ĮVADAS
Šikšnosparniai – vieninteliai žinduoliai, kurie gali skraidyti. Jie nesugeba vaikščioti ar stovėti. Jų kojos ir pėdos nėra tokios stiprios, kad sugebėtų atlikti šias funkcijas. Dėl šių priežasčių, kad neapkrautų galūnių savo svoriu, šikšnosparniai kabo žemyn galva.Jų kojų pirštai turi ilgus, aštrius nagus kaip žnyples, o sausgyslės taip pat labai stiprios. Dėl to, pirštai labai stipriai susigniaužia ir nagai įsikabina į lubas. Kartais kai miega, šikšnosparniai kabo tik ant vienos kojos. Pasitaiko atvejų, kad randami bekabantys jau negyvi šikšnosparniai.Šikšnosparniai taip pat turi ir kitų sugebėjimų. Jie gali surasti skrendančius vabzdžius tamsoje pagal ultragarsines bangas. Taip pat jie gali pasukti galvą 180o kampu, todėl jie kabėdami viską mato aplinkui. Taip pat jų kūnas prisitaikęs tilpti siauruose plyšiuose ir nišose.Gana paslaptinga, be galo įdomi, sunkiai tiriama bei labai reikšminga gamtai ir mokslui yra skraidančių žinduolių grupė – šikšnosparniai. Pasaulyje yra apie 1105 rūšių šikšnosparnių. Europoje saugomos visos jų rūšys, o Lietuvoje – net 9 iš 14 gyvenančių. Rajone aptikta 13 šikšnosparnių rūšių, iš kurių 8 įrašytos į Raudonąją knygą. Tinkamiausios šių gyvūnų buveinės yra seni parkai, apleisti trobesiai bei ūkiniai pastatai, brandūs medynai, esantys arčiau vandens. Tokiuose biotopuose žvėreliai susiranda saugių ir tinkamų uoksų, urvelių, kur gali gyventi, randa pakankamai maisto. Taigi visoje rajono teritorijoje iš ausylių genties gyvena rudasis ausylis, iš nakvišų – mažasis ir rudasis nakvišos, iš pelėausių, kurių rūšių yra daugiausiai, – Branto, kūdrinis, Natererio, vandeninis, vėlyvasis, iš plikšnių – tiktai viena, dvispalvis plikšnys, kuris yra be galo retas, iš šikšniukų genties – šiaurinis, vėlyvasis, Natuzijaus ir nykšukas.
VIENINTELIAI SKRAIDANTYS ŽINDUOLIAI –ŠIKŠNOSPARNIAI
Šikšnosparniai yra vieninteliai skraidantys žinduoliai. Tai dideli ar vidutinio dydžio gyvunėliai, prisitaikę ilgai skraidyti. Priekinės galūnės pakeistos sparnais: tarpupietis ir plaštakos kaulai, bei pirštų falangai, išskyrus pirmąjį, labai pailginti, tarp piečių, menčių, pirštų, kūno šonų ir užpakalinėmis galūnėmis yra plona, elastinga, skraidimo plėvelė, turi trumpą uodegą arba ji yra redukuota. Užpakalinės galūnės išverstos taip, kad keliai apversti dorzaliai. Ausys dažniausiai ilgi, kartais palyginant su kūno tiesiog didžiulės, karstais kai kurių su odišku išsikišimu. Tarpžandikauliniai kaukolės kaulai visada labai silpnai išsivystę arba išviso redukuoti. Turi visas dantų rūšis. Vidury esantis kandžiai visada redukuoti, o apatinio žandikaulio kandžiai labai maži. Iltys labai dideli. Krūminiai dantys skiriami į: mažus prieškrūminius, didelius prieškrūminius ir krūminius. Pieniniai dantys labai skiriasi nuo normalių. Kaplių ir mažų prieškrūminių dantų skaičius turi didelę reikšmę šikšnosparnių taksonomijoje. Šikšnosparnių galvos smegenys, palyginus, yra gan dideli. Didžiuosiuose pusrutuliuose yra vagos. Ypač gerai yra išsivystę didžiųjų pusrutulių požieviniai centrai, todėl šikšnosparniai pasižymi gera klausa. Regos sistema pakanakamai išsivusčiusi, tačiau dauguma šikšnosparnių rūšių turi mažas akis, todėl tikriausiai jie mato blogai ir dienos metu, ir naktį. Šikšnosparniai paplitę visame pasaulyje iki pusiaujo ribų. Jų nėra Arktikoje ir Antarktidoje ir kai kuriose okeano salose. Labiausiai paplitę tropinėse ir subtropinėse regionuose. Šikšnosparnių tėvyne laikomi Rytų pusrutulio tropikai, kur iki šių dienų išliko ir patys primityviausi jų atstovai, priskiriami atskiram būriui.
Skraidymo aparatas ir skrydis – tai pirma ypatybė, skirianti šikšnosparnius nuo kitų gyvūnų. Apversta sparnų pusė elastinga, kaip audinys, ištemptas tarp pirštų, dideliai galūnių kaulais ir kūno šonais. Sparnai ne plokšti, o kupolo formos. Kai sparnas nuleidžiamas, kupolas prisipildo oru ir taip susidaro tam tikras laikinas pasipriešinimas, pakyla slėgis ir išstuma orą, kurio įtaka nėra vienoda skirtingose sparno dalyse. Skraidant šikšnosparnis laiko savo kūną beveik vertikaliai, o kartais jo skrydis panašus į slidymą, bet dažniausiai jie skraido pasiirant. Evoliucijos bėgyje šikšnosparnių skraidymas ir skraidymo aparatas patobulėjo. Skraidyme dalyvauja ne tik sparnai, bet ir ausys, galva, kaklas, tarpšonkaulinė plėvė ir uodega. Antra svarbi šikšnosparnių savybė – tai orientavimasis aplinkoje. Jau 1793 metais buvo atlikti tyrimai, kurie parodė gerą šikšnosparnių skraidymo orientaciją tamsiame kambaryje, kur pelėdos buvo bejėgios. Gyvūnėliai su užmerktom akim skraidydavo taip pat gerai kaip ir su atvirom. Šveicarų biologas Š. Žiurinas 1794 m.atlikdamas tyrimus su šikšnosparniais pastebėjo, kad užkimšus šikšnosparniui ausis vašku jis prarasdavo orientaciją ir skrydžio metu tapdavo bejėgiu, nes susidurdavo su įvairiais daiktais esančiais kambaryje. Tuo pačiu jis įrodė, kad šikšnosparnių ausis atlieka ne tik klausos, bet ir regos funkciją. Tačiau ši teorija buvo atstumta. 1800 m. Ž. Kiuvje bandė susieti ši reiškinį su šešto šių gyvunėlių pojūčio buvimu. 110 metų laikotarpyje buvo laikomasi šios teorijos, jog šikšnosparniai turi gerai išvystyta lytėjimo pojūtį esant dideliam atstumui. Tik 1912 metai mokslininkas Ch. Maksimas ir 1920 m. anglų neurofiziologas Ch. Chartridžas įrodė, kad paradoksas „matyti ausimis“ gali būti paaiškintas echolokacijos mechanizmo principu. Tačiau ši hipotezė nesulaukė pripažinimo ir tik 1938 metais D. Grifinas Harvardo universiteto laboratorijoje atlikdamas tyrimus pastebėjo, jog laikydamas šiuos gyvūnus prie aparato, kuris buvo sukurtas G. Pirsono plačio diapozono garsų gaudimui ir įrašymui, jie išskirdavo daugybę garsų aukštesnių už žmogaus girdimumo slenkstį nuo 30 000 iki 70 000 Hz. Taip pat buvo įrodyta, kad šie gyvūnėliai išskiria garsus impulsų pavidalu, kurių trūkmė buvo nuo 0,01 iki 0,02 sekundžių, o dažnis keisdavosi priklausomai nuo aplinkos. Taip jau XX amžiuje jau išbandyta ultragarsinės echolokacijos teorija, kurios dėka šikšnosparniai orientuojasi erdvėje, buvo pripažinta mokslo. Visdėlto mosklininkams buvo iki galo neaišku, ar šikšnosparniai naudojasi orientavimiasi erdvėje kokiais nors kitais organų pojūčiais. Todėl dar daugelį metų buvo atliekami įvairūs tyrimai, kurių rezultate buvo pripažinta, kad tyriamieji gyvūnai orientavimiase erdvėje kitais organų pojūčiais nesinaudojo, o echolokacijos organų pilnai pakako, kad šikšnosparniai normaliai skraidytų, nors ir su atvirom akim. Tačiau ne visi šikšnorsparniai naudojasi echolokacijos organais, kai kurios jų rūšys medžiojant naudojasi tik regėjimu. Tai dažniausiai tos šikšnosparnių rūšys, kurios gyvena uolose. Jie išskiria 30-40 kartų silpnesnius orientavimosi ultragarsus. Šikšnosparnių kūno temperatūra keičiaisi priklausomai nuo jų būklės. Mažojo pasaganosio kūno temeperatūra aktyvumo būklėje svyruoja nuo 34,4 iki 37,4º, kitų šikšnosparnių temperatūra svyruoja nuo 35 iki 40,6º. Bet jeigu tik šikšnosparnis, nors ir dienos metu, užmigs, jo kūno temperatūra krenta nuo 15 iki 29º, t.y.maždaug iki temperatūros tos patalpos, kur yra gyvūnėlis. Šikšnosparniai žiemos miego metu būna uolose, kur temperatūra svyruoja nuo 0 iki 10º, todėl jų kūno temperatūra būna dažniausiai tokia pati, kaip ir oloje. Kai kurių šikšnosparnių kūno temperatūra svyruoja nuo 7 iki 48,5º (ar net 56º). Kitų tokių gyvūnų pasaulyje nerasta, kurių kūno temperatūra tūrėtų tokį svyravimo diapozoną. Šikšnosparnių dauginimasis yra savotiškas. Vienų šikšnosparnių rūšių patelių gimda dviguba, kitu – dviragė, dar kitų – paprasta, kaip primatų. Būna dvi pieno liaukos krūtinėje ir viena pora spienelių, tačiau kai kurių rūšių šikšnosparnių būna po 2 poros spienelių ant kiekvienos pieno liaukos. Patinėlių kopuliacijos organai panašus kaip ir aukštesniųjų primatų. Daugelis tropinių šalių šikšnosparnių turi po 2 lytinių organų produktų brendimo ciklus per metus, todėl patelės du kartus per metus atveda jauniklius. Daugelis šiais laikais gyvenančių šikšnosparnių rūšių atveda tik po vieną jauniklį ir labai retai po du, o dvi šiaurinių šikšnosparnių rūšys atveda iš karto po trys jauniklius. Šikšnosparniams persikeliant iš tropinių šalių į vidutinio klimato ir šalto klimato šalis, jų dvigubas gimdimo ciklas per metus tapo neįmanomas. Patinų lytinis brendimas tęsiasi nuo pavasario iki rudens, o kai kurių šikšnosparnių rūšių patelių poruojasi pavasarį. Po rudeninio poravimosi patelių lytinėse latakose galima aptikti gyvybingų spermatozoidų. Tačiau rudeninio poravimosi metu kiaušinėliai nesubręsta. Kai kurių šikšnosparnių rūšių patinėliai pavasarį ieško sau patogios skylelės uolose, kur apsistoja ir įsiskūria. Tada pradeda skleisti tam tikrus garsus priviliuodami savo serenadomis pateles. Kitų šikšnosparnių rūšių patelės pačios priviliuoja patinus. Dar kitų rūšių patelės apvaisinamos prieš žiemos miegą, kurio metu esant 2 – 3º kūno temperatūrai trunka patelių neštumas. Kuo aplinkos temperatūra aukštesnė, tuo greičiau vystosi ir bręsta patelės kūne embrionas. Todėl patelės stengiasi laikytis vienoje krūvoje, kad būtų šilčiau. Pasaganosių šikšnosparnių patelės gimdo kabant aukštin kojom ir prilaiko jauniklį savo sudėtais sparnais. Skirtingų šikšnosparnių rūšių patelių gimdimas trunka nuo kelių valandų iki 10-15 dienų. Jaunikliai gimsta gan dideli, pvz., pasaganosio jauniklio masė sudaro 40% motinos masės, tačiau jo akis užmerktos, kūnas plykas, ausų kaušeliai lbai raukšlėti, burnos ertmė nedidelė. Gimstant jauniklis išleidžia silpnus garsus, o vos tik išdžiuva, ropoja motinos kūnu prie spenelių, kur laikosi prisiurbes keles dienas, kol atidaris akis. Vienų rūšių patelės po kelių dienų po gimdimo išskrenda maitintis, su prie spenelių prisikibusiais dviem ar vienu jaunikliu. Kito patelės palieka savo jauniklius sleptuvėse ir išskrenda medžioti, o griždamos suranda ir pamaitina tik savo jauniklį, o kitos šikšnosparnių patelės gali pamaitinti ir betkurį, nors ir ne savo, iš mažų jauniklių. Po maitinimo jauniklis lieka prisikybęs prie motinos kūno arba šalia jos iki kitos medžioklės. Pvz., pasaganosio patelės ilsėdamosios apgaubia savo jauniklį sparnais. Jaunikliai akys atidaro maždaug po 3-6 dienų po gimimo, o po dviejų savaičių priauga svorio dvigubai daugiau nei patys sveria. Po dviejų savaičių jaunikliai apauga kailiu, pradeda keistis pieniniai dantys ir jau kūnas gali pats sušilti. Po 30-45 dienų jaunikliai visiškai subręsta ir gali gyventi savarankiškai. Šikšnosparniai gyvena 8-9 metus, tačiau pavieniai individai gali išgyventi iki 19-20 metų. Tropikų Amerikoje šikšnosparniai maitinasi spygliuočių vaisiai ir žiedinių augalų nektaru. Kai kurios rūšys minta aukštesniųjų stuburinių gyvūnų krauju (paukščių, laukinių ir naminių žinduolių, o kartais ir miegančių žmonių). Tačiau dauguma tropikų, vidutinio ir šalto klimato šikšnosparnių maitinasi vabzdžiais, skraidančiais naktimis. Priklausomai nuo aplinkos šikšnosparniai minta nakties metu, geru ir blogu oru, vakarais. Medžioklė trunka nuo 15-20 min. iki 1,5-2 valandų. Šikšnosparniai gyvena dažniausiai apleistuose ir sugriuvusiose pastatuose, uolose, šachtuose, mečetėse, slėptuvėse, kai kurios rūšis susietos su žmonių būstais, todėl gali gyventi palėpėse ir kt. Vienoje kolonijoje gali būti nuo dviejų – trijų individų iki kelių tūkstančių ar net milijonų individų. Šiaurės Amerikoje, netoli nuo San Antonio vienoje oloje vasaros metu atskirais metais buvo apsigyvenę 20 000 000 šikšnosparnių. Jų išskridimas iš uolos tęsėsi nuo 16 iki 22 valandų, o sygrįžimas atgal iki vienos paros. Šikšnosparnių reikšmė yra įvairi. Šiaurės Amerikoje gyvena šikšnosparniai, kurie maitinasi gyvulių krauju, kartais ir žmogaus. Jie daugiausiai gali užkriesti pasiutlige. Vaisiėdžiai vampirai iš Šiaurės ir Centrinės Amerikos maitinasi laukinių augalų vaisiais, kurios nanaudoja žmogus. Pasaganosiai šikšnosparniais daugiausiai vertinami dėl įvairių augalų sėklų platinimo. Jie taip pat vykdo kai kurių tropikų miškų augalų apdulkinimą. Stambūs šikšnosparniai minta naktiniais kenksmingais drugiais ir vabalais, o smulkesni – uodais ir moskitais. Skritingų rūšių šikšnosparnių buvimą vienoje kolonijoje apsprendžia jų prisitaikymas skraidyti, mityba įvairių rūšių vabzdžiais. Todėl skirtingos rūšys vienoje kolonijoje negali būti, tačiau dviejų ir daugiau skirtingų šikšnosparnių rūšių kolonijos gali laikytis greta viena kitos.LEGENDOS APIE ŠIKŠNOSPARNIUS 1956 m. Zambijoje palei Luapula upę inžinierius J.P.F.Brown iš Kasenga, esančio Zaire, grįžo į Salisbury. Jis apsistojo Fort Rosebery, į vakarus nuo Bangweulu ežero. Vakare jis virš galvos išvydo dvi lėtai ir tyliai skrendančias būtybes. Jos atrodė kaip priešistorinės. Sparnų plotis buvo apie 3-3,5 pėdos, jos turėjo ilgas plonas uodegas ir pailgą galvą, primenančią šuns. Viena jų prasižiojo ir Brown pamatė daug aštrių dantų. Browm sakė, kad būtybės ilgis buvo apie 4,5 pėdos. Pasirodžius šiam pranešimui, D.Gregor su žmona pranešė pietinėje Rodezijoje mačiusi 2,5 pėdų ilgio skraidančius driežus, o J.Blake-Thomson – kad Awemba gentis pasakoja apie dideles skraidančias būtybes, panašias į žiurkes ir galinčias pulti žmones. Jos gyvena olose prie Zambezi upės ištakų. 1957 m. į Fort Rosebery ligoninę kreipėsi ligonis su sunkia žaizda krūtinėje. Jis sakėsi, kad Bangweulu pelkėse jį užpuolė didelis paukštis. Jis jį nupiešė panašų į pterozaurą. Netrukus dėl Kariba hidroelektrinės statybos į Zambezi slėnį plūstelėjo žmonės ir “Daily Telegraph” korespondentas Ian Colvin padarė “pterozauro” nuotrauką. Dr.Kent Hovind studentas iš Kenijos telefonu papasakojo apie skraidančias reptilijas ir jų įpročius. Studentas paaiškino, kad vietinių didžiausia problema yra palaidoti mirusiuosis pakankamai giliai, nes “skrajūnai” iškasa juos ir ėda mėsą.
Vietiniai šias būtybes lygina su šikšnosparniais, bet jie kiekvienai šikšnosparnių rūšiai turi savo pavadinimą. Be to, Afrikoje nėra Java salos skraidančių lapių su 5 pėdų sparnais. Didžiausi Afrikos šikšnosparniai yra plaktukagalviai vaisių šikšnosparniai (Hypsignathus monstrus), kurių sparnai yra 3 pėdų. Vaisiams sunokus jų niūrus ir monotoniškas klyksmas šiurpina aplinkinius kaimus. Gyventojai išlekia į lauką ir muša skardinius vydami juos tolyn. Hausa gentis pasakoja apie Buraka, turėjusį žmogaus galvą, o kojas ir kanopas kaip arklio. Tai gali būti atėję iš graikų mitų apie kentaurus. Bet yra Ibibio šikšnosparnių siejamų su raganavimu. Jei šikšnosparnis įskrenda į namą ir paliečia žmogų, tai tikras ženklas, kas jis užkerėtas ir arba jo širdis bus suėsta jam bemiegant arba pavogtas šešėlis. Nikoliečių Sudane laikoma, kad raganavimas atliekamas naktį ir su tuo susijusios tik pelėdos ir šikšnosparniai. Sudano Bongo turi panašius prietarus – dvasios, velniai ir raganos bendrai vadinamos Bitaboh, o miškų goblinai atskiru Ronga pavadinimu, kaip ir visi šikšnosparniai (ypač Megaderma fronai, striksintys iš medžių į medžius dienos šviesoje). Kamerūne Ndop gentyse vampyrai siejami su šikšnosparniais – jie, pelėdos ir krūmynų katės turi raganų formą. Jei šikšnosparnis ar pelėda priartėja prie namo ar krūmynų katė pridaro eibių, žmogus iškart turi eiti pas burtininką ir išsiaiškinti, kaip jam išvengti blogio. Raganiškosios formos gali čiulpti miegančių asmenų gyvybės sakus. Siera Leone turi legendų apie baisius didžiųjų vaisių šikšnosparnių, Bonan, įpročius, primenančius europietiškus vampyrus. Jie čiulpia miegančių vaikų kraują tol, kol šie miršta. Jie gali pavirsti akmeniu ar gyvate. Bet tokių kraują siurbiančių šikšnosparnių tėra tik Pietų Amerikoje (ne šiauriau Meksikos). Bet jie yra nedideli ir europiečiai apie juos nežinojo iki Amerikos atradimo. Tačiau Drakulos legendos pagrindas yra milžiniška šikšnosparnio pavidalo figūra. Iki tol vampyrai buvo įsivaizduojami kaip vaiduokliai, raganos ar lavonai.Vėjo energetika ir šikšnosparniaiŠiauriniuose Apalačuose netikėta problema tapo šikšnosparnių ir vėjo turbinų susidūrimas. Nuo 2003 m. rugpjūčio vidurio iki spalio mėnesio, rudeninio migravimo metu 44 turbinas turinčiame Vakarų Virdžinijos Vėjo energijos centre nuo turbinų žuvo mažiausiai 400 šikšnosparnių. Iš visa ko aišku, kad šikšnosparniai žuvo susidūrę su vėjo turbinš mentėmis, neaišku yra tiktai tas, kodėl tiek daug jų žuvo būtent šioje vietoje. Tai sukėlė visuomenės susirūpinimą, kuris gali sustabdyti dar kelių šimtų turbinų montavimo darbus, planuotus šiame regione, kuriame susieina trys valstijos: Vakarų Virdžinija, Merilendas ir Pensilvanija. Biologai mano, kad aptiktieji 400 tėra nedidelė visų žuvusiųjų šikšnosparnių dalis. Šie gyvūnėliai yra maži, juos sunku aptikti, be to maitėdos žuvusius šikšnosparnius randa greičiau nei mokslininkai. Gamtosaugininkai grasina pradėti teisinius veiksmus. Jie sako, kad prieš pradedant statyti tokius objektus reikia atlikti bent du metus trunkančius tyrimus, galinčius identifikuoti galimą pavojų įvairioms gyvūnų rūšims. KAI KURIŲ ŠIKŠNOSPARNIŲ APRAŠYMASPlėšrusis lapanosis (Phyllostomus hastatus) – turi plačią lapo formos odos išaugą, kuri stirkso ant nosies. Didelės šių plėšrių gyvūnų kolonijos prisiglaudžia pastatuose i olose. Jų būriai pasirodo lauke temstant ir skrenda į maitinimosi vietą. Patelės kartą ar du per metus atsiveda po vieną jauniklį. Lapanosiai maitinasi vabzdžiais ir vaisiais, tačiau labiau mėgsta paukščių, pelių ir smulkų šikšnosparnių mėsą. Sveria iki 100 g. Plačiai paplitę Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje.Vampyrus spectrum – sparnų plotis iki 70-75 cm, sveria 150 – 200 g. Neturi uodegos. Paplitęs nuo Šaiurės Meksikos iki Brazilijos. Ypač populiarus Amazonės žemumuose. Po 5-6 individus slepiasi medžių plyšiuose. Minta smulkiais graužikais, kitais šikšnosparniais, paukščiais, driežais, bet neatsisako ir stambių vabzdžių ir vaisių. Nelaisvėje gali suvalgyti 4 baltas peles.
Glossophaga soricina – vienas iš smulkesnių lapanosių šikšnosparnių, sveriantis vos 5-10 g. Minta daugiausiai smulkiais vabzdžiais, žiedų nektarų ir vaisių minkštimų.Centurio senex – šio gyvūnėlio kaukolė yra labai didelė, turi sutrumpintus žandikaulius ir labai panaši į smulkių bezdžionių kaukolę. Maitinasi tik vaisiais. Dydisis pasaganosis (Rhinilophus ferrumequinum) – paplitęs Europoje, Azijoje, šiaurinėje Amerikoje. Minta vabalais, nepaprastai tiksliai nerdamas žemyn, kad pagriebtų juos nuo žemės. Jis ilsisi olose medžiuose ir senų pastatų pastogėse. Tačiau olose daugėjant lankytojų, kertant medžius ir griaunant senus pastatus šis šikšnosparnis vis sunkiau randa tinkamą būstą. Šiaurės vakarų Europoje jis jau beveik išnyko. Dydisis vampyras (Desmodus rotundus) – puola miegančius gyvūnus, dažniausiai galvijus ir arklius, o kartais netgi žmones. Kūnas 9 cm ilgio, sparnų tarpugalis – 18 cm. Neturi uodegos, nosis trumpa, riesta, ausys stačios ir smailios. Jis turi mažiau dantų negų kiti šikšnosparniai, kadangi jam nereikia kramtyti ar sutrinit maisto. Vampyras nutupia ant žemės prie savo aukos ir prieina prie jos ant keturių kojų. Šilumos jutikli, esantis jo nosies gale, padeda surasti tą odos vietą, kuri kraujas teka arti paviršiaus. Aštriais kaip skustuvas dantimis šikšnosparnis įkanda įkanda aukai ir liežuviu laižo kraują, tekanti iš žaizdos. Šikšnosparnio seilės neleidžia kraujui sukrešėti. ĮDOMYBĖS .Kiniečiai laiko šišknosparnius laimės simboliu, jie vadina juos Fu, t.y.tas past kaip laimės ženklas. Labai populiariu talismanu Kinuose yra medis su šakom ir šaknim, kurio apačioje yra 5 šikšnosparniai. Šis talismanas reiškia 5 laimės rūšis: ilgaamžiškumą, turtus, sveikatą, geru darbus ir išgyventi viską, ką lems lemtis. LITERATŪRA1. Ivanauskas T. Pasaulio žvėrys. – Vilnius, 1973.2. Didžiausias ir išsamiausias pasaulio gyvūnijos žinynas. – Alma littera, 2002.
3. Didžioji gyvūnų enciklopedija.- „Lektūra“, 2000. 4. internetas.:http:/zwierzaki/nietoperze.pl