Pagrindinės tarptautinės organizacijos – Nato, JTO, ES

Jungtinių tautų organizacija – tai pasaulinė tarptautinė organizacija, įkurta po Antrojo pasaulinio karo kovojusių prieš hitlerinę Vokietiją sąjungininkų, JT chartiją parengė 51 valstybės atstovai, kurie ją pasirašė 1945.07.25 San-Franciske. Tačiau reali organizacijos įkūrimo data yra 1945.10.25 kada pasirašytą Chartiją ratifikavo 5 didžiosios valstybes JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Sovietų Sąjunga ir Kinija.
JT Chartija nustatė tokius veiklos tikslus:
1) siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui imtis efektyvių kolektyvių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;
2) puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio santykius;
3) siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kuultūrines ir humanitarines problemas ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms;
4) būti tautų, siekiančių aukščiau minėtų tikslų, veiklos derinimo centru;
JTO Chartijoje taip pat yra nurodyti šie jos veiklos principai:
-JT remiasi visų Organizacijos narių suverenia lygybe;
-visos narės pasižada sąžiningai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus;
-tarpusavio ginčus spręsti taikiu būdu ir taip, kad nepakenktų tarptautinei taikai, saugumui ir teisingumui;
-susilaikyti nuo jėgos vartojimo ar grasinimų pavartoti jėgą kitų valstybių atžvilgiu;
-visapusiškai remti JT veiksmus, vykdomus sutinkamai su JT chartija, bei atsisakyti remti tas valstybes, kurių atžvilgiu JT immasi preventyvių ar prievartinių veiksmų;
-JT sieks, kad ir kitos valstybės, kurios nėra JT Organizacijos narės laikytųsi šių principų, kaip visiems reikalingų taikos ir saugumo užtikrinimo garantijų;
-Chartija nesuteikia JT Organizacijai teisės kištis į tuos reikalus, kurie aiškiai priklauso valstybių vidaus reikalų tvarkymo ko

ompetencijai.
JTO narėmis gali būti visos taikingos valstybės, kurios įsipareigoja vykdyti ir laikytis Chartijos nuostatų. Šiuo metu į JTO įeina 177 valstybės, Lietuva šio JTO sąraše yra 164 į JTO ji priimta 1991.09.17.
JTO Generalinė Asamblėja pagal Saugumo Tarybos rekomendaciją gali sustabdyti valstybės-narės teises ar net pašalinti ją iš Organizacijos, jeigu ji nesilaiko Chartijos nuostatų ir savo politika nuolat grasina tarptautinei taikai ir saugumui.
JTO struktūra pateikta 1 schemoje:

1 schema

Generalinė asamblėja susideda iš visų JTO valstybių-narių atstovų. Tai pagrindinis Organizacijos organas, kuris aptaria visus svarbiausius ir aktualiausius klausimus bei rengia rekomendacijas valstybėms-narėms ir Saugumo Tarybai, taip pat priiminėja rezoliucijas ir deklaracijas įvairiais pasaulinės politikos klausimais. Generalinė Asamblėja negali priimti tokių nutarimų, kurie būtų privalomi bet kurios valstybės vyriausybei, tačiau jos rekomendacijos ir rezoliucijos būdamos tarptautinės viešosios nuomonės išraiška, daro diidžiulį poveikį pasaulinei politikai.
Kiekvienas JTO narys turi po vieną balsą, ir Generalinė asamblėja sprendimus priima taip pat balsuodama. 2/3 balsų dauguma sprendžiami klausimai, susiję su tarptautinės taikos ir saugumo reikalais, renkami Saugumo, Globos, Ekonominės ir Socialinės Tarybų nariai, pagal Saugumo Tarybos rekomendaciją į JTO priimami nauji nariai. Paprastos daugumos užtenka priimti, kitokiems ne taip svarbiems sprendimams.
Generalinė asamblėja savo f-jas vykdo su septynių pagrindinių komitetų pagalba. Kiekvienas komitetas tyri specialę paskirtį, o jų darbe dalyvauja beveik visų valstybių-narių atstovai. Be to, veikia aibė sp

pecialiai konkretiems reikalams nagrinėti sudaryti komitetai ir komisijos, kurie atlikę užduotis yra paleidžiami. Asamblėja visus savo darbotvarkės klausimus prieš svarstymą sesijoje perduoda į atitinkamus komitetus, o pastarieji savo ruožtu pateikia sprendimų ir rezoliucijų projektus plenariniams posėdžiams.
Vienas svarbiausių Generalinės Asamblėjos uždavinių-tai nuolatinis valstybių bendradarbiavimo principų tobulinimas bei kitų problemų, ypač susijusių su taikos išsaugojimu, svarstymas. Yra priėmusi daug svarbių deklaracijų ir rezoliucijų.
Saugumo Taryba – tai organas, kuriam tenka visa atsakomybė už taikos ir saugumo išsaugojimą pasaulyje. Saugumo Tarybą sudaro 15 valstybių-narių, 5 iš kurių yra nuolatinės (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija ir Kinija), o 10 narių kas dveji metai renka Generalinė Asamblėja. Kiekviena Saugumo Tarybos narė turi po vieną balsą, bet sprendimus ST gali priimti tik tada, kai yra:
1) susidarius 9 balsų dauguma;
2) kai 5 nuolatinių narių nuomonės sutampa (čia reiškiasi vadinamoji “didžiųjų valstybių sutarimo” arba “veto” taisyklė). Jeigu nors viena iš nuolatinių ST narių balsuoja prieš tai sprendimas negali būti priimtas. Tačiau sprendimo priėmimui reikia dar 4 nenuolatinių narių pritarimo.
Pagal JTO Chartiją visos JT narės turi paklusti Saugumo Tarybos sprendimams ir juos besąlygiškai vykdyti, tuo tarpu visi kiti JT organai gali teikti tik rekomendacijas. Saugumo Taryba gali nagrinėti bet kurį ginčą ir bet kurią situaciją, kuri kelia ar gali kelti pavojų tarptautiniam saugumui. Jeigu Saugumo Taryba gauna kurios nors ša
alies skundą dėl grėsmės jos saugumui ir tarptautinei taikai, tai pirmiausiai ji rekomenduoja besiginčijančioms pusėms spręsti ginčus taikiomis priemonėmis. Kai kuriais atvejais atliekamas tyrimas. Jeigu konflikto neįmanoma išspręsti taikiai gali būti imtasi įvairių sankcijų agresoriaus atžvilgiu ar net kolektyvinių karo veiksmų prieš agresorių. Lietuva nėra ST narė.
Ekonominė ir Socialinė Taryba. Ji tvarko įvairių programų ir projektų, kurie padėtų gerinti viso pasaulio žmonių gyvenimo sąlygas įgyvendinimą, teikia rekomendacijas ir koordinuoja tarptautinį bendradarbiavimą pasaulinės prekybos industrijos, gamtos resursų įsisavinimo, žmogaus teisių, moters padėties, demokratijos būklės , socialinės gerovės, nusikaltimų išvengimo ir daugialiu kitų klausimų, liečiančių valstybių-narių ekonominę ir socialinę raidą.
Ekonominė ir Socialinė Taryba susideda iš 54 narių. Jos nares trejiems metams renka Generalinė Asamblėja, kasmet perrinkdama po 1/3 Tarybos narių. Taryba savo sprendimus priima paprasta balsų dauguma, o kiekviena valstybė turi po vieną balsą. Paprastai Ekonominė ir Socialinė Taryba kasmet surengia po dvi sesijas, kurios užtrunka po 2 mėnesius ir vyksta paeiliui Niujorke ir Ženevoje.
Ekonominė ir Socialinė Taryba turi daug komisijų ir pagalbinių organų, kurie skirstosi į specializuotas (statistikos, demografijos, socialinio vystymo, žmogaus teisių , moters padėties, kovos su narkomanija ir kt.) ir regionines (Afrikos, Azijos ir Ramiojo Vandenyno, Europos, Lotynų Amerikos, Vakarų Azijos) komisijas.
Globos Taryba. tai tarptautinė globos ir globojamų teritorijų vystymosi sistema. Ši sistema apima šias te
eritorijas kurios: 1) iki Antrojo pasaulinio karo buvo globojamos Tautų Lygos, 2) buvo perimtos iš Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų – Vokietijos, Japonijos ir Italijos jurisdikcijos, 3) buvo savanoriškai perduotos globoti JTO anksčiau jas administravusių valstybių.
Pagrindinis šios organizacijos tikslas – skatinti globojamų valstybių politinį, ekonominį ir socialinį progresą, rengti jas laipsniškam perėjimui prie savivaldos ir nepriklausomybės.
Tarptautinis teismas, kurio nuolatinė būstinė yra Olandijos mieste Hagoje, yra pagrindinis JTO teisminis organas. Tarptautinio Teismo statutas yra sudėtinė JT Chartijos dalis, todėl viso JTO narės yra Tarptautinio Teismo statuto narės.
Tik valstybės gali kreiptis į tarptautinį teismą. Jo sprendimai yra privalomi JTO narėms. Generalinė Asamblėja ar Saugumo Taryba gali prašyti Tarptautinio teismo konsultacijos konkrečiu klausimu.
Pagal JTO Chartiją Tarptautinis teismas gali priimti sprendimus tik remdamasis tarptautine teise. Tarptautinį teismą sudaro 15 teisėjų, kurios renka Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba 9 metams balsuodamos atskirai. Viena valstybė negali turėti daugiau nei vieno teisėjo.
Sekretoriatas – tai organas, aptarnaujantis kitus JTO organus bei vykdantis JTO politiką pagal Generalinės Asamblėjos, Saugumo Tarybos ir kitų organų sprendimus. Sekretoriatui vadovauja Generalinis Sekretorius, kurį 5 metams pagal Saugumo tarybos rekomendaciją skiria Generalinė Asamblėja. Viena svarbiausių Generalinio Sekretoriaus funkcijų – atkreipti Saugumo Tarybos dėmesį į problemas ir pavojus tarptautinei taikai ir saugumui, kurie, jo nuomone, reikalauja neatidėliotinų sprendimų.
JTO biudžetas. Šios tarptautinės organizacijos pagrindinis finansavimo šaltinis yra reguliarūs valstybių-narių įnašai. Pagrindinis kriterijus nustatant valstybės-narės įnašo dydį yra tos šalies galimybės mokėti. Maksimalus įnašas sudaro 25% JTO biudžeto (tokį moka JAV). Minimalus įnašo dydis – 0,01% JTO biudžeto. Tokio dydžio įnašą moka Lietuvos Respublika.
JTO priklauso kai kurios specializuotos tarpvalstybinės organizacijos, susietos su JTO specialiomis sutartimis. Šių organizacijų sąrašas:
1) ILO – Tarptautinė darbo organizacija. Veiklos tikslas – socialinio teisingumo siekimas, tarptautinis bendradarbiavimas dėl socialinio ir ekonominio stabilumo išsaugojimo.
2) FAO – JT Maisto ir Žemės ūkio organizacija. Įkurta 1945 m. tarptautiniam bendradarbiavimui skatinti pragyvenimo lygio, maisto kokybės ir kt. sferose.
3) UNESCO – JT Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, skatinanti tarptautinį bendradarbiavimą šiose srityse.
4) WHO – Pasaulinė sveikatos organizacija.
5) Pasaulinis bankas į jo sudėtį įeina šie 3 padaliniai:

a) IBRD – Tarptautinis rekonstrukcijos ir vystymosi bankas.

b) IDA – Tarptautinė vystymo asociacija.

) IFC – Tarptautinė finansinė korporacija.
6) IMF – Tarptautinis valiutos fondas, tvarko valstybių tarpusavio atsiskaitymo ir valiutų cirkuliavimo klausimus.
7) ICAO – Tarptautinė civilinė aviacijos kompanija.
8) UPU – Pasaulinė pašto sąjunga.
9) ITU – Tarptautinė telekomunikacijos organizacija. Veiklos tikslas – tarptautinis bendradarbiavimas visų rūšių elektros ryšių srityse.
10) WMO – Pasaulinė meteorologinė organizacija.
11) IMO – Tarptautinė jūros organizacija. Tikslas – bendradarbiavimas laivininkystės klausimais.
12) WIPO – Pasaulinė intelektualinės nuosavybės organizacija. Tikslas – tarptautinės bendradarbiavimas autorinių teisių apsaugos srityje.
13) IFAO – Tarptautinis žemės ūkio vystymo fondas.
14) UNIDO – JT Pramonės vystymo organizacija.
15) GATT – Generalinis Susitarimas dėl tarifų ir prekybos. Tai vienintelis tarptautinis susitarimas, nustatantis tarpvalstybinės prekybos taisykles. Tai savotiškas prekiaujančių tarpusavyje valstybių elgesio kodeksas, draudžiantis diskriminaciją ir dirbtinius prekybos trukdymus. GATT pasirašytas 1948 m. Šiuo metu prie jo prisijungė 97 valstybės, kurių prekybos apyvarta sudaro 90% pasaulinės prekybos apimties.
16) IAEA – Tarptautinė atominės energetikos agentūra.

Kas yra NATO?
NATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija) yra gynybinė organizacija, kurią sudaro laisvos ir nepriklausomos valstybės, susivienijusios tam, kad diplomatinėmis, o prireikus – ir karinėmis priemonėmis išsaugotų tarptautinę taiką bei savo nepriklausomybę, kaip sąlygas demokratiniam savo visuomenių vystymuisi ir ekonominiam klestėjimui. NATO (kitaip dar vadinama Aljansu) savo veiklą grindžia lygiateisiu politiniu ir kariniu bendradarbiavimu, todėl organizacijos priimami sprendimai yra visų ją sudarančių valstybių sprendimai. Tai reiškia, kad NATO imasi kokių nors veiksmų tik pritarus visoms jos narėms.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga nepanaikino Europoje karo grėsmės. Sovietų Sąjunga, okupuodama nepriklausomas Rytų Europos tautas, “geležine uždanga” ne tik padalijo Europą į dvi dalis, bet ir puoselėjo tolesnius ekspansinius planus. Siekdamos atgrasyti priešą ir apginti savo nepriklausomybę, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, JAV, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį. Jos pagrindu sukurta Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija. 1952 m. į šią organizaciją įstojo Graikija ir Turkija, o 1955 m. – Vokietija. 1982 m. 16-ąja Aljanso nare tapo Ispanija.
NATO veikia jau daugiau nei 50 metų. Didžiąją šio laikotarpio dalį, vadinamą “šaltuoju karu”, NATO išsaugojo ir puoselėjo taiką ne tik Europoje. Kadangi organizacija yra patikimas saugumo garantas, narystės Aljanse siekia vis daugiau valstybių. Šiuo metu NATO kolektyvinio saugumo sistema tapo pasiekiama ir buvusioms Rytų bloko šalims, ir Baltijos valstybėms. 1999 m. kovo 12 d. į NATO buvo priimtos Čekija, Lenkija ir Vengrija. Šiuo metu Aljansui priklauso 19 valstybių. 1999 m. 9 kitas valstybes, tarp jų Latviją, Lietuvą ir Estiją, Aljansas įvardijo kaip narystei besirengiančias kandidates.
Kokie yra NATO tikslai?
Svarbiausias NATO tikslas – išsaugoti visų jos narių valstybinę nepriklausomybę, užtikrinti jų laisvę ir saugumą bei puoselėti taiką. Šio svarbiausio tikslo organizacijos narės siekia kartu planuodamos gynybą, konsultuodamosios saugumo klausimais, problemas spręsdamos diplomatiniais būdais, o iškilus grėsmei – karinėmis priemonėmis.
Kokie NATO valstybių tarpusavio įsipareigojimai?
NATO narės supranta saugumą kaip vientisą ir nedalomą. Tai reiškia, kad vienos ar kelių narių užpuolimas yra laikomas visų Aljansui priklausančių valstybių užpuolimu. Pagal 5-ąjį sutarties straipsnį NATO narės įsipareigoja gintis kartu. Be šio, svarbiausio, įsipareigojimo, NATO narės įsipareigoja išlaikyti ir plėtoti savo valstybės bei bendrą Aljanso gynybinį pajėgumą, užtikrinti viena kitos laisvę, saugumą ir nepriklausomybę, ginti demokratiją bei žmogaus laisvės principus.
Kuo narystė NATO naudinga Lietuvai?
Narystė organizacijoje, kurios saugumo pagrindas yra kolektyvinė gynyba ir kurios nariai išpažįsta tas pačias demokratines, politines ir socialines vertybes kaip ir Lietuva, – patikimiausias Lietuvos saugumo užtikrinimo būdas. Tik NATO, kaip praktiškai įrodžiusi savo efektyvumą kolektyvinė saugumo sistema, suteiks Lietuvai patikimas saugumo garantijas nuo pat įsijungimo į ją.
Kita vertus, priklausyti kolektyvinei saugumo sistemai Lietuvai bus daug pigiau, negu vienai sukurti patikimą gynybos ir atgrasymo potencialą. Ekonominę priklausymo kolektyvinei saugumo sistemai naudą rodo kitų valstybių patirtis. Aljanso narių išlaidos gynybai yra mažesnės negu šalių, vykdančių neutralumo politiką ir pasirinkusių individualios gynybos modelį.
Pagaliau, patikima saugumo sistema užtikrins palankias sąlygas ekonomikos plėtrai, naujausioms technologijoms ir užsienio investicijoms Lietuvoje.
Kaip Lietuvai įstoti į NATO?
Pareikšti norą būti NATO nare ir tapti NATO nare yra netapatūs dalykai. Pareikšti norą – tai tik pati pradžia. Aljanso nare valstybė gali tapti tik tuomet, kai atitinka tam tikrus kriterijus.
Svarbiausią kriterijų Lietuva jau atitinka: ji aiškiai parodė savo ištikimybę laisvės ir demokratijos principams, įgyvendina nuoseklią ir taikią užsienio ir saugumo politiką, palaiko konstruktyvius santykius su kaimynais.
Antra, ji turi pademonstruoti valią ir ryžtą ginti save, t. y. valstybės saugumui suteikti vieną iš aukščiausių prioritetų. Nacionalinio biudžeto dalis, skiriama saugumui užtikrinti, tiesiogiai rodo tautos valią ir apsisprendimą sukurti patikimą gynybos sistemą savo šalies gyventojams.
Trečia, siekdama narystės Aljanse, valstybė turi įsipareigoti ir pasirengti prisidėti prie viso Aljanso gynybos. Naujos narės karinės pajėgos neturi susilpninti organizacijos gynybinio pajėgumo. Jokia valstybė neturi būti vien tik kolektyvinio saugumo vartotoja, ji turi prisidėti ir prie jo stiprinimo.
Siekiant narystės, turi būti užtikrinta civilių demokratinė kontrolė ginkluotosioms pajėgoms, pasiektas suderinamumas su NATO pajėgomis, pirmiausia karinių pajėgų valdymo ir ryšių, procedūrų, kalbos, kovinio pasirengimo lygio, ginkluotės srityse. Be to, atitinkamai turi būti pertvarkyta ir suderinta su Aljansu įvairių valstybės sričių teisinė bazė: informacijos apsaugos ir slaptosios raštvedybos, pajėgų dalyvavimo bendrose Aljanso gynimo operacijose už Lietuvos ribų, skrydžių ir Lietuvos oro erdvės panaudojimo gynybos reikmėms ir pan.
1994 m. sausio 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas išsiuntė NATO Generaliniam sekretoriui oficialų prašymą priimti Lietuvą į NATO. Nuo tada prasidėjo Lietuvos integracijos procesas – kruopštus darbas tobulinant ir derinant prie NATO kariuomenės valdymo ir ryšių sistemas bei procedūras, dalyvavimas taikos palaikymo operacijose kartu su NATO pajėgomis.
Kaip Lietuva rengiasi narystei NATO ir kas jai padeda?
Rengdamasi narystei, Lietuva siekia sąveikumo su NATO pajėgomis: įgyvendina prisiimtus sąveikumo (angl. – Interoperability Objectives) ir partnerystės (angl. – Partnership Goals) tikslus, vykdo prisiimtus Narystės veiksmų plano (angl. – Membership Action Plan) įsipareigojimus, kartu dalyvauja taikos palaikymo operacijose. Šie veiksmai padeda tobulinti Lietuvos krašto apsaugos sistemą ir pasiekti kariuomenės sąveikumą su NATO pajėgomis bei išpildyti Aljanso narėms keliamus reikalavimus.
Siekti narystės NATO Lietuvai padeda ir Aljanso valstybės, ir kitos šalys: Belgija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, JAV, Kanada, Lenkija, Nyderlandai, Norvegija, Prancūzija, Švedija, Šveicarija, Vengrija, Vokietija. Šios šalys rengia krašto apsaugos specialistus, moko karius ir civilius pareigūnus anglų, vokiečių bei prancūzų kalbų, kartu dalyvauja pratybose ir taikos palaikymo operacijose. NATO ir kitos valstybės jau finansavo daugiau nei 1100 karių ir civilių mokymą tų valstybių karinėse mokymo įstaigose bei įvairiuose kursuose. Šiais metais vien tik JAV studijuos apie 30 karių, kurių mokymas JAV kainuos apie 2,8 mln. Lt. Tiek pat karių ir civilių mokysis Vokietijoje. Studijos, kursai ir seminarai vyksta Šveicarijoje, Vengrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Norvegijoje. Danijoje ir Švedijoje mokomi mūsų kariūnai, JAV parengs karinės kartografijos, Norvegija ir Kanada – logistikos specialistus, Danija – karo inžinierius.
Partnerių ekspertai konsultuoja mūsų specialistus ir dalijasi patirtimi įvairiais klausimais, kartu dalyvauja pratybose, taikos palaikymo operacijose. Antai JAV 2000 m. paskyrė apie 2,5 mln. Lt bendriems taikos palaikymo operacijų mokymams ir pratyboms.
Vakarų valstybės padeda įsigyti būtiniausių transporto priemonių, medicinos įrangos, ryšių technikos ir ginkluotės. Pavyzdžiui, 1999 m. Vokietija perdavė Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms laivą “minų medžiotoją”, kurio vertė – keliolika milijonų litų, daug kulkosvaidžių, medicinos įrangos, JAV – keliasdešimt tūkstančių automatinių šautuvų, Švedija – prieštankinių granatsvaidžių. Kiek anksčiau Lenkija ir Čekija neatlygintinai perdavė ginkluotės Sausumos ir Karinėms oro pajėgoms, Šveicarija ir Danija – transporto priemonių, Danija ir Švedija padėjo Lietuvai įsirengti jūros ir ekonominės zonos stebėjimo sistemą bei ryšių tinklus. Norvegija, Danija ir JAV oro erdvės stebėjimo centrui skyrė ryšių ir radarų duomenų apdorojimo įrangą, parengė operatorius, įrengė mokymo korpusą; visa tai joms kainavo per keliasdešimt milijonų litų.
Kada Lietuva gali tikėtis kvietimo į NATO?
Trumpas atsakymas: 2002 metais NATO viršūnių susitikime.
Ilgesnis atsakymas. Lietuvos galimybės tapti NATO nare daugiausia priklauso nuo mūsų pačių: kaip esame pasirengę ir koks mūsų visuomenės noras ir apsisprendimas, kuris integruojantis į NATO yra lemiamas veiksnys. Lietuvos priėmimą į NATO lems mūsų ryžtingas ir aiškus politinis sprendimas, kariuomenės ir visuomenės pasirengimas būti šios organizacijos nariais, visuomenės parama narystei NATO.
Kiek Lietuvai kainuos narystė NATO?
Gerokai mažiau negu pasirinkus individualaus saugumo užtikrinimo kelią. Narystė NATO užtikrintų patikimą Lietuvos saugumą nuo pat pradžios. Pasiekti patikimą saugumą savarankiškai kainuotų nepalyginamai brangiau. Antai Švedija, plėtodama savo saugumo sistemą, devintajame dešimtmetyje gynybai skyrė 2,5 – 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Suomija paskutiniojo dešimtmečio pradžioje padidino gynybos išlaidas iki 2,1 proc. BVP. Netgi tokia nedidelė valstybė kaip Šveicarija, esanti tarp taikių ir draugiškų valstybių, gynybai skiria apie 1,5 proc. BVP. Minėtų valstybių gynybos išlaidos, tenkančios vienam gyventojui, 1998 metais buvo: Švedijoje – 2104 Lt, Šveicarijoje – 1944 Lt, Suomijoje – 1540 Lt.
Naujų NATO narių – Lenkijos, Čekijos, Vengrijos – gynybos išlaidos vienam gyventojui sudaro atitinkamai 344, 428 ir 252 Lt.
Lietuvos gynybos išlaidos, tenkančios vienam gyventojui, 1999 metais sudarė apie 116 Lt, pagal 2000 metų biudžeto projektą – apie 172 Lt. Siekiant įvertinti ir palyginti šių išlaidų apimtį, galima pažymėti, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas per metus alkoholiniams gėrimams vidutiniškai išleidžia tris keturis kartus didesnę sumą.
Ar Lietuva galėtų užtikrinti savo saugumą be NATO?
Mažos valstybės saugumą gali užtikrinti tiktai kolektyvinė gynyba. Žinoma, Lietuva besąlygiškai gintųsi pati ir priešintųsi agresoriui ir be partnerių pagalbos, tačiau tokios gynybos pasekmės būtų skaudžios.
Istorinė patirtis parodė, kad neutraliteto politika valstybės raidoje nebuvo perspektyvi. Lietuva, laikydamasi neutraliteto tarpukario laikotarpiu, gynybai skyrė didelę biudžeto dalį, sukūrė geras gynybines pajėgas, tačiau tai neapsaugojo Lietuvos nuo agresijos. “Šaltojo karo” metu Suomija, laikydamasi neutraliteto, nors ir išsaugojo demokratinę sistemą, tačiau jos politiniam gyvenimui ir ekonominei raidai didelę įtaką darė Sovietų Sąjunga. Paskutinįjį dešimtmetį Suomija padidino gynybos išlaidas, tobulina ir modernizuoja savo gynybines pajėgas vadovaudamasi Vakarų Europos valstybių patirtimi. Ir Suomija, ir Švedija pastaruoju metu aktyviai dalyvauja NATO taikos užtikrinimo veikloje ir įvairiose jos programose.
Kodėl Lietuvai reikia ir dabar rūpintis naryste NATO, jeigu šiuo metu ir nėra pavojaus?
Rytojų kurti reikia jau šiandien. Rūpintis valstybės saugumu diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis, saugoti ir ginti savo laisvę ir nepriklausomybę būtina vos susikūrus valstybei. Nuo išorinių grėsmių nesame apdrausti. Jeigu jų nėra dabar, tai nereiškia, kad nebus ateityje. Konkrečios grėsmės metu ieškoti kolektyvinės gynybos ir stoti į NATO būtų beviltiška ir nebeįmanoma. Tod?l norėdami nuo tokių grėsmių apsidrausti ar jas visai panaikinti, o kartu ir užtikrinti reikiamas sąlygas žmonių gerovei kilti, ekonomikai ir kultūrai plėtotis, privalome savo saugumu rūpintis jau šiandien.
Ar galima išstoti iš NATO?
Taip. Aljansas gina ir užtikrina tiktai laisvų, savarankiškų ir nepriklausomų valstybių saugumą,todėl gerbia jų laisvą valią apsispræsti ir pasitraukti iš organizacijos. Remiantis 13-uoju Šiaurės Atlanto organizacijos sutarties straipsniu, valstybė gali atsisakyti narystės Aljanse.
Kas vadovaus Lietuvos kariuomenei įstojus į NATO?
NATO užtikrina tiktai laisvų ir savarankiškų valstybių saugumą. Todėl Aljansui svarbu, kad kiekviena šalis – narė būtų laisva ir nepriklausoma. Tad Lietuvai tapus NATO nare, mūsų kariuomenei vadovaus Lietuvos kariuomenės vadas, kaip ir mūsų valstybei – Lietuvos vadovai.

Europos Sąjunga

Stulbinantys Antrojo pasaulinio karo padariniai paskatino Vakarų Europos valstybes kurti institucijas, kurios leido formuoti Europos tautų bendriją. Europos integracija iš esmės remiasi valstybių narių politine valia; šis procesas išaugo iš nesėkmių, kardinalių politikos pokyčių ir projektų, pralenkusių savo laiką.
Keletas lemtingų sprendimų pirmaisiais pokario metais sudarė palankias sąlygas pradėti Vakarų Europos valstybių integraciją. 1947 m. birželio 5 d. Jungtinės Amerikos Valstijos pasiūlė ekonominės pagalbos karo nusiaubtai Europai planą, kuris vadinamas Marshallo planu. Vienas iš jo tikslų — suvienyti Vakarų Europą, kad ji pasipriešintų komunizmo ekspansijai. JAV parama tapo pirmuoju svarbiu postūmiu ekonominio bendradarbiavimo link. 1949 m. Strasbūre buvo įkurta Europos demokratines valstybes vienijanti Taryba. 1950 m. ji priėmė Europos žmogaus teisių konvenciją; buvo sukurta unikali regioninė sistema žmogaus teisėms užtikrinti.
Kartu buvo ketinta plėsti ir politinį bendradarbiavimą. 1 9 5 0 m. Prancūzijos vyriausybė pasiūlė įsteigti Europos gynybos bendriją. Nors šį sumanymą parėmė kitos Prancūzijos partnerės Europoje, 1 9 5 4 m. jam nepritarė pačios Prancūzijos Nacionalinis Susirinkimas.
Šiandieninės Europos Sąjungos (ES) pirmtakė buvo Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB), įkurta 1 9 5 1 m. balandžio 18 d. Šešios EAPB steigėjos – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – visiškai sąmoningai ėmėsi plėtoti Europos integracijos procesus. Minėtųjų valstybių anglių ir plieno (t. y. kariniu požiūriu strateginių produktų) pramonės sujungimas į vieną organizaciją buvo vertinamas kaip geriausias ilgalaikės taikos Europoje garantas.
Europos ekonominės integracijos procesas paspartėjo minėtosioms šešioms valstybėms 1 9 5 7 m. kovo 25 d. sutarus įkurti Europos atominės energetikos bendriją (EAEB, arba Euratomą) ir Europos ekonominę bendriją (EEB). Šių bendrijų steigimo dokumentai yra visuotinai žinomi kaip Romos sutartys. 1965 m. balandžio mėn. Briuselyje buvo sutarta įkurti Europos Bendrijų vieningą bendrą Tarybą ir vieningą bendrą Komisiją.
Septintojo dešimtmečio pradžioje nesėkmingas buvo mėginimas parengti politinę šešių tuometinių EEB valstybių “tautų sąjungos” chartiją. Suformuluoti pasiūlymai, žinomi kaip Fouchet planas, turėjo užtikrinti glaudesnį Europos valstybių bendradarbiavimą užsienio ir saugumo politikos srityje. Tačiau ši idėja liko neįgyvendinta. 1 9 6 9 m. Hagos aukščiausiojo lygio susitikime šešių valstybių, kurios tuo metu sudarė Europos Bendrijas, ir jų vyriausybių vadovai vėl mėgino sustiprinti savo ryšius – buvo numatyta sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą, nustatyti bendrą užsienio politiką. Be to, maždaug tuomet buvo pradėta vartoti terminą “Europos Sąjunga”.
Šie ambicingi projektai pasirodė dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai paaštrėjo politiniai prieštaravimai ir kilo ekonominės bei finansinės krizės. Tuomet buvo apsiribota Europos pinigų sistemos ir bendros užsienio politikos (arba “politinio Europos bendradarbiavimo”) pagrindų parengimu. Patys projektai buvo atnaujinti tik dvidešimto amžiaus paskutinį dešimtmetį.
1973 m. EEB narėmis tapo Airija, Danija ir Didžioji Britanija, paraiškas įstoti į Bendriją pateikusios dar 1961 m.
1979 m. birželio mėn. įvyko pirmieji visuotiniai, lygūs ir tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. Pirmąkart tuomet dar Europos anglių ir plieno bendrijos parlamentinė Asamblėja susirinko 1952 m. rugsėjį.
Dešimtąja EEB nare 1981 m. tapo Graikija, o 1986 m. prie jos prisijungė Ispanija ir Portugalija.
Bendrijai padidėjus reikėjo atnaujinti ir patobulinti Europos integracijos procesą. Pirmąkart Bendrijos sutartys buvo iš esmės peržiūrėtos Suvestiniame Europos akte, kuris įsigaliojo 1 9 8 7 m. liepos mėn. Po kelerius metus trukusių karštų debatų buvo parengta išsami teisinė sistema, kuri iki 1 9 9 2 m. leido sukurti bendrą prekių, kapitalo bei paslaugų rinką ir užtikrinti laisvą žmonių judėjimą. Ji taip pat paskatino atskiras valstybes glaudžiau bendradarbiauti aplinkos ir mokslinių tyrimų bei technologijų plėtros srityse, o Europos politiniam bendradarbiavimui suteikė tvirtą teisinį pagrindą.
Europos integracijos procesą paspartino Europos Sąjungos sutartis, pasirašyta 1 9 9 2 m. vasario 7 d. Mastrichte. Ji suteikia bendrą teisinį pagrindą trims Europos Bendrijoms — EAPB, Euratomui ir EEB. Tarp šių trijų organizacijų Europos ekonominė bendrija visada užėmė ypatingą vietą: ji ne tik kėlė grynai ekonominį tikslą sukurti didelę bendrąją rinką, bet ir ėmė formuoti atskirų sektorių politiką (pavyzdžiui, socialinę ir aplinkos politiką arba atsilikusių regionų plėtros gaires).
Atsižvelgiant į tokį Bendrijos užduočių išsišakojimą Mastrichto sutartyje buvo nuspręsta oficialiai pakeisti EEB pavadinimą ir ateityje ją vadinti Europos Bendrija (EB). Taigi trys pirmosios Europos Bendrijos sudaro Europos Sąjungos vadinamąjį pirmąjį ramstį, arba Bendrijos ramstį, kuris simbolizuoja didelę valstybių narių integraciją.
Mastrichto sutartis ES “statiniui” suteikė dar du naujus ramsčius: vienas jų yra bendroji užsienio ir saugumo politika, o kitas – bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Taip siekta pagerinti ES valstybių narių bendradarbiavimą tose srityse, kurios yra susijusios su subtiliais nacionalinio suverenumo aspektais. Todėl čia valstybės narės buvo linkusios riboti politinę integraciją.
Mastrichto sutartyje buvo išsamiai aptartas bendros valiutos – euro – įvedimas, logiškai užbaigiantis rinkos be sienų formavimo procesą. Sutartis taip pat išplėtė pilietybės sampratą ir ES piliečiams suteikė naujas teises: teisę balsuoti ir būti išrinktiems per savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus, peticijos teisę bei teisę paduoti apeliacinį skundą Europos ombudsmenui. Parlamentas taip pat įgijo naujų teisių, pavyzdžiui, bendrų su Taryba sprendimų teisę.
1995 m. sausio 1 d. ES narėmis tapo Austrija, Suomija ir Švedija. Tuo pačiu metu prasidėjo naujas jos plėtros etapas. ES narėmis siekia tapti 10 Vidurio Europos valstybių (tarp jų ir trys Baltijos valstybės), Kipras ir Turkija. 1998 m. pavasarį šešios valstybės — Čekija, Estija, Kipras, Lenkija, Slovėnija ir Vengrija pradėjo oficialias derybas dėl narystės ES.
Mastrichto sutarties sąlygos buvo peržiūrėtos 1997 m. spalio 2 d. pasirašytoje Amsterdamo sutartyje (įsigaliojo 1999 m. gegužės mėn.), tačiau Mastrichte nustatytoji ramsčių struktūra išliko.
Naujoji sutartis daugiau ar mažiau atitinka tokius tikslus:
– būti arčiau piliečių, jų lūkesčių bei rūpesčių ir ginti jų teises;
– pašalinti kliūtis laisvam judėjimui ir kartu Europą paversti saugumo zona;
– rūpintis, kad Europos balsas būti geriau girdimas visame pasaulyje;
– Sąjungos institucijas parengti kitam plėtimosi etapui.
Amsterdamo sutartyje yra pabrėžiama būtinybė koordinuoti darbo vietų kūrimo iniciatyvas, stiprinti Bendrijos socialinių reikalų, aplinkos ir visuomenės sveikatos politiką.
Vidaus reikalų srityje 1 5 valstybių narių Amsterdame susitarė glaudžiau bendradarbiauti kovoje su terorizmu, narkotikais ir nusikalstamumu. Buvo nuspręsta suderinti imigracijos bei vizų politiką ir palaipsniui sukurti Europos laisvės, saugumo ir teisingumo zoną. Taip pat buvo siekiama labiau įtvirtinti bendrąją užsienio ir saugumo politiką ir tuo tikslu parengti bendrų veiksmų sistemą, kuri Sąjungos veiklai suteiktų aiškią kryptį.
Amsterdamo tarpvyriausybinė konferencija buvo ketvirtoji per 1 1 metų, tačiau tik šešta per visą 4 5 metų Europos integracijos istoriją. Pagrindinis šių konferencijų uždavinys – peržiūrėti ir atnaujinti sutartis. Netrukus prasidės tarpvyriausybinė konferencija, kurios metu bus tariamasi dėl tolesnės ES reformos, turinčios užtikrinti jos plėtimąsi ir sėkmę XXI amžiuje.

Leave a Comment