TURINYS
ĮVADAS/2I. VISKO PRADŽIA – TRANSFORMACIJA/3II. DEMOKRATIJOS TIPAI/42.1 RYŠIAI TARP TIPŲ/42.2 TIESIOGINĖ DEMOKRATIJA/52.2.1 KLASIKINĖ DEMOKRATIJA/52.2.2 RADIKALIOJI VYSTYMOSI DEMOKRATIJA/62.2.3 TIESIOGINĖ DEMOKRATIJA/62.2.4 DALYVAUJAMOJI DEMOKRATIJA/72.3 ATSTOVAUJAMOJI DEMOKRATIJA/82.3.1 GINAMOJI DEMOKRATIJA/82.3.2 KONKURENCINĖ EILITISTINĖ DEMOKRATIJA/92.3.3 PLIURALIZMAS/102.3.4 TEISĖTA DEMOKRATIJA/10III. TIESIOGINĖ VS ATSTOVAUJAMOJI/11IŠVADOS/15LITERATŪROS SĄRAŠAS/16 ĮVADAS
Jau daugiau nei trys tūkstančiai metų praėjo nuo tada, kai graikai padovanojo žmonijai demokratiją. Palaimingoji antika, “atradusi” žmogų, suteikusi jam teisę ir laisvę globaliau ir įvairiau mąstyti, sukūrė labiausiai prie idealo priartintą bendruomenės valdymo modelį.“Liaudies valdžios” sąvoka amžiams bėgant griovė tam tikrų individų neva prigimtinio išskirtinumo, sakrališkumo ir nepakeičiamumo mitą. Riba tarp teisės valdyti ir būti valdomam buvo sutrypta migruojančiųjų iš vienos sąvokos į kitą . Aišku, tai kas yra dabar, maža dalimi primena tai kas buvo. Demokratija tūkstantmečių bėgyje kito ir, priklausomai nuo laikmečio, įgaudavo vis kitokį veidą. Tokio proceso vyksme atsirado skirtingi demokratijos tipai, kurių kiekvienas atstovauja vis kitą, tačiau už “liaudies valdžios” sąvokos ribų neišeinantį demokratijos modelį. Šio darbo tikslas ir yra išskirti demokratijos tipus, juos charakterizuoti, lyginti vienus su kitais, išanalizuoti skirtumus bei atrasti panašumus. Pirmoje darbo dalyje lakoniškai apžvelgsiu demokratijos istorinę perspektyvą, kaip ją apibūdino Robert’as Dahl’is, savo knygoje “Demokratija ir jos kritikai”. Šioje studijoje autorius pateikia trijų demokratijos transformacijų teoriją. Mano manymu, būtent šių transformacijų dėka ir susiformavo skirtingi demokratijos tipai, pradedant pirmąja transformacija, ir kaip jos pasėkmę atsiradusią klasikinę demokratiją (classic democracy) ir baigiant trečiąja, šiuo metu vykstančia kaita. Antroji darbo dalis savo apimtimi bus didžiausia, tačiau ne svarbiausia. Joje aš, remdamasis David’o Held’o knyga “Models Of Democracy”, aprašysiu autoriaus pateiktus demokratijos modelius, kurie ir sudaro du pagrindinius demokratijos tipus. Trečioje, esminėje darbo dalyje, aprašytus tipus (konkrečiai – jų modelius) lyginsiu tarpusavyje ir ieškosiu skirtingų teorijų sąlyčio taškų. Viską trumpai apibendrinsiu išvadose.
I. VISKO PRADŽIA – TRANSFORMACIJA
Demokratijos raidą galima nagrinėti įvairiais požiūriais – istoriniu, ideologiniu ir panašiai. Robert’as Dahl’is, vienoje esmingiausių visų laikų demokratijos teorijos tyrinėjimams paskirtų knygų “Demokratija ir jos kritikai”, išskiria tris demokratijos transformacijas – pakopas, dvejas kurių įveikus buvo prieita prie dabartinės demokratijos sampratos. Pirmoji transformacija įvyko dar Senovės Graikijoje, penktojo amžiaus prieš Kristų graikų polyje, kai keletas miestų-valstybių, nuo neatmenamų laikų valdomų įvairių nedemokratiškų valdovų, aristokratų, oligarchų, monarchų ar tironų, buvo transformuo-tos į sistemas, kuriose daugelį laisvų suaugusiųjų vyrų buvo įgalioti kaip piliečiai tiesiogiai dalyvauti valdyme. Suvereni liaudis tokiu būdu ne tik gavo įgaliojimą valdyti pati, bet kartu ir visus resursus ir institutus, reikalingus tai atlikti . Taip susiformavo klasikinės demokratijos modelis, apie kurį kalbėsiu vėliau.Antroji transformacija vyko XVIII ir XIX amžiuose, kai demokratinio miesto-valstybės valdymo forma buvo adaptuota nacionalinei valstybei. Ši transformacija buvo ypač greita Europoje ir angliškai kalbančiuose kraštuose. Tuo metu nors ir neįsigalėjusi visame pasaulyje, demokratija, tuometine prasme tapo universalia jėga kaip politinė idėja, kaip siekinys ir kaip ideologija .Antroji demokratijos transformacija atnešė tam tikrų padarinių. Tiesioginis dalyvavimas buvo pakeistas atstovaujamuoju, valstybės teritorijos dydis nebebuvo demokratinio proceso spartėjimo ar lėtėjimo priežastis, su didesnės teritorijos atsiradimo galimybėmis, padidėjo individų ir jų interesų įvairovė. Politinis konfliktas tapo normaliu politinio gyvenimo elementu. Atsirado poliarchija, pliuralizmas ir prasiplėtė individo teisės.Trečioji demokratijos transformacija veikia dabartį. Idealus demokratinis procesas nėra įgyvendinamas visame šiandienos pasaulyje, tačiau tam tikros poliarchijos formos, būtinos šiuolaikinės demokratijos įgyvendinimui, egzistuoja kone trečdalyje visų valstybių.Šiandienos demokratijos problemos yra – kaip plačiai galima taikyti demokratijos/poliarchijos principus, kaip demokratija/poliarchija sugebės išgyventi ten, kur reikiami procesai jau įvyko, ir kokiomis aplinkybėmis poliarchija galėtų metamorfuotis į daug tobulesnį demokratijos procesą.
Šios trys transformacijos ir jų apriboti laikotarpiai sudarė sąlygas išsirutulioti skirtingoms demokratijos idėjoms, ko pasėkoje atsirado skirtingi demokratijos modeliai, apie kuriuos pakalbėsiu sekančioje šio darbo dalyje.II. DEMOKRATIJOS TIPAI
2.1 RYŠIAI TARP TIPŲ
Rašant šį darbą “užkibau” ant sąvokų kabliuko – šiek tiek maišiau modelio ir tipo sampratas. Kaip supratau, ir kaip teigia David’as Held’as, demokratijos modeliai gali būti suskirstyti į du tipus: tiesioginės arba dalyvaujamosios demokratijos (sistema, kai piliečiai tiesiogiai įtraukiami į sprendimų priėmimo aparatą) ir liberalios arba atstovaujamosios demokratijos (kai individo interesus atstovauja tautos renkamas atstovas) . Šie du platūs tipai išskiriami tam, kad palengvintų modelių įsisavinimą. Tačiau taip pat svarbu suvokti, kad net ir to paties tipo modeliai vieni nuo kitų skiriasi.David’as Held’as pateikia schema, kurios dėka lengviau suvokiami ryšiai tarp demokratijos tipų.
2.2 TIESIOGINĖ DEMOKRATIJA
Tiesioginės demokratijos tipą charakterizuoja sistema, kurios sprendimų priėmimo mechanizme tiesiogiai dalyvauja visi piliečiai. Tokio tipo demokratija, tai mažos bendruomenės valdymo sistema, kai mažas dalyvių skaičius ir tuo pačiu mažas interesų skirtumas leidžia kiekvienam individui tiesiogiai įtakoti priimamus sprendimus. Šiam tipui priklauso klasikinė demokratija, radikalioji vystymosi demokratija, tiesiogine ir dalyvaujamoji demokratijos.
2.2.1 KLASIKINĖ DEMOKRATIJAKlasikinė demokratija tai bene pats pirmasis demokratijos modelis, kurio ištakos graikų polis. Šis modelis atsirado po pirmosios demokratijos transformacijos. Pagrindinis klasikinės demokratijos teiginys – piliečiai turi džiaugtis politine lygybe, nes kiekvienas jų gali ir pats valdyti ir taip pat būti valdomas. Tačiau norint tuo naudotis reikėjo pagrindinio dalyko – būti piliečiu, o tai Senovės Graikijoje nebuvo pasiekiama kiekvienam, nes šią padėtį įgydavo tik vyriškos lyties asmenys, sulaukę tam tikro amžiaus. Graikų polyje egzistavo vergija, kuri ir buvo vienu iš klasikinės demokratijos pagrindų.
Klasikinės demokratijos savybės:a) Kiekvienas pilietis galėjo atlikti tiek vykdomosios, tiek teisinės valdžios funkcijas. b) Kandidatai renkami skirtingais metodais (tiesioginiai rinkimai, loterija, rotacijos principas).c) Buvimas valdžioje nesudarydavo jokių privilegijų.d) Išskyrus tik kai kuriuos esminius postus, nebuvo galima būti valdžioje daugiau nei vieną kadenciją.e) Trumpa valdančiųjų darbo kadencija.f) Už viešųjų pareigų atlikimą buvo mokamas atlyginimas.Kad klasikinė demokratija galėtų egzistuoti, būtinos kelios sąlygos. Visų pirma valstybė turi būti itin maža – konkrečiai – valstybė-miestas. Vergovė arba analogiška santvarka būtina, nes nemokama darbo jėga suteikia piliečiams daug laisvo laiko, kuris būtinas, norint dalyvauti miesto valdyme. Svarbu kuo labiau riboti piliečių skaičių, į politiką neįtraukiant moterų ir vergų, kad tiesioginis dalyvavimas nebūtų pernelyg gausus ir stabdantis procesas.
2.2.2 RADIKALIOJI VYSTYMOSI DEMOKRATIJA Švietimo amžius – žmogaus laisvių suklestėjimo metas. Šis reiškinys ir yra kertinis vystymosi demokratijos modelio akmuo. Šio modelio teoretikas – Jean’as-Jacques’as Rousseau. Varomasis vystymosi demokratijos variklis – tobulėjimas, pagrįstas lygybe. Kiekvienas pilietis negali būti kito valdovas ar tarnas. Tokiu būdu per lygybę ir tarpusavio priklausomybę einama link bendrojo gėrio ir kolektyvinio vystymosi. Kelios šio demokratijos modelio savybės:a) Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių funkcijų atskyrimas.b) Įstatymų leidžiamoji valdžia yra sudaroma tiesioginio piliečių dalyvavimo viešuosiuose susitikimuose principu.c) Vykdomoji valdžia administratorių rankose.d) Administratoriai renkami tiesioginiais rinkimais arba loterija.Radikalioji vystymosi demokratija būdinga mažai neindustrinei visuomenei, kurioje vyrauja didelio masto nuosavybės tarp daugėlio pasiskirstymas. Iš politinio gyvenimo vis dar išbraukiamos moterys, kurių paskirtis ir tiesioginis darbas – namų ruoša.
2.2.3 TIESIOGINĖ DEMOKRATIJATiesioginės demokratijos modelis turi du tipus – komunistinį ir socialistinį. Laisvas visų vystymasis gali būti pasiektas tik esant laisvam kiekvieno vystymuisi. Laisvė reikalauja eksploatacijos nutraukimo ir visiškos politinės ir ekonominės lygybės. Tik lygybė gali užtikrinti visuomenės tobulėjimą, kai kiekvienas duoda tiek kiek gali, o ima tiek kiek reikia.
Socialistiniu požiūriu, tiesioginei demokratijai būdinga:a) Viešųjų reikalų tvarkymas reguliuojamas komunos ar tarybos, organizuotos piramidės principu.b) Viešiesiems tarnautojams mokamas ne didesnis nei darbininko atlyginimas.c) Milicija, kontroliuojanti bendruomenę.Sąlygos tiesioginei demokratijai atsirasti:1) Darbininkų klasių sąjunga.2) Buržuazijos panaikinimas.3) Privilegijų tam tikroms klasėms panaikinimas.4) Produkcijos jėgos yra plėtojamos taip, kad individams atsirastų laiko kitoms reikmėms.5) Progresyvi valstybės ir visuomenės integracija.Komunistiniu požiūriu, tiesioginei demokratijai būdinga:a) Savireguliacija.b) Kolektyvinis viešųjų reikalų tvarkymas.c) Konsensusas sprendimų priėmimo eigoje.d) Administracinių pareigų distribucija, paremta rotacija.Sąlygos tiesioginei demokratijai atsirasti:1) Visiškas klasių panaikinimas.2) Privačios nuosavybės panaikinimas.3) Rinkos ir pinigų sistemos eliminavimas.4) Darbo pasidalijimo pabaiga.2.2.4 DALYVAUJAMOJI DEMOKRATIJAKaip teigia dalyvaujamosios demokratijos teorija, lygios teisės savistoviai vystytis gali būti pasiekiamos tik “dalyvių visuomenėje”. Visuomenėje, kurios nariai auklėjami taip, kad jų įgytos žinios sukurtų interesą dalyvauti valdymo procese.Esminės dalyvaujamosios demokratijos savybės:a) Tiesioginis dalyvavimas instituciniame visuomenės reguliavime.b) Partinės sistemos reorganizavimas, partijų valdybą verčiant tapti atsakinga eiliniams nariams.c) Dalyvaujamųjų partijų veikla parlamentinėse struktūrose.d) Atvira institucinė sistema, užtikrinanti galimą eksperimentavimą su politinėmis formomis.Dalyvaujamosios demokratijos užtikrinimui būtina kuo labiau mažinti neatsiskaitančios biurokratijos veiklos erdvę, sukurti atvirą informacinę sistemą, tobulų sprendimų priėmimui. Į politinę areną įžengia moteris, ir tai jau tam tikras lūžis, kai tam tikros institucijos ir privačios struktūros atlieka namų sričiai priskirtus darbus ir suteikia moterims galimybę dalyvauti viešame gyvenime.
2.3 ATSTOVAUJAMOJI DEMOKRATIJA
Atstovaujamoji demokratija nuo tiesioginės skiriasi tuo, kad piliečiai ne tiesiogiai dalyvauja demokratiniame procese, tačiau veikia priimamus politinius sprendimus per jų pačių išrinktus atstovus. Atstovaujamoji demokratija tapo neišvengiama vykstant teritoriniam valstybės augimui, kai piliečiai fiziškai nebegali susirinkti drauge ir bendrai priimti sprendimus. Tokiu būdu individų valios reiškėjais tampa jų renkami atstovai. Atstovaujamąją demokratiją atitinka keturi modeliai: ginamoji(protective) demokratija, konkurencinė elitistinė demokratija, pliuralizmas ir teisėta(legal) demokratija.
2.3.1 GINAMOJI DEMOKRATIJA Teorija, kuri susiformavo prieš antrąją transformaciją – ginamoji demokratija. Žengimas nuo miesto-valstybės link nacionalinės valstybės vertė kritikuoti klasikinį modelį kaip netinkamą ir visiškai nepraktišką. Pagrindus šiam modeliui padėjo Machiavelli’s ir Hobbes’as, o galutinai suformavo Jeremy’s Bentham’as ir James’as Mill’is. Jų manymu, valdininkai turi atsiskaityti už savo veiklą, nulemtą piliečių pasirinkimo. Piliečiai reikalauja tam tikros apsaugos iš valdančiųjų, kaip ir iš kiekvienas kito, idant tai užtikrintų padėtį, kai valdžia vykdo politiką, atitinkančią piliečių interesus. Ginamosios demokratijos principai:a) Sprendimo priėmimo teisė priklauso piliečiams, tačiau ji yra deleguota tautos atstovams, atliekantiems valdžios funkciją.b) Valdančiųjų atskaitomybę užtikrina reguliarūs rinkimai, slaptas balsavimas, partijų ir atitinkamų lyderių tarpusavio konkurencija.c) Valdžia padalinama į įstatymų vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisinę.d) Užtikrinama visų lygybė prieš įstatymus (pilietinės ir politinės teisės bei laisvės), taip pat žodžio, minties, jungimosi į asociacijas, balsavimo ir tikėjimo laisvės.e) Griežtai atskiriamos valstybės ir pilietinės visuomenės sąvokos.f) Interesų grupių reiškinysGinamoji demokratija buvo labai didelis žingsnis tobulo demokratijos proceso link. Susiformavo tokie atributai, kurie gyvuoja ir dabartinėje politinėje visuomenėje (valdžių atskyrimas, interesų grupės, prigimtinės ir pamatinės laisvės). Ginamosios demokratijos užtikrinimui reikalinga besivystanti ir politiškai autonomiška pilietinė visuomenė, privati gamybos priemonių nuosavybė, laisvos rinkos ekonomika, šiek tiek patriarchalinė visuomenė.
2.3.2 KONKURENCINĖ ELITISTINĖ DEMOKRATIJAElitizmas yra viena iš labiausiai išskirtinų demokratijos teorijų. Anot elitistų, visuomenę turi valdyti tam tikras elitas, visuomenės geriausieji, kurie yra pakankamai kompetentingi ir išmanantys valdymą, kad sugebėtų tvarkyti valstybės gyvenimą. Kur čia demokratiškumas? Visų pirma, kiekvienas žmogus, turintis reikiamų sugebėjimų gali patekti į subelitą, o laikui bėgant ir į elitą. Elitistai mano, kad norint užtikrinti tobulą sistemos veikimą, mažuma turi būti aukščiau daugumos. Mažuma yra tobula, intelektuali ir nepasiduodanti populizmui.
Konkurencinės elitistinės demokratijos indikatoriai:a) Parlamentinė valstybė su stipria vykdomąja valdžia.b) Konkurencija tarp politinio elito ir partijų.c) Parlamento dominavimas.d) Valdžios sukaupimas lyderio rankose.e) Biurokratija: nepriklausoma ir gerai paruošta administracija.Elitistiniam metodui taikyti reikalinga industrinė visuomenė menkai informuotas arba išvis neinformuotas elektoratas, politinė kultūra, toleruojanti nuomonių skirtumus. Elitas negali būti valdomas masių – nei rinkimais nei kokiomis kitomis kontrolės formomis. Jis daug geriau nei masės gali priimti politinius sprendimus. Jis kvalifikuotesnis: geriau informuotas, labiau racionalus ir išauklėtas .2.3.3 PLIURALIZMASTipiškas pliuralizmo arba pliuralistinės demokratijos modelis yra tam tikras idealas, susietas su tam tikra šalimi tam tikru laiku. Pliuralistai teigia, kad nuomonių ir idėjų gausumas visuomenėja sukuria dominuojančios ideologijos vakuumą.Pliuralizmo sistemoje ypač sustiprėja interesų grupių pozicijos – siekdamos sau naudos jos ieško galimybių veikti visuomenę, priimti politinius sprendimus. Kiekvienas pilietis turi balsavimo, saviraiškos ir būrimosi ar jungimosi į organizacijas teises. Rinkimų sistemai būtinas mažiausiai dviejų partijų dalyvavimas. Kelios pliuralizmo sąlygos:a) Valdžia pasidalinta tarp daugybės visuomenės grupių.b) Balansas tarp aktyvaus ir pasyvaus piliečio sudaro pakankamą erdvę politiniam stabilumui.Pliuralizmas tai lyg patiekalas iš daugybės ingredientų. Visuomenę o tuo pačiu ir valdžią sudaro daugybė skirtingų grupių ir grupių atstovų. Kiekvienas jų atstovauja savo interesus, todėl atrodo, kad neįmanoma prieiti prie bendro, visiems priimtino sprendimo, tačiau taip nėra, nes tokia padėtis sudaro sąlygas skirtingoms grupėms konsoliduotis, ieškoti sąlyčio taškų, siekti susitarimo.
2.3.4 TEISĖTA DEMOKRATIJATeisėta demokratija (legal democracy) – demokratija didžia dalimi paremta įstatymu ir jo galia. Mažumos principas yra efektyvus ir laukiamas kelias, siekiant apsaugoti individus nuo savavališkos valdžios ir taip užtikrinti laisvę. Politiniam, kaip ir ekonominiam gyvenimui, itin svarbu individo laisvė ir iniciatyva, tačiau tam, kad mažumos valdžia funkcionuotų teisingai ir protingai, būtinas įstatymo palaikymas.
Teisėtos demokratijos charakteristika:a) Konstitucinė valstybė, su ryškiu valdžių atskyrimu, sumodeliuota pagal anglo-amerikietišką modelį.b) Įstatymo valdžia.c) Minimalus valdžios kišimasis į pilietinę visuomenę ir privatų gyvenimą.d) Laisva rinka.Pagrindinės teisėtos demokratijos sąlygos:1) Efektyvi politinė lyderystė, vedama liberalių principų.2) Perdėtų biurokratinių taisyklių minimizavimas.3) Interesų grupių vaidmens apribojimas.4) Kolektyvizmo grėsmės mažinimas.
III. TIESIOGINĖ VS ATSTOVAUJAMOJI
Kad lengviau atrasti skirtingų tipų modelių panašumus ir skirtumus, juos nagrinėsiu keliais aspektais – požiūrių į individo, individų grupės, biurokratijos, įstatymų, kontrolės, ekonomikos, lyties išskirtinumu.Tiesioginei demokratijai būdingas ypatingas požiūris į individą-pilietį, kuris turi išskirtinę teisę balsuoti. Piliečių skaičius santykinai mažas, todėl jų tarpusavio lygybę užtikrinti yra daug lengviau ir paprasčiau. Klasikinės demokratijos modelyje būti valdžioje, tai nėra jokia privilegija, o tik paprasčiausiai sunkiai atliekama pareiga. Miesto-valstybės poreikis turėti valdžią buvo minimalus – valdininkai tebuvo paprasčiausi administratoriai, tvarkę viešuosius reikalus. Dabar atrodo absurdiška tai, kad penkiasdešimties komiteto valdytojas buvo renkamas tik vienai dienai. Iš tiesų – demokratija iki antrosios transformacijos turėjo griežtą ir objektyviai taikomą modelį. Afišuojama lygybė nebuvo tik spalvinga etiketė, o turėjo labai paprastą ir primityvų, tačiau tobulą atspindį visuomenėje. Visai kitoks požiūris į pilietį ir jo galimybes po antrosios demokratijos transformacijos. Pati sąvoka prasiplėtė, tačiau kartu su prasiplėtimu atsirado ir tam tikras susiaurėjimas – metamorfavosi individo galimybės paveikti ar priimti politinius sprendimus. Su perėjimu nuo tiesioginės demokratijos tipo link atstovaujamosios demokratijos santykinai sumažėjo valdančiųjų sluoksnis, pasikeitė valdančiojo statusas ir galimybės, automatiškai sumažėjo dalies interesų atstovavimas. Tokius pokyčius nulėmė perėjimas iš miesto-valstybės į nacionalinę valstybę.
Šis perėjimas sukūrė prielaidas interesų grupėms susikurti. Tiesioginėje demokratijoje interesų grupių egzistavimas bereikalingas, nes individams nereikia burtis į tam tikras asociacijas, idant galėtų paveikti valdžią savo naudai. Atstovaujamoje demokratijoje individas kaip vienetas nebėra toks galingas. Pilietinę visuomenę sudaro daugybė individų, ir kiekvieno jų naudos troškimas negali būti visapusiškai patenkinamas, todėl susiformuoja nauja struktūra – interesų grupės – sąjungos asmenų, turinčių bendrus tikslus ir siekiančių tuos tikslus iškelti aukščiau kitų individų ar interesų grupių tikslų, t.y. įtakoti sprendimus. Aišku, partijos irgi tam tikros interesų grupės ir šiuolaikiniame pasaulyje vyksta sudėtingi procesai, kai vienos interesų grupės veikia kitas (partijas), kad šios paveiktų sprendimo priėmimo procesą. Demokratinis procesas žavus tuo, kad jis turi savyje kažkokį savireguliacijos ir adaptacijos mechanizmą. Šio mechanizmo įrodymas – demokratijos chameleoniškumas – gebėjimas prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Jei klasikinei ar radikaliajai vystymosi demokratijai įgyvendinti būtina tik maža teritorija su palyginti mažu gyventoju skaičiumi, tai atstovaujamai demokratijai reikalingas didesnis plotas ir didesnis gyventojų skaičius. Tiesioginei demokratijai visiškai neaktualus ekonominis aspektas. Valdžia, atlikdama tik administracinį vaidmenį, galima sakyti atsiriboja nuo ekonomikos, ir tik atstovaujamoje demokratijoje atsiranda glaudus ryšys tarp ekonomikos ir politikos.Itin svarbus pokytis įvykęs po perėjimo į atstovaujamąją demokratija – visiškas valdžių padalijimas. Valdžios koncentravimas santykinai mažos visuomenės dalies rankose, sudaro tam tikrų atskaitomybės problemų, valdanti mažuma, gavusi visapusišką pasitikėjimą, gali tuo pasinaudoti ir suspenduoti demokratinį procesą. Valdžių atskyrimas yra vienas iš šios problemos sprendimo būdų. Įstatymų leidžiamoji, vykdančioji ir teisinė valdžios sudaro puikias galimybes užkirsti kelią savivalei, tam taip pat labai padeda ir įstatymai, ypač sustiprėję atstovaujamoje demokratijoje. Taip pat tiesioginė ir atstovaujamoji demokratijos skiriasi požiūriais į biurokratiją. Kuo piliečio galimybės įtakoti sprendimus mažėja, tuo labiau didėja biurokratinio aparato svarba. Biurokratija taip pat gali pavirsti nenaudingu ar net žalingu politinio gyvenimo reiškiniu, todėl ypač būtina griežta kontrolė ir atsakomybė už veiksmus. Dar norėčiau plačiau pakalbėti apie piliečio galimybių įtakoti sprendimus mažėjimo reiškinį. Kaip žinoma, tiesioginė demokratija suteikia piliečiui visas galimybes reikštis politinėje veikloje – valdyti, nulemti to ar kito sprendimo priėmimą, pasijungti į partijos veiklą ir pan. Nesakau, kad atstovaujamoji demokratija tokių galimybių nesuteikia – šiuolaikiniame pasaulyje eilinis individas yra atribotas nuo tiesioginio dalyvavimo. Visi jo veiksmai apsiriboja tik dalyvavimu rinkimuose ir tam tikrose akcijose (parašų rinkime, siekiant paskatinti kokią nors reformą ar įstatymo pataisas). Aišku, yra tam tikra grupė individų, kurie gali aktyviai dalyvauti politikoje – būti valdančiaisiais. Tačiau ši visuomenės dalis yra nepalyginamai maža masių atžvilgiu. Atstovaujamoji demokratija sudaro sąlygas piliečiui reikštis sprendimų priėmimo procese, tačiau šansai patekti į valdžią yra riboti ir sąlygojami individualių savybių, turimos informacijos, kontaktų, sėkmės. Priešingai nei tiesioginėje demokratijoje, buvimas valdžioje tampa privilegija. Elitistinės demokratijos modelis labai vaizdingai piešia tokią padėtį – mažuma, kurią sudaro intelektualūs specialistai, savo veiklos žinovai, valdo daugumą. Patekti į elitą galima, tačiau tam reikia labai daug pastangų. Klasikinėje demokratijoje gi – dalyvavimas valdžioje apsprendžiamas ne tuo, kokia yra kandidato kompetencija, o paprasčiausiu atsitiktinumu. Toks būdas nėra kvailas ar neatsakingas – paprasčiausiai, valdžios įtaka individo gyvenimui nepalyginamai didesnė esant atstovaujamai demokratijai, kai tuo tarpu tiesioginė demokratija yra “kiemo” lygio. Dar ypač svarbu skirtumo tarp šių dviejų demokratijų suvokimui palengvinti – įstatymų, ekonomikos ir demokratijos tipo paralelė. Pereinant iš tiesioginės į atstovaujamąją demokratiją ypač sustiprėja saitai tarp ekonomikos ir valstybės administracijos. Tokį santykį kontroliuoja įstatymai. Jų svarba šiuolaikinėje valstybėje ypač didelė. Įstatymai įgyja didesnę galią nei individai ar institucijos. Jei tiesioginė demokratija labiau orientuojasi į individus ir jų kompetenciją sprendžiant iškilusias problemas, tai atstovaujamoje demokratijoje virš visko pakyla įstatymai. Jie netik kontroliuoja viešą individų elgesį, bet ir nubrėžia ribas institucijų veiklai. Dar vienas teigiamas reiškinys – lytinės diskriminacijos mažinimas ir visiškas panaikinimas. Tiesioginė demokratija buvo labai veiksminga todėl, kad dalyvio statusą gaudavo ne kiekvienas. Panašiai kaip ir atstovaujamosios demokratijos įsitvirtinimo pradžioje – moterys buvo išbrauktos iš politinio gyvenimo. Palaipsniui didėjant interesų trinčiai, vykstant moterų judėjimams ir silpnoji lytis išsikovojo visų pirma balsavimo o vėliau ir atstovavimo teisę. Reziumuojant galima pasakyti, kad esminis atstovaujamosios ir tiesioginės demokratijų skirtumas – mastas. Atstovaujamoji demokratija – tai lyg naujas demokratijos veidas, nauja adaptacija, taikantis prie visuotinių pokyčių. Ji suteikia daugiau laisvių individui – laisvių ir teisių, kurios egzistavo ir ankstesniais laikais, tačiau nebuvo įstatymiškai apibrėžtos ir taip deramai ginamos. Atstovaujamosios demokratijos favoritas – intelektualus, informuotas ir sąmoningas žmogus. Tiesioginė demokratija favoritų neišskiria – visi lygūs ir svarbūs, nepriklausomai nuo sugebėjimų.IŠVADOS
Mano manymu, tiek tiesioginė, tiek atstovaujamoji demokratija turi savo pliusų ir minusų. Aišku, dalyvauti pačiam yra naudingiau, nei reikštis per atstovą, turint omenyje, kad tas pats atstovas reprezentuoja daugybės individų interesus. Tačiau atstovaujamoji demokratija yra daug stabilesnė ir vaisingesnė. Jos procesą ypatingai veikia valdančiųjų atsakomybė, sąlygota įstatymų. Esminis šių demokratijos tipų skirtumas – jų taikymas skirtingam politiniam vienetui. Svarbiausios teigiamos ir neigiamos šių tipų savybės išryškėja juos taikant skirtingo dydžio, ekonominio išsivystymo ir informatyvumo visuomenėms. Aktyviam piliečiui labiau priimtinesnis tiesioginės demokratijos modelis, nes taip jis gali patenkinti savo norą – dalyvauti valstybės gyvenime. Tie individai kurie nėra taip ypatingai suinteresuoti visuotine valstybės gerove, labiau vertina atstovaujamąjį tipą, nes jis nereikalauja iš eilinio piliečio kokių nors specialių, vaisingų idėjų, siekiant užtikrinti tobulą valdžios aparato veikimą ir su tuo susijusį poveikį pilietinei visuomenei. Svarbu žinoti, kam reikalinga valdžia – ar tik dar vieno sluoksnio sukūrimui, ar kaip priemonė stabiliam ir tobulam valstybės piliečių gyvenimui užtikrinti. Jei taip – tai tiek vienas, tiek kitas būdas tinkamas, svarbu žinoti tik kokiu atveju kokia demokratija yra geriausias pasirinkimas.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Dahl R. A. Demokratija ir jos kritikai. – Vilnius: Amžius, 1994. – 530 pslp. Democracy: theory and practice. – 1992.Dunn J. Democracy: The Unfinished Journey. – Oxford University Press, 1993. – 290 pslp. Held D. Models Of Democracy. – Cornwall: 1995. – 320 pslp.Pateman C. Participation and democratic theory. – 1989. – 230 pslp.Svensson P. Theories Of Democracy. – 1995. – 417 pslp.