TurinysTurinys 2Įvadas 31. Užsienio politikos kontrolė 42. Svarstomieji klausimai užsieno politikoje 53. Politika po Šaltojo karo 74. Priežastys Britanijos politikos sunkumams Europoje 85. Didžiosios Britanijos saugumo politika 95.1 Europos saugumo ir gynybos politika 95.2 Tarptautinė ginklų kontrolė 105.3 Ginklų neplatinimas 105.4 Tarptautinis terorizmas 11Išvados 11Naudota literatūra 12ĮvadasJungtinės Karalystės yra viena įtakingiausių pasaulio valstybių, ji yra narė pagrindinių pasaulio valstybių sąjungų, turinti didelę įtaką tarptautiniai arenai ir padėčiai visame pasaulyje. Jos vykdoma užsienio politika dažnai sukrečia ir nustebina kitas pasaulio, o daugiausia Europos, šalis. Yra sunku suprasti kokioje Britanija yra padėtyje, ji Europos šalis priklausanti Europos Sąjungai, vis gi ji palaiko labiau JAV politiką negu Europos valstybių. Akivaizdžiai tai matėsi Irako invazijos išvakarėse, kai visiškai palaikė JAV sprendimą pulti Iraką. Nepaisant to, Didžiosios Britanijos užsienio politika yra gan sudėtingesnė nei atrodo ir savo darbe aš pabandysiu atskleisti kelis pagrindinius jos bruožus ir trumpai apžvelgti užsienio politiką, o tiksliau kokiais bruožais ji pasižymėjo ir kaip vystėsi nuo 1815 m. iki šių dienų. Didžiausias klausimas kylantis apžvelgiant jos užsienio politiką yra: kodėl Britanijos užsienio politika yra tokia skirtinga ir netgi prieštaringa Europos valstybių atžvilgiu? Savo darbe pabandysiu išaiškinti, kodėl santykiai tarp Britanijos ir kitų Europos Sąjungos narių yra tokie komplikuoti ir dažnai nesutariantys. Kitoje darbo dalyje apžvelgsiu Britanijos saugumo politiką, kuri pasidarė ypač aktuali šiame amžiuje. Turbūt didžiausias klausimas kylantis valstybės vadovų yra kaip sustabdyti karą prieš terorizmą? Juk jis pavirto ir į tikrus karinius veiksmus tarp valstybių (Afganistanas, Irakas – šie karai kilo būten dėl terorizmo). Šiame amžiuje realios grėsmės iš kažkurios galingos valstybės nėra, todėl didžiausia grėsmė kyla iš separatistinių grupių, kurios veikia teroristiniais smurtiniais metodais. Taigi aš pabandysiu atsakyti į klausimą: kokius saugumo prioritetus nustatė Britanijos vyriausybė ir kokiomis priemonėmis ji ketina sumažinti jų pavojų. Pagrindinis šaltinis, kuriuo remsiuosi analizuodamas temą, bus oficialus Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje teikiamos užsienio ir saugumo politikos.1. Užsienio politikos kontrolė
“Foreign and commonwealth office” pagrindinė formuotoja Didžiosios Britanijos užsienio politikos (Toliau darbe “Foreign and commonwealth office” vadinsiu Užsienio reikalų ministerija). Ši ministerija yra antra pagal svarbą po Finansų ministerijos britų administraciniame aparate, o jos ministras turi svarbų balsą Kabineto posedžiuose.Užsienio reikalų ministras, kaip Finansų ministerijos kancleris, palaiko glaudžius ryšius su Premjeru ministru, kuris gali būti iškviestas į parlamento savaitines sesijas atsakyti į klausimus siejančius su užsienio reikalais. XIX a. tokie ministrai kaip Palmerstonas, J. Russellas galėjo formuoti užsienio politika be MP įtakos, tačiau jau XX a. tokie veiksmai tapo neįsivaizduojami. Nors kita vertus, iškulis dideliai problemai, ministrai pirmininkai užsienio politikos formavimą paimdavo į savo rankas. Tokių pavyzdžių yra gan nemažai, vienas iš jų, kai Heath’as dalyvavo derybose dėl Britanijos įstojimo į “Europos Bendruomenę”. Tačiau pasakyti, jog Užsienio reikalų ministerija buvo nustūmta į šalį tokiais atvejais, būtų neteisinga. Britų Premjer Ministras nėra tokioje pozicijoje kaip JAV prezidentas turintis atitinkamą personalą Baltuosiuose Rūmuose. Iki 1982 metų turėjo tik minimalų personalą padedantį užsienio reikalų klausimais ir didele dalimi buvo priklausomas nuo užsienio reiklaų ministerijos. Nuo 1982 m. MP įgyjo specialių diplomatinių patarėjų, taip besiplėtojant MP kabinetas, rodė, jog Užsienio reikalų ministerija buvo tarsi nustumta į šalį. M. Thacher taipogi parodė, besivystančią tendenciją asmeninės diplomatijos vėlyvais 1980 m., kai ji palaikė artimus ryšius su JAV prezidentu R. Reiganu. Tačiau norint efektyviai formuoti užsienio politiką, ją reikia formuoti su atitinkamo personalo pagalbą, kurią gali pasiūlyti Užsienio reikalų ministerija.Užsieno sekretoriui talkina trys valstybės ministrai ir trys parlamento viceministrai, taigi ministrų komanda yra stipri. Tai sudaro ir Diplomatinės tarnybos stiprumą. Tokia galia laikoma stipresnė už diplomatinių tarnybų panašaus dydžio ir galių šalių, tokių kaip Vokietija, Prancūzija. Ši Užseinio reikalų ministerija buvo kritikuojama dėl to, jog nesugeba sukūrti ilgalaikių planų, tačiau miekados nebuvo kritikuojama dėl blogo politikos vykdymo. Kai Argentina įsiveržė į Falklando salas, Britams reikėjo dviejų trečdalių balsų JT Saugumo Taryboje, jog ji pasmerktų invaziją. Nors ir daugelis pasisakė prieš britų idėją, tačiau britai įgyvendino savo sumanymus.2. Svarstomieji klausimai užsieno politikoje Pastaruosius du amžius Britanijos užsienio politika buvo stipriai įtakojama ekonominių ir geografinių faktorių. Po Pramonės revoliucijos Britanijos populiacija ėmė sparčiai didėti, todėl Britanija tapo priklausoma nuo importuojamų maisto produktų ir kitų žaliavų. Nuo jų priklauso žmonių maitinimas ir pramonės vystymas. Poreikis importuoti tokius dalykus iš įvairų pasaulio vietų priklauso nuo prekybos kelių ir geopolitinės padėties. Kol Karališkasis Britanijos laivynas kontroliavo jūras, Britanija buvo saugi. Tradicinė politika buvo nukreipa prieš sąjungų prieš ją sukurimą, kurios galėtų riboti Britanijos laisvę vandenynuose. Taip ji kišosi ir į Europos reikalus tam, jog kažkuri šalis neiškiltu galia prieš savo kaimynus ir neįgytų didelio pranašumo.Tokia politika sėkmingai buvo vykdoma nuo 1815 iki 1914 metų.Tarpukarės laikotarpiu Britanija nusilpo tiek ekonomiškai tiek gynybos galimybėmis. Diplomatijos vykdymas atskleidė šiuos nuosmukius paaiškino atsiskyrimu nuo JAV ir Sovietų Sąjungos problemų ir gan komplikuotu bendradarbiavimu tarp Europos šalių. Tai buvo iki 1945 metų, kai Britanijos ekonomika buvo sugriauta, iškilo JAV ir Sovietų Sąjunga kaip naujos supervalstybės.Tuo metu pasidarė visiškai aišku, jog Didžioji Britanija jau nebėra ta didžiulė jėga atsakinga tik už savo valstybės gynybą.Nuo 1945 metų Britanijos diplomatija vadovavosi trimis “problemomis”, bandydama jas įveikti: poreikis išlaikyti JAV atsakomybę gynant Europą, poreikis išardyti kolonijinę imperiją ir poreikis sukūrti naujus santykius su Europos šalimis. Apžvelgiant šios diplomatijos išdavas, galima teigti, jog su pirma problema Britanijos užsienio politika susidorojo labai sėkmingai, su antrąją – gan sėkmingai, o su trečiąja – gan nesėkmingai.Vyksta atviros diskusijos dėl “Anglo-Amerikos santykių” , kurie dažnai painiojami su britiškuoju mąstymu dėl esamų “specialių santykių”, kurie sakoma esą tarp šių dviejų valstybių. Iš tkrųjų santykiai su JAV nėra ką svarbesni negu santykiai su Vokietija, Prancūzija ar Italija. Daugiau buvo sukurti asmeniniai saktykiai, kurie buvo tarp Macmillan’o ir Kennedy’io, tarp Thatcher ir Reagan’o, tačiau šiuos gerus santykius tarsi atsvėrė netokie palankūs santykiai tarp Eden’o ir Eisenhower’io ar tarp Wilson’o ir Johnson’o. Amerikiečių užsienio politika buvo gan agresyvi dėl Sueco kanalo krizės, buvo palyginti palanki dėl konfrontacijos su Indonezija ir paremianti dėl Falklando salų krizės. Yra akivaizdžių įrodymų artimų santykių tarp šių valstybių dėl tarptautinės žvalgybos informacijos keitimosi, įvairių akademinių keitimosi ir bendradarbiavimo, taip pat daugeli karinių programų sąveika. Tačiau sakyti, kad egzistuoja geri santykiai diplomatiniame lygyje, būtų klaidinga.Faktas išlieka, jog Britanija sėkmingai susijungusi su Vakarų Vokietija ir kitomis sąjungomis įtikino JAV išlaikyti karinį personalą Europoje. Šį personalą sudarė 300 000 JAV karių (beveik kaip visa Britanijos armija), jos užduotis buvo prireikus vykdyti aktyvią ir greitą gynybą prieš Sovietų Sąjungą. Nuo 1945 iki 1990 m. Sovietų Sąjungos agresija buvo pagrindinė ir aiškiausia grėsmė kylanti Vakarų Europoje, todėl JAV įsipareigojimas išlaikyti karinį personalą Europoje buvo labai svarbu Britanijai. Gal dėl šios priežasties Britanija ir parodydavo gestais savo pataikavimą JAV politikai. Tokius gestus galima laikyti dalinį boikotą Maskvos Olimpinių žaidynių 1980 metais, palaikymas JAV politikos liečiant El Salvadorą ar sprendimas leisti JAV lėktuvams bomborduoti Libiją iš Britanijai priklausančios žemės. Dekolonizacijos procesas prasidėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo. 1947 Indija ir Pakistanas tapo nepriklausomomis valstybėmis, Vakarų ir Rytų Afrikos kolonijoms taip pat buvo pasiūlyta tapti nepriklausomomis šalimis – visos sutiko. Sunkumu su kolonijomis išliko tik Vidurio Afrikos regione. Kitos Britanijos kolonijos pasaulyje sutiko tapti nepriklausomomis be jokių problemų, išliko tik keletas teritorijų, kurių populiacija yra maža, išlikti Britan…ijos dominija.Vertinant Britanijos jungimasį prie “Europos Bendruomenės” , galima teigti, jog tai paveikė užsienio politiką daugiau valstybės viduje negu išorėje. Poveikis pastebimas dviem aiškiai efektais. Pirma tai, jog Premjer ministras įgyjo didesnę galią užsienio politikos sferoje, be to jis turi daug bendrauti “Europos Bendrijos” susitikimuose, antra tai, jog netik Užsienio reikalų ministerija kontroliuoja ir valdo užsienio reikalus, bet jau ir kitos vyriausybės ministerijos, tokios kaip: gynybos, pramonės, prekybos ir kt.3. Politika po Šaltojo karoUžsienio politikos klausimas pasibaigus Šaltajam karui pasidarė gan sudėtingas, kadangi JAV tapo vienintelė supervalstybė pasaulyje dominuojanti tarptautiniuose santykiuose. Europa nedažnai pritaria JAV vykdomai politikai, todėl Britanija gan dažnai atsiduria sudėtingoje poziciją. De Golis pavadino Britanijos užsienio politiką kaip “vidurio-Atlanto perspektyvą”. Pagrindiniai skirtumai tarp Europos ir JAV užsienio politikų tai, jog amerikiečiai yra labiau idealoginiai, idealistiniai ir moraliniai negu europiečiai. Dėl to politinių sprendimų padariniai kartais būna labai nesėkmingi. Kaip pavyzdžius galima paminėti krizes Somalije, Bosnijoje, Kuboje.Britanija yra sudėtingoje padėtyje, kadangi ji vienintelė nepritaria bendrai Europos gynybos organizacijai, kai Vakarų Europos Sąjunga būtų įtraukta į Europos Sąjungą ir gynybos politika būtų sprendžiama daugumos balsavimu. Britai teigia, jog nenori gynybos klausimą paleisti iš savo rankų, taip pat jie argumentuoja tuo, jog Britanija ir Pranzūzija, kurių balsai yra svarbiausi, yra pasiryžusios siųsti reikiamą karinį personalą į konfliktą išgyvenantį regioną, kai tuo tarpu Vokietija atsisako tai daryti. Britai taip pat tiki, jog esminis dalykas būtų JAV dalyvavimas konfliktų ir krizių sprendime, ypač jei reikalinga karinės jėgos panaudojimas. Malcolm’as Rifkind’as pareiškė:”..kai tarptautinė bendruomenė susiduria su krize, kurios metu gali skilti Jugoslavija, tiesioginis JAV įsivėlimas reikalingas – ypatingai, jei kariniai veiksmai privalomi. “Europietiškas sprendimas europietiškai problemai” niekuomet nebuvo realistinė galimybė”. Atrodo, jog De Golis pavadindamas Britanija “vidurio-Atlanto perspektyva” buvo teisus. Vienas iš Britanijos svarbiausių diplomatinių vaidmenų bent jau keliems metams išliks toks pat – veikiant kaip tarpininkas tarp Europos ir Jungtinių Amerikos valstijų.4. Priežastys Britanijos politikos sunkumams EuropojeKyla daugybę debatų, kodėl Britanija yra “blogiukas” Europoje, kodėl jos vizijos nesutampa su šalimis narėmis ir kodėl ji taip dažnai bando preišinasi bendrai politikai. Nepaisant jos dydžio ir įtakos tarptautinėje arenoje, dažnai kaltinama šalių narių dėl Briuselio priimamų iniciatyvų blokavimo ar stabdymo. Štai priežastys britų entuziazmo trūkumui:Pirma – Laikas. Britanija kenčia nuo to, jog ji nėra tarp tų šešių šalių įkūrėjų. Pradinė sutartis ir politka buvo suformuota įkūrėjų interesams patenkinti pagrinde Prancūzijos ir Vokietijos. Ir dabar šios šalys nustato pagrindines politikos kryptis, viena iš pagrindinių – Bendra ūkio politika. Ši politika yra naudinga Prancūzijos ir Vokietijos ūkininkams, tačiau visiškai nenaudinga Britanijos, kadangi jos ūkio sistema labai skirtinga nuo kitų šalių. Kilo didelių ginčų dėl šios politikos, kadangi jis sudarė didelę biudžeto dalį, ir kadangi britams ši politika buvo nenaudinga, jie norėjo atgauti savo pinigus.Antra – Politinė kultūra.Politikai Vakarų Europoje yra geai susipažinę su rašytinėmis konstitucijomis, daugiapartinėmis sistemomis, koalicinę vyriausybę ir t.t. Šie visi ypatumai skiriasi nuo Britanijos politinės sistemos.Europos valstybių nacionaliniai politiniai lyderiai pabuvojo Europos parlamento nariais, Britanijos – nė karto. Trečia – Patariamasis organas. Kontinento supratimas apie patariamąjį organą skiriasi nuo britiškojo. Kontinente tai naudojama ir žemiausiame lygmenyje, kurie yra žemesni už Briuselio ar nacionalinių vyriausybių. Britai tai supranta tik, kaip patarimą sprendimo priėmimui nacionalinės vyriausybės aukščiausiame lygmenyje.5. Didžiosios Britanijos saugumo politikaDidžiosios Britanijos nacionalinio saugumo ir gynybos klausimas fundamentaliai priklauso ir nuo Europos saugumo. NATO yra ir išliks pagrindinis Britanijos gynybos garantas. Taigi šios sąjungos plėtojimas ir modernizavimas yra svabūs Britanijos prioritetas, kol jos vaidmuo išlaikant stabilumą Euro- Atlanto regione didėja .Europos Sąjunga šiuo metu vaidina taipo gi svarbų vaidmenį užtikrinant Europos ir artimų regionų stabilumą ir taiką. Šalės narys pagaliau sutiko pasirašyti bendrą Europos saugumo ir gynybos politiką (ESGP), kad ji užtikrintų, jog ES turėtų visas reikiamas priemones kontroliuoti krizes, kur NATO nesiima jokių veiksmų. Jungtinės Karalystė būdama viena iš stambiausių prekybinių šalių, užsienio investitorė, pastovi narė JT Saugumo Tarybos, ES ,G8 narė turi globalius interesus ir įsipareigojimus. Tarptautinė ginklų kontrolė, ginklų neplatinimas, randuolinių ginklų neplatinimas ir nusiginklavimas, tarptautinė kova su terorizmu – yra ne tik pagrindinės šalies saugumo užtikrinimo kryptys, bet ir tarptautinio stabilumo ir saugumo priemonė.5.1 Europos saugumo ir gynybos politikaŠi politika perima Bendros užsienio ir saugumo politiką, leidžianti vaidinti ES narėms svarbesnį vaidmenį imantis veiksmų kontroliuoti krizes. Ji gali panaudoti įvairias priemones, ne tik karines, bet ir tokias kaip teikiama medicininė ar kita pagalba, prekybos priemonės. Be to ji nėra apribota geografinių ribų, ji gali būti taikoma visame pasaulyje. Nėra ir įsipareigojimo kurti “Europos armiją”, kiekviena valstybė išlaiko suverenumą nacionalinės armijos. ESGP taip pat stengiasi tobulinti reagavimo į krizes galimybes ir laiką. Tai reikštų, jog stiprinant galimybes veikti su NATO ar kitomis tarptautinėmis organizacijomis per kuo trumpesnį laiką ir įveikiant krizes efektyviomis priemonėmis.5.2 Tarptautinė ginklų kontrolėBritanija stipriai suinteresuota ginklų kontrolės klausimu, ji viena iš pirmųjų ratifikavo Otavos konvenciją, kuri pasisakė prieš priešpėstinių minų gamyba, naudojimą, transportavimą, laikimą. Ji visiškai pripažino konvencijos nutarimus. Britanija veikdama su tarptautiniai partneriais sudarė naują protokolą dėl likusių po karo sprogmenų. Šis protokolas padarys didelę įtaką sprendžiant problemas dėl likusių po karo sprogmenų. Šiuolaikinės karinės pajėgos Europoje sutartis nustato limitą kariuomenės amunicijos, 1999 metais Britanija derybininkavo dėl sutarties pataisymo, kuris dar labiau sumažintų kariuomenės amuniciją. Taip pat šalis yra Vienos Dokumento narė, kuri stiprina bendradarbiavimą, stabilumą ir atvirumą tarp Europos kariniuomenių.5.3 Ginklų neplatinimasTonis Blairas savo kalboje 2003 metų kovo mėn. Pažymėjo, jog pagrindinės saugumo problemos yra terorizmas ir masinio naikinimo ginklų platinimas. Ginklų neplatinimo departamentas stumia Užsienio reikalų ministeriją, kad ji kaip įmanoma geriau nustatytų ir tikrintų masinių naikinimų ginklų platinimą, tokių ginklų transportavimo sistemas (balistinės raketos) ir panašias technologijas. Taip ši ministerija yra atsakinga už eksporto kontrolės politiką ir ekspoto licenzijavimą kariniams tikslams. Saugumo politikos departamentas atsakingas už mažų ginklų platinimą. Taip pat Užsienio reikalų ministerijos strateginiuose dokumentuose vyriausybė įsipareigojo vykdyti politiką, pagal kurią pasaulis taptų saugesne vieta nuo terorizmo ir masinio naikinimo ginklų. Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis yra pagrindinis dokumentas pagal kurį vadovaujasi vyriausybė šioje srityje, Didžioji Britanija yra atsakinga už valstybės branduolinio ginklo neplatinimą ir nusiginklavimą. Tokie įsipareigojimai yra ir Metinėse strateginėse apžvalgose ir Gynybos baltuosiuose puslapiuose.5.4 Tarptautinis terorizmasStrateginis šalies saugumo prioritetas yra ir kova su tarptautiniu terorizmu. Tarptautinis terorizmas tapo didelę grėsme šiais laikais, teroristai vis dažniau ir dažniau naudoja smurtines priemones savo tikslams pasiekti. Užsienio reikalų ministerija savo strateginiuose dokumentuose pažymi, jog kova prieš terorizma bus pagrindinė Britanijos saugumo užduotis kitam dešimtmečiui. Vienintelis efektyvus būdas kovoti su terorizmu, britų manymu, yra tarptautiniai ir labai gerai kooperuoti veiksmai remiantis teisiniai veiksmais. Taipogi galimos priemonės minimos kaip: tinkamos apsaugos priemonės, geras numanymas tolimesnių teroristinių atakų objektų.IšvadosApžvelgdamas savo darbą, galiu trumpai atsakyti į iškeltus klausimus. Apžvelgus britų užsienio politiką, jos kontrolę, ypatybes, galima teigti, jog nesutarimai kylantys tarp Britanijos ir Europos Sąjungos kyla dėl dviejų priežasčių: pirma, dėl to jog Europos valstybės priimant sprendimus Europos Sąjungoje vadovaujasi sau priimtinomis sąlygomis, kurios Britanijai yra nepalankios, antra – britai turi skirtingą politinę sistemą su jos supratimu, jiems sunkiai suprantama europietiška politinė sistema. Dėl šių priežasčių ir kyla daugiausia konfliktų ir nesutarimų tarp Britanijos ir Europos žemyno šalių. Saugumo klausimais britai sutaria su kontinento gyventojais, jie netgi palaiko bendrą saugumo sistemą ir bando ją stiprinti. NATO išlieka pagrindine Didžiosios Britanijos saugumo garantu, o Europos Saugumo ir Gynybos politiką laiko nauja saugumo vykdymo perspektyva. Pagrindinį ir efektyviausią kelią kovai su terorizmu, o taip pat ir masinio naikinimo ginklo platinimu, jie mato bendradarbiavimą ir kooperaciją. Tokias išvadas padariau analizuodamas Britanijos Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje pateiktos saugumo politikos.Naudota literatūra1. Birch A. H., The British System Of Government, London: Routledge, 1998, p. 224-234.2. Kavanagh D., British Politics Continuities And Change, New York: Oxford University press Inc., 2000, p. 80-84.3. Foreign policy on terrorism and security, http://www.fco.gov.uk/servlet/Front?pagename=OpenMarket/Xcelerate/ShowPage&c=Page&cid=1007029391620, 2004 12 23-26.