GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA
POLITIKOS MOKSLŲ KATEDRA
Personalo vadyba
POLITINĖ MINTIS SENAJAME PASAULYJE (RYTUOSE)
Rašto darbas
VILNIUS, 2006TURINYS
1. ĮVADAS ………………………………………………..32. VALSTYBĖS ORGANIZACIJA …………………………………………………42.1. Valstybės kilmė …………………………………………………42.2. Valstybės valdymo formos ………………………………………………………………82.3. Valstybės administracija ………………………………………………..132.4. Valdžios ir visuomenės santykis ………………………………………………..17 2.5. Valstybė ir įstatymas : ………………………………………………..18 3. VISUOMENĖS STRUKTŪRA ………………………………………………..19
1. ĮVADAS
Gyvendami vakarų politikos pasaulyje ne visuomet prisimename ir kitą Pasaulio pusrutulį. Senovės Egiptas – faraoninė sistema, Babilonas, Asirija, Kinija – daug senųjų valstybių, karalysčių, imperijų kūrėsi savo jėgomis, besiremdamos savų mąstytojų idėjomis. Norint bent paviršutiniškai perprasti Senųjų Rytų politines mintis reikia pagvildenti kiekvieną iš jų atskirai. Taigi šis darbas ir skirtas tam, kad labiau įsigilintume būtent į Senųjų Rytų politines mintis. Iš Rytų kraštų geriausia yra kinų politinė mintis. Senovės Kinijoje gyvavo keletas filosofinių mokyklų. Konfucijus (Kun-Ozy, 551-478) su savo mokiniais ir pasekėjais sukūrė platų mokymą apie Žmogaus idealą, moralines savybes ir ritualo svarbą tarpusavio santykiams. Konfucionistų nuomone, valstybė yra didelė šeima, kurioje tėvui – valdovui – padeda valdininkai. Visuomenės stabilumą lemia kiekvieno asmens savo vietos ir pareigų suvokimas. Valstybiniame valdyme svarbiausia yra liaudies gerovė, kuri pasiekiama teisingai valdant ir teisingai gyvenant, t. y. laikantis teisingo kelio “dao”. Konfucionistai ir konkrečiai patardavo, kaip valdant valstybę elgtis vienu ar kitu atveju. Jie, ko gero, buvo vieni pirmųjų iš tų, kurie propagavo žmonių lygybę ir akcentavo auklėjimo, o ne bausmės, svarbą valstybėje.Daosizmo arba “didžiojo, kelio” (“dao”) filosofinė mokykla, manoma, susiformavo VI a. pr. m. e. Daosistų nuomone, visuomenė yra kosmoso elementas. Žmogus, būdamas dao ir gamtos dalis, turi paklusti natūraliems kosmoso dėsniams, o visa, kas sukurta paties žmogaus, yra svetima ir nereikalinga. Gyvenimas žemėje – tai tik pereinamasis etapas, dėl kurio neverta eikvoti savo jėgų. Geriausia žmogaus būkle – neveikia, dirbti reikėtų tiek, kad būtų patenkinti tik elementarūs poreikiai. Todėl ir valstybė visai nereikalinga, o jei to negalima išvengti, tegu ji būna kaimo dydžio. Geriausia valdžia tokia, kurios iš viso nesimato, kuri nerenka mokesčių, nemoko žmonių, o atvirkščiai, palaiko jų kvailumą, bet duoda sočiai pavalgyti.Daosistai pasisako prieš valstybę, kuri esanti nereikalinga ir atnešanti vien tik blogį. Geriausia išeitis – grįžti į pirmykštę, gamtinę būklę. Ar tai įmanoma, daosistai nesvarsto.Mo Dzė (470-400) buvo moistų mokyklos, kuri griežtai kritikavo konfucionistus, pradininkas. Mo Dzė buvo kilęs iš tarnautojų, todėl gynė žemesniųjų visuomenės sluoksnių interesus. Moistai propagavo gana griežtą ekonomiją, pagrindinį dėmesį skyrė žemės ūkiui. Jie aukštino išmintį ir manė, jog geriausiai valstybę gali valdyti išmintingi, bet nebūtinai kilmingi žmonės. Jie smerkė karą, nes toks ginčų tarp valstybių sprendimas atnešąs tik nuostolius.Legistų (įstatymininkų) mokyklos pradininku laikomas Gunsun Janis (390-338), istorijoje labiau žinomas San Janio vardu. Jis buvo Cinio imperijos Šan srities valdytojas. Legistai, nagrinėdami valstybės kilmę, administravimą, laikėsi nuomonės, jog valstybinio gyvenimo pagrindas yra įstatymai. Būdami universalūs ir privalomi visiems, jie užtikrina tvarką, Įstatymai – tai prievarta, tačiau žmonės nėra tokie geri, kad apsieitų be jų. Bausmės nereikia absoliutinti, kur kas geriau, kai bijant griežtos bausmės išviso nenusižengiama.Įdomi nominalistų (pavadinimų) mokyklos pažiūra, jog valstybės gyvenime svarbu, kad vardai ir pavadinimai atitiktų savo esmę.Indijos politinė mintis yra labai persipynusi su religinėmis ir filosofinėmis pažiūromis. Vedose nedaug kalbama apie valstybę ir jos gyvenimą, tačiau viskas kildinama iš dievų valios, visi paklūsta dieviškiesiems – ritos, dharmos ir karmos – įstatymams.Nepaisant didelės religinės įtakos, iki mūsų dienų yra išlikę keletas grynai politinių_veikalų. VI-V a. pr. m. e. buvo sudarytas įstatymų sąvadas, vadinamas “Manu įstatymais”. Manoma, jog šis sąvadas susiformavo II a. pr. m. e. – II m. e. a. Jo autoriumi laikomas mitinis Manu, Saulės dievo Vivasvato sūnus, pirmasis žmogus ir valstybės įkūrėjas. Dvylikoje “Manu įstatymų” skyrių aptariama: pasaulio ir visuomenės sukūrimas bei varnų atsiradimas; dharmos šaltiniai, šventi raštai ir Vedų mokymas; žmogaus gyvenimo etapai, santuoka ir pareigos (III-IV sk.); gyvenimo taisyklės, moterų pareigos, mirties priežastys (Vsk); atsts-kyrčlių gyvenimas (VI sk.); karalių dharma, politikos ir valstybės valdymo pagrindai (VII sk.); teismas, civilinė ir kriminalinė teisė (VIII sk.); vyro ir =monos pareigos (IX sk.); santykiai tarp kastų (Xsk.); išpirkimo ir atgailavimo taisyklės (XI sk.); žmogaus veiklos galutiniai rezultatai, karmosįstatymai (XII sk.). “Manu įstatymuose”, skirtingai nuo Vedų, aptariamos realaus gyvenimo normos.Antrasis kūrinys apie valstybės valdymą yra “Artcha Šastra”. Jos autoriumi laikomas brahmanas Kaulilja. Indų manymu, knyga buvo sudaryta IV-HI a. pr. m. e., europiečiai tyrinėtojai ją datuoja I-III amžiumi.Dauguma įvairių šalių filosofų valstybės atsiradimo priežasčių ieškojo natūralioje visuomenės evoliucijoje, Tik Indijos, Egipto filosofija valstybės kilmę sieja su dievų valia. Todėl Vakarų ir Rytų kultūrų politinės mintys taip ir skiriasi. Šis skirtumas ir domina vakarietišką pasaulį.
2. VALSTYBĖS ORGANIZACIJA2.1. Valstybės kilmė
Valstybės atsiradimo priežastis ir valdymo problemas plačiai aptaria senojo pasaulio filosofai. Jos taip pat atsispindi valstybiniuose dokumentuose, metraščiuose, užrašuose.
Kinijos filosofų požiūris į valstybės atsiradimą.
Kinai nagrinėjo visuomenės pokyčius, lėmusius perėjimą iš ikivalstybinės į valstybinę būklę. Pirmykštė bendruomenė gana vaizdingai aprašyta rinkinyje “Li czi” (“Papročių knyga”), kurį sudarė Konfucijaus mokiniai ir pasekėjai. “Kažkada ankstesnieji valdovai neturėjo dvarų ir rūmų. Žiemą jie gyveno natūraliose olose, vasara, įsikurdavo pintuose iš šakų lizduose. Dar nebuvo ugnies [maisto] pagerinimui, o maitinosi medžių vaisiais ir žolėmis, laukinių gyvulių ir paukščių mėsa, gėrė jų kraują, rijo juos su kailiu. Dar nebuvo kanapių ir šilko, rengėsi kailiais ir plunksnomis. Paskui, dėka išmintingiausiųjų veiklos, ėmė naudotis ugnies gėrybėmis, lydyti metalus ir lipdyti molį, kad padarytų bokštus ir antstatus ant jų, rūmus ir namus, langusir duris; kad virtų ir keptų, troškintų ir džiovintų, kad darytų vyną irgirą. Iš kanapių ir šilkinių siūlų ėmė austi medžiagas. Visa tai naudojogyvenimo palaikymui ir mirusiųjų palydėjimui, tarnavimui dvasioms,mirusiųjų vėlėms ir aukščiausiam pirmaprotėviui, ir taip tęsiasi iki dabar.” Čia glaustai atskleidžiama visuomenės evoliucija, atvedusi prie valstybės atsiradimo.
Visuomenės pokyčius aptaria ir Šan Janis. Savo knygoje “Šan cziun Su” apie valstybės atsiradimą jis rašo: “Tais laikais, kai atsirado dangus ir žemė, ir žmonės, žmonės žinojo savo motinas, bet nežinojo savo tėvų. Meilė giminaičiams ir savanaudiškumas – toks buvo jų kelias. Kadangi jie mylėjo savo giminaičius, tai ėmė skirti savus nuo svetimų, o savanaudiškumas pagimdė barbariškumą, Žmonės dauginosi, bet, kadangi jie buvo apimti siekio atskirti savus nuo svetimų ir savanaudiškumo, jų tarpe įsigalėjo sumaištis. Tais laikais žmonės jau siekė tapti viršesniais už kitus ir bandė pajungti vienas kitą jėga. Viršumo siekis gimdė ginčus, o bandymai pajungti jėga gimdė vaidus. Vyko ginčai, bet nebuvo jų išsprendimo mato, todėl niekas negalėjo gyventi ramiai. Tada išminčiai nustatė teisingas priemones ir įskiepijo nesavanaudiškumą, ir liaudis persiėmė meile žmonėms Tais laikais atsisakyta meilės giminaičiams, imti garbinti išminčiai. Žmonės dauginosi, bet nebuvo įteisintų normų, o kadangi jie ėjo žmonių meilės keliu ir siekė pralenkti vienas kitą, kilo sumaištis. Kai išmintingiausias ėmėsi valdyti, jis pirmiausia įvedė ribas žemei, turtui, normas vyrui ir moteriai. Kai buvo įvestos ribos, nebuvo įmanoma apsieiti be įteisinimo, todėl išmintingiausias įvedė draudimus. Kai buvo įvesti draudimai, nebuvo galima apsieiti be tų, kurie prižiūrėjo jų įgyvendinimą, todėl jis patvirtino valdininkų pareigas. Kai buvo įvestos valdininkų pareigos, neįmanoma buvo apsieiti be to, kuris apjungtų juos visus, todėl išmintingiausias pastatė virš jų valdovą. Kai buvo pastatytas valdovas, buvo panaikintas garbinimas ir imti garbinti tie, kurie užėmė aukštą padėtį.Kada žmonės kvaili, galima viešpatauti proto pagalba; mūsų amžiaus žmonės protingi, ir viešpatauti galima tik jėgos pagalba.Šan Janis labai glaustai pamini gimininę būklę, kai dar nebuvo porinės šeimos ir tik formavosi paprotinė teisė. Vėliau pereinama prie privačios nuosavybės įteisinimo (“įvedė ribas Žemei”), prie porinės šeimos susidarymo. Susiformavus naujiems ekonominiams santykiams, įsitvirtina rašytiniai įstatymai, kuriuos leidžia, prižiūri ir įgyvendina valdininkai. Taigi šiame gana glaustame tekste aptariamos pagrindinės valstybės atsiradimo priežastys.Kinijos filosofų požiūris į valstybės atsiradimą.
Panašų samprotavimą apie valstybės susidarymą randame rinktiniame kinų filosofų veikale “Guan – czy”. Jame rašoma: “Senovėje nebuvo padalinimo į valdovus ir pavaldinius, į viršų ir apačią, nebuvo porinio vyro ir moters susijungimo. Žmonės gyveno bandomis, taip kaip gyvuliai ir, naudodami jėgą, užpuldavo vienas kitą. Tada protingieji apgaudinėjo kvailius; stiprieji spaudė silpnuosius; seniai, vaikai, našlaičiai ir vieniši nerado sau prieglobsčio. Todėl protingieji panaudojo liaudies jėgas, kad uždraustų prievartą ir žiaurumą, ir uždraustų žiaurių prievartautojų veiksmus. Protingieji vykdė tai, kas naudinga liaudžiai, ir naikino tai, kas jai žalinga. Todėl menas valdyti liaudį ir nepriekaištingas elgesys priklauso išminčiams. Štai kodėl valstybė tampa valstybe; liaudies luominė gradacija nulemia valstybės buvimą; štai kodėl valdovas tampa valdovu: apdovanojimų ir bausmių sistema nulemia valdovo buvimą.”Esmė nusakyta paskutiniuose sakiniuose. Būtent turtinė ir socialinė diferenciacija lėmė valstybės atsiradimą.Filosofo Mo Di sudarytame rinkinyje “Mo-czy” akcentuojama kita svarbi priežastis, padėjusi atsirasti valstybei. Tai ikivalstybinėje visuomenėje skirtingai suvoktas teisingumas ir to pasekmė – chaotiški žmonių santykiai. “Senovėje, kai tik pasirodė žmonės, nebuvo bausmių ir kiekvienas skirtingai suprato teisingumą. Vienas turėjo vieną, du – du, dešimt – dešimt teisingumo supratimų. Kuo daugiau gimė žmonių, tuo daugiau buvo teisingumo sampratų. Kiekvienas teisingu laikė savo požiūrį ir atmesdavo kitų žmonių požiūrius, todėl tarp žmonių buvo didelė nesantaika.Šeimose tėvai, vaikai ir broliai žiūrėjo vienas į kitą su neapykanta ir pasibjaurėjimu, negalėdami taikiai gyventi kartu, jie palikdavo vienas kitą. Padangių žmonės, panaudodami ugnį, vandenį, nuodus, kenkė vienas kitam, todėl stiprūs nepadėdavo silpniesiems, turintys turto perteklių, nesidalijo juo, bet iššvaistydavo jį, protingi nemokė nepatyrusių žmonių ir slėpė nuo jų savo žinias. Padangėje buvo tokia betvarkė, kaip tarp laukinių žvėrių. Supratę, kad chaoso priežastis – tai valdymo ir vyresnumo nebuvimas, žmonės išrinko patį dorybingiausią ir išmintingą Padangių žmogų ir padarė jį Dangaus Sūnumi… Tiktai Dangaus Sūnus gali sukurti vieningą teisingumo pavyzdį Padangėje, todėl Padangėje įsigalėjo tvarka…”Mo Di pabrėžė išminties svarbą kuriantis valstybei. Apskritai kinų filosofija labai gerbia išmintį ir skiria jai svarbų kūrybinį vaidmenį.Lygindami įvairių mokyklų mąstytojų pažiūras matome, kad jų nuomonės apie valstybės atsiradimą labai panašios. Valstybė susiformavo natūraliai keičiantis visuomenei, dėl pačių žmonių poreikių, asmens, turto, privačios nuosavybės saugumo ir tarpusavio santykių reguliavimo.
Daosistų požiūris į valstybės atsiradimą.
Skirtingą požiūrį į valstybę reiškė tik daosistų filosofinės mokyklos. Jų manymu, visuomenė yra kosmoso elementas. Ji turi paklusti natūraliems amžiniesiems dėsniams, o visa, kas sukurta žmogaus, trukdo harmonijai, dao siekimui. Pagrindinė vertybė yra neveiklumas. Tad valstybė, sukurta žmogaus, yra blogis, kurį reikia bandyti įveikti. Anot daosistų: “Tegu valstybė būna maža, o gyventojų retai. Jei valstybėje yra įvairūs įrankiai, nereikia jų naudoti. Tegu žmonės iki savo gyvenimo galo nenueina toli nuo savo vietų. Jeigu valstybėje yra valčių ir vežimų, nereikia jų naudoti. Net jeigu yra karių, nereikia jų rodyti. Tegu liaudis vėl pina mazgelius ir naudoja juos vietoj rašto. Tegu jos valgis būna skanus, apsirengimas gražus, būstas patogus, o gyvenimas džiugus. Tegu kaimyninės valstybės žiūri viena į kitą, klauso viena kitos gaidžių giedojimo ir šunų lojimo, o žmonės iki senatvės ir mirties tenelanko vieni kitų.” Tokioje mažoje, kaimo dydžio valstybėje nebūtina energinga veikla. Joje vyrautų neveiklumas, kaip propagavo daosistai. Kadangi realiai funkcionavo pakankamai didelės valstybės, filosofai jų funkcijas nusakė taip: “tegu didelė karalystė geidžia ne daugiau, kaip visus vienodai pamaitinti”. Taigi jie siūlo sugrąžinti žmones į primityvų gyvenimą, apsiriboti pilnu pilvu ir nekurti jokių naujų idėjų. Jų požiūrį galima pavadinti savotiška valstybės neigimo teorija.
Indų požiūris į valstybės atsiradimą.
Indų požiūris į valstybės atsiradimą gerokai skiriasi nuo kinų filosofų. Šį skirtumą, matyt, lėmė tai, kad indų filosofija buvo persipynusi su mitologija ir religija.
Seniausiuose kūriniuose – Vedose – žinių apie politiką nedaug. Jose pasakojama apie “aukso amžių”, kai gyvenimas buvęs laimingas, sutartinis, sotus, kai visi savo valia laikėsi dharmos (dorybė, nuopelnai, tiesa, pareigos, įstatymas, teisė, verti apdovanojimo veiksmai, teisėtvarka, paprotys, moraliniai įsitikinimai, teisingumas, veikimo būdas). Vėliau tarp žmonių įsigalėjo egoizmas, anarchija, žuvų įstatymas (didesnės ryja mažesnes). Siekiant apginti silpnesniuosius ir sudaryti sąlygas kiekvienam atlikti savo dharmą, buvo įvesta politinė valdžia.Tačiau pirmosios valstybės atsirado ne žemėje, o danguje. Vedose ir vėlesniuose kūriniuose, pavyzdžiui, “Mahabharatoje” kalbama apie Visatos atsiradimą ir joje įsikūrusius dievus, asunis (demonus) bei iš jų kilusias kitas gyvas būtybes. Tarp dievų ir ašutų bei jų šalininkų nuolat vyko karas dėl valdžios. Dievų prašymu Brahma jų karaliumi paskyrė Indrą, o pirmuoju asurų karaliumi tapo demonas Hiranjakašipus. Taip, senovės indų supratimu, politinė valdžia pirmiausia atsirado dangiškoje visuomenėje.Žemiškosios valstybės atsiradimas siejamas su Manu. Tai Saulės dievo Vivasvato (Surjos) sūnus, tapęs pirmuoju žmogumi, išlikęs per Didįjį tvaną ir davęs pradžią visai žmonijai. Vedose, “Mahabharatoje” ir “Ramajanoje” apie tai tik užsimenama. “Arthašastroje” šiam epizodui skirtos kelios eilutės. “Žmonės, sekdami žuvų papročiu (kai didesnės žuvys ryja mažas), padarė Manu, Vivasvato sūnų, karaliumi ir skyrė jam (karaliui) šeštąją dalį grūdų ir dešimtąją dalį prekių ir aukso. Tuo palaikomi karaliai suteikia pavaldiniams jų turto saugumą. Uždėdami pavaldiniams bausmes, karaliai pašalina jų padarytas piktadarybes, tuo suteikdami saugumą turimam turtui. Todėl net miško atsiskyrėliai atiduoda šeštąją dalį jų surinktų varpų, sakydami: “Tai dalis to, kas mus saugo”. Karaliai – tai Indros ir Jamos vietininkai, jie įkūnija rūstybę ir malonę. Kas to nesilaiko to laukia dieviška bausmė. Todėl negalima niekinti karalių.”Pagrindinė priežastis, lėmusi valstybės susidarymą – būtinumas apsaugoti žmones ir jų turtą. Ta pati priežastis, tik kitais žodžiais, nurodomi “Manu įstatymuose”. “Kšatrijas, gavęs pašventinimą, kaip parašyta Vedose, turi, kaip numatyta, saugoti visą šį pasaulį. Nes, kai žmonės, neturėdami karaliaus, pasklido į visas šalis iš baimės, valdovas sukūrė karalių, kad saugotų visą šalį [pasauly]…Aukščiausia kšatrijaus dharma- pavaldinių apsauga…”Budizmo filosofų požiūris į valstybės atsiradimą.
Budizmo filosofai valstybės susidarymo priežasčių ieškojo žemėje, nors jų svarstymai irgi gerokai mitologizuoti. “Genezės knygoje” rašoma, jog pradžioje gyvavę belyčiai padarai, mintantys skania žeme ir augalais. Bet dėl jų išdidumo viskas išnyko, liko tik laukiniai ryžiai. Valgydami juos, padarai sustiprėjo, įgavo lytį. Pamažu susidarė šeimos. Žmonės pasidalijo ryžių laukus, bet godieji atimdavo juos iš silpnesniųjų. Prasidėjo tarpusavio žudynės. Tarp žmonių suklestėjo keturi blogiai: vagystė, melas, smerkimas ir prievarta. Nepatenkinti tokia padėtimi, žmonės išsirinko vieną, kuriam pavedė kovoti su blogiu. Už tai visi jam duodavo dalį ryžių.Budistų pažiūrą į valstybės kilmę galima laikyti ankstyvąja visuomenės sutarties teorija. Skirtingai nuo kinų indų filosofinių pažiūrų, joje nėra dievų kišimosi į žmonių reikalus.
Šumerų, Asirijos, Babilono, Persijos ir Egipto raštai apie valstybės atsiradimą.
Keliaudami nuo Kinijos ir Indijos į vakarus, pereiname senąsias Šumerų, Asirijos, Babilono, Persijos ir kitas valstybes. Apie jų gyvenimą pasakoja seniausi dokumentai, bet svarstymų apie valstybės atsiradimą juose beveik nerandame. Labai gausūs Egipto raštai mus informavo apie įvairias Valstybės gyvenimo problemas, o apie jos susidarymą užsimenama tik Herakliopolio karaliaus pamokymuose savo sūnui Merikarui. Tai XXII a. pr. m. e. dokumentas. Jame sakoma, jog dievas Ra, sukūręs pasaulį ir žmones, pavedė karaliui jais rūpintis. “Rūpinkis žmonėmis, dievo banda. Jis sukūrė jiems dangų ir žemę jų noru, sunaikino vandenų miglą, sukūrė jiems orą, kad gyventų jų nosys. Tai jo kopijos, kurios išėjo iš jo kūno. Jų noru jis pakyla į dangų. Jis sukūrė jiems augalus, gyvulius, paukščius, kad maitintųsi. Jis užmušė priešą ir sunaikino jo vaikus dėl jų priešiškų užmačių. Jų noru jis sukūrė šviesą ir valtimi apvažiuoja dangų, kad matytų juos. Jis sukūrė sau šventyklas ir girdi, kai jie verkia. Jis sukūrė jiems valdovą, kaip atramą, kad palaikytų silpnesniojo nugarą. Jis sukūrė jiems magiją, stipresnę negu ginklai, kad atremtų tai, kas gali atsilikti, sukūrė sapnus dieną ir naktį. Jis užmušė maištininką tarp jų, kaip žmogus užmuša savo sūnų dėl brolio.” Valdžia reikalinga, kad būtų palaikyta tvarka taip žmonių, kad stipresnysis nebaudžiamas neskriaustų silpnojo, kad būtų apsauga nuo priešų puldinėjimų.“Senajame Testamente” užsimenama apie žydų valstybės sukūrimą. Išėjusios iš Egipto, žydų gentys po ilgų karų įsikūrė busimojo Izraelio teritorijoje, tačiau nesudarė jungtinės valstybės. Kiekvienoje iš dvylikos genčių buvo sava valdžia; joms vadovavo genčių vyresnieji, taip pat labai didelę įtaką darė šventikai. Kai vienas įtakingiausių šventikų Samuelis paseno, o du jo sūnūs, spręsdami bylas, ėmė kyšius, žmonės pradėjo reikalauti: “įstatyk mums karalių, kaip visos tautos turi, kuris mus valdytų”. Semueliui nesinorėjo prarasti įtaką, ir jis bandė atkalbėti žmones, paaiškindamas jiems karaliaus teises. “Karalius, kuris jus valdys, turi teisę imtijūsų sūnus prie savo vežimų ir raitelių, kad tekini pirma jo vežimo bėgtų,paskirti viršininkus tūkstančių ir penkių dešimčių ir jo žemės ūkio darbininkų, pjovikų per darbymetį ir jo ginklų bei vežimų tiekėjų. Jūsų dukterisjis atims, kad vaistininkės, virėjos ir kepėjos būtų. Jūsų geriausias dirvas,vynuogynus, alyvų sodus jis atims ir atiduos savo tarnams. Be to, dar jisatims dešimtąją dalį jūsų sėklos ir vynuogynų ir paves tuos savo pareigūnams ir tarnams. Jis atims jums jūsų tarnus ir tarnaites, ir gražuolius jaunikaičius, ir jūsų asilus, ir atliks jais savo darbus. Nuo jūsų kaimenių jisatims dešimtąją dalį. O jūs turėsite būti jo tarnais.” Nepaisant gąsdinimųir atkalbinėjimų, karaliaus valdžia buvo įvesta. Remiantis eilute “įstatyk
mums karalių”, galima manyti, kad “Senojo Testamento” autoriai valstybėssusidarymą vertino kaip būtiną procesą siekiant įvesti tvarką viduje irsėkmingai kovoti su kaimynais. Tai nepriklausė nuo Dievo valios, nes jistik sutiko su žmonių noru.Išvados. Dauguma skirtingų Šalių mąstytojų valstybės atsiradimą siejo su natūralia visuomenės evoliucija, su perėjimu iš bendruomeninės į klasinę būklę. Anot kinų, žydų filosofų, turtiniai ir socialiniai pokyčiai vertė žmones susitarti, užsidėti įstatymo jungą, kuris užsitikrintų naudą ir saugumą. Tik nedaugelio šalių filosofijoje ir valstybiniuose dokumentuose lemiamas vaidmuo valstybės atsiradime skiriamas dievybei. Tai būdinga Indijai, Egiptui ir kai kurioms kitoms Rytų šalims.
2.2. Valstybės valdymo formos
Sunku nubrėžti labai griežtą ribą tarp kai kurių valstybės valdymo formų, todėl aptarsime tik pačius būdingiausius jų bruožus ir įvairių šalių mąstytojų bei politikų pateiktus jų vertinimus.Visais laikais buvo ieškoma ideologinio pagrindo, pateisinančio vienokį ar kitokį valdymą. Senajame pasaulyje toks pagrindas buvo tikėjimas. Todėl beveik visose valstybėse karaliaus valdžia siejama su dangumi.
Valstybės valdymo forma pagal indų filosofiją.
Indų filosofija pirmąjį karalių kildina iš dievų. “Arthašastroje” rašoma apie Saulės sūnų Manu, nusileidusį į žemę ir tapusį žmogumi. “Manu įstatymuose” pirmasis karalius buvęs sukurtas iš geriausių dievų dalelių ir pats tapęs didžiu dievu žmogaus kūne. “Nes, kai žmonės, neturėdami karaliaus, pasklido į visas šalis iš baimės, valdovas sukūrė karalių, kad saugotų visą šį pasaulį, paėmęs amžinas daleles Indros, Anilos, Jamo, Saulės, Agni, Varumo, Mėnulio ir turtų valdovo. Kadangi karalius buvo sukurtas iš dalelių šitų geriausių dievų, jis spindesiu pralenkė visus gyvus sutvėrimus. Kaip saulė, jis degina akis ir Širdį, ir niekas žemėje negali į jį žiūrėti. Pagal galybę jis- Agni ir Vaijo, jis- Saulė. Soma, jis – dharmos karalius, jis – Kuvera, jis – Varunas, jis – didysis Indra. Net jei karalius – kūdikis, jis neturi būti niekinamas žmogus, kadangi jis – didis dievas žmogaus kūne.”
Egipto valdovų valdžia
Egipto valdovai faraonai buvo laikomi dievais, įsikūnijusiais žmonėse. Tituluose, kurie užrašyti įvairiuose dokumentuose, antkapiuose, knygose, faraonams priskiriami įvairių dievų vardai, nors pirmiausia jie laikomi Saulės dievo Amono Ra sūnumis. Faraono Snofraus titulas skambėjo: “Horas, Nebmaatas, didysis dievas, kuriam duotas gyvenimas, amžinybė ir gerovė. Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalius, Abiejų Diademų, Nebmaatas, Moras, Nubto valdovas, Snofrus, “chepet” valdovas, auksinis Horas, amžinai pirmasis visose dieviškose vietose.” Sakoma, jog po mirties faraonai pakyla į dangų ir susijungia su savo tėvu. “Pakilo dievas į savo horizontą, Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdovas Schotepibra buvo paimtas į dangų. Jis susijungė su saule, kartu jo dieviškasis kūnas susijungė su savo kūrėju…”
Šumerų miestų – valstybių valdovų valdžia
Šumerų miestų-valstybių valdovai savo valdžią taip pat grindė dieviškąja teise. Jie netapatinami su dievais, tačiau iš jų rankų gauna valdžią. Štai Lagašo karalius Urukagina (XXIV a. pr. m. e.), jėga paėmęs valdžią, giriasi: “dieviškasis įstatymas pradėjo veikti, kai dievas Ningirsu, dievo Enlilio karvedys, perdavė LagaSo karalystę Urukaginai, tarp 36 000 vyrų valdžią jo įtvirtino”.
Babilono karaliaus valdžia
Babilono karalius Hamurapis (1792-1750 m. pr. m. e.) irgi sakosi karaliumi tapęs dievų valia. Stelos, kurioje iškalti jo įstatymai, viršuje įrašyta: “Kai didysis Anu, anunakų karalius, ir Enlilis, dangaus ir žemės valdovas, lemiantis šalies likimą, įteikė Nardukui, pirmajam Ea sūnui, enlilimą virš visų žmonių, iškėlė jį tarp igigų, pavadino Babiloną jo garsiu vardu, padarė jį galingiausiu tarp keturių pasaulio šalių, įtvirtino jame amžiną karaliaus valdžią, kuri tvirta, kaip dangus ir žemė – tada mane, Hamurabį, šlovingą, dievobaimingą valdovą, tam, kad šalyje šviestų teisingumas, kad būtų nubausti neteisieji ir piktieji, kad stiprusis neskriaustų silpnojo, kad aš, kaip Šamašas iškilčiau virš juodagalvių ir nušviesčiau šalį, – pašaukė Anu ir Enlilis žmonių gerovei..”
Persijos karaliaus valdžia
Panaši tradicija gyvavo Persijoje. Hetitai kreipėsi į dievą tik vienu atveju – jei karalius dėl valdžios pralieja savo artimųjų kraują. Visus kitus reikalus tvarko žmonės.
Valstybės valdymo forma pagal kinų filosofiją.
Senovės kinų filosofai Dievu rėmėsi tik pateisindami valdžios perėjimą iš vienos dinastijos rankų į kitos. “Šy-szin” (“Istorijos knyga”) pateiktas Čžou-guno pokalbis su broliu Sao-gunu (XII a. pr. m. c): “Čžou-gunas tarė: “Išmintingasis Ši, nežinantis gailesčio dangus pasiuntė, nelaimę Intui, ir Inis prarado dangaus įsakymą valdyti Padangių šalį; mes gi, Čžou, jį gavome. Aš nesiimu tvirtinti, kad įkurtoje valstybėje visada bus geradarybė, bet kol dangus padės tiems, kurie juo pasikliauna, aš nesiimu tvirtinti, kad valstybės galas bus vertas pasigailėjimo.”O išmintingasis, tu tarei: “Viskas priklauso nuo mūsų pačių!” Aš taip pat nedrįstu pasikliauti tik aukščiausiojo valdovo valia ir nepamirštu apie dangaus atlyginimą dabar, kai mūsų liaudies tarpe nėra nepatenkintų ir nenuolankių. Viskas priklauso nuo žmonių! Mūsų palikuonys – sūnūs ir anūkai – galbūt ir negalės pagarbiai elgtis su aukštesniais ir žemesniais ir tuo pačiu negalės pratęsti protėvių šlovingų darbų. Argi mes savo valstybėje galime to nenumatyti?Dangaus leidimą valdyti sunku gauti ir taip pat sunku pasikliauti tik dangumi. Žmonės netenka dangaus paramos, todėl, kad nebesugeba tęsti protėvių pagarbos ir šviesios dorybės.”Dangus, kaip teigiama, tik suteikia vienai ar kitai giminei mandatą valdyti. Kam atiteks valdžia ir ar pasiseks ją išlaikyti, priklauso nuo pačių žmonių. Anot filosofo Čzyncan Tun, nuovokus karalius gali pasinaudoti dangumi, bet niekada juo visiškai nepasikliauja; tai būdinga tik pačiam kvailiausiam valdovui. “… tiems, kurie valdo Padangę, tiems, kurie užima ministrų pareigas, nereikia žinoti Dangaus Kelio. Sekimo Dangaus Keliu vertybė yra ta, kad, išsiaiškinus žvaigždžių padėtį, liaudžiai nurodomi žemės ūkio darbų terminai ir atitinkantys keturis metų laikus darbai; bet kokia nauda iš jo apytikrių ženklų apie laimę ir nelaimes! Todėl tas, kas žino Dangaus Kelią, bet neturi savo, žmogiškojo veiksmų plano, yra tik burtininkas, pranašautojas, apgaudinėjantis kvailius. Todėl galima daryti išvadą, kad žmogaus reikalai- pagrindas, o Dangaus Kelias – šalutinis. Argi tai netiesa? Todėl tikėti gali galimybe pačiam kurti gėrį, nepasikliaunant Dangaus Keliu- geriausių valdovų dalia; abejoti galimybe pačiam daryti gerą, laukti Dangaus Kelio pagalbos – vidutinių valdovų dalia; nepasitikėti savimi ir visiškai atsiduoti Dangaus Keliui – paties paskutinio ir kvailiausio valdovo dalia.”
Kreipimasis į Dangų yra skirtas liaudžiai, nes tiek valdovai, tiek filosofai puikiai suprato, jog dievai čia niekuo dėti. Tai aiškiai pasakyta filosofo Siun-czi darbuose. Tai, kad saulės ir mėnulio užtemimo metu žmonės stengiasi išsigelbėti nuo jų, sausroje meldžia lietaus ir sprendimus svarbiais reikalais priima po būrimo-visa tai nereiškia, kad meldžiantis ir buriant išties galima pasiekti tikslą. Tai tik valdovo reikalų išoriniai papuošalai. Todėl tobulas žmogus laiko tai papuošalais, o prasti žmonės randa tame “dieviškumą”. Kada tai laikoma papuošalu, tai atneša laimę; kai visa tai sudievinama, tai veda į nelaimę.”Karališkosios valdžios mechanizmas. Jį plačiai yra nagrinėję kinų ir indų mąstytojai.Beveik visi kinų filosofai pabrėžia, kad valdžia turi priklausyti patiems išmintingiausiems. Šan Janis, kalbėdamas apie valstybės formavimąsi, teigė, kad pirmąsias taisykles įvedė išminčiai. Tą patį sako Mo Di: “Padangėje buvo tokia betvarkė, kaip tarp laukinių žvėrių. Supratę, kad chaoso priežastis – tai valdymo ir vyresnumo nebuvimas, žmonės išrinko patį dorybingiausią ir išmintingiausią Padangių žmogų ir padarė jį Dangaus Sūnumi…” Veikalo skyriuje “Išminties gerbimas” autorius rašė: “…jeigu kilnūs ir išmintingi valdo kvailus ir žemus, viešpatauja tvarka. Jeigu kvaili ir žemi valdo kilnius ir išmintingus, kyla sumaištis. Dėka to žinoma, kad išminties gerbimas yra šalies valdymo pagrindas. Todėl senieji išmintingieji vanai aukštai vertino išminties gerbimą, skyrė pareigoms gabius, nekūrė grupuočių iš giminaičių, nebuvo palankūs kilniems ir turtingiems. Iškeldavo išmintingą žmogų, padarydavo jį turtingu ir kilmingu, paskirdavo departamento viršininku.”Konfucijus ir jo pasekėjai greta išminties nurodė ir kitas būtinas savybes. Svarbiausia, kad kiekvienas žinotų savo vietą visuomenėje ir gerbtų aukštesniuosius. Pagarba reiškiama griežtai laikantis ritualo, atskiriančio valdovus nuo pavaldinių, aukštuosius nuo žemesniųjų. Valdovas turi būti valdovu, valdininkas – valdininku, tėvas – tėvu, sūnus sūnumi” Kiekvienas turi elgtis pagal savo pareigas ir laikytis atitinkamų taisyklių. “Pagalba be ritualo veda į tuštybę; atsargumas be ritualo veda į bijojimą; drąsumas be ritualo veda į tuštybę; atsargumas be ritualo veda į grubumą. Jeigu valdovas tinkamai elgiasi su giminaičiais, liaudyje klesti tarpusavio meilė. Jeigu valdovas nepamiršta draugų, liaudyje nėra niekšiškumo.” Santykiai tarp valdovo ir pavaldinių esą panašūs į tėvo ir sūnaus santykius, pagrįstus pagarba, dora ir paklusnumu. Visa tai įtvirtina socialinė hierarchija ir ritualas. “Dangus gimdo laiką, o žemė – turtą, žmogus pagimdytam savo tėvo ir apmokytas auklėtojo.Jei valdovas teisingai panaudoja Šiuos keturis pradus, tai jis, valdovas, įsitvirtino dirvoje, kur neaugs nesėkmės. Juk šį valdovą garbina, o ne jis garbina kitus, valdovą maitina, o ne jis maitina kitus, valdovui tarnauja, o ne jis tarnauja kiliems. Jei valdovas imtų garbinti kitus, jis padarytų klaidą; jei imtų maitinti kitus, jam neužtektų tam galimybių, o jeigu jis imtų tarnauti kitiems, jis prarastų sostą. Paprasta liaudis garbina valdovą, kad turėtų tvarką; maitina jį, kad gautų sau ramybę; tarnauja jam, kad įgytų šlove. Taip ritualas prasiskverbia visur ir įtvirtina žmonių padalinimą.” Konfucijaus anūko Czi Si mokinys Mcn-czi taip pat akcentavo socialinę hierarchiją ir valdovo iškėlimą virš visų kitų. “Viršus turi savo pareigas, o žemesnieji žmonės – savo. Todėl sakoma: “Vieni įtempia savo protą, kiti įtempia muskulus. Tie, kurie įtempia savo protą, valdo žmones. O tie, kurie įtempia savo muskulus, valdomi kitų žmonių. Valdomieji išlaiko tuos, kurie juos valdo. O tie, kurie valdo žmones, yra išlaikomi tų, kuriuos jie valdo.”Sostą naujasis karalius paprastai paveldėdavo. Kinų filosofai gana kritiškai vertino šią teisę. Čzyncan Tun rašė: “Kai sostas pereina paveldėjimu, žmonių širdys ramios. Padangių liaudis gyvena pasikliaudama užėmusius sostą; dėka jo žmonės turtėja, tampa kilmingais, taikiais, užsiima reikalais, augina sunūs ir anūkus, visoje Padangėje viešpatauja taika ir ramybė; žmonių širdys su dėkingumu atgręžtos į užėmusį sostą; savanaudiškos herojų užmačios sunaikintos; pačia kilmingiausia yra laikoma tik viena šeimą, labiausiai garbinamas – tik vienas žmogus. Ir tegul tuo metu soste sėdi neprotingas, vis vien jo malonės atrodo beribės, kaip Dangus ir žemė, jo jėga prilyginama dvasių ir dievų galingumui, jo pykčio bijo įĮabiau negu uragano ir perkūno.Matydamas, kad Padangėje niekas nedrįsta jam prieštarauti, toks siauraprotis valdovas ima laikyti save amžinu, kaip dangus ir žemė, duoda valią savo aistroms, ydingiems įgeidžiams. Valdovas ir valdininkai leidžiasi į atvirą ištvirkavimą, viršūnės kartu su savo artimaisiais sukelia bjauratį. Tie, kurie naudojasi valdovo pasitikėjimu ir palankumu, yra įsiteikiantys tuščiakalbiai, tie, kurie nusipelnė palankumo ir buvo gausiai apdovanojami, yra valdovo žmonų ir sugulovių giminaičiai. Jie panašūs į alkaną vilką, kuriam pavedė saugoti židinį, į alkaną tigrą, kuriam leido ganyti kiaules ir gyvulius.”Taigi sosto pavedėjimas užtikrina ramybe šalyje, bet jei jį pavedi neprotingas karalius, nuo to kenčia visi žmonės. Todėl filosofai, pabrėždami, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus elgesio, pateisina sosto perversmus.Indijoje karaliais tapdavo kšatrijų varnos žmonės. “Manu įstatymuose” rašoma: “Dabar aš išdėstysiu jums karaliaus dharmą, koks turi būti karaliaus gyvenimas, kokia jo kilmė ir koks kelias, siekiant aukščiausios sėkmės”. Karalius privalo būti “teisingas, apdairus, žinantis dharrnas vertę, o taip pat malonumą (karna) ir turtą (artha)”. Tarp valdovų pasitaikydavo įvairių žmonių, todėl sakoma: “teisingai negali valdyti tas, kuris neturi draugų, kus yra kvailas, godus, neišsilavinęs, prisirišęs prie pasaulietinių malonumų” “Artchašaslra” nurodo, koks turėtų būti idealus valdovas. “Jis turi būti aukštos kilmės, laimingo likimo, apdovanotas protu ir teigiamomis savybėmis, kreipiantis dėmesį į senų ir patyrusių žmonių patarimus, teisingas, tiesmukas, nekeičiantis savo žodžio, dėkingas, dosnus, labai energingas, neturintis įpročio delsti, savo vasalų viešpats, stiprios valios, neturintis savo aplinkoje netinkamų asmenų ir mielai priimantis pamokymus. Štai savybės, kuriomis jis patraukia žmones.Jis turi būti žingeidus, sugebėti mokytis, priimti, išlaikyti atmintyje, pažinti, mąstyti apie pažintą, atmesti netinkamą ir įsigilinti į tiesą. Štai proto savybės, kurios turi buti būdingos jam.Jis turi būti drąsus, veiklus, greitas ir vikrus. Tai savybių, charakterizuojančių jo veiklą, esmė.
Jis turi buti iškalbus, išradingas, geros atminties, sumanus ir fiziškai stiprus, būti aukštų minčių pavyzdžiu, lengvai ramdomas, sugabus, spaudimo iš priešų pusės atveju naudojantis karinę jėgą, aiškiai atsimokantis už gėrį ir blogį, drovus, ieškantis priemonių prieš nelaimes bei apsaugantis pavaldinius, toliaregis, pagrindinį dėmesį skiriantis teisingam žmonių panaudojimui reikiamu laiku ir atitinkamoje vietoje, meistras, pasirenkant laiką, karą, palengvinimus, griežtas priemones, ištikimybę sutartims ar priešų silpnų vietų panaudojimą, susilaikantis, linksmas, besijuokiantis, turintis tiesų ir ne niūrų žvilgsnį, laisvas nuo aistrų, neapykantos, godumo, pasipūtimo, išsiblaškymo, staigumo ir polinkio šmeižtams. Jis turi kalbėti apie ir malonius dalykus, pokalbyje šypsotis ir kartu laikyti save oriai ir elgtis pagal patyrusių žmonių patarimus. Štai valdovo asmenybės teigiamos savybės.” Vienam asmeniui turėti visas minėtas savybes neįmanoma. Tai pabrėžia ir patys indų filosofai. Jie taip pat aptaria dilemą, kai reikia rinktis savųjų dvivaldystę ar svetimą grobiko valdžią. “Kas blogiau: dvikaralystė ar svetimšalio valdžia?” Mokytojai mano, kad dvikaralystė blogiau. Dėl tarpusavio priešiškumų ir partijų, taip pat dėl vidaus susidūrimų valstybė žūsta. Esant svetimšalio valdžiai, įmanoma, kad toks svetimas valdovas, užkariavęs pavaldinių palankumą, valdys šalį, nekeisdamas jos santvarkos.Ne, sako Kautilja. Jei yra dvikaralystė, sakykim, tėvo ir sūnaus ar dviejų brolių, tai pasiekiama vienoda gerovė ir didikai pajungiami valdžiai. Valdant svetimšaliui, šis atplėšia žemę nuo kito, dar gyvenančio ir, manydamas, kad žemė iš esmės ne jo ir jos nereikia saugoti, nualina ir susilpnina ją arba parduoda. Ne besidomėdamas ja, meta ją ir pasisšalina.”Gana įdomiai apibūdinami kiti valdovai: sąjungininkai ir priešininkai. “Sąjungininkų idealas. Jie turi atitekti valdovui iš tėvo ir senelio, būti pastovūs, būti valdovo valdžioje, ištikimi, stiprus ir greitai ateinantys į pagalbą.Labiausiai pageidautina priešų rūšis. Jie turi būti nekarališkos giminės, godūs, apsupti niekingų patarėjų, valdyti pavaldinius, kurie jų nekenčia, besielgiantys neteisingai, pasileidę, neenergingi, pasitikintys likimu, nenuoseklus visuose savo veiksmuose, neturintys prisirišimo, silpni ir nuolat kenkiantys kitiems. Tokį priešą lengva sunaikinti.” Tai, suprantama, idealūs tipai; realiai nei sąjungininkai buvo tokie ištikimi, nei priešai tokie niekingi ir kvaili.Idealus karalius aprašytas Egipto dokumente. Tai Herakliopolio karaliaus pamokymai savo sūnui. “Būk išradingas kalbose ir tavo jėga bus didelė. Kardas – tai kalba, žodis stipresnis už ginklą. Išmintingas nepagaunamas. Išmintis- tai didikų priebėga. Išminčiaus neužpuola, nes žino jo išmintį. Jo laiku nėra melo, nes “pas jį ateina švari tiesa”, kaip sako proseniai.Sek savo tėvais, proseniais. Išmintis sukuriama žiniomis. Žiūrėk – jų žodžiai lieka užrašyti. Išvyniok ritinius savo, sek išmintimi, tas, kuris mokosi, taps sumaniu. Nebūk piktas, buk geranoris. Stiprink paminklą savo meile sau. Daugink savo miestiečių turtą ir bus dėkingi tau. Sulauksi dėkingumo už savo gerumą, už tavo sveikatą mels dievą Hentihetį.Gerbk savo didikus, saugok savo žmones. Stiprink savo sienas ir savo sritis. Kelk savo didikus, kad jie elgtųsi pagal tavo įstatymus! Didis karalius savo didikais. Stiprus valdovas karalius, jis didis savo didikų turtais. Kalbėk tiesą savo namuose ir didikai bijos tavęs. Valdovo teisingumas – tai širdies tiesa. Kurk tiesą, ir tu ilgai gyvensi žemėje. Padaryk, kad nutiltų verkiantysis, neskriausk našlės, nevyk žmogaus dėl jo tėvo turto. Nekenk didikams dėl jų vietų. Venk bausti neteisingai. Nežudyk, tai negerai tau. Iškelk jaunus karius ir tave mylės sostinė. Daugink iš tavo pavaldinių karius. Žiūrėk, tarp tavo miestiečių daug jaunų, stiprių, kuriems sukako 20 metų. Jauniems kariams malonu, kai pildosi jų norai… Nedaryk skirtumo tarp žmogaus sūnaus ir paprasto žmogaus. Priartink prie savęs žmogų už jo darbus, ir tegu gyvuoja visi amatai… Gera pareigybė – karaliaus valdžia. Jis neturi nei sūnaus, nei brolio, bet tavo paminklai bus amžini, nes žmogus kuria savo ainiams, norėdamas, kad tai, ką jis padarė, stiprintų kitas, kuris ateis po jo.Nurodant, kaip reikia elgtis su savo žmonėmis, iškeliamos ir atitinkamos valdovo būdo savybės ir teisingumas. Karalius turi elgtis taip, kad juo būtų patenkinti visi.2.3. Valstybes administracija
Esant bet kokiai valdymo formai, vienas ar keli žmonės negalėjo aprėpti visų valstybės reikalų. Administracinis aparatas formuojasi kartu su valstybe ir nueina ilgą evoliucijos kelią.Nors daugelio šalių dokumentai byloja apie visagalę karalių valdžią, tačiau ji nebuvo absoliuti. Vienas asmuo negalėjo aprėpti visų reikalų, tad artimiausi padėjėjai – ministrai ir sričių valdytojai turėjo didelę įtaką valstybėje. Be to, ne visi valdovai buvo sumanūs politikai ir karvedžiai; dalis jų sostą gaudavo mažamečiai, tad reali valdžia atitekdavo regentams. Rasime valstybių, kuriose karaliaus valdžią ribojo visuomeniniai papročiai. Tad kiekvienoje šalyje dirbo administracinis aparatas.
Egipto valdymo aparatas.
Užrašai Egipto aukščiausių valdininkų – vizirių – kapų rūsiuose pasakoja apie jų galią. Štai keletas fragmentų iš XVI-XV a. pr. m e. gyvenusio vizirio Rechmiros veiklos.”… tai jis kvies apygardų valdininkus, ir tai jis siųs juos, kad jie praneštų jam apie savo apygardų reikalus. Jam bus pristatyti visi testamentai; tai jis antspauduos juos. Tai jis dalins visus žemės sklypus.Jam bus pranešta apie kiekvieną prašytoją, kuris kreipiasi į valdovą po to, kai jis išdėstys savo prašymą raštu. Tai jis siųs visus rūmų patikėtinius pas vietinius kunigaikščius ir miestų valdytojus. Tai jis siųs visus keliautojus ir visas rūmų ekspedicijas.Tai jis skirs valdininkus eiti pareigas Aukštutiniame ir Žemutiniame Egipte, Aukštutinio Egipto pietinėje dalyje ir Tinito srityje. Jie pranešinės jam apie viską, kas pas juos atsitiks, kas keturi mėnesiai. Tai jis nustatys bendrą kariuomenės kiekį, kuris lydės valdovą kelionėse į Šiaurę ir pietus. Toliau, tegu visi pareigūnai, nuo pirmo iki paskutinio, atvyksta į aukščiausiojo valdininko rūmus jo pasveikinti”. Buvo nustatyta griežta tarnybinio priėmimo tvarka. Viziris sėdi krėsle su atlošu, ant žemės kilimėlis, už nugaros ir po jo kojomis odinė pagalvė, greta skeptras, priešais 40 odinių ritinių su įstatymais, iš abiejų pusių stovi aukšti Egipto didikai, valdininkai ir raštininkai. Visi išklausomi paeiliui. Įėjimą į vizirio rūmus kontroliuoja specialus patikėtinis. Viziris rūpinasi visais valstybės reikalais: žeme, drėkinamaisiais kanalais, derliumi, surinktais mokesčiais valdininkų darbu, kariuomene, faraono rūmų aprūpinimu, viešąja tvarka. Jis informuoja faraoną apie šalies būklę. Jis priima svarbius užsienio politikos sprendimus. Žodžiu, jo rankose sukaupta visa reali valdžja, o dažnas faraonas, niekuo nesirūpindamas, maloniai leido laiką.
Egipto valstybinę bei normų (sričių) administraciją sudarė daugybė valdininkų. Daugelis pareigybių yra išvardinta užrašuose. Tai teisėjai, iždininkai, miestų valdytojai, tvirtovių viršininkai, policijos viršininkai, amatų dirbtuvių viršininkai, rūmų žemių nuomotojų prižiūrėtojai. Kiekvieną darbą prižiūrėjo specialūs valdininkai. Atskirą kategoriją sudarė raštininkai, pavyzdžiui, faraono dokumentų raštininkas, dokumentų raštininkas, laukų raštininkas ir kt. Jie sudarydavo įvairius raštus ir dokumentus. Jų amatas buvo gerbiamas, daugelis tėvų siuntė savo vaikus mokytis raštininkais. Jų darbas laikomas lengvu, jie dirba savarankiškai, be prižiūrėtojų. Be to, tai buvo pakankamai pelninga profesija. Achtojas kalbėjo savo sūnui Piopui (XXI a. pr. m. e): “Kiekvieno raštininko vieta sostinėje ir jis joje nebus neturtingas. Argi atlikdamas kitų pageidavimus, pats bus nepatenkintas?”Kadangi valdininkai ne visada uoliai dirbdavo, buvo nustatyti terminai, per kiek laiko būtina priimti sprendimą. Tame pačiame Rechmiros dokumente rašoma, jog prašymas peržiūrėti arimo plotą Tėbų apylinkėse sprendžiamas per tris dienas; jei prašoma tai atlikti tolimoje srityje, duodami du mėnesiai, kad žemesnieji valdininkai spėtų informuoti sostinės rūmus.Visi valdininkai žinių suvestines viziriui pateikdavo kas keturis mėnesius.Kovojant su valdininkų savivaliavimais, už nusižengimus buvo skiriamos bausmės. Pavyzdžiui, jeigu tvirtovės viršininkas, raštininkas ar prekybos agentas paimdavo iš laivo auksą, leopardo kailį, žirafos uodegą ar kokį kitą daiktą, vežamą faraonui, jų laukė 100 smūgių lazda ir šimteriopas nuostolio atlyginimas. Jeigu teisėjas atsisakydavo spręsti bylą ar tyčia ją vilkindavo, jis irgi buvo nuplakamas, netekdavo vietos ir privalėjo tapti žemdirbiu. Tokie išlikę liudijimai rodo, kad biurokratinis darbo stilius turi labai senas tradicijas.Indų valdymo aparatas.
Indu filosofai gana detaliai nagrinėjo valstybės administracijos reikalingumą ir reikšmę valdyme. Karaliai, paveldėję sostą, ne visada buvo pasiruošę ar protiškai pajėgūs vadovauti valstybei, todėl didelę galią turėjo pirmasis ministras. Ministro idealu buvo laikomas “vietinis gyventojas, išsivystęs, lengvai vadovaujantis, nusimanantys amatuose, įžvalgus, protingas, su gera atmintimi, mitrus, puikios išvaizdos, pasitikintis, sugebantis atsakyti, apdovanotas iniciatyva ir drąsa, ištvermingas, sąžiningas, draugiškas, pastovus ištikimybėje, geranoris, stiprus, sveikas, atkaklus, neužsispyręs ir ne lengvabūdis, maloniai besielgiantis, nesipykstantis – tai tobulas ministras. Neturintys ketvirčio ir pusės šių dorybių – tai vidutiniai ir prasti ministrai.Jų tėvynę ir sugebėjimą vadovauti tegu karalius išsiaiškina per patikimus žmones; jų sugebėjimus amate ir mokslo žinių aštrumą – tos pačios specialybės žmonės; tegu išaiškina protą, atmintį ir apsukrumą – pagal darbą, iškalbą, pasitikėjimą savimi, sugebėjimą atsakyti- pokalbiuose; bėdoje tegu išaiškina iniciatyvumą, drąsą, ištvermę; iš bendravimo – sąžiningumą, gerumą, pastovumą ir atsidavimą; iš gyvenančių kartu tegu išsiaiškina dorybingumą, jėgą, sveikatą, pastovumą, užsispyrimo ir lengvabūdiškumo nebuvimą, asmeniškai – meilumą ir nesugebėjimą sukelti ginčus.Nuo pirmojo ministro dažnai priklausė, kuris iš įpėdinių taps valdovu po karaliaus mirties. “Jei atsitinka nelaimė su valdovu, tai ministras turi imtis priemonių, kad nekiltų maištų. Pirmiausia iš baimės dėl nelaimių, kurios gali kilti mirus valdovui, ministras, padedamas artimu ir naudingų valdovui asmenų, gali nustatyti, kad karalių galima matyti tik kas 1 ar 2 mėnesiai. Tuo pretekstu, kad valdovas atlieka magiškus veiksmus, siekiant nukreipti nelaimes nuo šalies, jis turi parodyti pavaldiniams nustatytu laiku asmenį su karališkais ženklais. Jį reikia parodyti draugiškų ir priešiškų valdovų pasiuntiniams. Visos derybos su tokiais asmenimis turi eiti per ministrą. Rūmų durininkų ir haremų prižiūrėtojų padedamas, ministras, kaip pridera, turi pateikti karaliaus nurodymus. Tiems, kurie priešinasi, jis turi parodyti neapykantą arba malonę, priklausomai nuo to, kas naudingiau valstybei, o taip pat malonę tiems, kurie duoda naudą.Iždą ir armiją jis turi pavesti ištikimiems žmonėms ir įkurdinti juos įtvirtintuose miestuose ir pasienyje, sutelkiant į vieną vietą. Taip pat jis turi surinkti į vieną vietą kokiu nors pretekstu žymius žmones iš kilmingų šeimų ir karalaičius. Toliau, jis turi užsitikrinti valdovo šeimynos vyraujančių asmenų karalaičių paramą ir parodyti įpėdinį, jau pateptą karaliavimui. Arba jis turi pasodinti jį į sostą, iš anksto pašalinęs visus valstybei kenksmingus asmenis. Jei karalius pateks į kitų pirmaujančių asmenų valdžią, tai ministras pasaulietinio mokslo žinovas, pasitelkęs į pagalbą sakmes ir puranus ir remdamasis asmenimis, artimais karaliui, turi galvoti apie valdžios susigrąžinimo priemones.Greta pirmojo ministro valstybės valdyme dalyvauja daug žmonių. Ministrais arba aukščiausiais valdininkais rekomenduojama skirti 7-8 žmones. “Reikia pasirinkti 8 aukštuosius valdininkus, paveldimus šastrų žinovus, narsius, patyrusius karo reikaluose, kilmingus, išbandytus. Net reikalas, kuris lengvai įvykdomas, sunkiai padaromas vieno; tuo labiau sudėtinga valdyti, ypač be pagalbininkų, klestinčią karalystę. Kartu su jais reikia pastoviai svarstyti įprastus reikalus, taiką, karą, mokesčių ėmimą, apsaugą ir turimo išsaugojimą. Sužinojus kiekvieno iš jų nuomonę – atskirai ar kartu, – reikia pačiam išrinkti, kas naudinga tvarkant reikalus.” Jie kartu su karaliumi sudaro aukščiausiąjį valstybės reikalų sprendimo branduolį. Kautilja nurodo, kad visi reikalai svarstomi labai slaptai, o galutinį sprendimą karalius priima pats. “Pasitarimo vieta turi būti uždara, iš kurios neišeitų pokalbiai, kur negalėtų pažvelgti ir paukščiai. Nes žinoma, kad pasiturimai buvo išduoti papūgų ir šarkų, šunų ir kitų gyvūnų. Todėl į pasitarimo vietą tegu niekas pašalinis neįeina. Tegu bus sunaikintas, išdavęs pasitarimą.Gana detaliai apątariamas ir. vietinis valdymas. Kiekvienam kaimui reikia skirti seniūną, dešimčiai kaimų – valdytoją, taip pat valdytojus dvidešimčiai ir šimtui bei tūkstančiui. Kaimo seniūnas tegul pats praneša apie nusikaltimus, padarytus kaime, dešimties kaimų valdytojui, dešimties valdytojas- dvidešimties valdytojui, dvidešimties valdytojas tegu visa tai praneša šimto valdytojui, o šimto kaimų valdytojas – asmeniškai tūkstančioi valdytojui. Karaliaus Ašokos ediktuose (272 232 m. pr. m e.) nurodoma, jog aukštieji valdininkai, radžos (provincijų valdytojai) ir sričių viršininkai kas penkeri metai turi inspektuoti vietinius valdininkus.Teisėjais buvo skiriami brahmanai, bylas sprendžiantys karaliaus vardu. Suprantama, karalius buvo aukščiausias teisėjas ir, matyt, spręsdavo svarbiausias bylas.
Kinų valdymo aparatas.
Kinų filosofiniuose darbuose ir dokumentuose irgi yra daug medžiagos apie valstybės administravimą.
Šan Janis, aprašydamas valstybės kūrimosi procesą, pabrėžė, jog valdininkai atsirado kartu su pirmaisiais draudimais-įstatymais, kad prižiūrėtų jų įgyvendinimą. Kinų metraštyje “Čunciu” (722-481 m. pr. m. e.) pasakojama apie tradiciją, kai valdininkai iš kartos į kartą užimdavo tas pačias pareigas. Retai, tik labai reikiant, valdininkas buvo paaukštinamas pareigose ar pervedamas į kitą darbą. Tradicijų pažeidimas buvo vertinamas labui kritiškai. Žinoma, tai buvo puiku, nes visas darbo paslaptis tėvai perduodavo sūnums, tačiau, kita vertus, pareigos buvo atliekamos mechaniškai, nebuvo stimulo dirbti geriau ir daryti karjerą.Valdovas nedalyvauja reikaluose kariu su valdininkais ir liaudis užTai jį gerbia; valdovas nepadeda valdininkams sava nuomone, leidžia jiems tvarkytis savarankiškai. Ką reikia apdovanoti – apdovanoja, ką reikia nubausti- nubaudžia.”Siun-czi.manymu, pareigos turi būti užimamos ne pagal kilmę, o pagal sugebėjimus. “Išmintingus ir gabius žmones reikia iškelti į pareigas, nežiūrint jų kilmės; tingius ir negabius reikia nedelsiant atleisti iš pareigų; pagrindinius piktadarius reikia nubausti, nelaukiant ju perauklėjimo; paprastus, vidutinius žmones reikia auklėti, nelaukiant, kad juos prisieis bausti.”Gerokai vėlesnių laikų filosofas Čžynčan Tun (179-220), teigia, kad valdininkais skiriami tie, kurie turi potraukį valdymo darbui, kurie uoliai rūpinasi valstybės reikalais. “Jeigu valdovas, skirdamas valdininkus, remsis ne asmeninėm simpatijom, o jų savybėmis, uoliai rūpinsis valstybiniais reikalais, nuolat ugdys vertus valdininkus, apdovanos tiktai už nuopelnus, o baus tiktai už nusikaltimus, spręs reikalus teisingai, kad liaudis butų rami ir kiekvienas turėtų savo vietą, tai Dangus ir Žemė, suprantama, natūraliai veiks pagal jo valią, bus jo darbų atgarsiu.”Visi kinų filosofai, išauklėti pagarbos dvasia, pabrėžia, kad pagrindinė vertybė užimant postą turėtų būti išmintis, pasiruošimas darbui, o ne kilmė. Būtent tai lemia valstybės stiprumą. Mo Di, palaikydamas tarnautojus, akcentuoja, kad valdovas, pasirinkęs netikusius valdininkus, gali pražudyti net savo valdžią. Jei, valdant karalystę, nesirūpinama tarnybiniais, tai Šalis prarasta. Sutikti išmintingą, bet nepasinaudoti jo patarimais yra valdovo nerūpestingumas. Jei atstumiami išmintingi, nesistengiama pasinaudoti jų patarimais, atstumiami tarnybiniai, tai valdovas neturės ko paklausti patarimo valstybės reikalais.“Čiunciu” metraštyje nurodomi pagrindiniai aukščiausių valdininkų rangai. Pačiame viršuje yra karalius – Dangaus Sūnus. Leidžiantis žemyn yra: cžuchou, gunu, dafu, cziancziun, ši. Visai valstybės administracijai vadovavo karalius.Išvada. Rytų monarchinėse valstybėse karalius buvo valdovas, o visi jam paklūstantys visuomenės nariai – pavaldiniai. Šių dviejų elementų santykių esmę atspindi žodis “valdyti”. Todėl visi valstybės administracijoje dirbantys žmonės vadinami valdininkais.2.4. Valdžios ir visuomenės santykis
Rylų monarchinėse valstybėse tai yra santykis taip valdovo, jo administracijos ir pavaldinių.
Kinų santykis.
Kinų filosofai pabrėžė, kad abi pusės turi laikytis susiklosčiusių papročių, kad valdovų valdžia nėra neribota, o pavaldinių elgesį daugiausia lemia pigios valdžios laikysena. VII- IV a. pr. m. e. filosofinių minčių rinkinyje aprašomi valdovo ir pavaldinių santykiai. Tas, kuris yra valdovas, turi globoti liaudį savo gerumu; o tas, kuris yra pavaldinys, turi gyventi remdamasis valdovu. Tas, kuris yra valdovu, turi išmatuoti savo pavaldinių nuopelnus ir teisingai paskirti jiems atlyginimą; o tas, kuris yra pavaldinys turi priimti paskyrimą ir garbingai jį atlikti. Jeigu bus įvesti visiems vienodi valdymo principai, liaudis bus patenkinta savo gyvenimu ir tada valstybė taps turtinga. Čia pabrėžiama, kad visiems turi būti taikomi vienodi įstatymai ir moraliniai reikalavimai, kad privaloma laikytis teisingumo.Konfucionizmo filosofijos propaguotojas Men-czi pastebėjo, jog valdovas be liaudies valstybėje neturėtų ką veikti. Todėl jis privalo skaitytis su ja. Liaudis valstybėje yra svarbiausia, po jos eina žemės ir grūdų dvasios, o valdovas užima paskutinę vietą. Todėl tik užkariavus liaudies simpatijas, galima tapti Dangaus Sūnumi. Tik laikantis nustatytų teisngumo normų, įmanomas normalus valstybės funkcionavimas. Jei nepasitikima mylinčiais ir išmintingais žmonėmis, valstybė žlugs. Jei nebus laikomasi ritualo ir teisingumo santykiuose tarp aukštųjų ir žemųjų, prasidės chaosas. Jei nebus tikro valstybės reikalų valdymo, neužteks lėšų išlaidoms.Iš kinų filosofų minčių ryškėja, kad geri santykiai tarp valdžios ir pavaldinių susiklosto, kai kiekvienas atlieka savo funkcijas (viršus valdo, o apačios dirba) ir laikosi įstatymų.
Indų santykis.
Indų politinėje literatūroje geriausiai valdovų ir pavaldinių santykiai yra nusakyti “Manų įstatymuose”. Abi pusės privalo laikytis nustatytų normų – dharmos; tačiau karaliaus dharmai leidžiama kur kas daugiau negu pavaldinių. “Artchašastroje” surašyti patarimai, kaip elgtis su paklusniais ir nepaklusniais pavaldiniais. Santykių tarp karaliaus ir liaudies idealas apibrėžiamas abipuse nauda. “Karaliaus laimė pavaldinių laimėje, pavaldinių naudoje – jo nauda. Nauda karaliui – ne tai, kas jam malonu, bet kas malonu pavaldiniams – tai nauda karaliui.”
Mesopotamijos santykis.
Kitų kraštų dokumentuose irgi pabrėžiama, kad valdovas rūpinasi savo gyventojais. Hamurabio įstatymai užbaigiami karaliaus žodžiais, jog jis liepė iškalti įstatymus todėl, “kad stiprusis, neskriaustų silpnojo, kad našlaičiams ir našlėms būtų suteiktas teisingumas”. Jei jo įpėdiniai laikysis įstatymų, jie bus teisingi karaliai; jei jų nesilaikys, tegu juos ištinka dievų prakeikimas.
Egipto santykis.
Egipto dokumentuose nurodoma neskriausti žmonių, neatiminėti jų turto, neišvaryti jų iš namų ir ūkelių. Nesiskaitymas su liaudimi veda šalį į nelaimes, vaizdžiai aprašytas daugelyje įrašų.Visose valstybėse liepiama atsiminti tas pačias taisykles: valdžia yra neatskiriamai susijusi su visais šalies gyventojais; tarp jų turi būti išlaikyta santykių pusiausvyra; pernelyg brutalus valdžios elgesys lemia liaudies nepasitenkinimą, o tai sukelia grėsmę pačiai valdžiai.
2.5. Valstybė ir įstatymas
Santykiai tarp valdžios ir visuomenės gali būti reguliuojami dvejopai: vadovo ar valdytojų valia ir įstatymais. Visų šalių, nors ir skirtingų santvarkų, mąstytojai pabrėžė, jog nustatyti naudą ir teisingumą yra nepaprastai sunku. Valstybėje remtis tuo metu valdančio žmogaus nurodymais yra rizikinga. Tuo tarpu įstatymas, kurio privalo laikytis ir valdžia, užtikrina stabilumą, santykių visuomenėje pastovumą. Todėl dauguma filosofų teigia, jog visas valstybės gyvenimas turi būti grindžiamas įstatymu. Iki mūsų dienų yra išlikę kai kurių senovės valstybių teisynai – įstatymų rinkiniai. Tai garsieji Babilono karaliaus Harnurapio įstatymai, asirų, hetitų, šumerų, žydų, indų, kinų, graikų ir romėnų teisynai. Juose užfiksuotos konkrečios taisyklės, elgesio normos, bausmės už pražangas ir nusikaltimus.
Bendrąjį požiūrį, kas yra įstatymas, kodėl jis reikalingas, nagrinėja filosofai ir politikai.Šan Janio manymu, įstatymas yra aukštesnis už bet kurį valdovą, nes būtent įstatymu kovojama prieš nusikaltimus. Įstatymas – tai ginklas, palaikantis žmonėse baimę. Bijodami būti nubausti, žmonės laikosi tvarkos. Valdžia neturi laukti, kol bus padarytas nusikaitimas; reikia iš anksto užkirsti tam kelią. Jo nuomone, žmones labiau veikia bausmė ir baimė negu gerumas ir apdovanojamai. Iš Šan Janio dėstymo aiškėja, kad įstatymo esmė yra jo universalumas, žiaurumas ir privalomumas visiems. Jam besąlygiškai privalo paklusti visi, esantys žemiau valdovo.Mirštanti valstybė ne ta, kurioje nėra valdovo, o ta, kurioje nėra įstatymo. Įstatymų pakeitimas nereiškia jų nebuvimo. Kai yra įstatymai ir jais nesinaudojama, tai lygu, kad jų nėra. Tas pats įstatymas vienodai privalomas visiems žmonėms, nepaisant, ar jie priklauso aukštuomenei, ar liaudžiai.3. VISUOMENĖS STRUKTŪRAŽmogus, gyvendamas visuomenėje, nuo seno domėjosi jos raida. Ne viename senovės kūrinyje ar dokumente kalbama apie “aukso amžių”, kai visi buvo lygus ir gyveno laimingai. Tai idealizuotas pirmykštės bendruomenės prisiminimas. Visą laiką buvo ieškoma atsakymo, kodėl keičiasi visuomenės struktūra, kaip susiklostė santykiai tarp socialinių grupių.Dauguma įvairių kraštų filosofų atskleidžia visuomenės susisluoksniavimo procesą, pagrindine priežastimi nurodydami privačios nuosavybėssusiformavimąRemiantis dokumentais, senojo pasaulio visuomenę galima suskirstytiį tokius sluoksnius:1) turtingieji ir vargšai;2) kilmingieji ir prasčiokai; 3) patronai ir klientai;4) laisvieji pilnateisiai ir laisvieji nepilnateisiai;5) laisvieji ir nelaisvieji (vergai).Visos šios grupės susidarė kintant visuomenės gyvenimui. Ketvirtosios ir penktosios grupių buvimą įteisino įstatymai, o pirmųjų trijų atsiradimą sąlygojo tradicijos, dažnai stipresnės už įstatymus.Kas nulėmė Žmonių turtinę nelygybę? Senovės išminčiams nebuvo sunku atsakyti į šį klausimą! “Mahabharatoje” indai teigė: “Juk visi veiksmai sąlygoti didėjančių ir kaupiamų turtų. Nuo turtų – ir dharma, ir meilė, ir pats dangus. Nei žmogaus gyvenimo palaikymas negalimas be turto. Kas turtingas- tas turi draugų, kas turtingas — tas turi giminaičių, kas turtingas- tas tikras Žmogus.., Vargšas negali atlikti religinių apeigų kaip dera, Juk dharma kyla iš turtų, kaip kalnų upė – iš uolų.”Likimas, kaip Žinoma, ne visada pastovus, tad buvęs turtuolis gali tapti vargšu ir atvirkščiai. Didelė turtinė diferenciacija lemdavo socialinius sukrėtimus, XVIII a. p. m. e. Egipto dokumente “Ipusero pasisakymas” kalbama apie liaudies sukilimą, kai viskas apvirto aukštyn kojomis. “Tas, kuris nedarė sau grabo, yra rūsio savininkas… tas, kuris nestatė sau kambariūkščio, yra rūmų savininkas. Žiūrėkite, turtų savininkas praleidžia naktį, kankinamas troškulio. Tas, kuris prašė jo maisto ir gėrimų likučių, yra savininkas perpildytų indų. Žiūrėkite, lininių drabužių savininkai [vaikšto] skarmaluoti”Indijos arijų visuomenėje prasčiokai nuo kilmingųjų buvo atskirti neįveikiama papročių ir įstatymų siena. Vedos, Manu įstatymai ir kiti dokumentai visuomenę skirstė į dukart gimusius ir vienąkart gimusius. Dukart gimusiaisiais buvo laikomi brahmanai, kšatrijai ir vaišijai, vienąkart -šudros ir kiti. Tarp dukart gimusiųjų išskirtinę vietą užima brahmanai ir “visa, kas egzistuoja pasaulyje, brahmano nuosavybė; ši teisė jam priklauso pagal gimimą”. Kilmingiesiems priklausė ir kšatrijai. Brahmanams skirias dvasinis vadovavimas, o kšatrijams – vadovavimas valstybei ir armijai, vadinasi, visos poveikio žmogui priemonės buvo sutelktos Šių dviejų varnų rankose.Trečiąją – vaišijų varną – sunku pavadinti kilminga. Jie vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, prekyba ir amatais. Jie skiriami prie aukštesniųjų, nes laikomi dukart gimusiaisiais. (Sąvoka “dukart gimę” reiškia, kad antrą suteikia mokslas – vedų studijavimas.)Šudros ir visi Likusieji privalėjo tarnauti trims aukštosioms varnoms, naudotis tuo, kas likdavo nuo jų: maisto likučiais, grūdų nuobiromis, senais rūbais ir indais. Prasčiokams nerekomenduojama kaupti turtą, nes tada jie nustos tarnavę aukštesniesiems. Už varnų gyvenimo nuostatų pažeidimą grėsė mirtis arba išvijimas iš bendruomenės. Kiekvienai varnai buvo nustatyti ir išoriniai atpažinimo ženklai. Brahmanai nešiojo trigubus, lygius ir minkštus diržus iš mundža žolės bei trigubą šventą virvelę iš medvilnės; kšatrijai juosėjo tampriu murvos žolės diržu ir kanapių virvele; vaišijai turėjo diržą iš kanapių, o virvelę – iš vilnonių siūlų. Be to, jie galėjo turėti skirtingas lazdas. Kiekvienos varnos žmogui buvo parenkamas atitinkamas vardas.Šių išorinių atributų reikėjo, kad nebūtų pažeistas kilmingųjų orumas, nes nemažai brahmanų ir kitų dukart gimusiųjų nebuvo labai turtingi ir rūbais bei papuošalais neišsiskyrė iš kitų.Dukart gimusieji turėjo laikytis įvairių draudimų valgant, geriant ir apskritai gyvenime. Brahmanams, kad nesusiteptų, buvo nerekomenduojama gyventi tarp žemakilmių, bendrauti .su jais, mokyti juos, patarti. O tiems, kurie nepaklustų brahmanams ar paliestų juos nors žolele, grasinama ilgomis kančiomis pragare ar 21 kartą atgimti niekinamu pavidalu.Čia nurodytos keturios pagrindinės varnos neatspindi indų visuomenės struktūros. Varnos dalijasi į smulkesnius vienetus, kastas, kurios susidarė profesiniu pagrindu, ir tarp jų taip pat buvo nusistovėję hierarchiniai ryšiai. Peržengti kastų, kaip ir varnų, ribas buvo neįmanoma. Kas gimė kalviu, tas juo ir mirs, jo vaikai, anūkai ir t. t. priklausys tik kalvių kastai.Net Indijoje, kur su panieka žiūrima į šudras, (Gautamos mokyklos dharmasutrų redakcijoje randame pamokymų, kati aukštesnės varnos narys, kurio apsaugai paveda save Šudra, turi jį palaikyti ir išlaikyti tapus nedarbingu. Suprantama, šudra įsipareigoja tarnauti savo globėjui.Tokie palronato santykiai, matyt, buvo paplitę ir kitose šalyse. Lame II tūkst. pr. m. e. pirmosios pusės dokumente rašoma apie broliškų ryšių sudarymą: “Puzuzu ir ibru-Hrra nustatė brolybę: turtų, priklausantį Puzuzu, kiek yra, užvaldo Ibni-Krra, turtą, priklausantį Ibni-Hrra, kiek yra, užvaldo Puzuzu.. [Jeigu] Puzuzu turtą ir jei sidabrą įgis, tai turi su luni-Hmi dalintis, [jeigu] Ibni-Hrra turtą [ir] sidabrą įgis, tai su Puzuzu turi dalintis, Vienas kitą turi palaidoti.Senojo pasaulio valstybes sąlygiškai galima suskirstyti į etnines ir daugiatautes. Etninės valstybės pavyzdžiu gali būti Egiptas. Jame absoliučią gyventojų daugumą sudarė vienos tautybės, nuo seno toje teritorijoje gyvenantys žmonės, nors remiantis archeologiniais radiniais manoma, kad egiptiečiai ikivalstybinėje stadijoje yra gyvenę kitoje Afrikos vietoje ir tik vėliau persikėlė į Nilo slėnį. Tai įvyko seniai, ir ateiviai, jeigu rado čia vietinių gyventojų, juos arba visiškai sunaikino, arba asimiliavo, todėl dokumentuose minimi tik egiptiečiai. Jie yra laikomi laisvais pilnateisiais žmonėmis, suprantama, išskyrus vergus.
Valstybėse, kurios susidarė po nukariavimų, pavyzdžiui, Babilone, Asirijoje, Indijoje, arba kur valdžią, įvykdžius perversmą, paimdavo kita etninė grupė, pavyzdžiui, persai, užkariautieji gyventojai dažniausiai netekdavo dalies teisių ir tapdavo nepilnateisiais. Tai atspindi, kaip minėta, Hamurabio teisynas. Ypač ryškus teisinis susiskirstymas Indijoje: užkariautojai arijai vietinius gyventojus laikė žemiausios kategorijos žmonėmis, atstumtaisiais, neliečiamaisias.Vergovė- sudėtingas socialinis reiškinys. Pirmuoju jos šaltiniu buvo karo belaisviai. Iš pradžių į nelaisvę buvo imamos tik moterys ir vaikai, o vyrai – potencialūs priešai – buvo užmušami. Vėliau, įsitikinus papildomos darbo jėgos nauda, jie buvo verčiami vergais. Daugybėje užrašų minima, jog parsivaroma nuo poros Šimtų iki šimto tūkstančių belaisvių. Pavyzdžiui, XVIII dinastijos faraonas Amonhotepas II trečiojo žygio į Siriją metu paėmė 101 238 žmonių, o Babilono karalius Sargonas II iš Urartu išsivedė 6110 žmonių.Antrasis vergijos Šaltinis buvo skolos. Dėl skolų, nederliaus, bado žmonės parduodavo savo vaikus, žmonas ir save. Skolinė vergija buvo visose šalyse! Tai buvo rimta problema, nes mažėjo laisvųjų žmonių, ypač valstiečių. Todėl vienose valstybėse ji buvo draudžiama (Indijoje), kitose ribojama (Judėjoje), trečiose kurį laiką gyvavo, bet vėliau buvo panaikinta (Graikijoje).Trečiasis vergų įsigijimo būdas – pirkimas. Beveik visose valstybėse pirkimo aktą turėjo patvirtinti liudininkai arba dokumentas. Antraip savininkas galėjo būti apkaltintas vagyste. Sutartyse nurodomos vergo būdo savybės, svarbūs išoriniai požymiai, sveikata, amžius ir kaina. Pardavėjas buvo atsakingas už prekės kokybę. Brangiausiai kainavo amatininkai, patyrę žemdirbiai, išsimokslinę vergai.Kainos buvo įvairios. XVIII dinastijos laikais Egipte viena vergė kainavo 28 šatus, karvė – 6 šatus, ožka 0,5 šato. Kinijoje vienas jautis kainavo 15 000, o žmonės – 200 (XX) monetų.Pats patikimiausias būdas buvo užsiauginti vergų, todėl Šiems buvo leidžiama vesti ir turėti vaikų, kurie, išauklėti šeimininko namuose, priimdavo savo dalią kaip natūralią, neišvengiamą.Vergai buvo paveldimi bei dovanojami, nors dovanojimo dokumentų išliko nedaug. Daugiausia vergų dovanodavo valdovai savo pavaldiniams ir šventykloms. Pavyzdžiui, Egipto faraonas Raimis III Tėbų Amono šventyklai padovanojo 2607, Ptach šventyklai – 205 vergus, o po mirties visoms ,šventykloms skyrė 107 615 vergų.Vergu buvo galima tapti padarius sunkų nusikaltimą. Tai buvo papildoma bausmė.Visi išvardyti vergijos būdai buvo senojo pasaulio valstybėse.Kiekvienoje valstybėje buvo kitokios taisyklės, pagal kurias šeimininkai paleisdavo į laisvę savo vergus. Žydai savo tėvynainius turėjo paleisti po Šešerių metų; moteris vergė tapdavo laisva, jei šeimininkas jos nevesdavo ar neištekindavo už savo sūnų. Visus kitus vergus reikėjo paleisti suėjus 50 metų ciklui.Indijoje į laisvę paleisdavo tik kai kurių kategorijų vergus, be to, reikėjo laikytis atitinkamos procedūros.Senojo pasaulio visuomeninė struktūra įvairiose šalyse buvo panaši. Tačiau jau tada egzistavo griežtai Kudaia (Indijoje) ir kur kas atviresnė (Graikijoje, Romoje) visuomenė. Tai ypač matyti iš laisvųjų ir vergų, vyrų ir moterų santykių. Viena iš valstybės funkcijų buvo ir yra kiekvieno asmens ir jo nuosavybės apsauga. Todėl visose valstybėse pirmiausia kuriasi teisėsaugos ir bausmių, nusikaltimus sistema. Palyginti su seniausiomis valstybėmis (Asirija, Babilonu, Izraeliu), vėliau susikūrusios (Graikija, Roma) pasižymi bausmių evoliucija: nuo taliono teisės (akis už akį) iki diferencijuoto nuostolių atlyginimo pinigais. Tai rodo kintantį požiūrį į asmenybės vertę.Naudota literatūra
1. Šabajevaitė L. Politinė mintis Senajame pasaulyje. – V., 1997. 2. Žigaras F. Politologija. – V., 2001.