galimybės yra išnaudotos arba, kada interesų grupei kitokie veikimo būdai dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra neprieinami.

Taipogi ir korporatyvizmas turi esminį trūkumą. Jis padaro vyriausybės politiką labai suvaržytą ir priklausomą nuo įvairių interesų grupių. Korporatyvizmo sąlygomis atskiros grupės kartais įgauna pernelyg dideles galimybes reikalauti savo interesų patenkinimo neatsižvelgiant į kitų grupių interesus. Kiekvienos interesų grupės kategoriškumas ir užsispyrimas gali sukelti pavojų visos sistemos stabilumui. Tad normaliai funkcionuoti korporatyvizmas gali tik tokiose valstybėse, kur politinei kultūrai, politikų sąmonei visada būdingas pasiryžimas eiti į kompromisus, sugebėti tam tikrais atžvilgiais nusileisti ir pripažinti argumentų jėgą.
Visuomenės korporatyvizmo privalumas yra diskusija dėl sprendimų, tačiau jo trūkumas – apribota interesų grupių veikimo laisvė. Valstybės korporatyvizmas beveik eliminuoja interesų grupių konkurencijos elementą, o arbitro teisės tarp jų atitenka valstybei.
Negalima nepastebėti ir tokio fakto, kad interesų grupės, siekdamos savo siaurų ar specifinių interesų, gali nekreipti dėmesio į bendrą žmonių gerovę. Stengiamosios įgyvendinti savo tikslus, grupės dažnai nekreipia dėmesio į tai, kokiu būdu tai bus pasiekta. Tai, kad intereso grupės paprastai siekia viešojo intereso įgyvendinimo, dar nereiškia, kad to siekio padariniai bus teigiami.5. Išvados
Manau, kad bet kuri piliečių grupė gali būti vertinama kaip interesų grupė, jeigu tik jos interesai bei galimybės juos patenkinti yra susiję su valstybės politika, su bendraisiais visuomenės reikalais. Todėl kiekvienoje demokratinėje valstybėje yra daug interesų grupių, kurių tikslų skaičių būna sunku nustatyti. Pagaliau, interesų grupės gali reikštis bei veikti ir nedemokratinėse valstybėse, nors jose dažnai yra draudžiama ir persekiojama bet kokia vieša piliečių saviveikla. Net pati vyriausybė, jos aparatas yra pakankamai didelė ir sudėtinga organizacija, ir biurokratų bei kitokių funkcionierių grupės gali konkuruoti tarpusavyje dėl įtakos diktatoriui ir jo priimamiems sprendimams.
Todėl interesų grupės (kartu su politinėmis partijomis) yra vienas iš svarbiausių piliečių dalyvavimo politikoje mechanizmų. Būtent interesų grupių aktyvumas neleidžia politikai tapti vien profesionalių politikų reikalu ir yra vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių, kad visuomenės bendrųjų reikalų svarstyme ir tvarkyme dalyvautų visi suinteresuotieji.
Interesų grupės yra neatskiriama laisvos visuomenės dalis, o jų apribojimas reikštų laisvės suvaržymą ir valdžios reguliavimo išplėtimą. Kita vertus, nereguliuojama grupių veikla gali pažeisti teisingumą.
Dėl to savo rašto darbe skyriau daugiau dėmesio interesų grupių sandaros, tipologijos, jų veiklos būdų ir funkcijų analizei.
Lietuvoje interesų grupių ir joms atstovaujančių organizacijų sistema dar tik formuojasi. Įvairios interesų grupės dar tik kuriasi, jų veikla nėra labai išplėtota. Tačiau, jau veikiančių interesų grupių įtakos vyriausybės priimamiems sprendimams negalima neįvertinti. Dažnai tenka girdėti apie šalies visuomenės apolitiškumą, nepasitikėjimą veikiančioms politinėms partijoms. Manau, kad Lietuvai einant demokratijos keliu interesų grupės yra ganėtinai galinga jėga įgyvendinant visuomenės grupių ir atskirų individų, neturinčių valstybinės valdžios, interesus.6. Literatūra
1. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas. Technologija, 1999.
2. F. Žigaras. Politologija. Vilnius, 2001.
3. J. Novagrockienė. Politikos mokslo pagrindai. Vilniaus universiteto leidykla, 2001.
4. E. Kūris, A. Jankauskas. Interesų grupės, valdžia ir politika. Pradai.

Leave a Comment