Kovos su infliacija būdai

TURINYS

ĮVADAS 2
1. TEORINĖ ANALIZĖ 4
1.1. Infliacijos mažinimo būdai 4
1.1.1. Pajamų indeksavimas 4
1.1.2. Infliacijos kontrolė 5
1.1.3. Antiinfliacinė politika 6
1.1.3.1. Bendrosios paklausos mažinimas ir jo padariniai 6
1.1.3.2. Antiinfliacinė pasiūlos politika 7
2. LITERATŪROS ANALIZĖ 9
2.1. Infliacijos priežastys 9
2.2. Infliacijos teorijų kryptys 9
2.3. Vėlesni infliacijos traktuotės pokyčiai 12
2.4. Nauja ekonominės minties kryptis – pasiūlos ekonomika 12
2.5. Atskirų šalių patirtis ir jų naudojami infliacijos mažinimo būdai 14
2.5.1. Reigano administracijos ekonominė programa – „reiganomika“ 14
2.5.2. Kitų šalių patirtis 16
2.6. Antiinfliacinės politikos variantai 17
2.7. Struktūrinės permainos 18
IŠVADOS 19
LITERATŪRA 21ĮVADAS
Infliacija sukelia žmonėms, vyriausybei nemaža rūpesčių. Pažaboti nesaikingą infliaciją – vienas svarbiausių vyriausybės ekonominės politikos uždavinių.
Daugelis žmonių infliaciją sieja su kai kurių prekių bei paslaugų kainų padidėjimu. Tačiau infliacijos gali ir nebūti, jeigu kaina padidėja, pavyzdžiui, duonai dėl pablogėjusių žeemės ūkio gamybos sąlygų. [2]
Praktinėje ūkinėje veikloje ilgesnis kainų kilimo laikotarpis, kai piniginio vieneto, pavyzdžiui, lito, vertė krinta, vadinamas infliacija, o kainų mažėjimo laikotarpis, kai lito vertė kyla, vadinamas defliacija.
Stiprios ekonomikos požymiai pasaulio rinkose sukelia euforiją. Jeigu įmonės produkciją gamina visu pajėgumu, sumažėja bedarbių skaičius, tai šalyje tokios žinios sutinkamos su džiaugsmu ir viltimi, kad, kylant šalies ekonomikai, geriau bus kiekvienam piliečiui. Tačiau per greitai auganti ekonomika, ypač po nepakeliamos, žmones išgąsdinusios pastarųjų dešimt¬mečių infliacijos, kai kainos pasidarė nereguliuojamos, kaip prripažino vyriausybės ir centriniai bankai, gali būti ir blogas reiškinys. Sumažėjus nedarbui, firmos būna priverstos mokėti didesnius atlyginimus net prastiems darbuotojams, o prekių ir paslaugų kainos kyla dėl to, kad reikia padengti padidėjusias jų gamybos išlaidas.
Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vi

ienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Vyriausybė, stengdamasi stabilizuoti ekonomiką ir pasiekti ekonomikos augimo, visiško užimtumo ir kainų stabilumo, naudoja fiskalinės ir monetarinės politikos priemones.
Fiskalinė politika – valstybės iždo politika, reguliuojant vyriausybės išlaidas ir formuojant jos pajamas mokesčių dėka. Fiskalinės politikos priemonėmis siekiama sureguliuoti visuminę paklausą, tinkamai naudojant vyriausybės galias nustatyti mokesčius ir daryti išlaidas reguliuojant ūkinės veiklos aktyvumą, ir stabilizuoti šalies ekonomiką. Fiskalinę politiką kuria Seimas ir vyriausybė. Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Sakykim, jeigu vyriausybė, Seimui leidus, didina išlaidas tokiems projektams kaip kelių tiesimas, valymo įrenginių ar naftos produktų terminalo statyba.tai ji tiesiogiai didina cemento, metalo bei kitų medžiagų paklausą. Vadinasi, didėja ir visuminė paklausa. O jeigu mažinami mookesčiai arba didinama pinigų masė, tai visuomenė linkusi daugiau išleisti, ir vėl didėja visuminė paklausa. Taigi jeigu vartotojų ir vyriausybių vartojimas padidėtų, tai padidėtų ir BVP o ekonomika įžengtų į ekonominio pakilimo fazę.
Monetarinė politika – valstybės centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų pasiūlą ir reglamentuojanti kreditus, sie¬kiant veikti šalies ekonomiką, ypač kontroliuojant infliaciją ir skatinant ekonomikos augimą. Šios politikos ekonominė teorija remiasi tikėjimu, jog keičiant pinigų kiekį galima valdyti šalies ekonomikos augimą. Monetarinę politiką nustato šalies centrinis bankas. Monetarininkai tiki, kad infliaciją ge
eriausia kontroliuoti pinigų kiekiu. Tarp pinigų kiekio ir verslų ekonominio aktyvumo lygio yra tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, esant nedidelėms palūkanoms, verslai noriau skolinasi pinigų ir investuos į savo plėtrą, o padidėjus vartotojų ir verslo išlaidoms – didės ir pinigų pasiūla. Tai reiškia, kad ekonominio nuosmukio metu „atpiginus“ kreditus, galima atgaivinti ekonomiką. Antra vertus, kai kainos kyla ir ekonomika pasirodo esanti „perkaitusi“, centrinis bankas gali paprasčiausiai sumažinti pinigų kiekį, didinant būtinojo rezervo ir bazinę palūkanų normas, o tai savo ruožtu padidins kitų bankų palūkanų normas ir sulėtins ekonomiką. Tokiu būdu sukuriama galimybė sustabdyti infliaciją. Taigi reguliuojant pinigų kiekio (masės) didėjimo tempus ar palūkanų normos pokyčius, galima palaikyti monetarinę politiką, vykdant šalies vyriausybės ekonominio stabilizavimo strategiją.
Infliacijos reiškinys pastebimas visose valstybėse, skiriasi tik infliacijos tempas. Lietuvoje, pradėjus ekonomikos sistemos per.tvarkymus, infliacijos tempas buvo labai didelis, pavyzdžiui, 1992 m. infliacija Lietuvoje siekė 1163 proc. Vėliau infliacijos tempas ėmė mažėti, pavyzdžiui, 1996 m. infliacija Lietuvoje siekė 13,1 proc.
Daugeliui žmonių infliacija – tai periodas, kai žmonės, turėję santaupų „juodai dienai“, patenka į „juodąją naktį“. Taigi apibūdinsime dar tiksliau infliaciją. Infliacija – tai piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendrojo kainų lygio kilimu per tam tikrą laikotarpį. [4]
Infliacijos pasekmės mikroekonomikai reiškiasi turto ir realiųjų pajamų perskirstymu. Jis vyksta dėl to, jog kainos įvairioms paslaugoms ir prekėms kyla ne
evienodu tempu. Žmonės perka ir parduoda įvairius prekių bei paslaugų derinius, disponuoja skirtingomis turto formomis (pinigais, obligacijomis, akcijomis, žeme, namais, garažais, automobiliais ir t.t.). Infliacija sumažina finansinį turtą, (santaupas ir t.t.) ir padidina realųjį turtą (žemės, namų ir t.t. kainas). Šiuo požiūriu infliacija veikia kaip mokesčiai – paimdama turtą iš vienų, jį atiduoda kitiems. [2]1. TEORINĖ ANALIZĖ
1.1. Infliacijos mažinimo būdai
Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų. Kai kuriais atvejais, dažniausiai esant hiperinfliacijai, gali būti imamasi pinigų reformų. Jų metu labai nuvertėję seni pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Keitimo tikslas – sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taip pat ir infliacijos lygį. Nauji pinigai gali būti įvedami ir kitais atvejais, pavyzdžiui, susikūrus naujoms valstybėms.
Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas – mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti. Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacijos padarinius.
Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:
1. Pajamų indeksavimas;
2. Infliacijos kontrolė (darbo užmokesčio ir kainų kontrolė);
3. Antiinfliacinė politika. [3]1.1.1. Pajamų indeksavimas
Pajamų indeksavimas – pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui.
Tuo atveju indeksuojamas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, palūkanos ir t.t. Tai savotiškas pajamų apdraudimas, ku
urio tikslas – prisitaikyti prie infliacijos, išmokti gyventi kartu su ja ir kompensuoti žalą, kurią patiria dėl infliacijos dauguma žmonių. Būsimasis infliacijos lygis įvertinamas sudarant darbo užmokesčio sutartis. Tačiau tai neapsaugo nuo netikėtos infliacijos. Pavyzdžiui, jei buvo manoma, kad infliacija sieks 5 proc., tai darbo užmokestis ir buvo padidintas 5 proc. (realusis darbo užmokestis tuo atveju nepakito). O jei infliacija netikėtai padidėjo iki 7 proc., tuomet šį atotrūkį turėtų kompensuoti indeksavimas. Priešingu atveju realusis darbo užmokestis sumažėtų. Pajamų indeksavimas dažniausiai būna dalinis. Visiškas, t.y. atitinkantis infliacijos tempus, indeksavimas neigiamus infliacijos padarinius apskritai panaikintų.
Nors indeksavimo idėja yra patraukli, tačiau jos poveikis infliacijai yra prieštaringas. Pirmiausia, indeksuojant pajamas ekonomika tampa nestabili, o kainos vis kyla, nes padidėja pinigų kiekis apyvartoje, nepadidinus gamybos. Kai infliacijos tempai spartūs ir turi tendenciją didėti, didėja ir indeksavimo dažnumas. Darbo rinkai prie to prisitaikius, susidaro padėtis, kurią galima apibūdinti taip: darbo užmokesčio kilimas ir kainų kilimas vienas kitą maitina. Tai žibalo pylimas į infliacijos ugnį. Antra, kai kurie ekonomistai, tarp jų ir M. Fridmenas, yra išsakę nuomonę, kad indeksavimas gali pristabdyti infliaciją. Taip yra tuo atveju, kai infliaciją sukelia perteklinė paklausa. Indeksuojant pajamas, bendroji paklausa padidėja dar labiau, o kainos pakyla. Dėl to anksčiau ar vėliau pakils ir gamybos kaštai, sumažės bendroji pasiūla ir kainų lygis. Be to, kai darbo užmokestis, palūkanos ir t.t. siejami su infliacijos tempu, sudarant ilgalaikes sutartis, jų pokyčiai tampa sinchroniški. Tai reiškia, kad darbo užmokesčio, palūkanų ir visų kitų nominaliųjų pajamų kilimo tempai suderinami su infliacijos tempu. Tai savo ruožtu pristabdo bendrosios paklausos kilimą. Vadinasi, jei indeksacija yra visuotinė ir ilgai trunkanti, infliacijos tempai gali sulėtėti.
Jei infliaciją sukelia pasiūlos šuoliai (šokai) ir ji vyksta nuosmukio sąlygomis, tuomet indeksacija yra nepageidautina ir gali pabloginti padėtį. Jau minėta, kad dėl jos pakyla gamybos kaštai, todėl gali dar labiau sumažėti realioji gamybos apimtis. Todėl prieš kelerius metus Lietuvos politikams kai kas patarė atsisakyti bet kokių indeksavimo planų, vengiant dar labiau nusmukdyti ir sutrikdyti ekonomiką. [3]1.1.2. Infliacijos kontrolė
Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, pradedant gana švelniomis ir baigiant griežtokomis formomis.
Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai:
• nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos, t.y. leistinas jų kilimo tempas;
• visiškai sustabdomas jų kilimas, „įšaldant“ darbo užmokestį ir kainas.
Ir darbo užmokesčio bei kainų „įšaldymas“, ir jų kilimo tempų reguliavimas yra tiesioginiai infliacijos tramdymo būdai. Tais atvejais ji „pasmaugiama“.
Daugelio šalių praktika parodė, kad Infliacijos kontrolė sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą poveikį. Kadangi kainų ir darbo užmokesčio kontrolė dažniausiai yra laikina, tai, pasibaigus reguliavimo laikui, ekonomika „atsiima“ ką praradusi – infliacijos tempai gerokai paspartėja.
Jeigu darbo užmokestis ir kainos būtų kontroliuojami ilgą laiką, tai prieštarautų pačiai rinkos ekonomikos esmei ir sukeltų neigiamų padarinių. Tarkime, kad įvedama griežta kainų kontrolė ir ilgai neleidžiama joms laisvai kilti. Tai reiškia, kad kainų lygis nustatomas žemiau rinkos kainos [3]. Esant fiksuotoms kainoms prekės išperkamos, dalis nuslepiama nuo pirkėjų, taigi atsiranda jų stygius bei neišvengiamas jo palydovas „juodoji rinka“, eilės parduotuvėse, „prekyba per kitas duris“. [2]

1. 1.3. Antiinfliacinė politika

Jau žinome, kad infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas. Todėl infliacija gali būti įveikiama, ribojant bendrąją paklausą ir didinant bendrąją pasiūlą. Vyriausybė ir centrinis bankas tiesiogiai gali paveikti tik bendrąją paklausą, o poveikis bendrajai pasiūlai gali būti tik netiesioginis. Infliacijai mažinti naudojama fiskalinė ir monetarinė politika. [3]
Antiinfliacinė politika – valstybinio ekonomikos reguliavimo priemonių, mažinančių infliaciją visuma. [2]1.1.3.1. Bendrosios paklausos mažinimas ir jo padariniai
Nagrinėsime bendrosios paklausos pokyčių sukeltą infliaciją. Tarkime, vyriausybė imasi infliacijos mažinimo veiksmų ir pradeda riboti bendrąją paklausą. Tuo tikslu gali būti naudojama stabdančioji fiskalinė ir monetarinė politika, t.y. didinami mokesčiai, mažinamos vyriausybės išlaidos, mažinama pinigų pasiūla. Mažėjant bendrajai paklausai, krinta ne tik kainų lygis, bet smunka ir realioji gamybos apimtis. Todėl pirmiausia kyla toks klausimas: kas greičiau sureaguoja į bendrosios paklausos pokyčius – kainos ar realioji gamybos apimtis? Nustatyta, kad kiekvienas nominaliosios bendrosios paklausos pokyčio procentas pirmaisiais metais paveikia kainas tik 0,44 proc., o likę 0,56 proc. to pokyčio tenka realiosios gamybos apimties svyravimams. Vadinasi, keičiantis bendrajai paklausai, galioja tam tikros gamybos apimties ir kainų kitimo „taisyklės“ (laipsniškumas, nuoseklumas). Kainų kitimo „taisyklės“ yra šios:
– ne visų prekių kainos iš karto reaguoja į kiekvieną paklausos pokytį dėl to, kad kainų koregavimo procesas gana brangus. Yra rinkų, kuriose kainos keičiasi staigiai, kartais žaibiškai, kaip atsakas į paklausos svyravimus, pavyzdžiui, metalo arba grūdų biržose. Bet kitų prekių kainos į paklausos pokyčius reaguoja žymiai lėčiau, pavyzdžiui, drabužių, automobilių dalių ir kt. Reikia daug pastangų, norint pakeisti kainas tų prekių, kurios pasižymi didele įvairove. Tokių prekių kainininkai ir katalogai keičiami ne taip jau dažnai. Be to, yra rinkų, kuriose pardavėjai susilaiko nuo dažno kainų peržiūrėjimo, nenorėdami „erzinti“ savo klientų;
– bendrosios paklausos pokyčius (ypač jos pakilimą) pirmiausia jaučia galutinių produktų pardavėjai. Tarpinių produktų kūrėjams tie pokyčiai perteikiami vėliau, kai turimos materialinių išteklių atsargos išsenka ir reikia įsigyti naujų;
– informaciją apie savo produkcijos paklausą firmos gauna anksčiau nei žinias apie bendrosios paklausos pokyčius. Pavyzdžiui, kai padidėja firmos prekių paklausa, dar neaišku, ar tai tik jos sėkmės rodiklis, ar visuotinis bendrosios paklausos padidėjimas. Todėl pradžioje firma gali ir neskubėti kelti produkcijos kainų, bet padidinti gamybos apimtį. Tas pats pasakytina ir apie bendrosios paklausos sumažėjimą.
Vadinasi, bendrosios paklausos ir kainų pokyčiai nėra sinchroniški. Pastebėti tokie dėsningumai: pirma, kai bendroji paklausa didėja, pirmiausia sureaguoja (pakyla) kainos, o vėliau – realioji gamybos apimtis. Antra, kai bendroji paklausa mažėja, pirmiausia smunka realioji gamybos apimtis, o tik vėliau krinta kainos.
Mažinant infliaciją, turi būti palyginami rezultatai ir nuostoliai. Priešingu atveju infliacijos mažinimo kaina gali būti nepateisinamai didelė. Ypač sudėtinga ši problema tuo atveju, kai ekonomika išgyvena nuosmukį. Tuo atveju ekonomikoje vienu metu egzistuoja ir dideli infliacijos tempai, ir smunkanti realioji gamybos apimtis, ir kylantis nedarbo lygis. Norint įveikti nuosmukį, ypač jei šis trunka ilgai, reikia skatinti bendrosios paklausos kilimą. Priešingu atveju bus ilgas savaiminis pereinamasis laikotarpis, kuriam būdingas žemas gamybos lygis ir didelis nedarbas. Tačiau, didinant bendrąją paklausą, infliacijos lygis pakiltų dar daugiau. Vadinasi, norint infliaciją sumažinti, bendrąją paklausą būtina apriboti. O tai gali dar labiau pagilinti nuosmukį. Nepaisant to, kito kelio nėra. Todėl, infliacijos lygį nuosmukio sąlygomis, galima sumažinti tik mažinant bendrąją paklausą. Bendrąją paklausą šiuo atveju galima apriboti švelniomis formomis arba staiga ir griežtai sustabdyti jos kilimą.
Pasirinkus stabdančiąją bendrosios paklausos politiką ir nedarant jokių nuolaidų, pirmieji rezultatai yra nepalankūs: dar labiau padidėja nedarbas, sumažėja pardavimų apimtys, kaupiasi prekių bei gamybinių išteklių atsargos. Vėliau procesas vystosi maždaug taip: darbdaviai ir darbuotojai priversti peržiūrėti infliacijos lūkesčius ir užbaigtai produkcijos ir galutinių prekių atžvilgiu. Žaliavų ir medžiagų kainos turi pradėti kristi. Darbuotojai, bijoda.mi nedarbo grėsmės, sutinka gauti kuklų darbo užmokestį. Dėl to pradeda mažėti gamybos kaštai ir kilti bendroji pasiūla. Galutinės produkcijos kainų lygis irgi pradeda mažėti, o realioji gamybos apimtis kilti. Vis dėlto šis būdas labai skausmingas.
Saikingesnis būdas yra palaipsniui mažinti bendrosios paklausos kilimo tempus. Be abejo, toks kelias bus žymiai ilgesnis, tačiau be staigių sukrėtimų. [3]1.1.3.2. Antiinfliacinė pasiūlos politika
„Pasiūlos koncepcijos“ problema ekonominėje politikoje yra diskutuotina. Nepaisant to, ji turi savo šalininkų. Tvirtinama, kad infliaciją galima būtų sumažinti, jeigu būtų įmanoma paveikti ilgojo laikotarpio bendrąją pasiūlą. Tai reiškia, kad reikėtų padidinti potencialiojo nacionalinio produkto dydį. 1 paveikslo grafinis modelis padės suprasti, kaip tai vyksta.
Tarkime, kad ekonominė sistema yra taške E0, ilgojo laikotarpio pusiausvyros būsenos. Potencialioji nacionalinio produkto apimtis – Y p0 .
Sakykime, kad bendroji paklausa padidėjo, ir AD kreivė persikėlė iš padėties AD0 į padėtį AD1. Jeigu nėra jokių bendrosios pasiūlos pokyčių, tuomet ekonomika atsiduria taške E1. Tai trumpojo laikotarpio pusiausvyros būsena, kuriai būdinga infliacija. Jeigu tuo pačiu metu dėl ekonominės politikos pavyksta padidinti potencialųjį nacionalinį produktą, tai Yp0 kreivė persikelia į Yp1 padėtį. Jeigu gamybos veiksnių kainos nepakyla, tai trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė persikels į AS1 padėtį. Susidaro nauja pusiausvyra taške E2, ir infliacijos pavyksta išvengti. Vadinasi, bendrosios pasiūlos kreivės poslinkis kompensuoja bendrosios paklausos pokyčio sukeltą kainų pakilimą.

1pav. Antiinfliacinė pasiūlos politika

Kyla klausimas, kokiu būdu galima padidinti potencialiąją realiosios gamybos apimtį (bendrąją pasiūlą ilguoju laikotarpiu)?
Vienas svarbiausių būdų – keisti mokesčių politiką, pagrįstai ir nuosekliai mažinti mokesčių normas. Pirmiausia, tai skatintų darbo našumo kilimą, didintų darbinį aktyvumą, kadangi mažėtų mokestis už kiekvieną papildomai uždirbtą pajamų vienetą. Antra, tai skatintų taupymo procesą ir didintų investicijas.
Natūralioji gamybos apimtis gali būti padidinta ir kitais būdais, pavyzdžiui, didinant konkurenciją ir įvairių ūkio šakų efektyvumą, tobulinant socialinio aprūpinimo sistemą ir didinant neturtingų žmonių sluoksnių darbinį aktyvumą.
Bendroji pasiūla ilguoju laikotarpiu gali padidėti ir „natūraliu“ būdu, t.y. dėl mokslo ir technologinės pažangos, žmonių išsilavinimo didėjimo ir t.t. Tai sudaro sąlygas potencialiajam nacionaliniam produktui didėti.
Vyriausybė, tobulindama įstatymus, mokesčius ir subsidijų politiką, gali stengtis sukurti naudingus pasiūlos šuolius (šokus), nors ir neilgam laikui. Tokiu atveju staigiai padidėjusi trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla gali sumažinti bendrosios paklausos sukeltą infliaciją. [3]

LITERATŪROS ANALIZĖ 2.1. Infliacijos priežastys
Infliacijos priežastys sunkiai nusakomos, nes tai vi¬sos ekonomikos ir net politikos atspindys, pasireiškian¬tis pinigų sferoje. Pasak amerikiečių ekonomisto Miitono Fridmeno, infliaciją sukelia per didelis pinigų kiekis. Prekių paklausos perteklių moks¬lininkas motyvuoja pinigų pasiūlos augimu. IŠ tikrųjų šiuo¬laikiniai pinigai neturi savo vertės, o tik atstovauja prekių vertę, todėl sunku lyginti pinigų kiekį apyvartoje su jų poreikiu. Pinigų pasiūlos perteklius visada sukelia inflia¬cijos augimą.
Realiąją pinigų pasiūlą galima apskaičiuoti pagal for¬mulę: L = Ms : P; čia: L – reali pinigų pasiūla; Ms – nomi¬nali pinigų pasiūla (banknotų bei monetų kiekis, esantis pas gyventojus); P – kainų lygio pokytis. Realioji pini¬gų paklausa apskaičiuojama pagal formulę: LL = MD : P; Čia: LL – realioji pinigų paklausa; MD – nominalios pinigų paklausos kiekis (paklausa gryniesiems pinigams); P -kainų lygio pokytis. Akivaizdu, kad rublinių indėlių kompensacija padidins pinigų pasiūlą. Naujai išleistų pinigų kiekis apyvartoje didins infliacijos spaudimą ir desta¬bilizuos pinigų rinką, jeigu nedidės jų paklausa, nes reali pinigų pasiūla turi atitikti realią pinigų paklausą (L = LL). Tam reikalingas spartesnis realiojo BNP augimas. Kitu atveju infliacijos augimas yra neišvengiamas. Nors nereikė¬tų atmesti įvairių monetarinių ir fiskalinių Vyriausybės priemonių, kurios galėtų pažaboti infliacijos augimą.
Kita infliacijos priežastis yra spartus valstybės išlai¬dų augimas ir didėjančio biudžeto deficito padengimas. Valstybei reikia milžiniškų lėšų ekonomikos reguliavimui, kariniams tikslams, šalies infrastruktūrai gerinti, gamtos apsaugai ir kitiems socialiniams reikalams spręsti. Tos iš¬laidos dažnai būna neproduktyvios, todėl atsiranda infliaciniai („oro“) pinigai. [5]2.2. Infliacijos teorijų kryptys
Infliacijos teorijos Vakaruose buvo pradėtos formuoti remiantis dviem principais:
• infliacija yra vien su pinigais susijęs reiškinys, todėl ją lemia pinigų apyvartoje vykstantys procesai;
• infliacijai daugiausia įtakos turi visuotinai pripažinta pinigų, kaip apyvartos priemonės, funk¬cija.
Kaip tik šiuo pagrindu rutuliojasi pinigų kiekybinė teorija, atsiradu¬si dar XVI amžiuje (ryškiausi atstovai – XVIII a. anglų filosofas D. Hiumas ir ekonomikos teoretikas D. Rikardas). Bene tiksliausiai ji sufor¬muluota amerikiečių ekonomisto J. Fišerio veikale „Pinigų perkamoji galia“ (1911 m.). Tai vadinamoji „mainų lygtis“ ir paprasčiausias pinigų kiekybinės teorijos variantas: MV = PQ ,
kur M – pinigų kiekis apyvartoje; :

V – pinigų apyvartos greitis;
P – vidutinis prekybinio sandorio kainos lygis;
Q – prekybinių sandorių kiekis.
Lygčiai taikoma keletas griežtų ribojančių sąlygų, kurios ją paverčia darnių priežasties-pasekmės ryšių atspindžiu. Pinigų apyvartos greitį ir sandorių kiekį (V ir Q), J. Fišeris pripažino pasto¬viais arba sąlygiškai pastoviais dydžiais – tai pirma. Pinigų kiekis apyvartoje (M), laikyta priežastimi, o P – kainų lygis – pasekme – tai antra. Ir trečia: ši priežasties-pasekmės priklausomybė buvo traktuojama kaip griežtai proporcinga. Kitaip tariant, J. Fišerio mainų lygtimi buvo išreikšta griežta pinigų kiekybinės teorijos koncepcija, pagal kurią kainų lygis kinta pro¬porcingai pinigų kiekiui apyvartoje. Tokiu pavidalu ši teorija yra ir pra¬dinis elementarus infliacijos teorijos variantas, argumentuojantis kai¬nų augimą ir su juo susijusį aprūpinimą popieriniais pinigais (jų perka¬mosios galios sumažėjimą) vien pinigų kiekio apyvartoje padidėjimu. Pinigų kiekybinė teorija buvo iki ketvirtojo XX a. dešimtmečio Vakarų ekonomikoje viešpatavusios neoklasikinės teorijos sudėtinė dalis. Svar¬biausia neoklasikinės mokyklos idėja, kaip žinoma, tapo pripažinimas, jog kapitalizmo sąlygomis rinkos ekonomikos mechanizmas gali har¬moningai funkcionuoti stichiškai reguliuodamas pats save. Apibendrintai ši idėja išreikšta Sėjaus dėsniu – „pasiūla pati pasigimdo paklausą“.
Pinigų kiekybinė teorija kaip pagrindinis infliacinių procesų aiškinimo metodas buvo kritikuojama net jos viešpatavi¬mo laikotarpiu.
Pinigų kiekybinė teorija ir J. Fišerio mainų lygtis (ku¬ria remiasi infliacijos teorija) buvo kritikuojama dėl jų paviršutiniškumo. Pažy¬mėta, kad pinigų apyvartos greitį ir prekybinių sutarčių (arba produkci¬jos) kiekį įsivaizduoti kaip pastovius dydžius galima tik labai sąlygiškai. Abejota teiginiu, kad kainų lygis griežtai proporcingas pinigų ma¬sės apimčiai. Nurodyta, jog sudėtinga yra pati pinigų sąvoka (ji apima ne tik banknotus bei smulkias monetas, bet ir daugelį kitų lengvai rea¬lizuojamų mokėjimo priemonių). Visos šios pastabos buvo pakankamai pagrįstos. Kai kurios iš jų, neprieštaraujančios pagrindiniams pini¬gų kiekybinės teorijos postulatams (pavyzdžiui, mokėjimo priemonių įvairovės pripažinimas), buvo įtrauktos į šią teoriją bei mainų lygtį ir jas gerokai sukomplikavo.
Buvo taip pat kritikuojama visa neoklasikinė teorija (kurios organiška dalis – pinigų kiekybinė teorija) ir pirmiausia Sėjaus dėsnis, iš esmės neigiantis perprodukcijos krizes ir daugelį pusiausvyros pažeidimų kaip organiškai būdingų normaliam kapitalis¬tinės ekonomikos funkcionavimui. Ir kaip tik didžiosios ekonominės krizės metais (1929-1933) neoklasikinės teorijos nesėkmė lėmė laiki¬ną tos teorijos autoriteto praradimą, įskaitant ir jos sudėtinę dalį – pini¬gų kiekybinę teoriją.
Didelį vaidmenį Vakarų ekonominėje teorijoje ketvirtajame dešimtmetyje suvaidino Dž. Keynesas su savo veikalu „Bendroji užimtumo, procentų ir pinigų teorija“ idėjos.
Palyginti su ankstesnėmis neoklasikinėmis teorijomis, labiausiai vertos dėmesio – revoliucingos buvo dvi Dž. Keyneso idėjos. Pirmoji skelbė, kad rinkos ekonomika neturi nuolat funkcionuojančio savireguliacijos mechaniz¬mo, kad tam tikromis sąlygomis šią ekonomiką gali ištikti stagnacija, .iš kurios vien rinkos stichinės jėgos ekonomikos išvesti negali. Taip bu¬vo pagrįsta kapitalistinės ekonomikos valstybinio reguliavimo būtiny¬bė, siekiant taisyti rinkos „sutrikimus“. Antroji idėja nubrėžė ekonomikos valstybinio reguliavimo kryptį – stimuliuoti paklausą. Tokio regulia¬vimo pagrindiniai instrumentai – didinti valstybės išlaidas (įskaitant ir deficitinį biudžeto finansavimą) bei liberalizuoti kredito-pinigų politiką.
Taigi, palaipsniui susiformavo tiek teorine, tiek praktine prasme (remiantis Dž. Keyneso antrąja koncepcija) naujas požiūris į infliaciją. Keyneso inflia¬cijos traktuotė neigia griežtus dėsningumus, kuriuos numatė pinigų kie¬kybinė teorija. Todėl buvo pripažinta, jog būtina atsižvelgti į pinigų apy¬vartos greičio, taip pat prekybinių sandorių apimties pokyčius (t.y. į ekonominės konjunktūros būklę); imta analizuoti ekonominius poky¬čius, kurių vaidmuo anksčiau buvo nepakankamai vertinamas (pirmiau¬sia tai pasakytina apie palūkanų normą ir nevienodą įvairių mokėjimo priemonių likvidumą). Keynesas atsisakė piniginių lėšų apimties ir pi¬nigų masės apimties savitarpio proporcingumo. Tam tikromis sąlygo¬mis (pirmiausia nepakankamai panaudojant darbo ir materialinius iš¬teklius, t. y. esant ekonominiam nuosmukiui, daugeliui apribojimų kito¬se ekonominio ciklo fazėse), Keyneso nuomone, saikingas pinigų ma¬sės didinimas ir su tuo susijęs mokios paklausos augimas gali dau¬giau skatinti gamybą negu kainų šuolį. Kitaip tariant, buvo atmesta ne tik pinigų masės ir kainų lygio pasikeitimo proporcingumo idėja, bet ir ginamas mažos, vadinamosios „šliaužiančios“ infliacijos naudingumas gamybai stimuliuoti ir apskritai verslui aktyvinti.
Būtent Keyneso idėjos ir davė pagrindą atsirasti savotiškai takoskyrai tarp ekonominių teorijų, skirtingai traktavusių infliacijos vaidmenį išvystytos rinkos ekonomikos šalyse. Maža šliaužianti infliacija (iš pra¬džių suprantama kaip kainų padidėjimas keliais procentais per metus, vėliau riba pakelta iki 10 proc.) buvo laikoma neišvengiama normalios raidos palydove, tam tikromis sąlygomis vaidinančia ir teigiamą vaid¬menį. Didesnė – šuoliuojanti – (nuo 10 iki 50-100 proc. kainų prieaugio per metus) ir tuo labiau hiperinfliacija (viršijanti kainų prieaugį per metus 100 proc.; kartais daugiau kaip 200-300 proc.) traktuojama jau neigiama prasme, nes su ja susiję socialiniai bei ekonominiai, kartais ir politiniai kaštai viršija visus galimus privalumus, jeigu tokie iš viso yra. [6]2.3. Vėlesni infliacijos traktuotės pokyčiai
Būtina pažymėti vieną svarbią iš infliacijos traktuotės formų.
Anglų ekonomistas A.V. Filipsas, apibendrinęs D. Britanijos statistikos duomenis 1861-1957 m., pastebėjo ryšį tarp infliacijos ir nedarbo. Kai infliacijos tempas (arba nominalaus, t. y. piniginio darbo užmokesčio pasikeitimo lygis) didėja, tai nedarbo lygis mažėja ir atvirkščiai – mažėjant infliacijai, didėja nedarbas. Nedarbo ir infliacijos nubrėžta kreivė vadinama Filipso kreive [5]. „Filipso kreivė“ Vakarų ekonomistams iškėlė di¬lemą: didelė bedarbystė ar didelė infliacija. Tokia alternatyva skatino rengti antiinfliacinės politikos priemones, kurios pristabdytų ekonomi¬kos augimą ir didintų nedarbą. [6]
Dar viena iš infliacijos traktuotės krypčių – buvo pripažintas grįžtamasis ryšys tarp pinigų kiekio apyvar¬toje ir kainų lygio, t. y. fiksuojama, kad tam tikromis sąlygomis svarbi kainų kilimo priežastis gali būti gamybos ir prekių pasiūlos procesai.
Taigi infliacijos teorijoje buvo išskirti du tipai – paklausos infliacija, t. y. kainų kilimas, kurį sąlygoja pinigų apyvartos bei mokios paklausos veiksniai, ir kaštų infliacija, t. y. gamybos bei rinkos veiksnių sąlygoja¬mas kainų kilimas (gamybos išlaidų spaudimas, tam tikrų prekių defi¬citas, monopolinių elementų poveikis rinkos struktūrai ir kt.). Tarp kaš¬tų infliacijos veiksnių išskirtina vadinamoji „atlyginimo-kainų“ spiralė – didėjantis atlyginimų spaudimas kainoms, kaip svarbiausias kaštų ele¬mentas, spaudimas, tampantis ypač pavojingu tada, kai darbo našu¬mo augimo tempai nespartūs. Šie du infliacijos tipai nėra izoliuoti, vie¬nas nuo kito nepriklausantys procesai; buvo pripažinta, kad absoliu¬čios infliacijos sąlygomis abiejų infliacijos tipų faktoriai veikia susiję, o tai komplikuoja kainų kilimo stabdymo problemą.
Keinsizmo autoritetas smarkiai sušlubavo po Antrojo pasaulinio karo, kai iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos pir¬maujančių kapitalistinių šalių vyriausybės savo ekonominę politiką grin¬dė keinsistinėmis gamybos stimuliavimo priemonėmis, pirmiausia de¬ficitiniu biudžeto finansavimu. Tai padėjo stiprėti šių šalių ekonomikai, bet nuo septintojo dešimtmečio antrosios pusės lygiagrečiai sąlygojo šliaužiančios infliacijos virtimą šuoliuojančia; dar daugiau, išryškėjo (ypač aštuntąjį dešimtmetį) vadinamoji stagfliacija, kai, priešingai „Fi¬lipso kreivės“ dėsningumams, didelė infliacija ir didelė bedarbystė su¬siderino. [6]2.4. Nauja ekonominės minties kryptis – pasiūlos ekonomika
Aštuntajame-devintajame mūsų amžiaus dešimtmetyje vyksta naujos infliacijos teorijos užuomazgos, priešaky su žymiausiu monetarinės teorijos skelbėju – amerikiečių ekonomistu M. Friedmanu. Monetarizmas gina laisvo rinkos ūkio visiškos harmonijos, vyraujant privačiai verslininkystei, koncepciją. Labai svarbų vaidmenį tokiame ūkyje monetaristai skiria pinigams. Monetarizmas faktiškai atkūrė pinigų kiekybinę teoriją (nors ir sudėtingesniu pavidalu). Visus kapitalistinės ekonomikos rai¬dos „sutrikimus“ monetaristai sieja su nesaikingu valstybes kišimusi į ekonomiką, Įskaitant ir valstybės nesugebėjimą vykdyti teisingą kredi¬to – pinigų politiką. Pagal monetaristų idėjas valstybės vaidmuo eko¬nomikoje turi apsiriboti nuolatiniu ir tolygiu pinigų kiekio apyvartoje di¬dinimu (maždaug keletu procentų per metus), kas kartu su konkuren¬ciniu rinkos klimatu ir paslankiu nacionalines valiutos kursu padėtų užtikrinti sveiką ekonomikos raidą. Infliacija, monetaristų nuomone, – grynai piniginis reiškinys, ją su¬kelia tik pernelyg didelis pinigų kiekis apyvartoje. Didelį vaidmenį eko¬nomikos raidoje monetaristai skiria vadinamiesiems „infliaciniams lū¬kesčiams“, jais motyvuoja aštuntąjį dešimtmetį pasireiškusius nukry¬pimus nuo „Filipso kreivės“ (pavyzdžiui, stagfliacija). Monetaristai vi¬siškai neigia kaštų infliacijos fenomeną.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje monetariz¬mas sėkmingai atstūmė keinsizmą. Tačiau kalbėti net apie tą laikotar¬pį, kaip apie monetarizmo viešpatavimą Vakarų eko¬nomikoje apskritai, taip pat sprendžiant infliacijos problemą, reikštų nusižengti tiesai. Štai netgi monetarizmo tėvynėje JAV lygiagrečiai at¬sirado nauja ekonominės minties kryptis, gavusi „pasiūlos ekonomi¬kos“ vardą ir taip pat sugebėjusi išsikovoti sau „vietą po saule“. Svarbiausia „pasiūlos ekonomikos“ idėja yra pagrįsti teiginį, jog būtinas vals¬tybės ekonominės politikos posūkis nuo keinsizmo rekomenduojamo paklausos stimuliavimo į visokeriopą pasiūlos, t. y. privačios verslinin¬kystės, skatinimą. Labiausiai išgarsėjęs šios krypties atstovas – ame¬rikiečių ekonomistas A. Lafferas.
„Pasiūlos ekonomikos“ teoretikai turi daug ką bendra su monetaristais (toks pat neigiamas požiūris į keinsizmą; neoklasikinės teorijos svarbiausių postulatų pripažinimas, įskaitant Sėjaus dėsnį, nors ir su išlyga, kad savo pirmtakais jie laiko politinės ekonomijos klasikus, pir¬miausia A. Smitą). Bet yra ir rimtų principinių nesutarimų: tiek faktiškai deklaratyvių (pavyzdžiui, „pasiūlos ekonomikos“ teoretikai laiko priim¬tina tik aukso standartu pagrįstą pinigų apyvartą, o tai šiuolaikinėmis sąlygomis praktiškai neįgyvendinama), tiek ir – žymiai svarbiau – turin¬čių didelę praktinę reikšmę. „Pasiūlos ekonomikos“ teoretikai mano, kad svarbiausia valstybės biudžetinės politikos kryptis turi būti stimu¬liavimas, pirmiausia – per mokesčių sistemą. Būtina stimuliuoti priva¬čią verslininkystę, gyventojų santaupų augimą (mažinant mokesčius net turtingiausiems gyventojų sluoksniams). Dėl tokios politikos išky¬lančią grėsmę biudžetui „pasiūlos ekonomikos“ teoretikai „pašalina“ gana ginčytinais metodais, pateikdami, pavyzdžiui, šį argumentą: aprašyto stimuliavimo dėka bus pasiektas aukštas gamybos ir gamintojų pajamų lygis, o atitinkamai padidės ir surenkamų mokesčių apimtis. Tai įgalins visiškai kompensuoti biudžeto nuostolius (vadinamasis „Laffero kreivės“ dėsnis). Monetaristai taip pat buvo tokio stimuliavimo ša¬lininkai, bet tik ne valstybės biudžeto deficito sąskaita. [6]2.5. Atskirų šalių patirtis ir jų naudojami infliacijos mažinimo būdai
2.5.1. Reigano administracijos ekonominė programa – „reiganomika“
Tenka pripažinti, kad sėkminga kon¬servatorių vyriausybių (pavyzdžiui, Reigano administracijos JAV ir Tečer Anglijoje) antiinfliacinė politika devintąjį dešimtmetį toli gražu ne¬buvo visiškai monetarinė, kaip dažnai tvirtinama. Kaip pavyzdį galima panagrinėti Reigano administracijos ekonominę programą, kurios bran¬duolį sudarė antiinfliacinė programa, – vadinamoji „reiganomika“, sėkmingai įgyvendinta 1981-1988 m. Tik pirminiame, iš esmės rinkiminiame variante „reiganomika“ linko į monetarizmą, nes tarp pagrindinių kovos su infliacija priemonių numatė smarkiai sumažinti valstybės išlaidas ūkio ir socialinėms reikmėms, likviduoti federalinio biudžeto de¬ficitą (iki 1983 finansinių metų) ir nuosekliai vykdyti griežtą kredito-pinigų politiką. Tiesa, ir šioje programoje buvo vienas reikšmingas nukrypimas – „reiganomikos“ tikslu buvo paskelbta kova su stagfliacija, t.y. paralelinė sąryšinga kova ir su didele infliacija, ir su dideliu nedarbu (o bedarbystei mažinti numatytos gamybos rėmimo bei stimuliavi¬mo priemonės). Kaip parodė vėlesnė patirtis, šis paskelbtas tikslas buvo ne deklaratyvaus, o realaus pobūdžio. Kai pirmaisiais Reigano į prezidentavimo metais išryškėjo, kad griežtas monetaristų rekomendacijų laikymasis gali sukelti gamybos nuosmukį ir aštrina bedarbystės problemą (1982 m. situacija), programa buvo principingai peržiūrėta (JAV tai traktuojama kaip perėjimas nuo „reiganomikos-I“ prie „reiganomikos-II“).
Taigi praktinis programos variantas tapo visų pirma atspindžiu sveiko proto politikos, sumaniai suderinusios ir monetaristinės, ir anksčiau atmestos keinsistinės teorijų metodus, ir „pasiūlos ekonomikos“ koncepcijas (pastarosioms skiriant prioritetą). Ši programa įvykdyta labai sėkmingai. Šuoliuojanti infliacija buvo sumažinta iki pastoviai šliaužiančios lygio (tam iš dalies padėjo energetikos išteklių ir kitokios žaliavos kainų formavimo situacija pasaulio rinkoje); smarkiai sumažėjo, bedarbystė. JAV ekonomika ilgą laikotarpį nepatyrė krizių (1983-1990 m.), paspartėjo mokslo ir technikos pažanga, pakilo darbo našumas.
Pagrindinės „reiganomikos“ priemonės, padėjusias pa¬siekti tokių laimėjimų:
a) sumaniai panaudojant mokesčių sistemą (sukaupti finansų re¬sursai vėlgi panaudoti gamybai plėsti), didelį vaidmenį suvaidino gamybos ir santaupų kaupimo stimulia¬vimas. Reigano administracija įvykdė plataus masto mokesčių reformą (pirmasis etapas – 1981-1982 m., antrasis pradedant 1986 m.). Individualus pajamų mokestis sumažintas nuo 70 iki 33 proc. Korporacijų pelno mokesčiai sumažinti nuo 46 iki 34 proc. Todėl valstybės biudžetas neteko (o verslovės ir gyventojai įskaitant jų turtingiausius sluoksnius, gavo) nuo 700 iki 800 mlrd. dolerių. Lygiagrečiai privatus verslas gavo ir kitų lengvatų (stimuliavimas amortizacinių atskaitymų ir išlaidų mokslui srityje, ekologinių standartų su¬švelninimas ir kt.).
b) administracija smarkiai sumažino valstybės išlaidas. Vis dėlto jos peraugo planuotas ribas. Pirma, todėl, kad, atsižvelgdama į realius vertinimus, administracija nesumažino kai kurių išlaidų itin svarbiems socialiniams ir ūkio poreikiams (pavyzdžiui, atsisakyta ankstesnio siūlymo gerokai sumažinti fundamentaliųjų mokslų finansavimą
valstybės biudžeto). Antra, smarkiai išaugo valstybės karinės išlaidos.
c) Reigano administracija faktiškai atsisakė likviduoti arba bent švelninti federalinio biudžeto deficitą (apsiribojo tik priemonėmis jo „besaikiam“ augimui sustabdyti). Šis deficitas kasmet svyravo, bet ir relia¬tyviai, ir absoliučiai buvo didesnis negu vadovaujant ankstesnėms ad¬ministracijoms. Reigano administracija išleido įstatyminius aktus dėl federalinio biudžeto deficito perspektyvinio likvidavimo, perkeldama šios problemos-sprendimo terminus į būsimųjų administracijų veiklos sfe¬rą. Beje, vėliau ir Bušas, ir Klintonas nepašalino šio neigiamo „reiga¬nomikos“ palikimo. Didelis federalinio biudžeto deficitas virto pastoviu JAV ekonomikos raidos struktūriniu elementu. Tai turėjo ir turi neigia¬mų pasekmių (pavyzdžiui., didina šalies prekybos balanso deficitą, gau¬sina valstybės skolas ir palūkanas už jas).
d) Atsisakiusi likviduoti federalinio biudžeto deficitą, Reigano admi¬nistracija griebėsi tokio deficito infliacinės įtakos blokavimo (nes ta įta¬ka neišvengiamai vestų į antiinfliacinių priemonių ir apskritai „reigano¬mikos“ krachą). Lemiamas veiksnys buvo kursas deficitui padengti pi¬nigų rinkos lėšų sąskaita, t. y. pirmiausia verslininkų ir visų gyventojų santaupų augimo sąskaita (tai nesukėlė didelės pinigų emisijos).
e) Santaupų augimas sąlygojo palūkanų normos didinimą. Tas faktas greta kai kurių neigiamų momentų turėjo ir vieną teigiamą pasekmę – padėjo pritraukti į šalį nemažus kapitalus iš kitų šalių. O tai gerokai išplėtė JAV pinigų rinkos rėmus, įgalino lygiagrečiai su valstybės poreikiais patenkinti ir privačių verslininkų investicines reikmes.
f) Reigano administracija jau 1982 m. atsisakė laikytis vien griežtos kredito-pinigų politikos kurso, priklausomai nuo ekonominės konjunk¬tūros pradėjo naudoti ir švelnesnius variantus.
g) Svarbi „reiganomikos“ kryptis buvo serija priemonių rin¬kos konkurenciniam klimatui gerinti (visokeriopas ekonominės veiklos liberalizavimas šalyje ir užsienyje; atsisakymas ankstesnių valstybės priemonių menkai konkurencingoms ūkio šakoms remti, įskaitant jų apsaugą nuo tarptautinės konkurencijos ir kt.). Tai, be abejo, sustipri¬no konkurencinį spaudimą JAV vidaus rinkos kainoms (prisidėjo ir pi¬gus importas), kuris papildomai padėjo mažinti infliaciją. Tokį pat po¬veikį darė dolerio tarptautinių pozicijų stiprinimas.
Taigi, praktinis „reiganomikos“ variantas nebuvo monetaristinis, nors ir numatė kai kurias šios pakraipos teoretikų reko¬menduotas priemones. Rimti nukrypimai nuo monetaristinių receptų būdingi ir Tečer vyriausybei Anglijoje. [7]2.5.2. Kitų šalių patirtis
Iš daugelio Lotynų Amerikos šalių, kuriose šio šimtmečio devintajame dešimtmetyje siautėjo hiperinfliacija, tiktai dviejo¬se – Bolivijoje ir Čilėje – stabilizacijos laimėjimai priskiriami čia panaudotiems ortodoksiniams-monetaristiniams metodams.
Kovoje su hiperinfliacija Bolivijos vyriausybė panaudojo vien tradicinius monetaristinius metodus: šalies viduje – konfiskacinę pinigų re¬formą (1985 m. rugpjūtis) drauge su kitais kredito-pinigų politikos vykdomais apribojimais, valstybės išlaidų sumažinimu ir mokesčių padidinimu; ekonominių ryšių su užsieniu srityje sustiprinta nacionalinės valiutos keitimo kurso kontrolė, kurios pagrindinis tikslas – reguliuojamos devalvacijos pagalba stimuliuoti eksportą ir kartu gamybos raidą. Iš pasakytų Dž. Sakso (vyriausias konsultantas šalies ekonominės politikos klausimais) žodžių: „Bolivija įprato būti skurdžia šalimi, kenčiančia nuo hiperinfliacijos; o dabar ji tapo skurdžia šalimi, tačiau be hiperinfliacijos”, galima suprasti, kad monetarizmo laimėjimai kovoje su infliacija neatnešė šalies ekonomikai suklestėjimo.
Kai dėl hiperinfliacijos įveikimo sėkmingesnės patirties aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje – devintojo pradžioje Čilėje, tai jos vadinimas monetaristine kelia abejonių. Taip, šiuo laikotarpiu Čilėje buvo naudojami griežti ortodoksiniai-monetaristiniai metodai. Tačiau lygiagrečiai buvo taikomos priemonės, kurias „tikri“ monetaristai siūlo užmiršti (ilgam laikui nustatytas fiksuotas nacionalinės valiutos keitimo kursas; valstybė aktyviai parėmė struktūrinius ekonomikos pertvarky¬mus ir kt.).
Kitose trijose Lotynų Amerikos šalyse – Meksikoje, Peru, Argentinoje – iš pradžių vien monetaristinių metodų naudojimas kovojant su hiperinfliacija (tarp jų Argentinoje ir Peru įvykdytos konfiskacinės pinigų reformos, Argentinoje pereita nuo visuotinio pajamų indeksavimo prie dalinio) sėkmės neatnešė, pirmiausia dėl šioms šalims didelį poveikį darančių kaštų infliacijos faktorių. Ir tik panaudojus kovoje su infliacija (išlaikant griežtus monetaristinius apribojimus) heterodoksines-nemonetaristines priemones, ypač „pajamų politiką“, t. y. lygiagrečiai sustabdžius kainų ir atlyginimų didinimą, Meksika devintojo dešimtmečio pabaigoje, o Argentina ir Peru – dešimtojo dešimtmečio pradžioje susidorojo su hiperinfliacija, pervedė ją į ne tokį pavojingą šuoliuojančios infliacijos lygį.2.6. Antiinfliacinės politikos variantai
Kiekvieną kovos su infliacija metodo pasirinkimą lemia tų teorijų autoritetas ir vaidmuo. Pavyzdžiui, ilgalaikis pinigų kiekybinės teorijos viešpatavimas Vakarų ekonomikoje dažniausiai argumentuojamas tuo, kad jos siūloma infliacijos traktuotė bei tramdymo priemonės bendrais bruožais atitiko XIX a. ir pirmųjų XX a. dešimtmečių realijas. Spartūs infliacijos tempai tuo laikotarpiu atspindėjo kainų augimą padidinus popierinių pinigų masę (paprastai karo metais bei pokario ūkinės suirutės laiko¬tarpiu popierinių pinigų keitimas į auksą būdavo nutraukiamas ir pinigų kiekį lemdavo jų spausdinimo staklių darbas, kurio intensyvumą sąlygodavo vien vyriausybės reikmės). Todėl ir kiekybinės teorijos rekomenduojamos kovos su infliacija priemonės – pirmiausia popierinių pinigų kiekio mažinimas apyvartoje tuo laikotarpiu buvo sėkmingai taikomos.
Vyraujant keinsizmo koncepcijai, į pirmą vietą iškilo du antiinfliacinės politikos variantai – defliacinė politika (arba „paklausos valdy¬mo“ politika) ir „pajamų politika“ Defliacinė politika nukreipta prieš pa¬klausos infliacijos faktorių; ji apima įvairias priemones, skirtas mokiai paklausai mažinti (valstybės išlaidų mažinimas, mokesčių didinimas, restrikcinė kredito-pinigų politika, palaikant aukštas palūkanų normas ir kt.); pernelyg didelės mokios paklausos atveju šią politiką papildo konfiskacinės pinigų reformos. Pajamų politika nukreipta prieš kaštų infliacijos faktorių; ji numato priemones kainoms ir atlyginimams lygiagrečiai įšaldyti, arba – daug dažniau – leisti jiems augti tam tikrose iš anksto nustatytose ribose.
Antiinfliacinės politikos kryptis išsivysčiusios kapitalistinės ša¬lys aktyviai naudojo kovoje su septintojo-aštuntojo dešimtmečių šuo¬liuojančia infliacija. Defliacijos politika buvo taikoma visose šalyse, „pa¬jamų politika“ – kai kuriose, tarp jų JAV ir Anglijoje. Štai JAV „pajamų politiką“ tuo laikotarpiu taikė trys administracijos – prezidento Kene¬džio (variantas, kai verslininkai ir profsąjungos savanoriškai sutiko, kad kainos ir atlyginimai nebūtų keliami aukščiau nustatytos ribos), prezidento Niksono (variantas, kai kainos bei atlyginimai buvo įstatymiškai įšaldyti ir apriboti administraciniais sprendimais) ir prezidento Karterio (variantas, kai buvo panaudotos ekonominės skatinimo priemonės už kainoms bei atlyginimams nustatytų ribų laikymąsi ir sankcijos už jų pažeidimą).
Keinsistinėmis stimuliavimo priemonėmis grindžiama septintojo-aštuntojo dešimtmečių antiinfliacinė politika nedavė laukiamų, rezultatų. Šuoliuojanti infliacija aštuntąjį dešimtmetį išsilaikė ir periodiškai didėjo visose išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse. Tai lėmė trys pagrindinės priežastys:
• defliacinės politikos nenuoseklumas ir neryžtingumas: kai tik išryškėdavo faktai, patvirtinantys, jog ši politika daro neigiamą poveikį ekonomikai, ir pagausėdavo bedarbių, valstybės valdymo organai tuoj pat imdavosi kitų gamybos stimuliavimo priemonių;
• didelė kaštų infliacijos faktorių, tarp jų ir išorinių, įtaka (aštuntąjį dešimtmetį pasaulio rinkoje labai pabrango žaliavos, ypač energetikos ištekliai);
• neigiamas verslininkų ir profsąjungų požiūris į atlyginimų bei kainų ribojimą, jo sabotavimas. [7]2.7. Struktūrinės permainos
Kaip jau buvo minėta anksčiau, Keynesas teigė, kad stimuliuojantis infliacijos poveikis susijęs pirmiausia su pasiūla, kad didėjanti pinigų (atitinkamai ir finansinių aktyvų) masė skatina mažinti palūkanų normą, o tai padeda didinti investicijas, plėsti gamybą, gerinti užimtumą ypač nuosmukio laikotarpiais. Daugelyje besivystančių šalių toks mechanizmas nesuveikia, nes jose didėjanti pinigų masė dažniausiai sąlygoja ne mažesnę palūkanų normą, o aukštesnes kainas. Be to, infliacija besivystančiose šalyse gali stimuliuoti kapitalo išėjimą į sferas, daugiau ar mažiau apsaugotas nuo neigiamo infliacijos poveikio (užsienio prekybą, užsienio aktyvus ir kt.). Todėl keinsistiniai ekonomikos stimuliavimo metodai besivystančiose šalyse taikomi palyginti retai. Su infliacija kovojama daugiausia monetaristų ir struktūralistų siūlo¬momis priemonėmis [1]. Struktūralistai teigia, kad, norint sutramdyti infliaciją, būtina pirmiausia keisti ekonomikos struktūrą, likviduoti dis¬proporcijas. Jų nuomone, vien pinigų, finansų ir kainų reguliavimu su infliacija susidoroti neįmanoma; be to, restrikcinės priemonės, nevyk¬dant struktūrinių permainų, gali sukelti ekonomikos krizę.
Atsižvelgus besivystančių šalių, ypač Lotynų Amerikos regiono valstybių, kovos su infliacija patirtį, buvo suformuluotos dviejų pagrindinių variantų antiinfliacinės stabilizavimo programos: ortodok¬sinė ir heterodoksinė (su galimybe egzistuoti ir mišrioms programoms). Ortodoksinė programa numato maksimaliai panaudoti rin¬kos reguliatorius (laisvos kainos, ribojant atlyginimų didinimą ir palai¬kant stabilų nacionalinės valiutos piniginio vieneto kursą, liberalizuo¬jant įmonių veiklos sąlygas vidaus ir pasaulio rinkose), apriboti valsty¬bės ūkinį aktyvumą (būtina tik siekti subalansuoti biudžetą ir palaikyti pinigų masės apyvartoje prieaugio tempus pagal realias gamybos plė¬timo galimybes). Kitaip tariant, ortodoksinė programa yra atvirai mone¬tarinio pobūdžio. Tokios programos pavyzdys – plačiai žinomo Tarp¬tautinio valiutos fondo (TVF) programa. Heterodoksinė programa nu¬mato aktyvesnį reguliuojantį valstybės vaidmenį. Ji gali laikinai įšaldyti kainas ir atlyginimus arba pristabdyti jų augimą, dalyvauja kuriant rin¬kos infrastruktūrą, remia svarbiausias gamybos šakas, reguliuoja už¬sienio prekybą ir valiutos operacijas. [7]IŠVADOS
Infliacijos tempą prognozuoti sunku, todėl jo neapib¬rėžtumas daro neigiamą poveikį visai ekonomikai. Neapib¬rėžti infliacijos svyravimai trikdo sandorius, kreditą, tau¬pymą, investicijas, prarandamas monetarinės ir fiskalinės politikos priemonių efektyvumas. Infliacija prognozuojama, kai ji „veikia“ vienodu tempu metų metais.
Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:1) pajamų indeksavimas; 2) infliacijos kontrolė (darbo užmokesčio ir kainų kontrolė); 3) antiinfliacinė politika.
Išaugus pragyvenimo kaštams, atitinkamai turi padidėti nominaliosios vartotojų pajamos. Reikia pastebėti, kad ir tobuliausios pajamų indeksavimo sistemos negalima priskirti vyriausybės antiinfliacinėms priemonėms. Geriausiu atveju indeksavimas gali kompensuoti nuostolius, bet infliacijos nepašalina.
Vyriausybės antiinfliacinėms priemonėms negalima priskirti ir administracinės kainų, darbo užmokesčio kontrolės. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokia priemonė efektyvi, nes ji sustabdo kainų ir darbo užmokesčio kilimą. Laikinas darbo užmokesčio „įšaldymas“ buvo naudojamas mūsų respublikoje. Ne tik Lietuvos, bet pirmiausiai užsienio šalių praktika parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą efektą. Pasibaigus tokio reguliavimo laikui, infliacija spartėja.
Taigi kokią kainą visuomenė moka už infliacijos lygio sumažinimą? Kuo labiau išgaubta Filipso kreivė, tuo ta kaina mažesnė. Yra nustatyta, kad norint sumažinti infliaciją 1 proc., nedarbo lygis per metus turi padidėti 2 procentus.
Anglų ekonomistas A.V. Filipsas pastebėjo ryšį tarp infliacijos ir nedarbo. Kai infliacijos tempas (arba nominalaus, t. y. piniginio darbo užmokesčio pasikeitimo lygis) didėja, tai nedarbo lygis mažėja ir atvirkščiai – mažėjant infliacijai, didėja nedarbas. Nedarbo ir infliacijos nubrėžta kreivė vadinama Filipso kreive. „Filipso kreivė“ Vakarų ekonomistams iškėlė di¬lemą: didelė bedarbystė ar didelė infliacija. Tokia alternatyva skatino rengti antiinfliacinės politikos priemones, kurios pristabdytų ekonomi¬kos augimą ir didintų nedarbą.
Buvo pripažintas grįžtamasis ryšys tarp pinigų kiekio apyvar¬toje ir kainų lygio, t. y. fiksuojama, kad tam tikromis sąlygomis svarbi kainų kilimo priežastis gali būti gamybos ir prekių pasiūlos procesai.
Paklausos infliacijos esmė nusako¬ma vienu sakiniu – didelis pinigų kiekis „medžioja“ mažą prekių kiekį. Tai rodo, kad ekonomika negali patenkinti esamos paklausos, nes visi ištekliai visiškai pa¬naudoti, t. y. susidaro perteklinė paklau¬sa, kuri kelia kainas realiai gamybos ap¬imčiai ir sukelia paklausos infliaciją.
Gamybos kaštų infliacija siejama su produkcijos vieneto kaštų didėjimu. Produkcijos viene¬to kaštų augimas mažina ekonominį pelną bei gamybos apimtį pastoviomis kainomis. Todėl sumažėja pasiūla ir padidėja kainos.
Šie du infliacijos tipai nėra izoliuoti, vienas nuo kito nepriklausantys procesai. Buvo pripažinta, kad absoliučios infliacijos sąlygomis abiejų infliacijos tipų faktoriai yra susiję, o tai komplikuoja kainų kilimo stabdymo problemą.
Apžvelgus vadinamąjį „reiganomikos“ variantą, matome, kad tai nebuvo monetaristinis variantas, nors ir numatė kai kurias šios pakraipos teoretikų reko¬menduotas priemones. Rimti nukrypimai nuo monetaristinių receptų būdingi ir Tečer vyriausybei Anglijoje. Tačiau šių ekonominių programų sėkmingas įgy¬vendinimas įrodė, kad monetaristinė kritika buvo nevaisinga.
Lotynų Amerikos patirtis liudija, kad netgi rinkos ekonomikos šalyse susidoroti su didele infliacija vien ortodoksiniais-monetaristiniais metodais praktiškai retai pavyksta. Dažniausiai antiinfliacinė po¬litika reikalauja kovai su galingais kaštų infliacijos faktoriais ir adekva¬čių nemonetarinio pobūdžio priemonių.LITERATŪRA
1. Bartkienė A. Infliacija: teoriniai modeliai ir patirtis // Aljansas. – 1996. Nr. 6. – p. 24-31.
2. Drilingas B., Čiburienė J. Snieška V. Makroekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 1997.
3. Makroekonomika / Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. ir kt.– Kaunas: Technologija, 2001.
4. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 2001.
5. Mikučionis P. Infliacija (8) // Lietuvos ūkis. – 1998. Nr. 9-10. – p. 34-35.
6. Nikitinas S. Kaip tave įveikti, infliacija? // Aljansas. – 1995. Nr. 3. – p. 23-28.
7. Nikitinas S. Kaip tave įveikti, infliacija? // Aljansas. – 1995. Nr. 4. – p. 29-34.

Leave a Comment