Politinės partijos programos įtaka rinkimų rezultatams

POLITINĖS PARTIJOS PROGRAMINIŲ NUOSTATŲ ĮTAKA RINKIMŲ REZULTATAMS

Įvadas..............................2
I. Politinės partijos programinių nuostatų pagrindai:...................4
I.1. Atstovaujamos politinės doktrinos nuostatos :..................4
I.1.1. Konservatyvizmo politinė doktrina Tėvynės sąjungos programoje.....4
I.1.2. Liberalizmo politinė doktrina Liberalų ir centro sąjungos programoje...5
I.1.3 Socialliberalizmo politinė doktrina koalicijos „Už darbą Lietuvai“
programoje..............................6
I.2. Visuomenės lūkesčiai.............................9
II.Politinių partijų programinių nuostatų panašumai ir skirtumai:..........10
II.1. Valstybės valdymo srityje..........................11
II.2. Sveikatos apsaugos srityje.........................12
Išvados..............................14
Literatūros ir šaltinių sąrašas.............................15Įvadas
Rinkimai – be galo svarbus kiekvienos valstybės gyvenimo momentas, kurių metu yra pasirenkama tolimesnė valstybės, visuomenės raidos vizija, valstybės ir visuomenės tikslai bei jų įgyvendinimo priemonės. Rinkimų metu taauta nusprendžia, kuri politinė jėga (jėgos) valdys valstybę artimiausius metus.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai . Tai reiškia, kad pagrindinė (turinti aukščiausią galią) Lietuvos valstybės valdžios institucija yra parlamentas – Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas), kurio pagrindinė funkcija – įstatymų, kurie reguliuoja žmonių visuomeninius santykius įvairiose gyvenimo srityse, leidyba.
Seimas yra atstovaujamoji valstybės valdžios institucija. Seimą sudaro 141 narys. Seimo nariai renkami ketveriems metams, vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu .
Demokratinis poolitinis režimas neįsivaizduojamas be politinių partijų (toliau – partija). Partijos suteikia galimybę visiems visuomenės sluoksniams dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl politinės valdžios, galimybę formuoti valstybės valdžios institucijas. Partijos kelia savo kandidatus į Seimą, įtakoja Seimo struktūrą, įstatymų leidybos procesą, dalyvauja formuojant Vyriausybę .
Kiekviena pa

artija dalyvauja rikimuose turėdama savo programą, t. y. dokumentą, kuriame fiksuojama partijos vizija dėl tolimesnio valstybės ir visuomenės raidos etapo. Partijai laimėjus rinkimus, t. y. piliečiams (rinkėjams) pritarus partijos nuostatoms dėl tolimesnės valstybės ir visuomenės raidos, ši vizija virsta realybe, t. y. partijos programa yra įgyvendinama Seimo, Vyriausybės ir kitų valstybės valdžios bei valdymo institucijų sprendimais.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytą Seimo svarbą Lietuvos valstybėje, Seimo rinkimai yra labai svarbus valstybės gyvenimo momentas, o rinkimus laimėjusios (-ių) partijos (-ų) programoje įtvirtintų nuostatų pagrindu yra modeliuojama artimiausių ketverių metų valstybės raida, visuomenės gyvenimas, keičiama visuomeninių santykių reguliacija.
Nors ir po rinkimų partijų programinės nuostatos dažnai yra koreguojamos (sudaromos koalicijos, realiau vertinama situacija valstybėje), tačiau iš esmės – politinės partijos programa svarbus dokumentas.
Todėl šio darbo tikslas – panagrinėti partijų (rrinkimų) programų sudarymą, pagrindinių nuostatų šaltinius bei ketverių didžiausių į Seimą patekusių partijų programas, ir, atsižvelgiant į rinkimų rezultatus, pamėginti atsakyti į klausimą: kokiais kriterijais (šaltiniais) vadovaujantis parengta partijos (rinkimų) programa daugiausia lemia partijos sėkmę rinkimuose.
Siekiant šio tikslo darbe bus trumpai analizuojamos pagrindinių partijų atstovaujamos politinės dokrtinos bei jų įtaka partijos programoms, visuomenės lūkesčių įtaka partijos programai, keturių didžiausių į Seimą patekusių programų panašumai bei skirtumai. Bus aiškinamasi, kokią įtaką rinkimų rezultatams daro politinės partijos programinės nuostatos.
Temos aktualumą sąlygoja tai, kad šių metų spalio mė
ėnesį vyko eiliniai Seimo rinkimai, o į jį kandidatuojančių partijų programos kėlė daug ir įvairių diskusijų.

Pagrindiniai darbe naudoti tyrimo metodai – analizės bei lyginamasis.

I. POLITINĖS PARTIJOS PROGRAMINIŲ NUOSTATŲ PAGRINDAI

Kaip jau buvo minėta, demokratinis politinis rėžimas neįsivaizduojamas be partijų. „Partija yra savo pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę“ . Kaip matyti iš cituotos teisės normos, pagrindinis partijos tikslas – dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią. Šis tikslas yra įgyvendinamas per rinkimus, o siekiant šio tikslo būtina parengti bei visuomenei (piliečiams, rinkėjams) pateikti partijos ateities vi.ziją, pagrindinių darbų (veiksmų) planą, kurį partija įgyvendintų laimėjusi rinkimus. Šis dokumentas vadinamas partijos programa.
Išskirtini du pagrindiniai partijos programinių nuostatų šaltiniai: atstovaujama politinė doktrina bei visuomenės lūkesčiai.

I.1. Atstovaujamos politinės doktrinos nuostatos

Šiame skyriuje bus nagrinėjama politinių doktrinų įtaka keturių per 2004 m. Seimo rinkimus daugiausiai mandatų laimėjusių politinių partijų: Tėvynės sąjungos (toliau – TS), Liberalų ir Centro sąjungos (toliau – LiCS), Darbo partijos (toliau – DP) bei A. Brazausko ir A. Paulausko koalicijos „Už darbą Lietuvai“ (toliau – koalicija „Už darbą Lietuvai“) programinės nuostatos. Šios keturios politinės partijos pasirinktos todėl, kad jos laimėjo didžiąją dalį Seimo mandatų, o dvi iš jų – koalicija „Už darbą Lietuvai“ ir DP sudaro va

aldančiąją koaliciją, į kurią dar įeina Valstiečių ir naujosios demokratijos partijų sąjunga.
Tam tikra visuomenės dalis politines partijas identifikuoja pagal jų atstovaujamą politinę doktriną, todėl svarbu, kad partijos programa būtų suderinta su pagrindinėmis atstovaujamos politinės doktrinos nuostatomis.I.1.1. Konservatyvizmo politinė doktrina Tėvynės sąjungos programoje
TS per 2004 m. Seimo rinkimus, pagal iškovotų mandatų skaičių (25), užėmė trečią vietą. Palyginti su 2000 m. rinkimais TS pasirodė gerai, nes 2000 – 2004 m. Seime buvo tik 10 TS atstovų. TS atstovauja konservatyvizmo doktriną, kurios pagrindinė nuostata yra tradicinių vertybių išsaugojimas. Vienas konservatyvizmo teoretikų E. Berkas teigė, kad valstybė sukuriama sutarties būdu, bet istorijoje svarbiausias dalykas yra bendri bruožai, ateinantys iš praeities ir susiejantys dabartį su ateitimi, todėl tradicijoms privalo būti išlaikytos, valstybės gyvenimas negali būti laužomas revoliucijomis. Prieraišumą tradicijos geriausiai atspindi E. Berko žodžiai: „Kai nebūtina keisti, būtina nekeisti“. Pasak konservatorių, valstybėje yra trys svarbiausios jėgos: valdžia, bažnyčia, šeima. Šios jėgos subalansuoja pusiausvyrą visuomenėje, o per bažnyčią žmonės saugomi nuo susvetimėjimo. Konservatoriai labiau pabrėžia pilietinę religiją (skatina švęsti tradicines liaudies šventes), nes religija yra valstybės ir visuomenės ramstis, o Bažnyčia valstybėje turi turėti valstybėje oficialų statusą, nes ji gali daryti įtaką valdžiai ir visiems žmonėms. Bažnyčia gali šiek tiek apriboti valdžios savivaliavimus. Ir piliečiai turi jausti pagarbią baimę ir santykiuose tarpusavyje, ir sa
antykiuose su valdžia (juk juos mato Dievas).
Pagrindinės konservatyvizmo nuostatos atsispindi ir TS „Konservatyviojoje programoje“. TS savo programoje ypač pabrėžia tradicinių šeimos ir bendruomenės vertybių nykimą mūsų visuomenėje. Konservatoriai teigia, kad vertybių praradimas gali sukelti ir valstybės krizę, nes „stiprią valstybę galima sukurti tik tuo atveju, jeigu ji remiasi į stiprios visuomenės pagrindą“. TS pabrėžia: „Svarbiausios bendrosios mūsų vertybės yra: laisvė, bendruomeniškumas, šeima, teisingumas“. Kad konservatoriams šeima ir bendruomenė yra stiprios valstybės pagrindas, įrodo ir tai, kad TS programa pradedama nuo šeimos, bendruomenės, o ne nuo ūkio ar finansų problemų sprendimo. Tai ryškiai atspindi tokie teiginiai: „Stipri visuomenė – stipri šeima, stipri bendruomenė, stipri mokykla, stipri bažnyčia, stipri kultūra“, „Šeima – visuomenės pamatas“. TS taip pat atkreipia dėmesį į vienos svarbiausių tautos vertybių – gimtosios kalbos puoselėjimą: „Užtikrinti visavertišką lietuvių kalbos vartojimą visose valstybės gyvenimo srityse, užtikrinti visavertišką lietuvių kalbos vartojimą elektroninėje terpėje“. Tai yra labai svarbu, nes šiuo metu pastebima stipri užsienio kalbų (ypač anglų kalbos) įtaka mūsų gimtajai kalbai. „Konservatyviojoje programoje“ tai pat yra pabrėžiama Bažnyčios vaidmens visuomeniniame gyvenime svarba. Konservatoriai teigia, kad Lietuvoje ypatingai stinga bendruomeniškumo jausmo, o Bažnyčia, kurią remia valstybė, gali tapti moraliniu autoritetu ir bendruomeniškumo visuomenėje stiprinimo institucija.I.1.2. Liberalizmo politinė doktrina Liberalų ir centro sąjungos programoje
LiCS per 2004 m. Seimo rinkimus iškovojo 18 mandatų ir rinkimuose užėmė ketvirtąją vietą. Palyginti su 2000 m. rinkimais galima teigti, kad LiCS sąjunga pasirodė nesėkmingai, nes 2000 – 2004 m. Seime tuometinė Lietuvos liberalų sąjunga turėjo 34 mandatus. LiCS atstovauja vienai seniausių politinių doktrinų liberalizmui. Pagrindines liberalizmo doktrinos nuostatas atspindi šūkis: „Laisvė, lygybė, brolybė“. O pats žodis liberalizmas (liberalis) išvertus iš prancūzų kalbos reiškia laisvas. Vienas svarbiausių liberalizmo politinės doktrinos teoretikų yra ekonomistas A. Smitas. Jis suformulavo pagrindines liberalizmo nuostatas: svarbiausia yra žmogus, kuris yra individualistas, linkęs turtėti, valstybė gali būti tik privati nuosavybė, o valstybė turi tik atlikti „naktinio sargo“ vaidmenį, t. y. saugoti privačią nuosavybę, valstybė negali kištis į ekonomiką, t. y. valstybėje turi vyrauti gryna rinkos ekonomika, kur kiekvienas ūkio subjektas turi veiksmų laisvę, o kainas yra nustatomos rinkoje. Dar vienas svarbus liberalizmo bruožas – maža centrinės valdžios įtaka. Liberalai teigia, kad centrinė valdžia tik koordinuoja ir rūpinasi bendraisiais dalykais, o visa kita paliekama žmonių nuožiūrai – savivaldai. Valstybė turi rūpintis tik tuo, kuo nesidomi privatusis sektorius. Skeptiškai vertinama socialinės rūpybos formos, žmogus savimi turi rūpintis pats. Liberalai teigia, kad žmonės iš prigimties yra laisvi ir lygūs, kiekvienas žmogus turi veiksmų laisvę ir savo asmeninę gerovę privalo susikurti pats, niekieno nepadedamas. Valstybė turi tik sudaryti sąlygas žmogui siekti asmeninės gerovės. Ir Lietuvoje liberalai dažnai kritikuoja įvairias socialines išmokas, pašalpas, teigdami, kad tai yra tik „laužų gesinimas“, o ne problemos sprendimas. Problemos sprendimas, pasak liberalų, yra gerų sąlygų verslui sudarymas, ekonomikos liberalizavimas, nes tuomet kiekvienas žmogus galės pasiekti ir asmeninę gerovę.
Liberalizmo nuostatos atsispindi ir „Liberalų ir Centro sąjungos 2004 metų rinkimų į Seimą programoje“, kurioje teigiama, kad „žmonės ir pilietinė visuomenė yra tikrieji savo gyvenimo šeimininkai ir kūrėjai, o valdžia neturi trukdyti žmonėms patiems kurti savo gyvenimą – saugų, pasiturintį ir laimingą.“ Šiais teiginais ir yra išreiškiamos pagrindinės liberalizmo idėjos – žmogaus laisvė veikti ir valstybės nesikišimas į ekonomiką. LiCS sąjunga teigia, kad žmogus pats gali nuspręsti, kur išleisti savo uždirbtus pinigus, todėl valstybės patarimo jam visiškai nereikia. Valstybė tik privalo užtikrinti žmogaus, šeimos, bendruomenės ir jų turto saugumą, ginti juos nuo nusikaltėlių, valdžios institucijų savivalės, nes „kiekvienas iš mūsų galime ir turime gyventi saugiau savo gatvėje, gyvenvietėje, mieste, valstybėje ir būti užtikrinti dėl savo ir savo vaikų ateities“. LiCS akcentuoja verslo laisvę, siūlydami įgyvendinti principą, kad kontrolės institucijos privalo įrodyti verslininko kaltę, o ne verslininkas privalo įrodyti esąs nekaltas. LiCS taip pat pasisako už savivaldybių galių išplėtimą, tiesioginius merų rinkimus, savivaldybių teisę savarankiškai spręsti mokesčių rinkimų klausimus. Centrinės valdžios galios mažinimas yra vienas pagrindinių liberalų uždavinių, todėl galima teigti, kad Lietuvos liberalai bando įgyvendinti liberalizmo idėjas, o jų partijos programinės nuostatos nesikerta su liberalizmo doktrinos pagrindiniais teiginiais.

I.1.3 Socialliberalizmo politinė doktrina koalicijos „Už darbą Lietuvai“ programoje

Koalicija „Už darbą Lietuvai“ per 2004 m. rinkimus iškovojo 31 mandatą. Šį rezultatą, palyginti su 2000 m. rinkimais, galima vadinti labai prastu, nes 2000–2004 m. Seime tuometinė A. Brazausko socialdemokratinė koalicija ir A. Paulausko vadovaujami socialliberalai vieni sudarė valdančiąją daugumą, turėdami net 76 mandatus. Nepaisant ne itin gerų rinkimų rezultatų koalicija „Už darbą Lietuvai“ išliko valdžioje, o jos atstovai – Algirdas Mykolas Brazaukas ir Artūras Paulauskas – ir toliau užims Ministro Pirmininko ir Sei.mo Pirmininko postus. Koalicija „Už darbą Lietuvai“ atstovauja socialinio liberalizmo politinės doktrinos idėjoms.
Socialinis liberalizmas susiformavo kaip atsvara liberalizmui, kuris iškėlė neribotą individo laisvę. Pagrindiniai socialinio liberalizmo teoretikai T. Grynas ir G. V. F. Hėgelis laisvę suprato kaip ne vien paprastą apribojimų nebuvimą, bet kaip pozityvią galimybę veikti visiems visuomenės nariams vienodomis teisėmis. Socialliberalai taip pat atsisakė valdžios nesikišimo į ekonomiką principo, nes, pasak jų, laisvą individo vystymąsi turi užtikrinti reguliuojamoji rinkos ekonomika. Socialliberalai siekė sukurti tokią valstybė, kurioje vyrautų privati nuosavybė ir socialiai reguliuojama ekonomika. Vienas pagrindinių socialliberalų tikslų ir visuomenės socialinė gerovė. Jei kurio nors visuomenės nario pajamos neatitinka jo indėlio į visuomenės gerovės kūrimą, tuomet valdžia privalo dalį jo pajamų visuomenės reikmėms paimti mokesčių pavidalu. Socialliberalai taip pat akcentuoja įvairių socialinių išmokų, pašalpų būtinumą, nes jos padidina vargingiausių visuomenės sluoksnių pajamas, išplečia vidaus rinką ir padidina vartojimą. Socialliberalai siekia sukurti geras sąlygas žmogui pačiam susikurti savo asmeninę laimę, tačiau neatmeta ir valstybės paramos nesėkmės atveju (pvz. pašalpos bedarbiams). Socialliberalizmo politinėje doktrinoje šalia asmeninės nuosavybės pripažįsta ir kolektyvinę nuosavybę. Kolektyvinė nuosavybė yra viena svarbiausių sąlygų socialiniam solidarumui užtikrinti. Pasak socialliberalų, vienas didžiausių liberalizmo trūkumų ir buvo visuomenės solidarumo trūkumas, nedidelės visuomenės dalies praturtėjimas, nes absoliučiai laisvos rinkos sąlygomis tai yra neišvengiama. Kad laisvos rinkos mechanizmas gali patirti didelių sutrikimų, puikiai įrodė Didžioji ekonominė krizė (1929 – 1932 m.). Iš kurios galingiausia pasaulio valstybė – JAV sugebėjo išbristi tik remdamasi socialliberalizmo doktrinos idėjomis – valstybės reguliuojama pramonės veikla, ribojama konkurencija, organizuojami viešieji darbai, skatinamas gyventojų užimtumas. Panašių priemonių krizei įveikti ėmėsi ir A. Hitleris Vokietijoje bei daugelis kitų šalių.
Koalicijos „Už darbą Lietuvai“ programoje atsispindi daugelis socialliberalizmo doktrinos nuostatų. Koalicijos programoje yra akcentuojamas įvairių socialinių išmokų didinimas (pensijos, išmokos už vaiką, motinystės pašalpos ir t. t.), valstybės vaidmuo darbo vietų kūrime („naujo darbo paieškos netruktų ilgiau kaip 6 mėnesius“), nes viena svarbiausių socialliberalizmo idėjų yra vidaus rinkos išlaikymas, remiant skurdžiausius visuomenės sluoksnius. Vienas iš koalicijos „Už darbą Lietuvai“ programos skyrių vadinasi „Socialinis dialogas ir lygios galimybės“, t. y. koalicijos partneriai pasisako už lygių galimybių visiems visuomenės nariams sukūrimą. Socialliberalai ir socialdemokratai ir būdami valdžioje 2000–2004 m. savo veiksmais parodė, kad jie laikosi savo atstovaujamos politinės doktrinos nuostatų. Esant reikalui valstybė kišosi į rinką, nustatydama tam tikras kainas, kuriomis galima pirkti ar parduoti tam tikrą produktą . Taip pat buvo susirūpinta pensijomis. Šis klausimas buvo vienas svarbiausių Vyriausybės uždavinių, nes pensininkai yra vienas skurdžiausių ir labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių. O tokiems visuomenės sluoksniams, pasak socialliberalų, valstybė per mokesčius ir pajamų perskirstymą turėtų labiausiai padėti. Koalicinė socialdemokratų ir socialliberalų Vyriausybė ėmėsi atitinkamų žingsnių minėtoms problemoms spręsti ir už tai buvo stipriai kritikuojama liberalų, nes liberalai, pripažįstantys laisvą rinkos ekonomiką, niekuomet nenustatinėtų kainų rinkoje, taip stipriai nesirūpintų vargingiausiais visuomenės sluoksniais, nes rinkos ekonomikoje valstybė tėra žmogaus padėjėjas, o ne gelbėtojas .
Taigi galima teigti, kad visų keturių daugiausiai mandatų 2004-2008 m. Seime turėsiančių politinių partijų programos yra sudarytos remiantis jų atstovaujamų politinių doktrinų n.uostatomis. LiCS, atstovaujanti liberalizmo doktrinai, teigia žmogaus galimybę veikti laisvai ir nevaržomai. Valstybė privalo tik sudaryti palankias sąlygos žmogui siekti asmeninės gerovė ir užtikrinti jo pačio ir jo turto saugumą. Valstybės jokiu būdu negali kištis į ekonomiką, nes geriausias rinko mechanizmo reguliatorius yra paklausa ir pasiūla, o valstybės kišimasis tik sutrikdo šią pusiausvyrą ir veda į krizę (tačiau iš istorijos yra žinoma atvejų, kai iš krizių valstybės išėjo, įvedusios rinkos reguliavimą).
TS, atstovaujanti konservatyvizmui, teigia pagrindinių vertybių išsaugojimo būtinybę . Taip pat savo programoje konservatoriai akcentuoja Bažnyčios vaidmens svarbą valstybės gyvenime. Bažnyčia ir bendruomenė konservatoriams yra labai svarbios, ir šiandieninėje visuomenėje matydami šių dviejų vertybių nykimą, konservatoriai siūlo konkrečiais veiksmais stiprinti Bažnyčios ir bendruomenių vaidmenį visuomenėje, nes šių vertybių netekimas gali sukelti ir visuomenės krizę. Konservatoriai savo programoje siūlo skatinti gimtosios kalbos vartojimą visose gyvenimo srityse. Taigi ir TS iš esmės pasisako už esamos tvarkos išsaugojimą, prarastų vertybių atgaivinimą.
Koalicija „Už darbą Lietuvai“ akcentuoja valstybės paramą vargingiausiai gyvenantiems visuomenės sluoksniais, nes ši valstybės parama ne tik sumažina socialinių konfliktų grėsmę, bet ir skatina vartojimą, išplečia vidaus rinką, tuo pačiu darydama teikiamą įtaką ir valstybės ekonomikai. Koalicijos programoje minima ir galimybė valstybei kištis į ekonomiką, kai to reikia siekiant užtikrinti visuomenės socialinę gerovę. O šie veiksmai ir yra pagrindinės socialliberalizmo politinės doktrinos nuostatos.
Šiame skyriuje nebuvo nagrinėta DP programa, nes ši partija yra labai jauna (susikūrė 2003 m. spalio 18 d.). Pasak politologų, DP greičiau galima vadinti sąjūdžiu, kuris atėjo norėdamas išvalyti valstybę nuo ją neva 14 metų valdančio korumpuoto klano, kuris nuskurdino valstybe. Į rinkimus ši partija ėjo su šūkiu, kad išnaikins korupciją ir protekcionizmą. Tuo tarpu, partijos programoje šios problemos sprendimui ypatingo dėmesio skirta nėra, o yra kalbama net apie Konstitucijos keitimą. Todėl pagrįstai DP, galima vadinti politiniu sąjūdžiu, kuris dar turi subręsti, kol taps politine parija. Išnagrinėjus DP programines nuostatas galima teigti, kad ši partija atstovauja socialliberalizmo politinę doktriną. O daugelis DP programinių nuostatų iš dalies ar visiškai sutampa su koalicijos „Už darbą Lietuvai“ programa. Todėl nenuostabu, kad šios politinės partijos suformavo ir valdančiąją daugumą 2004–2008 m. Seime.I.2. Visuomenės lūkesčiai
Kiekviena politinė partija savo programą formuoja ne tik atsižvelgdama į savo atstovaujamos politinės doktrinos pagrindines nuostatas, bet ir į visuomenės lūkesčius. Atsižvelgti į visuomenės lūkesčius, mano manymu, yra dar svarbiau, nes politinės partijos pagrindinis uždavinys ir yra atstovauti visuomenei, spręsti jos problemas. Todėl galima daryti prielaidą, kad kuo daugiau savo programoje partija skiria dėmesio aktualiausių visuomenės problemų sprendimui, tuo didesnį visuomenės pasitikėjimą partija gauna per rinkimus.
Remiantis 2004 m. kovo mėnesį atliktomis visuomenės nuomonės apklausomis, galima teigti, kad visuomenė labiausiai nepasitiki partijomis (pasitikėjo 6 %, nepasitikėjo 65 %), Seimu (17 % ir 53 %), Teismais (24 % ir 32 %), Vyriausybe (31 % ir 32 %), policija (32 % ir 34 %), savivaldybėmis (38 % ir 22 %). Panašūs pasitikėjimo šiomis institucijomis rodikliai išliko ir 2004 m. pabaigoje. Visuomenė mano, kad visose šiose institucijose yra paplitusi korupcija ir joms paprasto žmogaus problemos yra visiškai neįdomios. Kadangi, remiantis visuomenės nuomonės apklausomis, ir institucijos, turinčios užkisti kelią korupcijai ir kitiems nusikaltimams, taip pat yra korumpuotos, todėl visuomenė norėdama pakeisti esamą situaciją privalo rasti išorinę jėgą, kuri įneštų permainas šioje srityje. Šia jėga gali tapti politinė partija (partijos), kurios laimėjusios rinkimus ir užėmusios valdžią gali imtis veiksmų minėtoms problemoms spręsti (keisti teisėsaugos institucijų vadovus, priimti atitinkamus antikorupcinius įstatymus, sudaryti Seimo komisijas tam tikrų pareigūnų veiksmams tirti ir pan.).
Partija labiausiai akcentavusi korupcijos ir „korupmuoto klano“ įsigalėjimą valstybėje, buvo DP, kuri ir laimėjo šiuos Seimo rinkimus. Mano manymu, tai ir buvo pagrindinis partijos raktas į pergalę. DP atėjo kaip visiškai nauja jėga, galinti panaikinti korupciją. DP per visą rinkiminę kampaniją kartojo, kad jos nariai, tai žmonės nebuvę valdžioje, kurie gali nugalėti „korumpuotą klaną“ ir padaryti žmonių gyvenimą geresnį. DP partijos lyderis V. Uspaskich nuolat kartojo: „Panaikinsime korupciją ir protekcionizmą“. DP partija kaip partija, niekada nebuvusi valdžioje, galėjo laisvai naudotis šiuo šūkiu, visuomenei nuolat primindama ankstesnių valdžių skandalingus privatizavimo atvejus, bankų griūtį ir kitus korupcijos skandalus, kurie įvyko valdžioje būnant tiek TS ir tuometiniams centristams, tiek tuometiniai Lietuvos demokratinei darbo partijai.
Visuomenei aktualiausių problemų sprendimą akcentavo ir kitos politinės partijos. Tačiau būtina paminėti ir tai, kad jos neturėjo tokių gerų sąlygų kaip DP. Nes tiek TS, tiek koalicijos „Už darbą Lietuvai“ partneriai per savo buvimo valdžioje laikotarpį neišvengė įvairių korupcijos skandalų, neskaidraus valstybės turto privatizavimo ir pan. O DP partija į rinkimu ėjo pabrėždama, kad jai svarbiausios kiekvieno žmogaus problemos, tai įrodo ir partijos narių kelionės po visą Lietuvą, netgi atokiausius miestelius ir kaimus, ir susitikimai su rinkėjais. DP, surinkusi daug savo profesinėje veikloje pasiekusių ir skandalais nesusitepusių žmonių komandą, puikiai išnaudojo esamą situaciją ir gavo didelės dalies visuomenės paramą. Nes ši visuomenės dalis buvo nusivylusi esama padėtimi ir matė DP kaip išeitį iš esamos padėties.
Galima daryti išvadą, kad politinė partija norėdama laimėti rinkimus, privalo atsižvelgti į visuomenės lūkesčius ir savo rinkiminėje programoje (taip pat ir rinkiminėje kampanijoje) akcentuoti tų problemų sprendimų, kurios visuomenei kelia daugiausiai nerimo. Tačiau svarbu ne tik akcentuoti šias problemas, bet ir turėti tokią partijos komandą, kuria visuomenė pasitikėtų. Kaip puikų to pavyzdį galima įvardinti DP sėkmę šių metų Seimo rinkimuose. Atsigręžimas į visuomenę ir priimtinų visuomenei, nesusikompromitavusių asmenybių komanda lėmė DP pergalę rinkimuose.

II. Politinių partijų programinių nuostatų panašumai ir skirtumai

Kaip jau buvo minėta, partijos programa – tai dokume.ntas, kuriame įtvirtinamos partijos nuostatos dėl tolimesnio valstybės ir visuomenės raidos etapo. Aiški, kupina novatoriškų ir realių idėjų partijos programa – būtina kiekvienos partijos gyvavimo sąlyga. Todėl darytina išvada, kad partijos programa – tai unikalus ir nepakartojamas nuostatų rinkinys, partijos vizitinė kortelė, išskirianti partiją iš kitų, nusakanti partijos atstovaujamą politinę doktriną, atskleidžianti partijos privalumus bei skatinanti rinkėjus rinktis būtent šią partiją bei jos remiamus kandidatus. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų. Rinkimų metu gana dažnai buvo girdimi teiginiai, kad visų partijų programos iš esmės yra visiškai vienodos. Todėl pamėginsime panagrinėti šių teiginių pagrįstumą.
Šiame skyriuje bus nagrinėjamos TS, LiCS, DP ir koalicijos „Už darbą Lietuvai“ programinių nuostatų panašumai ir skirtumai valstybės valdymo srityje bei sveikatos apsaugos srityse.II.1. Valstybės valdymo srityje
Valstybės valdymas yra ta sritis, kurioje visuomenė visuomet labiausiai laukia permainų. Remiantis visuomenės nuomonės apklausomis labiausiai visuomenė nepasitiki valstybės valdymo institucijomis. Per rinkiminę kampaniją visos partijos daugiau ar mažiau akcentavo valstybės valdymo reformos būtinumą. Todėl šiame skyriuje panagrinėsime kiekvienos partijos siūlomus veiksmus valstybės valdymo problemoms spręsti, jų panašumus ir skirtumus.
Didžiausiais ir netgi kardinalias permainas valstybės valdymo srityje siūlė DP. Šios partijos programoje yra nuostata pakeisti rinkimų sistemą įvedant tik mažoritarinę rinkimų sistemą, priimti Seimo nario, seniūno, mero atšaukimo įstatymus, kad susikompromitavę pareigūnai neišbūtų viso savo kadencijos laiko. DP taip pat akcentuoja ir valdžios decentralizavimą – apskričių funkcijų perdavimas savivaldybėms, seniūnijų funkcijų išplėtimas, merų ir seniūnų tiesioginiai rinkimai. DP siūlo griežtinti ir viešųjų pirkimų tvarką, nes pastaraisiais nemažai skandalų kildavo dėl neskaidraus konkursų organizavimo.
Koalicija „Už darbą Lietuvai“ taip pat siūlo didinti „savivaldybių veikos ir finansinį savarankiškumą, jų veiklos efektyvumą“. Tačiau kitaip nei darbo partija, koalicija „Už darbą Lietuvai“ siūlo didinti valdžios institucijų lankstumą, visuomenės informavimą apie priimamus sprendimus, kelti valstybės tarnautojų kompetenciją, tobulinti teisinę bazę, reglamentuojančią valstybės tarnautojų etiką.
LiCS taip pat akcentuoja savivaldybių funkcijų išplėtimą, tiesioginius merų rinkimus. Tai yra logiška, nes viena liberalizmo politinės doktrinos nuostatų yra centrinės valdžios funkcijų perdavimas regioninėms valdžios institucijoms. LiCS taip pat siūlo mažinti ministerijų skaičių, taip sumažinant valstybės valdymo išlaidas, skatinti žinių ekonomikos plėtrą.
TS savo programoje taip pat akcentuoja savivaldybių funkcijų išplėtimą, finansinio nepriklausomumo didinimą. Tačiau TS akcentuoja ir valstybės valdymo problemų sprendimą valstybės lygyje – kai kurių valstybės institucijų privatizavimas, bereikalingų valstybės funkcijų ir institucijų atsisakymas, modernizuoti valstybės valdymą. TS ypatingą dėmesį teikia korupcijos prevencijai.
Taigi galima daryti išvadą, kad visos partijos valstybės valdymo srityje kelia panašius uždavinius – savivaldybių funkcijų išplėtimas, valstybės valdymo skaidrumas. Tačiau šių tikslų partijos yra pasirengusios siekti skirtingomis priemonėmis. DP partija akcentuoja rinkimų sistemos keitimą ir susikompromitavusių pareigūnų atšaukimą iš užimamų pareigų. Koalicija „Už darbą Lietuvai“ siūlo priartinti valdžios institucijas prie žmonių. LiCS siūlo imtis panašių veiksmų kaip ir DP, tačiau atsisako rinkimų sistemos keitimo, išlaidas valstybės valdyme siūlo mažinti sujungiant ministerijas, mažinti institucijų skaičių, į valstybės valdymą diegiant naujausias technologijos. TS pirmiausiai pasisako už problemų sprendimą valstybiniame lygyje (valstybės valdymo modernizavimas, tam tikrų institucijų privatizavimas, bereikalingų funkcijų atsisakymas ir kt.), tačiau neatsisako ir savivaldybių galios išplėtimo.II.2. Sveikatos apsaugos srityje
Sveikatos apsauga taip pat yra viena iš sričių, kurioje pastaraisiais buvo daugybė problemų: nepakankamas sveikatos apsaugos finansavimas lėmė tai, kad nevisi žmonės galėjo gauti kokybišką ir nemokamą gydymą, daug problemų ir netgi skandalų buvo susiję su kompensuojamais vaistais, nepasitenkinimą mažais atlyginimais reiškė medikai. Taigi ir sveikatos apsaugos srityje būsimoji valdžia turės nuveikti daug darbų, norėdama padaryti sveikatos apsaugą prieinamą kiekvienam žmogui.
DP sveikatos apsaugos srityje akcentuoja didesnį finansavimą iš valstybės biudžeto, taip pat medikų atlyginimų didinimą. Kaip pagrindinį valstybės uždavinį šioje srityje DP iškelia ligų profilaktiką (slaugos ir palaikomojo gydymo tinklo plėtimas), efektyvių vaistų naudojimą, siūlo ypatingą dėmesį skirti ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos profilaktikai. Mano manymu, tai yra teisingas požiūris, nes skiriant didesnes lėšas ligų profilaktikai, labiau rūpinantis vaikų sveikata, galima išvengti didelių išlaidų sunkioms ligoms gydyti.
Koalicija „Už darbą Lietuvai“ taip pat siūlo stiprinti ligų profilaktiką, mokyti vaikus sveikos gyvensenos, taip pat akcentuoja būtinybę rūpinti pensininkų sveikata. Koalicijos programoje yra pabrėžiamas investicijų į greitosios medicinos pagalbos automobilių parką būtinumas. Nes pastaraisiais metais buvo užfiksuota įvykių, kai greitoji medicinos pagalba atvykdavo pas ligonį tik po valandos ar daugiau nuo iškvietimo.
LiCS pirmiausia pasisako už sveikatos apsaugos sistemos skaidrumą, nes tarp medikų ypač yra paplitusi korupcija ir smulkūs kyšiai už gydymą yra tapę bloga tradicija. LiCS taip siūlo atsisakyti kompensuojamų vaisto sąrašo ir „pereiti prie tų vaistų, kurie užregistruoti kompensuojamoms ligoms gydyti, kompensavimo. LiCS, savo programoje akcentuojanti naujausių technologijų valstybės gyvenime pritaikymą, ir sveikatos apsaugoja siūlo diegti informacines technologijas (darbo kompiuterizavimas, elektroninių paslaugų teikimas). LiCS taip pat siūlo skatinti mokslinius tyrimus medicinos srityje, kelti medikų kvalifikaciją, didesnį dėmesį skirti ligų profilaktikai.
TS taip pat siūlo didesnį dėmesį skirti ligų profilaktikai, atsisakyti kompensuojamų vaistų sąrašo ir pereiti prie kompensuojamų ligų sąrašo. TS akcentuoja farmacijos rinkos liberalizavimą, kuris skatintų konkurenciją tarp farmacininkų ir mažintų vaistų kainas. TS programoje yra numatytas vienodų teisių ir sąlygų privačioms ir valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms sudarymas, kuris leistų žmonėms gauti kvalifikuotas ir nebrangias gydymo paslaugas.
Galima daryti išvadą, kad ir sveikatos apsaugos srityje partijos kelia panašius uždavinius – ligų profilaktika, dėmesys vaikų sveikatai, didesnis sveikatos apsaugos finansavimas. Partijų programų šioje srityje turi dar mažiaus skirtumų nei valstybės valdymo srityje. TS sąjunga siūlo farmacijos rinko liberalizavimą, kurio nėra kitų partijų programose, LiCS – informacinių technologijų diegimą sveikatos apsaugos srityje. Tačiau būtina pastebėti, kad šie, iš pirmo žvilgsnio nedideli skirtumai, gali turėti didelę įtaką sveikatos apsaugos plėtrai.Išvados
Galima teigti, kad 2004 m. rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą laimėjo socialliberalios pakraipos politinės jėgos. Koalicija „Už darbą Lietuvai“ ir DP kartu laimėjo 70 mandatų 2004 – 2008 m. Seime. Jų sėkmė nebuvo atsitiktinė, nes šios partijos savo programas grindė pagrindinėmis atstovaujamos politinės doktrinos – socialliberalizmo idėjomis bei visuomenės lūkesčiais: akcentavo valstybės vaidmenį ekonomikoje užtikrinant valstybės stabilumą ir žmonių socialines garantijas. Kadangi nemaža Lietuvos žmonių dalis vis dar gyvena gana skurdžiai, todėl valstybės socialinės parama jiems yra būtina. DP savo programoje ir rinkiminėje kampanijoje didelį dėmesį skyrė toms sritims, kuriomis visuomenė labiausiai nepasitikėjo. Todėl darytina išvada, kad partijos sėkmė rinkimuose tiesiogiai priklauso nuo to, kokias priemones politinė partija siūlo visuomenės lūkesčiams įgyvendinti.
Išanalizavus keturių daugiausiai mandatų per 2004 m. Seimo rinkimus laimėjusių politinių partijų programų santykį su jų atstovaujamomis politinėmis doktrinomis, galima teigti, kad šių partijų programinės nuostatos nesikerta su atstovaujamomis politinėmis doktrinomis ir yra sudarytos jų pagrindu.
Išnagrinėjus politinių partijų programines nuostatas tam tikrose srityse, galima teigti, kad visos keturios politinės partijos kelia panašius tikslus, tačiau priemonės, kuriomis siūloma šiuos tikslus įgyvendinti yra gana skirtingos. Permainoms valstybės valdymo srityje įgyvendinti DP partija netgi siūlo per 14 nusistovėjusios rinkimų sistemos keitimą. Tačiau net ir maži programinių nuostatų skirtumai įgyvendinant Vyriausybės programą gali turėti didelę įtaką tolimesnei valstybės raidai. Todėl teiginys, kad visų politinių partijų programos yra vienodos ir jokios įtakos valstybės valdymui ir raidai neturi, yra abejotinas.

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1993.
2. Nisbet R., Konservatyvizmas, Vilnius, Pradai, 1993.
3. T.Birmontienė, E.Jarašiūnas, E.Kūris ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė. – Vilnius: LTU Leidybos centras, 2002.
4. 1998 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1998, Nr. 5-99.
5. Politinių partijų įstatymas // Valstybės žinios. 2004, Nr. 54-1831.
6. Darbo partijos rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą programa // http://www.darbopartija.lt/index.asp?DL=L&TopicID=83; prisijungimo laikas: 2004-11-14.
7. Darbo partijos rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą programinės nuostatos // http://www.darbopartija.lt/index.asp?DL=L&TopicID=81; prisijungimo laikas: 2004-11-14.
8. Neatidėliotini Vyriausybės veiksmai (Darbo partija) http://www.darbopartija.lt/index.asp?DL=L&TopicID=82; prisijungimo laikas: 2004-11-14.
9. Tėvynės sąjungos rinkimų programa // http://www.tslk.lt/?-1622786336; prisijungimo laikas: 2004-11-14.
10. Tėvynės Sąjungos „Dešiniosios alternatyvos nuostatos“ // http://www.tslk.lt/?175880504; prisijungimo laikas: 2004-11-14.
11. Liberalų ir centro sąjungos programa // http://www.lics.lt/lt.php/dokumentai/47; prisijungimo laikas: 2004-11-14.
12. Naujosios sąjungos programinės nuostatos // http://www.nsajunga.lt/Default.asp?Lang=L&TopicID=63&ArticleID=64&SearchTXT; prisijungimo laikas: 2004-11-14.
13. Koalicijos „Už darbą Lietuvai“ programa // http://www.lsdp.lt/?-286601202; prisijungimo laikas: 2004-11-14.
14. Koalicijos „Už darbą Lietuvai“ programinės nuostatos // http://www.lsdp.lt/?791600562; prisijungimo laikas: 2004-11-14.

Leave a Comment