PARTIJOS IR PARTINĖ SISTEMA

664 0

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

POLITOLOGIJOS KATEDRA

 

PARTIJOS IR PARTINĖ SISTEMA

Politikos įvado referatas

 

Darbą rašė:

 

Darbą vertino:

asist. Inga Lileikytė

 

Klaipėda, 2011

TURINYS

 

ĮVADAS..............................3

1. POLITINĖS PARTIJOS..............................4

1.1. Partijos samprata..............................4

1.2. Politinių partijų klasifikacija ir funkcijos..............................5

2. PARTINĖS SISTEMOS..............................8

2.1. Partinės sistemos esmė..............................8

2.2. Partinių sistemų tipologija..............................8

3. PARTIJOS IR PARTINĖS SISTEMOS LIETUVOJE......................11

3.1. Dabartinė Lietuvos partinė sistema ir ją įtakojantys veiksniai..................11

3.2. Partijos turinčios daugumą Lietuvoje 2008-2012m. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai..............................13

3.3. Tautos prisikėlimo partija..............................14

3.4. Partija Tvarka ir teisingumas..............................16

IŠVADOS..............................18

LITERATŪRA..............................19

 

ĮVADAS

 

Kiekvienoje stabilioje politinėje sistemoje egzistuoja tam tikri mechanizmai, atliekantys tarpininko tarp pilietinės visuomenės ir valstybės institucijų vaidmenį. Itin svarbus vaidmuo čia tenka politinėms partijoms. Šiuolaikinė demokratinė politika neįsivaizduojama be politinių paartijų. Partijos, partinė vyriausybė ir partinė sistema yra šių dienų atstovaujamosios demokratijos pagrindas.

Atstovaujamojoje demokratijoje partijos yra svarbiausias politinių veiksmų variklis, nes jos čia sąveikauja su piliečiais ir interesų organizacijomis, išreikšdamos ir organizuodamos politinius reikalavimus bei paramą skirtingiems socialiniams požiūriams. Partijos iškelia į valdžią politikus, kurių elgsena daro milžinišką poveikį visuomenei pirmiausia per vyriausybės sprendimus ir veiksmus.

Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas garantuoti partijų ir politinių organizacijų lygiateisiškumą ir užtikrinti, kad jų veikla tarnautų nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybei stiprinti bei visuomenės pažangai, 1994m. priėmė „LLietuvos respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą“, kuriame skelbiama, kas gali būti politinių partijų nariu, kokių taisyklių turi laikytis ir kokios partijos yra draudžiamos.

Taigi, referato tikslas – išanalizuoti politines partijas ir partinę sistemą. Šiam tikslui pasiekti numatau keletą darbo uždavinių:

apibūdinti po

olitinės partijos sampratą, klasifikaciją, funkcijas;

pateikti partines sistemas ir jų tipologiją;

apibūdinti dabartinę Lietuvos partinę sistemą ir ją įtakojančius veiksnius;

pateikti trijų partijų, turinčių daugumą programas.

 

1. POLITINĖS PARTIJOS

1.1. Partijos samprata

 

Partija (lot. pars – dalis, grupė) – politinė organizacija, jungianti socialinio sluoksnio ar atitinkamų politinių įsitikinimų narius ir siekianti politinės valdžios, kuri savo programa bei veikla reiškianti to sluoksnio ar politinių įsitikinimų interesus ir idealus. Kiekviena partija tą ar kitą socialinį interesą įprasmina visuotinumo aspektu ir išreiškia jį partijos programoje. Ši programa lemia partijos struktūros ir praktinės veiklos pobūdį. Egzistuoja įvairūs partijų tipai. Pagal veikimo būdą egzistuoja legalios ir nelegalios partijos. Pagal ideologines nuostatas yra dešiniosios, centristinės, kairiosios partijos. Pagal veikimo būdą yra radikaliosios, nuosaikiosios, konservatyviosios partijos. Organizaciniu požiūriu – masinės ir kadrinės (su nedidele naryste, mažai centralizuotos). Socialiniu poožiūriu skirstomos pagal dominuojančias socialines grupes (klases) – darbininkų, vidurinės klasės ar mišrios partijos.

Politinių partijų atsiradimą sąlygojo visuomenės susiskaldymas į klases (stratifikacija) ir iš to kilusios politinės veiklos pradžia. Pirmosios politinės partijos susikūrė antikos laikais Graikijoje. To laikotarpio politinės partijos neturėjo griežtos narystės ir išreiškė valstybę valdančių grupių interesus. Politinių partijų pobūdis mažai kuo pasikeitė ir viduramžiais ir jų buvo labai nedaug. Dabartinės politinės partijos atsirado neseniai, kartu su šiuolaikine valstybe kaip demokratijos ir visuotinės rinkimų teisės įgyvendinimo padarinys. Rinkimų teisės įgyvendinimas už

žtikrina atstovavimą įvairių piliečių interesams. Demokratinėje santvarkoje visus svarbiausius oficialius valstybinius postus, pradedant valstybės vadovu ir baigiant valsčiaus viršaičiu gali užimti tik asmenys, laimėję visuotiniuose rinkimuose. Politinė partija galutinai susiformuoja tada, kai tampa stipria organizacija, turinčia savo programą, daug tą programą remiančių partijos narių, organizacinį aparatą ir savo statutą, apibrėžiantį jos vidaus tvarkos taisykles. Partijos statute nurodomi kriterijai, pagal kurį asmuo laikomas partijos nariu ar rėmėju. Jeigu asmuo nusprendžia įstoti į partiją, jis turi praeiti statute nurodytą procedūrą, o tapęs partijos nariu, mokėti nario mokestį.

Viena iš svarbiausių partijos veiklos sąlygų yra jos veiklos finansavimas. Pagrindinis partijų veiklos finansavimo šaltinis – partijos nario mokestis. Be šio mokesčio, politinės partijos kartais sugeba gauti lėšų ir iš kitų finansavimo šaltinių. Tai interesų grupių subsidijos, partijai priklausančių įmonių pelnas, subsidijos iš užsienio ir lėšos iš valstybės biudžeto rinkiminei kampanijai remti.

Partija – vienas iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės institutų, be kurių būtų neįmanomas atstovaujamosios demokratijos funkcionavimas.1

1. Braslauskas J., Politologija. Vilnius, 2006. p.266-267.

Kiekvienai partijai būdingi tokie bruožai, skiriantys ją nuo interesų grupių:

Sąmoningai apibrėžtas tikslas (tikrasis ar slaptas) vienai ar koalicijoje įgyti sprendimų priėmimo galią.

Siekis užsitikrinti gyventojų paramą per rinkimus.

Nuolatinė organizacija.

Nuo visų kitų politinių institutų ir nuo interesų grupių partiją skiria tik jai būdingos funkcijos ir tipiški jų įgyvendinimo būdai, didesnė institucionalizacija, griežta vid

daus struktūra, politinė veiksmų programa, atitinkama ideologinė orientacija, siekis sukurti kuo universalesnę programą, suformuluoti savo vyriausybę.2

Partijos kartais apibūdinamos įvairias terminais, tokiais kaip „sąjunga“, „judėjimas“, „susivienijimas“, „unija“. Tokie įvairūs partijų pavadinimai turi tam tikrą politinę ir propagandinę reikšmę. Jie užmaskuoja partinį susiformavusios grupuotės pobūdį ir akcentuoja jos bendranacionalinius siekius.

Partijų kūrimosi tvarką, jų organizacinę struktūrą, dalyvavimą valstybinių organų veikloje, formas reglamentuoja valstybių konstitucijos bei specialūs įstatymai. Šiandieninių valstybių konstitucijose yra specialūs straipsniai, reikalaujantys, kad politinės partijos tarnautų demokratinės valstybės kūrimo tikslams, remtųsi visuotiniai pripažintomis tarptautinės teisės normomis, turėtų vidinę demokratinę struktūrą bei viešai nurodytų savo pajamų šaltinį.3

 

1.2. Politinių partijų klasifikacija ir funkcijos

 

Istorijos eigoje susiformavo labai įvairios politinės partijos, todėl jų klasifikacija naudinga siekiant suvokti vaidmenų politiniame procese išsiaiškinti jų veiklos būdus ir metodus. Dalyvaudamos politiniame procese partijos atstovauja įvairiems visuomenės sluoksniams, partinėje ir politinėje veiklose remiasi skirtingomis ideologinėmis vertybėmis, savo vidinį partinį gyvenimą tvarkosi remdamosios įvairiomis organizacinėmis formomis, taip pat skiriasi pagal savo politinę orientaciją ir užimamą vietą esamos valdžios atžvilgiu. Pagal minėtuosius partijų politinės veiklos ypatumus, požymius galima išskirti šiuos politinių partijų tipus:

Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami šie tipai:

valdančiosios ir opozicinės partijos. Valdančiosios partijos – tai tokios partijos, kurios nugalėjo rinkimuose ir dalyvauja sudarant vyriausybę. Opozicinės partijos – tai tokios partijos, kurios neturi rea

alios galimybės dalyvauti sudarant vyriausybę ir valdančiųjų partijų politikos atžvilgiu yra opozicijoje.

 

2. Novagrockienė J., Poltikos mokslo pagrindai. Vilniaus universiteto leidykla, 2001.p.186.

3. Braslauskas J., Politologija. Vilnius, 2006.p.268.

legaliosios ir nelegaliosios. Legaliosios partijos turi savo elektoratą ir viešai kovoja dėl valdžios. Nelegaliosios partijos dažniausiai egzistuoja šalyse, kur egzistuoja autoritarinis režimas. Jos veikia pogrindyje. Demokratinėse šalyse draudžiama tokių partijų veikla, kurios propaguoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą;

parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partijų veiklos metodai yra dalyvavimas rinkimuose ir valdžios organuose (parlamentuose). Neparlamentinės partijos daugiau naudoja tokias politinės kovos formas: protesto mitingai, demonstracijos, propagandinės kampanijos.

Pagal socialinės bazės kriterijų partijos skirstomos:

vienos socialinės bazės. Tokios partijos orientuojasi į vieną kurią nors klasę, socialinį sluoksnį ar grupę;

mišrios partijos atstovauja keliems socialiniams sluoksniams. Tai darbininkų, vidurio sluoksnio ir mišrios;

etninės. Tai partijos, kurios išreiškia tautinių grupių interesus. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje šalia konservatorių, leiboristų ir liberalų demokratų partijų veikia etninės Škotų nacionalinė partija, Ispanijoje – Basku nacionalinė partija.

Pagal ideologinį kriterijų partijos skirstomos:

liberaliosios;

socialdemokratinės;

komunistinės;

fašistinės;

revoliucinės;

reformistinės;

konservatyviosios.

Norint tiksliau įvertinti konkrečios partijos ideologiją, būtina žinoti jos programines nuostatas aktualiais skirtingų visuomenės gyvenimo sferų klausimais.

Pagal organizacinį kriterijų partijos skirstomos:

kadrinės, kurioms būdinga vidinė partinė laisvė, nėra griežtos narystės, o jų veikla daugiausia pasireiškia rinkimų kampanijos metu;

masinės, kurioms būdinga tam tikra partinė drausmė, griežtai fiksuota narystė, nuolat atliekama organizacinė ir ideologinė veikla;

religinės partijos. Tokios partijos daugiau būdingos musulmonų šalims. Europos katalikiškose šalyse religinės pakraipos yra krikščionių demokratų partijos.

Pasirodžiusios politinėje arenoje partijos tapo svarbiu visuomenės vystimosi veiksniu. Jų vaidmuo priklauso nuo visuomenėje vykdomų funkcijų. Funkcijų kiekis gali keistis priklausomai nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio, taip pat socialinio, kultūrinio ir politinio visuomenės brandumo. Išsivysčiusiose šalyse, partijos atlieka gana ribotas funkcijas: visuomenės nuomonės formavimas, kandidatų į renkamas valdžios pareigybes atrinkimas ir tam tikrų sąlygų deputatų veiklai sudarymas. Mažiau išsivysčiusiose šalyse, ypač postkomunistinėse valstybėse, partijos atlieka daug įvairių funkcijų ir yra įtrauktos į įvairaus visuomeninio gyvenimo veiklos sritis.

Daugumoje demokratinių valstybių politinės partijos atlieka šias pagrindines funkcijas:

socialinių interesų integracijos funkcija. Tai viena iš svarbiausių partijų funkcijų, kurios esmė yra įvairių socialinių grupių interesų derinimas, apibendrinimas ir bendrų interesų suformavimas tai visuomenės daliai, kurios interesams atstovauja politinė partija;

socialinių interesų išreiškimo ir atstovavimo funkcija. Tarp politinės partijos ir jos socialinės bazės egzistuoja atstovavimo santykiai, įsipareigojantys partiją atstovauti politinėje sistemoje tos visuomenės dalies interesams, kuriuos ji išreiškia;

politinės socializacijos funkcija. Politinė partija su savo rėmėjais atlieka socialinio-politinio švietimo darbą, telkia piliečius remdamasi svarbiausiais jų interesais. Vykdydama šią funkciją partija nuolat tobulina ir tikslina savo politinę programą, aiškina visuomenei susidariusią politinę situaciją ir jos sprendimo būdus;

kovos dėl valdžios formavimo funkcija. Siekdama tapti valdančiąja, partija nuolat dirba, kad optimaliai numatytų šios kovos priemones ir metodus. Realios demokratijos sąlygomis ši funkcija realizuojama konstituciniu būdu, remiantis demokratinių rinkimų į centrinius ir vietinius valdžios organus sistema;

rinkiminės kampanijos organizavimo funkcija. Tai labai svarbi partijos funkcija, nuo kurios priklauso partijos padėtis politinėje sistemoje. Vykdydama šią funkciją partija, remdamasi savo politine programa, sudaro rinkiminė programą, atlieka tarp rinkėjų propagandinį ir agitacinį darbą, organizuoja kandidatų į renkamas pareigas atranką, formuoja savo patirties frakcijas parlamente ir savivaldybės organuose;

valdymo funkcija. Laimėjusios rinkimus ir užsitikrinusios daugumą parlamente partijos tampa valdančiosiomis, t.y. sudaro valdančiąją koaliciją, kurios pagrindu suformuojama vykdomoji valdžia – vyriausybė.4

Dažniausiai apeinama ar nutylima bene svarbiausia politinių partijų funkcija – organizuotas konflikto reguliavimas. Partijos susikuria ten, kur kyla socialinis-politinis konfliktas. Jei jie įgyja organizuotą formą, susidariusios dvi ar daugiau partijų linkusios derėtis, eiti į kompromisus, o ne atvira forma, kartais ir prievarta priešintis vyriausybei ar kitaip atvirai spręsti kilusį grupių konfliktą.5

4.Keciorytė V., Politologijos įvadas. Vilnius, 2005.p.94-97.

5. Novagrockienė J., Poltikos mokslo pagrindai. Vilniaus universiteto leidykla, 2001.p.187.

2. PARTINĖS SISTEMOS

2.1. Partinės sistemos esmė

 

Partinė sistema yra politikos mokslų sąvoka, kuri žymi tai, kiek politinių partijų šalyje gali tapti realiai valdančiomis rinkimų keliu. Kai kurie politologai laiko, kad partinė sistema yra visos veikiančios šalyje politinės partijos ir jų tarpusavio sąveika, tačiau pirmasis apibūdinimas yra tikslesnis, nes partinė sistema lemia valdymo sistemos ypatumus. Kiekvienoje šalyje partinė sistema yra skirtinga, priklausomai nuo praeities, tradicijų, socialinės-ekonominės šalies struktūros ir kitų faktorių. Jos negalima įvesti įstatymu, nustatyti, sukurti. Partinė sistema formuojasi ilgai, kinta lėtai, o jos pokyčiai liudija pačios visuomenės pokyčius.6

 

2.2. Partinių sistemų tipologija

 

Pagrindinis klasifikacinis partinių sistemų kriterijus yra efektyvių partijų skaičius politinėje sistemoje. Aiškiausias kriterijus pagal kurį nustatoma konkrečios partijos galia – tai jos įtaka rinkimuose. Kita vertus, partijos rinkimų galia nebūtiniai reiškia jos galimybes dalyvauti valstybės valdyme. Dėl šios priežasties Sartori įvedė valdymo arba koalicijos potencijos kategorija, kuri įgalina efektyviomis partijomis pripažinti net santykinai nedideles politines organizacijas, kurios de facto dalyvauja koalicinių vyriausybių sudaryme. Antra vertus, efektyviomis arba įtakingomis partijomis yra ir tos, kurios pasižymi griaunamąja potencija, t.y. opozicinės arba antisisteminės partijos.

Pagal šiuos kintamuosius Sartori klasifikuoja net 7 partinių sistemų klases, atskirdamas pastarąsias nuo partinių sistemų tipų, nes klasės išskiriamos tik pagal vieną principą ar kriterijų, kai tipai yra kompleksiškesnė teorinė konstrukcija:

vienos partijos

hegemoninės partijos

vyraujančios partijos

dviejų partijų

riboto pliuralizmo (iki 5 partijų)

kraštutinio pliuralizmo (daugiau nei 5 partijos)

atomizuotą.

 

6. Jasiulevičienė R., Politikos mokslai. VDU leidykla, 2006.p.37.

 

Partinės sistemos tradiciškai skirstomos į 2 plačias grupes: vienpartines, kur politinė valdžia yra monopolizuojama vienos partijos rankose, nepaisant ar oficialiai yra pripažintos viena ar kelios politinės partijos, bei daugiapartinės, kai politinę valdžią dalijasi daugiau nei viena politinė partija.

Tačiau vienpartinės sistemos tebėra politinio gyvenimo reiškinys autoritariniuose režimuose. Jos skirstomos į 3 grupes: a) komunistines, kur politinė opozicija neegzistuoja, o valdanti partija siekia pertvarkyti visuomenę pagal ideologinį modelį; b)konservatyvias, kurios sunaikina liberalią ir radikalią opoziciją, bet palieka konservatyvųjį jos sparną kaip bažnyčios, verslo, žemvaldžių interesų atstovus; c) naujų valstybių kūrimo vienpartiškumas.

Daugiapartinės sistemos modelių klasifikacijos atskaitos tašku yra dvipartinės ir daugiau nei dviejų partijų modelių atskyrimas.

Dominuojančios partijos modelis pagal abu klasifikacinius variantus reiškia pastovią vienos partijos pergalę konkurenciniuose rinkimuose ir stabilią daugumą parlamente. Dominuojančios partijos modelyje opozicinės partijos dažnai yra susiskaldę ir dėl šios priežasties nesugeba sėkmingai priešintis vyraujančiai partijai.

Dvipartinis modelis taip pat nekelia ginčų tarp skirtingų klasifikacijos sistemų, nes dvi didžiosios partijos keičia viena kitą vyriausybėse ir išlaiko stabilią parlamentinę daugumą, pasidalindamos tarpusavyje daugiau nei 90 proc. visų vietų įstatymų leidyboje.

Du su puse partijų modelis atsiranda ten, kur dvi vyraujančios partijos beveik po kiekvienų rinkimų sudaro valdančiąją koaliciją su „mažesne“ politinę grupe.

Racionalesnė „grynosios“ daugiapartinės sistemos klasifikacija yra jos modelių išskyrimas, atsižvelgiant į partijų „svorio“ kriterijų. Pagal šiuos požymius išskirtini du modeliai:

su 2 didelėmis partijomis, kai dvi partijos – lyderės yra žymiai didesnės nei likusios, nors parlamentinę daugumą sugeba įgyti tik koalicijoje su keletu mažesnių partijų. Aritmetinė šio partijų modelio išraiška yra 65 proc. balsų 2 didžiosioms partijoms ir ne daugiau kaip po 14 proc. mažosioms partijoms;

tolygi daugiapartinė sistema, kurioje balsai pasiskirsto daugiau mažiau tolygiai tarp nemažų trijų partijų, t.y. kiekvienos partijos dalis siekia nuo 15 iki 20 proc., o dviejų daugiausiai gavusių balsų dalis neviršija 45proc.

Ware šalia dominuojančios partijos modelio yra išskyręs ir daugiapartinę sistemą su viena didele partija. Tačiau jos veikimo logika iš esmės sutampa su dominuojančios partijos sistema, ir jos atskyrimas nėra pakankamai pagrįstas.

Kita vertus, vienas ir tas pats tipologinis daugiapartinės sistemos modelis pagal subjektų skaičių dar nereiškia, kad santykių tarp partijų pobūdis bus vienodas, Vienoduose tipologiniuose modeliuose partijos gali pasirinkti visiškai skirtingas santykių strategijas.

Partinių santykių strategijoms būdingi 3 variantai:

konsensusas, kai ideologinės efektyvių partijų vertybės yra panašios ir jos sutaria dėl fundamentalių politinės sistemos vystimosi kelių bei valstybės interesų;

konfliktas, kada efektyvios partijos orientuojasi į oponuojančias ideologines platformas ir viena iš jų užima antisistemines pozicijas;

mišrus elgesys, kai partijos sutaria lyderių lygmenyje, tačiau nesutaikomi tarppartiniai prieštaravimai egzistuoja partijų aktyvistų sluoksnyje.

Partinių sistemų analizėje faktiškai naudojama daugelis klasifikacinių kriterijų, realioje politikoje partinės sistemos nėra amžinai stabilios, priešingai jos nuolat kinta. Jų pokyčių priežastimis gali būti nepolitiniai veiksniai, kaip visuomenės sandara, švietimas ar urbanizacija, lygiai kaip ir politiniai veiksniai: perversmai, rinkimų sistemos kaita.7

 

7. Krupavičius A., Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, Technologija, 1999.p. 203-209.

3. PARTIJOS IR PARTINĖS SISTEMOS LIETUVOJE

3.1. Dabartinė Lietuvos partinė sistema ir ją įtakojantys veiksniai

 

Politikos teorijose partijos užima svarbią vietą, nes jos vertinamos kaip svarbūs politinės sistemos veikėjai, dažnai atspindintys ar nulemiantys piliečių atstovavimo politikoje būdus, darantys įtaką politinio rėžimo funkcionavimui ir politinės įtakos valstybėje pasiskirstymui tarp visuomenės grupių ir valstybės institucijų.

Dažnai partijų veikla ir partinės sistemos charakteristikos parodo politinių teisių ir laisvių ribas valstybėje, piliečių ir interesų grupių atstovavimo politikoje efektyvumą, svarbiausiu valstybės valdžios institucijų formavimo principus ir tarpusavio santykių ypatumus.

Dauguma partinių sistemų tyrinėtojų sutinka, kad stabiliausia yra dvipartinė (arba dar kartais vadinama klasikinė) sistema, kai valstybėje egzistuoja dvi stiprios, skirtingų ideologijų politinės partijos. Tokia sistema yra susiformavusi D. Britanijoje ir JAV.

Lietuvoje, kaip ir daugumoje demokratiškų šalių Vidurio ir Rytu Europoje, vis labiau tolstama nuo dvipartinės sistemos etalono. Galbūt tik pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais buvo galima stebėti dviejų dominuojančių politinių jėgų (Sąjūdžio ir LDDP) konkurencija. Tačiau po partijų skaidymosi ir smulkėjimo etapo Lietuvoje ėmė ryškėti būtent daugiapartinės sistemos bruožai.

Lietuvos partinės sistemos kol kas negalima laikyti visiškai susiformavusia. Nuo nepriklausomybės atkūrimo pagal mišrią (proporcine ir mažoritarine) rinkimų sistemą buvo suformuoti tik trys parlamentai. Nors esminiai rinkimų sistemos elementai, užfiksuoti Konstitucijoje, nebuvo keičiami, prieš kiekvienus rinkimus valdančiosios partijos bando keisti Seimo rinkimų įstatymą, siekdamos sukurti palankesnes sąlygas valdžioje įsitvirtinusioms partijoms išlaikyti savo įtaką ir po rinkimų.

Vis dėlto po kiekvienų rinkimų Seime galima matyti vis kitokį politinių partijų išsidėstymą, kuris reikalautų naujo partinės sistemos apibūdinimo. Po 1992m. Seimo rinkimų vyriausybė galėjo formuoti vieną partiją (LDDP), gavusi daugumą parlamente. Po 1996m. Seimo rinkimų daugumai sudaryti jau reikėjo trijų partijų (Konservatorių, Krikščionių demokratų ir Centro sąjungos), nors koalicijoje aiškiai vyravo viena iš jų. 2000m. rinkimai pademonstravo, kad partinė sistema tapo dar sudėtingesnė – nė viena partija negavo dominuojančios daugumos balsų, kad galėtų aiškiai pretenduoti i vyriausybės formavimo teisę. Todėl iš pradžių buvo sunkiai suformuota centro dešiniųjų koalicija (Liberalų ir socialliberalų), o vėliau ją pakeitė centro kairiųjų koalicija (Socialdemokratų ir socialliberalų).

Butu galima kalbėti apie hipotezę, jog Lietuvoje partinė sistema vystosi cikliškai – išlaikant daugiapartinės sistemos bruožus, nutolstama ir vėl priartėjama prie vienos dominuojančios partijos tipo. Tai patvirtintų, kad partinė sistema Lietuvoje nėra stabili. Esminius jos bruožus (daugiapartiškumą) užtikrina konstitucinės normos ir mišrios rinkimu sistemos išlaikymas, tačiau nestabilumą lemia partijų nesugebėjimas ilgesnį laiką išlaikyti visuomenės paramą ir nepakankamas pilietinės visuomenės brandumas (tai bendriausia prasme paaiškina rinkėjų blaškymąsi tarp populistinių partijų).

Lietuvos atveju labai įdomios yra nuosaikaus ir kraštutinio pliuralizmo partinės sistemos kategorijos. Nuosaikaus pliuralizmo partinėje sistemoje būna 3-5 relevantinės partijos, jų poliarizacija nėra labai didelė – partijos sugeba efektyviai bendradarbiauti sudarydamos stabilias valdančiąsias koalicijas, opozicija yra pakankamai konstruktyvi ir visos partijos pritaria egzistuojančios politinės sistemos išlaikymui. Iš esmės tokį partinės sistemos tipą atitiko situacija po 2000m. Seimo rinkimų.

2003-2004m. vykęs R. Pakso skandalas ir 2004m. viduryje prasidėjęs Seimo narių korupcijos skandalas gerokai sutrikdė tiek visą politinę sistemą, tiek partinę sistemą. Šie skandalai atskleidė nemažai politinės ir partinės sistemos silpnų vietų ir partinės bei politinės sistemos tarpusavio priklausomybę. Svarbiausi veiksniai, artimiausiu metu galintys daryti įtaką partinės sistemos formavimuisi Lietuvoje, būtų tokie:

Politinės sistemos ir valdymo rėžimo pokyčiai (apie tokius, gana radikalius politinės sistemos pokyčius imta kalbėti po prezidentinio skandalo 2003-2004m. – buvo teigiama, kad netinkamas prezidento galių išnaudojimas gali labai pakenkti valstybės politiniam funkcionavimui, todėl reikėtų apsvarstyti galimybes pusiau prezidentinį valdymą keisti į grynai parlamentinį).

Rinkimų sistemos transformavimas (rinkėjų nepasitikėjimas politinėmis partijomis skatina antisistemines partijas reikalauti atsisakyti mišrios rinkimų sistemos ir Seimo narius rinkti tik vienmandatėse rinkimų apygardose; svarbu tai, kad didžioji dauguma visuomenės pritaria tokiai idėjai).

Partijų ir politikų lobizmo ir finansavimo mechanizmai (2004m. vasarą kilęs skandalas dėl galimos Seimo narių korupcijos atskleidė politinio lobizmo ir politikos finansavimo trūkumus bei verčia ieškoti priemonių, užtikrinančių didesnį interesų grupių ir politikų santykių skaidrumą).8

 

8. http://www.civitas.lt/files/Tyrimas_partijos_Lietuvoje_Tyrimo_tekstas.pdf

3.2. Partijos turinčios daugumą Lietuvoje 2008-2012m.

 

Vyriausioji rinkimų komisija 2008m. spalio 19 d. sprendimu Nr.178 nustatė galutinius 2008m. spalio 12 d. Seimo rinkimų rezultatus 71 vienmandatėje rinkimų apygardoje bei daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatytas kandida. . .

 

1. Politinė partija – vienas iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės institutų, kuri atlieka tarpininko tarp pilietinės visuomenės ir valstybės institucijų vaidmenį. Be partijų būtų neįmanomas atstovaujamosios demokratijos funkcionavimas. Pagal politinių partijų veiklos ypatumus, požymius yra išskiriami įvairūs partijų tipai. Taip pat partijos atlieka tam tikras funkcijas, kurių kiekis gali keistis priklausomai nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio, socialinio, kultūrinio ir politinio visuomenės brandumo.

2. Partinė sistema – tai politikos mokslų sąvoka, kuri žymi kiek politinių partijų šalyje gali tapti realiai valdančiomis rinkimų keliu. Kiekvienoje šalyje partinė sistema yra skirtinga, priklausomai nuo praeities, tradicijų, socialinės – ekonominės struktūros ir kitų faktorių. Partinės sistemos yra klasifikuojamos pagal efektyvių partijų skaičių politinėje sistemoje. Tradiciškai partinės sistemos skirstomos į vienpartines ir daugiapartines.

3. Lietuvos partinę sistemą kol kas negalima laikyti visiškai susiformavusią, ji vystosi cikliškai – išlaikant daugiapartinės sistemos bruožus, nutolstama ir vėl priartėjama prie vienos dominuojančios partijos tipo. Tai patvirtina, kad partinė sistema Lietuvoje nėra stabili. Esminius jos bruožus (daugiapartiškumą) užtikrina konstitucinės normos ir mišrios rinkimu sistemos išlaikymas, tačiau nestabilumą lemia partijų nesugebėjimas ilgesnį laiką išlaikyti visuomenės paramą.

4. Pagal 2008m. spalio 12d. seimo rinkimų rezultatą laimėjo trys partijos Lietuvoje turinčios daugumą: Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Tautos prisikėlimo partija ir partija Tvarka ir teisingumas. Visos šios partijos turi skirtingus savo tikslus, programas ir skirtingai siekia gerovės Lietuvos tautai, šaliai.

 

LITERATŪRA

 

1. Knygos:

 

Braslauskas J., Politologija. Vilnius, 2006.

Novagrockienė J., Poltikos mokslo pagrindai. Vilniaus universiteto leidykla, 2001.

Keciorytė V., Politologijos įvadas. Vilnius, 2005.

Jasiulevičienė R., Politikos mokslai. VDU leidykla, 2006.

Krupavičius A., Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, Technologija, 1999.

 

2. Internetinės publikacijos:

 

http://www.civitas.lt/files/Tyrimas_partijos_Lietuvoje_Tyrimo_tekstas.pdf

http://www.vrk.lt/lt/naujienos/rezultatai.html

http://www.tsajunga.lt/index.php/pristatymas/25

http://www.prisikelimopartija.lt/partija/programa/menu/665.html

http://www.tvarka.lt/lt/programa

 

 

Join the Conversation

×
×