Vandens, dirvožemio ir oro užerštumas

Referatas
Vandens, dirvožemio ir oro užerštumas

VANDENS UŽTERŠTUMAS

Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokybė tebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.
Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra nepaprastai svarbi.

Vandens užterštumas vertinamas pagal:

gamtinius parametrus:
• fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;
• mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;
• cheminius: neorganiniai teeršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);

teršalų kilmę:
• urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuoplovos, buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;
• pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus gamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (angliavandeniliai, pramoninės atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);
• teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);

teršalų pasiskirstymą laike:
• nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;
• atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avvarijos, avariniai cisternų išsiliejimai ir kt.;
• sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos, apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.;

teršalų pasiskirstymą erdvėje:
• difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;
• lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;
• linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt.

Vandens užterštumo padariniai

Vartojant geriamąjį va

andenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis, net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti vėžinėmis ligomis.
Geriamame vandenyje esančios neorganinės medžiagos niekuomet arba labai retai gali paveikti žmogaus organizmą staigiai. Tai priešingybė mikrobiologiniam geriamo vandens užteršimui, kai patogeninių bakterijų poveikis būna staigus ir, be to, per vandenį plinta labai greitai. Patogeniniai mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, tifas, paratifas, virusinis hepatitas, vidurių šiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų. Cheminių komponentų žalingas poveikis galimas tik taada, kai blogos kokybės vanduo vartojamas nuolat ir ypač jeigu jame yra ingredientų, kurie kaupiasi žmogaus organizme. Reikėtų pažymėti, kad per mažas kai kurių ingredientų kiekis geriamame vandenyje gali būti taip pat žalingas žmogui. Tačiau kol kas Pasaulio sveikatos organizacija nėra šių pasekmių gerai ištyrusi ir parengusi atitinkamų rekomendacijų. Išimtis – fluoras, kurio kartais nurodomos tiek mažiausios, tiek didžiausios leidžiamos koncentracijos. Natūraliose sąlygose gėlo požeminio vandens savybės Lietuvoje dažniausiai artimos standarto reikalavimams. Tačiau yra ir nukrypimų, kurių daugėja dėl vietinės ir re
egioninės taršos.

Vandenyje visuomet yra kalcio ir magnio jonų, nuo kurių priklauso vandens kietumas. Didėjant bendrai vandens mineralizacijai – druskų kiekiui jame, vanduo tampa kietesniu. Dažni atvejai, kai vandens kietumas padidėja dėl antropogeninės taršos. Dabar Lietuvoje vanduo daug kur yra kietas, ir gyventojams kyla klausimas – ar ši vandens savybė neturi žalingo poveikio žmogaus organizmui? Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose rašoma, kad nustatytas atvirkščias koreliacinis ryšys tarp mirtingumo ir nuo širdies ir kraujagyslių ligų, bei bendrojo vandens kietumo. Kitaip tariant, daugiau miršta geriančių minkštesnį negu kietą vandenį.Tame pačiame leidinyje rašoma, kad nėra patikimų eksperimentinių duomenų, jog nuolat vartojant kietą vandenį jaustųsi neigiamas poveikis. Tačiau visi gerai žino, kad vartoti kietą vandenį buityje nelabai patogu.Todėl daugumoje šalių bendrojo kietumo DLK nustatoma 7 – 10 mg-ekv/1. Lietuvoje leistina norma yra 7 mg-ekv/1.

Vandens skirstymas pagal bendrąjį kietumą mg-ekv/1

Labai minkštas < 1.5

Minkštas 1.5 – 3.0

Kietokas 3.0 – 6.0

Kietas 6.0 – 9.0

Labai kietas > 9.0

Šiuo metu visame pasaulyje požeminiame, ypač šachtinių šulinių vandenyje yra daug azoto junginių, kurių galutinis produktas yra nitrato jonas (NO3-). Jo DLK geriamame vandenyje yra 45 mg/l. Tenka apgailestauti, kad maždaug pusės mūsų šalies šachtinių šulinių vandenyje nitratų kiekis viršija 45 mg/l ir dažnai siekia 100 – 150 mg/l. Tiesa, giliau slūgsančiame arteziniame vandenyje nitratų daug mažiau, jų kiekis retai viršija 3 – 5 mg/l. Tad Lietuvos miestų gyventojai nitratų požiūriu geria da

aug geresnį vandenį negu žmonės, gyvenantys kaimo vietovėse. Azoto junginiai kartu su aminais, kurių visuomet būna žmogaus organizme, sudaro kancerogeninių savybių turinčias medžiagas. Todėl nuolat vartojant vandenį, kuriame gausu nitratų, yra tikimybė susirgti vėžiu. Be to, labai didelis nitratų, o dar labiau nitritų (NO2-) kiekis gali sukelti methemoglobinemiją, kai organizme jaučiamas deguonies stygius. Ypač toks vanduo pavojingas kūdikiams. Galimi, kaip minėjome, net mirties atvejai.
Požeminiame vandenyje visuomet gausu geležies vidutiniškai iki 1 – 3 mg/l. Geležis yra būtinas elementas žmogaus organizmui. Tačiau geriamas vanduo nėra svarbus geležies šaltinis žmogui. Kaip jau minėjau, geležies kiekis buityje naudojamame vandenyje sudaro nemažai nepatogumų: ruduoja santechniniai įrenginiai, trivalentės geležies nuosėdos tepa plaunamus skalbinius, suteikia geriamam vandeniui nemalonų skonį. Dėl šių priežasčių, o ne dėl geležies kenksmingumo žmogui, didžiausia leidžiama jos koncentracija vandentiekio vandenyje nustatyta 0.3 mg/l. Kadangi požeminiame vandenyje geležies beveik visuomet yra daugiau, ją iš vandens reikia šalinti. Lietuvoje įrenginiai geležiai iš vandens šalinti pastatyti 23 vandenvietėse, tarp jų ir Kalvarijos mieste.

Svarbu žmogaus organizmui cheminiu elementu yra fluoras. Jo trūkumas maiste ir vandenyje sukelia dantų kariesą, o perteklius – skeleto fluorozę. Todėl, kaip buvo minėta, nustatoma tiek mažiausia, tiek didžiausia leidžiamos koncentracijos. Lietuvos požeminiame vandenyje fluoro nedaug, todėl vienu metu net buvo bandyta vandenį, prieš paduodant jį vartotojui, praturtinti fl
luoru. Tačiau tai gana sudėtinga, ir šios idėjos buvo atsisakyta. Manoma, kad kai fluoro trūksta vandenyje, reikia padidinti jo kiekį maisto racione. Tačiau kai kur fluoro yra virš DLK – 2 – 3 ir net iki 7 – 10 mg/l. Tokiais atvejais patartina eksploatuoti kitus vandeningus sluoksnius, kurių vandenyje fluoro kiekis neviršija DLK.

Požeminiame vandenyje visuomet yra sunkiųjų metalų, kurių kiekis Lietuvoje natūraliose sąlygose niekuomet neviršija DLK. Tačiau intensyvios antropogeninės taršos vietose, ypač įvairių gamyklų apylinkėse, jų kiekis gali būti ir didesnis už leidžiamą koncentraciją. Kai kurių sunkiųjų metalų (geležies, mangano, vario, cinko) didelis kiekis pablogina organoleptines vandens savybes. Kai kurie sunkieji metalai (švinas, selenas, chromas, arsenas, molibdenas, berilis ir kt.) yra toksiški ir didesnis jų kiekis vandenyje pavojingas. Todėl būtina saugoti vandenį, nepažeidinėti vandenviečių sanitarinės apsaugos taisyklių.

Gali kilti klausimas, kodėl bakteriologinė vandens būklė tikrinama koliforminių bakterijų, o ne patogeninių bakterijų kiekiu vandenyje. Kaip žinia, bakterijų Escherichia coli visuomet yra žmogaus organizme, iš kur su fekalijomis jos patenka į aplinką ir į paviršinį bei požeminį vandenį. Tokiu pat būdu į aplinką patenka ir patogeninės bakterijos. Tačiau koliforminės bakterijos yra daug atsparesnės už patogenines, kurios palyginus greitai žūva, jeigu nėra joms palankių sąlygų – maistui reikalingų organinių medžiagų, atitinkamos temperatūros ir pan. Tyrimais nustatyta, kad tais atvejais, kai vandenyje nėra arba beveik nėra koliforminių bakterijų, visos patogeninės bakterijos jau yra žuvusios. Tai supaprastina ir pagreitina geriamo vandens bakteriologinės būklės kontrolę, nes patogeninių bakterijų nustatymas vandenyje – ilgas ir daug laboratorinio triūso reikalaujantis procesas. Reikia pažymėti, kad požeminis vanduo, skirtingai nuo paviršinio, bakteriologiniu požiūriu yra švarus. Nežiūrint į tai, kaip buvo minėta, jis chloruojamas, nes nėra garantijos, kad bakterijos į vandentiekio tinklus nepateks remonto metu, pro vamzdynų nesandarias vietas ir kt.

Be bakterijų, požeminiame ir ypač seklių šachtinių bei infiltracinių vandenviečių vandenyje gali pasitaikyti ir virusų, kurie chlorui labiau atsparūs negu bakterijos. Jų atsparumas priklauso ir nuo vandens drumstumo – nuo koloidinių ir mechaninių dalelių kiekio: virusas “įsitaiso” pakibusios dalelės viduryje, ir chloras neturi jam didesnio poveikio, ypač jeigu chloro ir vandens kontaktas trumpas. Todėl chloruotame vandenyje bakterijų dažniausiai nebūna, o virusų gali likti. Vandens drumstumas priklauso ir nuo geležies kiekio: jai oksiduojantis iki trivalentės, susidaro iškirtos. Tad pašalinus iš vandens geležį, sumažėja ir virusinių susirgimų galimybė.

Gamtoje (ypač augaluose) veikia kitas dėsnis – kaupimosi. Šio dėsnio esmė – sukaupti tam tikras atsargas, kad kritiniu metu būtų galima išlaikyti gyvybę. Taigi gamtos išsklaidyti teršalai, pradedant nuo pirmos maistinės grandies (augalai), kaupiasi specialiai tam skirtose vietose. Antai runkelio stiebe ir lapuose bus daug mažiau teršalų (pavyzdžiui, herbicidų, pesticidų), negu jo šakniagumbyje. Lapuose ir stiebe vyksta intensyvi medžiagų apykaita, o šakniagumbyje jos tik kaupiasi, todėl čia teršalų būna daugiau.

Gyvuliai, ėdę runkelių lapus, gaus daug mažiau teršalų, negu šerti šakniagumbiais. Savo ruožtu šie su vandeniu ir maisto medžiagomis migruojantys teršalai kaupiasi gyvūnuose (jų riebalų atsargose, lašiniuose). Raumenyse dėl medžiagų apykaitos teršalų daug kartų mažiau. Dėl to šiuo metu iš apyvartos išimti žuvų taukai. Ligoniams sergantiems širdies bei kraujagyslių sistemos ligomis, nerekomenduojamas gyvulinės kilmės maistas, o ypač – riebalai.
DIRVOŽEMIO UŽTERŠTUMAS

Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės.

Pesticidai (lot. pestis – užkrata, cide – žudyti) – tai grupė cheminių medžiagų, kuriomis naikinami žemės ūkio ir miško kenkėjai, ligos.

Pesticidų grupių pavadinimai ir paskirtis:

akaricidai erkėms

arboricidai medžiams, krūmams

baktericidai ligų sukeliančioms bakterijoms

defoliantai augalų lapams

fungicidai ligas sukeliantiems grybams

herbicidai piktžolėms

insekticidai vabzdžiams

nematocidai nematodams (sliekams)

zoocidai stuburiniams

Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui.

Lietuvoje herbicidai pradėti naudoti 1957 metais kaip pagalbinė priemonė. Pamažu ji virto pagrindine, ištaisanti visas žemės dirbimo klaidas. Purškimas herbicidais ėmė keisti ražienų skutimą, akėjimą, tarpueilių purenimą. Sunaikinus herbicidais piktžoles, grūdinių kultūrų derlius padidėja vos 2-3 centneriais iš hektaro, o nuo pesticidų žūva 20-70 procentų naudingų vabzdžių, nes kenkėjai yra atsparesni cheminėms medžiagoms.

Medikai nuolat primena, jog net trąšos redukuojasi ir sudaro vėžį sukeliančius junginius. Pavyzdžiui, nuo 200-300 miligramų nitritų dozės galima sunkiai apsinuodyti, o 300-2500 miligramų dozė gali būti mirtina žmogui. Dėl didelio nitratų kiekio organizme sutrinka endokrininių ir kraujodaros organų, galvos smegenų veikla.
Švedijos muziejuose yra XIX a. iškastus nepaprastai gražius žalvarinius kalavijus. Tačiau šiais laikais švedų archeologai tokių radinių neaptinka. Jų nebėra. Randamos tik aptrupėjusių, rūdžių išėstų kalavijų ir kitų geležies dirbinių liekanos. Ir tenai dirbinius suardo pesticidai, herbicidai ir kitos cheminės medžiagos
Žemės ūkio kenkėju vadinamas bet koks organizmas, kuris pažeidžia arba sunaikina žmogui naudingus augalus – vabzdžiai, žinduoliai ir paukščiai. Žemės ūkio augalai taip pat kenčia nuo mikroorganizmų, sukeliančių ligas, ir nuo konkuruojančių laukinių augalų arba piktžolių.
Ploto vienetui reikia mažai pesticidų. Jie purškiami arba dulkinami atskiesti. Pesticidai ir herbicidai, be to, trąšos, tobulesnė žemės ūkio technika, naujos augalų veislės padėjo gauti daugiau maisto produktų, juos geriau laikyti, plėtoti miškininkystę, sodininkystę.
Nors cheminiai insekticidai buvo vartojami ir anksčiau, tačiau tik 1939 metais, atradus DDT insekticidines savybes, plačiai paplito sintetiniai organiniai pesticidai.

Cheminiai pesticidai, nors ir vertingi, turi ir neigiamų savybių. Kai kada insekticidai silpniau veikia todėl, kad vabzdžiai tampa atsparūs jų poveikiui. Kitais atvejais jie pažeidžia žalingų vabzdžių natūralius priešus, ir tada kenkėjų labai padaugėja. Negana to, gali būti žalingų padarinių, kai patvarių pesticidų savo organizme turinčią auką suėda plėšrūnas, o toliau, savo ruožtu, tuo plėšrūnu mintantis gyvūnas. Taip pesticidai pereina visą mitybos grandinę ir gali pavojingai kauptis aukštesniųjų gyvūnų, taip pat ir žmogaus organizme. Todėl dabar ne tiek kuriami efektyvesni cheminės kontrolės būdai, kiek kompleksiškai siekiama derinti, kad ir gamyba būtų pelninga ir aplinka kuo mažiau pažeidžiama.

ORO UŽTERŠTUMAS

Mūsų pačių pasigaminti nuodingi debesys jau telkiasi virš trečdalio Lietuvos teritorijos. Juose daugiausia sieros junginių. Deginant akmens anglis, mazutą, į atmosferą plaukte plaukia sieros dioksidas. Vidutiniškai vienam mūsų šalies europiečiui tenka 125kg šių nuodų. Ant mūsų galvų iškrinta dar daugiau. Siera ne vienintelis aplinką nuodijantis produktas. Į atmosferą iš energetikos šaltinių dosniai srūva azoto oksidai, sunkieji metalai, chloro ir fluoro junginiai. Mūsų atmosfera sklinda įvairiausios sudėties kenksmingų kokteilių, kuriuos priversti kiekvieną akimirką gurkšnoti visi Žemės organizmai.
Į atmosferą iš teršimo šaltinių plūsta daugiausia rūgščios kancerogeninės medžiagos. Ima lyti vis rūgštesni lietūs. Vakariniuose šalies rajonuose krituliai būna rūgščiausi. Toliau į rytinius rajonus padėtis geresnė. Tai aiškus įrodymas, kad užnuodytai krituliai mus pasiekia iš vakarų. Vyraujantys vėjai didžiumą Vakarų Europos pramonės pasėtų teršalų nuneša į Skandinavijos kraštus. Tačiau jų debesys aplanko ir Pabaltijį. Lietuva dėl savo geografinės padėties importiniais teršalais apdovanojama dosniausiai. Kasmet lietaus rūgštingumas didėja. Lietuvos oras šiuomet užterštas panašiai kaip ir kituose Europos kraštuose. Mūsų meteorologinės sąlygos labai panašios. Kas gali garantuoti, kad rūgštūs lietūs nepradės juodžiausios pjūties mūsų miške, kad vietoj nacionalinio pasididžiavimo – pušynų ir eglynų, kurie dar sudaro apie 70% visų respublikos miškų, – teliks tik skurdūs lapuotynai.
Dabar iš debesų krinta ne vanduo, o silpnos koncentracijos azoto ir sieros rūgščių tirpalai. Bet jie pakankamai agresyvūs: netik žudo augalus, bet ir ardo akmenį, metalą. Nauja ekologinė nelaimė grasina miškams daug labiau negu visos ankstesnės bėdos kartu – audros, gaisrai, kenkėjų antplūdžiai, grybinės ligos, sausros ir potvyniai. Tai, kas dabar dedasi miške, kompleksinė liga, kurią sukelia vis didėjantis atmosferos oro užteršimas.Taršos židinius maitina pro gamyklų ir elektrinių kaminus rūkstantys nesunaudoti akmens anglių, naftos produktai, pirmiausia sieros dioksidas.
Augalui normaliai augti reikia trupučio sieros. Pavyzdžiui, 1ha miško visiškai užtenka 2kg sieros. Tačiau dabar medžiams jos tenka keliasdešimt kartų daugiau. Dirvoje esantis kalcio karbonatas neutralizuoja su krituliais atsirandančią sieros rūgštį. Tame procese susidaro gipsas, kuris visiškai nekenksmingas medžiams ir lengvai išplaunamas lietaus. Bet ten, kur dirvožemis nekalkingas, rūgštys aktyviai dalyvauja nepageidautinuose procesuose. Iš debesų krintantys nuodai pirmiausia veikia puveningąjį dirvos sluoksnį ir velėną. Jie išplauna iš dirvos į gruntinius vandenis, medžiams būtinas maisto medžiagas, pvz., magnį, tirpdo molžemį, lauko špatą ir kitus aliuminio junginius, išlaisvindami aliuminio jonus.
Pastarieji miške elgiasi tarsi nematomi sprogmenys. Iš pradžių sunaikina naudingas dirvožemio bakterijas ir mikroorganizmus, perdirbančius augalines nuokritas. Vėliau išguja žemės sliekus. Be to, aliuminio jonai per medžio šaknis prasiskverbia į medieną ir ima griauti ląstelių statinį. Toksiškasis aliuminis keletą kartų sumažina medžių smulkiųjų šaknų, medžiams vis sunkiau įsiurbti iš dirvos vandenį su jame ištirpusiomis medžiagomis, nusilpsta atspara vėjams.
Lapuočiai medžiai iš užteršto dangaus sklindantį pavojų mažiau jaučia. Mat jie rudenį atsikrato daug per vegetavimo laikotarpį sukaupto balasto numesdami savo apdarus. To negali padaryti amžinai žaliuojantys medžiai. Eglių ir pušų spygliuose susikaupia gana daug sunkiųjų metalų, ir gyvena jos su našta, kuri nuodija medžius ištisus metus. Todėl spygliuočiai ten, kur dažniau lyja rūgštūs lietūs, pirmiau už lapuočius sulaukia savo žūties.
Ekonominiais, sanitariniais ir kitais sumetimais mūsų šalies pramonės bei energetikos objektai buvo pastatyti miškingose vietose. Jonavos azotinių trąšų gamykla prisišliejo prie grynų ir mišrių spygliuotynų dviejų gražiausių Lietuvos upių santakoje. Naujosios Akmenės cemento gamykla, Kėdainių chemijos kombinatas, Mažeikių naftos perdirbimo įmonė beveik atsirėmė į mišrius miškus.
Pramonės teršalų sklaidos zonoje mišką be atvangos kamuoja dujos, aerozoliai, dulkės, suodžiai. Neatsparūs spygliuočiai trokšta toksinų debesyse. O nuodams atsparūs medžiai ir krūmai esti menkos sanitarinės, higieninės ir estetinės vertės. Intensyviausiuose cheminių medžiagų oksidacijos židiniuose keičiasi net žolė. Prie mineralinių trąšų gamyklų kaupiasi azoto, fluoro, bario, cirkonio, kalio, lantano, mangano, sieros, stroncio, titano, vanadžio junginiai. Itin gerai siurbia į savo organizmus azotą ir fluorą baltosios akacijos, raudonuogiai šeivamedžiai, dilgelės, kiečiai. Šie ištvermingi augalai puikiausiai jaučiasi smarkiai užterštose vietovėse, karaliauja ten, kur iš kur pasitraukia jautresni medžiai, krūmai, žolė. Užnuodyta aplinka mažai jaudina varpines žoles, kiaulpienes, kraujažoles, šilsamanes, atžalines gužtves. Atspariuose augaluose susikaupia gana daug nitratų, sulfatų, kalcio, fluoro jonų. Augalai šaknimis iš dirvožemio arba per lapus pasisavina dalį jiems reikalingų cheminių elementų, net tokių kenksmingų gyvūnams ir žmonėms elementų, kaip arsenas, gyvsidabris, kadmis, selenas, stibis, švinas. Štai tokiems ištvermingiausiems priklauso ateitis mirusiuose miškuose. Tik jų bendrijos jau bus kur kas panašesnės ne į mišką, o į visų apleistus brūzgynus, kurių užnuodytais pumpurais ar lapais negalės maitintis net laukiniai žvėrys.
Didžiausias atmosferos užterštumas prie chemijos gamyklų. Ypač tai dabar akivaizdu prie Jonavos “Achemos” gamybinio susivienijimo. “Achemos” gamykla pirmąją savo produkciją pagamino 1965m. Po trejų metų aplink ją ėmė mažėti eglynų prieaugis, o po šešerių – ir pušynų. Jau 1974m. žuvo 1,5ha spygliuočių miško. Eglės ir pušys ėmė masiškai džiūti. Iki šiol apie Jonavą sunyko apie 800ha miško. Dar 6000ha yra stipriai pažeistų, kurių taip pat nepavyks išgelbėti. Baisus maras per metus išplinta 2 – 3 km. Šios žalos požymiai dabar jau matomi už 30km nuo gamyklos.
Kad ir kaip šiandien mums atrodytų keista, stambiausias atmosferos oro teršėjas Lietuvoje – Elektrėnai. Energetikos šaltinis pavojingai temdo padangę. Pro kaminus į orą išlekia maždaug trečdalis visų mūsų krašto teršalų. Net iki šešių kartų daugiau už Jonavos “Achemą”. Tik kodėl ten miškai žali?neskubėkime džiaugtis pirmuoju įspūdžiu, kuris dažniausiai esti apgaulingas. Pradeda sausėti medynai už 50 – 60km nuo elektrinės.
“Akmencemento” kombinatas Naujojoje Akmenėje išmeta į orą daug šarminės reakcijos dulkių. Dešimtis tūkstančius tonų cemento per parą duoda statyboms galingas kombinatas. Tūkstančius tonų inertiškų dulkelių surenka per tą laiką dulkėgaudžiai. Surenka toli gražu ne viską – vėjai nešioja dulkių debesėlius keliolika kilometrų. Gula jos ant medžių, žolės, krūmų. Dulkės graužiasi į medžių lapus, spyglius, užkemša kvėpavimo takus, šarmina sultis. Sutrinka medžių alsavimas, šilumos pasiskirstymas jų kūne. Sudrėkusios cemento dulkės sukietėja, neleidžia formuotis pumpurams, asimiliaciniams organams. Aplink kombinatą pamažėl išretėjo miškai. Rimtai pažeista jau 500ha spygliuočių medynų.
Kaimynystėje, Mažeikiuose, iškilo naujas gana intensyvios taršos židinys – naftos perdirbimo įmonė. Ji taip pat išskiria į aplinką sieros dioksido, fluoro ir kitų nuodingų produktų atliekas. Vyraujančių vėjų kryptimi 12-14km atstumu nuo gamyklos nyksta eglynai. Prie gamyklos žūsta beržynai, drebulynai, juodalksnynai.
Miškų nykimo priežastys gana sudėtingos ir iki galo dar nesuprastos. Laboratorijoje neįmanoma sumodeliuoti ir įvertinti visų gamtoje vykstančių procesų, visų aplinkos faktorių sąveikos. Tik konstatuojama, kad dėl aplinkos užterštumo susidarantys aliuminio jonai ardo ploną šaknų žievelę, slopina mikroorganizmų veiklą, sutrikdo medžių vandens balansą. Sieros, azoto oksidai suardo lapų ir spyglių kvėpavimo mechanizmą, lapai ir spygliai netenka apsauginės vaškinės dangos. Medžiai negali išgarinti drėgmės, todėl jie itin susilpnėja karštomis vasaros dienomis. Dėl to, kad vanduo persisotinęs rūgštimis, išsilaisvinę sunkiųjų metalų jonai trukdo medžiams paimti maistą ir kvėpuoti per šakniaplaukius ir smulkiąsias šaknis. Suardomas medžių šakniaplaukių ryšys su dirvoje esančia grybiena, žūsta mikroorganizmai, perdirbantys organines medžiagas į mineralines ir palaikantys dirvožemio derlingumą. Medžiai nusilpsta, išnyksta atsparumas daugeliui ligų ir kenkėjų, taip pat sausroms, karščiams, šalčiams, vėjams ir pan.
Dabar, regis, rimtai susirūpinome: kas bus su mūsų miškais? Ekologinė krizė pasibeldė ir į mūsų duris. Jei norime reguliuoti dabartinę miškų būklę, turime tiksliai žinoti padėtį, sugebėti paaiškinti vykstančius procesus, prognozuoti. Todėl sumanyta šalyje kurti miškų monitoringą – miškų būklės nuolatinio stebėjimo, vertinimo ir prognozavimo sistemą. Ją sukurti ir pritaikyti – tai vienas iš kilniausių gamtos ir technikos mokslų uždavinių bręstant ekologinei krizei.
Kuo galime pagelbėti miškams, kenčiantiems nuo atmosferos užteršimo? Savaime suprantama, konkrečiuose objektuose taikytinos specifinės miškų apsaugos priemonės. Manoma, kad galima sumažinti ir stabilizuoti kenksmingų medžiagų įtaka miškams taikant atmosferos apsaugos, cheminės medynų apsaugos, biologinės ir miškininkystės priemones.
Reikia tobulinti pramonės įmonių valymo įrenginių gamybos technologiją. Sieros dioksido išmetimą į atmosferą galima sumažinti pašalinus sierą iš kuro. Daugelyje šalių uždrausta vartoti kurą, kuriame sieros kiekis viršija 1%, o pas mus deginamas mazutas, kuriame sieros yra 2,5-4%. Kitas būdas, nors ir nelengvas, – stengtis geriau išskirti sierą iš išmetamųjų dujų. Trečias būdas – vietoje mazuto kurui vartoti gamtines dujas. Tai ypač aktualu mūsų elektrinėse ir stambiausiose katilinėse. Mažeikiuose prie naftos perdirbimo įminės teks statyti sieros pašalinimo iš mazuto įmonę.
Įvairiomis cheminėmis medžiagomis kartais dar pavyksta padidinti medžių atsparumą, pailginti pažeistų medynų amžių. Tai pasiekiama naudojant stimuliuojančias medžiagas ir tręšiant miškus. Spygliuočius stimuliuoja gyvsidabrio ir torio nitratai, kobalto chloridas. Labiausiai tinka šios medžiagos miškuose, veikiamuose sieros dioksido, azoto oksido ir amoniako. Dėl medynų tręšimo dar nėra vieningos nuomonės, bet tręšti tikslinga tik silpnai pažeistus medynus azotinėmis trąšomis, o stipriau nukentėjusiems dėl to bus tik blogiau.
Miškas saugo Žemę nuo visokiausių negandų, garantuoja gamtos procesų stabilumą ir harmoniją. Jis tarsi milžiniškas filtras, kuris sugeria iš oro žmogui kenksmingas dujas, dulkes, išskiria mums deguonį. Tačiau leistinas sanitarines normas viršijantis užterštas oras ima troškinti patį mišką. Kilniausia mūsų pareiga išsaugoti žaliąjį Žemės sargybinį. Tai ne mažiau aktualu, kaip atitolinti nuo mūsų planetos branduolinę pabaisą.

Naudota literatūra:

• enciklopedija ,,Pažinimo džiaugsmas”, 1994
• Miško pasaulis. Katizėnas, 1990
• Ekologija tavo namuose. Julius Baltrukonis, 1997
• Prie upelio. Irena Čepienė, Laima Galkutė, Sigita Dijokienė, Virginijus Gerulaitis ir kt., 1997
• Gamtosaugos problema respublikoje: priežastys ir sprendimai. J.Burneikis, 1990
• Globalinis INTERNET kompiuterinis tinklas

Leave a Comment