TURINYS
TURINYS 2ĮVADAS 3POLITIKOS MOKSLO KAIP SOCIALINIO MOKSLO SAMPRATA 4POLITIKOS MOKSLO KILMĖ IR RAIDA 6POLITIKOS MOKSLO PROBLEMATIŠKUMAS 11IŠVADOS 14LITERATŪROS SĄRAŠAS 15ĮVADAS„Politikos“ sąvoka yra kilusi iš graikų kalbos žodžio „polis“, reiškiančio „valstybę“ arba „visuomenę“. Šis terminas paplito Senovės Graikijos mąstytojo Aristotelio traktato „Politika“, kuriame autorius išdėstė savo mintis apie valstybę, valstybės valdymą, skirtingas to valdymo formas, dėka. Politikos mokslas turi vietą tarp šiuolaikinių visuomenės mokslų, nes politikos vaidmuo visuomenės gyvenime yra labai svarbus. Per visą civilizacijos istorijos laikotarpį valstybė ir jos politika darė didelę įtaką šalių ir tautų likimui, kasdieniniam žmonių gyvenimui. Todėl daugumoje šiuolaikinių šaltinių teigiama, kad politikos mokslas – socialinis mokslas. Tai minima įvairiuose politikos mokslo apibrėžimuose, įvairūs autoriai analizuoja šią problemą savo darbuose, pvz.: J. Novagrockienė paskaitų konspekte „Politikos mokslo pagrindai“ šiai temai skyrė I-ąją šio politikos mokslo pagrindų vadovėlio dalį.Šiame referate nagrinėjau politikos mokslo kaip socialinio mokslo sampratą, apibūdinau politikos mokslo kilmę bei raidą, taip pat analizavau politikos mokslo problematiškumą. Rėmiausi šiais šaltiniais: J. Novagrockienė „Politikos mokslo pagrindai“, V. Laurėnas „Normalios genezės atvejis“, G. H. Sabine ir T. L. Thorson „Politinių teorijų istorija“ bei kitais šaltiniais.POLITIKOS MOKSLO KAIP SOCIALINIO MOKSLO SAMPRATAPolitikos mokslas kaip savarankiška disciplina įsitvirtino vėliau nei kiti mokslai. Tai lėmė politikos mokslo universalumas – iki XIX a. antrosios pusės politika įėjo į kitų mokslų sudėtį: filosofijos, sociologijos, istorijos, teisės. Buvo tvirtinama, kad politikos mokslas yra amorfiška, sunkiai apibrėžiama ir nevienalytė disciplina, jog tai nėra mokslas, arba, kad tai yra parazituojantis mokslas, iš kitų socialinių mokslų pasiglemžęs kategorijas, tyrimo metodus ar net temas. Tačiau net dabar, visiškai įsitvirtinus politikos mokslui kaip atskirai ir savarankiškai disciplinai ir visuotinai jį pripažinus, klausimas „kas tai yra politika?“ lieka aktualus. Iš tikrųjų politikos moksle yra daugybė politikos sąvokos apibūdinimų. Tačiau tai nereiškia, kad politika yra intuityviai suvokiamas terminas. Priešingai, tai rodo, kad politikos moksle egzistuoja svarbūs skirtumai, kurie atspindi alternatyvių koncepcijų apie politikos pasaulį konkurenciją, o kartu ir svarbią kiekvienam mokslui būklę – atvirumą naujiems pažinimo metodams ir senųjų koncepcijų tobulinimui.
Vis dėlto yra pripažinta, jog politikos mokslas – socialinis mokslas. Tai atsispindi ir šiuose politikos apibrėžimuose:• Politika – tai valstybės valdymo menas, valstybinių reikalų tvarkymo teorija ir praktika, visuomenės socialinių grupių ir atskirų žmonių veikla, siekiant išsaugoti ir panaudoti valstybės valdžią savo interesams;• Politika – tai visuomeninė veikla, kurią vykdo formalios socialinės grupės (organizacijos) sprendimų centras, siekiantis įgyvendinti apibrėžtus tikslus tam tikromis priemonėmis. Veiklos tikslas – didelių socialinių grupių poreikių ir interesų tenkinimas;• Politika – tai socialinių grupių (klasių, sluoksnių, nacijų ir kt.) savitarpio santykių forma, kuri daugiau ar mažiau susijusi su valstybės veiklos turiniu;• Politika – tai viešųjų reikalų tvarkymo procesas: žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla, nustatant bendras privalomas taisykles bendruomenėje arba tarp valstybių.Pateiktuose pavyzdžiuose išryškėja vieninga ir pagrindinė jungtis, apimanti daugelį politikos apibūdinimų, – visuomenė, įvairios socialinės grupės. Tai patvirtina teiginį, jog politikos mokslas – socialinis mokslas.Žinoma, visuomenės, įvairių socialinių grupių ir atskirų asmenų vaidmuo labai svarbus ir realioje politinėje veikloje. Juk nepaisant mūsų norų visi mes esame politinio proceso dalyviai, nes gyvename tam tikroje politinėje sistemoje. Visuomenės politinis gyvenimas neapsiriboja tik rinkiminėm kampanijom ir parlamento bei kitų valdžios institucijų darbu. Tai ir politinių interesų formavimas, politinių partijų ir organizacijų veikla, masinių informacijos priemonių formuojama viešoji nuomonė politinio gyvenimo klausimais ir kita.Politinio proceso dalyviu tampama tiesiog mokant mokesčius valstybei, naudojantis viešuoju transportu, laikantis įstatymų, užimant tam tikrą darbo vietą, t. y. dalyvaujant politikos įgyvendinime. Kita vertus, teiginį, jog politikos mokslas – socialinis mokslas galima paaiškinti remiantis ir valdžios, galios arba konflikto aspektu. Juk visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. Politika yra socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai. Apibendrinant galima teigti, kad politika paprastai apima dvi visumas: valdančiųjų ir valdomųjų, valdžios ir paklusimo lyderių ir sekėjų, valstybės ir visuomenės santykius. Taip suprantama politika yra natūralus ir fundamentalus žmonių elgesio visuomenėje aspektas, kaip ir kiti žmonių santykiai – religiniai, lyčių, etniniai ar ekonominiai. Juk politika atsiranda tada, kai žmonės gyvena ir kažką veikia kartu. Politikos mokslas tiria būtent šią veiklą, t. y. valdančiųjų bei valdomųjų santykius ir priemones bei tikslus, kuriuos jie naudoja tiems santy…kiams įtvirtinti. Taigi pati politika atspindi visuomenėje puoselėjamas politines vertybes, normas, tradicijas, sąlygotas bendrosios tautos kultūros.POLITIKOS MOKSLO KILMĖ IR RAIDAPolitikos mokslo kilmė yra labiausiai sietina su filosofine moksline tradicija ir samprotavimo būdu. Filosofinis mokslinis mąstymo būdas, kartu ir politinė teorija, pradėjo formuotis Senovės Graikijoje V a. pr. Kr. Šių dienų žmogui tai atrodo labai seniai – taip seniai, kad netgi suabejojama, ar tai turi kokios nors reikšmės dabarčiai. Bet Senovės Graikija yra būtent ta vieta, kur žmogus peržengė mokslo, filosofijos ir politinės teorijos slenkstį, kur pradėta skirti politiką nuo religijos, mokslą – nuo mitų. Tačiau gretinti ir lyginti Platono, Aristotelio, bei kitų filosofų mintis su šių laikų mokslu, žinoma, yra netikslinga. Taip yra todėl, kad graikų filosofų nagrinėta politinė praktika, jos problemos, nors kartais ir turinčios analogijų dabartyje, niekada nebuvo tapačios šių laikų problemoms, o etinės nuostatos, kuriomis remdamiesi jie vertino ir kritikavo politinį gyvenimą, gerokai skyrėsi nuo dominuojančių dabar.Politikos mokslo pradininku sąlyginai laikomas Platonas. Jis su politika susijusias savo mintis išdėstė veikaluose „Valstybė“, „Politikas“ ir „Įstatymai“. „Valstybė“ – tai knyga, kurioje paliesti ir išplėtoti bemaž visi Platono filosofijos aspektai. Pamatinė idėja – dorybė yra žinojimas. „Valstybėje“ Platonas teigė, kad politikui tiesiog privalu žinoti, kas yra gėris ir ko reikia gerai valstybei sukurti. Filosofas išskiria ir pagrindines politines bėdas: politikų nemokšiškumas ir nekompetentingumas bei frakcionizmas. Bet „Politike“ bei „Įstatymuose“ pateikiama teorija gerokai skiriasi nuo šio veikalo, pvz.: „Valstybėje“ apibūdinama ideali valstybė valdoma išmintingų žmonių, kuriems negalioja bendrosios taisyklės, t. y. atmetami įstatymai, tuo tarpu, „Įstatymuose“ vyrauja tokia valdymo forma, kai viešpatauja įstatymai, o valdovas ir valdinys vienodai jiems pavaldūs. Platono „Įstatymuose“ aptarta mišri valstybė – tai monarchinio išminties ir demokratinio laisvės principų derinys. Vis dėlto, „Valstybė“ – visų laikų knyga, nes jos principų bendrumas bemaž amžinas. Užtat vėlesnė Platono minties pakraipa turėjo kur kas daugiau įtakos politinės filosofijos raidai senovės pasaulyje. Kitas Senovės Graikijos mąstytojas, turėjęs didelę įtaką tolimesniam politikos vystymuisi, buvo Aristotelis. Didžiojo jo politinio traktato – „Politika“ dėka paplito „politikos“ terminas. Aristotelis buvo Platono mokinys, todėl natūralu, jog Aristotelio darbuose jaučiama jo mokytojo minčių įtaka. Žinoma, Aristotelis iškelia ir naujus svarstymus bei apmąstymus. Jo valstybės idealas visuomet buvo konstitucinis. Įstatymų viršenybę Aristotelis laikė geros valstybės požymiu, nes juk netgi pats išmintingiausias valdovas negali apsieiti be įstatymų, nes šis turi objektyvią kokybę, kuri nepasiekiama žmogui, kas ir koks geras jis būtų. Įstatymas „yra protas, laisvas nuo troškimo“ (III, 1287a 32; M. Strockio vertimas). Aristotelis teikė pirmenybę papročių, o ne rašytinei teisei. Anot Aristotelio, valstybė turėtų kiek įmanoma realizuoti teisingumą ir kad teisingumas yra tam tikra lygybės rūšis. Tad jokia socialinė klasė neturi absoliučios teisės valdyti ir tai tik sustiprina įstatymų viršenybės principą, nes jų beasmenė galia yra mažiau priklausoma nuo jausmų. Aristotelis sujungė empirinius tyrimus su spekuliatyvesniu politinių idealų nagrinėjimu, taip pat atskyrė etiką nuo politikos, o geriausios įgyvendinamos valstybės skiriamuoju bruožu laikė mišrią santvarkos formą, kurioje protingai suderinti oligarchijos ir demokratijos elementai. Jos socialinis pagrindas – gausi vidurinioji klasė. Aristotelio tikslas buvo sukurti valstybės valdymo meną, galintį protingai pasirinktomis priemonėmis nukreipti politinį gyvenimą į doroviškai vertingus siekius. Jis sutelkė savo tyrimus į santvarkų istoriją, į bendras išvadas apie valstybių sąrangą ir funkcionavimą, pagrįstas stebėjimu ir istorija. Aristotelis sukūrė šį metodą, kuris apskritai laikytinas vienas patikimiausių politikos tyrimo metodų. Politinės filosofijos istorijoje Aristotelio mirtis 322 m. pr. Kr…. ženklina vienos epochos pabaigą: „Žmogus kaip visuomeninis gyvūnas arba savivaldaus miesto – valstybės, polio, dalelė nustojo egzistuoti kartu su Aristoteliu“ (W. W. Tarn. „Hellenistic Civilisation“, 1952, p. 79). Miesto – valstybės žlugimas yra tarsi ryški riba politinės minties istorijoje, o nuo to laiko jos vientisumas daugmaž liko nepažeistas iki pat šių dienų. Galima teigti, jog politinę mintį tęsė Ciceronas – Senovės Romos valstybės veikėjas, filosofas. Jo politinės idėjos svarbios ne dėl originalumo, tačiau jo veikalai buvo labai populiarūs. Politinio mąstymo prasme Cicerono filosofija buvo stoicizmo forma. Jis rašė politinius traktatus, iš kurių žymiausi – „Apie valstybę ir apie įstatymus“, „Apie teises“ yra geriausias Romos politinės minties paskutinėmis respublikos dienomis rodiklis. Jis teigė, jog visi žmonės yra lygūs iš prigimties, tačiau nelygūs turtu, žiniomis, gabumais. Ciceronas teigė, kad valdžia kyla iš tautos ir ji turi būti vykdoma tik remiantis įstatymais ir yra pateisinama tik tada, kai ji grindžiama dorove. Moralinis tikslas, kurio Ciceronas siekė rašydamas, buvo išaukštinti tradicinę romėnų dorybę – tarnavimą visuomenei ir politiko karjeros pranašumą. Seneka kaip ir Ciceronas laikėsi eklektiško stoicizmo, kuriam prigimtis yra gerumo ir protingumo matas. Tačiau jų mintys ne visais aspektais sutapo. Senekos stoicizmas iš esmės buvo religinis tikėjimas, kuris, nors ir siūlė stiprybę ir paguodą pasaulyje, nukrypo i dvasinį gyvenimą. Jis neabejojo žmogaus prigimties nuodėmingumu. Seneka tvirtino, jog prieš civilizacijos amžių buvo Aukso amžius, kuriame žmonės buvo laimingi ir nekalti, jie neturėjo godumo stimulo, privatinės nuosavybės institucijos, jiems nereikėjo valdymo ar įstatymų. Taigi valdžią Seneka laikė lyg vaistu nuo žmonių nedorumo. Jo veikalai (ne tik politiniai) darė didelę įtaką Romos kultūrai. Viduramžiais didelį vaidmenį žmonių gyvenime turėjo krikščionių Bažnyčia. Todėl ir politinė mintis gilinosi į krikščionių religijos įsitvirtinimo visuomenėje ir valstybėje sukeltas problemas. Krikščionys tikėjo prigimtinėmis žmogaus teisėmis, pasaulį valdančia apvaizda, įstatymo ir valdžios pareiga vykdyti teisingumą ir visų žmonių lygybę Dievo akyse. Krikščionybės požiūriu, žmogaus prigimtis yra dvilypė – dvasinė ir kūniškoji, tad dvasiniais interesais ir amžinuoju išganymu rūpinasi religinės institucijos, vadovaujamos dvasininkų, o žemiškieji arba pasaulietiniai interesai ir taikos, tvarkos bei teisingumo palaikymas priklauso valstybei, politinei valdžiai. Bet kunigo atsakomybė yra didesnė negu pasaulietinio valdovo ir jokiu būdu vienai valdžiai nedera kištis į antrosios sferą. Tuo ši viduramžių visuotinės krikščioniškosios visuomenės koncepcija skyrėsi nuo antikinės pasaulinės bendruomenės idėjos ir nuo tų bažnyčios bei valstybės idėjų, kurios įsivyravo naujaisiais laikais. Tačiau jau ir viduramžiais pradėjo reikštis nesutarimai tarp pasaulietinės valdžios ir dvasininkijos – popiežiaus Grigaliaus VII ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko IV investitūros ginčas. Tomas Akvinietis – viduramžių filosofas. Savo filosofijoje jis rėmėsi Aristotelio mokymu ir šv. Augustinu, parašė svarbiausių Aristotelio veikalų komentarus. Akvinietis teigė, jog žmonių gyvenime daug svarbesnį vaidmenį už valstybinę valdžią vaidina Bažnyčia. Būdamas tarpininkas tarp filosofijos (Aristotelio) ir teologijos (Augustino), darė subtilius kompromisus, kuriais bandė derinti krikščioniškojo tikėjimo tradicijas ir Aristotelio filosofiją. Naujųjų amžių laikotarpiu vienos valstybės formavosi tautybės pagrindu, asimiliuodamos mažesnes – Prancūzija, Ispanija, Anglija, kitos sujungė įvairias tautybes – Austrija, o dar kitos – italai – ir toliau liko suskaldytos atskirų feodalinių valdovų. Susiskaldžiusiai ir svetimšalių pavergtai Italijai atgimti Nikolas Makiavelis (Machiavelli) pasiūlė apibrėžtą idealą – valdovo stiprybę. Savo politiniuose veikaluose „Valdovas“, „Apmąstymai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, D…ialogas apie karo meną“ ir kt. jis nagrinėjo valstybių iškilimo ir žlugimo priežastis, stengėsi įvardyti tas priemones, kuriomis politikai gali išsaugoti ir stiprinti valdžią. Pagrindinis jo dėmesio objektas – politinės ir karinės priemonės. Makiavelis svarstė amoralumo pranašumus, jeigu valdovas meistriškai naudojasi juo siekdamas savo tikslų. Tai galima pavadinti moraliniu abejingumu. Makiavelis rašė, nuolatinė žmonių būsena yra kova ir konkurencija, tad saugumas įmanomas tik esant stipriai valdžiai – absoliutinei monarchijai. Makiavelis buvo Italijos patriotas, palikęs gilius pėdsakus savo tėvynės ir pasaulio kultūros istorijoje. Anglijos politinis veikėjas Tomas Moras (More) susidomėjo Platono samprotavimais apie idealią valstybę ir pamėgino sukurti naują idealios valstybės modelį veikale „Aukso knyga, tokia pat naudinga kaip ir įdomi, apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“ („Utopija“). Šį veikalą galima pavadinti politine satyra, joje T. Moras kritikavo to meto visuomenę, valdančiuosius sluoksnius, parodydamas, kad jie nesirūpina krašto gerove, kad valstybės įstatymai neatitinka objektyvių sąlygų. Labiausiai ironizuojamas buvo tarptautinės diplomatijos klastingumas. T. Moro idealioje valstybėje visi žmonės lygūs, nėra privatinės nuosavybės, aukščiausioji valdžia priklauso senatui, visi pareigūnai renkami slaptu balsavimu, garantuojama sąžinės laisvė Naujaisiais amžiais savo mintis reiškė ir Žanas Bodinas (Bodin). Jis buvo stiprios centralizuotos valstybės šalininkas. Reikšmingiausia veikalai – politiniai traktatai „Lengvo istorijos supratimo metodas“, „Šešios knygos apie respubliką“. Ž. Bodinas teigė, kad suvereniteto teisė (įstatymų leidyba, karyba, teisminė ir finansinė valdžia) priklauso absoliučiam valdovui. Karaliaus valdžią jis laikė taikos bei tvarkos ramsčiu ir todėl siekė iškelti karalių aukščiau už visas religines sektas ir politines partijas. Bodinas analizavo valstybės kilmės problemą, daug dėmesio skyrė istorijos studijoms. Taigi XVII a. pradžioje politinė filosofija pamažu pradėjo vaduotis nuo ryšio su teologija, būdingo visai ankstesnei jos istorijai krikščionybės eroje. Prie šio išsivadavimo prisidėjo grįžimas prie Antikos ir plintančiu susižavėjimu Senovės Graikija ir Roma. Socialinius reiškinius ir politinius santykius pradėta suvokti kaip natūralius įvykius, kuriuos galima stebėti, o ypač tirti loginės analizės ir dedukcijos metodu, kur apreiškimas as koks kitas antgamtinis elementas neturi reikšmės. Tai įrodo ir Tomo Hobeso (Hobbes) teiginys, jog bažnyčia tėra korporacija. Jo aukščiausios valdžios teorija užbaigė bažnyčios pajungimo civilinei valdžiai procesą. Hobesas teigė, jog politikos mokslas yra grindžiamas psichologija, o metodas yra dedukcinis. Jo planas buvo „ištirpdyti“ psichologiją ir politiką gamtos moksluose. Tačiau visa Hobeso politinė filosofija pasižymi loginio dėstymo aiškumu ir tuo, kad nuosekliai plėtojamos prielaidos, nuo kurių buvo pradėta. Vėliau sekė ankstyvųjų radikalų, komunistų, respublikonų politinių pažiūrų įtakojama politinė minties raida. Jos filosofiją plėtojo Winstanley, Lilburne, Overton, Harrington, Milton, Sidney ir kiti. Švietimo epocha yra labai svarbi politikos mokslo raidoje. Joje savo mintis reiškė daug žymių žmonių, kurių požiūriai, padarytos išvados yra kai kurių valstybių šiandieninės politikos pagrindas. Kelią į Švietimo epochą atvėrė Džonas Lokas (Locke). Jo veikalai, ypač „Žmogaus proto apybraiža“, sukūrė empirizmo svarbiausias prielaidas, bei mąstymo modelius ir atvėrė kelią Švietimo epochai. Lokas atskyrė įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Jo idėjos turėjo įtakos tolesnei filosofinei minčiai, jo požiūris į valstybę atsispindi JAV nepriklausomybės deklaracijoje bei Prancūzijos konstitucijoje. Kitas Švietimo epochos atstovas – Monteskjė (Montesquieu). Ypatingai svarbiu valdžios elementu jis laikė įstatymus. Tai įtakojo svarbiausią Monteskjė politinę mintį – trejopą valdžių padalijimą į: įstatymų leidžiamąją, vy…kdomąją ir teisminę. Žanas Žakas Ruso (Rousseau) teigė, jos visuomenėje reikia įdiegti pagarbą tradicijoms ir papročių autoritetą, netikėjo proto vertybėmis. Jis ryžosi kritikuoti visuomenę, teigdamas, jog ji yra vidurys tarp primityvaus tingumo ir civilizuoto egoizmo. Anot Ruso, valdžia tėra tautos atstovė, ji neturi savarankiškos galios. Jis iškelia patriotizmą kaip didžiausią dorybę ir visų kitų dorybių šaltinį. Ruso filosofija formavo to meto pažiūras, priartino Švietimo epochos pabaigą, padėjo pagrindus prancūzų revoliucijai, įtakojo komunistinių ir socialistinių teorijų vystymąsi, nacionalizmo augimą. Pasaulyje vis labiau įsigalėjo politinės teorijos. Įvairūs politikai, filosofai skelbė savo požiūrį ir mintis, kuriomis vienoje ar kitoje valstybėje, taip pat didesniu mastu, kuri nors politinė teorija buvo papildoma, pakeičiama ar kritikuojama. Tad politinės teorijos gyvavimo pradžioje propaguojamos vertybės gali būti pakeistos kitomis. Tai lėmė įvairių politinių teorijų pakraipų išsivystymą, kartais traktuojamą net kaip išsigimimą. Tačiau verta išskirti pagrindines politines teorijas ir jų pradininkus bei pagrindines skelbiamas idėjas:• Liberalizmas; Lokas, Monteskjė; valstybės kontrolės apribojimas, laisva rinka, teisė į gyvybę, laisvę, nuosavybę;• Konservatizmas; E. Berkas; papročiai, religija, valdovo autoritetas;• Socializmas; Marksas, Engelsas; lygybė, teisingumas, valstybės ir privačios nuosavybės panaikinimas.Tad politikos mokslo raida išties buvo ilga ir gan paini. D. Easton ją suskirstė į šiuos keturis etapus:1. Universalizmas;2. Legalizmas;3. Realizmas;4. Biheviorizmas.Taigi šiam, svarbią vietą kiekvieno žmogaus pasaulyje užimančiam politikos mokslui, teko nueiti ilgą raidos kelią iki dabartinio pripažinimo ir vertinimo: pirmiausia būti tiesiog nuo kitų mokslų atskirtai sričiai ir galiausiai pasiekti savarankiškos disciplinos padėtį. Išvardinti visus filosofus, politikus ar mokslininkus, prisidėjusios prie šios raidos yra be galo sunku, todėl, kad jų buvo daugybė, o juk ir eilinis žmogus, samprotaujantis ir siekiantis gerovės savo ir aplinkinių gyvenime, buvo šio proceso dalyvis. Tad savo darbe paminėjau kelis garsiausius, turėjusius didelę įtaką politinės minties raidai, žmones. Bet kuriuo atveju politikos raidos procesas tęsiasi toliau, nes politikos tyrinėjimo ar įgyvendinimo elementai, aspektai, požiūriai yra toliau nagrinėjami ir vis siekiama geresnio rezultato.POLITIKOS MOKSLO PROBLEMATIŠKUMASGalima teigti, jog beveik visos žmogaus gyvenimo sritys yra mažiau ar daugiau įtakotos politikos – pradedant užsienio politikos taikymu, bendravimu su kitomis šalimis, kurie įtakoja valstybės ekonomikos raidą, plėtrą, taigi tiesiogiai ir visų žmonių gerovę, baigiant asmeniniais santykiais, nes politika įstatymų pagalba apriboja žmonių veiksmus. Tad neįgyvendinus gyvybiškai svarbių visuomenės poreikių arba iškilus grėsmei, kad jie nebus įgyvendinti, ima bręsti konfliktas tarp valdančiųjų ir pavaldinių. Savaime suprantama, kad valstybės valdžios institucijų sprendimai, jų politika negali patekinti visų valstybės piliečių. Visada lieka nepatenkintų ir nenorinčių paklusti tiems įstatymams, kurie kenkia jų interesams. Sąlygiškai galima skirti tris pagrindines politinių konfliktų tarp piliečių ir valdžios institucijų rūšis:1. Pilietinis nepaklusnumas – tai tokia pasipriešinimo forma, kai piliečiai viešai protestuoja ne prieš pačią vyriausybę, o prieš tam tikrus įstatymus ir kitus jos sprendimus;2. Pilietinis karas – tai tokia konflikto forma, kai piliečiai protestuoja ne prieš kurį nors vyriausybės sprendimą ar įstatymą, o apskritai prieš vyriausybės politiką. Neretai šis konfliktas kyla ir dėl religinių ar ideologinių priežasčių;3. Revoliucija – tai taip pat tokia pasipriešinimo vyriausybei forma, kai piliečiai protestuoja ne prieš kurį nors vyriausybės sprendimą ar įstatymą, o apskritai prieš vyriausybę ir jos politiką. Svarbiausias revoliucijos požymis yra vyriausybės politikos turinio pasikeitimas.Pagrindinis revoliucijos ir pilietinio karo skirtumas yra tas, kad pilietiniame kare vyriausybės šalininkų ir priešininkų jėgos apylygės, o revoliucijos atveju konfliktuojančių pusių jėgos yra nelygios. Kadangi valstybės politika neapsiriboja vien savo šalies aktualijomis, o dalyvauja ir tarptautinėje veikloje, natūralu, jog kyla ir tarpvalstybinių konfliktų. Viena iš tarptautinių konfliktų rūšių yra karas. Tai fizinės ginkluotos jėgos naudojimas tarpvalstybiniuose santykiuose. Tai kraštutinė priemonė, kurios gali griebtis valstybės, norėdamos pasiekti savo tikslus arba norėdamos apsiginti nuo galimų grėsmių. Tačiau už karinių veiksmų vis dėlto slypi kiekvienos valstybės siekis priversti kitą sutikti su pirmajai valstybei tinkamomis sąlygomis. Vis dėlto šiuolaikiniame pasaulyje valstybės jau pasidarė pernelyg priklausomos viena nuo kitos, ir nauda, kurią galėtų teikti sėkmingas karas, atrodo vis menkesnė prieš žalą, kuri būtų padaryta karinio konflikto atveju. Patys dažniausi pasaulyje yra bendruomeniniai konfliktai. Bendruomeninės grupės yra labai įvairios, tad ir jų siekiai skirtingi. Tautos, gyvenančios apibrėžtoje teritorijoje, bet dėl tam tikrų priežasčių praradusios savo politinį savarankiškumą, tačiau išlaikiusios savo kalbinį ir kultūrinį identitetą, paprastai siekia separatizmo ir autonomijos. O mažumos, kurios dėl savo tautinės, imigrantinės kilmės, ekonominio vaidmens ar religijos turi apibrėžtą politinį arba socialinį – ekonominį statusą, siekia jį išsaugoti ar pagerinti, didesnių galimybių ir didesnės kontrolės tose šalyse, kur gyvena. Pagrindinė bendruomeninių konfliktų ypatybė yra ta, kad jie, nors ir vykdami vienoje valstybėje, dažnai provokuoja tarpvalstybinius konfliktus. Politikos mokslo problematiškumas pasireiškia ne vien tik bendruomeninių ir tarpvalstybinių konfliktų pagrindu. Įvairių problemų kyla ir pačiame politikos įgyvendinimo procese, pačioje valstybės santvarkoje. Tai pasireiškia įvairiais aspektais: valstybės kolonizavimu, politinių partijų pretenzijų būdu, „šešėlinių“ jėgų egzistavimu ir pan. Valstybės kolonizavimo terminu yra apibūdinamas politikos išorinių funkcijų – prievartos valdymo, gamybos valdymo ir vartojimo valdymo teisėtai įtvirtintas monopolizavimas ar net neteisėto tiesioginio tų funkcijų vykdymo siekiai. Tad valstybės kolonizavimo tematika neturi nieko bendro su tiesioginiu pasikėsinimu į valstybingumą ar jo praradimu. Čia kalbama apie vidinį valstybės kolonizavimą, kai pa…vienės visuomenės grupės naudojasi valstybės institutų galiomis savo naudai, savotiškai „privatizuoja“ valstybę – administraciją. Privatizavimo motyvas kolonizavimo procese ypatingai stiprus. Valstybės kolonizavimas reiškia politinių sprendimų, legalios prievartos naudojimą visų pirma prieš pavienius interesus. Tokiu atveju valstybės kolonizavimas reiškia socialinio teisingumo principų sklaidos suvaržymą. Valstybės kolonizavimas yra kardinaliai priešiškas demokratiškai politikos autonomijai. Politines partijas įprasta vadinti reikšmingomis valstybės ir visuomenės sąveikavimo tarpininkėmis. Bet ne mažiau aktualu analizuoti politines partijas, kaip jėgas, kurios siekia ir užima svarbiausias pozicijas valstybėje – administracijoje. Politinių partijų polinkis į valstybės kontrolę pastebimas tada, kai jos nustoja būti tarpininkėmis tarp valstybės – administracijos ir valstybės – gyventojų. Politinių partijų pretenzijas galima apibūdinti „partijų valstybės“ kūrimo siekiais. Tokioje valstybėje partijos jau nėra tarpininkės, o valstybei, visuomenei, tautai tapačios struktūros. Kai tokios partijos įsitvirtina valstybėje, kyla valstybės – administracijos naudojimo saviems tikslams pavojus. Tokios partijos siekia monopolizuoti partijų finansavimo šaltinius. Jos gali padaryti rinkėjus priklausomais nuo valstybės, o pačios tapti nepriklausomos nuo rinkėjų. Modernios valstybės valdymas neįmanomas be valdininkų arba biurokratijos. Biurokratas yra asmuo, visą darbo laiką skiriantis valdymui ir šioje srityje siekiantis karjeros. Biurokratijos profesionalizacija yra labai prieštaringas reiškinys. Ji riboja dalyvaujamosios demokratijos perspektyvas, tačiau „netrukdo“ veiklos sau apraiškoms. Biurokratijos pretenzijos į valstybę grindžiamos jos profesionalumu. Intensyvios politikų ir valdininkų pastangos integruotis į ekonomines struktūras gali reikšti „šešėlines“ jėgas. Jos remiasi kriminaline ekonomika. Ši gimdo organizuotus siekius kontroliuoti valstybę, kuri tampa priklausoma nuo organizuoto nusikalstamumo. Organizuotas nusikalstamumas profesionalizuojasi, o pagrindiniu jo bruožu tampa versliškumas, jis turi tvirtą ekonominį pagrindą ir skverbiasi į politiką. Korupcija tampa sisteminiu reiškiniu. Paprastai organizuoto nusikalstamumo erdvė apibrėžiama ekonomikos ir žmonių saugumo laukais. Jeigu organizuotas nusikalstamumas darys įtaką valstybiniams strateginiams objektams, jų privatizacijai ir veiks bei kontroliuos valstybinės valdžios sprendimus, kils grėsmė politinei nepriklausomybei. Politikos susvetimėjimas yra civilizacinė problema. Jis atsiranda iš prieštaravimo, pasireiškiančio žmogaus dualizmu: siekimu būti autonomiška asmenybe ir pastangomis dalyvauti viešojoje veikloje. Susvetimėjimas kyla iš nepasitikėjimo tiek žmonėmis, tiek valstybe. Dažniausiai politikos susvetimėjimo priežastis yra politikos vyksmo nesupratimas, lemiantis atsisakymą dalyvauti viešoje veikloje. Socialinis susvetimėjimas reiškiasi turtine diferenciacija, kultūrinis – kultūros neprieinamumu, politinis – nedalyvavimu priimant sprendimus. Demokratija galima tik esant konstituciniam sutarimui dėl politinio proceso principų. Tokio sutarimo nebuvimas yra politinio nestabilumo šaltinis. Konstitucija yra visuomenės politinės egzistencijos formą reglamentuojantis įstatymas. Ji negali būti tik valdančiosios daugumos produktas, negali būti siejama su konkrečiais interesais. Konstitucijos didžiausia vertybė – jos stabilumas. Konstitucionalizmas sukuria ir palaiko prognozuojamos politikos sąlygas, apibrėžia politikos dalyvių kompetenciją. Jis apskritai yra demokratiškos politikos atributas. Taigi politikos mokslo problematiškumas yra labai aktualus reiškinys. Politikoje nuolat kyla įvairiausi konfliktai, keblumai ir kiekvienas atvejis yra vis kitoks, vis išskirtinis, nes didelę įtaką šiems reiškiniams turi aplinkos, praeities bei kiti aspektai….IŠVADOSTaigi politikos mokslas yra socialinis mokslas, kai kurių net vadinamas menu. Šis mokslas nuėjo ilgą raidos etapą, kol tapo savarankiška disciplina. Politikos mokslas nuo socialinių mokslų galėjo atsiskirti tik tada, kai visuomenės gyvenime pakankamai aiškiai išsikristalizavo politika kaip savarankiškas ir vertas ypatingo dėmesio socialinio gyvenimo reiškinys. Tačiau ši politikos mokslo svarba ir įtaka turi ir neigiamą atspalvį. Politinėje veikloje tenka priimti sprendimus, derinti įvairių žmonių grupių interesus, tenkinti jų poreikius ir siekti visuotinės gerovės. Tad šis mokslas yra labai problematiškas. Todėl pasitaiko įvairių konfliktų, nesutarimų ar net politinės santvarkos išsigimimo atvejų. Galima drąsiai teigti, jog politikos įtakoje yra absoliučiai visi žmonės, nepriklausomai nuo jų socialinės ar turtinės padėties, užimamų pareigų ir kitų skirtumų. Politikos vaidmuo kiekvieno žmogaus gyvenime yra neginčytinas. Nė vienas žmogus negali nesidomėti politika, joje nedalyvauti, kadangi būtent politika apsprendžia daugybę jo gyvenimo aspektų ir daro įtaką beveik visoms asmens gyvenimo sritims. Priešingai – visiems žmonėms derėtų bent minimaliai domėtis politika, atlikti savo pilietines pareigas, siekiant išvengti įvairių valstybės krizių ir nukrypimų. LITERATŪROS SĄRAŠASNovagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius, 2001Laurėnas V. Normalios politikos genezės atvejis. Klaipėda, 2001Žigaras F. Politologija. Vilnius, 2001Sabine G. H. ir Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius, 1995Valstybės pagrindai. II dalis. Kaunas, 1996Internetinės svetainės