Politikos mokslo pagrindiniai terminai

5. Nedemokratinis valdymas. (Autoritarizmas, totalitarizmas).
Nedemokratinis valdymas gali pasireikšti dviem būdais:
1. Autoritarizmas. Autoritarizmas tai toks valdymas, kai valstybė nėra atsakinga savo piliečiams (nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, varžomos politinės piliečių teisės, ribojama arba iš vis draudžiama politinių orgtanizacijų ir politinių partijų veikla, cencūruojama žiniasklaida). Šis valdymas remiasi armija ir susiformuoja pokarinių perversmu, politinių demokratinių krizių. (Pvz., 1926m. perversmas Lietuvoje, kurio rezultatas buvo autoritarinio režimo įsitvirtinimas. Vyriausybė paleido seimą,atsisakė rengti naujus rinkimus, įvedė karo padėtį ir griežtą cencūrą sustabdė griežtą politinių partijų veiklą). Auutoritarizmo sąlygomis išlieka kai kurie demokratijos elementai, leidžiama ribota opozijos veikla, vyriausybė nevaržo ir nekontroliuoja ūkinės ir kultūrinės piliečių veiklos, leidžia veikti nepolitinėms bendrijoms ir organizacijoms.
2. Totalitarizmas. Tai nedemokratinė valdymo forma, kai paneigiami visi demokrijos principai (vyriausybė neatsakinga tautai, griežtai reguliuoja ir reglamentuoja visas be išimties visas žmonių gyvenimo sritis (politinių partijų veikla, ūkininkavimas, privatus šeimos gyvenimas!) ). Totalitarizmo pavyzdžiai: Hitlerio valdoma Vokietija, TSSR (Stalino – Briežnevo laikų).
Autoritarizmo ir totalitarizmo skirtumas.
Totalitarizme yra kontroliuojamos visos gyvenimo sritys, net žmogaus asmeninis gyvenimas.

8. Politinės partijos ir interesų grrupės.
Partija – tai visiuomenės dalis, žmonių organizacija, kurios pagrindinis tikslas – siekti valstybinės valdžios.
Partija – tai profesionalių politikų ir jos palaikančių piliečių organizacija, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti valstybės vyriausybę.
Organizuotos piliečių grupės, kurios siekia, kad vyriausybė laikytųsi joms palankioms politikos, vadinamos interesų grupės.
Funkcinė in

nteresų grupių klasivikacija: 1) tradicinės (religinės, tautinės, mažumos), 2) ekonominės (savininkų, verslininkų organizacijos), 3) vertybinės (prieš ką nors arba už ką nors; žalieji), 4) institucinės (valdžios struktūros), 5) ideologinės.
Pagrindinis skirtumas tarp politinių partijų ir interesų grupių yra tame, kad politinės partijos siekia valstybinės valdžios, o interesų grupės to nesiekia.

6. Valdymo sistema: parlamentinio, prezidentinio ir pusiauprezidentinio valdymo palyginimas.
Parlamentinis valdymas. Valstybės valdžia sutelkta valstybės vadovo (ministro pirmininko) ir vyriausybės rankose. Tiesiogiai užsiima viešųjų vasltybės vidaus ir užsienio reikalų tvarkymų, valstybės valdymu. Frakcija, kuri sudaro parlamente dauguma, ir turi galimybe formuoti vyriausybę. Tik tas asmuo, kurį palaiko ir remia dauguma gali būti paskirtas ministru pirmininku. Todėl dažniausiai miniostru pirmininku tampa parlamentų daugumą sudarančios frakcijos lyderis. Jis teikia tvirtinti parlamento vyriausybės narius, kurie yra atsakingi parlamentui. Svarbiausias vyriausybės darbas yra – naujų įstymų bei jau veikiančių įstatymų patasų ir papildomų projektų rengimas bei teikimas svarstyti ir tvirtinti parlamente. Parlamento dauguma gali pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe ir pareikalauti jos atsistatydinti (nepasitikėjimo votumas). Tada sakoma, kad vyriausybė ištiko krizė.
Krizės įveikimo galimybės:
1. Vyriausybės atsistatydinimas ir naujos vyriausybės sudarymas ;
2. Priešlaikinis parlamento paleidimas.
Prezidentinis valdymas. Vykdomoji valdžia pavaldi ne parlamentui, bet prezidentui. Jis yra valstybės ir vyriausybės vadovas, parenka ministrus. Jis negali kontroliuoti parlamento ir nėra atsakingas prieš jį. Šiame valdyme nebuna vyriausybės krizių.
Sunku nustatyti atsakomybę (j

jei tuo yra naudojimasi – mažėja rinkimų reikšmė).
Pusiauprezidentinis valdymas. Prezidentą renka ne parlamentas, bet valstybės tauta. Jis disponuoja svarbiais vykdomosios valdžios įgaliojimais. Vyriausybei vadovauja ne prezidentas, o ministras pirmininkas. Jį skyria prezintas parlamentui pritariant. Ministras pirmininkas gali vadovauti vyriausybei.

3. Šiuolaikinės valstybės tipai, formos ir funkcijos.
Valstybės tipai. Valstybė yra skirstoma į tradicinę ir modernę. Tradicinės valsdtybvės valdžia personifikuota ir institucionalizuota. Valdžios šaltinis – asmuo. Valdžia yra įkūnita atskirų asmenų veikloje. Moderni valstybė – valdžia institucionalizuota, personifikuota veikla.
Valstybės formas sudaro trys pagrindiniai elementai: 1) valdyo moforma (monarchija, respublika). Monarcho valdžia ribota arba neribota. Respublika – parlamentinė, prezidentinė, pusiau prezidentinė. 2) politinis rėžimas – demokratinis arba nedemokratinis. 3) valstybės struktūra (unitarinė, federacija, konfederacija. Respublikos forma ir demokratija nebūtinai turi sutapti. Konfederacija nėra ilgalaikė, ji pereina į federacija arba išyra. Federacija yra geriau tuo, kad mažiau išsibalansuoja, mažiau šansų diktatūrai.
Šiuolaikinės valstybės funkcijos:
1. apsauga, suprantama kaip užsienio politika. a) vidaus saugumas, b) socialinė apsauga.
2. komercinės ir gamybinės funkcijos (muitai, akcizai, nacializuotos ūkio šakos, valiuta ir matų sistema, viešėji darbai).
3. vystimo funkcijos (švietimas, mokslo tyrimai, rekreacija)
4. administracinėsvalstybės funkcijos (teismai, mokesčių rinkimas, valdymas). Valstybės funkcijos pastoviai didėja.

12. Lyderiavimo samprata.
Lyderystė yra abipusiai santykiai tarp lyderio ir grupės žmonių. Lyderiavimas iš esmės yra lyderystės apibūdinimas. Lyderis su grupe veikia kartu. Analizuojama lyderystė yra dviem kryptimis: 1) klasikinė, kuri daugiausia koncentruojasi į asmenybės tirimą. Lyderis suvokiamas ka

aip didinga, unikali, tragiška figūra. Lyderis iš esmės suvokiamas, kaip iškylantis asmenybė virš pasyvios minios. 2) modernistinis požiūris, kuris laiko, kad lyderiai nėra jokie išskirtiniai herojai, lyderiavimas nėra asmens savybė. Lyderiai nėra išskirtinės asmenybės, bet dažniausiai t.y. grupės nariai. Politikoje yra taip lyderiai. Tai yra asmenybės, geriausiai suvokia politines problemas ir sugeba priimti geriausius sprendimus. Lyderiai taip pat yra nedemokratinėse valadymo sistemose. Politinio lyderio tipas gali būti nustatomas pagal šiuos kriterijus: 1) politinio veikimo ideologija, 2) požiūrį į šalininkus, 3) požiūrį į priešininkus, 4) pagal tikrovės vertinimo būdą.

11. Žiniasklaidos reikšmė politikoje.
Žiniasklaida šiuolaikiniame politikos procese turi eilę bruožų: 1) santykis tarp spaudos ir poitinių partijų: a) partijos gali turėti savo laikraštį, bet modernios politikos etape tai nebėra svarbu, b) gali palaikyti partijos politiką, c) palaikyti ryšį tarp skaitytojų ir politinių partijų apskritai. 2) televizijos vaidmuo pakeičia rinkiminės kampanijos pobūdį. Didesnį vaidmenį pradeda vaidinti viešoji nuomonė (kitimas, svyravimas), o ne partijos aktivistų veikla. 3) žiniasklaidos kontrolė. Dėl žiniasklaidos sumažėja tradicinių institucijų įtaka. Žiniasklaida yra ne tik informatyvi, bet ir propogantiška. Kas valdo žiniasklaida, gali formuoti visą politinio gyvenimo samprata. Valdžia atsiriboja nuo žiniasklaidos. Visus formuojamos teisinės žiniasklaidos apribojimai. Visus konfliktus tarp žiniasklaidos sprendžia teismai. Žiniasklaida šiuolaikinėje visuomenėje yra pagrindinė politinės komunikacijos tarpininkė, bet formuoja ir nukreipia politinį procesą, vaidina pagrindinį vaidmenį formuojant vi

iešąją nuomonę.

7. Pusiau prezidentinio valdymo raida Lietuvoje 1992 – 97m.
1994m. pakoregavus politinių partijų veiklą reglamentuojančius įstatymus ir juos suderinus su 1992m. priimtais Konstitucijos nuostatais, sukonkretinta politinių partijų veikla, jų vaidmuo ir funkcijos politinėje sistemoje.
1990 – 1996m. partijoms iš esmės pavyko pagerinti savo organizacinę, struktūrinę bazę, konkrečiau apibrėžti programones ideologines nuostatas.

Didėjantis partijų narių skaičius lėmė partinių orgaanizacijų stiprėjimą, bei didesnę įtaką valstybės gyvenimui.
1992 – 1994m. konfrantacinė daugiapartinė sistema stabilizavosi ir 1995 – 1997m. pasuko kompromiso link: Nuo totalinės partijų priešpriešais pamažu pereinama prie bendradarbiavimo ir konkurencijos santykių. Partinė sistema struktūriškai atitiko Vakarų Europos standartus – ideologines nišas sudaro socdemai ir krikdemai, konserv. ir tautininkai.
1990 – 1997m. rinkimai patvirtino rinkėjų aktyvumo mažėjimo tendenciją.
92m. Seimo rinkimuose politinės jėgos dalyvavo su aiškesnėmis politinėmis nuostatomis, su tvirta išryškinta ideologine orientacija.

Šio periodo Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai rodo rinkėjų partinių preferencijų nestabilumą, bei politinių partijų – elektorato santykių neapibrėžtumą. Kitą vertus, šiame etape išryškėjo politinių partijų pragmatizmas, deklaratyvumas politinio simbolizmo atsisakymas bei konservatizmo siekomas.

9. Politinės sistemos formavimasis Lietuvoje nuo 1990m.
Šiuo periodu svarbiausia politinių idėjų generavimo ir jų sklaidos, politinių partijų kūrimosi centru buvo Aukščiausioji taryba – Atkurtasis Seimas (AT-AS).
Pagrindinės problemos :
1. Silpna politinių neparlamentinių jėgų parama bei veiksmų koordinacija.
2. Atotrūkis nuo socialinės bazės bei “atstovavimas sau”.
Parlamente susiformavusios frakcijos tapo pagrindu naujiems visuomeniniams – politiniams judėjimams atsirasti. 92m. susikūrė 3 visuomeniniai – politiniai judėjimai: Nuosaikiųjų, Centro ir Tautos pažangos.
92m. parlamente susidarė du blokai: “Sąjūdžio” bei opozicinis.
89-90m. buvo nutarta reorganizuoti LKP,o 90m. neeiliniame LKP arba steigiamajame LDDP suvažiavime buvo pakeistas partijos pavadinimas, buvo priimta nauja programa
90.09.25 buvo priimtas LR politinių partijų įstatymas, realiai apibrėžęs politinių partijų vietą ir vaidmenį valstybės, visuomenės gyvenime. Įstatyme pirma kartą juridiškai apibrėžta partijų funkcinė paskirtis ir vieta politinėje sistemoje. Įstatymas įtvirtino dvi svarbias pol. part. f-jas: užtikrinti politinės sistemos demokratiškumą bei padėti piliečiams formuoti ir išreikšti savo politinę valią.
92m. pab. Įvykusių Seimo rinkimų rezultatai lėmė naują jėgų išsidėstymą politinėje arenoje: dešiniąsias pol. jėgas pakeitė rinkimuose laimėjusios kairiosios jėgos, dalyvavusios koaliciniame LDDP sąraše.

Per 92-93m. susikūrė vos keturios partijos. Būtent po to baigėsi įtakingųjų pol. partijų kūrimasis.

Vienas iš reikšmingiausių įvykių – Sąjūdžio reformavimas ir naujos pol. partijos – TS/LK- susikūrimas.
Politinių partijų teisinio statuso politinėje sistemoje suvokimas naują lygmenį pasiekė 92m., referendume priėmus Liet. Konst.. Pagal ją :
1) Piliečiai turi teisę laisvai vienytis į politines partijas, jei jų tikslai ir veikla neprieštarauja Konst. ir įstatymams.
2) Niekas negali būti verčiamas priklausyti kuriai nors partijai.

10. Dalyvavimo dėsningumai, tipai, modeliai.
Dalyvavimas:
1) Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus.
Visuomenės narių veikla formuojant viešąją politiką.
Teisė dalyvauti, tai demok. vald. elementas.
XVIIIa. pab. prasideda aktyvus piliečių dalyvavimas politikoje.
2) Sociali partnerystė – visi tie kurių interesus gali paliesti jo instituciją sprendimai turi būti įtraukti į šių spr. priemimo procedūrai.
Politinis dalyvavimas siejamas su demokratija. Dal. gali kontroliuoti ir demok. rėžimai. Dal. gali būti ribojamas visuomenės gerovės ir saugumo sumetimais. Dal. yra demokratijos išraiška. Nedalyvaujantys skirstomi :
– nedalyvauja, bet negali to sąmoningai paaiškinti.(neraštingi)
– nedalyvauja sąmoningai, tai jų etinis apsisprendimas.
Dalyvavimą apibrėžia faktoriai :
1) socialinė aplinka (išsilavinimas, profesija pajamos .);
2) psichologiniai įpatumai – dalyvavimas yra kompensacija (polinkis valdyti, agresija, pinigai.);
3) politinė sistema – jos poveikis dalyvavimui labai akivaizdus( part.sist., ideologija, soc. problemos.).
Modeliai ir tipai.Šiuo metu yra trys regionai, kuriuose politiniai dalyvavimai skiriasi.
1) laisvanoriškas dalyvavimas liberaliose demokratinėse šalyse.
2) dalyvavimas 3-ąjame pasaulyje, manipuliavimas.
3) dalyvavimas pokomunistinėje valstybėje – yra pereinamasis tipas (iš 2 į 1).
Yra skiriami dalyvavimo modeliai:
1) konversinis – dalyvavimas politikoje naudojantis jau išbandutais būdais.
2) Nekonversinis – konfliktas, įv. mitingai, demonstracijos, noras pakeisti tą politiką.
Politinis dalyvavimas yrą būtinas kiekvienos plitinės sistemos komponentas.
Pol. komunikacijos ssamprata.
Komunikacija – sąveika pranešimų pagalba, bendraujama per pranešimus.
Pol. komunikacija turi du išmatavimus :
1) horizontalioji – komun. vyksta tarp lygių;
2) vertikalioji – vyksta tarp valdžios ir piliečių, vyksta dviem kryptimis.
Polirinė komunikacija yra aiškinama tiriant politines kampanijas ir viešąją nuomonę.
Viešąją nuomonę galima apibūdinti kaip bendrą atskirų individų nuostatą įv. soc. viešųjų problemų atžvilgiu. Vėliau atkreiptas dėmesys, kad viešoji nuomonė nėra nuomonių suma, o padaryta išvada, kad ji yra savita organizacijos forma, tarpusavio ryšių visuma. Politikos moksle daugiausia dėmesio skiriama jos vaidmeniui pol. gyvenymui. Ji suvokiama kaip visuomenės nuomonė.

4. Demokratinio valdymo principai.
Šio valdymo esmė yra tautos suveriniteto idėja. Tai reiškia, kad visu valstybės gyvenimo klausymus sprendžia valstybės piliečiai, jeigu taip yra tai valstybėje yra įgyvendinta tiesioginė demokratija. Ši demokratijos forma įmanoma tik mažosiose valstybėse. Didelėse valstybėse yra taikoma netiesioginė demokratija, kai yra atstovaujamoji valdžia. Vykdyti atstovaujamajai valdžiai t.y. išrinkti deputatus reikalingi rinkimai. Rinkimų rūšys. Daugumos propocingo atstovavimo sistema, daugumos paprastoji ar apsoliutynė atstovavimo sistema. Norint sužinoti visų valstybės piliečių nuomonę vienu ar kituklausimu yra naudojamas plebicitas (referendumas). Rinkimų metu yra išrenkami parlamento nariai – debutatai, kurie tautos vardu gali spręsti valstybės valdymo klausymus ir formuoti valdžios institucijos.

1. Politikos mokslų raidos etapai ir struktūra. Politikos yra vienas iš terminų akademiniams politinio elgesio ir politinės veiklos studijoms pavadinti. (Nuo XIXa. Vokietijoje, XVII – Švedijoje pirmoji profesūra) jie išsivystė palaipsniui iš teisės, ekonominio mokslo ir filosofijos sandūros. Tai nevientisa žinių sistema, o sudaryta iš subdiciplinų: politinė mintis, teorija, politinė istorija, lyginamoji politika, viešasis administravimas, politinė ekonomika, tarptautiniai santykiai. Politinis procesas trunka nuo civilizacijos pradžios, pirmieji pradėjo analizuoti graikai. Pirmasis polinio tyrimo lygmuo politinė fiosofija. Politinėje filosofijoje keliami klausimai: kas yra valstybė, kokia jos prigimtis, kokia valdymo forma yra tobuliausia. Poliės filosofijos problematika yra vertybinė, nes kalbama apie vertybes (kas yra teisingumas, neteisybė) bandome ieškoti atsakymo iracionalus žmogaus protas, pajėgus rasti kokią tai visiems priimtina politinio gyvenimo norma. Politinė filosofija priimtina skyrstyti: 1) klasikinę (prasideda graikais ir iki XIXa.); 2) šiuolaikinė (nuo XXa. vidurio). Pagrindiniai klasikinės politikos atstovai, kurie laikomi politinės minties klasikais: Aristotėlis, Ciceronas, Aurelijus Augustinas, Tomas Akvinietis, Makiavelis, Lokas, Ruso,. Marksas.
Etapai. 1. Universializmo – politinė filosofija XIXa. vidurys. 2. Legalizmas – XXa. III dešimtmetis. Tai kitoks požiūris į politinį procesą, politiniai mokslai tampa atskyra disciplina nuo filosofijos. Pagrindinis dėmesys skiriamas valstybei, jos institucijoms, teisiniams normoms tirti. Politikos esmė matoma įvairiuose teisinėse normose ir jų pritaikyme. 3. Realizmas (išsigaliojo JAV XXa.) H. Morgentau. Politikos studijų esmė yra socialinių grupių veiksmai, o ne institucijos. Interesų grupių veiksmai siekiant įtakos, savo tikslų. Todėl politologų uždavinys yra tirti motyvacijas, tikslus ir veikos formos. 4. Biheviorizmas – XXa. vidurys. Idėja politinio elgesio tyrimas. Politologų tyrimo objektas – žmonių veiksmai, jų santykiai, kas yra sakoma politiniame gyvenime. VII dešimtmetyje jų įtaka pradeda slopti, vėl pradedamas skirti dėmesys vertybėms. Butina atsakomybė už savo idėjas.

2. Šiuolaikinės valstybės komponentai. Jų tarpusavio sąveika. Terminas valstybė atsiranda vėliau nei pati valstybė. Jis yra iš XVI amžiaus. Iki tol vartojami įvairūs terminai: graikai – polius, romėnai – respublika, imperija, viduramžiais lietuviai sakė kunigaikštystė. Terminą pirmasis panaudojo Nikolo Makiavelis. La stato – lotyniškai status – tam tikras būvis.
Bendroji sociologijos sąvoka – jos egzistavimas labai daugiamatis, analizuoti galimalabai įvairiai.
1. Valstybė – istorinis teritorinis organizmas. Didelė socialinė grupė, kuri turi bendrą istorinę patirtį.
2. Psichologinis valstybės suvokimas reiškia – ką žmonės apie valstybę mąsto, kaip ją jaučia, ko iš jos tikisi.
3. Aksiologijoje valstybė suvokiama kaip aukščiausia vertybė, kuri sugeba suvienyti žmones, kurti politinę bendruomenę, užtikrinti laisvę, ekonominę gerovę. Šūkis: žūti už tėvynę
4. Normatyvinis loginis ar teisinis valstybės aspektas, kad valstybė juridinis asmuo ir teisinių santykių objektas.
Valstybės idėjos šaltiniai:
1. Tauta
2. Organizuojanti ideologija.
Valstybės ir tautos ryšys:
1. Tautos kūrė valstybes.
2. Valstybės kūrė tautas.
Tautos ir valstybės santykių moduliai.
1. Įprastinis tautinis – tauta aukščiau už valstybę ir valstybės kūrime vaidina pagrindinį vaidmenį, valstybės tikslas saugoti tautą, sudaryti sąlygas jos saviraiškai.
2. Dirbtinės tautos valstybė, ( JAV, Australija, Lostynų Amerikos kraštai ) – dirbtinės tautos valstybė labai pažeidžiama, valstybė turi silpnesnę valstybės idėja.
3. Tautos dalies valstybė. Tauta padalinta tarp vienos ar daugiau valstybių.
4. Daugiatautė – daug tautų ir visos jos turi savo teritorija. Tai federacija ( Kanada ), imperija.
Valstybės idėja – stipriausiai reiškiasi tautinėje valstybėje, nes čia ji reiškiasi kaip nacionalizmas. Jis tampa organizuojančia ideologija. Jo skalė labai plati: nuo išlikimo iki visa apimančio tautos ir kultūros supratimo.
Jeigu tauta yra sukurta nacionalizmo, tai tokia valstybė yra labai stipri. Ją sunku sunaikinti. Be nacionalizmo organizuojančia valstybės ideologija gali tapti demokratija, islamas, sionizmas ( izraelio ideologija ). Yra ištisi regionai, kurie neturi valstybės ideologijos. Tos valstybės labai silpnos ( Afrikoje ), nestabilios.
Stiprios ir plačiai remiamos idėjos, valstybe.paverčia savotiška organine būtybe.
Fizinė bazė: gyventojai, teritorija, gamtiniai resursai ir visos žmogaus sukurtos gėrybės.
Problemos:
1. Kokio dydžio fizinis darinys gali būti valstybė. Fizinė bazė yra absoliučiai menka ( Vatikanas ).
2. Stiprių ir silpnų valstybių problema ( visos valstybės yra pažeidžiamos ). Tai bandymas susieti visus tris komponentus. Gali būti didelė teritorija, bet labai silpna ( Rusija ). Fizinė bazė nėra didelė, bet stipri ( Belgija ).

Politika – bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Savo turiniu būdamas viešųjų reikalų tvarkymo procesas, mūsų kasdienybėje ji reiškėsi valdymo, valdžios santykių pavidalu.
Valstybė – 1) suveniri žmonių bendrija, įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, valdoma valdžios institucijų. 2) Vienas iš svarbiausių tarptautinės politikos veikėjų.
Viešoji nuomonė – valstybės piliečių didžiosios daugumos nuomonė apie įvairius politinius, ekonominius ir kitokius valstybės gyvenimo reikalus. Viešosios nuomonės turinį galima sužinoti tiek iš spicialiais metodais vykdomų apklausų duomenų, tiek apibendrinant nuomonių įvairovė, atspindinčią visuomenės informavimo priemonės, tiek iš įtakingiausių politinių partijų ir sąjūdžio nuostatų.
Elitas – visuomenės viršūnė, kuriuo nors atžvilgiu išsiskirianti iš aplinkos.
Dalyvavimas – vysuomenės dalyvavimas priimant sprendimus.

ĮVADAS

Individo, gyvenimas bei jo prasmė labai priklauso nuo santvarkos tos valstybės, kurios pilietis jis yra . nuo valdžios struktūrų bei valdymo priklauso ir mūsų visų reikalai.

Esame įvairių grupių nariai, o šių grupių veiklumą lemia tiek valstybė, tirk jų tarpusavio santykiai. Politika –teisėta veiklos forma tada, kai kyla iš poreikio siekti tikslų, vertingų visiems. Politika – valstybės valdymo menas –turi savus dėsnius bei principus.

Prasta ta politika, kurios esmė yra egoizmas – siekimas asmeninės naudos.
Naujai formuojami Europos pilietybės pagrindai (Mastrichto sutartis) yra kvietimas kiekvienam iš mūsų: tikimasi, kad europiečiai sugebės būti lojalūs šiai platesnei už valstybę struktūrai – daugelio valstybių konfederacijai. Teks bandyti kurti daugiakalbę, vienijančią daug kultūrų politinę bei ekonominę bendriją.

VALSTYBĖS SĄVOKA

“Valstybės” termino istorija

Terminas “valstybė” atsirado XV amžiuje.Graikai miestui valstybei pavadinti vartojo terminą “polis”, o romėnai -“civitas”, “respublica”. Viduramžiais europiečiai teritoriją valdančią organizaciją vadino “regnum” (karalystė). Žodis “terra” (lot. žemė) taip pat reiškė valstybę. Lenkijoje sakyta “rzeczpospolita” (valstybė). Lietuvos, vienos iš baltų žemių, vardas pirmą kartą paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo kronikoje, Lietuvos valstybė susidarė XIII a. pirmoje pusėje iš atskirų krašto teritorijų, kurias valdė kunigaikščiai. Lietuviškas jos pavadinimas “valstybė” atsirado iki XIX a.
Terminą “valstybė” bendrąja prasme pradėjo vartoti italų mąstytojas Nikolas Makiavelis, Italų kalbos žodis “lo stato”, tapo pagrindu sudarant XVI a. išvestinius terminus kitose naujosiose kalbose. Iš jo kilęs anglų “a state”.

Valstybės egzistavimo būdai

“Valstybės” sąvoką galima tyrinėti labai įvairiai. Yra daug valstybės egzistavimo formų.
1. Valstybė yra normatyvinė – loginė sąvoka. Valstybė yra kalbos kategorija, o kartu ir įvaizdis vieningos sistemos normų, reguliuojančių žmonių elgesį. Teisininkai teigia, kad valstybė – juridinis asmuo, gyvuojantis teisinių normų pagrindu.
2. Kita valstybės egzistavimo forma – žmonių gyvenimo patirtis, susijusi su institucijomis, valdžios atstovais ir valdymo stiliais. Tai, ką žmonės mąsto apie valstybę, ir vadinama valstybės prigimtimi. Dabar žiniomis disponuojantis elitas formuoja požiūrį į valdžią.
3. Trečia valstybės egzistavimo apraiška yra aksiologinio pobūdžio. Valstybė traktuojama kaip visuma aukštesnių tikslų. Georgas Hėgelis teigė, kad valstybė – tokia bendrų tikslų sfera, kurioje įgyvendinama laisvės idėja, išreiškianti pažangą žmogaus dvasios istorijoje.
4. Ketvirtas valstybės egzistavimo aspektas yra sociologinio bei istorinio pobūdžio. Valstybė yra didelė socialinė grupė, turinti bendrą istorinę patirtį. Nuo kitų organizuotų grupių valstybė skiriasi, ne vienu kuriuo nors bruožu (pavyzdžiui, valdžios-hierarchija), o patvariu kelių bruožų deriniu. Šių bruožų visuma apibūdina valstybę kaip socialinį – istorinį reiškinį. Valstybė – tai tokia organizuota žmonių bendruomenė, kuri yra natūralios istorinės jų raidos produktas ir nuo kitų skiriasi šiais bruožais: – tai politinė organizacija, kurioje viešoji valdžia yra veiksnys, telkiantis bendrai veiklai dideles visuomenės grupes ir parenkanti konfliktų tarp grupių ar individų sprendimo būdus;
– tai pozicijų ir vaidmenų, struktūrų hierarchija;
– tai teritorinė organizacija;
– tai organizacija, suvereni vidujai ir išoriškai;
– tai prievartos organizacija;
– tai organizacija, kur dalis valdo visumą.

Valstybė kaip organizuota viešoji valdžia
Valstybė yra natūrali visuma. Ji atsiranda, vykstant bendruomenių civilizacijos evoliucijai. Natūrali grupė yra organiška bendruomenė, primenanti gyvą organizmą. Kaip tvirtino L. fon Šteinas, valstybė yra “iš asmenų sudarytas visuotinės valios organizmas”.
Galime remtis ir dar kitokiu požiūriu, teigdami, kad valstybė yra tikslą turinti grupė, atsiradusi ir esanti tam, kad palaikytų vidaus tvarką ir išliktų saugi, iškilus išorinei grėsmei.
Liberalų nuomone, pagrindinis valstybės tikslas – plėsti kiekvieno individo lygios laisvės ribas. Konservatoriai labiau vertina santaiką bei tvarką, tradicijas bei pamatines etines vertybes, labai dažnai kilusias iš religinių tikėjimų. Socialistams valstybės tikslai – teisingumas, visos kultūros harmoninga raida ir demokratiški žmonių tarpusavio santykiai.
Šių dienų valstybei gali būti būdingi ir natūralios ir, ir tikslinės grupės bruožai. Tačiau visada kiekviena be išimties valstybė yra viešosios valdžios organizacija, vadovaujanti kolektyviniam žmonių gyvenimui.Viešoji valdžia valstybėje nėra atsitiktinai ar po lygiai padalinta visiems žmonėms. Yra specializuotas, tikslingai parenkamas apmokamas pareigūnų aparatas, kuris ir vykdo viešąją valdžią.

Evoliucinis perėjimas nuo mažų genčių santvarkos į valstybę reiškė atsiradimą valdžios, paremtos ne gimininiais ryšiais. Valstybės aparato atsiradimas reiškia, kad valstybės uždaviniai atskiriami nuo kasdienės egzistencijos, suformuojamos konkrečios funkcijos, o kartu su jomis atsiranda ir negausi funkcionierių grupė. Toks atsiskyrimas gali būti valdžios ir visuomenės susvetimėjimo pradžia.

Valstybė tai ne tik jos aparatas ir hierarchijos viršūnėje esantis valdžios elitas, tačiau be to aparato ir pareigūnų nebūtų valstybės. Šių laikų valstybės aparatas – tai didelė aukštesnioji valdininkų administracija, apimanti kelias valstybės valdžios rūšis:
– Įstatymų leidžiamoji valdžia sudaryta iš įvairių piliečių grupių išrinktų atstovų.
– Vykdomoji valdžia, įgaliota taikyti įstatymus administracijai, taip pat vadinamai vykdomąja valdžia, vadovauja prezidentas ar premjeras, vyriausybė ir daug pa pagalbinių organų (pavyzdžiui, įtaigos). Plačiąja prasme administracijai taip pat priklauso policija, kariuomenė, specialiosios tarnybos – žvalgyba.
– Teisingumo (teismo) struktūromis rūpinasi, kad valstybėje nebūtų pažeidinėjama įstatymų nustatyta tvarka.
– Valstybės kontrolė tikrina, ar kitos valstybės struktūros laikosi įstatymų.

Valstybės aparato kokybė ir veiklumas yra svarbi valstybės stabilumo ir saugumo prielaida. Teisus Žanas Ž. Ruso (Jean J. Rousseau) sakęs: “net pats galingiausias niekada nėra pakankamai galingas, kol nepertvarkys jėgos į teises”. Viešosios valdžios išbandymas – jos legitimacija (teisėtumas), gyventojų pripažinimas, kad jai verta pritarti, o jos teisė valdyti yra svarbi, įpareigoja būti paklusniems.

Valstybė kaip daugiamatė hierarchija

Valstybėje veikia mažos (šeimos) ir didelės (visuomenės sluoksniai) grupės, formalios (susivienijimai) ir neformalios (draugai) grupės. Tačiau nė vienoje iš jų nėra tokios išplėtotos pozicijų bei vaidmenų hierarchijos, kaip valstybėje. Hierarchija reiškia, kad yra žemesnės ir aukštesnės, pavaldžios ir vadovaujančios pakopos.
Valstybės struktūra ne tik labai išplėtota (t.y. sudaryta iš daug pakopų). Valstybės hierarchija pasižymi ir griežta priklausomybe. Žmonių vaidmenys apibrėžti teisės įstatymų. Svarbiausias hierarchijos bruožas yra jos daugiamatiškumas, išreiškiamas mažiausia šešiais aspektais. Jie apima:
– žmonių padėtį, kuri skiriasi nevienodu dalyvavimu viešojoje valdžioje;
– žmonių organizacinius vaidmenis;
– valstybinius organus;
– teritorinio padalijimo vienetus;
– teisės normų ir normatyvinių aktų (įstatymas) įpareigojimų galią;
– sprendimus.

Kuo aukštesnė ir nelankstesnė tokiа daugiаmаtė hierarchija, tuo didesnė tikimybė, kad jai bus sunku rasti bendrą kalbą su gyventojais. Politinis elitas ignoruos kritišką nuomonę valdžios atžvilgiu, biurokratija ir oligarchija vis labiau įsigalės, o reikalingų reformų blokavimas stiprės.
Hierarchija gali būti valstybės jėgos šaltinis, tačiau kai kurios jo formos gali ir susilpninti valstybę. Tinkamų hierarchijos formų pasirinkimas lemia valstybės galimybes. Kad išliktų, valstybė tam tikra prasme turi būti vertikali pareigūnų sistema. Kad galėtų tobulinti ir skatinti civilizacijos raidą, ji taip pat privalo būti tarsi horizontali grandis, siejanti gyventojus su viešąja valdžia. Sutrikusi jų pusiausvyra, netinkama vertikalių struktūrų ir horizontalių ryšių proporcija gali kelti politinių krizių grėsmę.
Žmonės labai trokšta, kad pagerėtų gyvenimo sąlygos,augtų pajamos, prestižas,kad jie galėtų patys dalyvauti viešojoje valdžioje, o sistema nesudaro tokių galimybių, tai vis daugiau žmonių bus nepatenkinti. Kuo mažiau žmonių gali pakilti aukštyn, tuo daugiau tarp jų bus įniršusių, ieškančių savo nesėkmių kaltininkų.
Pernelyg uždara hierarchija gresia revoliuciniu reikalavimu nedelsiant ir visiškai pakeisti valstybės santvarką.

Valstybė kaip teritorinė organizacija

Vienas iš klasikinių valstybės apibrėžimų: “Valstybė – tai susivienijusių sėslių žmonių visuma, turinti natūraliai atsiradusiа valdžią”. Valstybę sudaro trys elementai: aukščiausioji valdžiа, tą valdžią pripažįstantys sėslūs gyventojai ir teritorija.

Ta pati teritorija, tuo pačiu metu negali būti dviejų valstybių dalis. Neabejotinas valstybės bruožas yra ir siekimas išskirtinės savo valdžios, monopolio valdyti tą teritoriją.

Valstybė yra teritorinė organizacija. Valstybių istorija daugiausia yra istorija karų, karinių sąjungų ar kitokių pastangų išlaikyti arba išplėsti savo teritoriją.

Valstybė yra teritorinė organizacija ir kita prasme:priklausymo valstybei, buvimo jos piliečiu kriterijus yra tai, ar ilgai gyventa atitinkamoje teritorijoje, ar pripažįstama viešoji valdžia, kontroliuojanti tą teritoriją.

Valstybė kaip suvereni organizacija

Žodis “suverenas” yra kilęs iš lotyniško žodžio superanus (aukštesnis). Ilgainiui terminas “suverenas” naujųjų laikų kalbose ėmė reikšti valdžios subjektą, kuris yra savarankiškas, nuo nieko nepriklausomas ir nevaržomas kitos valdžios. Taigi suvereni valdžia yra aukščiausioji valdžia, sugebanti galutinai ir neginčijamai išspręsti konfliktus pagal savo kompetenciją.
Viduramžiais (XIII-XIV a. ) absoliučiose monarchijose suverenas buvo valdovas – karalius. Suverenitetą tada reiškė dviguba nepriklausomybė: nuo Romos imperijos bei nuo katalikų Bažnyčios. Žanas Bodenas (Jean Bodin) suformulavęs suverenios valstybės teoriją, absoliutų monarchą vadino vieninteliu ir tikruoju aukščiausiosios valdžios subjektu.
Kuriantis parlamentams, kurie atstovavo atskiriems visuomenės luomams: riterių (pirmasis luomas), dvasininkų (antrasis-luomas), miestiečių, vadinamų trečiuoju luomu; tik feodaliniame Skandinavijos parlamente buvo ketvirtas luomas – laisvieji valstiečiai.
Dėl augančio parlamentų vaidmens įstatymais apribojusių karaliaus valdžią suverenių subjektų padaugėjo. Absoliuti monarchijа neriboja karaliaus valdžios, o konstitucinės monarchijos atveju monarcho suverenitetą riboja parlamentas ir konstitucija. Kolegalios valdžios darinys – parlamentas, kuriame karaliui tenka išskirtinė vieta.
Buržuazinės revoliucijos, ypač Didžioji Prancūzijos revoliucija 1789 m., atvėrė kelią valstybei – respublikai, kurioje suvereni valdžia tenka liaudžiai ar tautai. Nei liaudis – turintys piliečių teises gyventojai, nei parlamentas XVIII a. ir XIX a. neturėjo tikro suvereniteto. Buržuazinės revoliucijos epocha suformavo naują, demokratišką suverenumo ideologiją.
Kapitalistinis ūkis, grindžiamas laisva konkurencija, ir liberalūs demokratiniai respublikos idealai yra naujos žmogaus ir piliečių teisių koncepcijos pagrindas.
Politinės pažangos matas buvo artėjimas, prie santvarkos, kurioje tauta, kaip formaliai lygių piliečių bendruomenės, gali nevaržoma ugdyti savo potencialus sugebėjimus, masių energiją jungti su politinio elito talentu.
Tautos ir valstybės ryšiai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo apibūdinami įvairiai. Prancūzijoje linkstama teisnumа priskirti tautai, o ne valstybei. Valstybė yra tautos valios organas, o tauta – vienintelė ir aukščiausioji valdžia. Vokiečiai teisnumą pripažindavo valstybei.
Toks skirtingas prancūzų ir vokiečių požiūris išliko iki mūsų dienų. Suverenumas – valstybės bruožas – mūsų dienomis suprantamas kaip faktiška nepriklausoma viešoji valdžia tam tikroje teritorijoje. Valstybės būnа daugiau ar mažiau suverenios, daugiau ar mažiau nepriklausomos. Suverenitetą gali riboti kitos valstybės, tarptautinės orgаnizаcijos (Europos politinė sąjunga). Jei valstybė yra pakankamai nepriklausoma nuo už jos sienų veikiančių jėgų, ji turi išorinį suverenitetą.
Jei valstybė, o pirmiausia jos aparatas, yra pakankamai nepriklausoma nuo kitų organizacijų, veikiančių jos pačios teritorijoje, sakome, kad jos suverenitetas – vidinis, pavyzdžiui, galinga bažnyčia dažnai buvo valstybės vidinio suvereniteto apribojimo šaltinis, jei tiesiogiai kišosi į valstybės sprendimus. Totalitarinėse ir autoritarinėse valstybėse, kuriose gali veikti tik vienа politinė partija, valstybė gali prarasti vidinį suverenitetą. Tokia partinė valstybė, nepaisant jos vidinio nesuverenumo, gali būti suvereni išoriškai.
Vidiniam valstybės suverenitetui grėsmę gali kelti ir neteisėta organizacija, disponuojanti savo ginkluotosiomis pajėgomis.
Net didžiosios pasaulio ar regionų valstybės mūsų dienomis nėra visiškai suverenios. Tai lemia didėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė, dažnesnis visuomeninio darbo pasidalijimas ir sudėtingesnė šių dienų civilizacija. Gyvename apriboto suvereniteto laikus, vyrauja bendros tendencijos integruotis valstybėms ir tautoms.
Suverenia galime vadinti tokią valstybę, kuri:
– turi aukščiausiąją valdžią tai teritorijai ir jos gyventojams;
– gali savo noru užmegzti lygiateisiškus santykius su kitomis valstybėmis;
– nevaržoma kurti visuomeninę ekonominę santvarką.

Valstybės išorinio suvereniteto išraiška – kai kitos suverenios valstybės pripažįsta ją tarptautinių santykių subjektu ir palaiko su ja diplomatinius ryšius.

Valstybė kaip prievartos organizacija

Valstybė yra organizacija, kuri nuolat ir viešai naudoja prievartą. Daro tai žymiai platesniu mastu, negu kokia nors kita organizacija. Valstybė siekia prievartą pagrįsti bendromis elgesio normomis (teisė). Valstybės prievarta legali, grįsta teisės įstatymais.
1. Valstybės prievarta yra įvairi. Pilietybės gavimas ar praradimas valstybėje grindžiamas valdžios jėga, o ne savanoriškumu. Pilietybė apskritai įgyjama nesavanoriškai: ji gaunama arba gimus tos valstybės teritorijoje, arba gimus šeimoje su konkrečia pilietybe. Gimstančio žmogaus valia nereikalinga. Nori jis to ar ne, vis tiek tampa kurios nors valstybės piliečiu. Valstybės paprastai netoleruoja dvigubos pilietybės. Žmonės, kurie visam laikui emigruoja iš savo valstybės gali tik prašyti naujos pilietybės. Ta nedidelė dalis žmonių, kurie neteko savo buvusios pilietybės ir negavo kitos valstybės pilietybės (vadinamieji asmenys be pilietybės).
2. Kita valstybės prievartos išraiška – jos aparatas, taikantis tą prievartą valstybės viduje (policija,prokuratūra, teismai, administracija) arba santykiams už valstybės ribų (ginkluotosios pajėgos). Fizinę, ekonominę, net kultūrinę psichologinę prievartą vykdo specialiai tam darbui pasirengę žmonės.
3. Įstatymai ir galimybė taikyti sankcijas už jų pažeidimą yra tračias valstybės prievartos dėmuo. Tos sankcijos – tai prievartinis įpareigojimas laikytis normų, kurias nustato valstybė. Teisė bausti už nepaklusnumą susieta su privaloma pareiga būti paklusniam.
4. Išimties teisė taikyti fizinę jėgą žmonėms. Ryškiausia prievartos monopolio išimtis yra valstybės toleruojama tėvų valdžia. Jie, nepažeisdami įstatymų numatytų ribų, gali naudoti fizinę prievartą savo vaikams.

Tokie valstybės požymiai, kaip monopolis taikyti legalią prievartą, suverenumas ar teritorialumas buvo žymiai mažiau būdingi senovėje ir viduramžiais.
Senovės Europoje (Graikija, Roma) valstybinė valdžia tik nežymiai apribodavo tėvo ar vergvaldžio valią legaliai taikyti prievartą. Net Romos imperatorius negalėjo uždrausti laisvam piliečiui nužudyti vargą. Viduramžiais Katalikų Bažnyčia buvo traktuojama kaip turinti teisę taikyti prievartą. Kapitalizmo laikotarpiu teisės garantijos, saugančios piliečius nuo policijos ir administracijos piktnaudžiavimo valdžia, buvo gerokai išplėstos.
Monopolis – kai tik valstybei pripažįstama fizinės prievartos teisė – yra humanizmo išraiška. Prievartos monopolizavimas riboja galimybes imtis jos kasdieniniame gyvenime, neleidžia susidaryti situacijai, kad tai “visų karas su visais”. Tas monopolis rodo civilizacijos pažangą, ypač tada, kai valstybės prievarta grindžiama įstatymais, nepažeidžia teisės. Prievartą geriau taikyti saikingai ir tik tada, kai ji būtina.
Valstybės prievarta yra mažesnis blogis, nei savaime kerojanti prievarta, kurios nekontroliuoja visuomenė.

Dalis valdo visumą

Valstybė yra organizacija, kur dalis valdo visumą, negausios privilegijuotos grupės – visą visuomenę. Šių dienų valstybė savo teritorijoje taiko suverenią, prievartinę ir hierarchinę valdžią visiems žmonėms, gyvenantiems jos teritorijoje. Taigi valstybė yra totalinė, vientisa, visuotinai kontroliuojamа. Tai yra visos visuomenės organizacija. Individo laisvę nuo valstybės saugo įstatymai.
Valstybę galime traktuoti kaip organizacinę visumą, kaip teritorinę visuotinę organizaciją.
Siauresne prasme valstybė yra hierarchinis, prievartą tаikаntis, valstybinių organų kompleksas.
Abi valstybės sampratos (siauresnė ir platesnė) papildo viena kitą. Ir vienai, ir kitai būdinga nemažai bendrų bruožų: prievarta, hierarchinė struktūra, teritorija, vadovavimas.
Skiriamos dvi valdžios ir visuomenės priklausomybės rūšys. Viešpatavimas – tai žmonių grupės interesų persvara kitos grupės interesų atžvilgiu.
Kita valdžios rūšis yra toks valdymas, kuriame nėra stabilios interesų persvaros, kaip viešpatavimo atveju. Valdymas – tai pats sprendimų priėmimas arba tik reikalavimas, kad gyventojai paklustų valdžios sprendimams. Valdymas – tai sprendimų sfera.
Viešpatavimas nuo valdymo skiriasi tuo , kad asmuo, kuris viešpatauja , neprivalo veikti.
Valdymas – tai dalyvavimas. Administravimo sritis siauresnė: ji apima tik tam tikrus valstybės teritorijos vienetus. Valstybė yra institucinė privilegijų priedanga, kai priviligijuotos grupės gali viešpatauti tiesiogiai, nebūtinai pačios naudodamos jėga.

II VISUOMENINIAI VALSTYBĖS PAGRINDAI

1)Tauta ir liaudis: fikcija ar tikrovė?
Senovės ir viduramžių monarchijų laikais buvo aišku, kad karalius yra suverenas. Tauta buvo visuma, kurią valdė. Didelės žmonių masės buvo valdymo objektas. Tik visuomenės struktūroje atsiradus miestiečių luomui, liaudies masės iš politinių santykių objekto tapo jų subjektu. Kai savo sukauptų pinigų dėka miestiečių luomas tapo savarankiškas, jis dažnai būdavo vadinamas trečiuoju luomu, kad būtų galima atskirti nuo pirmojo luomo(bajorų) ar antrojo luomo( dvasininkų). Prancūzai miestiečius vadino buržuazija( “bourgeoise” prancūziškai reiškia: turtingų miesto gyventojų grupės). Iki buržuazinių revoliucijų epochos (XVII-XVIII a.Europoje) klausimas, ar tauta gali būti valstybinės valdžios subjektas, buvo beprasmiškas. Senovės demokratijos(pavyzdžiui, Atėnai Periklio laikais), nei vergai nei moterys nedalyvavo politiniame gyvenime. Demokratinės valstybės idėja ir lygios visų piliečių teisės įstatymų atžvilgiu yra kylančio trečiojo luomo kultūrinis laimėjimas. Feodalinės visuomenės hierarchijoje tauta ir liaudis- tiesiogiai nedalyvavo valstybės valdyme. Tik XVIII- miestiečiai įstatymų ir politikos atžvilgiu tapo formaliai lygūs su bajorais. Taip iškilus viduriniosioms klasėms, atsivėrė galimybės ir žemesnėms klasėms, ypač darbininkams ir valstiečiams, kovoti už politinę lygybę. Įvairioms visuomenės grupėms pasiekti faktiškai vienodų gyvenimo sąlygų niekur ir niekada nepavyko. Tačiau miestiečių lygių galimybių ir formalios lygybės įstatymų atžvilgiu postulatas, ryškiausiai išreikštas liberalų. Buržuazinė revoliucija sudarė palankų klimatą plisti liberaliai minčiai. Taigi liberalizmas ir buržuazinės revoliucijos, ypač Prancūzijos revoliucija 1789 m., sukūrė du naujus politikos subjektus- žmogų ir pilietį, turintį lygias teises, ir naują visuminį subjektą, vadinamą liaudimi arba tauta. Prancūzijos revoliucija subrandino liaudies idėją kaip valstybės gyventojų visumos. Taigi liaudis šia respublikos reikšme tai ne žemesnės , vargingesnės, mažiau išsilavinusios klasės, o visos klasės ir sluoksniai, kurių nariai turi pilietines teises ir laisves, grindžiamas žmogaus orumu, o ne pasaulietinių ir Bažnyčios vadovų gera valia. Tarp žmogaus turinčio piliečio statusą, ir liaudies, kaip laisvų ir lygių piliečių visumos, atsiranda toks ryšys, koks sieja dalį ir visumą. Individai ir visuomenė neturi būti supriešinti: visuomenę sudaro individai, kurie formuoja savo individualumą visuomenėje. Prancūzai ir amerikiečiai liaudį apibūdina kaip konstitucinį valdžios subjektą, o demokratiją- kaip liaudies valdžią, vykdomą liaudies. Vokiečiai daugiau dėmesio skyrė tautai-valdžios subjektui. Vokiečių žodis “das Volk” reiškia ir “liaudį” ir “tautą”.Pamatas yra ta pati kalba, etninė kilmė ir istorinio likimo bendrumas. Tai skiria jį nuo prancūzų “le peuple” ar anglų-amerikiečių “the people”.Vokiečių liaudis- tai grupė, kurią jungia tie patys rasiniai ir etniniai protėviai, bendra kultūra, kurios išraiška yra kalba ir religija, bendras istorinis likimas. Per ryšius su valstybe individai sudaro politinę gyventojų bendruomenę.

Liaudies suverenumas-apsisprendimo teisė, su teise tapti suverenia valstybe. Jei kiekviena, net nedidelė tautinė mažuma( pavyzdžiui lietuviai Lenkijoje) norėtų pasinaudoti savo teise apsispręsti, daugybė daugiataučių valstybių turėtų iširti. Kad būtų išvengta tokio pavojaus,-užuot dalijus valstybę, reikia įstatymais apsaugoti joje gyvenančias tautines mažumas, o tautinė dauguma privalo gerbti jų kultūros identiškumą. Tautinių mažumų teisės saugomos suteikiant joms kultūrinę autonomiją( steigiamos mokyklos, gali atlikti religines apeigas). Tautinė mažuma privalo būti lojali. Tokios valstybės valdžia sutinka, kad tautinė mažuma sudaro daugumą, būtų sava savivalda. Valstybė suteikia tautinei mažumai administracinę autonomiją su sąlyga, kad jos nariai turi tik vieną pilietybę. Tokia autonomija nepažeidžia valstybės ir jos suvereniteto. Autonomija, sauganti mažumų teises, yra kuriamos taip, kad nebūtų pažeisti daugumos demokratiniai principai.Valstybė nėra tautos kūrėja ir vienintelis jos egzistavimo laidas, tačiau tautinės kultūros raida suverenioje valstybėje yra neabejotinai sklandesnė.
2)Valstybė ir jos diferenciacija: klasės, sluoksniai, elitas.
Valstybė veikia visuomenėje, o visuomenė pasinaudoja valstybe, kai siekia bendrų tikslų, kuriems įgyvendinti būtina organizuota viešoji valdžia. Taigi valstybė yra visuomenės organizavimosi būdas. Visuomenės struktūra-aukštesnių bei žemesnių pozicijų sistema. Ją galima apibūdinti kaip nuosavybės, valdžios, prestižo hierarchiją. Visuomenės savitumo turinys gali būti tautiniai, religiniai ryšiai, vyraujantis ekonomikos tipas.Tautiniai ryšiai yra vienas iš svarbiausių valstybės pagrindų. Visuomenės klasės sąvokai, kurią jau senovėje vartojo Aristotelis, ypač didelę reikšmę suteikė Karlas Marksas. Marksas teigė, kad visuomenės klasės-tai didelės žmonių grupės, atsirandančios kartu su privačia gamybos priemonių nuosavybe. Ekonominis klasinis pasidalijimas labai veikia politiką ir kultūrą: viešpataujančios klasės, turi daugiau galimybių patekti į valstybę valdančią grupę. Klasių kovos rezultatas-reformos arba revoliucijos, lemiančios visuomenės pažangą. Žemesnis šalies civilizacijos lygis, kuo labiau atsilikusi pramonė ir paslaugų sfera. Vyksta ne tik kova, bet ir bendradarbiavimas politinių santykių srityje. Be tam tikro, kad ir minimalaus, bendradarbiavimo neįmanoma stabili valstybės veikla.
3)Politika: skirtingi interesai ir bendri įsipareigojimai
Politika dažnai aiškinama tiriant grupių interesus.Interesas-tai, kas objektyviai reikšminga, kad daugiau ar mažiau būtų patenkinti tam tikros žmonių grupės poreikiai. Interesas turi mažesnę įtaką valstybiniams sprendimams ir veiklai negu grupės interesas. Dar geriau realizuojami tokie interesai, kuriuos aiškiai suvokia didelės gerai organizuotos visuomenės grupės. Politikos esmė yra veikla, veiksmai, kurie paverčia kai kurias vertybes( laisvę, teisingumą, lygybę, saugumą) ir socialinių grupių interesus politiniais sprendimais, teisinėmis normomis ir viešosios valdžios organų veiksmais. Šių laikų valstybėse yra įvairių politikos tipų: šalia vienos klasės ir elito politikos yra daugiaklasės ar daugiasluoksnės koalicijos politika, siekianti interesų pusiausvyros.Šių laikų demokratinės valstybės politika gali tapti politikų ir gyventojų abipusiu įsipareigojimu.Politiko ir piliečio įsipareigojimas demokratinėje valstybėje negali remtis prievarta.Norint, kad politiniai įsipareigojimai būtų veiksmingi, jie turi sudaryti sąlygas piliečiams ir politikams realizuoti savo norus ir teises, atlikti tam tikras pareigas. Kandidatas į politikus aiškiai pateikia tikslus, bando išreikšti ketinimus atstovauti atitinkamos visuomenės grupėms ir bendriems visuomenės ar tautiniams interesams. Gyventojai kritiškai svarsto tuos pasiūlymus. Deklaruoja savanoriškus įsipareigojimus. Tie, kuriuos parėmė didelė rinkėjų grupė tampa politikais. Valdžia niekam nepatikima visiems laikams, todėl valdžia visada yra ribota, o ne absoliuti ar totalinė. Gyventojai, suteikę teisę politikams valdyti valstybę, kartu įsipareigoja gerbti tų politikų valdžią. Valdžia, kuri užgrobiama jėga,- ją galima išlaikyti gana ilgai, tačiau labai sunku ja remtis pasiekti tikslų, kuriuos vertintų gyventojai.Aktyviai jai priešinasi, nedalyvaudami rinkimuose, visada neigia jos teisę valdyti. Teisėtumas labai pakelia valdžios prestižą. Jo neturinčiai valdžiai sunku tikėtis visuomenės paramos. Būtinumą įteisinti valdžią taikliai nurodė Ruso, rašydamas:”Galingiausias niekada nėra pakankamai galingas, kol nepertvarkys jėgos į teises.
4)Visuomenės, privatūs ir valstybės interesai

Kalbant apie valstybę, svarbu atskirti privačius bei visuomenės interesus. Privatus interesas-individo ar žmonių grupės-yra jų asmeninių poreikių išraiška.Privatus interesas-tai žmogaus išskirtinumo išraiška ten, kur jis gali būti nepriklausomas nuo kitų. Komunistai norėjo viską suvisuomeninti.Pernelyg uolūs liberalai nori viską privatizuoti. Naujųjų laikų socialinis liberalizmas sutinka, kad gali būti ir visuomenės interesai. Demokratinėje valstybėje, kur piliečių teisės saugomos nuo valdžios piktnaudžiavimo, visuomenės interesas nėra nei Dievo, nei valdžios elito duotas.Nė viena nuomonė nėra privilegijuota,-išryškėja vienas kuris interesas, nesutampantis su valstybės interesu ar privačių interesų sfera. Mūsų laikais valstybės poreikiai-tai sąlygos, kuriomis valstybė gali saugiai egzistuoti. Visuomenės interesas-tai bendra sritis jungianti, privačius gyventojų interesus ir valstybės interesus. Taigi visuomenės interesas nėra nei valstybės interesas, nei paprasta privačių interesų suma. Tai kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai.
5)Visuomenės konfliktų rūšys ir valdančiųjų grupių reakcija.
Visuomenės konfliktai apima dideles žmonių grupes: klases, sluoksnius, etnines, kalbines bei religines grupes. Kiek yra sričių, kuriose gali išryškėti skirtingi interesai.Taigi konfliktai kyla dėl valdžios, turtų, reputacijos, garbės, religinių tikėjimų ir pan. Interesų nesutapimas nebūtinai sukelia konfliktą. Visuomenės konfliktai- tai vienos prieš kitą nukreiptų mažiausiai dviejų visuomenės grupių, veiksmų sistema.
Visuomenės konfliktų rūšys
-struktūriniai ir situaciniai konfliktai
-konfliktai tarp klasių ir pačių klasių viduje tarp religinių grupių, tarp valdančios grupės, valdančios grupės viduje, tarp valstybės organų, tarp valstybių.
-apimantys visą situaciją ar tik jos fragmentus.( fragmentiški konfliktai)
-besąlygiški ir sąlygiški konfliktai. Sąlygiški-įmanomas kompromisas. Besąlygiški apskritai yra destruktyvūs.
-smurtiniai ir nesmurtiniai konfliktai
-išmintingi ir neprotingi. Šalys suvokia įmanomus būdus kovai užbaigti.
-realūs ir nerealūs.
-konfliktai, kurių metu laikomasi arba nesilaikoma taisyklių.

Didžiausią grėsmę valstybės stabilumui kelia struktūriniai konfliktai, kuriuose dalyvauja daug valdžios atstovų. Valdžios elitas dažnai pakliūva į savo mąstymo spąstus: klaidingai suprantamos masių nuotaikos. Masės- tai bejėgė minia.Manoma, jog jos neturinčios vadų, neorganizuotos.Masės- tai reali, tačiau snaudžianti bei pavargusi jėga. Toks vertinimas neskatina valdančiojo elito laiku vykdyti reformas. Masės- tai naikinanti blogio jėga. Suvokiamos kaip nesuvokiamos veikti kūrybiškai. Šių dienų valstybėje daugumą atvirų bei masinių konfliktų sukelia gamybiniai santykiai. Gamybiniams konfliktams spręsti naudojami trys valstybės poveikio būdai: -korporacinis, kai valstybė bando tarpininkauti.
-autoritarinis,- valstybės aparatas siekia nuslopinti darbininkų protestą.
-konkurencinis, kai valstybė savarankiškai derina savo interesus. Korporacinis modelis yra profsąjungų įtakos ir jų sugebėjimo įtraukti valstybės aparatą į gamybinį konfliktą. Korporacinis modelis būdingas šalims, kur yra demokratinės teisės (Jungtinės Amerikos Valstijos). Autoritarinis modelis dažnai įsigali ten, kur profsąjungos yra pernelyg silpnos ar korumpuotos ( Afrikos ir Pietų Amerikos valstybėse). Reformos-štai pagrindinis būdas šių dienų civilizacijos problemoms spręsti.
6)Pilietinė visuomenė-sąvokos istorija.
Pilietinė visuomenė- daugiareikšmis, įvairiai interpretuojamas terminas. Anglų kalboje gali būti suprantama kaip “gyventojų bendruomenė” arba kaip “piliečių visuomenė”. Anglų filosofas Džonas Lokas vartojo terminą “civilor political society”, jis turėjo mintyje “politinę visuomenę”. Taigi pilietinė ar politinė visuomenė buvo suprantama kaip kolektyvas civilizuotų žmonių, suburtų į valstybę. Vokiečių filosofijos klasikas Hėgelis(Hegel) skyrė “etinę valstybę”(valstybę kaip tikslų visumą) nuo “politinės valstybės”, kur bendri interesai svarbesni už grupinius. Aleksis de Tokvilis, prancūzų konservatyvus liberalas, skyrė tris palyginti savarankiškas kolektyvinio gyvenimo sritis:1) societe civile-pilietinę bendruomenę, kur šeima, privatinė nuosavybė bei rinka apibrėžia žmogaus statusą, 2) societe politique-politinę bendruomenę, per kurią individai tampa piliečiais, dalyvaudami bendrijose, partijose, 3)l etat- valstybė suvokiama kaip centralizuota biurokratinė hierarchija, pasiduodanti susivienijimui bei sauganti valdovo absoliutizmą. Pilietinės visuomenės yra tvirtos, kai jose veikia gausios bei įvairios savanoriškos organizacijos(partijos). Totalitarinės ir autoritarinės valstybės galėjo iškilti ten, kur piliečių bendruomenės buvo netvirtos. Demokratinės valstybės socialinis pagrindas-laisva ir gerai organizuota pilietinė visuomenė.
7)Pilietinė visuomenė ir šių laikų valstybė.
Ten, kur pilietinė visuomenė yra gerai organizuota ir nepriklauso nuo valstybinės valdžios, konfliktų mediatorius yra įstatymai. Gali kurti savanoriškas organizacijas. Yra kelios organizacinės formos:
-rinkos organizacijos-privatus pelnas,
-politinės, kurių pagrindinis tikslas-įtaka viešosios valdžios organams,
-organizacijos kurių tikslas-ne privatus pelnas, ne viešoji valdžia, o racionalių visuomenės debatų išplėtimas, siekiant bendrų tikslų. Demokratija valstybėje sudaro sąlygas tokiai pilietinei visuomenei, kuri kartu yra būtinas stabilios demokratijos pagrindas.Pilietinė visuomenė negali visapusiškai suklestėti ar būti asmens laisvės garantas be griežtos įstatymų tvarkos. Grėsmę gali kelti valstybė, kurioje valdžia pernelyg silpna ar priklausanti nuo privačių interesų.

VALSTYBĖS GYVENIMO KULTŪRINIAI PAGRINDAI

Kultūros veiksniai, tyrintys įtakos valstybei , tai pirmiausiai žmonių pažiūros, tikėjimai. Valstybė – nesibaigiančios interesų lenktynės,

Etosas, mitai ir politinės ideologijos

Etosas – tai esminės vertybės , moralinės bei paprotinės , įsišaknijusios tradicijose. Etosas – išraiška to, kas yra toji grupė, kaip pati apibūdina savo vaidmenį istorijoje. Tipiški poelgių motyvai, kultūros savitumas sudaro elgesio visumą. Sakoma : riterių, miestelėnų etosas, valstiečių etosas.

Kitos, valstybės gyvenime reikšmingos grupės, savo tapatybei pabrėžti taip pat pasirenka tokius kultūrinius rėmus. Todėl sakome valstybės aparato etosas, jaunimo etosas.

Riteriai, o vėliau – bajorai , Europoje savo tapatumą išreikšdavo kalavijo etosu : kalavijas – simbolis asmeniškos ir tiesioginės kovos, labai svarbi asmeninė , individuali narsa. Riterių etosas – tai turnyrų papročiai.

Miestelėnų (buržuazijos) etosas. Tai pinigų kapšo etosas , susijęs su turto kaupimu. Buržuazijai svarbiausiai – ne taurūs tikslai, prestižo simboliai, bet kiekybė ir turtai. Rinka, pelnas, pragmatiškas pasaulio suvokimas, vadovaujantis principu “duodu, kad ir tu man duotum”, įsitikinimas, kad laikas – pinigai, o pinigai – jėga. Kaip rašė Marksas, buržuazija “savo visuomeninę valdžią nešiojasi savo kišenėje”

Pramonės darbininkai , ypač XIX amžiuje bei XX amžiaus pradžioje, sukūrė barikadų etosą. Barikada – grupinės kovos simbolis

Darbinikų etoso bruožai – masiškumas, solidarumas, atkaklus pasipriešinimas. Barikada – tai simbolis darbinikų. Nes negali į rankas pasimti dailaus kalavijo nei pilno aukso kapšo.

Mitas – labai didelė viltis, kuriai nelemta išsipildyti, nes ji paklūsta inkstintams. Tikėjimas mitais atspindi nelakią vaizduotę. Tautos vienybės mitas.

Mitas kilęs iš graikiško žodžio “mythos” , kuris reiškia tą patį , ką ir legenda.

Yra kitokių mitų, baltojo žmogaus misijos civilizacijos mitas. Tikslas – pateisinti teisę dominuoti rasės, atžvilgiu.

Jais tikint lengviau prisitaikyti prie permainų. Politinis mitas kartais sutelkia fanatiškus šalininkus.

Ideologijos, panašiai kaip ir mitai, taip pat ne visiškai ir ne tiksliai atspindi pasaulį. Jos yra netikros todėl, kad apibūdina bei įvertina pasaulį, atsižvelgdamos į tam tikros grupės interesus. Ideologijos nuo mitų skiriasi tuo, kad jos tampa programa, siekiančia vienokių ar kitokių idealų. Mitas skelbia, kuo reikia tikėti, o ideologija – informuoja , ką reikia daryti.

Mito ir ideologijos turinys gali būti labai panašus; mitas labiau išreiškia tikėjimą, o ideologija – interesus.

Labai abejotina, ar ginčai apie valstybę ir politikos kryptis jau išsivadavę iš mitų bei ideologijos.

Religija ir valstybinė valdžia

Praėjusiais amžiais religines institucijas ir valstybes siejo darna ir tarpusavio parama. Politikos vaidai leido dvasininkams dalyvauti valdyme (senovės Egipto teokratinės valstybės). Dvasininkai remdavo to meto politinę santvarką, suteikdami valstybei religijos pritarimą.

Dažniausiai religijos skatina žmones būti konservatyvius, neprieštarauti esamai santvarkai, susitaikyti su valdžia . Tokiais atvejais religija tampa viešpataujančių klasių bei valdančiųjų grupių sąjungininkė, o dvasininkai dažnai priklauso priviligijuotiems sluoksniams. Religija kritiškai nusiteikusi valstybės atžvilgiu, ji dažniau kreipiasi į valdančias grupes, kad šios pačios vykdytų reformas.

Jei religijos institucijų sistema yra susiformavusi , ji turi dvasininkų luomą, hierarchiją, kulto taisykles bei doktriną, kuri tikintiesiams yra kaip šventasis raštas. Doktrinos dogmos bei dvasininkų hierarchija – du veiksniai, galintys paskatinti tikinčiuosius bendradarbiauti su valstybinės valdžios hierarchija. Religijos parama yra vertinga valsybę valdančioms grupėms.

Labai daug kas priklauso nuo religinės doktrinos turinio ir nuo to , ar tvirtas tikinčiųjų tikėjimas. Tikėjimų bei doktrinų turinys toks skirtingas, kad nelengva sukurti vieną religijos apibrėžimą. Būna religijų be dievų idėjos (ateistinės religijos, pvz.: konfucionizmas). Yar nemažai politeistinių religijų, išpažystančių daug dievų (induizmas). Monoteistinių religijų (vienas triasmenis Dievas). Vienintelis visų pasaulio religijų bendras bruožas – tikėjimas.

Tikima, kad žmogaus siela nemiršta , kad po mirties jo laukia Dievo teismas. Krikščionybės įvairovė (katalikybė, protestantizmas, bizantiškoji stačiatikybė)

Stačiatikių bažnyčia Rusijoje iš esmės priklauso nuo valstybės – ir nuo carinės imperijos, ir nuo bolševikų valdomos valstybės. Veikė vieningai sutardama su griežta pasaulietinė valdžia . Anglikonų bažnyčia atsirado , kai Anglijos valdovai panoro būti visiškai nepriklausomi nuo Vatikano. Anglikonų bažnyčios galva – ne popiežius, o britų valstybės monarchas.

Ne vieną šimtmetį Europoje tarp Romos katalikų popiežių ir imperatorių vyko ginčas dėl suvereniteto. Tik naujųjų amžių valstybė tapo suvereni, t.y. nepriklausoma nuo religinių organizacijų ir didikų dinastijų valdžios. Buržuazinių revoliucijų Europoje (XVI-XVIII a.) metu suverenumas buvo traktuojamas kaip kažkas daugiau negu nepriklausomybė nuo bažnytinės valdžios . kaip tik tada kilo liberalios valstybės idėja, valstybės, kuri gerbia visų piliečių lygybę prieš įstatymus ir yra neutrali skirtingų religijų bei gyventojų moralinių įsitikinimų atžvilgiu. Religinės organizacijos pamažu prarado viešają valdžią , galinčią riboti valstybinės valdžios suverenitetą. Protestantų Bažnyčia, kurios sandara daug paprastesnė, nekonkuravo su valstybe, pripažino Bažnyčios atsiskyrimą nuo valstybės ir visiškai neprieštaravo pasaulietinei visuomenės švietimo sistemai, o katalikybė siekė švietimo autonomijos (pavyzdžiui, steigė tikinčiųjų mokyklas, katalikiškas partijas, draugijas, net laikraščius, televizijos stotis ar sporto klubus). Olandijoje atsirado santykiškai skirtingos ir viena kitą toleruojančios kultūrinės sritys: katalikiška , protestantiška, liberali, pasaulietinė.

Religiniai tikėjimai turi įtakos renkantis partijas bei ideologiją: katalikų Bažnyčia ragina remti konservatorių bei krikščionių demokratų partijas, yra neparanki liberalų bei socialdemokratų partijoms.

Pasaulietizmas – kultūrinų permainų procesas, vedantis į religijos vaidmens žmonių gyvenime silpnėjimą, į augantį moralinių įsitikinimų bei teisės normų savarankiškum religijos doktrinų atžvilgiu. Pagrindinis pasaulietėjimo šaltinis – rinkos ekonomika, atverianti kultūrą išorinei įtakai, lemiantis kultūros, mokslo pažangą. Valstybės demokratėjimas – religinio tikėjimo savanoriškumas bei abipusė skirtingų pasaulėžiūrų žmonių tolerancija.

Politinė kultūra ir viešoji nuomonė

Politinė kultūra – tai ne tik žinios , vertybės bei vertinimų kriterijai, bet ir psichologinės nuotaikos, elgesio pagrindai ir būdai valstybinės valdžios bei kitų politinės sistemos sričių atžvilgiu. Politinės kultūros raiška – politinių santykių išmanymas, informuotumas apie to meto politinius įvykius.

Menkas domėjimasis politika ne blogiau už aktyvų kritiškumą. Asmenų ar grupių skirtinga politinė kultūra neturi būti tapatinama su tų grupių bei jų kultūros išaukštinimu.

Almondo ir Verbos nurodyti trys politinės kultūros modeliai parapinė, pavaldumo ir dalyvavimo – sulaukė kritikos. Parapinei kultūrai nebūdingi politiniai vaidmenys. Almondas ir Verba priskiria , pavyzdžiui, afrikiečių gentims ir kai kurioms grupėms Indijoje. Visuomenė domisi politinės veiklos rezultatais, tačiau pati nesistengia dalyvauti nustatant tų veiksmų kryptis. Dalyvavimo kultūrai būdingi racionalūs vertinimai. Gyventojai nori dalyvauti valdžioje ar daryti įtaką valdžios įstaigoms. Šis politinės kultūros modelis tinkamas demokratinėms valdžios sistemoms

Sustabarėjusios politinės kultūros formos bei turinys palankus reakcinėms ar konservatyvioms jėgoms. Visų keturių politinės kultūros aspektų didesnis paslankumas skatina reformistinių jėgų aktyvumą politinėje sistemoje.

“Viešosios nuomonės “ sąvoka – tai, panašiai kaip ir politinė kultūra , vientisa, beveik savarankiška visuomeninės sąmonės forma. Jos subjektas – didelės visuomenės grupės. Jos sugeba sukurti savo poziciją, nepriklausomą, kurią stengiasi propoguoti valdančioji grupė. Tam tikro politinės kultūros tipo subjektas gali sutapti su viešosios nuomonės subjektu.

Kuo viešoji nuomonė skiriasi nuo politinės kultūros:
1. Politinė kultūra taip pat susijusi su vienos ar kitos politinės sistemos ginčytinomis problemomis. Ten kur iškyla prieštaravimų, visuomenės nuomonė apmiršta. Kultūra gali egzistuoti ir tada , kai draudžiama pateikti argumentus viešai bei atvirai.
2. Visuomenės nuomonė ne tokia patvari , negu politinė kultūra. Oficiali propoganda gali nuslopinti viešosios nuomonės sroves. Visuomenės nuomonę galima užblokšti administracinėmis priemonėmis. Tačiau represijomis ar įtikinėjimais neįmanoma sunaikinti politinės kultūros.
3. Galima sėkmingai lyginti Atėnų ir Spartos, senovės Romos ir Egipto politinę kultūrą. Tais laikais , kai klestėjo vergvaldinių valstybių demokratijos politinė kultūra , atsirado ir viešosios nuomonės užuomazgos. Savo dabartine raiška viešoji nuomonė atsirado žymiai vėliau , ji susiformavo tam tikrame Europos politinių raidos tarpsnyje. Gimė absoliutinių monarchijų žlugimo priešaušryje. politinės partijos bei parlamentarizmas – veiksniai , būdingi viešosios nuomonės raidai. Nuomonė egzistuoja tik esant atitinkamoms politinės kultūros rūšims. Ji – demokratinės politinės kultūros išraiška.

Valsybės valdžios legitimacijos pagrindai

Legitimacija – valdančiųjų grupių bendravimo su grupėmis, sudarančiomis visuomenę (debatuose, publicistikoje, rinkimų kampanijoje) rezultatas. Šiame dialoge valdančiosios grupės įrodinėja turinčios teisę valdyti ir pagrindžia šią teisę. Legitimacijai būdingas gyventojų atsakas: tik jie gali pripažinti arba ne , kad valdžia verta paremti. Valdančiosios grupės gaus teisę valdyti , jei gyventojai teigiamai atsakys į klausimą, ar jos įgaliotos valdyti. Tada sakoma, kad valdžia yra legitimuota, t.y. verta pripažinimo, teisėta.

Legitimacija – tai pasikeitimas reikšmingais signalais tarp norinčių valdyti ir tų , kurie turės paklusti jų valdžiai. Valdžios teisėtumas – tai pavaldinių patvirtinimas, kad galioja teisė valdyti.

Nereikia tapatinti valdžios teisėtumo su legalumu, t.y. tokiomis valdymo

Leave a Comment