Nevyriausybinės organizacijos (NVO)

KURSINIS DARBAS

I DALIS : Teisinių aktų reglamentuojančių NVO veiklą apžvalga
II DALIS: Lietuvoje atlktų tyrimų, analizuojančių savanorystę ir NVO veiklą, apžvalga
III DALIS: Organizacijos aprašymas (Kauno vaikų gerovės centras “Pastogė”)

I DALIS. TEISINIŲ AKTŲ REGLAMENTUOJANČIŲ NVO VEIKLĄ APŽVALGA.
Nevyriausybinėmis organizacijomis laikomos visuomeninės organizacijos, asociacijos, labdaros organizacijos ir fondai, dauguma viešųjų įstaigų, kurioms būdingi šie požymiai:
Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa. Nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) jos vaadinamos pabrėžiant, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Jas galima būtų vadinti savanoriškomis organizacijomis, pabrėžiant, kad jos įsteigtos laisva žmonių valia, kad žmonės į tokias organizacijas buriasi ir jas remia savanoriškai.
Nevyriausybinėms organizacijoms būdinga:
· juridinis asmuo;
· prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;
· nepelno paskirstymo principas (gautas pelnas nėra paskirstomas tarp steigėjų, darbuotojų ar narių, o investuojamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą);
· savivalda;
· savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išėjimas);
· tarnavimas visuomenės labui;
Lietuvoje yra 4 pagrindinės ne pelno organizacijų rūšys:
q Visuomeninės organizacijos
q Asociacijos
q Labdaros ir paramos fondai
q Viešosios įstaigos

Pelno neeskirstymo principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos įstatymuose. Ne pelno organizacija- tai įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinio asmens subjektas, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas.
Fondai neturi narių, bet turi steigėjus, savininkus, dalininkus, kurie yra kažkuo prisidėję prie organizacijos steigimo ar tolesnio gy

yvavimo.
Asociacijose visuomet yra nariai, kurie gali įstoti į asociacijas ir išstoti iš jos.
Naryste paremtose organizacijose visa sprendimų priėmimo galia priklauso nariams, kurie arba tiesiogiai priima sprendimus, arba renka atstovaujamus organus. Turtu paremtose organizacijose lemiamą vaidmenį vaidina steigėjai, savininkai. Būtent jie gali kontroliuoti visą organizacijos veiklą, o narystės tokios, kokia ji būdinga organizacijoms ar asociacijoms, fonduose apskritai nėra.
Apie ne pelno organizacijas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių konstitucijose kalbama pirmiausia žmogaus teisių užtikrinimo požiūriu. Teisė laisvai vienytis arba nesivienyti į asociacijas yra laikoma viena iš svarbiausių žmogaus teisių. 1992m. spalio 25d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnis nustato teisę vienytis arba nesivienyti į asociacijas: “Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai”, “Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar associacijas, jei šių tikslai nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams”.

v LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ ĮSTAIGŲ ĮSTATYMAS.
Įstatymas priimtas 1996m. liepos 3d. Nr. I-1428 Vilniuje, įsigaliojo nuo 1996.07.19. Šis įstatymas nustato viešųjų įstaigų steigimo, vykdymo, veiklos, reorganizavimo, likvidavimo tvarką. Įstatymas netaikomas valstybės ir savivaldybių biudžetinėms viešosioms įstaigoms.
Viešoji įstaiga- tai šio įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti visų šių sričių paslaugas visuomenės nariams.
4 įstatymo straipsnis numato viešosios įstaigos teises ir

r pareigas. Įstatuose numatytai veiklai vykdyti viešoji įstaiga gali:
1.Turėti sąskaitas bankuose įstatymų numatyta tvarka
2.Pirkti ar kitaip įsigyti turtą, jį valdyti, naudotis ir disponuoti juo įstatymų ir viešosios įstaigos įstatų nustatyta tvarka
3.Sudaryti sutartis bei prisiimti įsipareigojimus
4. Teikti mokamas paslaugas, atlikti sutartinius darbus bei nustatyti jų kainas
5.Teikti bei gauti labdarą ir paramą
6. Naudoti lėšas įstatuose nustatytiems tikslams įgyvendinti
Viešoji įstaiga vykdo buhalterinę apskaitą, teikia finansinę-buhalterinę ir statistinę informaciją valstybės institucijoms ir moka mokesčius įstatymų nustatyta tvarka.
Viešosios įstaigos įstatuose yra nurodomas įstaigos pavadinimas, buveinė, veiklos sritys ir tikslai, dalininko teisės, pareigos, disponavimo įstaigos turtu tvarka, lėšų šaltiniai ir lėšų panaudojimo tvarka, kolegialių valdymo organų sudarymo ir atšaukimo tvarka, jų kompetencija, funkcijos, atsakomybė ir kt.
Viešosios įstaigos lėšos:
1. Dalininko (savininko) skiriamos lėšos
2. Pajamos už paslaugas ir sutartinius darbus
3. Valstybės ir savivaldybės biudžeto tiksliniai asignavimai
4. Lietuvos ir užsienio fondų asignavimai
5. Lėšos, gautos kaip labdara, parama, dovana, taip pat gautos pagal testamentą
6. Kitos teisėtai įgytos lėšos
Viešosios įstaigos yra vienintelės ne pelno organizacijos, galinčios laisvai vykdyti veiklą, kuri laikoma tarsi komercine, ir tuo pat metu išlaikyti ne pelno organizacijos statusą. Gali vykdyti ūkinę-komercinę veiklą kaip ir įmonės, tačiau turi nurodyti veiklos sritis pagal ekonominės veiklos klasifikatorių savo įstatuose. Viešosios įstaigos gali sudaryti sutartis bei prisiimti įsipareigojimus, teikti mokamas paslaugas, gaminti produkciją bei nustatyti jų kainas. Tai yra la
abai svarbi viešosios įstaigos ypatybė, kuri dažnai nulemia ir apsisprendimą, kokį statusą steigiant ne pelno organizaciją pasirinkti.
v LIETUVOS RESPUBLIKOS LABDAROS IR PARAMOS FONDŲ ĮSTATYMAS
Įstatymas priimtas 1996m kovo 14d. Nr. I-1232 Vilniuje, įsigaliojo nuo 1996.04.11. Šis įstatymas reglamentuoja labdaros ir paramos fondų (toliau fondo) steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą. Įstatymas netaikomas kredito ir draudimo organizacijoms, turinčioms fondo pavadinimą, taip pat fondams, kurie steigiami pagal pavienius įstatymus arba tarptautines sutartis su kitomis valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis ir reglamentuojami sutarties sąlygomis.
Fondas- tai neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra parama arba (ir) labdara mokslo, kultūros, švietimo, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitoms Labdaros ir paramos įstatymo nustatytoms sritims.
Fondo veiklos tikslai gali būti:
1. Šelpti ir teikti nemokamą pagalbą invalidams, ligoniams, vienišiems, nedarbingiems asmenims, našlaičiams arba vaikams, likusiems be tėvų globos arba netekusiems vieno iš tėvų, daugiavaikėms ir mažai aprūpintoms šeimoms, bedarbiams, asmenims, kurių gaunamos pajamos negali užtikrinti minimalaus gyvenimo lygio.
2. Šelpti asmenis, nukentėjusius nuo karo ir gaivalinių nelaimių, ekologinių katastrofų, užkrečiamų ligų epidemijų, padėti likviduoti tų nelaimių padarinius.
3. Padėti įsidarbinti, perkvalifikuojant darbo netekusius asmenis
4. Remti mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos plėtojimo programas.
5. Remti aplinkos apsaugos ir aplinkos tvarkymo darbų programas
6. Remti istorijos, gamtos, architektūros, kultūros ve
ertybių apsaugos, įamžinimo bei restauravimo darbų programas.
7.Remti kitą socialiai naudingą veiklą bei Vyriausybės skelbiamas socialines programas
8. Remti kaimo, miestelių, miestų bei regionų plėtros projektus ir programas
9. Remti kitus visuomenei reikšmingus projektus ir programas.
Fondui draudžiama komercinė veikla, jis negali būti ūkinių bendrijų tikruoju nariu, skolintis lėšų.
Fondo pajamų šaltiniai gali būti:
1.Steigėjų įnašai ir kitu būdu skiriamos lėšos
2.Rėmėjų dovanotos (aukotos) lėšos ir turtas
3.Palikimai pagal testamentą tenkantys fondui
4.Kredito įstaigų palūkanos, mokamos už juose saugomas lėšas
5. Fondui priklausančių įmonių ir įmonių, kurių dalininku yra fondas, pelnas
6. Lėšos ir turtas skiriami tiksliniams projektams bei programoms iš analogiškų fondų, programų bei projektų
7. Pajamos už Vyriausybės ir savivaldybių vertybinius popierius
Steigėjų ir rėmėjų įnašus, dovanas, bei palikimą gali sudaryti pinigai, turtas (pastatai, įrenginiai, transporto priemonės ir kt.) ir paslaugos. Labdarai ir paramai gautas lėšas ir turtą fondas gali naudoti tik pagal paskirtį įstatuose nurodytiems tikslams.
v LIETUVOS RESPUBLIKOS ASOCIACIJŲ ĮSTATYMAS
Įstatymas priimtas 1996m. kovo 14d. Nr. I-1231 Vilniuje, įsigaliojo nuo 1996.04.11.
Šis įstatymas nustato asociacijų steigimo, valdymo, veiklos, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką.
Asociacija – tai juridinių bei fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, vykdantis asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas. Asociacijos veiklos tikslai, pagrindinės funkcijos ir uždaviniai turi būti susiję su asociacijos narių veikla ar poreikiais ir turi būti nurodyti jos įstatuose. Juridiniai bei fiziniai asmenys gali jungtis į asociacijas pagal veiklos, vartojimo, funkcinius, teritorinius požymius
Asociacijos įstatuose turi būti nurodyta:
1) asociacijos pavadinimas ,2) asociacijos buveinė (adresas); 3) asociacijos tikslai, funkcijos ir uždaviniai; 4) asociacijos narių teisės ir pareigos; 5) narių priėmimo, jų išstojimo ir pašalinimo iš asociacijos tvarka bei sąlygos; 6) valdymo organų sudarymo tvarka, jų kompetencija, funkcijos ir atsakomybė, renkamų valdymo organų bei jų narių atšaukimo tvarka, renkamų valdymo organų narių darbo apmokėjimo tvarka; 7) filialų steigimo bei likvidavimo tvarka; 8) turto ir lėšų šaltiniai; 9) finansinės veiklos kontrolė; 10) įstatų keitimo ir papildymo tvarka; 11) asociacijos veiklos terminai;12) asociacijos reorganizavimo ir likvidavimo tvarka; Asociacija gali:
1) turėti atsiskaitomąją ir valiutos sąskaitas bankuose įstatymų nustatyta tvarka;

2) valdyti, naudoti jai priklausantį turtą ir lėšas bei jais disponuoti;

3) sudaryti sutartis ir prisiimti įsipareigojimus;

4) steigti įmones ir organizacijas. Jos steigiamos ir veikia pagal atitinkamos rūšies įmonių ar organizacijų įstatymą;

5) steigti visuomenės informavimo priemones;

6) jungtis į asociacijų sąjungą (konfederaciją) ir išstoti iš jos;

7) stoti į tarptautines organizacijas.

Asociacijai draudžiama užsiimti komercine veikla. Asociacija atlieka buhalterinę apskaitą, teikia finansinę-buhalterinę informaciją valstybės institucijoms ir moka mokesčius įstatymų nustatyta tvarka. Asociacijos pajamų šaltiniai:
1) narių stojamieji įnašai, narių mokesčiai ir tiksliniai įnašai; 2) valstybės ir savivaldybių tikslinės paskirties lėšos;3) fizinių ir juridinių asmenų neatlygintinai perduotos lėšos ir turtas; 4) palikimai, pagal testamentą tenkantys asociacijai; 5) asociacijos įsteigtų įmonių pelnas; 6) kredito įstaigų palūkanos, mokamos už jose saugomas lėšas. Asociacijos pajamos, gautos iš veiklos, kuri nėra numatyta jos įstatuose, taip pat gautos arba panaudotos pažeidžiant šį įstatymą, išieškomos į valstybės biudžetą įstatymų nustatyta tvarka. Asociacija privalo periodiškai tikrinti finansinę veiklą. Tai turi atlikti revizorius (revizijos komisija, auditorius), kurį renka visuotinis narių susirinkimas (konferencija, suvažiavimas) įstatuose nustatytam laikui. Juo gali būti fizinis asmuo, turintis kvalifikacijos diplomą, arba juridinis asmuo, turintis teisę teikti audito paslaugas. Revizoriumi negali būti asociacijos kolegialaus valdymo organo narys bei administracijos darbuotojas.
v LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENINIŲ ORGANIZACIJŲ ĮSTATYMAS.

Priimtas 1995m. vasario 2d. , įsigaliojo 1995.03.02.
Šis įstatymas nustato visuomeninių organizacijų steigimo, veiklos ir veiklos pasibaigimo pagrindus.
Draudžiama steigtis ir veikti visuomeninėms organizacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai – prievarta nuversti ar pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį ar totalitarinį valdymą, kurstyti rasinę, religinę, socialinę nesantaiką, varžyti žmogaus teises ir laisves bei atlikti veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms tarptautinės teisės normoms, veikti dėl kitų valstybių interesų, jeigu jie yra priešingi Lietuvos valstybės interesams.
Neleidžiama steigti visuomeninių organizacijų, kurių nariai vienijasi organizacijų, veikusių prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą, pagrindu.

Visuomeninės organizacijos valdymo organai ir buveinė turi būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Visuomeninės organizacijos įstatuose turi būti numatyta: 1) pavadinimas, simbolika ir buveinės adresas; 2) veiklos teisiniai pagrindai, tikslai, uždaviniai, veiklos teritorija; 3) priėmimo į visuomeninės organizacijos narius ir išstojimo, pašalinimo iš jos sąlygos bei tvarka; 4) narių teisės ir pareigos; 5) padalinių steigimo, reorganizavimo bei veiklos nutraukimo tvarka, padalinių santykiai su visuomeninės organizacijos valdymo organais ir padalinių teisės; 6) aukščiausiojo valdymo organo (suvažiavimo, konferencijos, susirinkimo) sušaukimo tvarka ir periodiškumas, jo kompetencija; 7) kitų valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarka, jų kompetencija; 8) valdymo organų ir jų vadovų atskaitomybės visuomeninės organizacijos aukščiausiajam valdymo organui ir jų veiklos kontrolės tvarka; 9) lėšų ir pajamų šaltiniai, lėšų ir pajamų naudojimo kontrolės tvarka; 10) įstatų pakeitimo ir papildymo tvarka; 11) veiklos pasibaigimo ir turto sunaudojimo tvarka.
Visuomeninių organizacijų įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti visuomeninės organizacijos įstatymų nustatyta tvarka turi teisę:
1) nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti organizacijos tikslus ir uždavinius;
2) steigti visuomenės informavimo priemones, užsiimti leidyba;
3) organizuoti susirinkimus: mitingus, piketus, demonstracijas, procesijas, įvairias eitynes, kitokius taikius beginklius susirinkimus ir masinius renginius;
4) pirkti ar kitaip įsigyti savo veiklai reikalingą turtą, jį naudoti, valdyti ir juo disponuoti;
5) samdyti asmenis įstatuose numatytai veiklai;
6) gauti lėšų ar kitokio turto iš tarptautinių visuomeninių organizacijų, nevalstybinių organizacijų, fondų, taip pat asmenų;
7) steigti (būti steigėju) įmones, registruojamas ir veikiančias pagal Lietuvos Respublikos įstatymus;
8) steigti fondus;
Visuomeninių organizacijų lėšas sudaro:
1) įstatuose numatyti narių mokesčiai;
2) fizinių asmenų, labdaros organizacijų ir labdaros fondų dovanotos (paaukotos) lėšos;
3) nevalstybinių organizacijų, tarptautinių visuomeninių organizacijų dovanotos (paaukotos) lėšos;
4) kredito įstaigų palūkanos už saugomas visuomeninių organizacijų lėšas;
5) skolinto kapitalo lėšos;
6) kitos teisėtai gautos lėšos.
Valstybės valdžios ir valdymo institucijos, savivaldybės gali skirti lėšų visuomeninėms organizacijoms tik konkrečioms kultūros, švietimo, sporto, sveikatos ir kitoms socialinėms ar kitokioms tikslinėms programoms įgyvendinti bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Šios lėšos gali būti naudojamos tik toms programoms bei kitiems tikslams, kuriems įgyvendinti buvo skirtos lėšos, ir tik pagal lėšas skyrusios valstybės institucijos patvirtintą sąmatą. Už lėšų panaudojimą turi būti atsiskaitoma jas skyrusios valstybės institucijos reikalavimu, pateikiant jų panaudojimą patvirtinančius dokumentus.

Pasibaigus visuomeninės organizacijos veiklai, likęs turtas ir lėšos, patenkinus visų likviduojamos visuomeninės organizacijos kreditorių reikalavimus, atsiskaičius su asmenimis, dirbusiais pagal darbo sutartis, perduodami kitai ar kitoms visuomeninėms organizacijoms, kurių tikslai artimi likviduojamos organizacijos įstatuose deklaruotiems tikslams, o jei tokių organizacijų nėra, – kitoms visuomeninėms organizacijoms arba labdaros organizacijoms bei labdaros ir paramos fondams.
v LIETUVOS RESPUBLIKOS NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ PLĖTROS Į S T A T Y M A S priimtas 2001 12.13 Vilniuje, Nr. 1511.
Šis įstatymas reglamentuoja valstybės ir savivaldybių politikos nevyriausybinių organizacijų klausimais įgyvendinimą, valstybės ir savivaldybių institucijų bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitas nevyriausybinių organizacijų veiklos sąlygas, stiprinančias nevyriausybinių organizacijų plėtrą.

Šis įstatymas nereglamentuoja nevyriausybinių organizacijų steigimo, valdymo, reorganizavimo ir likvidavimo. Šiuos klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų, Lietuvos Respublikos asociacijų, Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymai bei kiti teisės aktai.
Šiuo įstatymu, skatinančiu nevyriausybinių organizacijų plėtrą, siekiama:
1) plėtoti pilietinę visuomenę;
2) skatinti žmones veikti vadovaujantis įsitikinimais, humanizmu ir pagarba artimui.
3) skatinti žmones kartu su valstybės ir savivaldybių institucijomis prisidėti prie demokratijos, laisvosios rinkos ir pagarbos žmogaus teisėms plėtros, viešųjų paslaugų kokybės ir efektyvumo augimo bei asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės stiprėjimo.

Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Nevyriausybinės organizacijos – viešieji nepelno juridiniai asmenys, turintys visus šiuos požymius: 1) yra nepriklausomi nuo valstybės ar savivaldybių institucijų – valstybės ar savivaldybių institucijos nevyriausybinės organizacijos valdyme negali turėti daugiau kaip pusę balsų; 2) gauto pelno jokia forma (tame tarpe reorganizavimo ar likvidavimo metu) neskirsto savo dalyviams, o naudoja tik savo įstatuose numatytiems tikslams siekti; 3) valdymas grindžiamas savivalda; 4) remiasi savanoriška veikla arba savanoriškai tiekiamais juridinių ir fizinių asmenų įnašais; 5) tarnauja visuomenės labui ar jos narių grupių interesams; 6) nesiekia tiesiogiai dalyvauti renkamuose politinės valdžios organuose ir neatlieka religinių apeigų.

2. Valstybės ir savivaldybių institucijos – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos.

3. Nevyriausybinės organizacijos programa – paslaugų teikimas, renginių organizavimas, leidinių parengimas ir kita veikla tokiose srityse:
1) tarptautinio bendradarbiavimo;
2) žmogaus teisių apsaugos;
3) mažumų integracijos;
4) kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo;
5) švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo;
6) neformalaus ir pilietinio ugdymo;
7) sporto;
8) socialinės apsaugos ir darbo;
9) sveikatos priežiūros;
10)nacionalinio saugumo ir gynybos;
11)teisėtvarkos;
12)nusikalstamumo prevencijos;
13)gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros;
14)autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos;
15)aplinkos apsaugos;
16)kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse.
4. Tikslinė nevyriausybinės organizacijos programa – nevyriausybinės organizacijos programa, kurios pagrindinis tikslas yra pasiekti rezultatus, įgyvendinančius valstybės ar savivaldybių institucijų tikslus ir uždavinius.
5. Pilietinio aktyvumo plėtros programa – nevyriausybinės organizacijos programa, kurios pagrindinis tikslas yra skatinti žmonių aktyvų dalyvavimą valstybės ar savivaldybės gyvenime.
6. Nevyriausybinių organizacijų strateginės plėtros programa – nevyriausybinių organizacijų programa, kurios pagrindinis tikslas yra užtikrinti ilgalaikę nevyriausybinių organizacijų plėtrą (nevyriausybinių organizacijų valdymo organų narių ir savanorių kompetenciją, visuomenės informavimą apie nevyriausybinių organizacijų veiklą, nevyriausybinių organizacijų situacijos žinojimą, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą ir pan.).
7. Savanoriai – asmenys, kurie laisva valia ir niekieno neverčiami vykdo nevyriausybinės organizacijos valdymo organų ar jų įgaliotų asmenų pavedimus, negaudami už tai piniginio atlygio.
Nevyriausybinių organizacijų plėtros taryba yra patariamoji institucija nevyriausybinių organizacijų klausimais, užtikrinanti nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą, rengiant ir įgyvendinant valstybės politiką nevyriausybinių organizacijų klausimais.

Nevyriausybinių organizacijų plėtros taryba: 1) teikia pasiūlymus valstybės ir savivaldybės institucijoms, įgyvendinančioms valstybės ar savivaldybės politiką nevyriausybinių organizacijų klausimais; 2) kasmet skelbia ataskaitą apie nevyriausybinių organizacijų plėtrą Lietuvos Respublikoje. 3) vykdo kitas funkcijas, numatytas jos nuostatose.
Su Nevyriausybinių organizacijų plėtros taryba valstybės institucija, įgyvendinanti valstybės politiką nevyriausybinių organizacijų klausimais, turi derinti: 1) lėšų planavimą pilietinio aktyvumo plėtros programų ir nevyriausybinių organizacijų strateginės plėtros programų finansavimui; 2) pilietinio aktyvumo plėtros programų ir nevyriausybinių organizacijų strateginės plėtros programų finansavimo konkursų nuostatus; 3) ruošiamų teisės aktų nevyriausybinių organizacijų klausimais projektus.

VALSTYBĖS IR NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ BENDRADARBIAVIMAS
Valstybės ir savivaldybių institucijos privalo jų reguliavimo srityje aktyviai veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms, turinčioms ekspertinį potencialą arba atstovaujančioms visuomenės grupių interesus, nuolat teikti informaciją apie savo veiklą ir konsultuotis su jomis priimant sprendimus. Būtinai turi būti teikiama informacija apie rengiamus teisės aktus ir organizuojamus renginius.
Savanorių dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų veikloje. Nevyriausybinių organizacijų veikloje gali dalyvauti savanoriai. Savanorių darbas nevyriausybinėse organizacijose organizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Savanoriai privalo atlyginti žalą, kuri padaryta vykdant nevyriausybinės organizacijos valdymo organų ar jų įgaliotų asmenų pavedimus, tik tuo atveju, jei žala padaryta dėl savanorio tyčios. Kitais atvejais žalą, kuri padaryta savanorių vykdant nevyriausybinės organizacijos valdymo organų ar jų įgaliotų asmenų pavedimus, privalo atlyginti nevyriausybinė organizacija. Nevyriausybinės organizacijos sutartis su savanoriu gali nustatyti ir kitokias savanorių civilinės atsakomybės sąlygas, neprieštaraujančias Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui.

SAVANORIŠKŲ DARBŲ ORGANIZAVIMO TVARKA. Ši tvarka reglamentuoja savanoriškus darbus, kurie atliekami laisva valia paramos tikslais, numatytais Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme (Žin., 1993, Nr.21-506; 2000, Nr.61-1818), ir už kuriuos neimama atlygio. Savanoriško darbo organizatoriai – juridiniai asmenys, išvardyti Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje kaip paramos gavėjai, taip pat politinės partijos ir organizacijos bei profesinės sąjungos (toliau vadinama – organizatoriai).

Savanoriai – tai asmenys, kurie laisva valia ir niekieno neverčiami atlieka visuomenei naudingą darbą, negaudami už tai atlygio. Savanoriškus darbus gali atlikti Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai esantys užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės (toliau vadinama – savanoriai). Asmenys, jaunesni kaip 16 metų, savanoriškus darbus gali atlikti tik vienam iš tėvų ar jį globojančiam asmeniui raštiškai sutikus. Asmenys, jaunesni kaip 18 metų, negali atlikti tų savanoriškų darbų, kurie numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr.1055 „Dėl asmenims iki 18 metų draudžiamų dirbti darbų, kenksmingų ir pavojingų veiksnių sąrašo ir Asmenų nuo 13 iki 14 metų, nuo 14 iki 16 metų ir nuo 16 iki 18 metų darbo sąlygų ir įdarbinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1996, Nr.87-2065) patvirtintame asmenims iki 18 metų draudžiamų dirbti darbų, kenksmingų ir pavojingų veiksnių sąraše. Asmenys nuo 13 iki 14 metų gali atlikti tik tuos savanoriškus darbus, kurie numatyti nurodytuoju nutarimu patvirtintos Asmenų nuo 13 iki 14 metų, nuo 14 iki 16 metų ir nuo 16 iki 18 metų darbo sąlygų ir įdarbinimo tvarkos priede. Santykiai tarp savanoriškų darbų organizatoriaus ir savanorio yra civiliniai teisiniai santykiai. Savanoriškų darbų organizavimas: Jeigu savanoris dirba ilgiau nei dvi dienas iš eilės arba renginio, trunkančio ilgiau nei vieną savaitę metu, savanoriškų darbų organizatorius privalo pildyti savanoriškų darbų ir asmenų, atliekančių savanoriškus darbus, apskaitos žurnalą , nurodydamas savanorio vardą, pavardę, asmens kodą (gimimo datą), atliekamų darbų pobūdį, jų pradžią ir pabaigą, kitus organizatoriui reikalingus duomenis. Vienos iš šalių pageidavimu su savanoriais gali būti sudaroma rašytinė savanoriškų darbų atlikimo sutartis, kurioje gali būti susitariama dėl išlaidų (kelionės, nakvynės, spec. drabužių ir kitų), patirtų dirbant šiuos darbus, kompensavimo, nustatomos įstaigų ir organizacijų vidaus tvarkos, saugos ir sveikatos darbe taisyklių taikymo sąlygos ir atsakomybė. Savanoriškų darbų organizatorius, prieš pradedant atlikti savanoriškus darbus, privalo instruktuoti savanorius apie darbų eigą, saugą ir sveikatą darbe. Šios tvarkos numatytais atvejais tai turi būti pažymima savanoriškų darbų ir asmenų, atliekančių savanoriškus darbus, apskaitos žurnale.
II DALIS. Lietuvoje atliktų tyrimų, analizuojančių savanorystę ir NVO veiklą, apžvalga.
Šiame tekste pristatyti pagrindiniai Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro 2000m. gegužės- birželio mėn. atlikto tyrimo pastebėjimai, nagrinėjant Lietuvos nevyriausybinį sektorių.
Duomenų bazėje buvo informacija apie 9425 organizacijas. Balandžio pabaigoje įvairaus lygmens- vietinio, regioninio, nacionalinio- institucijose, įstatymų numatyta tvarka buvo įregistruotos 9629 organizacijos.
Organizacijų pasiskirstymas pagal tipus:
Religinės organizacijos- 1053 (11%)
Asociacijos- 401 (4%)
Viešosios įstaigos- 1633 (17%)
Labdaros ir paramos fondai- 568 (6%)
Visuomeninės organizacijos- 5974 (62%)
Nevyriausybinio sektoriaus bruožai: 66% visuomeninių organizacijų; 17%- viešosios įstaigos; 10%- labdaros ir paramos fondai; 7% -asociacijos.
Vietiniame lygmenyje registruojama daugiausia nevyriausybinių organizacijų- 68% visų nevyriausybinių organizacijų (nacionaliniame- 27%).
Apibendrinant galima pasakyti, kad šiuo metu Lietuvoje įregistruota maždaug 5500 nevyriausybinių organizacijų.
64% nevyriausybinių organizacijų įregistruojama miestų savivaldybėse, 36%- rajonų savivaldybėse.
Vilniuje ir Kaune įregistruota žymiai daugiai nevyriausybinių organizacijų nei kitose Lietuvos miestuose. Vilniuje- 35%, Kaune- 10%.
Rajonų savivaldybėse yra 77% visuomeninių organizacijų, miestų- 54%.
59% nevyriausybinių organizacijų aiškiai veikia, tikrai neveikiančiomis yra pripažįstama 18% organizacijų (981 organizacija).
62% nevyriausybinių organizacijų neturi nei vieno darbuotojo. 26% (1432 organizacijos) turi vieną ir daugiau darbuotojų.
71% šių nevyriausybinių organizacijų įdarbina 1-3 darbuotojus. Dažniausiai organizacijoje įdarbinami 2 darbuotojai- 34%
Turimais duomenimis nevyriausybinis sektorius sukuria 6315 darbo vietų; daugiausia darbo vietų sukuriama viešosiose įstaigose (50% visų darbo vietų)
Pagal socialinės grupės kriterijų dominuoja jaunimo ir vaikų organizacijos- 8%, moterų organizacijos- 2%. Panašus su pensininkais ir pagyvenusiais žmonėmis susijusių organizacijų skaičius.
Tautinių bendrijų požiūriu daugiausia yra rusų organizacijų- 40, lenkų- 31, vokiečių- 27, žydų- 19.
Pagal kitą veiklos krypties kriterijų galima išskirti kultūros srityje veikiančias organizacijas (179 organizacijos).
NVO ir skurdo mažinimo politika
Bedarbystė, nusikalstamumas, korupcija ir narkotikai buvo įvardintos tyrime dalyvavusių NVO atstovų aktualiausiomis problemomis šiandieninei Lietuvai. Skurdas pagal aktualumą liko šeštoje vietoje, tačiau atsižvelgiant į aktualumo įvertinimo skirtumus, galima teigti, kad NVO atstovai šią problemą pripažino kaip pakankamai aktualią šiandienei Lietuvai.
Beveik pusė (47.4%) apklaustų NVO atstovų pagrindine skurdo Lietuvoje priežastimi nurodė esant bendrą šalies ekonominę situaciją; ketvirtadalis (25%) apklaustų NVO atstovų mano, kad pagrindinė skurdo priežastis Lietuvoje yra Vyriausybės politika; 8.6% respondentų pagrindine skurdo Lietuvoje priežastimi nurodė esant ankstesnių kartų palikimą , susijusios su skurdu. Būtent darbo neturėjimas 73% tyrime dalyvavusių NVO atstovų buvo pripažinta kaip pagrindinė skurdo apraiška.

Švietimas ir profesinis ugdymas (populiariausia NVO skurdo mažinimo veiklos sritis) kaip būtiniausia priemonė buvo įvardinta 38% NVO.
62.5% visų tyrime dalyvavusių NVO šiuo metu prisideda prie skurdo mažinimo Lietuvoje. Paklaustos, kiek skirtingų projektų šioje srityje pavyko įgyvendinti per praeitus metus, daugiausiai, t.y. 43.3% NVO, prisidedančių prie skurdo mažinimo Lietuvoje, per praeitus metus įgyvendino 2-5 projektus mažinant skurdą Lietuvoje, 24% -daugiau nei 10, 11.5% – vieną projektą, 7.7% – 6-10 projektų. Suskirsčius projektus pagal atskiras skurdo mažinimo politikos sritis, paaiškėjo, kad 53.8% NVO, prisidedančių prie skurdo mažinimo Lietuvoje (arba 34.4% visų NVO), vykdyti projektai apėmė švietimo ir profesinio ugdymo sritį; 43.3% organizacijų (arba 27.6% skaičiuojant nuo visų NVO) dirbo socialinės paramos srityje, 41.3% (arba 26.4% nuo visų NVO) – socialinių paslaugų ir socialinės integracijos srityje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dažniausiai arba 14.4% NVO, prisidedančių prie skurdo mažinimo Lietuvoje, pritraukė per praeitus metus iki 5000 Lt skurdo mažinimo projektams finansuoti; 13.5% pritraukė 20000 -100000 Lt , 7.7% – 5001 – 20000 Lt, 6.7% pritraukė daugiau kaip 500000 Lt. 13.5% NVO prisidedančių prie skurdo mažinimo Lietuvoje teigė, kad lėšų, tiek iš privačių, tiek viešųjų Lietuvos subjektų negavo. Lyginant privačių ir viešųjų Lietuvos subjektų dalį, pastaroji yra didesnė bendrame gautame finansavime iš Lietuvos. Paklaustos apie gautą finansavimą iš užsienio, 12.5% prie skurdo mažinimo Lietuvoje prisidedančių NVO teigė praeitais metais pritraukusios iš užsienio nuo 20000 Lt iki 100000 Lt; didesnę nei 500000 Lt sumą gavo 4.8% NVO; 44.2% teigė, kad praeitais metais iš užsienio lėšų projektams, skirtiems skurdui Lietuvoje mažinti, negavo. Lyginant procentinę dalį NVO, gavusių finansavimą iš Lietuvos, su tomis, kurios pritraukė lėšų iš užsienio, NVO dalyvaujančios skurdo mažinimo procese yra dažniau finansuojamos iš Lietuvos viešųjų arba privačių subjektų nei užsienio. 10.6% teigė, kad negavo finansavimo nei iš Lietuvos, nei iš užsienio.
Toliau NVO atstovai buvo klausiami, kiek jų projektai, skirti spręsti skurdo problemą Lietuvoje, pritraukė dalyvių. Dažniausiai pritrauktų dalyvių skaičius svyravo tarp 101 ir 500 (20.2% nuo NVO prisidedančių prie skurdo mažinimo). 16.3% atsakė, kad jų projektuose dalyvavo nuo 21 iki 100 dalyvių. 6.7% NVO teigė, kad jų praeitų metų projektai pritraukė daugiau kaip 5000 dalyvių.
Kalbant apie rėmėjus, 18.3% NVO, dirbusių skurdo mažinimo srityje, prisipažino pritraukusios daugiau kaip 10 rėmėjų; 16.3% pritraukė 4-6 rėmėjus; 6.7% teigė, kad jų projektai skirti mažinti skurdą Lietuvoje nepritraukė nei vieno rėmėjo. Apibendrinus visų praeitais metais įgyvendintų skurdo mažinimo Lietuvoje projektų rezultatus, paaiškėjo, kad 22.1% prie skurdo mažinimo Lietuvoje prisidedančių NVO išleido 2-5 leidinius, susijusius su šia tema; 23.1% NVO suorganizavo daugiau kaip 10 seminarų ir tarp 2 ir 5 kursų; 29.8% respondentų teigė, kad per praeitus metus pavyko surengti 2-5 stovyklas, 26% – 2-5 akcijas.
Analizuojant NVO santykius su respublikinėmis bei vietinėmis valdžios institucijomis, visų pirma, buvo klausiama, į kokias institucijas buvo kreiptasi per paskutinius metus, įgyvendinant projektus skirtus mažinti skurdą Lietuvoje. 60.6% prie skurdo mažinimo prisidedančių NVO kreipėsi į Savivaldybę, 27.9% – į LR Seimą, į kitas institucijas kreipėsi atitinkamai mažiau skurdo srityje dirbančių NVO.
NVO dirbančių skurdo mažinimo srityje buvo klausiama nuomonės apie kliūtis, trukdančias efektyviai kovoti su skurdu. 75% NVO akcentavo finansinius sunkumus, skiriamų lėšų, priemonių stygių, 52.9% sutiko, kad nepalanki Vyriausybės politika bei teisinės kliūtys joms trukdo sėkmingai įgyvendinti skurdo mažinimo priemones Lietuvoje; 46.2% teigė, kad valdžia nepakankamai įvertina jų galimybes .Akcentuojama, kad reikalinga geresnė koordinacija, darbų pasidalinimas tarp nevyriausybinio ir vyriausybinio sektorių
Pabrėžiama, kad Vyriausybė neįvertina NVO galimybių.
Paminėta keletas naujų projektų idėjų įvairiose srityse: municipalinių bendrabučių, jaunimo centrų, ekonomikos šeštadieninės mokyklos steigimas, kurčiųjų informacinį paslaugų centro atidarymas, kuriame būtų mokoma kompiuterinio raštingumo, veikla padedanti žmonėms išėjusiems iš įkalinimo įstaigos integruotis į visuomenę, vaikų, paauglių užimtumo didinimas, rūpinimasis kitataučių vaikų integracija į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, suaugusiųjų rinkos pagrindų mokymas, metusių mokyklą ugdymas, projektas padedantis ugdyti bei “išsaugoti” talentingus vaikus kaime, socialinių vadybininkų ugdymas.
50 LIETUVOJE VEIKIANČIŲ NVO ĮVERTINIMAS
Tyrimas atliktas 1998 kovo- gegužės mėn. Tyrimą atliko Socialinės informacijos centras.
Tikslas- įvertinti 50 Lietuvoje veikiančių NVO padėtį, jų organizacinius, techninius bei finansinius pajėgumus.
Atrankos principai: NVO veikla turi plėtotid šiose srityse- socialinių paslaugų teikimas, aplinkosauga, parama laisvosios rinkos arba demokratijos procesams. Turi pasižymėti 6 požymiais apibūdinančiais nevyriausybinį sektorių, t.y. būti formaliai registruota, privati, nesiekianti pelno, savarankiška, tam tikru laipsniu savanoriška, veikti siekiant naudos visuomenei ir būti politiškai neutralia.
Apmokamą personalą turi 43 organizacijos. Samdomų darbuotojų skaičius vyrauja nuo 1 iki 16. Vidutiniškai turi po 2-5 etatinius darbuotojus. Savanorių turi 42 iš apklaustųjų organizacijų. 60% apklaustųjų organizacijų labiau orientuotos į specializuotų paslaugų tiekimą. Didžiausią savo veiklos dalį apklaustos nevyriausybinės organizacijos skiria švietimui (43,5%), antroje vietoje- socialinių paslaugų teikimas (31,1%), trečioje- interesų atstovavimas (25,4%). Lietuvoje trūksta nevyriausybinių organizacijų labiau besispecializuojančių socialiai remtinų asmenų, vaikų, jaunimo bei moterų interesų atstovavimo srityje. Didžiausia dalimi (45%) Lietuvos nevyriausybinės organizacijos gyvena iš tarptautinių programų lėšų. Iš Lietuvos gaunamos lėšos sudaro 42,2%, iš užsienio- 58%. Lyginant pagal tikslinę grupę, pastebėtina, kad intesyviausiai augo NVO, besirūpinančių neįgaliaisiais pajamos. Didžiausią poreikį finansinei paramai turi NVO, kurių didžiausią veiklos dalį sudaro švietimas. Su mokesčiais daugiau problemų turi didesnių pajamų NVO, bei tos, kurių pajamų pagrindinis šaltinis yra tarptautinių programų lėšos.
Savanorių skaičius. Savanorius turi 42 iš apklaustųjų NVO. Savanorių skaičius svyruoja nuo 1 iki 6000. Daugiausia savanorių turi Lietuvos Raudonasis Kryžius, Lietuvos Caritas- 3500, “Gelbėkit vaikus”- 1500, “Baltų Ainiai”- 1300.
Populiariausios veiklos formos. Vaikai, jaunimas- 9 NVO ; Socialiai remtini- 8 NVO; Verslininkai, įstatymai, politika- 7 NVO; Neįgalieji, ligoniai- 6 NVO; Visa visuomenė, piliečiai, žmogus- 6 NVO; Moterys- 3 NVO; NVO, kitos organizacijos- 3; Aplinka, gamta- 5 NVO.
Ryšiai su kitomis organizacijomis. Daugiausia apklaustosios organizacijos bendrauja su kitomis Lietuvos NVO bei užsienio organizacijomis, mažiau- su Lietuvos mokslo institucijomis. Daugiausia kontaktų su valstybinėmis institucijomis yra užmezgę Lietuvos Vaikų teisių gynimo asociacija “Gelbėkit vaikus”, Lietuvos Muzikų rėmimo fondas bei Žmogaus Teisių Gynimo Asociacija.
Finansinė padėtis.

· Tarptautinių programų lėšos- 45,4%
· Valstybės parama- 19,4%
· Fondų parama- 18,2%
· Privačių asmenų, firmų parama- 6,2%
· Pajamos iš komercinės veiklos- 5,9%
· Narių įnašai- 3,1%
Lietuvos šaltinių struktūra:
· Valstybės parama- 44,7%
· Narių mokesčiai- 6,8%
· Privačių asmenų, firmų parama- 16,1%
· Atviros Lietuvos Fondo parama- 11,3%
· Komercinė veikla- 11,8%
· Kiti šaltiniai- 1,5%
Problemos su kuriomis susiduria NVO (dažniausiai minimos) :
· Valstybė nebendradarbiauja su NVO, nepasitiki, žiūri kaip į konkurentes- 28% (14 NVO)
· Finansavimo trūkumas- 22% (11 NVO)
· Nėra valstybinės NVO rėmimo strategijos- 18% (9 NVO)
· Įstatymai neadaptuoti, trukdo NVO veiklai- 18% (9 NVO)
· Darbdavių kompetencijos stoka, lyderių trūkumas- 14% (7 NVO)
· NVO tarpusavio konkurencija, bendravimo dvasios nebuvimas- 14% (7 NVO)
· Finansavimo tęstinumo, stabilumo garantijų nebuvimas- 12% (6 NVO)
· Niekas nepadengia administracinių išlaidų- 12% (6 NVO)
· Mažos NVO sunkiai gali paveikti valstybines institucijas- 12% (6 NVO)
· NVO vadovų nekompetencija, žinių lėšų rinkimo srityje trūkumas-12% (6 NVO)
· Nepripažįstama NVO sektoriaus svarba visuomenėje- 12% (6 NVO)

III DALIS. ORGANIZACIJOS APRAŠYMAS. “Pastogė”
Vaikų gerovės centras “Pastogė” tai krizių centras – laikinos globos namai. Centro misija- užtikrinti vaiko gerbūvį šeimoje. Tikslai-išsaugoti vaiką biologinėje šeimoje.
Vaikų gerovės centras “Pastogė” yra socialinės pagalbos ir vaikų globos įstaiga įsteigta Kauno miesto tarybos 1995m. gruodžio 14 dieną. “Pastogė” buvo įkurta Lietuvos Carito iniciatyva, tačiau po metų tapo biudžetinė įstaiga. Pagrindiniai rėmėjai ir projekto iniciatoriai- Lietuvos Caritas, Danijos Caritas, Jungtiniai Nyderlandų fondai ir kt.
Centras teikia socialines paslaugas likusiems be tėvų globos vaikams, jų tėvams ir vaikus globojančioms šeimoms. Centras yra biudžetinė įstaiga, juridinis asmuo, turintis savo balansą, antspaudą, emblemą, sąskaitas Lietuvos Respublikoje įregistruotose bankuose.

Centras veikia vadovaudamasis:
q Lietuvos Respublikos Konstitucija,
q 1995m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymu Nr. I- 1113;
q 1996 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu Nr. I- 1579;
q 1994 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu Nr. I- 533;
q Vaiko teisių konvencija;
q 1998 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymu Nr. VIII- 674;
q Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 126;
q Patvirtintais Vaiko globos organizavimo nuostatais, kitais įstatymais, bei po įstatymų leidžiamais aktais.

Centro turtą sudaro pastatai, patalpos, kitos pagrindinės priemonės, finansiniai ištekliai ir kitas su centro veikla susijęs turtas, kurį centras valdo. Centro pajamas sudaro:
· Savivaldybės biudžeto lėšos;
· Fizinių ir juridinių asmenų paaukotos ir dovanotos lėšos, kitos teisėtai įgytos lėšos ir materialinės vertybės;
· Kredito įstaigų palūkanos, mokamos už jose saugomas lėšas;
· Nebiudžetinės lėšos, kurių sudarymo ir naudojimo tvarką nustato Kauno miesto valdyba;
· Kitos teisėtai įgytos lėšos.

Centras teikia socialinę ir pedagoginę pagalbą likusiems be tėvų globos vaikams, jų tėvams ir vaikus globojančioms šeimoms. Vykdomos 5 programos:
v Pagalbos šeimai tarnyba
v Globojančių šeimų tarnyba
v Vaikų skyrius, kuris yra vaikų laikinosios globos namai
v Įvaikinimo tarnyba
v Kauno vaikų linija

PAGALBOS ŠEIMAI TARNYBA. Ši tarnyba dirba 3 etapais:
– aktyvus darbas;
– stebimi atvejai (68 % šeimų susigrąžina vaikus ir yra stebimos toliau);
– šeimos su kuriomis darbas nebuvo sėkmingas.
Pagalbos šeimai tarnyba teikia globojamo vaiko tėvams socialines paslaugas, kad vaikas galėtų grįžti į šeimą. Iškilus pavojui vaiko sveikatai, renka ir apibendrina informaciją apie vaiką ir jo šeimą. Sudaro vaiko globos planą, periodiškai jį peržiūri ir keičia. Sudaro su vaiko tėvais bendrą susitarimą dėl vaiko grąžinimo į šeimą, kuriame nurodomi socialinių darbuotojų ir tėvų veiksmai, pareigos ir atsakomybė. Konsultuoja tėvus, padeda jiems suvokti vaiko poreikius bei keisti požiūrį į šeimos problemas. Vaikui galinčiam pareikšti savo nuomonę, suteikia galimybę būti išklausytam, atstovauja ir gina vaikų teises ir teisėtus interesus bei teikia jiems psichologinę pagalbą. Organizuoja pagalbą vaikui ir jo šeimai, tarpininkauja tvarkant reikalus su kitomis įstaigomis ir organizacijomis. Pagal konkrečią metodiką vedama tėvystės įgūdžių grupė. Kai teisme sprendžiami vaiko globos klausimai, pagalbos šeimai tarnyba dalyvauja kaip treti asmenys, tačiau jų parodymai dar nėra vertinami kaip ekspertų.

GLOBOJANČIŲ ŠEIMŲ TARNYBA. Parenka, apmoko ir įvertina pageidaujančius vaikus globoti asmenis (turi išdirbtus vertinimo kriterijus). Teikia vaikų globėjams socialines paslaugas:
§ Organizuoja individualias konsultacijas, kurių metu teikia metodinę ir psichologinę pagalbą;
§ Organizuoja ir veda globėjų tarpusavio pagalbos grupes;
§ Kitos socialinės paslaugos.
Apmoko ir įvertina pageidaujančius įvaikinti vaiką asmenis bei teikia pageidaujantiems įtėviams, kuriems dėl vaiko elgesio kyla problemų, šias paslaugas:
§ Individualias konsultacijas;
§ Įtėvių grupių organizavimą ir vedimą;
§ Kitas socialines paslaugas.
Gali apmokyti ir įvertinti pageidaujančius globoti vaikus asmenis pagal centro sudarytas ir steigėjo patvirtintas sutartis su kitų rajonų (miestų) savivaldybėmis.

VAIKŲ SKYRIUS, KURIS YRA VAIKŲ LAIKINOSIOS GLOBOS NAMAI. Suteikia vaikui, netekusiam tėvų globos, laikiną pastogę, kur jis gauna reikiamą pagalbą, ugdymą, mokymą ir išlaikymą. Vaikai į skyrių priimami bet kuriuo paros metu. Skyriuje vienu metu gali gyventi ne daugiau kaip 15 vaikų nuo 2 iki 13 metų (išimtinais atvejais jaunesnio ar vyresnio amžiaus vaikai, kai siekiama išsaugoti brolių ir seserų ryšius). Su vaikais dirba 8 auklėtojos.

Skyriaus funkcijos:
§ Laikinai globoja vaiką, jam atstovauja, gina jo teises ir teisėtus interesus;
§ Pagalba teikiama patyrusiems fizinį, psichologinį smurtą bei netekusiems tėvų globos Kauno miesto vaikams, kurie kreipiasi patys, kuriuos siunčia Kauno miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba ar atveda kiti asmenys;
§ Vaikų skyriuje neteikiamos paslaugos sutrikusio intelekto (išskyrus lengvą sutrikimą), specialios globos reikalaujantiems vaikams bei vaikams padariusiems Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų teisės pažeidimų.

ĮVAIKINIMO TARNYBA. Tai nauja tarnyba, pradėjusi savo veiklą 2002 m. liepos mėnesį. Dabar tarnybos pagrindinis tikslas – reklama, kad kuo daugiau asmenų sužinotų apie tarnybos veiklą. Tarnyboje vertinamos šeimos, norinčios įvaikinti vaikus, tvarkomi teisiniai dokumentai.

KAUNO VAIKŲ LINIJA. Tai pirma tokio pobūdžio pagalba vaikams Kauno mieste. Kasdien nuo 16 iki 21 valandos prie šio telefono budi paruošti savanoriai, kurie suteikia pagalbą vaikams. Vaikų telefono linijos savanorių paruošimui lėšas 1999 m. skyrė Danijos vyriausybė per Danijos Caritą. Nuo 16 iki 18 val. Galima skambinti nemokamu telefonu 8-80045678, nuo 18 iki 21 val. mokamu telefonu- 311112. Dabar šią liniją finansuoja savivaldybės sveikatos skyrius.

Į agentūrą vaikus dažniausiai atveda policija, Vaikų teisių apsaugos tarnyba arba vaikai kreipiasi patys. Leidžiami informaciniai lankstinukai, kalendoriukai, kurie informuoja apie agentūros veiklą. Informacija internete: www.lcn.ltcaritasistaigos . “Pastogės” adresas: P.Plechavičiaus g. 21, LT-3043, Kaunas. Tel.faks. (37)313912. Elektroninis paštas: pastoge@kalnieciai.lt
Vaikų gerovės centrui “Pastogė” vadovauja direktorius, kurį skiria ir atleidžia steigėjas.
Centro direktorius:
q Atsako už centro veiklą;
q Saugo ir gina centre esančių beglobių vaikų teises ir interesus;
q Rūpinasi darbuotojų kvalifikacija ir profesionalumu;
q Tvirtina centro darbuotojų pareigines instrukcijas;
q Tobulina centro darbo metodiką;
q Leidžia įsakymus ir kitus aktus neviršydamas savo kompetencijos;
q Atidaro bankuose atsiskaitomąsias ir kitas sąskaitas;
q Išduoda įgaliojimus veikti centro vardu;
q Atstovauja centrui seime, valstybinėse valdžios ir valdymo institucijose, bendradarbiaujant su kitais Lietuvos ir užsienio juridiniais bei fiziniais asmenimis;
q Atsako už tinkamą centro turto naudojimą.
Darbuotojai: administracija – 4 etatai, pagalbos šeimai tarnyba – 5 etatai, globojančių šeimų tarnyba – 3 etatai, vaikų skyrius – 10 etatų, ūkio darbuotojai – 8 etatai. Viso: 30 etatų.
Direktorius- Ričardas Kukauskas.
Direktoriaus pavaduotoja- Laima Grigonytė.
Pagalbos šeimai tarnybos vadovė- Diana Samoškaitė.
Globojančių šeimų tarnybos vadovė- Daiva Matulevičiūtė.

Vaikų gerovės centras “Pastogė” palaiko ryšius su Vaikų teisių apsaugos tarnyba, Lietuvos Caritu, Danijos Caritu, bendradarbiauja su priklausomybės ligų centru, policija, Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centru ir kitomis įstaigomis.

“Pastogės” veikla nuo 1996 iki 2001 metų:
Ų Parinkta vaikus globojančių artimųjų, giminaičių- 215
Ų Parinkta ir paruošta vaikus globojančių svetimų žmonių- 135
Ų Viso dirbta su globotinių biologinėmis šeimomis- 232
Ų Šeimos susigrąžinę vaikus- 51
Ų Viso dirbta su globojamais vaikais- 369
Ų Grąžinta tėvams vaikų- 212
Ų Vaikai, sugrįžę į globą pakartotinai- 46.
Vis daugiau įstaigos veikla grindžiama savanorišku darbu. Ateina savanoriai iš aukštųjų, aukštesniųjų mokyklų, universitetų, “Patrijos” organizacijos. Savanoriai atskirai rengiami darbui Vaikų telefono linijoje. Savanoriai dirbantys vaikų skyriuje nėra specialiai apmokomi. Jiems yra sudaromas specialus savanorių darbo grafikas, kad vienu metu neateitų visi kartu. Savanoriai iniciatyvos imasi patys. Jie atsakingi už vaikų laisvalaikio organizavimą, priežiūrą, pamokų ruošą, tvarkos palaikymą. Spręsti šeimos problemų savanoriams nėra patikima, kadangi abejojama jų kompetencija. Požiūris į pasyvius savanorius nėra teigiamas, nes, darbuotojų nuomone, jie labiau trukdo nei padeda. Savanoriai nėra nei įtraukiami, nei ypatingai skatinami. Jie turi patys aktyviai įsitraukti į veiklą, o ne laukti nurodymų iš aplinkinių.
Galima socialinio darbo erdvė. Pačių darbuotojų nuomone, reikėtų pilnai sutvarkyti darbo metodiką, tobulinti veikiančią sistemą, globėjų mokymus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymas (1996). Vilnius 1996m. kovo 14 d. Nr. I-1231
2. Lietuvos Respublikos Labdaros ir Paramos Fondų įstatymas (1996). Vilnius 1996m. kovo 14d. Nr. I- 1232
3. Lietuvos Respublikos Visuomeninių Organizacijų įstatymas (1995). Vilnius 1995m. vasario 2d. Nr. I- 784
4. Lietuvos Respublikos Viešųjų Įstaigų įstatymas (1996). Vilnius 1995m. liepos 3d. Nr. I- 1428
5. Lietuvos Respublikos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas. Vilnius 2001m. gruodžio 13d. Nr. 1511
6. Nutarimo projektas dėl Savanoriškų darbų organizavimo tvarkos patvirtinimo. LR Vyriausybė 2001.
7. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro tyrimo santrauka (2000). Nevyriausybinis sektorius Lietuvoje.
8. LR Konstitucija- 1992 10 25
9. Nevyriausybinis sektorius Lietuvoje. NVO informacijos ir paramos centras, 1998
10. Informacija INTERNETE:
· www.nisc.lt
· www.lrs.lt
· www.sociumas.lt
· www.std.lt

Leave a Comment