Parlamentarizmas ir jo raida

Turinys

Įvadas..............................3
1. Parlamentarizmo rūšys 4
2. Valdžios bendrumas 4
3. Premjerinės sistemos 6
4. Darbingasis parlamentarizmas 9
5. Asamblėjos valdymas 10
Išvados 11
Naudota literatūra 12

Įvadas

Parlamentarizmas, turbūt, labiausiai išplitusi valstybės valdymo forma pasaulyje šiomis dienomis. Ir galima teigti, jog kiekvienoj valstybėje ji veikia kitaip ir egzistuoja maži valstybės valdymo struktūrų skirtumai. Savo darbe aš pristatysių kelias parlamentarizmo rūšis, palyginsiu jas ir kaip jos veikia kai kuriose valstybėse. Vyriausybės stabilumas nėra valdymo efektyvumas, kaip daug kas mano, tai reiškia trukmę; vyriausybės gali būti ilgalaikės ir tuo tarpu bejėgės, jų trukmė nenurodo veiksmingumo ar efektyvumo. Efektyvumas labiau sietinas su struktūriniais pajėgumais. Neegali būti ryžtingos vyriausybės be ryžtingo ministro pirmininko, tačiau ir ryžtingas ministras pirmininkas negalės būti ryžtingu, jei aprendimųpriėmimo mechanizmas stringa ir veikia prieš jį. Efektyvi vyriausybė – gebanti įvykdyti užsibrėžtą politiką. Orentuosiuosi į Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos parlamentarizmo modelius. Juose parlamentarizmas vyravo ilgiausiai, jų stabilumo lygis aukščiausias, giliai įsišaknyję demoratijos principai padarė parlamentarizmą šiose šalyse kaip pavyzdį kitoms valstybėms, kurios tik pradeda kurti savo parlamentinę sistemą. Diskusijas keliantis klausimas: kaip turi veikti parlamentarizmas, kad išliktų stabilus ir efektingai veikiantis, privertė mane suusidomėti šia tema. Todėl pasiryžau atsakyti į šį klausimą. Daugiausia remiausi G. Sartori samprotavimais ir pateiktais faktais.

1. Parlamentarizmo rūšys

Parlamentinių sistemų pavadinimas susijęs su jas lemiančiu principu, būtent, – kad parlamentas yra suverenas. Taigi parlamentinės sistemos nepripažįsta valdžių padalijim tarp parlamento ir vyriausybės: jos vi

isos yra grindžiamos įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios bendrumu. O tai tolygu sakyti, kad visos sistemos, kurias vadiname parlamentinėmis, reikalauja, jog vyriausybės būtų skiriamos, remiamos ir atleidžiamos parlamento valia. Bet pasakyti, kad parlamentai remia vyriausybes, vadinasi, nedaug ką pasakyti. Tai nė iš tolo nepaaiškina, kodėl tokiose politinėse bendruomenėse vyriausybės esti stiprios arba silpnos, kodėl stabilios arba nestabilios, veiksmingos arba mobilios, ir apskritai – kodėl jos tvarkosi gerai arba vidutiniškai, arba netgi itin bjauriai.

Reikalas tas, kad žodžiu „parlamentarizmas“ nežymi kokia nors vientisa visuma. Parlamentinės sistemos veikia labai nevienodai, o jei taip, tai todėl, kad jos susijusios ir jas lemia labai skirtingos jungtys tarp vykdomosios ir įstatymų leidybos valdžių. Iš tikrųjų yra bent trys svarbiausios parlamentinių sistemų atmainos: vienas kraštutinis atvejis – tai angliškojo tiipo premjerinė, arba kabineto, sistema, kur vykdomoji valdžia ryškiai dominuoja parlamento atžvilgiu; kitas kraštutinis atvejis – prancūziškojo (Trečios ir Ketvirtosios Respublikų) tipo asamblėjos valdymas, kuris valdymą padaro beveik neįmanomą; yra ir kompromisinė formulė – partijų kontroliuojamas parlamentarizmas.

Tad parlamentarizmas mus gali nuvilti lygiai taip pat lengvai, kaip ir prezidentizmas. Jei norime tvirtinti, esą pirmasis yra pranašesnis už pastarąjį, čia pat turime pareikšti, kurį parlamentarizmą pasirinkome, taip pat užtikrinti, kad iš grynojo prezidentizmo nebūsime paprasčiausiai ir mažiausio pasipriešino būdu nuvesti į grynąjį parlamentarizmą, t.y. į
asamblėjos valdymą bei blogą valdymą.

Kiekvienos parlamentarizmo atmainos savitumus trumpai aprašysiu artimiausiuose poskyriuose. Pamatinė, visam parlamentarizmui bendra problema – kad būtų partijos, kurios, balsuojant parlamento rūmuose, neperžengtų partiškumo ribų. Amerikos atveju partinės drausmės stoka galbūt ir yra aktyvas, bet parlamentarizmo atveju partinės drausmės stoka visuomet ir neišvengiamai yra pasyvas. Parlamentui tinkančios partijos yra visų pirma partijos, kurios laikosi drauge, remdamos jų pačių paskirtą vyriausybę.

2. Valdžios bendrumas

Valdžios bendrumo negalima apibūdinti taip tiksliai kaip valdžių padalijimo. Ši formulė yra neaiški, nes bendrumas reiškia difuziją ir difuziškumą. Kas, kaip arba kokiu mastu ką ir su kuo turi bendra? Valdžios bendrumas, švelniai tariant, gali būti labai įvairius. Vis dėlto, pažvelgus į valdžios struktūros šerdį, kur galias turi veikti vykdomosios valdžios atstovas – ministras pirmininkas, šioje painiavoje galima įvesti šiokią tokią tvarką. Iš šio taško vyriausybės vadovo santykis su jo arba jos nariais gali būti taip:
I. pirmojo virš nelygiųjų
II. pirmojo tarp nelygiųjų
III. pirmojo tarp lygiųjų

Tai bendrosios valdžios formulės, nes jos visos atmeta valdžios koncentraciją viename asmenyje – primus solidus, kaip antai Amerikos prezidento atveju, kurio vyriausybė yra tik jo asmeninis kabinetas. Bet šios funkcijos iš tikrųjų labai skiriasi. Britanijos ministras pirmininkas iškilęs kaip primus (pirmasis) virš lygiųjų, nes jis arba ji išties vadovauja vyriausybei ir, parinkdamas arba atleisdamas tikrai „pavaldžius“ ministrus, turi laisvas ra

ankas; Vokietijos kancleris ne taip išsikiria, bet vis dar yra primus tarp nelygiųjų; o paprastoje parlamentinėje sistemoje ministras pirmininkas yra primus inter pares – tarp lygiųjų, taigi ne toks jau primus. Žinoma, galime ginčytis dėl niuansų. Vis dėlto kriterijus, pagrindžiantis visas tris šias formules, yra gana grakštus.
Pirmasis virš lygiųjų vykdomosios valdžios atstovas yra ir partijos lyderis, kurį vargu ar gali balsavimu pašalinti iš posto jo paties parlamento nariai ir kuris skiria bei keičia kabineto ministrus kaip jam arba jai patinka. Tad šitoks „pirmasis“ išties vadovauja savo ministrams. Pirmasis tarp nelygiųjų gali ir nebūti oficialus partijos lyderis, bet vis dėlto jis negali būti pašalintas iš posto vien parlamentui pareiškus nepasitikėjimą, ir yra didelė tikimybė, kad jis liks poste net pasikeitus jo kabineto nariams. Tad šitoks „pirmasis“ gali pašalinti ministrus, o jie jo – negali. Galiausiai pirmasis tarp lygiųjų – tai ministras pirmininkas, žlugdantis drauge su savo kabinetu, paprastai turintis priimti į vyriausybės komandą „primestus“ ministrus ir menkai šią komandą kontroliuojantis.
Svarbiausia štai kas: aptariamosios formulės apibūdina, kokia yra bendrosios valdžios mechanizmų įvairovė, pakertanti tradicinę nuomonę apie tai, ką atitinkamai prezidentinės bei parlamentinės sistemos esą darančios geriausiai. Pirma, šį įvairovė rodo, kad Anglijos ministras pirmininkas gali valdyti kur kas efektyviau už Amerikos prezidentą. Todėl prezidentinė primus solus formulė ne
eturi daugiau „valdymo privalumų“. Dar daugiau, ši įvairovė perša mintį, kad primus solus, prezidento pakeitimas primus inter pares apskritai nesuteikia pranašumo. Išties negali būti tikras vadovas toks ministras pirmininkas, kuris negali kontroliuoti savo ministrų ir net nėra laisvas juos pasirinkdamas.
Tad bendrosios valdžios formulės, teikiančios „valdymo perspektyvų“, yra: I. Pirmasis virš lygiųjų ir II. Pirmasis tarp nelygiųjų. Tai tolygu užuominai, kad įdomūs darbingo parlamentinio valdymo atvejai yra premjerinės sistemos, – pradedant Britanija ir baigiantVokietija. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad visų kitų formų parlamentarizmas – nedarbingas. Kituose dviejuose poskyriuose ir tyrinėsime sąlygas, paaiškinančias bei palaikančias visų esančių parlamentinių sistemų veikimą.
3. Premjerinės sistemos

Premjerinės,arba kabineto, sistemos geriausias pavyzdyds – britiškoji valdymo sistema. Visiems žinoma, kad britiškajai valdymo sistemai būdinga vienpartinė vyriausybė(ji žlugtu, jei būtų koalicinė), o šioji savo ruožtu suponuoja vienmandačių apygardų sistemą, sąlygojančią dvipartinę sistemą. Būtent vienpartinė vyriausybė reikalauja griežtos partinės drausmės, kokia viešpatauja Vestminsteryje, nes čia balsuoti prieš savąją vyriausybę reikštų vyriausybę atiduoti opozicijai.

Tai rodo, kad Vestminsterio valdymo sistema grindžiama trimis svarbiomis sąlygomis. Šios sąlygos vieną kitą papildo: rinkimai balsų dauguma, dvipartiškumas ir griežta partinė drausmė. Tai reiškia, kad jei pakeičiama pirmoji sąlyga, įvyks domino efektas – šio dalyko nepastebi britų mokslininkai ir politikai, primygtinai reikalaujantys įvesti kokią nors PA sistemą ar bent atsisakyti sistemos, kurioje nugalėtojui atitenka viskas.

Tad britiškąją premjerinę sistemą lengva sugriauti, bet, kita vertus, ją nelengva sukurti. Ta proga prisiminkime, kad pagal manuosius rinkimų sistemų padarinių dėsnius rinkimai balsų dauguma negali sukurti dvipartinės sistemos, jei nepalenkiamųjų trečiųjų partijų rinkėjų išsibarstymo po visą kraštą lygmuo nėra toks, kuris neužtikrina daugumos, – tai sąlyga, kurią išties sunku patenkinti. Dėl to bet kuriai valstybei, įvedusiai vienmandačių apygardų sistemą, vadovaujantis prielaida, esą iš čia atsiras premjerinė valdymo sistema, gali tekti rimtai nusivilti. Taip pat prisiminkime, kad sistema, kurioje nugalėtojui atitenka visakas, yra nerekomenduotina, kai politinė bendruomenė poliarizuota ir/arba jai būdinga heterogeniška politinė kultūra.

Tuo tarpu, kai Jungtinė Karalystė bei britiškojo modelio valstybės iliustruoja stipraus premjerinio parlamentarizmo atvejus, Vokietija yra silpno arba silpnesnio šios rūšies atvejo pavyzdys. Vokietijos Federacinėje Respublikoje dvipartinės sistemos nebuvo niekada, o vienpartinė vyriausybė – tik trumpai. Užtat ten nuo seno buvo tripartinė sistema, kuriai būdingos dviejų partijų koalicinės vyriausybės ir kuri apsieina be mažortitarinės rinkimų sistemos. Dar daugiau, Vokietijos kancleris renkamas parlamento ir niekaip formaliai nėra savosios partijos lyderis. Bet vis tiek Kanzlerdemokratie – į kanclerį orientuotą vokiškąją valdymo tvarką – drąsiai galima priskirti premjerinėms sistemoms.

Ar britiškosios ir vokiškosios tvarkos skirtumai reiškia, kad premjerinė sistema nebūtinai grindžiama lyderystės principais? Atsakymas būtų ir taip, ir ne, nes Vokietijos partijos jau per rinkimus elektoratui konkrečiai nurodo savo būsimąjį kanclerį (šitaip pažeisdamos arba susilpnindamos parlamentarizmo principą). Bet šio dalyko pernelyg sureikšminti negalima. Juk ministro pirmininko priešrinkiminis nominavimas yra prasmingas tokioje partinėje sistemoje, kurioje galimi tik du tikėtini varžovai, bet turi kur kas mažiau prasmės daugiapartinėse sistemose, reikalaujančiose plačių partijų koalicijų, ir jau visiškai yra beprasmis, kai plačių koalicijų vyriausybes sudaro partijos, kurių jėgos apylygės. Tokiomis sąlygomis ministro pirmininko postas neišvengiamai yra neatskiriama koalicinių derybų dalis ir negali būti „pažadėtas“ iš anksto. Reikalas dar ir tas, kad ministro pirmininko priešrinkiminio nominavimo nedera painioti su visiškai kitokia tvarka ( šiuo metu nustatyta Izraelyje ir svarstoma Italijoje, Japonijoje bei Nyderlanduose), pagal kurią ministras pirmininkas renkamas tiesiogiai ir visuotinai.

Kaip susiformavo vokiškoji premjerinė sistema? Nurodyčiau tokius Vokietijos Kanzlerdemokratie veiksnius bei ją paaiškinančias priežastis: antisemitinių partijų paskelbimas už įstatymo ribų; Sperrklausel; vadinamasis konstruktyvusis nepasitikėjimo votumas – būtent tokia tvarka. Paaiškinsiu, kodėl pirmoji priežastis iš tikrųjų yra „pirmoji“.

Daug stebėtojų mano, kad Vokietijos tripartinę sistemą sąlygoja 5 procentų atmetimo klauzulė, Sperrklausel, ją derinant su mišriąja (pusiau mažoritarinė) rinkimų sistema. Tai aiškiai neteisinga. Vokietijos rinkimų sistema duoda beveik grynai proporcingą atstovavimą, taip pat mažai tikėtina, kad 5 procentų slenkstis kur nors sumažintų kurios nors partinės sistemos formatą iki tijų partijų. Tad Vokietijos politinės sistemos šaltinis – ne jos rinkimų sistema, bet aplinkybė, kad teismo sprendimai iš pamatų pakeitė partinės sistemos „natūralią raidą“. Karlsrūės Konstitucinis Teismas iš pat pradžių paskelbė už įstatymo ribų ir neonacių Socialistinio Reicho partiją, ir Komunistų partiją; jeigu jis to nebūtų padaręs, nebūtų ir vokiškosios tripartinės sistemos. Pažymėtina ir tai, kad minėtieji teismo sprendimai buvo itin „sąlygoti aplinkybių“, kadangi jie aiškiai buvo šeštojo dešimtmečio klimato dalis ir – dar daugiau – ypatingo juos pateisinančio konteksto dalis.

Tad antisemitinių partijų paskelbimas už įstatymo ribų iš visų veiksnių tikrai yra pirmasis, nes įduoda kitiems dviems svertą, kurio šie patys savaime neturi. Jau pakankamai pasakyta apie Sperrklausel. Užtat dabar norėčiau stabtelėti prie trečiojo veiksnio – konstruktyviojo nepasitikėjimo votumo, kuris taip pat yra Kanzlerdemokratie ypatingas konstitucinis elementas. Pagal šią išlygą balsavimu pareiškęs nepasitikėjimą parlamentas negali kanclerio pašalinti iš posto, jeigu nėra ir kol nėra nominuotas jo įpėdinis. Nors šis konstitucinis mechanizmas nėra nenugalima kliūtis, su ja reikia skaitytis, nes kur kas lengviau surinkti negatyviąją daugumą, paprasčiausiai pašalinančią vyriausybę, negu sutelkti pozityviąją daugumą, sutariančią ir dėl naujojo kanclerio.

Britiškojo ir vokiškojo premjerinio valdymo įtvirtinimo būdų palyginimą anksčiau baigėme pažymėdami, kad vokiškojo lyderystės principo pamatai iš pažiūros silpnesni už britiškojo. Bet dabar reikia pabrėžti, kad šį silpnumą ištaiso konstruktyvusis nepasitikėjimo votumas. O papildomai Vokietijos premjerinę sistemą sustiprina tas dalykas, kad parlamentas – priešingai nei daugumoje parlamentinių sistemų – skiria tik kanclerį, o ne visą vyriausybę. Tai procedūra, dėl kurios premjeras iškyla virš savosios vyriausybės, jis tikrai yra, kaip jau minėjau, pirmasis tarp nelygiųjų.

Dabar galime imtis klausimo, kurį iš šių dviejų modelių lengviau kopijuoti. Vyrauja nuomonė, kad šalims, nepatenkintoms savąja parlamentine demokratija ir ieškančioms, kaip pagerinti padėtį, prieinamesnis vokiškasis modelis, kurį palyginti nesunku pamėgdžioti. Britiškąją sistemą gan dideliu mastu sąlygoja konstitucija, vokiškąją sistemą – tokiu pas mastu sąlygoja aplinkybės; o struktūras, žinoma, nukopijuoti lengviau nei aplinkybes. Jei pasirenkame Vestminsterio modelį, visa, ką mums reikia padaryti, – tai priimti rinkimų sistemą, kurioje nugalėtojui atitenka viskas; ir jei mus lydės sėkmė, t.y. jeigu elektoratas rinkimų apygardose bus „pasiskirstęs“, tai likusioji konstrukcija iš dalies susitvarkys savaime, o jei ne – tai gali būti sutvarkyta konstitucinės intervencijos būdu.

Bet ką gi mums reikia daryti, jei pasirenkame vokiškąjį modelį? Žinome, kad Sperrklausel nustatymas nepadės, nes jis savaime nesumažins partinės sistemos iki tos ribos, iki kurios ją būtina sumažinti, kad atsirastų premjerinė sistema. Tad kaip mes tai padarysime? Nėra ko tikėtis, kad pagelbės konstitucinio teismo chirurginė operacija, užtat, žinoma, galime atsisakyti PA ir pereiti prie balsų daugumos rinkimų sistemos. O jeigu taip, tai mes einame jau ne neskausmingu vokiškuoju, o – skausmingesniu britiškuoju keliu. Leiskite perspėti dar ir štai dėl ko: gali būti, jog Vokietijos partinė sistema – tokia, kokia ji buvo iki dešimtojo dešimtmečio vidurio, – jau nyksta. Tarkime, kad dėl Vakarų ir Rytų Vokietijos susivienijimo šalies partinis formatas ilgainiui padidės iki keturių, penkių partijų. Ar šitokiomis aplinkynėmis vokiškoji Kanzlerdemokratie išsilaikys? Veikiausiai ne. Juk kanclerio galios nesiekia toliau savosios partijos ribų. Šios ribos nėra reikšmingos tol, kol antroji vokiškųjų koalicijų partnerė FDP, yra šešiskart septyniskart mažesnė. Esant tokiam santykiui, Liberalų partija negali nei siekti kanclerio posto, neilemti jo parinkimo; ji gali tik paskatinti socialistų arba krikščionių demokratų dominuojamos koalicinės vyriausybės žlugimą. Dabar tarkime, kad relevantinės tampa dar dvi partijos ir dėl to būsimosios koalicijos turės apimti mažų mažiausiai tris partijas, kurių jėgos yra apylygės arba bent jau ne tokios nelygios. Tokiomis sąlygomis vokiškojo tipo premjerinė sistema tampa neefektyvi, nes, matyt, jai palaikyti jau nepakaks dviejų likusiųjų ramsčių – „vienišųjų“ rinkimų parlamente bei konstruktyviojo nepasitikėjimo votumo.

4. Darbingasis parlamentarizmas

Ar išvada, kad premjerinės sistemas nelengva nukopijuoti, neskatina daryti ir išvados, jog „darbingasis parlamentarizmas“ yra ir liks retas dalykas? Žinome, ne. Kalbant apie gebėjimą valdyti, žodis „darbingasis| reiškia du dalykus, būtent – veiksmingą vyriausybę ir stabilią vyriausybę; iš šio skirtumo kyla trys galimos kombinacijos t.y. vyriausybė yra: ir veiksminga, ir stabili; stabili ir galbūt veiksminga; nestabili. Šioje konstrukcijoje galima plati darbinių atvejų įvairovė, kurioje neapsiribojama Britanijos ir Vokietijos patirtimi..

Pirmoji kombinacija aiškiai apima premjerines sistemas, bet taip pat – ir „superdominuojančios partijos sistemas“ tokiose šalyse, kaip Švedija, Norvegija, Ispanija, kuriose gali nė nebūti nepremjerinių struktūrų, nei dvipartininio ar tripartinio formato, bet jose nuo dešimties iki net keturiasdešimties metų be pertraukos valdė vienpartinės vyriausybės – ir tik dėl tos paprasstos priežasties, kad viena partija gaudavo legislatūrą po legislatūros absoliučią vietų daugumą parlamente. Tad superdominuojančios partijos sistema užtikrina tokį stabilumą ir gerėjimą veikti efektyviai, kokį užtikrina visos vienpartinės vyriausybės – nors tokiais atvejais trukmės ir efektyvumo santykis nebūtinai yra pozityvus, nes valstybėse, kur alternatyvios vyriausybės nėra, nėra ir stimulų, teikiamų dviejų partijų rotacijos.

Reikalas tas, kad tai, ko neįmanoma pasiekti remiantis lyderystės principu, gali būti pasiekta tam tikru partinės sistemos struktūravimu. Tai tolygu pasakyti, kad darbingų parlamentinių demokratijų sąrašas išplečiamas įtraukiant atvejus, kurių nepaaiškina jokia konkreti konstitucinė tvarka. Už šios ribos, žinoma, galima rasti dar ir daugiapartinių valstybių., kurių vyriausybės yra koalicinės, bet stabilios bei gana darbingos. Bet tai – atskirų valstybių sėkmė, o ši sėkmė – vykdomosios politikos bei lyderių asmeninių savybių, o ne kokios nors struktūros nuopelnas, kai
tenkinama viena esminių sąlygų, būtent – partijos yra tinkančios parlamentui, vadinasi, jas įmanoma kontroliuoti ir jos yra kontroliuojamos.

Ar galima padaryti bendrą išvadą, dėl ko parlamentinės demokratijos gali būti ir yra darbingos? Atsakymas būtų toks; parlamentinis valdymas yra darbingas, kai jo pavadinimas šiek tiek neteisingas, kitaip tariant, kai parlamentas nevaldo, kai jis yra pažabotas. Ir priešingai, darbingasis parlamentarizmas niekuomet nėra „grynasis“ parlamentarizmas, visiškai įkūnijantis parlamento suvereniteto principą. Parlamentarizmas veikiau yra darbingas, kai jo sparnai pakirpti, kai jis galima sakyti, įgauna pusiau parlamentarizmo formą. Lyg ir paradoksalu, bet kuo mažiau valdymas tikrai parlamentinis, tuo jis sėkmingesnis.

5. Asamblėjos valdymas

Diktatūros atsikračiusios šalys tikriausiai turi nedidelį pasirinkimą – tik parlamentinį kelią. Bet siūlant žmonėms, nepatenkintiems prezidentinėmis sistemomis, vietoj jų rinktis parlamentinę sistemą, juos reikia perspėti apie pastarosios keliamus pavojus. Vis dėlto parlamentarizmo garbintojai retai kada pripažįsta jo tamsiąją pusę.

“Tie, kam kelia neviltį Amerikos sistemos aklavietės . ilgesingai žvelgia kitapus Atlanto. ir gėrisi kitų demokratinių vyriausybių organizuota vienove. Parlamentinėse demokratijose suverenas yra legislatyvinė dauguma, o šios daugumos komisija – kabinetas – ir kreipia legislatūrą, ir vadovauja vykdomajai valdžiai. Valdžia suvienyta. Atsakomybė aiškiai apibrėžta. Griežta partinė drausmė užtikrina, kad ministrai pirmininkai bei jų kabinetai galės veikti gerai ir ryžtingai. Dvipatinėse parlamentinėse sistemose, kurių prototipas yra Didžioji Britanija, nepasitikėjimo votumui retenybė. Europos žemyno daugiapartinėse parlamentinėse sistemose vyriausybes paprastai sudaro koalicijos. [bet] tol, kol jos sugeba išspręsti nesutarimus. pačiuose kabinetuose, jos gali tikėtis tokios pat įstatymų leidėjo paramos kaip ir Britanijos vyriausybės. Bet kurioje iš šių parlamentinių sistemų vyriausybes galima sudaryti pagal Lloydo Cuterio posakį. Jos gali veikti. Jos gali kalbėti . vienu, aiškiu balsu”.

Ištraukia puikiai atskleidžia, jog šio parlamentarizmo garbintojo teleskopas mato ne toliau Britanijos ir aptemsta, vos pasiekęs Lamanšą prie Duvro. Žemyninės Europos parlamentinė patirtis prisimenama tik kaip šiek tiek netobulas angliškojo mokymo atspindys; o parlamentarizmo asamblėjos forma praslysta nepastebėta ir nepaminėta. Galima užginčyti, girdi, mūsų garbintojai asamblėjos valdymą praleidžia ne dėl to, kad nieko apie jį nežino, bet dėl to, kad laiko jį nukrypimu, išsigimusia forma. O ne! Jeigu visų parlamentinių sistemų pamatinis principas tas, kad parlamentas yra suverenas, tai asamblėjos valdymas – tiesioginė šio principo išvestinė. Reikalas ne tik tas, kad asamblėjoje sutelktas valdymas yra parlamentarizmo principo “natūralus” raidods kelias, bet dar ir tas, kad toks valdymas ateina savaime, varomas savosios inercijos.

Asamblėjos valdymo prototipas – Prancūzijos Trečioji Respublika, taikliai vadinama “deputatų respublika”. Bet, pvz., Prancūzijos Ketvirtoji Respublika ir Italija jo išvengė tik tuo mastu, kokiu parlamentinė “partokratija”, jį prirėmė prie sienos. Šiuo metu dauguma postkomunistinio parlamentarizmo atvejų yra asamblėjos tipo.Tikėtina, kad ir dauguma Lotynų Amerikos demokratijų nusiristų stačiai į asamblėjos valdymą. Kalbant apie jo savybes, jas galia tučtuojau išvesti iš ankstesnios citatos, pliusus pakeičiant minusais. Asamblėjos valdyme:
I. kabinetas nekreipia legislatūros
II. valdžia yra nesuvienyta, o išblaškyta ir atomizuota
III. atsakomybė apskritai ištirpsta
IV. partinė drausė svyruoja nuo prastos iki visiško jos nebuvimo
V. ministrai pirmininkai ir jų kabinetai greitai ir ryžtingai veikti negali
VI. koalicijos retai išsprendžia savo nesutarimus ir niekada nėra tikros dėl įstatymų leidėjų paramos
VII. vyriausybės niekada negali veikti ir kalbėti vienu, aiškiu balsu.

Reikėtų paaškinti vieną dalyką: kodėl vyriausybės kartą per metus ar net dažniau su pasigardžiavimu suvalgomos. Mįslė štai kokia: šiaip ar taip, juk net kai vyriausybės yra koalicinės, jų šalininkams jos vis tiek – “ savosios vyriausybės“. Bet nieko panašaus. Daugeliu atvejų žlugusią koalicinę vyriausybę pakeičia kita tų pačių partijų koalicinė vyriausybė. Dėl to pribaigti savąją vyriausybę – reiškia ne užleisti vyriausybę kaip Britanijoje, bet – suteikti sau šansą patekti į kabinetą. Kabineto nestabilumas laukiančiam parlamento nariui – tai durys į karjerą. Ir argi kam nors tuomet išties rūpi kabineto nestabilumas?

Išvados

Pateikęs analizę, kaip parlamentarizmas veikia Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, galiu teigti, jog ir net tokiose valstybėse, kurios turi gilias demokratijos tradicijas, parlamentarizmas gali būti ne toks stabilus ir ne toks patrauklus. Įvairiausiais atvejais ministrai pirmininkai gali įgyti beveik neribotą valdžią, jų kabinetai – nestabilūs. Galima teigti, kad visas parlamentarizmo veikimas ir jo struktūros stabilus priklauso nuo partijų ir politikų bendradarbiavimo. Jų įvairiausios sąveikos kombinacijos gali privesti ir prie parlamentarizmo sugriovimo ir prie jo stiprinimo. Tad negali būti ryžtingos vyriausybės be ryžtingo ministro. Pabrėžtina ir tai, jog G. Sartotri mano, jog rezultatus lemia lyderystė ir pasirinkimas. Kaip pateikiau darbe, yra kelios parlamentarizmo rūšys,visos jos panašios, tačiau skirtingai veikia įvairiose valstybėse. Galima daryti išvadą, jog parlamentarizmas, pagrindinėse demokratijos valstybėse(Didžiojoje Britanije, Prancūzijoje.) vystėsi pagal tos valstybės politinę kultūrą ir suformavo savus, individualius parlamentarizmo bruožus.

Naudota literatūra

1. Sartori G. Lyginamoji konstitucinė inžinerija. Kaunas:”Poligrafija ir informatika”, 2001 p. 108-125
2. Vitkus G. Politologija. Vilnius: DANIELIUS, 2001 p. 163-170
3. Heywood A. Politics, New York:PALGRAVE, 1997 p.324-330

Leave a Comment