Politinė vadovybė lyderystėir politinis elitas

Lyderio ir vadovo sąvokos lietuvių kalboje neretai vartojamos kaip sinonimai, tačiau kai kurie politologai skaito jas skirtinomis: vadovas (head) yra išrinktas ar paskirtas funkcionierius (administratorius, pirmininkas, biurokratas), kuris oficialiai vadovauja kolektyvui arba grupei, tuo tarpu kai lyderis išsiskiria savo asmeninėmis savybėmis, vaidina svarbiausią vaidmenį kolektyve, nors formaliai gali ir nebūti jo vadovu. Lyderis gali būti, o gali ir nebūti vadovu, lygiai taip pat vadovas – ne būtinai lyderis. Lyderiai, kaip ir valdžia, būdingi visada ir visoms grupėms. Lyderiai yra mažose grupėse, daarbo kolektyvuose, regione, šalyje, tarptautinėje arenoje.

Lyderio fenomenas

Kompensacinė teorija, pagal kurią valdžia ir vadovavimas yra priemonė kompensuoti asmeninį psichologinį deficitą: įvykusias dvasines traumas, neįveiktą, iš vaikystės užsilikusią baimę, pavydą, konfliktų pasekmes. Tai patvirtina kai kurių politinių veikėjų biografijos faktai.

Artima kompensacinei yra psichoanalitinė (S.Freudo, 1856-1939) teorija, kuri teigia, kad siekimas dominuoti yra sublimacijos forma, t.y. tokiu psichiniu procesu, kada afektyvūs poreikiai, pirmiausia seksualiniai, yra transformuojami į socialinę veiklą (arba kūrybą);

Lyderio bruožų teorija (Francis Halton, 1822-1911) aiškina vadovavimą ypatingomis lyderių savybėmis;

Struktūrinėje funkcinėje teorijoje (TTalcott Parsons, 1902-1979) vadovavimas yra socialinės bendrijos funkcija: lyderis yra žmogus, kurį išsirenka jo pasekėjai, siekdami tam tikrų tikslų, kitaip tariant, lyderis yra instrumentas grupės rankose;

Situacinė teorija analogiškai teigia, kad kyderis yra situacijos, aplinkybių funkcija: kiekviena grupė išsirenka sau lyderį, kuris es

samomis aplinkybėmis geriausiai atitnka grupės poreikiams.

Sintetinė teorija priima paminetų teorijų pagrindinius teiginius, tačiau dėl to tampa eklektiška ir nieko nepaaiškina.

Išskyrus atvejus, kada politinis lyderis faktiškai yra marionetė arba kompromisinė silpna figūra (parinkta mažiausios žalos principu), lyderis – tai asmenybė, kuriai valdžia yra arba aukščiausia vertybė (valdžios ieškotojų kategorija), arba universali priemonė pasiekti kitokiems tikslams: politinės sistemos pakeitimo, tautinės nepriklausomybės, socialinių ir ekonominių pokyčių. Lyderiui reikalingos tokios savybės, kaip atsidavimas tikslui, įžvalgumas, sugebėjimas tiksliai įvertinti situaciją ir priimti optimalius sprendimus, mokėjimas įtikinti kitus žmones, organizacinis talentas. Max Weber atžymėjo, kad politiniam lyderiui reikalingas aistringumas ir šaltas protas (nes “politika yra daroma galva, o ne kitomis kūno ar sielos dalimis”), valdingumas. Skirtingi lyderiai turi arba vieną, tačiau labai išreikštą iš šių savybių, arba daažniau kokią nors jų kombinaciją. Pastaraisiais dešimtmečiais, išsivysčius elektroninei žiniasklaidai, nemaža reikšmę įgyja lyderio imidžas, kurį sukuria politinės reklamos specialistai.

Politikos moksluose gausu lyderių tipologijų ir klasifikacijų, sukurtų remiantis įvairiais kriterijais. Atitinkamai su valdžios pagrindų tipologija Max Weber skyrė tradicinius, charizmatiškus ir legalius lyderių tipus. Pagal vadovaujamą objektą išskiriami bendranacionaliniai, grupių, partijų, regionų lyderiai. Priklausomai nuo bendravimo ir vadovavimo stilaus skiriami autoritariški lyderiai, siekią absoliutizuoti savo valdžią ir asmeniškai priimti sprendimus, paliekant kitiems tik vykdytojų vaidmenį, ir demokratiški lyderiai, kurie remiasi va

adovaujamųjų aktyvumu, palaiko jų iniciatyvą, priimant sprendimus siekia bendro sutarimo. Pagal politinės sąmonės tipą išskiriami reformatoriai (anot Franciso Tucker’io siekia įgyvendinti bazinį bendrijos mitą, idealų egzistuojančios politinės sistemos modelį), revoliucionieriai (atmeta bazinį mitą ir siekia pakeisti politinę sistemą) ir konservatoriai, siekią išlaikyti status quo. Veiklos sferos atžvilgiu išskiriami programuotojai (formuluoja tikslus), strategai (planuoja tikslo pasiekimo būdus) ir vykdytojai (realizuoja numatytą veiskmų programą). Kombinuojant skirtingus kriterijus sudaromi apibendrinantys lyderių modeliai-portretai:

lyderis – “įkvėpėjas”, arba “vėliavnešys”: ryški asmenybė, turinti savitą tikrovės matymą ir įvertinimą bei alternatyvas; šio tipo lyderiai nubrėžia tikslus, sutelkia aplink save daug pasek’ejų ir nurodo jiemsveiklos kryptis ir būdus; prie tokių lyderių priskirtini M.K.Ganhi, Sun Jatsenas, Martin Luther King.

lyderis – “pranašas” linkęs į mistiką, dažnai religinio tipo;

lyderis-”tarnas” nepasižymi originalumu, jo pagrindinis privalumas – išreikšti grupės interesus, vadovautis jais ir veikti grupės vardu;

situacinis lyderis atsiranda, kai iškyla reikalaujanti sprendimo nauja problema, neįeinanti į funkcionuojančių institucijų pagrindinių interesų sferą; pavyzdžiui, blogėjant ekologinei situacijai, susiformavo “žaliųjų” judėjimas ir kartu atsirado situcinių lyderių vakansijos;

lyderis-”prekiautojas” – siūlo savo planus ir, turėdamas įtikinėjimo gabumų, suranda “pirkėjų”, kurie tampa jo šalininkais; šio lyderio tipas ypač būdingas, vykstant politinei liberlaizacijai, kad politinėje rinką atsiranda liberalios, socialdemokratinės, nacionalistinės, konservatyvios ir kitokios platformos;

lyderis-”gaisrininkas” pasižymi sugebėjimu greitai ir efektyviai veikti kristiškose situacijoe arba iškilus konfliktams; pavyždžiu gali bū
ūti Rusijos generolo Lebedžio, tada ėjusio Saugmo tarybos sekretoriaus pareigas, sutartis su Čečenijos rezistentais dėl karo pabaigos.

“valdžios ieškotojai” – siekia valdžios kaip pagrindinio tikslo; tarp jų galima išskirti keletą subtipų:

agitatoriai – nori kontroliuoti kitus žmones, aktyviai dalyvauja įvairiose komisijose, konferencijose, kalba susirinkimuose ir mitinguose – visur, kur yra proga įtikinėti ir paveikti klausytojus;

administratoriai – labiau linkę dirbti grupėje, įsakinėti, organizuoti.

Teoretikai – skelbia savo požiūrius ir įsitikinimus pareiškimų ir deklaracijų forma, dažnai bando kurti teorijas.

Priklausomai nuo konkrečios situacijos atskirose šalyse, nuo kultūros ir mentaliteto ypatybių susiklosto aplinkybės, palankios vienokio ar kitokio tipo lyderio iškilimui. Tarpukario laikotarpiu daugelyje Europos šalių į valdžią atėjo autoritarinio tipo lyderiai, tačiau to neįvyko stabilesnėse ir turėjusias senesnes demokratines tradicijas Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse. Charizmatiniai ir revoliucinio tipo lyderiai atsiranda, keičiantis politinei sistemai, vykstant tautiniam išsivadavimo judėjimui. Pasikeitus situacijai tokio tipo lyderiai labai retai tampa gerais administratoriais (išimtis: Dž. Nehru), ir visuomenei geriau, jeigu jie pasitraukia arba net yra nušalinami. Kaip rodo Lenino, Stalino, Mao Cetungo, Fidelio Castro pavyzdžiai, revoliucionieriai dažnai tampa diktatoriais.

Pagrindinės politinio lyderio funkcijos iš esmės artimos valdžios funkcijoms, tačiau ryškiau išreikštas naujovės elementas:

– diagnostinė: situacijos įvertinimas, svarbiausiu problemų išskyrimas; lyderis privalo rasti atsakymą į klausimus: “Kas ne taip?”, “Ko reikia visuomenei?”

– askriptyvinė ir strateginė: visuomenės vystymosi tikslų nustatymas ir jų pasiekimo kelių formulavimas (p

programų, konkrečių sprendimų forma)

– organizacinė ir mobilizacinė – mobilizuoti paramą. siekiant užsibrėžtų tikslų, tame tarpe priemonės:

– legislatyvinės,

– mobilizacinės,

– reguliatyvinės,

– koordinuojančios,

– kontroliuojančios.

– komunikatyvinė – įvairių politinių, ekonominių, keltūrinių, regioninių, profesionalinių ir kitokių grupii interesų išreiškimas ir prezentacija; atliekama betarpiškame bendravime, taip pat renkant, apibendrinant ir platinant informaciją;

– taktinė – konkretaus momento situacijos įvertinimas, išskiriant svarbiausias problemas, politinės elgsenos nustatymas.

Politinis ir valdantysis elitas

Politinio proceso pagrindiniai subjektai yra ne tiek individai, lyderiai, kiek grupės, dažniausiai vadinamos elitais (nuo lotyniško eligere – “atrinkti” ir prancūziško elite – “geriausia, atrinkta”). Kaip terminas, elitas interpretuojamas gana įvairiai: jis gali reikšti asmenis, daugiausia pasiekusius savo veiklos srityje, valdantįjį sluoksnį, kūrybinę mažumą (priešpastatomą nekūrybinei daugumai), aukščiausio lygio valdininkus, specialistus ir t.t. Nemaža politologų skaito šį terminą nemoksliniu, pabrėždami, kad jis arba sutampa su klasine struktūra ir tokiu atveju neturi naujo turinio, arba tik akcentuoja akivaizdžią dichotomiją “elitas – masės” ir tuo pačiu pernelyg suprimityvina visuomenės struktūrą. Tačiau terminas jau pirmoje amžiaus pusėje įsitvirtino Europos (Italijos, Vokietijos, Prancūzijos), o po Antrojo pasaulinio karo taip pat Amerikos politologijoje ir iki šiol plačiai vartojamas specialioje literatūroje ir publicistikoje.

Valdantįjį elitą sudaro individai, kurie užima dominuojančias, svarbiausias pozicijas įvairose visuomenės gyvenimo sferose. Atitinkamai išskiriamos kelios valdančiųjų elitų kategorijos:

politinis elitas – nedidelė grupė politikų ir aukščiausio rango pareigūnų, betarpiškai kontroliuojančių valstybinę valdžią ir vadovaujančių visuomenei;

ekonominis elitas – stambaus kapitalo atstovai, didžausiu (šalies mastu) firmų, bankų ir kitų ekonominių obejektų savininkai;

ideologinis arba informacinis elitas – labiausiai žinomi žiniasklaidos, dalinai aukštojo mokslo ir humanitarinių mokslų atstovai;

karinis elitas – generalitetas, aukštojo rango karininkai; šio elito įtakingumas priklauso nuo visuomeninio gyvenimo militarizacijos laipsnio;

mokslinis elitas;

literatūros ir meno elitas;

kai kuriose šalyse – kriminalinis elitas: įtakingiausių, kontroliuojančių tam tikras visuomenės gyvenimo sferas, mafiozinių grupių vadovai (Cosa nostra, “krikštatėvis” su artimiausiais bendražygiais), kriminalinio pasaulio “autoritetai”; (NB: daugumas sociologų nekalba apie kriminalinį elitą, vengdami nusikaltėlių sugretinimo su įžymybėmis ir “aukštuomene”.)

Beveik kiekvienoje visuomenėje egzistuoja kontrelitai – įtakingos elitinio pobūdžio grupės, kurių nariai nesistengia įsijungti į egzistuojančius elitus, o priešpastato save jiems arba siekia kolektyviai jas išstumti ir užimti jų vietą (protesto judėjimai, kultūrinis underground’as, revoliucinės partijos, kai kada taip pat religinės sektos). Kontrelitų egzistavimas neretai lieka beveik nepastebėtas, kol nepąiškėja, kad jie tapo įtakinga jėga (bolševikai Rusijos imperijoje 1917 m. pavasarį).

Tiksliai apibrėžti kiekvieno elito ribas neįmanoma nei teoriškai, nei praktiškai, maždaug aišku tik, kas yra “didieji bosai”, sudarą kiekvieno elito branduolį. Dažnai yra naudojami formalūs kriterijai: politiniu elitu skaitomi ministrai, parlamento frakcijų ir komisijų vadovai, moksliniam elitui priskiriami, universitetų rektoriai, mokslinių sąjungų vadovai, svarbių premijų laureatai. Tačiau formalūs kriterijai neduoda pilno vaizdo, nes įtakingas politikas ar žymus mokslininkas, nekalbant jau apie meno žmones ir rašytojus, gali ir neužimti jokio vadovaujančio posto. Kitos problemos, iškylančios analizuojant elitus, yra susijusi su tuo, kad elitų (kaip ir valdžios) vidinė struktūra yra sudėtinga. Ekonominis elitas apjungia viršutinę dalį atskirų ūkio, mokslinis – mokslinių šakų elitų, panašiai nacionalinį elitą sudaro stambiausiųjų miestų ir regionų elitų viršūnė, tačiau į jį patenka ne visi profesionalinių elitų nariai, net jei jie gerai žinomi savo sferoje tarptautiniu mastu.

Elitų formavimosi būdai:

– paveldėjimas buvo ypač būdingas luominėms visuomenėms, kur žmogaus padėtis socialinėje ir, mažiau, politinėje hierarchijoje priklausė nuo tėvų statuso. Šiais laikais elitinio statuso paveldėjimas būdingas Rytų šalims: kai kur yra išlikusios absoliutinės monarchijos (Jordanija, SAE), neretai paveldimumo mechanizmas funkcionuoja šalia konkurencinių principų: Indijoje Nehru šeimai priklausė trys premjerministrai: Jawaharlal Nehru, Indira Gandhi, Rajiv Gandhi).

– giminystės ir vedybiniai ryšiai

– iš valdančiųjų sluoksnių (ypač būdingas autoritariniams režimams);

– iš visos visuomenės (demokratinėse valstybėse, ypač visuomenėse, kurioms būdingas aukštas socialinis mobilumas);

– atviras arba uždaras atrankos būdas;

-konkurencinis arba nekonkurencinis atrankos būdas;

Politiniai elitai yra valdžios subjektai, todėl jų funkcijos yra beveik identiškos valstybinės valdžios funkcijoms:

– strateginė – perspektyvinių visuomenės vystymosi planų ir politinių programų sudarymas; tai reikalauja aukšto profesionalizmo, ryžtingumo;

– komunikatyvinė – įvairių politinių, ekonominių, kultūrinių, regioninių, profesinių grupių interesų ir poreikių formulavimas ir realizavimas; vykdoma betarpiškais kontaktais, o taip pat renkant ir apdorojant informaciją;

– organizacinė – piliečių arba jų atskirų grupiu mobilizavimas, siekiant konkrečių tikslų; organizacinėje veikloje išskirtinos specializuotos funkcijos: legislatyvinės, mobilizacinės, reguliatyvinės, koordinacinės, kontrolinės.

– integratyvinė – visuomenės stabilumo, jos politinės ir ekonominės sistemų stiprinimas, konfliktų prevencija, skirtingų grupių interesų harmonizavimas, politinių jėgų lygsvaros palaikymas.

Elitų teorijos

Šiuolaikinių elitų teoriju klasikai yra italų mokslininkai Vilfredo Pareto (1849-1923) ir Gaetano Mosca (1858-1941) ir šveicaras Robert Michels (1876-1936).

Gaetano Mosca, “Politinio mokslo elementai” (1896, angliškas vertimas The Ruling Class išėjo tik 1939 m., ir todėl elitų teorijos pirmuoju autoriumi keletą dešimtmečių buvo skaitomas Pareto). “Visose visuomenėse – nuo mažiausiai išsivysčiųsių, vos pasiekusių civilizacijos aušrą iki pačių progressyviausių ir stipriausių – randame dvi klases žmonių – valdančiąją klasę ir pajungtą klasę. Pirmoji iš jų, visada mažiau skaitlinga, atlieka visas politines funkcijas, monopolizuoja valdžia ir naudojasi pranašumais, kuriuos suteikia valdžia, o antroji, skaitlingesnė klasė yra pajungta ir pirmosios kontroliuojama”. Vystydamas šią mintį, Mosca prieina išvados, kad visais laikais ir visose visuomenėse yra galima tik viena valdymo forma – oligarchija. Valdžia pereina nuo vienos mažumos kitai, bet niekada – daugumai. Jo nuomone, kuo didesnė visuomenė, tuo mažesnis valdančiosios mažumos lyginamasis svoris, ir tuo sunkiau daugumai pasipriešinti mažumos viešpatavimui. Taip yra todėl, kad pirma, elitas yra labiau organizuotas, ir antra, jis kontroliuoja valstybę. Pastaroji yra tik “konkreti organizacija daugelio elementų, valdančių visuoemenę”, kitaip tariant – instrumentas elito rankose. Be to, kiekvienas elitas valdo, remdamasis “politine formule” – ideologija, kuri pateisina elito dominavimą ir yra įdiegiama į visuomenės sąmonę.

Elito bazė ir viešpatavimo pagrindas priklauso nuo visuomenės tipo. Pirmykštėje visuomenėje tai buvo karinis šaunumas, vėliau svarbiausią reikšmę įgyja mokėjimas manipuliuoti religiniais simboliais. Sekančioje vystymosi pakopoje elitinio statuso pagrindas yra turtas. Galiausiai, labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse, valdant biuokratijai arba technokratijai, lemiamą reikšmę turi specializiuotos žinios. Tokiu būdu elitai išsirikiuoja chronologine tvarka: karinis, religinis, ekonominis, profesionalinis (merit elite) elito tipas. Tai nereiškia, kad įsigalėjus vienam elitui, ankstyvesni dingsta – jie lieka, bet dominuoja vienas tipas. Mosca įveda subelito sąvoką, apimančią vidutinę tarnautojų, menedžerių, molslininkų klase. “Kiekvieno politinio organizmo stabilumas priklauso nuo šio antrojo sluoksnio moralės ir intelekto lygio bei veiklos”.

Laikui bėgant elitas netenka sugebėjimų suteikti daugumai laukiamas paslaugas, arba jos netenka savo vertės, atsiradus kitiems poreikiams, interesams ir problemoms. Todėl vieną valdantįjį elitą pakeičia kitas. Mosca atžymi, kad istorijoje veikia dvi tendencijos – aristokratinė ir demokratinė. Tačiau nei pirma, nei antra nenumato masiu valdžios – tai yra neįmanoma. Skirtumas yra tik tas, kad aristokratinis elitas yra uždaras ir nepasipildo žmonėmis iš nęltitinių sluoksnių, tuo tarpu kai demokratiška valdančioji mažuma pasipildo iš visu sluoksnių, kooptuojant tuos individus, kurių psichologinės savybės yra naudingos valdymo tikslais. Vienu iš svarbiausių elito pasipildymo kanalų Mosca pripažino demokratinius rinkimus. Tačiau jo nuomone rinkimai nėra instrumentas, leidžiantis masei kontroliuoti elitą.

Vilfredo Pareto. “Bendrosios sociologijos traktate” (1915-19) – racionalios veiklos ir elitų teorijas. Anot pirmosios, racionalių siekimų pagrindas yra objektyvus neracionalumas ir apskritai neracionalus elgesys būdingas žmogaus prigimčiai.

Pareto tvirtino, kad elitui priskirtini žmonės, kurie turi tam tikras įgimtas savybes. Nepasiekę vadovaujančių postų jie sudaro kontrelitą, arba nevaldantįjį elitą. Valdantieji elitai yra dviejų tipų: vienų viešpatavimo pagrindas yra gudrumas (“lapės”), kitų – jėga (“liūtai”). Visi elitai remiasi taip pat derivacijomis, t.y. mitais, arba ideologija. Norint palaikyti socialinį stabilumą, reikia kooptuoti į elitų eiles naujus žmones, turinčius elitines savybes, ir išmesti netekusius šių savybių. Tačiau šitaip nevyksta, nes elitai ne tik siekia išlaikyti įgytas privilegijas, bet ir perduoti jas savo palikuonims. Todėl elito kojybė laikui bėgant blogėja ir kartu auga kontrelitas. Galų gale pastarasis mobilizuoja mases arba ir be jų pagalbos nuverčia sena’jį elitą ir tampa valdančiuoju. Procesas prasideda iš naujo, ir taip vyksta be galo. “Istorija yra aristokratijų kapinės”, reziumuoja Pareto savo koncepciją.

Robert Michels. Knygoje “Politinės partijos. Oligarchinių tendencijų šiuolaikinėje demokratijoje sociologinė studija” remiasi darbininkų ir socialistinių partijų medžiaga, t.y. analizuoja būtent tas politines organizacijas, kurios ypač kalbėjo liaudies, darbo žmonių vardu.

Demokratija neįmanoma be organizacijos, nes nėra kitų būdų suformuluoti ir išreikšti kolektyvinę valią, realizuoti atstovavimo principą. Didelė masė žmonių, minia negali priimti jokių sprendimų, lengvai pasiduoda ir panikai, ir nepagrįstam entuziazmui.Todėl būtina perduoti įgaliojimus delegatams, kurie atstovauja masei ir išreiškia jos valią. Atsiranda pastovūs lyderiai. Nuo čia organizacijoje pradeda pasireikšti oligarchinės tendencijos.

Kuo daugiau organizacijoje narių, kuo sudėtingesnė jos struktūra ir kuo platesnė veikla, tuo didesnė joje pastoviai dirbančių biurokratų vaidmuo, ir atvirkščiai, tuo mažesnės eilinių narių galimybės ją kontroliuoti. Biurokratai greitai tampa “lyderiais”. Profesionalių lyderių atsiradimas yra demokratinės organizacijos galo pradžia. Kuo galingesnė orgainzacija, tuo labiau jai reikalingas stiprus lyderis. Kovingos revoliucinės partijos tampa diktatoriškomis (Lasalle pateisino diktatūrą tuo, kad ji yra vienintelis būdas greitai mobilizuoti narius), net perima karinę terminologija. Organizacijai plečiantis, joje įsigali netiesioginių rinkimų sistema: centrinę vadovybe renka ne eiliniai partijos nariai, o o jų išrinkti partijos ar organizacijos suvažiavimo delegatai. Lyderiai, įgydami darbo komitetuose ir parlamente patirtį, tampa paraktiškai nepakeičiami, nes išrinkimas trumpam periodui nepasiteisina. Vokiečių socialistų lyderiai Wilhelmas Liebknechtas ir Augustas Babelis ėjo vadovaujančias pareigas virš 30 metų.

Nemaža dalimi lyderių nepakeičiamumą nulemia tai, kad jie kontroliuoja organizacijos finansus ir spaudą. Didžiausias pavojus lyderiams – ne eiliniai organizacijos nariai ar rinkėjai, o tarpusavio kova. Revoliucijose būtent lyderiai sunaikina vienas kitą: Dantoną – Robespierrėas, pastarąjį – išlikę dantonistai. Pagrindinėmis nesantaikos tarp lyderių priežastimis Michelsas skaite konfliktą tarp ateinančių į judėjimą įžmybių ir veikėjų, padariusių karjerą judėjime, socialinę kilmę, amžiaus skirtumą, horizontalią stratifikaciją.

Ilgai vadovaujant, neišvengiamai vyksta lyderių metamorfozė. Jie patiki savo didybe, nepakeičiamumu, pamiršta idealius tikslus ir tampa oportunistais, pateisindami naujos taktikos poreikį pakitusiomis aplinkybėmis. Lyderiams būdingas bonapartizmas – individualus viešpatavimas liaudies vardu, demokratijos ir autoritarizmo sinteze. Vadas įkūnyja daugumą, todėl priešintis jo valiai nedemokratiška. Negalima jo ir pakeisti, nes jis – liaudies statytinis, o liaudis negali prieštarauti sau. Bonapartizmas pretenduoja į tai, kad jis tiesiogiai, be tarpinių grandžių, išreiškia liaudies valią.

Kita svarbus faktorius, nulemiantis oligarchines tendencijas, yra biurokratijos augimas. Panašiai kaip ir valstybė, didelė organizacija ar partija tampa stambiu darbdavių, nuo kurios finansiškai tampa priklausomas didelis skaičius tarnautojų: buhalterių, vairuotojų, žurnalistų, spaustuvių ir kitų padalinių darbininkų.

Visur organizacijose susidaro siauras vadovaujantis vidinis ratas. Realiai demokratiją anot Michelso galima pavaizduoti tokia schema:

Komitetas __

Funkcionieriai ______

Aktyvūs dalyviai ______________

Užregistruoti nariai _____________________________________
Rinkėjai _______________________________________________________________________

 Michelsas smulkiai nagrinėja politinių lyderių bruožus. Didelę reikšmę, ypač pradinėje stadijoje, turi oratoriniai sugebėjimai. Beveik visi pirmieji socialistų lyderiai buvo puikūs oratoriai. Masei ypač imponuoja balso stiprumas ir grožis, laikysena, proto lankstumas, o kalbų turinys turi tik antraeilę reikšmę. Didelį įspūdi miniai daro oratoriaus šlovė, klausytojai labai lengvai pasiduoda įžymybių įtakai.

Didėjanti organizacija greitai netenka bet kokio revoliucingumo. Radikalizmas sparčiai sumažeja, kai partija integruojasi į valstybinės valdžios institucijas, tačiau neturi realios galimybės tapti valdančiaja. Ta pačia kryptimi ją stumia poreikis plėsti savo socialinę bazę, pritraukti kaip galima daugiau narių ir rinkėjų. Dėl šių priežacių keičiasi partijos programa, atsisakoma nuo revoliucinių tikslų.

Michelsas teigia, kad išvengti oligarchijos neįmanoma. Net jei būtų likviduota valstybė, kaip tai numatyta Marxo koncepcijoje, socialinių resursų tvarkymui reikalinga išvystyta biurokratija. Administratorius arba valdininkas, kuris tvarkosi turtais, įgyja ne mažesnė įtaką, negu privatus kapitalo savininkas. “Proletariato diktaūra” gali tapti tik oligarchų grupės diktatūra, grupė, kontroliuojanti valdžia darys viską, kad įgytą valdžią išlaikyti savo rankose. “Socialistai gali laimėti pergalę, bet socializmas – niekada, nes jis žūs savo pasekėjų triumfo valandą”, – rašė Michelsas. “Bet kokia partinė organizacija išreiškia oligarchinę valdžia, paremtą demokratiniu pagrindu. Masės niekada realiai nevaldys. Todėl klausimas, kurį reikia svarstyti, yra ne idealios demokratijos tikimybė, o tai, kiek demokratija yra pageidautina, galima ir realizuojama konkrečiu momentu. Tai yra pagrindinė politinio mokslo problema”.

Pokario teoretikai detaliau analizavo elitus, akcentavo ne tiek psichologinius, kiek sociologinius (Harold Laswell) ir ekonominius faktorius, daugiau dėmesio skyre empiriniams tyrimams. Amerikoje buvo atkreiptas dėmesys į tą aplinkybę, kad rinkimų mechanizmo dėka masės tam tikru laipsniu kontroliuoja elitus, o atskirų elitinių grupių kova už valdžią sukuria tam tikrą jėgų balansą ir apriboja dominavimo galimybes. Politika tokiu būdu tampa sąveika tarp įvairių grupių. Karl Mannheim (1893-1947): “realus politikos formavimas yra elitų rankose, tačiau tai dar nereiškia, kad visuomenė nedemokratiška”, nes piliečiai turi galimybę per rinkimus reguliariai išreikšti savo nuostatas, nušalinti lyderius arba priversti juos priimti sprendimus, reikalingus daugumai.

Ekonomistas Joseph Schumpeter’is (1883-1950) siejo demokratiją su kapitalistine ekonomine sistema ir analizavo ją rinkos ekonomikos kategorijomis. Kaip ekonomikoje pelno siekimas yra svarbiausias verslininkų tikslas, taip politikoje svarbiausia varomąja jėga yra valdžios siekimas. “Liaudies” vaidmuo demokratinėje visuomenėje yra ne valdymas ir net ne dalyvavimas priimant svarbius sprendimus, o “sudarymas vyriausybės arba tarpinio organo, kuris formuoja vykdomąją valdžią”. Anot Schumpeter’io demokratija yra valdžios išrinkimo ir įgaliojimo mechanizmas, o ne visuomenės tipas ar moralinių normų rinkinys. Šitas mechanizmas užtikrina dviejų ar daugiau grupių politikų, kurie patys, susiorganizavę į partijas, iškelia save ir konkuruoja už rinkėjų balsus. “Liaudies valia yra politinio proceso produktas, o ne varomoji jėga. Analizuodami politinius procesus mes turime reikalą pagrindinai ne su tikra, o su pagaminta valia – pagaminta tiksliais komercinės reklamos būdais”. Taip yra todėl, kad demokratija yra ne kas kita kaip rinkos mechanizmas. Rinkėjai – tai vartotojai, o politikai – verslininkai, siūlą savo “prekę” – pažadus ir programas. Elektorato nuostatos ir pasirinkimas yra formuojami, panaudojant komercinės reklamos technologiją, todėl “vartotojo suverenitetas” yra tik iliuzija. Politinė rinka reaguoja į paklausą, o paklausa priklauso nuo perkamosios galios, t.y. pinigų. Politikoje perkamoji galia reiškia galimybę palaikyti kandidatą arba partiją rinkiminės kampanijos metu, organizuoti spaudimo grupę parlamente, užsakyti reklamą žiniasklaidoje. Visuomenėje, kur yra socialinė nelygybė, “vartotojo suverenitetas” didžiulei neturtingai daugumai neturi jokios prasmės, juo gali naudotis tik viršutiniai sluoksniai, Visa tai yrai “reikšminga demokratinio proceso dalis”. Iš čia išvada: “Liaudis nekelia ir nesprendžia jokių klausimų.., greičiau klausimai, nuo kurių priklauso jos likimas, paprastai yra keliami ir sprendžiami už ją”. Ekonomistai pavadino Schumpeter’io teoriją “ekonominiu demokratijos modeliu”. Anthony Downes: skirtingos politinės partijos ieško įvairių kelių, siekdamos užsitikrinti rinkėjų paramą; išdavoje susiformuoja daug elitų ir savotiška balansų ir atsvarų sistema, vadinama pliuralistiniu modeliu. Spaudžiant partijoms, visuomeninėms organizacijoms, profesinėms dirbančiųjų sąjungoms, valdymas tampa kompromisų, įvairių interesų derinimo reikalu.

Robert Dahlis (g. 1915) 1971 m. knygoje “Poliarchija. Dalyvavimas ir opozicija” palaikė tezę, kad elitų viešpatavimas yra neišvengiamas, o “liaudies valdžia” – neįmanoma. Demokratija jo nuomone – tai abstrakcija, idealus modelis. Daugiausia, ką gali pasiūlyti Vakarų politinės sistemos – tai elitų konkurencija (ir alternatyva konkretiems elitams) ir funkcionavimas institutų bei mechanizmų, apsaugančių visuomenę nuo sunkių kovos tarp elitų pasekmių. Skirtingai nuo Schumpeter’io, Robertas Dahlis nemano, kad rinkimai neturi principinės reikšmes, atvirkščiai, jie priverčia politinius lyderius bent šiek tiek skaitytis su masių lūkesčiais. “Daugumas piliečių turi tam tikrą (moderate) įtaką, nes išrinkti funkcionieriai turi galvoje realias arba įsivaizduojamas rinkėjų preferencijas”, spresdami konkrečius klausimus.

Tokią sistemą, kuriai būdinga laisva ir besikeičianti konkurencija tarp įtakingų elitų, Dahlis pavadino poliarchija (“daugelio valdymas”). Jo nuomone, politinėje sistemoje reikia analizuoti veiklą įtakingų grupių, sudarančių poliarchiją ir kontroliuojančių valdžios mechanizmą. Kalbėti apie lygybę galima tik prasme galimybių dalyvauti poliarchijoje, elitinėje visuomenės substruktūroje.

Leave a Comment