. Marksizmas: Marksas klausėsi Hėgelio ir tapo hėgelistu. Yra du Marksai vienam asmenyje: jaunasis ir subręndęs, jie labai skiriasi. Jaunojo Markso darbai laikomi netinkami. Vakarų marksizmas buvo kitoks, jis orientavosi į jaunąjį Marksą. Komunizmas nepripažino jaunojo Markso. Kai buvo išleistas „ Ekonominiai filosifiniai rankraščiai“(1932m.paaiškėjo, jog vyrauja subręndęs Marksas t.y.vyrauja du Marksai).Jaunasis Marksas:1 vaduojasi iš Hėgelio. 2.kuria žmogaus filosifiją. Formuoja pilietinės visuomenės problemą, tiria žmogaus esmę, asmens ir pilietines laisves, žmogaus emancipaciją, humanizmą, demokratiją, pažymėtą susvetimėjimo tyrimą. Metodas : filosofinė antropologija. Tai ką Hėgelis taikė dvasei, jis perkėlė visuomenei. Jis rodo, kad yra socialinis susvetimėjimas. Neformuluoja jokių pranašysčių. Iš Hėgelio perrėmė tai, jog neviskas kas yra, turi būti. Reikia pertvarkyti pilietinės visuomenės klausimą. Pertvarkyti per demokratiją. Sprendimas – visuotinė rinkimų teisė,( balsuodami piliečiai išreikš savo valią), universalus žmogiškumas. Rodo, kaip pilietinė visuomenė turi atrodyti, nes vokiečių tuometinė visuomenė ne autentiška, kad būtų autentiška tai padaryti demokratiškomis priemonėmis: pasisako prieš cenzūrą,už žodžio laisvę. Cenzūros sąlygomis rašytojas negali rašyti taip, kaip nori. Cenzūra terorizmo išraiška. Cenzūros ne įstatymas, tai privilegija. Cenzųra nelaisvės įgyvendinimas. Kita Markso problema – susvetimėjimas. Čia siekė Hėgelį nuleisti į žemę. Tai žmonių santykių susvetimėjimas. Susvetimėjimas pasireiškia taip:1.susvetimėjęs darbas. Jis kyla iš darbo ir privačios nuosavybės junginio. Jis neigiamai žiūri į privačią nuosavybę. Tikrasis turto šaltinis yra darbas, tačiau esant privačiai nuosavybei darbas susvetimėja. Susvetimėjimas darbo apraiškos:a)darbo rezultato susvetimėjimas. Sukurti darbininko darbo produktaitampa jam svetimi. Tuos produktus pasiima ne jis, o gamybos priemonių savininkas. Darbininkas kuria daiktą, bet jie yra ne jo, tada tampa priešiški. Ką jis įdeda į gaminius, tą paskui praranda. Sukuria vertybes, o mažai tų vertybių vartoja.b) paties darbo proceso susvetimėjimas. Kada darbu sukurti produktai pasisavinami savininko, tampa darbininkui svetimi, tada ir pats darbas tampa priešiškas. Jis tampa tik išorine, fizine egzistencija, palaikančia sąlyga. Darbininkas nesijaučia savimi dirbdamas, nedirbdamas jis jaučiasi savimi.darbas yra veikla, kurianti darbininkui svetimą daiktą. Taip darbas nepriklauso žmogaus esmei. Darbas tik alina fizines jėgas ir žlugdo dvasią.c) Darbininkas praranda savo žmogiškąją esmę.Susvetimėjusi gamyba naikina žmogaus esmę. Žmogaus santykis su pačiu savimi tampa daiktiškas.2.Socialinis susvetimėjimas. Šį susvetimėjimą sukuria darbo susvetimėjimas. Čia žmonės tampa svetimais, priešiškais, iš čia kyla politinis, religinis, moralinis susvetimėjimas.Iš 1 ir 2 susiformuoja, jog ekonominiai santykiai svarbiausi. Ekoniminis susvetimėjimas yra visų kitų santykių susvetimėjimas. Susvetimėjimas nėra natūralus reiškinys. Reikia ieškoti būdų, kaip išlaisvinti iš susvetimėjimo. Pirmiausia reikia ipašalinti socialinį susvetimėjimą. Kaip tai padaryti rodo subręndęs Marksas, nes jaunasis tik suformulavo problemą. Subręndusio Markso metodas: jam būdingas akiračio plėtumas, faktų pajautimas, netikėjimas moralizacijomis. 1. tyrymo tikslas, kuris yra nuoširdus (humanizuoti darbą, padaryti darbą vertą žmogaus, sumažinti darbo kiekį. Jam būdinga humanistinis impulsas – padėti engiamiesiems, tačiau tam siūlė netikusius sprendimus, veikė pagal klaidingus įsitikinimus.2.Materialistinė dialektika.( būties sklaida per priešybes ir prieštaravimus) Konstatuoja materialios būties sklaidos teoriją. Visuomenės sklaidoje daug kas tampa netikra. Idealybė yra ne kas kita, kaip materealybė perkelta į žmogaus galvą ir joje perkurta. Kuria materealistinę visuomenės raidos teoriją. Tą sklaidą visuomenių per priešybes atvaizdavo per klasių kovos reiškinius.3.istoricizmas. Už visuomenės yra dėsniai, kurie tvarko visuomenės likimą. Istirijos dėsniams pasipriešinti neįmanoma, galima prie jų tik prisiderinti. Šių dėsnių atradimas buvo Markso kūrybos pagrindas. Pakeisti šių dėsnių žmonės negali. Reikia visuomenei panešti šiuos dėsnius. Jei eisi į koją kojon su dėsniais tai pasieksi šviesią ateitį. Tais dėsniais norėjo parodyti, kad yra kažkas , kas tvarko jų gyvenimą- tai buvo pagrindinis jo tikslas. Jo metodo trūkūmai – jis visai nesirūpina kas bus po to, kai jis praneš tuos dėsnius visuomenei. Jam visai nerūpėjo kaip žmonės pasinaudos tais dėsniais – socialine inžinerija. Proletariatas išrinktoji klasė įvykdys misiją, jis išvaduos žmoniją iš susvetimėjimo.4.Ekonominis determinizmas Markso istoricizmas yra ekonominis. Visuomenės ekonominė organizacija yra pagrindinė tarp visų socialinių institutų. Ekonominiai santykiai yra pagrindiniai. Jis pervertino ekonominių santykių vaidmenį. Yra idėjų, kurių reikšmė dar fundamentalesnė negu ekonominė. Juk idėja irgi priklauso nuo visuomenės ekonominių sąlygų, bet šis priklausymas nėra tiesioginis. Markso metodas buvo vienpusis, viską vedė iš ekonominių santykių. Klasės ir klasių kova: Marksas tiria ne žmogaus socialinę psichiką, tiria ekonominę visuomenės situaciją. Jis tiria klases, kurios sudaro visuomenę. Klasių interesai įgyvendinami klasių kovą. Klasės – didelės žmonių grupės, besiskiriančios pagal santykį su nuosavybe (gamybos priemonėmis), pagal padėtį gamybos procese, (vieni dirba, kiti valdo) ir pagal sukurto produkto pasisavinimo pobūdį – kam priklauso gamybos produktas- savininkas. Vergovinę visuomenę sudaro vergai ir vergvaldžiai, kapitalistinėje – buržuazija ir proletariatas. Padariniai : klasių kova atvesianti į pačių klasių išnykimą, į susikūrimą beklasės visuomenės. Klasių teorijos vertė:siūlo į visuomenę žvelgti pro klasių kovos prizmę. Požiūris yra netikslus, tai visuomenės istorinis supaprastinimas. Visuomenės istorija yra ne tik klasių kovos, bet ir tautų kovos. Vyrauja viena tauta ir viena kultūra. Socialinė revoliucija – klasių kovos tęsinys. Konfliktas tarp klasių atveda į revoliuciją. Socialinė revoliucija tai gerai sutelkto proletariato pavykęs mėginimas užkariauti politinę valdžią prievartinėmis priemonėmis ir šią valdžią išlaikyti įvedus proletariato diktatūrą. Proletariato diktatūra nėra susitelkęs, bet sutelktas. Socialistinės revoliucijos tikslas tai socializmo įkūrimas. Reikia kapitalizmą sunaikinti prievartiniu būdu, nes kompromisas tarp proletariatų ir kapitalistų neįmanomas nes kapitalizmas gerėjo. Bet Marksas klydo, teigdamas, jog kapitalizmo pagerinti neįmanoma. Proletariato diktatūra remiasi prievarta. Pasirodo nauja valstybės forma. Slopinamas pasipriešinančios klasės. Jis neįvertina politinėm priemonėm įgyvendinamų reformų. Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse yra siekiama, kad ekonominė valdžia nedominuotų politikoje. Laisvė pamatinis dalykas. Marksiszmo įnašas –atskleidė materiliuosius teisės pagrindus. Būti laisvu svarbiau negu būti pavalgiusiam. Laisvė turi būti funduojama materialiai. Proletariato diktatūroje su laisve blogai. Žodžio laisvėe nėra. Pasirodo marksistinė laisvė yra klaidinga. Čia yra ribota laisvės samprata. Visuomenėje pirmiausiai turi būtitos laisvės, kurios leistų įgyvendinti laisvių. Tokių sąlygų Markso diktatūroje nėra. Markso vertė ir idėjų išliekamoji likimas:savo teorijų įgyvendinti nepavyko, marksizmas žlugo. Kodėl jam nepasisikė? 1. Markso teorija buvusi gera, tik ji buvo iškreipta jos įgyvendintojų. 2. ne tik įgyvendintojai buvo prasti, bet ir teorija buvo bloga, ydinga tai pranašystė. Pagrindinis tikslas buvo išvaduoti visuomenę iš susvetimėjimo. Marksizmas pradedamas ne nuo atskiro žmogaus, bet nuo visuomenės. Kad sukurtas produktas priklausytų dirbantiesiems – gamintojams, kad darbas nebūtu svetimas. Kada nuosavybė yra privati, tada geriau , o ne kaip Marksas teigė, jog yra blogis. Privati nuosavybė gali būti ribojama. Ką dabar daro valdžia kontroliuoja. Marksas galvojo, jog panaikinus nuosavybę, produktai liks gamintojams, bet klydo, nes tą produktą pasiima nauja klasė – partinė nomenklatūra, ir tą produktą paskirstydavo. Partinė nomenklatūra įsiterpia tarp gamintojų. Ši klasė valdė nekontroliuojama. Vyravo partinė oligarchinė sistema. Susikūrė nauja klasė, kuri pasiglemžė sukurtą produktą. Socialistinė santvarka susvetimėjo nepanaikino, sukūrė naujas formas, kurių visuomenė negalėjo išvengti. Nuodėmės buvimas yra faktas. Blogis nėra susvetimėjimo buvimas, jo niekas negali išvengti. Blogis susikuria tada kai su susvetimėjimu nekovojama, kai jis yra įteisinamas ir tampa gyvenimo norma. Marsas matė 2 galimybes:1arba išliks jo laikų baisi visuomenė, kur vyrauja išnaudojimas 2.arba susikurs nauja, gersnė visuomenė. Didžiausias ? istoricizmas. Istorijos prasmė yra, ją susikuria patys žmonės. Komunizmas, pasak jo, turi dvi fazes:1 socialistinė iš kiekvieno pagal gebėjimus, kiekvienam pagal darbą.2 komunizmas – iš kiekvieno pagal jo gebėjimus, kiekvienam pagal poreikius. O kas yra tikrieji žmonių poreikiai? Ir kas juos nustatė? Poreikių protingumą nustato valstybės valdžia. Kvietė sukurti metafizinę revoliuciją. Naujo žmogaus sukūrimas homo sovietinis.