Baikalo ežeras

Turinys

Įžanga 2
Pavadinimo atsiradimas 3
Amžius 3
Gylis 4
Baikalo įduba 4
Ežero plotas; tūris; vanduo 4
Organinis pasaulis 6
Baikalo ledo sudėtis 6Įžanga
Ežerai ir vandens saugyklos, dažnai apjungiami po vienu ežero pavidalo
vandens telkinių pavadinimu, gerokai skiriasi tiek nuo upių, tiek nuo jūrų.
Jeigu upėje pagrindinė vandens judėjimo priežastis yra sunkio jėgos, tai
ežeruose – vėjas. Bet daugeliu atveju upių rėžimo bruožai budingi ežerams,
o ežerų – upių dalims. Pvz.: daugelyje pratekančių ežerų yra tėkmės,
budingos upėms.

Pagrindinis skirtumas ežero nuo jūros – tai, kad nėra tiesioginio
vandens keitimosi su vandenynu. Išimti sudaro jūrų pakrančių ežerai,
kuriuose vaandens kaita su jūra ar okeanu vyksta nuolat ar periodiškai.

Ežerų režime didelį vaidmenį vaidina įdubimo forma ir matmenys. Bet to
ežerų rėžimas glaudžiai susiejęs su aplinkinių pakrančių (sausumų)
geografinėmis ypatybėmis bei jų vandenimis.

Kiekvienas ežeras atsiranda ir vystosi tam tikroje geografinėje
aplinkoje ir bendradarbiauja su ja. Vandens maitinimas; vandens masės,
tūrio ir lygio svyravimai, ežerų rėžimo ypatumai priklauso nuo jų baseinų
dydžio ir jų geografinių sąlygų.

Vadovaujantis vaidmuo ežerų formavimesi ir vystymesi tenka
integruojantiems geografiniams faktoriams: reljefui, klimatui, vandens
nuotėkiui. Kiekviename ežero pavidalo vandens telkinyje vyksta fizikiniai,
cheminiai ir biologiniai prrocesai, kurių bendra veikla pasprendžia ežero
režimą. Tų procesų intensyvumą ir kryptį savo ruoštu reguliuoja geografinės
sąlygos, kuriose yra ežeras.

Ežero vandens masė įsikūrusi ežero įduboje. Duobės užpildymo laipsnis
priklauso nuo ežero vandens balanso.

Ežerų įdubimai atsiranda veikiant įvairiems faktoriams, formuojantiems
žemės plutos reljefą. Vandens masės ga

ali būti kontinentinės ir okeaninės
prigimties. Paskutiniu atveju atsiranda likutiniai (reliktiniai) ežerai.

Ežerams budinga sulėtinta vandens kaita, dėt to vandens masės,
esančios įduboje ilgą laiką smarkiai pasikeičia ir įgauna savybes, labai
skirtingas nuo įtekančių į ežerą vandenų savybių ir nuo atmosferos
kritulių.

Kita ežerų charakteringa savybė tai akumuliavimas juose didžiosios
dalies įtekančių pastovių dalelių bei ištirpusių vandeny elementų, o taip
pat medžiagų, susidarančių pačiame ežere nuo vandens organizmų gyvenimo
veiklos ir nuo vandens reagavimo su įdubimu.

Ilgai būnant vandens masėms įdubime ežere kaupiasi įtekančios su
vandeniu organinės ir mineralinės medžiagos, vyksta cheminės reakcijos,
vystosi ir miršta vandens organizmai. Šių reiškinių pasekmėje vandens
telkinyje vyksta medžiagų apykaita, dėl jos tarp vandens masių dugno grumto
vyksta cheminė ir biologinė kaita, dalis mineralinių elementų virsta
organiniais, kurie kaupiasi ir dalis vėl virsta mineraliniais elementais.
Medžiagų apykaita turi didelę reikšmę biologinės, o kartu ir hidrocheminėms
ežerų savybėms. Ryšium su tuo biologiniai faktoriai ežerų pavidalo vandens
telkinių rėžimui turi kur kas didesnę reikšmę nei upių bei jūros rėžimams.

Geografinė ežerų reikšmė pasireiškia sekančiomis pagrindinėmis
kryptimis:

1. Nutekėjimo reguliavimas

2. Įtekančių vandenų mineralizacijos ir druskų sudėties pakeitimas

3. Aplinkinių rajonų klimato įtaka

4. Dalyvavimas formuojant reljefą

5. Įtaka gruntiniams vandenims

6. Naujų kalnų uolienų sudarymas iš sukauptų ežerų nuosėdų

7. Specifinių sąlygų organizmų gyvenimui sudarymas

Ežerai reguliuoja upių nuolydį, sulaikydami savo įdubose nuotekų

vandenis ir atiduodami juos kitais periodais. Ežerų vandenyse vyksta

cheminės ir biologinės reakcijos. Vieni elementai pereina iš vandens į

dugno nuosėdas, ypač tu
uose, kurie neturi ištakų, garuojant vandeniui

didėja druskų koncentracija. Dėl to gerokai pasikeičia ežerų vandenų

mineralizacija ir druskų sudėtis.

Dėl vandens masės didelės šiluminės koncentracijos stambūs . ežerai

sušvelnina aplinkinių rajonų klimatą, mažindami metinius ir sezoninius

meteorologinių elementų svyravimus.

Forma, išmatavimai ir reljefas ežerų įdubimų smarkiai keičiasi

kaupiantis dugno nuosėdoms. Ežerų užžėlimas sukuria naujas reljefo

formas, lygumines ir netgi išgaubtas. Ežerai, o ypač vandens saugyklos

dažnai sukuria grunto vandenų spaudimą; tai iššaukia pakrantėse ir

aplinkinėse žemėse balų susidarymą. Dėl nepaliaujamo kaupimosi organinių

ir mineralinių dalelių ežeruose susidaro galingi dugno nuosėdų

sluoksniai. Tos nuosėdos keičiasi tolimesniame vandens telkinių vystymesi

ir virtime jų į balas ar sausumas. Esant tam tikroms sąlygoms nuosėdos

virsta organinės kilmės kalnų uolienomis – biolitais.

Ežeras yra ypatinga organizmų gyvenimo vieta, vieni iš jų praleidžia

savo gyvenimą vandenyje, kiti vystymosi eigoje pereina i sausumą.

Norėčiau detalesniam aprašymui paimti vieną iš ypatingiausių ežerų –

Baikalą.

Baikalas – ne tik Rusijos bet ir viso pasaulio įžymybė. Daugelį

planetos žmonių šis ežeras vilioja savo grožiu, bet ir pirmiausia

unikaliu vandens švarumu. Baikalas turi unikalių savybių. Pasaulyje jam

nėra lygių amžiumi, gyliu, gėlo vandens savybėmis ir kiekiu, organinio

gyvenimo išplėtimu. Pavadinimo atsiradimas
Gilioje senovėje tautos, gyvenusios ant Baikalo krantų, kiekviena

savaip vadino ežerą. Kiniečiai senovės kronikose vadino jį “Bėjchaj” –

“šiaurine jūra”; evenkai vadino jį “Lamu” – “jūra”; buriatai – mongolai –

“Baigaal – dalai” – “didelis vandens telkinys”. Iš kur atsirado

pavadinimas “Baikal” – turkų kalbos žodis “bai” –
– turtingas, “kal” –

ežeras, kas išeitu “turtingas ežeras”. Pirmieji rusų tyrinėtojai Sibiro

naudojo evenkų pavadinimą “Lamu”. Kai Kurbato Ivanovo būrys pasiekė ežero

krantą, rusai perėji prie buriatų pavadinimo “Baigaal”. Tuo pačiu jie

pavadinimą lingvistiškai pritaikė prie savo kalbos – “Baikal”, pakeitę

charakteringą buriatams “g” į įprastą rusų “k”. Amžius
Baikalas – vienas iš seniausiu planetos ežerų, mokslininkai nustatė

jam ~ 25 mln. metų amžių. Dauguma ežerų ypač ledynu ir senoviškosios

kilmės, gyvuoja 10 – 15 tūkstančių metų, po to užsipildo nuosėdomis ir

dingsta nuo Žemės paviršiaus. Baikalas neturi jokių senėjimo požymių,

kaip kiti ežerai. Priešingai, paskutiniu metu tyrinėjimai geofizikams

leidžia kelti hipotezę apie tai, kad Baikalas gimstantis vandenynas. Tai

patvirtina tai, jog jo krantai tolsta apie 2cm į metus greičiu, panašiai

kaip skiriasi Afrikos ir Pietų Amerikos kontinentai.Gylis
Žemės rutulio ežerų tarpe Baikalas užima pirmąją vieta savo gilumu.

Žemėje tik 6 ežerai yra gilesni kaip 500 m. Didžiausia gilumo žymė

pietinėje Baikalo dalyje – 1493m; viduryje – 1637m; šiaurėje – 890m.

Palyginimui:

Ežeras Gylis (m)

Baikalas(Rusija) 1637
Tanganjika(Afrika) 1435
Kaspijos jūra 1095
Njesa(Afrika) 706
Issik – Kulis(Kirgizija) 709
B. Nievolnieje(Kanada) 614
Kivu(Afrika) 496
Viršutinis(JAV) 393
Ženevos(Šveicarija) 310Baikalo įduba
Baikalo įduba vos platesnė už dabartinį ežerą, bet gerokai gilesnė už
jį. Įdubos gylį žymi kalnų aukštis virš jos, ežero gylis ir ežero dugno
nuosėdų sluoksnio storis. Pats giliausias taškas Baikalo įdubos šaknyje
guli apytiksliai 5 – 6 km žemiau jūros lygio. Įdubos “šaknys” skelia visą
žemės plutą ir nueina i viršutinę mantiją į 50 – 60 km gylį. Tai giliausia
įduba žemės sausumose.

Ežero plotas

Pagal plota Baikalas už

žima 8 vietą pasaulyje (tarp ežerų) ir lygus
panašiai Belgijos plotui.

Ežeras Plotas (tūkstančiais kvadratinių
km)

Kaspijos jūra 376000
Viršutinis(JAV) 82400
Viktorijos(Afrika) 68000
Gureno(JAV) 59600
Mičigano(JAV) 58100
Aralo jūra 37000
Tanganjikos(Afrika) 34000
Baikalas(Rusija) 31500
Niasa(Afrika) 30800

Tūris

Baikalas – stambiausia pasaulyje gėlo vandens saugykla (23000 km3)
t.y. daugiau nei vandens kiekis, esantis penkiuose didžiausiuose Šiaurės
Amerikos ežeruose kartu sudėjus arba du kartus daugiau nei Tanganjikos
ežere. Baikalo įduboje sukaupta ~ 90% pasaulio gėlo vandens išteklių
(neskaičiuojant ledynų, sniegynų ir ledų, kur vanduo yra kietos būsenos).

Vanduo

Baikalas – pati švariausia Žemėje natūrali gėlo vandens saugykla.
Retas švarumas ir išskirtinės Baikalo vandens savybės išsaugomos dėl
gyvulinio ir augalinio ežero pasaulių gyvybiškumo. Per metus armijos
vėžiagyvių (epišura) sugeba 3 kartus išvalyti viršutinį 50m vandens
sluoksnį. Baikalo vandenyse labai mažai ištirpusių pastovių mineralinių
dalelių, labai mažai organinių priemaišų, daug deguonies. Ežero vandens
mineralizacija – 96,4 mg 1l vandens, kai tuo tarpu daugelyje kitų ežerų jis
siekia iki 400mg ir dar daugiau. Silpnai mineralizuotas Baikalo vanduo
idealiai tinka žmogaus organizmui. Analizės, darytos laboratoriniuose
centruose su pasauline reputacija, patvirtino Baikalo vandens atitinkamumą
griežčiausioms normoms, taikomoms geriausiam vandeniui.

Pasaulyje neliko atvirų vandens telkinių su gėlu vandeniu, tinkamu
geriamo vandens pilstymui. Išimtis tik Baikalas. Nuo 1999m pradėtas
pramoninis Baikalo vandens pilstymas į plastikinius butelius. Vanduo imamas
iš 400m gylio, kur laikosi pastovi 4,2 (C temperatūra ir ten jis apsaugotas
nuo paviršutinio užterštumo vandens sluoksniu.

Mokslininkai nustatė, kad vienas lašas, papuolęs į Baikalą iš jo
intakų, pasilieka čia metams. Vandens kaita (pakeitimas giluminių vandenų
paviršiniais) trunka šiaurinėje įduboje per 225m, vidutinėje 132m,
išsilaisvinus iš ledų, vandens skaidrumas siekia 40m, tai dešimtimis karų
daugiau, nei kituose ežeruose(Kaspijos vandens skaidrumas siekia 25m).
Baikalo vanduo, supilstytas i 1,5l plastikinius butelius įmonėje “Baikalo
vandenys” nepakeičiamas kelionių metu. Jo atsargos leidžia garantuotai
išvengti skrandžio ir žarnyno ligų, sustoti nakvynei bet kurioje vietoje,
negaištant laiko upelio, šulinio, šaltinio ieškojimui.

Analizės, padarytos SO RAN limnologiniame institute, Pietų Karolinos
universitete (JAV), o taip pat Japonijos ir Korėjos laboratorijose,
patvirtino, kad Baikalo vanduo turi aukštas kokybės charakteristikas.
Vandens paėmimo ir paruošimo procesas yra iš “aukštų technologijų” srities
ir apgintas išradimo patentu. Visi gamybiniai ciklai aprūpinti itališka
įranga, o technologinė tara ir pati produkcija atitinka tarptautinius
kokybės reikalavimus. Aukštų technologijų ir aukštos kokybės vandens
sąjunga lei.džia išleisti geriama vandenį su ilgu saugojimo laikotarpiu
(eksperimente iki 3 metų) be skonio savybių pakitimų, nežiūrint į tai, kad
nededama jokių konservantų. Baikalo vanduo vienintelis geriamas vanduo,
gamtinės sudėties dėka, pilstomas į butelius, nenaudojant konservantų.
Vandens buteliukas automobilio salone tai galimybė atsigerti, nusiplauti
rankas, daržoves ar vaisius, sudrėkinti skudurėlį ir sutvarkyti saloną. Net
jei ir išbėgo jis ant sėdynės ar kelių – ne bėda, išdžius ir neliks jokio
pėdsako. Buteliuke galima ištirpinti paketėlį “Zuko” ir gauti skanų
aromatingą gėrimą.

Visa tai leidžia rekomenduoti Baikalo vandenį, išpilstytą i
plastikinius buteliukus, kaip idealų keliautojams. UAB “Baikalo vandenys”
Irkutskas, Sovietskaja g 3. Tel. (395-2) 347531.Organinis pasaulis
Baikalo fauna – tai beveik visų tipų gyvūnai. Pasaulyje nėra kito
ežero, kurio biologinis įvairiapusiškumas būtų toks didelis ir unikalus. Iš
2635 žinomų rūšių ir porūšių gyvūnų, beveik du trečdaliai endemiški ir
niekur kitur pasaulyje daugiau nesutinkami. Todėl Baikalą galima vadinti
vienu iš geografinių centrų, kuriuose atsiranda biologinės rūšys.Baikalo ledo sudėtis
Baikalas kasmet užšąla. Per pirmas 3 – 4 dienas, kai oro temperatūra
žemiau -20(C, ledas auga po 4 – 5 cm per parą. Spalio gale užšąla seklios
įdubos, 1 –14 sausio – giliavandeniai rajonai. Pietinėje dalyje Baikalas
sukaustytas 4 – 4,5 mėn.; o šiaurinėje 6 – 6,5 mėn. Ežero akvatorijoje ledo
storis svyruoja nuo 70 iki 113 cm, be to išaiškinta priklausomybė: kuo
daugiau sniego, tuo plonesnis ledas. Vėpūtiniai siekia iki 15 – 3 m
aukščio – storesnis kaip 50cm ledas išlaiko svorį iki 15 t, todėl žiema ant
Baikalo ežero galima laisvai važinėti automobiliais. Išilgai šiaurės –
vakarų pakrantės ir Mažojoj jūroj susidaro laisvas nuo sniego skaidrus
ledas, per kurį seklumose galimas matyti dugną. Išsilaisvinimas nuo ledo
prasideda nuo iškyšulio B. Kadilnij balandžio 25 – 30 d. Ledo tirpimą
įšaukia kylančios iš povandeninių šaltinių šiltos vandens srovės.
Vėliausiai birželio 9 – 14d nuo ledo išsilaisvina šiaurinė ežero dalis.

Audros

Štorminiai vėjai Baikale įprasti vasaros gale ir rudenį. Didžiausias
vėjo greitis ežere būna balandį, gegužę, lapkritį, mažiausias – vasarį ir
liepą. 80% vasarinių štormų stebima antroje rugpjūčio pusėje ir rugsėjį.
Tada bangų aukštis vidurinėje Baikalo įduboje siekia 4 – 4,5 m nuolydis 22(

Periodas Audrų Pasikartojimas Bangu
aukštis

Rugpjūtis – rugsėjis 70 – 80 % 4
– 4,5 m
Lapkritis – gruodis 80 – 90 %
5,5 – 6 m

Baikalo vėjai

Baikalo vėjų įvairovė atsispindi jų vietiniuose pavadinimuose (jų yra
daugiau nei 30). Vietinių gyventojų amžių stebėjimai leido išryškinti eilę
kiekvieno vėjo aprašymų.

“Aukštuolis” (Angora) – taip vadina šiaurės vėją, pučianti išilgai viso
Baikalo iš šiaurės i pietus. “Ankstuolis” – sausas vėjas; gražiu, saulėtu
oru jis pučia ramiai, be staigių gūsių. Neretai toks vejas laikosi be
perstojo 10 dienų. Pirmi ilgi “aukštuoliai” pastebimi Baikale nuo rugpjūčio
vidurio. Lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje “aukštuolis” įsiūbuoja
Baikalą aukštomis stačiomis bangomis iki 4 – 6 m.

“Barguzin” – galingas vėjas, apdainuotas dainoje “Šlovinga jūra –
šventas Baikalas” pučia iš Barguzino lygumos skersai ir išilgai Baikalo.
Šis vėjas pučia lygiai su palaipsniškai augančiu galingumu, bet jo ilgumas
gerokai nusileidžia “aukštuoliui”. Šis vėjas atneša saulėta orą.

“Kultukas” – vėjas, pučiantis iš pietinio Baikalo krašto išilgai viso
ežero. “Kultukas” su savim neša žieminius štormus ir bloga lietinga orą.
Šis vėjas nebūna toks ilgalaikis kaip “aukštuolis”.

Kalnų – šiaurės vakarų šoninis Baikalo vėjas, staiga krentantis nuo
kalnų. Tai pats sukčiausias ir gūsingiausias vėjas. Jis atsiranda nelauktai
ir greitai įgauna jėgą.

Sarma – kalnų vėjo atmaina, pats stipriausias ir baisiausias iš Baikalo
vėjų. Jis ištrūksta iš Sarmos upės lygumos. Sarma įteka į Mažąją jūrą.
Greitis jo viršija 40 m/s. Vasara vėjas gali staigiai prasidėti ir taip pat
staigiai baigtis. Rudenį kartais jis pučia ištisas paras. Sarmos pranašu
būna debesys virš Trigalvės viršūnės prie Priebaikalio kalnų.

Klimatas

Ežeras sušvelnina klimatą. Didžiulės ežero vandens masės vasaros metu
sušyla iki 200 – 250 m gylio ik kaip akumuliatorius, sukaupia didelį kiekį
šilumos. Todėl žiema Baikale švelnesnė, o vasara vėsesnė kaip likusioje
Sibiro teritorijoje. Oro temperatūros skirtumas tarp Irkutsko ir Baikalo
pakrantės dienos metu gali siekti 8 – 10 laipsniu.

Vietovė Birželis
Gruodis

Irkutskas +25 +30(C -20 –25 (C
Baikalas +15 +18(C -12 –15 (C

Ekologija

Baikalas – didingas gamtos paminklas. Jam nėra lygaus ant Žemės
rutulio. Kova už jo saugo.jimą paliko neišdildomą pėdsaką gamtosauginio
judėjimo istorijoje.

Tolimas Azijos ežeras tarp laukinių kalnų keterų, kurčioje meškų
taigoje. Kodėl jis kelia tokį didelį susidomėjimą ir tikrą visaliaudinį
pavojų ir rūpestį? Kokie gamtos ypatumai iškėlė jį į pirmą vietą tarp 3
milijonų Rusijos ežerų? Kas padarė jį pasaulinės ekologiškos bendruomenės
centu?

Kad atsakytume į šiuos klausimus, reikia pažvelgti į eilę skaičių, nes
būtent juose atrasim daugelį atsakymų.

Baikalas – vienas iš didingiausių Žemės rutulio ežerų, stambiausias
Rusijos gėlavandenis ežeras. Jo ilgis 636 km, vandens paviršiaus plotas
31500 kvadratinių kilometrų. Baikalas 1,7 karto didesnis už Ladogos ežerą,
stambiausią Europoje. Tarp pasaulio gėlavandenių ežerų jis užima 6 –ą
vietą.

Tam, kad Baikalas paminėtas senoviniuose rankraščiuose ir
pasakojimuose ankstyvųjų keliautojų ir buvo žinomas europiečiams dar prieš
mūsų erą, jis turi dėkoti didžiuliams išmatavimams.

Baikalas – ne tik stambiausias Rusijos gėlavandenis ežeras, bet ir
pats giliausias mūsų planetoje. Jo didžiausias gylis 1637m. Didžiausias
Tanganjikos gylis – 1435. pagal limnologo L. Rosalimo liudijimą Žemėje tik
8 ežerai gilesni kaip 500m ir apie 30>300m.

Tanganjika – gėlas vandens telkinys, bet jo vanduo turi padidinta
magnio druskų kiekį. Visas gėlo vandens sluoksnis giliau kaip 700 – 800m
gali būti ištirtas tik Baikale.

Vidutinis ežero gylis irgi taip pat labai didelis – 730m. Jis viršija
maksimalius gylius daugelio gilių ežerų. Būtent tai galutiniame rezultate
nusprendžia vandens atsargas Baikale. Tai didžiausias pagal vandens
išteklius gėlavandenis Žemės ežeras. Jo tūris 23600 kubinių kilometrų, kas
sudaro ~ 20% planetos gėlų ežerų vandens. Visuose pasaulio gėlavandeniuose
ežeruose yra 123000 kubinių kilometrų vandens. Baikale vandens daugiau, nei
visuose didžiausiuose Amerikos ežeruose kartu paėmus.

Tam, kad įsivaizduotume visą ežero vandens kūno didybę, pirmiausiai
kad Angoros upei , per metus nuplukdančiai 60,9 km3 vandens, reikėtų 387
metų nenuilstamo darbo, kad išsausintu ežerą su sąlyga, žinoma, kad per tą
laiką į jį nepateks ir iš jo neišgaruos nė lašo vandens.

Ežeras yra Baikalo įduboje – bedugniame akmeniniame inde, iš visų
pusių apsuptame kalnų. Įdubos gylis apsprendžiamas kalnų aukščiu virš
įdubos, ežero gyliu ir dengiančiu ežero dugną purių nuosėdų storiu. Šių
ežero nuosėdų sluoksnis vietomis siekia 6000m, o jų tūris 2 kartus viršija
ežero tūri ir siekia 46000 km3. Žinant nuosėdų sluoksnio storį nesunku
apskaičiuoti, kad Baikalo kristalinės ložės gylis siekia 8 – 9km.

Apie Baikalo vandenį sakoma, kad jis labai švarus. Didžiausias Baikalo
tyrinėtojas G.J. Vereščiaginas tvirtino, jog kai kuriais atvejais jį pilnai
galima naudoti vietoj destiliuoto vandens.

Nuo vandens švarumo priklauso jo skaidrumas. Nepaprastas Baikalo
vandens skaidrumas seniai jau tapo legenda. Baikalas – ne tik labai švarus
bet ir pats skaidriausias ežeras pasaulyje. Pavasarį išsivadavusio iš
ledų, jo vandens skaidrumas siekia 40m, dešimtimis kartų daugiau negu
kituose ežeruose. Tuo metu ežeras stebinas tokia skambia mėlyno vandens
spalva, kad nuo jos neįmanoma atitraukti akių.

Pati nuostabiausia ežero savybė – jo senumas. Nuo kurių laikų, nuo
kokio Žemės istorijos geologinio periodo skaičiuoja savo metus “Šaunioji
jūra”? “Paslaptis ši yra didelė” – taip turėtu atsakyti į šį klausimą
griežtas mokslininkas. Vis dėlto, kalbant apie Baikalo amžių, galima su
dideliu tikimybės laipsniu laikytis apibrėžtos dydžiu eilės. Įvertindami
gilų ežero faunos reliktinį endenizmą dauguma tyrinėtojų nustato jo amžių
esant 20 – 30 milijonų metų. Toks ežero gyvavimo ilgaamžiškumas gali
pasirodyti nerealus. Juk didžiulė. dauguma ežerų, ypač ledyninės ir
senoviškosios kilmės, gyvuoja 10 15 tūkstančių metų.

Baikalas – vienas iš pačių seniausių ir matyt pačių patikimiausių
ilgaamžių tarp viso pasaulio ežerų. Žinodami nuosėdų kaupimosi dugne greitį
– 4,1 – 4,5 cm per tūkstantmetį, galima tikėtis, jog jis dar gyvuos
mažiausiai kelias dešimtis milijonų metų.

Daugelio ežero fizinių ir geografinių ypatybių išskirtinumas lėmė
nepaprastą jo gyvūnijos ir augmenijos karalysčių gausą. Ir šiuo atžvilgiu
jam nėra lygių tarp visų pasaulio gėlavandenių vandens telkinių. Atrasti
dar ne visi Baikalo organizmai. Jei 1962m jame buvo aptikta 1219 gyvūnijos
pavidalų, tai 1978m jų kiekis padidėjo 179 – kasmet Baikale aptinkama ~ 10
naujų gyvūnų. 1978 m buvo aprašyti ~ 2250 organizmų pavidalų – 1398 gyvūnai
ir > 850 augalų.

Čia daugybė vėžiukų – šoniplaukų – 225 pavidalai, geldutinių
vėžiagyvių arba ostrakodų – > 100 pavidalų, pilvakojų moliuskų – 83,
paprasčiausių vėžiagyvių – 300 pavidalų.
Ežere gyvena 52 žuvų rūšis, tarp kurių 27 – labai įvairūs kūno forma,
spalvomis ir gyvenimo būdu poakmeniniai jaučiukai arba plačiakakčiai. Dvi
rūšys – didžioji ir mažoji galomiankos- žinomi viso pasaulio ichtiologams.

Ežero ekosistemos maistinę piramidę vainikuoja tipiški jūrų žinduoliai
– ruoniai arba baikališkos nerpos.

Tam, kad įsivaizduotume Baikalo faunos neapsakomą turtingumą, pakanka
prisiminti, kad Baikalo šoniplaukos sudaro apie trečdalį šių pasaulinės
faunos gyvūnų.

Organinio pasaulio įvairovė stebina vaizduotę, bet ne mažiau
fenomenalus ir to pasaulio savotiškumas. Dauguma ežere gyvenančių gyvūnų ir
augalų nesutinkami daugiau nė viename Žemės rutulio vandens telkinyje.

Baikale 848 pavidalai endemiškų gyvūnų – ~ 60% ir 1333 pavidalai
endemiškų augalų – 15%. Ežero faunoje 97 endemiškos giminės (kas ketvirta
giminė endemiška) ir 11 šeimų. Visa tai leidžia išskirti ežerą į
Golarktikos Baikalo pasritį, lygiareikšmę didžiulei pagal plotą Europos –
Sibiro pasričiai. Kai kurie tyrinėtojai išskiria ją į Baikalo
zoogeografinės srities rangą.

Ir taip, dėl eilės kai kurių pagrindinių gamtos ypatybių – amžiaus ,
dydžio, gylio, kristalinės ložės gylio, vandens atsargų, jų švaros ir
skaidrumo, organinės gyvybės įvairovės ir endemizmo Baikalas visiškai
nepaprastas gėlo vandens telkinys, tarp kitko daugelis jo savybių
išskirtinės Žemės rutulio maštabuose.

Toks Baikalo ekstraordimeriškumas stato jį i vieną eilę su
didžiausiais pasaulinės reikšmės gamtos paminklais.

Šio gamtos stebuklo išsaugojimo uždavinys gula ant mūsų bendruomenės
pečių ir mes turim jį išspęsti.

Baikalas visada pritrenkdavo keliautojus laukine ir pirmaprade savo
gamta, naudojosi šlove vieno iš Sibiro meškos kampo tiesiogine ir
perkeltine šių žodžių prasme. Vienas iš pirmųjų natūralistų Gustav Raddė
skundėsi, kad meškų pastangos “neleido” jam patekti į miškų gilumą ir
“privertė” atsisakyti kopimo į Šventos Nosies pusiasalio kalnus.

Baikalas nuostabus, ir neveltui sibiriečiai vadina jį ne ežeru, o
jūra. Vanduo nepaprastai skaidrus; per jį matosi, kaip per stiklą; spalva
jo švelniai – “mėlyna, maloni akiai. Krantai kalnuoti, apaugę
miškais;aplink nesuskaičiuojama paukščių galybė. Daugybė lokių, sabalų,
laukinių ožkų ir visokių dar laukinių pailarų”. Taip pamatė Šlovingąją jūrą
A.P Čechovas 1890m kelionės į Sachaliną metu.

Nuo to laiko praėjo ištisas šimtmetis. Baikalas pasikeitė. Ant jo
krantų išaugo miestai ir gamyklos, išilgai pietinės pakrantės nuo uosto
Baikal iki Posolshij sor nusidriekė geležinkelis, šalia jo asfaltuota
autostrada. Dešimtis km tęsiasi betoninės dambos, bangmušiai ir
bangolaužiai. Apie 30 km šiaurės pakrantės neseniai .perkirto Baikalo –
Amūro magistralė (geležinkelio). Įlankoje Pesčanaja, Utilike, ant
“Pasiuntinių ginčo” kranto ir daugelyje kitų vietų visą vasarą netyla
triukšmas turistinėse bazėse. Ežero vandenis diena ir naktį vagoja
dundantys garlaiviai, kateriai ir savaeigės baržos. Staigus ir visur
esantis “moskitų laivynas” – visokiausi “progresai”, “obės”, “kazankės”
padarė lengvai prieinamais pačias tolimiausias įlankėles ir saleles. Jei 50
– ųjų metų pabaigoje visoje šiaurės – rytų pakrantėje prieš tvaniniu
stacionariniu “L – 6 “ buvo aprūpinta vienintelė žvejų valtis, tai dabar
prie kiekvienos gyvenvietės galima pamatyti dešimtis ir šimtus valčių su
pakabinamais varikliais.

Mažosios jūros rajonas turistinio sezono įkarštyje priima daugelį
tūkstančių automobilių su gamtos mėgėjais, žvejais. Netgi prie šiaurinio
galo Olchono galima pamatyti poilsiautojų mašinas ir palapines. Irkutskas,
Ulan – Udė, Angarskas ir daugelis kitų miestų atsiunčia čionai minias
motorizuotų lankytojų.

Ši srauni civilizacijos tėkmė yra pavyzdys stichinio gamtos puolimo.

Ar sugebės Baikalo gamta atlaikyti tokį nematyta žmonių ir technikos
antplūdį? Ką reikėtų daryti, kad panaikinti arba bent susilpninti vietinių
landšaftų eroziją.

Kad galėtume atsakyti į šiuos klausimus, reikia pažvelgti į ežero
praeitį it pasistengti pastebėti tuos pakitimus jo gamtoje, kurie įvyko per
paskutinius šimtmečius.

Baikalo gamtos nuskurdimas

Giliai klaidinga nuomonė, kad Baikalo gamtos nuskurdimas prasidėjo
neseniai ir kad iki pasirodant mechanizuotoms transporto priemonėms bei
šiuolaikiniai technikai ežeras buvo natūraliu draustiniu. Vos pasirodžius
prie Baikalo pirmiesiems rusų tyrinėtojams, ežero gamtoje jau buvo
prasidėjusios žymios permainos: stepėse prie Baikalo išnyko beveik visi
kanopiniai žvėrys; Oriono ežere į šiaure nuo Baikalo buvo išnaikintos
nepros.

Pirmosios daugiau ar mažiau platesnės žinios apie Baikalo gamtą buvo
praneštos akademiko I.G. Georgi – dalyvio žymios akademinės ekspedicijos
“didžiojo šiaurės tyrėjo” Petro Simono Palaso. Kaip liudija geografas Karlo
Ritter 1772m birželio 13d Georgi įlipo į plokščiadugnį medinį laivelį,
valdomą 12 jūreivių kazokų ir pirmasis iš tyrinėtojų apiplaukė ežerą. Tik
to įvykio dėka atsirado galimybė sudaryti kiek tikslingesnį ežero žemėlapį.

Iš pradžių ekspedicijos kelias ėjo į šiaurės rytus link Mažosios jūros
ir olchono salos. Olchonas pritrenkė keliautojus nepaprasta gausa žuvų ir
paukščių, o Mažoji jūra – dideliais baklanais.

“Sąsiauryje, vadinamame Plona jūra,” – rašė Georgi – yra 9 buklanų
salos, pavadintos taip nuo nepaprastos daugybės besiveisiančių jose
baklanų. Šių salų uolos iki tiek visur apdengtos žuvėdrų ir baklanų mėšlu,
jog iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jos nutinkuotos ir išbalintos.

Aplenkdami ežerą iš šiaurės ir judėdami išilgai pakrantės keliautojai
pasiekė Čivirkuisko įlanką, kur jų vaizduotė buvo pritrenkta neapsakoma
daugybe vandens paukščių. Ypatingai daug plunksnuočių suko savo lizdus
salose. Jie pamatė, kad netgi ten augantys kedrai apkrauti gervių ir
baklanų lizdais; netgi visos pavienės uolos taip apdergtos tų paukščių
mėšlu, jog atrodo būtų nudažytos balta spalva. Paukščiai čia renkasi
tokiais nesuskaičiuojamais pulkais, kaip vargu ar yra kur kitur Senajame
pasaulyje, todėl, kad žuvies, o ypač omulių šiose įlankose yra daugiau negu
gali būti.

Nors nuo ekspedicijos pradžios praėjo daugiau kaip 130 metų nuo pirmo
rusų išėjimo prie Baikalo (1643m) keliautojas pastebėjo, kad visi rusų
gyventojai, gyvenantys ant Baikalo pakrančių, sudarytu nelabai didelę
gyvenvietę. Čia, pagal tyrinėtojo teiginius lengviau sutikti rudo kailio
lokį ir pabėgusį Nerčinsko kato.rgininką, negu rusų gyventoją. Apie daugelį
Baikalo rajonų, turėdamas omenyje, kad nėra žmogaus veiklos pėdsakų, jis
rašė, jog rajonai panašūs į visiškai negyvenama dykumą.

Šie paliudijimai gali sukurti nuomonę, kad ekspedicija atrado Baikalo
gamtą visoje vos pirminėje pilnumoje. Bet tai ne visai taip. Įdėmiai
skaitant kelionės aprašymus, galima surasti nemažai pastebėjimų apie gamtos
nuskurdimą; kai kurių gyvūnų skaičiaus sumažėjimą ir netgi visiška
išnykimą.

Baikalo ruonis tuo metu tapo labai retas pietvakarinėje ežero dalyje,
o prie upės Viršutinė Angara buvo galutinai išnaikinti brangiausi juodieji
sabalai. Pasakodamas apie Olchono salos gamtą, keliautojas nemini sabalo,
kuris buvo išgaudytas čia anksčiausiai dar XVII a. Aprašydamas “Šventos
Nosies” salą pastebi, kad ”smulkmė ten išnaikinta”, turėdamas galvoje
tikriausiai sabalus ir kanopinius žvėris. Labai įdomus parodymas, kad
“bebrų Baikale jau nebėra, nors jie dažnai papuola dar Sajanų kalnyno
upėse”. Tik Viršutinei Angaroj, prieš Baunto ežerą, bebrai sutinkami dar
dažnai, sakoma, jog anksčiau jie veisdavosi ir upėse, įtekančiose į
Baikalą.

Tokiu būdu, jau tuo metu, kai aplink ežerą keliavo pirmoji mokslinė
ekspedicija, ežero gamta jau turėjo rimtų nuostolių. Ir tai nenuostabu XVII
a. Pabaigoje pietų Baikalas buvo pakankamai gyvybingas prekybos kelias tarp
Rusijos ir Kinijos. Išplaukę iš Irkutsko, pirklių burinės – irklinės valtys
pakildavo Angara iki Baikalo, vėliau išilgai kranto nusigaudavo iki
Goloustno, kur buvo speciali perkėla per ežerą, o toliau Selengos upe
plaukė iki Udinsko ir Selenginsko, kad įveikę dar keliasdešimt kilometrų
sausuma, pasiektu Kiachtas.

Tuo metu prie Baikalo sugaudavo daug eršketų, omulių, ruonių ir
kailinių žvėrių. Kiniečiai noriai pirkdavo kailius, kuriuos naudojo
suknelių priedams. Kinija taip pat pirkdavo ruonių taukus kaip maisto
produktą ir odų išdirbimui. Pasakodamas apie pirmą kartą P.S Pallaso
aprašytą paslaptingą”Ggalomianka (rusiškai)” I.G Georgi pareiškė, jog jos
taukus pakrančių gyventojai taip pat lydo ir pelningai parduoda kiniečiams.

1855m, dalinai kartodamas ekspedicijos maršrutą, Baikalą nagrinėjo
kitas žymus natūralistas – Gustav Radce. Jis taip pat pažymėjo kai kurių
gyvūnų skaičiaus sumažėjimą.

Prieš 100 metų, kai 5 metus Baikalą tyrė geografas ir geologas I.D
Čierskis, gamtos aplinka prie Baikalo, ypač pietinėje dalyje, buvo jau
smarkiai pasikeitusi. 1879m Kultuke buvo jau 65 kiemai su 433 gyventojais,
o gyvenvietėje Listveničnij, kadaise tebuvusiam vos pašto stotim – 90
kiemų, cerkvė, prieplauka ir >400 gyventojų. Pervežimo vietoje į Golonstnos
ištaką išaugo kaimas Goloustnija su 33 kiemais ir 172 gyventojais.

Tuo metu pietinėje ežero dalyje visiškai išnyko didžiųjų baklanų
lizdai. I.D Čierskis nerado šių paukščių netgi Baklanų Akmenyje prie
Smėlėtosios įlankos, kur jų didžiulius kiekius matė Raddė. Žuvėdrų skardyje
į pietus nuo “Didžiųjų Katinų” dingo žuvėdrų lizdai. Smarkiai sumažėjo
eršketų ir omulių skaičius, o į kai kurias upes omuliai nebeįplaukia
nerštui.

Visa tai neginčijamai liudija, kad pirmuosius labai skaudžius
laukiniai Baikalo gamtai sudavė ne geležinkelis, įmerkiami tinklai ir
ugniašaudis ginklas, o primityvus bet tam tikrose sąlygose labai grobikiški
medžioklės ir žvejybos įrankiai.

Praėjusio amžiaus pradžioje po Transsibiro magistralės atsiradimo
Baikalo gamtos skurdimas smarkiai pagreitėjo. Masiški miško kirtimai,
beveik pilnai išnaikinti sabalai, smarkiai sumažėjo briedžių, maralų ir
daug kitokių brangių gyvūnų. 30 – aisiais metais Baikale nustojo gūžtas
sukti pilkosios žąsys. Visiškai neliko žąsų – sausanosių, kurios dideliais
būriais gyveno Selengos deltoje. 60 – .ųjų metų pradžioje išnyko diodeli
baklanai. Dingsta gulbės – klykuolės. Vos keletą lizdų galima rasti
raudonosios anties. Ežero šiaurinėje dalyje greitai mažėja kupranosių
turpanų arealas.

Ypač pastebimai suskurdo salų fauna, taip pat ir Olchono. Dar dirbant
Pallaso akademiniai ekspedicijai, joje jau nebebuvo sabalų. Juos išgaudė
aborigenai. Po to palaipsniui dingo maralai, stirnos, drovai, didieji
baklanai.

Tokie liūdni rezultatai stichiškai puolant civilizacijai laukinę
Baikalo gamtą!

Išvados

Žmogus ne tik smarkiai paveikia eilės gamtinių ežerų rėžimus, bet ir
sukuria dirbtinius ežerus – vandens saugyklas – kad geriau ir pilniau
panaudotų gamtinius vandenis. Jų rėžimas iš anksto projektuojamas
atsižvelgiant į fizikos – geografijos faktorius ir liaudies ūkio paklausą
ir toliau reguliuojamas hidrotechninėmis priemonėmis. Todėl vandens
saugyklų rėžimas įgauna eilę ypatumų, skiriančius juos nuo ežerų.

Kartu su vandens saugyklomis kasami prūdai, kurie aprūpina gyvenvietes
hidroenergija, tarnauja vandens šaltiniais, naudojami žuvininkystei ir
plaukiojančių paukščių auginimui.

Ežerų reikšmė liaudies ūkiui taip pat didelė. Ežeruose plačiai
išvystytas žuvų ūkis ir žvejyba, iš ežerų nuosėdų gaunamos mineralinės ir
organinės žaliavos. Eilėje rajonų ežerai yra pagrindiniai vandens tiekimo
šaltiniai. Kai kurių ežerų gydomasis purvas (dugno nuosėdos) plačiai
naudojamos medicinoje.

Literatūros sąrašas

1. A. Avakian “Vandens saugyklos”

2. B. Bogoslovski “Ežerotyra”

3. L. Tallin “Šiuolaikinių ežerų istorija”

4. M. Zakopalov “Ežerų atsiradimo ir vystymosi bendrosios nuostatos”

[pic]

Leave a Comment