Būties problematita

TURINYS

1. Būties problematika M. Heideggerio filosofijoje............3
2. Darbo išvados........................8
3. Nauduota literatūra......................9

drasiai teigti, kad būtis vienatvėje nera buvimas vienam, nes kiti visada buvo ir bus pasaulyje.

Čia – būtis rūpi jos pačios butis, bet kadangi ji yra ir kaip su – būtis, tai ji „yra“ dėl kitų. Vadinasi, jei mes esame tarp kitų, tai esame ne dėl savęs, o dėl jų. Net jei kokia nors čia – būtis mano, kad jai kiti nereikalingi, ji vistiek egzistuoja kaip su – būtis. Čia gi vel reikėtų vėl suprasti,konstituojant pasauliškumą, t.y. tie kiti attsiveria kaip čia – būtis .Toliau seka tai, kad su būties supratime glūdi ir kitų supratimas, nes jos būtis yra su – būtis. Toks supratimas įgalina pirmąkart pažinti ir sužinoti, juk tam, kad mes pažintume turi būti kažkas , ką mes galėtume pažinti vadinasi, mes pažistame tik kitų dėka, būnant su – būtyje. Išvada būtų tokia: buvimas vienatvėje nereiškia buvimo vienam, o būtis – vieno – su – kitu neturi būti suprasta kaip daugelio subjektų egzistavimas, nes čia – būtis turi būti suprasta pasaulyje.

Dažniausiai sutinkama aplinkiniame pasaulyje su – čia – būtis, t.y. būdama kartu su kitais čia – būtis nėra ji pati, ji egzistuoja kaip kasdienė būtis – vieno – su – kitais.

Heideggeris sako, kad „ rupestis visada susietas su atsiribojamu nuo kitų“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti keistai, tačiau rupendamiesi mes sueiname į

tokį santykį su kitais, kuris sustiprina mūsų čia- būtį. Tačiau pagrindinis dalykas manau, yra suprasti su – čia – būties būtį yra pasisavinę kiti ir kas yra tie kiti? Heideggeris neįvardina jų kaip konkrečių asmenų ar daiktų tam, kad būtų nuslėpta mano priklausomybė nuo jų. O apskritai, tai tas kitas nėra nei šis, nei anas, tai yra neutrum, das Man.

Das Man nulemia kasdienės būties būdą. Visi „ kiti“ yra vienodi, todėl ir mes esame vienodi, mūsų čia – būtis ištirpsta „ kitų“ būties būde. Todėl mes skaitome, matome, sprendžiame taip, kaip visa tai daro das Man. Peršasi išvada, kad Heideggeris taip norėjo paaiškinti mūsų kasdienybės veiksmus, kodėl mes elgiamės vienaip ar kitaip, kad mūsų čia- būtis priklauso nuo kažko kito – das Man.

Das Man yra vidutinybė, jii stebi bet kokią išsiskiriančią išimtį:“ kiekvienas pranašumas yra nuslopinamas, tai , kas originalu tampa seniai žinoma, o tai, kas iškovota paverčiama banalybe“. Taip das Man rūpinasi visų būties galimybių sulyginimų.

Toliau Heideggeris svarsto, kas lemia tą momentą, kai mums reikia lemtingai apsispręsti. Das Man nuima nuo čia – būties bet kokią atsakomybę, o prisiima ją Man, kuris, galima sakyti, yra niekas, nes nėra nė vieno, kuris būtų už ką nors atsakingas.Vadinasi, jei mūsų apsisprendimų priežastis yra „ niekas“ tai „ nė vienas niekada nebuvo da
as Man“ nors jis egzistavo visada.

Tačiau čia slypi dar vienas dalykas. Das Man nuimdamas naštą nuo čią – būties kasdienybėje, jai pataikauja kol ji būna lengvabudiška. Butent tokiu būdu das Man išlaiko savo atkaklų viešpatavimą, juk tai mums kas nors pataikauja, mes tik dar labiau įtvirtiname to egzistavimą .Das Man nėra joks objektas (kaip matomas asmuo), jis tik giliai pasislėpęs ir sunkiai suvokiamas ir tai neleidžia jo apibūdinti kaip „ niekas“.Jeigu jo negalima apibrėžti nei kaip „ visuotinio subjekto“, nei kaip „ niekas“, tai das Man yra paprasčiausiai egzistencialas, kaip pirmapradis fenomenas.

Grįžtant prie čia – būties tematikos kyla dar vienas klausimas: kokie yra būties pasaulyje atvirumo bruožai ? Juk jei čia – būtis yra manipuliuojama das Man, tai ar būdinga čia – būčiai koks nors specifiškumas ar ypatingumas, kas nebūtų susieta su das Man įtaka?Heideggeris svarbiausiais išskiria šnekos, žvilgsnio ir interpritacijos būties modusus.
Šneka dažniausiai egzistuoja kaip nuolat išsakant, ji yra kalba.Tačiau tame, kas išsakyta jau glūdi supratimas, todėl reikia kelti klausimą apie to, kas išsakyta ir apie šnekos būties būdą. Pirmu atveju, praneštoji šneka gali būti suprasta tik apytikriai ,nepanyrant į tai, apie ką šnekama, t.y. klausomasi tik paties šnekėjimo.

Būtis – vienas – su kitu skliaidžiasi šnekoje – vienas – su – kitu ir čia svarbu tai, kad paprasčiausiai yra šnekama. Tokie šnekejimai, neturintys pi
irmapradžio pagrindo, sukuria per pasakojimus, paskalas – šnekalus. Šnekalų tikslas -atsikratyti būtinybės siekti tikro supratimo, jei nuslopina diskusiją ir užkerta kelią naujiems klausimams. „Einant“ link čia –būtis, šnekalus galima apibūdinti kaip „ neturinčio šaknų, čia – būtiškojo supratimo būties būdą.“ Taigi, kalbant apie čia – būtį šnekalų atžvilgiu , ji yra atskirta nuo pirminių tikrų ryšių su pasauliu, su čia – būtimi.

Tik toks esinys turi būtiškąją prarasti šaknis, bet tai nereiškia, kad čia – būtis tampa „ nebūtimi“.

Tolesniame Heideggerio nagrinėjime sutinkame tokį dalyką, kaip žvilgsnis, kuris pasireiškia kasdienės būties polinkiu į „ žiūrėjimą“, o tai yra apibūdinama terminu „ smalsulys“.Jam būdingas paprasčiausias žiūrėjimas.Aristotelis sakė, kad „visi žmonės“ iš prigimties siekia žinojimo, o Heideggeris žodį „ žinojimas“pakeičia „žiūrėjimu“, nes tikroji tiesa glūdi gryname stebėjime.

Norečiau ypač atkreipti dėmesį į vieną aspektą, apie kurį daugelis žmonių turbūt ir nesusimasto. Akivaizdu, kad būtent akims yra būdingas žiūrejimas, tačiau žodį „ žiūrėti“ mes vartojame ir kitokioms juslėms pažymėti, t.y. kada norime pažinti.

Smalsuliui būdingas atsipalaidavimas, kada paprasčiausiai yra žiūrima nesiekiant supratimo. Šiuo atveju smalsulys nebūna prie artimų dalykų, jis siekia išsiblaškyti. Taip sukuriamas esminis šio fenomeno bruožas – benamiškumas, kuris priveda prie galutinės išvados – smalsulys yra visur ir niekur. Šnekos ir žvilgsnio būties modusai atitrūksta nuo šaknų, jie neegzistuoja objektiškai.

Trečiasis čia – būties fenomenas – dviprasmybė. Būtije vieno – su kitu viskas atrodo suvokta ir
r aptarta, tačiau iš esmės taip nėra. Jei kažkas yra kiekvienam prieinama ir apie tai kiekvienas gali pasakyti bet ką, tai tampa neaišku, kas atsiveria tikram supratimui, o kas – ne, čia ir pasireiškia dviprasmybė. Pažvelgus giliau tai galima suvokti ir kitaip. Kiekvienas žino ir aptaria ne tik tai, kas dabar ir vyksta, bet šneka apie tai, kas dar turi įvykti, ko dar nėra, bet būtinai turi būti padaryta. Heideggeris tai laiko klastingiausiu čia – būties būdu, kuris nuslopina smalsulį ir šnekalus.Jei vieną dieną tai, kas nujaučiama virsta tikrove, tai dviprasmybė pasirūpina, kad interesas išnyktų, o „smalsulio“ ir šnekalų“ interesas egzistuoja tol, kol pulsuoja tik nujaučiaujanti galmybė. Tuomet, sako Heideggeris, šnekalai ir smalsulys praranda savo galią, „ nori keršyti“, juk tai, kas buvo jų nujaučiama vyksta iš tikrųjų! Jie veikia taip : stengiasi, kad naujas kūrinys viešumai atrodytų pasenęs. Tačiau, argi tai įmanoma? Toks kūrinys savo pozityviąsias galimybės atskleis tik tada, kai šnekalai bus praradę galiąir interesas bus išnykęs.
Čia – būtis visada yra dviprasmiška čia, kur kasdien įvyksta bet kas, o iš – tikrųjų – niekas“.

Šnekalų, smalsulio ir dviprasmybės fenomenai parodo tam tikrą būties visumą, kaip čia- būtis egzistuoja kasdien, būtyje – pasaulyje. Dviprasmybės priskiria smalsuliui viską, ko ji ieško, šnekalus apgaubia regimybe, kai jie viską nulemia.

Per šią būtiškąją visumą atsiskliaidžia pamatinis kasdienybės būties būdas – čia – būties nuopolis. Čia – būtis visada yra atpuolusi į pasaulį , t.y. yra būti – vienas – su – kitu, tačiau tai nereiškia, kad čia – būtis praranda savo būtį. Tokia ne – būtis turi būti suvokta, kaip pirminis čia – būties būties būdas, kuriame ji ir laikosi.

Šioje mano rašytoje čia – būties analizėje, pagrindinė tema apėmė čia – būties fenomenus, kurie reiškiasi savijauta, supratimu ir šneka, okasdienės būties būdas reiškiasi smalsuli, šnekalais ir dviprasmybe.

Labai yra svarbu suprasti apie ką rašoma, tada pasidaro įdomu skaityti, atrandi daug nauju dalykų apie kuriuos ankščiau nesusimastydavai, o tai netgi verčia toliau mąstyti ir analizuoti. Heideggerio filosofijoje tikrai galima tai atrasti, nors ji parašyta mums sudėtingakalba, ne visiems lemta ją suprasti, bet verta pabandyti.

Dar norėčiau paminėti George Steineri, kuris savo mintis išdėstė veikale „ Heideggeris“. Visų pirmą jis ieško priežasčių paskatinusių filosofą parašyti „ Būtį ir laiką“. Jis sako, kad vakarietišką intelektą visada slėgė noras objektyviai apmąstyti, logiškai išanalizuoti – visa tai, kas atkerta mus nuo būties. Steneris sako, kad žmogaus būtis turi būti „ čia – būtis“, kad problemos esmė yra kasdienybė. „Čia“ yra konkretus, reaulus, kasdienis pasaulis, o žmogus yra su šaknimis įsodintas į kasdienį pasaulį. Jisteigia, kad žionojimas rūpestis yra su – būties forma pasaulyje, taip pat mano, kad daugelis dalykų yra žinojimas rūpestis yra su – būties forma pasaulyje, taip pat mano, kad daugelis dalykų yra akivaizdūs, tik Heideggeris nori juos suprobleminti ir „ paryškinti jų egzistencinę kasdienės patirties tekstūrą“.

Augustinui Kierkegoriui Liuteriui „ mąstyti“ iš esmės reiškia „ matyti“, „stebėti“, jiems būtis – prieš – akis. Tačiau pati būtis liko neapmąstyta, todėl Heideggeris turi pradėti viską iš naujo. Jo užduotis yra“ mąstyti būtį“, kelti vienintelį klausimą – „ kas yra būtybė“, „ kas yra būtybė savo būtyje“, nes nėra „ būtybės „ be“ būties“.

Heideggeris, nesiekdamas iškilti virš kasdieniškumo, kas yra tuščia, vartoja junginį“ būtis – pasaulyje“.

O štai kaip Steineris interprituoja Heidiggerio „ kitų“ egzistavimą. Susitikimas su kitais – tai esminis, integralus abipusio būties ir pasaulio sivikimo elementas.Ssusidūrimas su kitais yra „ darbas“.Jis sako, kad būdami vienas – su kitais – būtyje mes tampame nebe savimi, mes egzistuojame, orientuodamiesi į kitus, mūsu būtis darosi dirbtinė.“Aš“ susvetimėja ir tampa MAN.Tai Steineris verčia kaip „ kažkas“, kas nors“, „jie“ – tai yra „ kažko“ visuma ir mes savo egzistenciją atiduodam beformiam „jie“.

Perskyrą tarp das Man ir Dasein Steineris laiko kaip perskyrą tarp autentiškos ir neautentiškos žmogaus gyvenimo būklės. „Susvetimejęs das Man yra fatališkai išvaduotas nuo moralinės atsokamybės. Jis negali jausti dorovinės kaltės“

„Šnekai“ būdingas ardantis visuotinumas, ji iškelia į viešumą tai, kas turėtu likti privatu“.Steineris sako, kad šioje tuštumoje mumyse užgimsta nejaukumo jausmas. Mes jaučiamės „benamiai“, neapsigyvenę“.Mums tuščiai blaškantis, kasdienybės intymumas sudužta, „tartum būtume staiga įkliuvę į būties tinklo akeles“. Būtent rūpestis daro būtiną „ laisvos būties galimybę“, nerupestingas žmogus nėra laisvas, jis neturi gyvenimo prasmės.“RŪPINUOSI, VADINASI, ESU“- G.Steineris.

Lietuvos profesoriui Arvidui Šliogeriui taip pat rūpėjo būties klausimas, tačiau jis sako, kad nors ir studijavo visus Heideggerio veikalus, jam nepaviko surasti atsakymo į klausimą, kas yra būtis, nes jis to aiškiai niekam nepasako.

A.Šliogeris tai motyvuoja kalba, kad Heideggeris ieško visiškai naujų kelių išeiti į pasaulį, apmąstyti pasaulį, daiktus ir sena kalba tam nebetinka, todl jis sukūrė nepaprastą sodrią kalbą, kuri ir smelkiasi į pačią daiktų esmę, Jis sako, kad būtis yra neapibrėžiama, neišsprendžiama į jokį sakinį, formulę ar logiką. Jis, kaip ir Heideggeris, būti prilygina „ Niekui“, nes mes nieko apie ją negalime pasakyti, todėl tai galima pavadinti transcendencija – žodis, kuris nieko niesako.“Būtis yra tai, kas nepasiekiama žmogui, su kuo žmogus negali susikalbėti“. Būtis yra absoliūti paslaptis“. Būtis baigiasi ten, kur prasideda pažinimas.“Taip yra ne todėl, kad žmogaus proto ir būties sritys neturi jokių sąlyčio taškų.“Bet koks pripąžistantysis mąstymas ar pažinimas yra transcedavimas, o tai, kas transcenduojama ir yra būtis.Transcendavimas žmogų pastato anapus būties taip, kad pati būtis lieka šiapus transcendancinių fenomenų.“Būtis – nepažini, pažinimas – nebūtiškas“.Jis sako, kad kuo daugiau mes stengiamės pažinti, tuo daugiau yra esmės, tuo mažiau egzistencijos, mažiau daiktiškumo ir būties.

„Būties fenomeno esmė yra kažkas kita ne pasaulio esmė“.Kaip gi A. Šliogeris supranta Das Man? Jis sako, kad tai jam neišverčiama į lietuvių kalbą, tai lyg būtų žodis „ taip“: taip sakoma, taip gyvenama, taip rašoma, tai kasdienybės anonimas. Būtent čia skleidžiasi kiekvieno žmogaus gyvenimas.

Das Man, sakyčiau, yra tokios įsčios, kuriose gyvena žmogus, ir vargas tam, kas iš jų iškrenta. Das Man yra amžina žmogaus lemtis, iš jos jis niekada negali visiškai ištrūkti“
• Ernst von Aster nagrinėdamas Heideggerio filosofiją sako, kad „ kas yra būtis mes įžvelgiame tik mumyse pačiuose, nes būtent savasčiai esminga, kad “Aš “ pirmiau save išgyvena savo „ būtyje“, o ne šios būties „ kas“ priešingai nuo mus supančios aplinkos, kuri mums iš pradžių iškyla kaip kokybiškai apibrėžtas „ kas“. Jis sako, kad klausimas apie būties esmė sujungia su klausimu apie „Aš“ žmogaus esmę, o žmogiškos būties esmė siejasi su žmogaus gyvenimo prasme „Kaip šį uždavinį įgyvendina pavienis asmuo, galima patikrinti tarsi dviem dalykais: viena, ar jis iš tikrųjų savo valia priima laiko reikalavimus, istorinį likimą, kuriam pavaldus, ir antra, kokia yra jo laikysena mirties ir mirties baimės, kaip elementarus išgyvenimo „ Nieko akivaizdoje“.

IŠVADA

Martinas Heideggeris yra genialus nustebimo mokytojas, žmogus, kurio apstulbimas dėl paprasčiausio dalyko, kad mes esame, užuot nebuvę, pastatė švytinčią kliūtį akivaizdumo kelyje. Jis įrodinėjo, kad reikia vildenti pačios žmogiškosios būties prasmę, žmogaus santykį su būtimi, jis analizavo, kad tarp jų yra kažkoks rišys, ir vis kelė vienintelį klausimą – „ kas yra būtybė“.

LITERATŪRA

1. Martynas Heideggeris „ Rinktiniai raštai“.
2. A. Šliogeris „ Būtis ir pasaulis“ 1990 m.
3. George Steiner „Heideggeris“. Pažintis
4. Nuo Kierkegoro iki kaniu. Pradai. 1997 m.
5. Ernst von Aster „ Filosofijos istorija“.1995 m.

Leave a Comment