TURINYS
ĮVADAS 12POLITIKOS MOKSLAS – SOCIALINIS MOKSLAS 12Politikos mokslo kilmė ir raida 12Politikos mokslas Lietuvoje 12Politikos mokslo problematika 12Išvados 12Literatūros sąrašas 12ĮvadasPolitikos mokslas nuo kitų socialinių mokslų skiriasi tuo, kad vis dar bandoma atsakyti į tokius klausimus kaip: „Kokia yra politinių mokslų, kaip atskiros disciplinos, apimtis ir kokie šios disciplinos moksliniai tikslai?“. Ir kas keisčiausia: „Ar politiniai mokslai iš viso yra mokslai, jei taip, tai kuria prasmė?“. Kol politologai vis dar diskutuoja, ar pati politika yra mūsų gyvenimo kasdienybė, politika įtraukia į save vis daugiau žmonių, nes ši sąvoka nuolat girdima per masinės informacijos priemones, rinkimų ir politinių agitacijų metu. Jei tu nesidomi politika, tai ji domisi tavimi. Todėl turbūt niekas nepaneigs to, kad politikos ir politikos mokslų tema yra be galo aktuali ir įdomi.Savo darbe pabandysiu apibūdinti politikos, kaip socialinio mokslo, sąvoką, bei glaustai, bet iš esmės, apžvelgti politikos mokslo kilmę ir raidą ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje, o taip pat atsakyti į klausimą, kodėl politikos mokslas yra toks problematiškas.Politikos mokslas – socialinis mokslasDar prieš tris dešimtmečius buvo tvirtinama, kad politikos mokslas yra amorfiška, sunkiai apibrėžiama ir nevienalytė disciplina, jog tai nėra mokslas, arba, kad tai yra parazituojantis mokslas, iš kitų socialinių mokslų pasiglemžęs kategorijas, tyrimo metodus ir net temas. Tačiau vis dėlto, jei sutiksime su teiginiu, kad politika yra mokslinė disciplina, turėsime sutikti ir su tuo, kad politika yra socialinis mokslas. Tai kokia gi yra politikos mokslo kaip socialinio mokslo specifika ir kas ją nulemia? Visų pirma, patys politiniai reiškiniai ir faktai yra socialiniai savo prigimtimi, nes atsiranda ir reiškiasi tik visuomenėje. Taigi politikos mokslas yra vienas iš socialinių mokslų (skirtingai nuo gamtos ar tiksliųjų mokslų), kuris nagrinėja visuomenės politinius santykius ir siekia pateikti mokslinį jų aiškinimą. Deja, palyginti su tiksliaisiais mokslais, politikos mokslas, kaip ir kiti socialiniai mokslai, vertinamas skeptiškai, nes nevisiškai atitinka „moksliškumo“ kriterijus. Tačiau, nors politikos mokslas ir neatitinka griežto mokslo principų, jis taiko mokslinius politinių reiškinių tyrimo ir analizės metodus, tobulina sąvokas ir konstruoja teorinius modelius. Pasak lietuvių sociologo Vytauto Kavolio, socialiniai mokslai gimsta dėl būtinybės spręsti besiformuojančios tikrovės problemas. Politikos mokslas išaugo į socialinius mokslus kaip galvojimo būdas, apibrėžiantis empirinių aplinkybių ir subjektyvių reiškinių, „gyvenimo būdo“ ir „sąmoningumo“ santykį. Jis išlieka mokslu tol, kol aprašo egzistuojančias žmogiškosios patirties tendencijas ir alternatyvas, bet nenustato privalomybės, nes tai – ne normatyvinė disciplina. Tai analitinių mokslų šeimos kryptis, kuriai būdingas nenutrūkstamas bandymas išsiaiškinti, kokios socialinių ryšių grandys ir kokių kultūrų logika projektuoja ir įprasmina skirtingų žmonių skirtingus santykius ir kokiais būdais jie kinta istorijos raidoje.
Dėl politikos reiškinių sudėtingumo ją reikia aiškinti pasitelkus tokius terminus kaip valstybė, vyriausybė, valdžia, įtaka ir pan. Šios kategorijos taip pat įvairiai apibrėžiamos ir tiriamos kitų socialinių mokslų. Politiką tyrinėjantys mokslininkai stokoja universalių matavimo standartų, todėl politikos mokslas remiasi kitų socialinių mokslų teorijomis ir metodais, siekdamas atskleisti, kaip formuojasi ir reiškiasi valdžios santykiai. Jis naudoja ekonomikos, sociologijos teorijas, remiasi istorija arba kreipiasi į psichologiją, siekdamas paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi ar veikia vienokiu ar kitokiu būdu. Būtent šis teiginys taip pat ir priskiria politikos mokslą prie socialinių mokslų srities.Jeigu prisiminti istoriją, tai kaip jau minėjau – buvo įsitvirtinusi tradicija nelaikyti politikos atskira disciplina, o vartoti bendrą politinių mokslų kategoriją, į kurią įeina ir kitos socialinių mokslų disciplinos. Šiandien vis dar diskutuojama, ar politiniai mokslai iš viso mokslai ir, jei taip, tai kuria prasme. Nėra visiškai susitarta ir dėl politikos mokslo struktūros. Pavyzdžiui, J.N.Danzigeris skiria keturias sritis: lyginamąją politiką, tarptautinius santykius, politikos teoriją ir ribines politikos mokslo disciplinas: politinė antropologija, politikos sociologija, politinė ekonomija, politinė psichologija ir biopolitika. Visos šios disciplinos nagrinėja ne ką kitą, o socialinius, ekonominius žmonių santykius, tų santykių priežastis ir pasekmes, visuomenės veiklą ir pan. Net ir pati politika pasireiškia visuomenės bendradarbiavime, derybose ir kovoje.Galiausiai, prisiminkime, kad politika atsiranda tada, kai žmonės gyvena ir kažką veikia kartu. O normalus žmogiškas gyvenimas įmanomas tik visuomenėje, tik nuolat bendradarbiaujant su kitais visuomenės nariais. Žmonės vienijasi ir jungiasi į grupes ar organizacijas tam, kad galėtų pasiekti tam tikrų tikslų, todėl jiems reikia bendrų sprendimų. Būtent ši veiklos rūšis ir yra vadinama politika, o politikos mokslas analizuoja ir tiria tuos sprendimus, jų priežastis ir pasekmes, bei panašius sociali…nius reiškinius.Politikos mokslo kilmė ir raidaŽodis „politika“ siejasi su valstybės gyvenimu. Senovės Graikijoje polis reiškė miestą-valstybę, o iš jo sudarytas būdvardis politicos – visa tai, kas susiję su valstybe, su valstybės gyvenimu.Politikos tyrimų pradžia siejama su Platono veikalu „Valstybė“ ir Aristotelio „Politika“. Politikos, kaip veiklos rūšies, išsiskyrimas iš kitų socialinių procesų tiesiogiai susijęs su etnine, kultūrine, luomine, idėjine diferenciacija ir valstybės atsiradimu. Dar Antikos laikais visuomeninės minties raidoje politika su filosofija buvo svarbiausiomis mokslo šakomis. Ypač Aristotelis politikai teikė ypatingą svarbą. Jam politika buvo svarbiausias praktinis mokslas tiek, kiek jis padeda spręsti pagrindinį visuomenės uždavinį: suderinti visuomeninį gėrį su atskirų žmonių gėriu. Kiti mokslai, anot jo, susiję tik su priemonėmis šiam tikslui pasiekti. Jo manymu, politika yra valstybės valdymo menas. Aristotelis ją laikė kilnia šviečiamąja veikla dėl jos visuomeninio, viešojo pobūdžio. Todėl politika yra visų mokslų mokslas, o kiti mokslai turi jai tarnauti. Tuo tarpu Platonas politiką siejo su idealios valstybės kūrimu, kuris savaime suteikia prasmę netobulam pasauliui. Jo manymu, politika – pats aukščiausias karališkasis menas.Politikos mokslas nuėjo ilgą kelią, kol įgijo visuotinį pripažinimą. Kai kurie mokslininkai dar iki šiol ginčijasi dėl šio mokslo istorinės raidos. Vieni iš jų tvirtina, kad politikos mokslas yra vienas seniausių socialinių mokslų, pradėjęs formuotis Graikijoje, kiti sako, kad jo pradininkas yra N. Makiavelis. Kartais politikos mokslo pradžia skaičiuojama tik nuo 1948 m. Paryžiuje UNESCO iniciatyva įvykusio suvažiavimo, kuriame buvo susisteminta politikos mokslo vidinė struktūra ir nustatytas objekto tarptautinis standartas. Visgi kaip savarankiška moderni disciplina politikos mokslas savo specifinius bruožus įgijo XΙΧ a. pabaigoje – ΧΧ a. Septintajame ΧΙΧ a. dešimtmetyje pradėjo formuotis aiškiai apibrėžtas savarankiškų politikos mokslo studijų laukas – valstybės, suprantamos kaip institucijų visumos ir turinčios juridinės bei politinės galios viršenybę, sisteminės studijos. Politika buvo siejama su „vyriausybės valdymo mašina“ – įstatymų leidybos aparatu ir procesu, administravimu ir teisiniu reguliavimu. Politologija kaip mokslas tarptautinį pripažinimą įgijo tik ΧΧ a. viduryje. 1948 m. Paryžiuje įvyko pasaulio politologų kongresas, kuris įteisino politologijos kaip savarankiško mokslo idėją ir pripažino ją svarbia sudedamąja socialinių mokslų sistemos dalimi. Iki tol politologija nebuvo savarankiškas mokslas, o įėjo į kitų mokslų sudėtį: filosofiją, sociologiją, teisę ir istoriją. Taigi šiuolaikinis politikos mokslas turi savitą istoriją ir tradicijas ir jau daugelyje pasaulio universitetų dėstomas kaip atskira disciplina.Sąlygiškai galima skirti du politikos mokslo formavimosi etapus:1) politikos mokslo priešistorę2) politikos mokslo, jau kaip atskiros socialinių mokslų srities, raidą.Politikos mokslo priešistorė – tai daugelio įvairių epochų mąstytojų teiginiai ir apmąstymai, kurie formavo socialinių reiškinių supratimo prielaidas. Tačiau politikos mokslo pradžia moderniąja prasme yra jau autonomiškos ir nepriklausomos mokslo srities pradžia.Taigi žiūrint iš istorinės perspektyvos, politikos mokslų teorinė raida perėjo keturis etapus, kuriuos galima suskirstyti į dvi plačias sroves. Pirmoji srovė – tradicinė, o antroji – realistinė.Pirmosios arba tradicinės srovės atstovai į politiką žvelgia per institucinę prizmę. Dėl to jų moksliniai darbai koncentruojasi politinių institucijų, konstitucijos, valdžios, biurokratijos, įstatymų bei politinių partijų studijavime. Vokietijoje šią idėją plačiai išpopuliarino Hegelis, Von Treitschkė ir kiti mokslininkai, o Amerikoje ši teorinė kryptis paplito ΧΙΧ a. antroje pusėje Vokietijos universitetus lankiusių amerikiečių studentų dėka. Šie studentai suvaidino svarbią rolę ir politinių mokslų kaip atskiros disciplinos formavime.Tradicinės srovės atstovai gali b…ūti skirstomi į kelias grupes. Vieni iš jų dažnai vadinami universalistais arba filosofais. Jie į politiką žiūri ne kaip į atskirą objektą, bet kaip į vieną bendrųjų etinių problemų poreiškį. Į universalistų gretas galima įrašyti visus filosofus pradedant nuo Platono, kurie domėjosi politiniais klausimais. Dauguma universalistų nebuvo tikri mokslininkai, bet jų indėlis į politinių institucijų supratimą labai svarbus.Kita tradicinės srovės grupė – legalistai, kurie vieni iš pirmųjų Amerikoje pradėjo politinius mokslus traktuoti kaip atskirą discipliną. Pastarieji įvairiose teisinėse normose ir jų praktiškame pritaikyme matė politikos esmę. Jų manymu, politikos progresas galimas tik naujų ir tobulesnių teisinių normų suradime ir praktiškame pritaikyme. Šis požiūris yra tipiškas amerikietiškas, nes jame atsispindi jų tikėjimas visapusiška teisės galia. Legalistų įtaka kulminacinį tašką pasiekė tuoj po Pirmojo pasaulinio karo.Šio šimtmečio eigoje palaipsniui atsirado ir kitos teorinės srovės, kurių pasekėjai politinės esmės ėmė ieškoti ne institucinėse struktūrose, o žmonėse ir jų santykiuose. Taigi pradėjo reikštis legalizmo kritika. Vienas iš pirmųjų tradicinės srovės kritikų buvo A.Bentley, savo darbe „Valstybės procesas“ ėmęs aiškinti, kad politologai savo studijų objektu turėtų laikyti ne institucijas, o politinius žmonių veiksmus. Institucijos, anot jo, yra politinio proceso pasekmė, o ne priežastis. Jo teorinės pažiūros iš pradžių buvo nepopuliarios, nes tuo metu vyravo tradicinės srovės atstovai. Tačiau palaipsniui šios naujosios idėjos ėmė plisti, o viršūnę pasiekė po Antrojo pasaulinio karo.G.Catlin buvo kitas svarbus tradicinės srovės kritikas. Jis ne tik kritikavo, bet ir sukūrė savo teoriją. Savo garsiajame veikale „Mokslas ir politikos metodologija“ jis suformulavo politinio žmogaus koncepciją. Jei ekonominis žmogus yra iš dalies vartotojas, tai politinis žmogus gali būti apibūdinamas kaip politinės jėgos siekėjas. Ekonomistų tyrinėjimų objektas, anot G.Catlin, yra prekių gamyba ir jų paskirstymas, o politologų – jėgos pasireiškimas žmonių santykiuose. Jis savo kolegas kvietė užmiršti institucines ir teisines struktūras ir nagrinėti įtakos siekimo motyvacijas, formas bei tikslus. Šių dviejų tradicinės srovės kritikų mintys vadinamos antitradicine arba realistine srove. Ši srovė akcentuoja faktų svarbą politinėse studijose. Jei ir toliau kalbėti apie skirtumus tarp tradicinės ir realistinės srovės, būtina paminėti skirtingus metodologijos būdus, kuriais naudojosi šios srovės. Dauguma tradicinės srovės atstovų vartojo tradicinius mokslinius tyrinėjimų metodus: istorinių dokumentų nagrinėjimą, institucijų ir teisinių normų aprašymą bei palyginimą ir dedukcinės logikos pritaikymą. Tuo tarpu realistai vartojo empirinę metodologiją.Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Amerikos politiniai mokslai buvo atsidūrę kryžkelėje tarp tradicinių ir naujųjų teorinių krypčių. Keitimosi procesas buvo labai lėtas ir mažai pastebimas, bet jau antrajame dešimtmetyje po karo ėmė dominuoti empirikai arba vadinamieji behavioristai. Vienas iš svarbiausių behaviorizmo tikslų yra politiniuose moksluose išugdyti griežtųjų mokslų savybes taip pat politinį procesą pritaikyti laboratoriniams eksperimentams. Ar šis tikslas kada nors gali būti pasiektas, abejoja net ir patys šios srovės atstovai. Griežtųjų mokslų paveikti behavioristai labiausiai domisi tuo, kas politiniame gyvenime gali būti pastebima: tai yra, kas daroma ir kas sakoma. Žmonės, jų veiksmai, santykiai, o ne institucijos ar etinės normos yra svarbiausi tyrinėjimų objektai. Pats behaviorizmo terminas behavior ir reiškia žmonių elgesio bei veiksmo stebėjimo, analizės mokslą. Behavioristai siekia surasti ir išskirti tai, kas politikoje pastovu ir kas kinta, ir nustatyti ryšius tarp pastovių ir kintamų elementų. Pavyzdžiui, žmogaus noras dominuoti gali būti laikomas pastoviu elementu, o kaip jis tai bando padaryti – kintamuoju elementu. Jų manymu, būtent politikos vei…kėjų elgesys padeda nustatyti politinių reiškinių ar įvykių priežastis.Taigi behavioristai yra užsibrėžę sau tikslą gilinti ir plėsti politinių mokslų teorinius pagrindus, kad sukurtų visiškai integruotą ir visai disciplinai bendrą teoriją ir teorinę sistemą. Faktų rinkime ir analizėje jie plačiai naudoja elektroninio skaičiavimo mašinas bei matematinių ir statistinių mokslų metodus. Behaviorizmui paplitus į madą atėjo vadinamosios tarpdisciplininės programos kaip politinė sociologija, psichologinė politika ir panašiai. Tai atsitiko todėl, kad behavioristai stengėsi savo tyrinėjimus daryti bendrame socialinių mokslų teorijų ir žinių kontekste. Jie į socialinius mokslus žiūri ne į kaip atskiras, bet kaip į artimai susijusias ir viena kitą papildančias disciplinas. Savo kulminacinį tašką behavioristai pasiekė maždaug 1970 metais Amerikoje. Jie dominavo žymiausiuose žurnaluose ir net daktarato programose geriausiuose universitetuose.Kaip ir kitos teorijos behaviorizmas ilgainiui iššaukė negatyvią reakciją ir kritiką. Šios srovės kritikai manė, kad kai kurie šios srovės bendraminčiai nuėjo į per didelius kraštutinumus.Pirmieji kritikai buvo kairieji radikalai, daugiausia nepriklausomi marksistai. Jie behaviorizmą atakavo kaip valdančiojo elito įrankį. Jie reikalavo, kad profesija atmestų behavioristų apgaulingą ir praktikoje neįgyvendinamą etinį ir ideologinį neutralumą.b Politiniai mokslai, anot jų, turi tarnauti ne valdančiajai mažumai, bet visai žmonijai. Jų kritika buvo grynai ideologinė. Jie politinius mokslus norėjo paverti savo programos įgyvendinimo instrumentu. Jų tikslas – supolitinti discipliną.Radikalams pradėjus pulti valdančiuosius profesijos sluoksnius ir kitiems atsirado drąsos išreikšti nepasitenkinimą behaviorizmo srove. Tradicionalistai ėmė kritikuoti tai, kad savo dėmesį behavioristai pernelyg sutelkė metodologiniams klausimas, kurie mažai ką bendro turėjo su politine realybe. Dar kiti kritikavo behavioristų nesugebėjimą sukurti bendros teorijos, kuri nustatytų pagrindinius disciplinos tikslus.Behavioristai, be abejo, padarė ir pozityvų įnašą. Sistemiškas faktų rinkimas, klasifikacija ir analizė, vartojant naujausias technologijos priemones ir iš matematikos, statistikos ir kitų disciplinų pasiskolintus modelius, mokslinių studijų srityje pasidarė kasdienis reiškinys. Jų naujosios metodologijos dėka disciplina įgavo anksčiau neturėtą konceptų preciziškumą, sistemiškumą, vienu žodžiu, moksliškumą. Faktais neišbandyti teoriniai dėsniai ir prielaidos, įskaitant ir vadinamąsias „amžinąsias tiesas“, daugiau nebuvo priimami vien dėl to, kad koks nors didis autoritetas buvo jas paskleidęs.Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad tradicinių teorinių krypčių atstovai susilaukdavo priekaištų, kad per siaurai žvelgia į politiką, tuo tarpu behavioristai – per daug išplėtė savo požiūrį ir neįmanoma nustatyti, kur politiniai mokslai pasibaigia ir prasideda sociologija, psichologija ar ekonomika. Pastarieji ėmė nagrinėti net tai, kas su politiniais mokslais neturi nieko bendro, pavyzdžiui: religines dogmas arba psichiatrinę terapiją. Taigi jei prieš behaviorizmo revoliuciją buvo nelengva nustatyti žmogaus veiksmų politinius aspektus, tai po revoliucijos šie klausimai tapo dar problematiškesni. Galiausiai nors ir buvo be galo daug kalbama apie bendros teorijos reikalingumą, konkrečiai šioje srityje mažai kas atlikta. Dar ir šiandien nesutariama , kas yra politika, politinis veiksmas ar politinė institucija….Politikos mokslas LietuvojePolitikos mokslo raida Lietuvoje nebuvo lengva. Iki 1940 m. Lietuvoje politikos mokslas ir studijos į atskirą savarankišką akademinę discipliną išsiskirti nespėjo, o sovietinėje sistemoje politikos mokslo kaip atskiros savarankiškos disciplinos nebuvo ir negalėjo būti.Tad, kai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. iškilo reikalas pradėti rengti profesionalius politikos proceso žinovus ir imtis nepriklausomų tyrinėjimų, aktualiausia problema tapo kadrai – profesionalių politologų Lietuvoje nebuvo. Orientuotis į politologų rengimą užsienyje – perdėm ilgas ir lėtas kelias. Tad natūrali išeitis – į politikos mokslų sferą pasuka kitų, artimų jai sričių profesionalai: teisininkai, sociologai, filosofai, istorikai, ekonomistai.Pirmasis diskusiją dėl politikos mokslo Lietuvoje svarbos pradėjo prof. Rolandas Pavilionis, kuris buvo Filosofijos katedros vedėjas. Diskusija ėmė plisti po visą Vilniaus universitetą, į ją įsitraukė ir studentai.Negana to ji išplito po visas šalies aukštojo mokslo institucijas. Bet didžiausią rezonansą diskusija įgijo po to kai „Komjaunimo tiesoje“ 1988 m. spalio 14 d. buvo išspausdintas prof. Rolando Pavilionio straipsnis „Socialiniai mokslai ir filosofija. Kaip mes bundame iš letargo?“. R.Pavilionis tvirtino, kad abi ideologinės disciplinos – mokslinis komunizmas ir SSRS istorija – privalo būti pakeistos politiniais mokslais. Tai turėtų būti teisės ir Lietuvos politinės istorijos bei paprastos istorijos mišinys. R.Pavilionis reikalavo tuoj pat pradėti socialinių mokslų reformą.Reformos iniciatoriai buvo vidutinio amžiaus filosofijos profesoriai R.Pavilionis, E.Nekrasas (iš Vilniaus universiteto), taip pat jau baigę studentai tyrinėtojai : L.Bielinis, G.Vitkus, A.Krupavičius. Kita iniciatorių grupė buvo Teisės fakulteto dėstytojai. Ši diskusija apėmė tris svarbiausias socialinių mokslų reformos perspektyvas:1) Vystyti naujus politikos filosofijos, teisės ir Lietuvos politinės istorijos kursus (R.Pavilionis).2) Vystyti politikos mokslą kaip sudėtinę discipliną, į kurią įeina politinė istorija, valdžios įvadas, politinės minties istorija bei tarptautiniai santykiai (G.Vitkus, A.Krupavičius).3) Vietoj ideologinių disciplinų studentus mokyti socialinės teorijos, sociologijos ir politikos mokslo pagrindų (L.Bielinis).Nei viena iš šių idėjų nebuvo galutinai realizuota. Bet užtat 1989 m. buvo sujungti SSRS istorijos ir Mokslinio komunizmo fakultetai ir pervadinti Socialinių mokslų fakultetu. Išimtis buvo tik Vilniaus universitetas, kuriame buvo įkurti du nauji – Politikos mokslų ir Politinės istorijos fakultetai, kurie vėliau buvo sujungti į vieną. Buvo panaikintas ir reikalavimas išlaikyti SSRS istorijos ir mokslinio komunizmo egzaminą baigiant universitetą. Politikos mokslo kursai rėmėsi Vakariniais šio mokslo standartais. Tarp pasirenkamųjų studijų buvo tarptautiniai santykiai, Lietuvos valdžia, politika, demokratijos teorijos ir kt.Toks greitas politikos mokslo brendimas rėmėsi keliais faktoriais:1) Idėjų kaita seminarų metu tarp Lietuvos ir Vakarų dėstytojų.2) Tarptautinių organizacijų ir programų parama, bei kai kurių užsienio universitetų parama (Danijos, Švedijos, Norvegijos).3) Lietuvos tyrinėtojų atvirumas naujoms idėjoms bei mokymo metodams.1991 m. birželio mėnesį buvo įkurta Lietuvos Politikos Mokslų Asociacija tam, kad naujos idėjos sklistų plačiai, o ne apsiribotų fakultetais. A.Krupavičius (Kauno Technologijos universitetas) buvo išrinktas šios asociacijos prezidentu. Tai pirmoji politikos mokslų asociacija posovietinėje erdvėje. Pagrindinis jos tikslas buvo sustiprinti politikos mokslo tyrinėjimų vystimąsi bei skatinti dialogą tarp Lietuvos ir užsienio tyrinėtojų organizacijų.1991 m. Švietimo ministerija priėmė sprendimą dėl politikos mokslo mokymo aukštosiose mokyklose. Buvo pradėti leisti politikos mokslo vadovėliai.Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad nepaisant kai kurių sunkumų, politikos mokslai ir jų tyrimai šiandien yra daug labiau išvystyti ir specializ…uoti. Pagrindiniai tyrimų prioritetai yra šie:• Demokratizacijos studijos• Rinkimų procesas Lietuvoje• Demokratinės politikos kultūros vystymas• Politinė teorija• Užsienio politika.• Lietuvos politikos istorija.Politikos studijų prestižas gerokai išaugo. Politikos tyrimai, ypač pastaruosius 3 – 4 metus tapo labiau finansuojami. Bet svarbiausias dalykas turbūt yra tas, kad politikos mokslų dėka mes perėmėm metodus bei tyrimų modelius iš Vakarų per gana trumpą laiką, todėl dabar galime konkuruoti net su Rytų ir Centrine Europa.Politikos mokslo problematikaPolitikos mokslas – tai mokslas tiriantis valdančiųjų ir valdomųjų santykius, jų naudojamas priemones bei tikslus tiems santykiams įvertinti. Bendriausiu aspektu politikos mokslas tyrinėja politikos esmę: visuomenės politinę sistemą, valstybės politikos rengimą, įgyvendinimą ir padarinius, politinio gyvenimo demokratinius procesus, vidaus ir užsienio politiką, tarptautines politines jėgas, jų doktrinas ir santykius. Kadangi politikos mokslas yra labai platus ir apimantis daugelį kitų socialinių mokslų, tokių kaip sociologija, ekonomika, psichologija, istorija, tai be abejonės yra ir problematiškas.Visų pirma, kadangi politika yra daugelio žmonių, jų grupių ar valstybių sąveikos procesas, todėl neįmanoma nustatyti universalių politikos dėsnių. Beveik kiekvienas politinis įvykis yra unikalus, nes reiškiasi įvairiu istoriniu laiku ir skirtingomis sąlygomis.Visų antra, šiam mokslui reikia nuolat spręsti objektyvumo ir neutralumo klausimo problemą. Jei objektyvumą užtikrina nenuginčijami empiriniai įrodymai, tai subjektyvumą – tiktai asmeniniai tyrinėtojo vertinimai, atitinkamos nuostatos, simpatijos ar antipatijos. Politikos moksle sunku išvengti subjektyvumo, nes dauguma šio mokslo kategorijų konstruojamos, remiantis atitinkamomis prielaidomis apie žmogaus prigimtį, žmonių santykius.Problematiška ir tai, kad politikos mokslas būdamas vienas iš socialinių mokslų, analizuojančių ir aiškinančių visuomenės politinę raidą, privalo aprėpti įvairių socialinio gyvenimo aspektų sąveikas, ryšius ir jų priežastis, nes politika, analizuojant ją vien politinių veiksnių priemonėmis, nebus suprasta. Ji pasireiškia visose žmonių gyvenimo srityse, yra veikiama istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų ir kultūrinio konteksto.Kalbant apie politikos mokslo problematiškumą, būtina prisiminti, kad politiniai tyrinėjimų objektai mokslininkams kur kas sunkiau prieinami negu sociologiniai ar psichologiniai. Egzekutyvai, parlamentai, biurokratija arba teismai sunkiai prieinami pilnos ir objektyvios informacijos rinkimui. Psichologai ar sociologai retai susiduria su didesniais sunkumais apklausinėdami privačius individus.Tuo tarpu politiniai mokslininkai neretai turi gyventi iš įvairiausio plauko valdininkų ir politikų malonės. Ta malonė dažniausiai labai ribota arba ji daug kainuoja. Dažniausiai kai kurių politinių institucijų nenoras išduoti informacijos pateisinamas valstybės saugumo interesų prasme. Čia ir glūdi viena iš pagrindinių politinių mokslininkų problemų. Ji, be abejo, reikšminga tiems disciplinos nariams, kurie bando imituoti griežtųjų mokslų metodologiją.Kaip ką tik minėjau, politikos mokslas neatitinka griežto mokslo principų, jis taiko mokslinius politinių reiškinių tyrimo ir analizės metodus, tobulina sąvokas ir konstruoja teorinius modelius. Nors politikos mokslai, tiriant politinius santykius, negali taikyti gamtos mokslo metodų (pvz., eksperimento), bet jiem reikia teorijos loginio vientisumo, tikslių ir aiškiai apibrėžtų pagrindinių sąvokų. Taigi politikos mokslui trūksta bendros teorijos, kuri nustatytų pagrindinius šios disciplinos tikslus.Apibendrinant galima pasakyti, kad politikos mokslas, kitaip nei ekonomika, sociologija, istorija ar teisė nagrinėja politikos pasaulį. Pastarieji mokslai yra kur kas siauresnės pažinimo sritys nei politikos mokslas. Jis remiasi kitų mokslų teorijomis ir metodais, turėdamas tikslą atskleisti, kaip formuojasi ir reiškiasi valdžios santykiai. Politologija kardinaliai skiriasi nuo kitų mokslų, kadangi ji vienintelė nagrinėja politinius santykius, pateikdama jų raiškos ir vystymosi mokslinį aiškinimą, dėl to neišvengiamai susiduria su problemomis.IšvadosIšgirdę žodį politika dauguma žmonių ją suvokia kurkas siauresne prasme nei ji yra iš tikrųjų. Tai, kad politikos, kaip ir pačio jos mokslo, tema visada buvo labai aktuali galima įsitikinti vien peržvelgus, kiek įvairių krypčių mokslininkų (behavioristai, legalistai, universalistai, realistai) jį tyrinėjo ir bandė traktuoti savaip. Bet juk įvairios interpretacijos netyla dar ir šiandien. Nepaisant to, kad politikos mokslo priešistorė prasidėjo jau labai senai ( V a.pr.Kr. ), jis vis dar nėra galutinai susiformavęs. Taigi galima teigti, kad tai labai sudėtingas bei dinamiškas mokslas, ištisas mokslas – procesas, turintis prisitaikyti prie vis naujų sąlygų, ir kaskart unikalus, nes kiekvienas politinis įvykis yra būtent toks.Literatūros sąrašas1. R.Rakucevičius. Politologija.V., 2003.2. J.Novagrockienė. Politikos mokslo pagrindai.V., 2003.3. Politikos almanachas. 1989 m., Nr..4. D.Miller. The Blackwell Encyclopaedia of Political Thought. UK, 1998.5. Politikos mokslų metmenys.VU, 1994.6. E.Kūrys, R.Lopata. Politikos mokslai: naujos disciplinos formavimasis Lietuvoje. Mokslas ir gyvenimas. 1999, Nr. 9.