Lietuvos valstybė

Šiuolaikiniame sudėtingame pasaulyje nepakanka priklausyti bendruomenei. Visuomenė turi savo organizacinę formą – valstybę. Valstybė yra visuomenės politinė organizacija, turinti valstytbės aparatą – valstybinių institucijų ir organizacijų, realizuojančių valstybės funkcijas, visumą. Šių valstybinių institucijų ir organizacijų viršūnių aukščiausia valdžia priklausomai nuo politinio valdymo sistemos yra monarchas, prezidentas, parlamentas, vyriausybė.

Kiekviena valstybė kuria savo raidos strategiją ir taktiką, kurias realizuoja įvairūs socialiniai institutai – vyriausybė, kokykla, teismas, policijos nuovada ir pan. Valdžios perimamumą užtikrina demokratiniai rinkimai. Jei šis principas pažeidžiamas, formuojasi autoritariniai režimai. Akivaizdus pavyzdys – kaimyninė Baaltarusija, kur įsitvirtinęs prezidento Aleksandro Lukašenkos režimas.

Be centrinės valdžios institucijos – parlamento – gyventojai renka savivaldybių tarybas. Centrinė valdžia rūpinasi strateginiais ir taktiniais visos visiomenės klausimais, o savivaldybė turi rūpintis kasdieninėmis gyventojų problemomis. Transformacijos į demokratinę visuomenę laikotarpiu ministerijos tebenori kištis į savivaldybių reikalus, kad nuo jų malonės priklausytų skiriamos lėšos, o savivaldybių tarnautojai užmiršta savo pagrindinę funkciją – tarnauti gyventojams ir neretai tampa savanaudiška biurokratija. Tai taip pat yra sociologų dėmesio centre.

Pirmiausia, reikia skirti valstybės išorės ir vidaus funkcijas. Valstybė yra tarp kitų šalių, toodėl jai reikia su jomis derinti daugelį politinių, ekonominių, kultūrinių ir kitų dalykų. Valstybių sugyvenimas priklauso nuo labai daugelio veiksnių. Neabejotinai svarbi čia ir šalių santykių istorija. Štai Lietuva ir Lenkija po Liublino unijos sudarė vieną valstybę, tačiau vidinės prieštaros bu

uvo tokios stiprios, jog neleido tinkamai įvertinti išorės pavojų. XVIII a. Pabaigoje šalys neteko savo nepriklausomybės. Po Antrojo pasaulinio karo J.Stalinas atrėžė dalį lietuvių žemių Lenkijai. Kaip minėta, Vilniaus krašte liko daug lenkų tautybės gyventojų su savo siekiais ir nuostatomis. Taigi lietuvių ir lenkų santykiuose buvo visko, neretai kelią perbėgdavo juoda katė. Nereikia užmiršti ir to, kad Lenkija tiek savo teritorija, tiek savo gyventojais yra gana didelė šalis, o Lietuva – daug mažesnė. Valstybės dydis taip pat vaidina savo vaidmenį. Pavyzdžiui, JAV, Kinija ir Rusija iki šiol siekia išskirtinių teisių pasaulyje. O dėl dabartinių Lietuvos ir Lenkijos santykių, tai reikia pabrėžti, kad jie tikrai geri. Problemos sprendžiamos konstruktyviai, daug dėmesio skiriama savitarpio pagalbai integruojantis į Europos Sąjungą.

Šiuolaikiniame pasaulyje skirtingos valstybės, priklausomai nuo trradicijų ir susiklosčiusių aplinkybių, turi skirtingas valstybės sandaras. Pavyzdžiui, JAV tra federacinė respublika, sudaryta iš penkiasdešimties valstijų. Pagal politinę sandarą tai prezidentinė respublika, kur prezidentas turi didžiulę vykdomąją valdžią. Prezidentas yra valstybės ir vyriausybės vadovas. Kongresas, susidedantis iš Senato ir Atstovų rūmų, atlieka įstatymų leidžiamąsias funkcijas. Žinoma, kongresas gali paskelbti nepasitikėjimą prezidentu, kaip tai dėl to sekso skandalo atsitiko Bilui Klintonui, bet nušalinimas įvyksta tik labai retais atvejais. Didelį vaidmenį JAV vaidina nepriklausomas teismas.

Atkuriant valstybingumą, reikėjo kurti naują Lietuvos valstybinę si
istemą. Tarybinė respublika buvo suorganizuota visai kitokiais principais, faktiškai eliminuojant Lietuvos išorės funkcijas. Ir vidaus funkcijos labai priklausė nuo centro. Tačiau tarybinės respublikos vidaus organizavimo patyrimas atkūrus valstybingumą buvo menkai panaudotas, teigiant, kad jis tiko tik planiniam ūkiui, o ne besikuriančiai rinkos ekonomikai. Taigi 1990 m., kuriant naują valstybinę sistemą, labiau buvo žiūrima į tradicijas – 1918-1940 m. Lietuvos patyrimą, tiek į Vakarų šalių valstybių sistemas. Tačiau ir viena, ir kita buvo problemiška. Mat XX a. patyrimą perkelti į amžiaus pabaigos situaciją buvo mažai naudinga. Vakarų patyrimas neretai buvo nusisteminamas: vienas dalykas imtas iš vienos šalies, kitas – iš kitos. Neretai tai priklausė nuo to, kokią užsienio kalbą mokėjo atsakingas valdininkas.

Buvo pasirinktas prezidentinės-parlamentinės respublikos modelis. Tai reiškia, kad siekiant užtikrinti visų aukščiausių valdžios sistemų kontrolę, buvo padalytos valdymo funkcijos. Lietuvos Konstitucijoje taip ir pažymėta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija“.

Leave a Comment