Baikalo ežeras

Turinys

Įžanga 2Pavadinimo atsiradimas 3Amžius 3Gylis 4Baikalo įduba 4Ežero plotas; tūris; vanduo 4Organinis pasaulis 6Baikalo ledo sudėtis 6ĮžangaEžerai ir vandens saugyklos, dažnai apjungiami po vienu ežero pavidalovandens telkinių pavadinimu, gerokai skiriasi tiek nuo upių, tiek nuo jūrų.Jeigu upėje pagrindinė vandens judėjimo priežastis yra sunkio jėgos, taiežeruose – vėjas. Bet daugeliu atveju upių rėžimo bruožai budingi ežerams,o ežerų – upių dalims. Pvz.: daugelyje pratekančių ežerų yra tėkmės,budingos upėms. Pagrindinis skirtumas ežero nuo jūros – tai, kad nėra tiesioginiovandens keitimosi su vandenynu. Išimti sudaro jūrų pakrančių ežerai,kuriuose vandens kaita su jūra ar okeanu vyksta nuolat ar periodiškai. Ežerų režime didelį vaidmenį vaidina įdubimo forma ir matmenys. Bet toežerų rėžimas glaudžiai susiejęs su aplinkinių pakrančių (sausumų)geografinėmis ypatybėmis bei jų vandenimis. Kiekvienas ežeras atsiranda ir vystosi tam tikroje geografinėjeaplinkoje ir bendradarbiauja su ja. Vandens maitinimas; vandens masės,tūrio ir lygio svyravimai, ežerų rėžimo ypatumai priklauso nuo jų baseinųdydžio ir jų geografinių sąlygų. Vadovaujantis vaidmuo ežerų formavimesi ir vystymesi tenkaintegruojantiems geografiniams faktoriams: reljefui, klimatui, vandensnuotėkiui. Kiekviename ežero pavidalo vandens telkinyje vyksta fizikiniai,cheminiai ir biologiniai procesai, kurių bendra veikla pasprendžia ežerorežimą. Tų procesų intensyvumą ir kryptį savo ruoštu reguliuoja geografinėssąlygos, kuriose yra ežeras. Ežero vandens masė įsikūrusi ežero įduboje. Duobės užpildymo laipsnispriklauso nuo ežero vandens balanso. Ežerų įdubimai atsiranda veikiant įvairiems faktoriams, formuojantiemsžemės plutos reljefą. Vandens masės gali būti kontinentinės ir okeaninėsprigimties. Paskutiniu atveju atsiranda likutiniai (reliktiniai) ežerai. Ežerams budinga sulėtinta vandens kaita, dėt to vandens masės,esančios įduboje ilgą laiką smarkiai pasikeičia ir įgauna savybes, labaiskirtingas nuo įtekančių į ežerą vandenų savybių ir nuo atmosferoskritulių. Kita ežerų charakteringa savybė tai akumuliavimas juose didžiosiosdalies įtekančių pastovių dalelių bei ištirpusių vandeny elementų, o taippat medžiagų, susidarančių pačiame ežere nuo vandens organizmų gyvenimoveiklos ir nuo vandens reagavimo su įdubimu. Ilgai būnant vandens masėms įdubime ežere kaupiasi įtekančios suvandeniu organinės ir mineralinės medžiagos, vyksta cheminės reakcijos,vystosi ir miršta vandens organizmai. Šių reiškinių pasekmėje vandenstelkinyje vyksta medžiagų apykaita, dėl jos tarp vandens masių dugno grumtovyksta cheminė ir biologinė kaita, dalis mineralinių elementų virstaorganiniais, kurie kaupiasi ir dalis vėl virsta mineraliniais elementais.Medžiagų apykaita turi didelę reikšmę biologinės, o kartu ir hidrocheminėmsežerų savybėms. Ryšium su tuo biologiniai faktoriai ežerų pavidalo vandenstelkinių rėžimui turi kur kas didesnę reikšmę nei upių bei jūros rėžimams. Geografinė ežerų reikšmė pasireiškia sekančiomis pagrindinėmiskryptimis: 1. Nutekėjimo reguliavimas 2. Įtekančių vandenų mineralizacijos ir druskų sudėties pakeitimas 3. Aplinkinių rajonų klimato įtaka 4. Dalyvavimas formuojant reljefą 5. Įtaka gruntiniams vandenims 6. Naujų kalnų uolienų sudarymas iš sukauptų ežerų nuosėdų 7. Specifinių sąlygų organizmų gyvenimui sudarymas Ežerai reguliuoja upių nuolydį, sulaikydami savo įdubose nuotekų

vandenis ir atiduodami juos kitais periodais. Ežerų vandenyse vyksta cheminės ir biologinės reakcijos. Vieni elementai pereina iš vandens į dugno nuosėdas, ypač tuose, kurie neturi ištakų, garuojant vandeniui didėja druskų koncentracija. Dėl to gerokai pasikeičia ežerų vandenų mineralizacija ir druskų sudėtis. Dėl vandens masės didelės šiluminės koncentracijos stambūs … ežerai sušvelnina aplinkinių rajonų klimatą, mažindami metinius ir sezoninius meteorologinių elementų svyravimus. Forma, išmatavimai ir reljefas ežerų įdubimų smarkiai keičiasi kaupiantis dugno nuosėdoms. Ežerų užžėlimas sukuria naujas reljefo formas, lygumines ir netgi išgaubtas. Ežerai, o ypač vandens saugyklos dažnai sukuria grunto vandenų spaudimą; tai iššaukia pakrantėse ir aplinkinėse žemėse balų susidarymą. Dėl nepaliaujamo kaupimosi organinių ir mineralinių dalelių ežeruose susidaro galingi dugno nuosėdų sluoksniai. Tos nuosėdos keičiasi tolimesniame vandens telkinių vystymesi ir virtime jų į balas ar sausumas. Esant tam tikroms sąlygoms nuosėdos virsta organinės kilmės kalnų uolienomis – biolitais. Ežeras yra ypatinga organizmų gyvenimo vieta, vieni iš jų praleidžia savo gyvenimą vandenyje, kiti vystymosi eigoje pereina i sausumą. Norėčiau detalesniam aprašymui paimti vieną iš ypatingiausių ežerų – Baikalą. Baikalas – ne tik Rusijos bet ir viso pasaulio įžymybė. Daugelį planetos žmonių šis ežeras vilioja savo grožiu, bet ir pirmiausia unikaliu vandens švarumu. Baikalas turi unikalių savybių. Pasaulyje jam nėra lygių amžiumi, gyliu, gėlo vandens savybėmis ir kiekiu, organinio gyvenimo išplėtimu. Pavadinimo atsiradimasGilioje senovėje tautos, gyvenusios ant Baikalo krantų, kiekviena savaip vadino ežerą. Kiniečiai senovės kronikose vadino jį “Bėjchaj” – “šiaurine jūra”; evenkai vadino jį “Lamu” – “jūra”; buriatai – mongolai – “Baigaal – dalai” – “didelis vandens telkinys”. Iš kur atsirado pavadinimas “Baikal” – turkų kalbos žodis “bai” – turtingas, “kal” – ežeras, kas išeitu “turtingas ežeras”. Pirmieji rusų tyrinėtojai Sibiro naudojo evenkų pavadinimą “Lamu”. Kai Kurbato Ivanovo būrys pasiekė ežero krantą, rusai perėji prie buriatų pavadinimo “Baigaal”. Tuo pačiu jie pavadinimą lingvistiškai pritaikė prie savo kalbos – “Baikal”, pakeitę charakteringą buriatams “g” į įprastą rusų “k”. AmžiusBaikalas – vienas iš seniausiu planetos ežerų, mokslininkai nustatė jam ~ 25 mln. metų amžių. Dauguma ežerų ypač ledynu ir senoviškosios kilmės, gyvuoja 10 – 15 tūkstančių metų, po to užsipildo nuosėdomis ir dingsta nuo Žemės paviršiaus. Baikalas neturi jokių senėjimo požymių, kaip kiti ežerai. Priešingai, paskutiniu metu tyrinėjimai geofizikams leidžia kelti hipotezę apie tai, kad Baikalas gimstantis vandenynas. Tai patvirtina tai, jog jo krantai tolsta apie 2cm į metus greičiu, panašiai kaip skiriasi Afrikos ir Pietų Amerikos kontinentai.GylisŽemės rutulio ežerų tarpe Baikalas užima pirmąją vieta savo gilumu. Žemėje tik 6 ežerai yra gilesni kaip 500 m. Didžiausia gilumo žymė pietinėje Baikalo dalyje – 1493m; viduryje – 1637m; šiaurėje – 890m. Palyginimui:

Ežeras Gylis (m)

Baikalas(Rusija) 1637Tanganjika(Afrika) 1435Kaspijos jūra 1095Njesa(Afrika) 706Issik – Kulis(Kirgizija) 709B. Nievolnieje(Kanada) 614Kivu(Afrika) 496Viršutinis(JAV) 393Ženevos(Šveicarija) 310Baikalo įdubaBaikalo įduba vos platesnė už dabartinį ežerą, bet gerokai gilesnė užjį. Įdubos gylį žymi kalnų aukštis virš jos, ežero gylis ir ežero dugnonuosėdų sluoksnio storis. Pats giliausias taškas Baikalo įdubos šaknyje

guli apytiksliai 5 – 6 km žemiau jūros lygio. Įdubos “šaknys” skelia visąžemės plutą ir nueina i viršutinę mantiją į 50 – 60 km gylį. Tai giliausiaįduba žemės sausumose.

Ežero plotas

Pagal plota Baikalas užima 8 vietą pasaulyje (tarp ežerų) ir lyguspanašiai Belgijos plotui.

Ežeras Plotas (tūkstančiais kvadratiniųkm)

Kaspijos jūra 376000Viršutinis(JAV) 82400Viktorijos(Afrika) 68000Gureno(JAV) 59600Mičigano(JAV) 58100Aralo jūra 37000Tanganjikos(Afrika) 34000Baikalas(Rusija) 31500Niasa(Afrika) 30800

Tūris

Baikalas – stambiausia pasaulyje gėlo vandens saugykla (23000 km3)t.y. daugiau nei vandens kiekis, esantis penkiuose didžiausiuose ŠiaurėsAmerikos ežeruose kartu sudėjus arba du kartus daugiau nei Tanganjikosežere. Baikalo įduboje sukaupta ~ 90% pasaulio gėlo vandens išteklių(neskaičiuojant ledynų, sniegynų ir ledų, kur vanduo yra kietos būsenos).

Vanduo

Baikalas – pati švariausia Žemėje natūrali gėlo vandens saugykla.Retas švarumas ir išskirtinės Baikalo vandens savybės išsaugomos dėlgyvulinio ir augalinio ežero pasaulių gyvybiškumo. Per metus armijosvėžiagyvių (epišura) sugeba 3 kartus išvalyti viršutinį 50m vandenssluoksnį. Baikalo vandenyse labai mažai ištirpusių pastovių mineraliniųdalelių, labai mažai organinių priemaišų, daug deguonies. Ežero vandensmineralizacija – 96,4 mg 1l vandens, kai tuo tarpu daugelyje kitų ežerų jissiekia iki 400mg ir dar daugiau. Silpnai mineralizuotas Baikalo vanduoidealiai tinka žmogaus organizmui. Analizės, darytos laboratoriniuosecentruose su pasauline reputacija, patvirtino Baikalo vandens atitinkamumągriežčiausioms normoms, taikomoms geriausiam vandeniui. Pasaulyje neliko atvirų vandens telkinių su gėlu vandeniu, tinkamugeriamo vandens pilstymui. Išimtis tik Baikalas. Nuo 1999m pradėtaspramoninis Baikalo vandens pilstymas į plastikinius butelius. Vanduo imamasiš 400m gylio, kur laikosi pastovi 4,2 (C temperatūra ir ten jis apsaugotasnuo paviršutinio užterštumo vandens sluoksniu. Mokslininkai nustatė, kad vienas lašas, papuolęs į Baikalą iš jointakų, pasilieka čia metams. Vandens kaita (pakeitimas giluminių vandenųpaviršiniais) trunka šiaurinėje įduboje per 225m, vidutinėje 132m,išsilaisvinus iš ledų, vandens skaidrumas siekia 40m, tai dešimtimis karųdaugiau, nei kituose ežeruose(Kaspijos vandens skaidrumas siekia 25m).Baikalo vanduo, supilstytas i 1,5l plastikinius butelius įmonėje “Baikalovandenys” nepakeičiamas kelionių metu. Jo atsargos leidžia garantuotaiišvengti skrandžio ir žarnyno ligų, sustoti nakvynei bet kurioje vietoje,negaištant laiko upelio, šulinio, šaltinio ieškojimui. Analizės, padarytos SO RAN limnologiniame institute, Pietų Karolinosuniversitete (JAV), o taip pat Japonijos ir Korėjos laboratorijose,patvirtino, kad Baikalo vanduo turi aukštas kokybės charakteristikas.Vandens paėmimo ir paruošimo procesas yra iš “aukštų technologijų” sritiesir apgintas išradimo patentu. Visi gamybiniai ciklai aprūpinti itališkaįranga, o technologinė tara ir pati produkcija atitinka tarptautiniuskokybės reikalavimus. Aukštų technologijų ir aukštos kokybės vandenssąjunga lei…džia išleisti geriama vandenį su ilgu saugojimo laikotarpiu(eksperimente iki 3 metų) be skonio savybių pakitimų, nežiūrint į tai, kadnededama jokių konservantų. Baikalo vanduo vienintelis geriamas vanduo,gamtinės sudėties dėka, pilstomas į butelius, nenaudojant konservantų.Vandens buteliukas automobilio salone tai galimybė atsigerti, nusiplautirankas, daržoves ar vaisius, sudrėkinti skudurėlį ir sutvarkyti saloną. Netjei ir išbėgo jis ant sėdynės ar kelių – ne bėda, išdžius ir neliks jokiopėdsako. Buteliuke galima ištirpinti paketėlį “Zuko” ir gauti skanų

aromatingą gėrimą. Visa tai leidžia rekomenduoti Baikalo vandenį, išpilstytą iplastikinius buteliukus, kaip idealų keliautojams. UAB “Baikalo vandenys”Irkutskas, Sovietskaja g 3. Tel. (395-2) 347531.Organinis pasaulisBaikalo fauna – tai beveik visų tipų gyvūnai. Pasaulyje nėra kitoežero, kurio biologinis įvairiapusiškumas būtų toks didelis ir unikalus. Iš2635 žinomų rūšių ir porūšių gyvūnų, beveik du trečdaliai endemiški irniekur kitur pasaulyje daugiau nesutinkami. Todėl Baikalą galima vadintivienu iš geografinių centrų, kuriuose atsiranda biologinės rūšys.Baikalo ledo sudėtisBaikalas kasmet užšąla. Per pirmas 3 – 4 dienas, kai oro temperatūražemiau -20(C, ledas auga po 4 – 5 cm per parą. Spalio gale užšąla sekliosįdubos, 1 –14 sausio – giliavandeniai rajonai. Pietinėje dalyje Baikalassukaustytas 4 – 4,5 mėn.; o šiaurinėje 6 – 6,5 mėn. Ežero akvatorijoje ledostoris svyruoja nuo 70 iki 113 cm, be to išaiškinta priklausomybė: kuodaugiau sniego, tuo plonesnis ledas. Vėpūtiniai siekia iki 15 – 3 maukščio – storesnis kaip 50cm ledas išlaiko svorį iki 15 t, todėl žiema antBaikalo ežero galima laisvai važinėti automobiliais. Išilgai šiaurės –vakarų pakrantės ir Mažojoj jūroj susidaro laisvas nuo sniego skaidrusledas, per kurį seklumose galimas matyti dugną. Išsilaisvinimas nuo ledoprasideda nuo iškyšulio B. Kadilnij balandžio 25 – 30 d. Ledo tirpimąįšaukia kylančios iš povandeninių šaltinių šiltos vandens srovės.Vėliausiai birželio 9 – 14d nuo ledo išsilaisvina šiaurinė ežero dalis.

Audros

Štorminiai vėjai Baikale įprasti vasaros gale ir rudenį. Didžiausiasvėjo greitis ežere būna balandį, gegužę, lapkritį, mažiausias – vasarį irliepą. 80% vasarinių štormų stebima antroje rugpjūčio pusėje ir rugsėjį.Tada bangų aukštis vidurinėje Baikalo įduboje siekia 4 – 4,5 m nuolydis 22(

Periodas Audrų Pasikartojimas Banguaukštis

Rugpjūtis – rugsėjis 70 – 80 % 4– 4,5 mLapkritis – gruodis 80 – 90 %5,5 – 6 m

Baikalo vėjai

Baikalo vėjų įvairovė atsispindi jų vietiniuose pavadinimuose (jų yradaugiau nei 30). Vietinių gyventojų amžių stebėjimai leido išryškinti eilękiekvieno vėjo aprašymų. “Aukštuolis” (Angora) – taip vadina šiaurės vėją, pučianti išilgai visoBaikalo iš šiaurės i pietus. “Ankstuolis” – sausas vėjas; gražiu, saulėtuoru jis pučia ramiai, be staigių gūsių. Neretai toks vejas laikosi beperstojo 10 dienų. Pirmi ilgi “aukštuoliai” pastebimi Baikale nuo rugpjūčiovidurio. Lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje “aukštuolis” įsiūbuojaBaikalą aukštomis stačiomis bangomis iki 4 – 6 m. “Barguzin” – galingas vėjas, apdainuotas dainoje “Šlovinga jūra –šventas Baikalas” pučia iš Barguzino lygumos skersai ir išilgai Baikalo.Šis vėjas pučia lygiai su palaipsniškai augančiu galingumu, bet jo ilgumasgerokai nusileidžia “aukštuoliui”. Šis vėjas atneša saulėta orą. “Kultukas” – vėjas, pučiantis iš pietinio Baikalo krašto išilgai visoežero. “Kultukas” su savim neša žieminius štormus ir bloga lietinga orą.Šis vėjas nebūna toks ilgalaikis kaip “aukštuolis”. Kalnų – šiaurės vakarų šoninis Baikalo vėjas, staiga krentantis nuokalnų. Tai pats sukčiausias ir gūsingiausias vėjas. Jis atsiranda nelauktaiir greitai įgauna jėgą. Sarma – kalnų vėjo atmaina, pats stipriausias ir baisiausias iš Baikalovėjų. Jis ištrūksta iš Sarmos upės lygumos. Sarma įteka į Mažąją jūrą.

Greitis jo viršija 40 m/s. Vasara vėjas gali staigiai prasidėti ir taip patstaigiai baigtis. Rudenį kartais jis pučia ištisas paras. Sarmos pranašubūna debesys virš Trigalvės viršūnės prie Priebaikalio kalnų.

Klimatas

Ežeras sušvelnina klimatą. Didžiulės ežero vandens masės vasaros metusušyla iki 200 – 250 m gylio ik kaip akumuliatorius, sukaupia didelį kiekįšilumos. Todėl žiema Baikale švelnesnė, o vasara vėsesnė kaip likusiojeSibiro teritorijoje. Oro temperatūros skirtumas tarp Irkutsko ir Baikalopakrantės dienos metu gali siekti 8 – 10 laipsniu.

Vietovė BirželisGruodis

Irkutskas +25 +30(C -20 –25 (CBaikalas +15 +18(C -12 –15 (C

Ekologija

Baikalas – didingas gamtos paminklas. Jam nėra lygaus ant Žemėsrutulio. Kova už jo saugo…jimą paliko neišdildomą pėdsaką gamtosauginiojudėjimo istorijoje. Tolimas Azijos ežeras tarp laukinių kalnų keterų, kurčioje meškųtaigoje. Kodėl jis kelia tokį didelį susidomėjimą ir tikrą visaliaudinįpavojų ir rūpestį? Kokie gamtos ypatumai iškėlė jį į pirmą vietą tarp 3milijonų Rusijos ežerų? Kas padarė jį pasaulinės ekologiškos bendruomenėscentu? Kad atsakytume į šiuos klausimus, reikia pažvelgti į eilę skaičių, nesbūtent juose atrasim daugelį atsakymų. Baikalas – vienas iš didingiausių Žemės rutulio ežerų, stambiausiasRusijos gėlavandenis ežeras. Jo ilgis 636 km, vandens paviršiaus plotas31500 kvadratinių kilometrų. Baikalas 1,7 karto didesnis už Ladogos ežerą,stambiausią Europoje. Tarp pasaulio gėlavandenių ežerų jis užima 6 –ąvietą. Tam, kad Baikalas paminėtas senoviniuose rankraščiuose irpasakojimuose ankstyvųjų keliautojų ir buvo žinomas europiečiams dar priešmūsų erą, jis turi dėkoti didžiuliams išmatavimams. Baikalas – ne tik stambiausias Rusijos gėlavandenis ežeras, bet irpats giliausias mūsų planetoje. Jo didžiausias gylis 1637m. DidžiausiasTanganjikos gylis – 1435. pagal limnologo L. Rosalimo liudijimą Žemėje tik8 ežerai gilesni kaip 500m ir apie 30>300m. Tanganjika – gėlas vandens telkinys, bet jo vanduo turi padidintamagnio druskų kiekį. Visas gėlo vandens sluoksnis giliau kaip 700 – 800mgali būti ištirtas tik Baikale. Vidutinis ežero gylis irgi taip pat labai didelis – 730m. Jis viršijamaksimalius gylius daugelio gilių ežerų. Būtent tai galutiniame rezultatenusprendžia vandens atsargas Baikale. Tai didžiausias pagal vandensišteklius gėlavandenis Žemės ežeras. Jo tūris 23600 kubinių kilometrų, kassudaro ~ 20% planetos gėlų ežerų vandens. Visuose pasaulio gėlavandeniuoseežeruose yra 123000 kubinių kilometrų vandens. Baikale vandens daugiau, neivisuose didžiausiuose Amerikos ežeruose kartu paėmus. Tam, kad įsivaizduotume visą ežero vandens kūno didybę, pirmiausiaikad Angoros upei , per metus nuplukdančiai 60,9 km3 vandens, reikėtų 387metų nenuilstamo darbo, kad išsausintu ežerą su sąlyga, žinoma, kad per tąlaiką į jį nepateks ir iš jo neišgaruos nė lašo vandens. Ežeras yra Baikalo įduboje – bedugniame akmeniniame inde, iš visųpusių apsuptame kalnų. Įdubos gylis apsprendžiamas kalnų aukščiu viršįdubos, ežero gyliu ir dengiančiu ežero dugną purių nuosėdų storiu. Šiųežero nuosėdų sluoksnis vietomis siekia 6000m, o jų tūris 2 kartus viršijaežero tūri ir siekia 46000 km3. Žinant nuosėdų sluoksnio storį nesunkuapskaičiuoti, kad Baikalo kristalinės ložės gylis siekia 8 – 9km. Apie Baikalo vandenį sakoma, kad jis labai švarus. Didžiausias Baikalo

tyrinėtojas G.J. Vereščiaginas tvirtino, jog kai kuriais atvejais jį pilnaigalima naudoti vietoj destiliuoto vandens. Nuo vandens švarumo priklauso jo skaidrumas. Nepaprastas Baikalovandens skaidrumas seniai jau tapo legenda. Baikalas – ne tik labai švarusbet ir pats skaidriausias ežeras pasaulyje. Pavasarį išsivadavusio išledų, jo vandens skaidrumas siekia 40m, dešimtimis kartų daugiau negukituose ežeruose. Tuo metu ežeras stebinas tokia skambia mėlyno vandensspalva, kad nuo jos neįmanoma atitraukti akių. Pati nuostabiausia ežero savybė – jo senumas. Nuo kurių laikų, nuokokio Žemės istorijos geologinio periodo skaičiuoja savo metus “Šauniojijūra”? “Paslaptis ši yra didelė” – taip turėtu atsakyti į šį klausimągriežtas mokslininkas. Vis dėlto, kalbant apie Baikalo amžių, galima sudideliu tikimybės laipsniu laikytis apibrėžtos dydžiu eilės. Įvertindamigilų ežero faunos reliktinį endenizmą dauguma tyrinėtojų nustato jo amžiųesant 20 – 30 milijonų metų. Toks ežero gyvavimo ilgaamžiškumas galipasirodyti nerealus. Juk didžiulė… dauguma ežerų, ypač ledyninės irsenoviškosios kilmės, gyvuoja 10 15 tūkstančių metų. Baikalas – vienas iš pačių seniausių ir matyt pačių patikimiausiųilgaamžių tarp viso pasaulio ežerų. Žinodami nuosėdų kaupimosi dugne greitį– 4,1 – 4,5 cm per tūkstantmetį, galima tikėtis, jog jis dar gyvuosmažiausiai kelias dešimtis milijonų metų. Daugelio ežero fizinių ir geografinių ypatybių išskirtinumas lėmėnepaprastą jo gyvūnijos ir augmenijos karalysčių gausą. Ir šiuo atžvilgiujam nėra lygių tarp visų pasaulio gėlavandenių vandens telkinių. Atrastidar ne visi Baikalo organizmai. Jei 1962m jame buvo aptikta 1219 gyvūnijospavidalų, tai 1978m jų kiekis padidėjo 179 – kasmet Baikale aptinkama ~ 10naujų gyvūnų. 1978 m buvo aprašyti ~ 2250 organizmų pavidalų – 1398 gyvūnaiir > 850 augalų. Čia daugybė vėžiukų – šoniplaukų – 225 pavidalai, geldutiniųvėžiagyvių arba ostrakodų – > 100 pavidalų, pilvakojų moliuskų – 83,paprasčiausių vėžiagyvių – 300 pavidalų.Ežere gyvena 52 žuvų rūšis, tarp kurių 27 – labai įvairūs kūno forma,spalvomis ir gyvenimo būdu poakmeniniai jaučiukai arba plačiakakčiai. Dvirūšys – didžioji ir mažoji galomiankos- žinomi viso pasaulio ichtiologams. Ežero ekosistemos maistinę piramidę vainikuoja tipiški jūrų žinduoliai– ruoniai arba baikališkos nerpos. Tam, kad įsivaizduotume Baikalo faunos neapsakomą turtingumą, pakankaprisiminti, kad Baikalo šoniplaukos sudaro apie trečdalį šių pasaulinėsfaunos gyvūnų. Organinio pasaulio įvairovė stebina vaizduotę, bet ne mažiaufenomenalus ir to pasaulio savotiškumas. Dauguma ežere gyvenančių gyvūnų iraugalų nesutinkami daugiau nė viename Žemės rutulio vandens telkinyje. Baikale 848 pavidalai endemiškų gyvūnų – ~ 60% ir 1333 pavidalaiendemiškų augalų – 15%. Ežero faunoje 97 endemiškos giminės (kas ketvirtagiminė endemiška) ir 11 šeimų. Visa tai leidžia išskirti ežerą įGolarktikos Baikalo pasritį, lygiareikšmę didžiulei pagal plotą Europos –Sibiro pasričiai. Kai kurie tyrinėtojai išskiria ją į Baikalozoogeografinės srities rangą. Ir taip, dėl eilės kai kurių pagrindinių gamtos ypatybių – amžiaus ,dydžio, gylio, kristalinės ložės gylio, vandens atsargų, jų švaros irskaidrumo, organinės gyvybės įvairovės ir endemizmo Baikalas visiškainepaprastas gėlo vandens telkinys, tarp kitko daugelis jo savybiųišskirtinės Žemės rutulio maštabuose. Toks Baikalo ekstraordimeriškumas stato jį i vieną eilę sudidžiausiais pasaulinės reikšmės gamtos paminklais.
Šio gamtos stebuklo išsaugojimo uždavinys gula ant mūsų bendruomenėspečių ir mes turim jį išspęsti. Baikalas visada pritrenkdavo keliautojus laukine ir pirmaprade savogamta, naudojosi šlove vieno iš Sibiro meškos kampo tiesiogine irperkeltine šių žodžių prasme. Vienas iš pirmųjų natūralistų Gustav Raddėskundėsi, kad meškų pastangos “neleido” jam patekti į miškų gilumą ir“privertė” atsisakyti kopimo į Šventos Nosies pusiasalio kalnus. Baikalas nuostabus, ir neveltui sibiriečiai vadina jį ne ežeru, ojūra. Vanduo nepaprastai skaidrus; per jį matosi, kaip per stiklą; spalvajo švelniai – “mėlyna, maloni akiai. Krantai kalnuoti, apaugęmiškais;aplink nesuskaičiuojama paukščių galybė. Daugybė lokių, sabalų,laukinių ožkų ir visokių dar laukinių pailarų”. Taip pamatė Šlovingąją jūrąA.P Čechovas 1890m kelionės į Sachaliną metu. Nuo to laiko praėjo ištisas šimtmetis. Baikalas pasikeitė. Ant jokrantų išaugo miestai ir gamyklos, išilgai pietinės pakrantės nuo uostoBaikal iki Posolshij sor nusidriekė geležinkelis, šalia jo asfaltuotaautostrada. Dešimtis km tęsiasi betoninės dambos, bangmušiai irbangolaužiai. Apie 30 km šiaurės pakrantės neseniai …perkirto Baikalo –Amūro magistralė (geležinkelio). Įlankoje Pesčanaja, Utilike, ant“Pasiuntinių ginčo” kranto ir daugelyje kitų vietų visą vasarą netylatriukšmas turistinėse bazėse. Ežero vandenis diena ir naktį vagojadundantys garlaiviai, kateriai ir savaeigės baržos. Staigus ir visuresantis “moskitų laivynas” – visokiausi “progresai”, “obės”, “kazankės”padarė lengvai prieinamais pačias tolimiausias įlankėles ir saleles. Jei 50– ųjų metų pabaigoje visoje šiaurės – rytų pakrantėje prieš tvaniniustacionariniu “L – 6 “ buvo aprūpinta vienintelė žvejų valtis, tai dabarprie kiekvienos gyvenvietės galima pamatyti dešimtis ir šimtus valčių supakabinamais varikliais. Mažosios jūros rajonas turistinio sezono įkarštyje priima daugelįtūkstančių automobilių su gamtos mėgėjais, žvejais. Netgi prie šiauriniogalo Olchono galima pamatyti poilsiautojų mašinas ir palapines. Irkutskas,Ulan – Udė, Angarskas ir daugelis kitų miestų atsiunčia čionai miniasmotorizuotų lankytojų. Ši srauni civilizacijos tėkmė yra pavyzdys stichinio gamtos puolimo. Ar sugebės Baikalo gamta atlaikyti tokį nematyta žmonių ir technikosantplūdį? Ką reikėtų daryti, kad panaikinti arba bent susilpninti vietiniųlandšaftų eroziją. Kad galėtume atsakyti į šiuos klausimus, reikia pažvelgti į ežeropraeitį it pasistengti pastebėti tuos pakitimus jo gamtoje, kurie įvyko perpaskutinius šimtmečius.

Baikalo gamtos nuskurdimas

Giliai klaidinga nuomonė, kad Baikalo gamtos nuskurdimas prasidėjoneseniai ir kad iki pasirodant mechanizuotoms transporto priemonėms beišiuolaikiniai technikai ežeras buvo natūraliu draustiniu. Vos pasirodžiusprie Baikalo pirmiesiems rusų tyrinėtojams, ežero gamtoje jau buvoprasidėjusios žymios permainos: stepėse prie Baikalo išnyko beveik visikanopiniai žvėrys; Oriono ežere į šiaure nuo Baikalo buvo išnaikintosnepros. Pirmosios daugiau ar mažiau platesnės žinios apie Baikalo gamtą buvopraneštos akademiko I.G. Georgi – dalyvio žymios akademinės ekspedicijos“didžiojo šiaurės tyrėjo” Petro Simono Palaso. Kaip liudija geografas KarloRitter 1772m birželio 13d Georgi įlipo į plokščiadugnį medinį laivelį,valdomą 12 jūreivių kazokų ir pirmasis iš tyrinėtojų apiplaukė ežerą. Tikto įvykio dėka atsirado galimybė sudaryti kiek tikslingesnį ežero žemėlapį. Iš pradžių ekspedicijos kelias ėjo į šiaurės rytus link Mažosios jūros

ir olchono salos. Olchonas pritrenkė keliautojus nepaprasta gausa žuvų irpaukščių, o Mažoji jūra – dideliais baklanais. “Sąsiauryje, vadinamame Plona jūra,” – rašė Georgi – yra 9 buklanųsalos, pavadintos taip nuo nepaprastos daugybės besiveisiančių josebaklanų. Šių salų uolos iki tiek visur apdengtos žuvėdrų ir baklanų mėšlu,jog iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jos nutinkuotos ir išbalintos. Aplenkdami ežerą iš šiaurės ir judėdami išilgai pakrantės keliautojaipasiekė Čivirkuisko įlanką, kur jų vaizduotė buvo pritrenkta neapsakomadaugybe vandens paukščių. Ypatingai daug plunksnuočių suko savo lizdussalose. Jie pamatė, kad netgi ten augantys kedrai apkrauti gervių irbaklanų lizdais; netgi visos pavienės uolos taip apdergtos tų paukščiųmėšlu, jog atrodo būtų nudažytos balta spalva. Paukščiai čia renkasitokiais nesuskaičiuojamais pulkais, kaip vargu ar yra kur kitur Senajamepasaulyje, todėl, kad žuvies, o ypač omulių šiose įlankose yra daugiau negugali būti. Nors nuo ekspedicijos pradžios praėjo daugiau kaip 130 metų nuo pirmorusų išėjimo prie Baikalo (1643m) keliautojas pastebėjo, kad visi rusųgyventojai, gyvenantys ant Baikalo pakrančių, sudarytu nelabai didelęgyvenvietę. Čia, pagal tyrinėtojo teiginius lengviau sutikti rudo kailiolokį ir pabėgusį Nerčinsko kato…rgininką, negu rusų gyventoją. Apie daugelįBaikalo rajonų, turėdamas omenyje, kad nėra žmogaus veiklos pėdsakų, jisrašė, jog rajonai panašūs į visiškai negyvenama dykumą. Šie paliudijimai gali sukurti nuomonę, kad ekspedicija atrado Baikalogamtą visoje vos pirminėje pilnumoje. Bet tai ne visai taip. Įdėmiaiskaitant kelionės aprašymus, galima surasti nemažai pastebėjimų apie gamtosnuskurdimą; kai kurių gyvūnų skaičiaus sumažėjimą ir netgi visiškaišnykimą. Baikalo ruonis tuo metu tapo labai retas pietvakarinėje ežero dalyje,o prie upės Viršutinė Angara buvo galutinai išnaikinti brangiausi juodiejisabalai. Pasakodamas apie Olchono salos gamtą, keliautojas nemini sabalo,kuris buvo išgaudytas čia anksčiausiai dar XVII a. Aprašydamas “ŠventosNosies” salą pastebi, kad ”smulkmė ten išnaikinta”, turėdamas galvojetikriausiai sabalus ir kanopinius žvėris. Labai įdomus parodymas, kad“bebrų Baikale jau nebėra, nors jie dažnai papuola dar Sajanų kalnynoupėse”. Tik Viršutinei Angaroj, prieš Baunto ežerą, bebrai sutinkami dardažnai, sakoma, jog anksčiau jie veisdavosi ir upėse, įtekančiose įBaikalą. Tokiu būdu, jau tuo metu, kai aplink ežerą keliavo pirmoji mokslinėekspedicija, ežero gamta jau turėjo rimtų nuostolių. Ir tai nenuostabu XVIIa. Pabaigoje pietų Baikalas buvo pakankamai gyvybingas prekybos kelias tarpRusijos ir Kinijos. Išplaukę iš Irkutsko, pirklių burinės – irklinės valtyspakildavo Angara iki Baikalo, vėliau išilgai kranto nusigaudavo ikiGoloustno, kur buvo speciali perkėla per ežerą, o toliau Selengos upeplaukė iki Udinsko ir Selenginsko, kad įveikę dar keliasdešimt kilometrųsausuma, pasiektu Kiachtas. Tuo metu prie Baikalo sugaudavo daug eršketų, omulių, ruonių irkailinių žvėrių. Kiniečiai noriai pirkdavo kailius, kuriuos naudojosuknelių priedams. Kinija taip pat pirkdavo ruonių taukus kaip maistoproduktą ir odų išdirbimui. Pasakodamas apie pirmą kartą P.S Pallasoaprašytą paslaptingą”Ggalomianka (rusiškai)” I.G Georgi pareiškė, jog jostaukus pakrančių gyventojai taip pat lydo ir pelningai parduoda kiniečiams. 1855m, dalinai kartodamas ekspedicijos maršrutą, Baikalą nagrinėjo
kitas žymus natūralistas – Gustav Radce. Jis taip pat pažymėjo kai kuriųgyvūnų skaičiaus sumažėjimą. Prieš 100 metų, kai 5 metus Baikalą tyrė geografas ir geologas I.DČierskis, gamtos aplinka prie Baikalo, ypač pietinėje dalyje, buvo jausmarkiai pasikeitusi. 1879m Kultuke buvo jau 65 kiemai su 433 gyventojais,o gyvenvietėje Listveničnij, kadaise tebuvusiam vos pašto stotim – 90kiemų, cerkvė, prieplauka ir >400 gyventojų. Pervežimo vietoje į Golonstnosištaką išaugo kaimas Goloustnija su 33 kiemais ir 172 gyventojais. Tuo metu pietinėje ežero dalyje visiškai išnyko didžiųjų baklanųlizdai. I.D Čierskis nerado šių paukščių netgi Baklanų Akmenyje prieSmėlėtosios įlankos, kur jų didžiulius kiekius matė Raddė. Žuvėdrų skardyjeį pietus nuo “Didžiųjų Katinų” dingo žuvėdrų lizdai. Smarkiai sumažėjoeršketų ir omulių skaičius, o į kai kurias upes omuliai nebeįplaukianerštui. Visa tai neginčijamai liudija, kad pirmuosius labai skaudžiuslaukiniai Baikalo gamtai sudavė ne geležinkelis, įmerkiami tinklai irugniašaudis ginklas, o primityvus bet tam tikrose sąlygose labai grobikiškimedžioklės ir žvejybos įrankiai. Praėjusio amžiaus pradžioje po Transsibiro magistralės atsiradimoBaikalo gamtos skurdimas smarkiai pagreitėjo. Masiški miško kirtimai,beveik pilnai išnaikinti sabalai, smarkiai sumažėjo briedžių, maralų irdaug kitokių brangių gyvūnų. 30 – aisiais metais Baikale nustojo gūžtassukti pilkosios žąsys. Visiškai neliko žąsų – sausanosių, kurios dideliaisbūriais gyveno Selengos deltoje. 60 – …ųjų metų pradžioje išnyko diodelibaklanai. Dingsta gulbės – klykuolės. Vos keletą lizdų galima rastiraudonosios anties. Ežero šiaurinėje dalyje greitai mažėja kupranosiųturpanų arealas. Ypač pastebimai suskurdo salų fauna, taip pat ir Olchono. Dar dirbantPallaso akademiniai ekspedicijai, joje jau nebebuvo sabalų. Juos išgaudėaborigenai. Po to palaipsniui dingo maralai, stirnos, drovai, didiejibaklanai. Tokie liūdni rezultatai stichiškai puolant civilizacijai laukinęBaikalo gamtą!

Išvados

Žmogus ne tik smarkiai paveikia eilės gamtinių ežerų rėžimus, bet irsukuria dirbtinius ežerus – vandens saugyklas – kad geriau ir pilniaupanaudotų gamtinius vandenis. Jų rėžimas iš anksto projektuojamasatsižvelgiant į fizikos – geografijos faktorius ir liaudies ūkio paklausąir toliau reguliuojamas hidrotechninėmis priemonėmis. Todėl vandenssaugyklų rėžimas įgauna eilę ypatumų, skiriančius juos nuo ežerų. Kartu su vandens saugyklomis kasami prūdai, kurie aprūpina gyvenvieteshidroenergija, tarnauja vandens šaltiniais, naudojami žuvininkystei irplaukiojančių paukščių auginimui. Ežerų reikšmė liaudies ūkiui taip pat didelė. Ežeruose plačiaiišvystytas žuvų ūkis ir žvejyba, iš ežerų nuosėdų gaunamos mineralinės irorganinės žaliavos. Eilėje rajonų ežerai yra pagrindiniai vandens tiekimošaltiniai. Kai kurių ežerų gydomasis purvas (dugno nuosėdos) plačiainaudojamos medicinoje.

Literatūros sąrašas

1. A. Avakian “Vandens saugyklos” 2. B. Bogoslovski “Ežerotyra” 3. L. Tallin “Šiuolaikinių ežerų istorija” 4. M. Zakopalov “Ežerų atsiradimo ir vystymosi bendrosios nuostatos”

[pic]