Įžanga
Biudžeto formavimas – vienas aktualiausių klausimų šiandieninėje mūsų valstybėjė ir, reikia pasakyti, viena opiausių problemų. Subalansuotas biudžetas – nepaprastai svarbus, teigiamo ekonomikos vystymosi kriterijus. Fiskalinė politika – biudžetinės politikos dalis, susijusi su valstybinių biudžeto pajamų formavimu, remiantis mokesčių sistema. Ši politika gali būti panaudota, norint stabilizuoti ekonomiąi, tačiau pagrindinis jos tikslas – nedarbo ir infliacijos panaikinimas, taigi, tuo pačiu, ir visų mūsų ekonominė gerovė.Biudžeto politika yra ne tik valstybės valdymo ir administravimo priemonė, bet ir finansinio bei ekonominio išsivystymo pagrinadas. O pačiame nacionaliniame biudžete atsispindi vyriausybės vykdoma politika: išskirtiniai prioritetai, t.y. sritys, kuriose lėšų skiriama daugiausia ir kurios turi pastovų valstybės finansavimą; pagrindiniai programų tikslai ir apskritai visų teikiamų paslaugų piliečiams kokybė.Mano darbo tikslas yra giliau susipažinti su biudžeto strukūra, jo formavimo ypatumais ir dėsningumais, panagrinėti galimų vyriausybės politikos priemonių panaudojimą esant biudžeto pertekliui ar deficitui.Darbo tikslai:1. Biudžeto struktūros ypatumai.2. Susipažinti su mokesčių sistema.3. Valstybės išlaidų dinamikos apžvalga.4. Išsiaiškinti deficitinio biudžeto privalumus ir trūkumus.Darbo metodai:1. Mokslinės literatūros analizė.2. Lyginamasis darbas su analizuota medžiaga.
1. Valstybės biudžeto politika
Kiekvienai valstybei atstovauja šalies vyriausybė . Abstrakčiai tariant galima teigti, kad valstybė – tai institucija, teikianti specifines paslaugas (krašto apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, visuomeninis saugumas ir t.t.) ir gaunanti pajamas. Šalies piliečiai, savo ruožtu, naudodamiesi šiomis paslaugomis, privalo už jas atsilyginti, mokėdami mokesčius į biudžetą. Iš gautų mokesčių ir kitų įmokų suformuojamas biudžetas, finansuojantis vyriausybės išlaidas bei vykdantis kitus mokėjimus. Pagrindiniai biudžeto formavimo klausimai yra susiję su valstybės pajamų ir jos išlaidų santykio reguliavimu. Ypač svarbu kiek ir kaip gaunama pajamų bei kur ir kiek jų tikslingiausia panaudoti.
Valstybės biudžetas – tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas. Kiekvienos šalies biudžeto struktūrą sąlygoja šalies sandara ir administracinis teritorinis susiskirstymas. Šalies biudžeto sistemą dažniausiai sudaro savarankiškas valstybės biudžetas ir savarankiški teritoriniai (vietos savivaldybių) biudžetai. Valstybės ir teritoriniai biudžetai sudaro nacionalinį biudžetą. Biudžeto pajamas sudaro šalies įstatymais nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos.Biudžeto politika – tai valstybės priemonių planas, kuriuo siekiama per biudžeto išlaidų ir pajamų santykį reguliuoti ekonomikos procesus. Nacionalinis ir valstybės biudžetai rodo vyriausybės vykdomą politiką: išskirtinius prioritetus, pagrindinius programų tikslus, visas teikiamas paslaugas visuomenei. Todėl biudžeto politika yra:• valstybės politika, reguliuojanti ribotų šalies išteklių skirstymą ekonominių bei socialinių poreikių tenkinimui;• valstybės valdymo ir administravimo priemonė, apibrėžianti vyriausybės paslaugas bei valstybines programas ir jų teikimo būdus, nustatanti išlaidų dydį ir kriterijus, kuriais galima įvertinti konkrečios veiklos efektyvumą trumuoju ir ilguoju laiktarpiu;• ekonominio valdymo priemonė, kurios dėka valstybė veikia šalies ūkio raidą;• finansinio valdymo piemonė, kurios dėka vykdoma finansų apskaitos funkcija valstybiniame teritoriniame lygyje.Biudžeto politika kinta tuomet, kai vyriausybė keičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Tokia kintama fiskaline politika vyriausybė tiesiogiai įtakoja šalies ekonominį vystymąsi.
Biudžetas – tai ataskaita, kuri rodo:• Praėjusių metų valstybės pajamas ir išlaidas,• Planuojamas (numatomas) pajamas ir išlaidas.Biudžeto balansas – tai skirtumas tarp visų vyriausybės pajamų ir visų jos išlaidų. Valstybės biudžetas gali būti trejopas:1. Subalansuotas (klasikinis) biudžetas – kai jo pajamos lygios išlaidoms. Šiuo atveju vyriausybės kišimasis į ekonomiką ypač suvaržytas, tačiau jo privalumas tas, kad neleidžia kilti infliacijai.2. Perteklinis biudžetas – tai situacija, kai valstybės pajamos viršija valstybės išlaidas. Toks biudžetas parodo pasyvią valstybės ekonominę politiką.
3. Deficitinis valstybės biudžetas – situacija, kai valstybės išlaidos viršija pajamas.Deficitinis valstybės biudžetas gali susidaryti dėl dviejų priežasčių:1) Vyriausybės aktyvaus dalyvavimo ekonomikoje;2) Bendro ekonomikos nuosmukio, lemiančio menkas mokesčių įplaukas į biudžetą.
Deficitinio biudžeto būsena nepalanki ūkio plėtrai, nes dažanai iššaukia tokias nepageidaujamas pasekmes:• infliacijos didėjimą. Išaugus valstybės išlaidoms (finansuojant įvairias valstybines programas), visuminė paklausa didėja, o tuomet, kaip taisyklė, didėja ne tik gamybos apimtis, bet ir kainos;• palūkanų normos didėjimą. Valstybės išlaidų padidėjimas kartu padidina visuminę paklausą ir bendrojo vidaus produkto apimtį. Tai didina pinigų paklausą.Tokiu atveju, jeigu centrinis bankas nepadidina pinigų pasiūlos, kyla palūkanų norma, sukelianti investicijų bei vartotojiško kredito didėjimą, o galiausiai – ir bendrojo vidaus produkto mažėjimą. Jeigu centrinis bankas priima sprendimą padidinti pinigų pasiūlą, tai tuomet jis gali elgtis dvejopai: pirma, vykdyti pinigų emisiją; antra, pasiskolinti pinigus, reikalingus valstybės finansavimo trūkumui padengti.
1.1. Valstybės biudžeto struktūra
Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai įvairūs mokesčiai, kuriuos galima suskirstyti į tris stambiausias gupes:1. Privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai. Tai fizinių asmenų pajamų mokestis ir juridinių asmenų pelno mokestis. Atsiskaitymai socialiniam draudimui taip pat priskiriami šiai mokesčių grupei.2. Nuosavybės, t.y. nekilnojamo turto mokesčiai. Į šią grupę įeina žemės mokestis, žemės nuomos mokestis, palikimo mokestis ir kiti mokesčiai, kuriais gali būti apmokestintas nekilnojamasis turtas.3. Prekių ir paslaugų pardavimų mokesčiai, kuriems priskiriami pridėtinės vertės mokestis, akcizai, importo muitai.
Mokesčius taip pat galima suskirstysti į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiais mokesčiais vadinami tokie mokesčiai, kuriais betarpiškai apmokestinami privatūs asmenys ir įmonės, o netiesioginiai mokesčiai – tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos. Pajamų ir turto mokesčiai priklauso tiesioginių mokesčių grupei, o prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai – netiesioginių mokesčių grupei.
Įvairiose pasaulio valsybėse skirtingai pasitikima šiomis mokesčių grupėmis. Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose ir besivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didelė tiesioginių mokesčių dalis (pavyzdžiui, Japonijoje, JAV, Šveicarijoje, Suomijoje). Apskritai, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų pajamų. Besivystančiose šalyse, kaip taisyklė, didelę mokestinių pajamų dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiau šie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalis moka didesnę mokesčių dalį nei gaunantys dideles pajamas.Kitas valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai nemokestinės pajamos. Šiai pajamų rūšiai priskiriamos pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos pajamos iš baudų ir konfiskacijos bei kitos nemokestinės pajamos. Šio pajamų šaltinio dalis bendrose biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelė. Tik tuo atveju, jei valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį.Minėtus valstybės biudžeto pajamų struktūros ypatumus skirtingo išsivystymo lygio šalyse iliustruoja toks pavyzdys: kuo labiau išvystyta šalis, tuo didesnė tiesioginių mokesčių dalis valstybės pajamose, ir atvirkščiai.1.2. Mokesčių sistema
Kaip jau minėta, pagrindinis biudžeto pajamų šaltinis yra įvairūs mokesčiai. Šalyje renkamų mokesčių sistema, sudaryta pagal tam tikrus bendrus principus, vadinama mokesčių sistema (tax system). Konkrečios valstybės mokesčių sistema apima daugybę įvairiausių mokesčių. Detalus mokesčių sistemos nagrinėjimas yra finansų mokslo objektas. Todėl apsiribosime tik abstrakčia pagrindinių mokesčių sistemos sudarymo analize.Nacionalinėje sąskaityboje išskiriamos trys nacionalinio produkto apytakos stadijos: gamyba, paskirstymas ir panaudojimas. Todėl, ekonominiu požiūriu, racionali mokesčių sistema remiasi trimis apmokestinimo rūšimis:
• gamybos apmokestinimu (apyvartos mokesčiai);• pajamų paskirstymo apmokestinimu (pajamų mokesčiai);• pajamų panaudojimo apmokestinimu (vartojimo mokesčiai).Struktūrinės, institucinės ir psichologinės sąlygos lemia tai, kiek mokesčių rūšių kiekvienoje stadijoje (vienas ar daugiau) geriausia atitinka fiskalinius ir ekonominius bei politinius tikslus.Kitas svarbus mokesčių sudarymo elementas – tai atskirų mokesčių tarifų nustatymas.Gamybos fazėje nustatytas mokestis dažniausiai imamas nuo atskiroje verslo grandyje sukurtos pridėtinės vertės, todėl šis mokestis ir vadinamas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Šio mokesčio tarifas gali būti nustatytas visiems ūkio subjektams vienodas, tačiau gali būti ir diferencijuotas. Pavyzdžiui, siekiant spartinti ekonominį augimą, gali būti neapmokestinama naujai sukurtos vertės dalis, kuri skiriama investicijoms; gali skirtis mokesčio tarifai pirmo būtinumo ir prabangos prekėms.Pajamų mokesčio objektas yra privačių ar juridinių ūkio subjektų gaunamos pajamos (šie mokesčiai susiję su pajamų gavimu, bet ne su jų panaudojimu). Dažniausiai pajamos suprantamos plačiąja prasme, kaip bet kuris ekonominės vertės padidėjimas, visai nepriklausomai nuo jų šaltinio ir periodiškumo. Todėl pajamoms priskiriamos gamybos veiksnių gautos pajamos, kainų sąlygoti vertės pasikeitimai, taip pat gauti pervedimai (pvz. dovanos) .1.3. Biudžeto išlaidos
Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į keturias grupes:1. Valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas (pavyzdžiui, valstybiniai žemės produktų supirkimai, karinės technikos pirkimas ir kt.).2. Valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos, pavyzdžiui, kelių tiesimo, uostų, ligoninių statybos išlaidos ir kt.3. Transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Šiai išlaidų grupei priskiriami mokėjimai, kuriuos valstybė moka individualiems asmenims, šeimoms, siekdama užtikrinti socialines garantijas, ir už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ir paslaugų, pavyzdžiui, pensijos, nedarbo pašalpų išmokėjimai, lengvatos karo veteranams, subsidijos įmonėms.
4. Valstybės skolos palūkanos.Šios keturios valstybės išlaidų grupės kartais skirstomos tik į dvi stambias dalis – einamąsias išlaidas ir kapitalinių įdėjimų išlaidas. Einamosioms išlaidoms priskiriamos darbo užmokesčio ir perkamų prekių bei paslaugų išlaidos, transferiniai mokėjimai ir valstybės skolų palūkanų mokėjimai, o kapitalinių įdėjimų išlaidoms – tai valstybės investicijos. Pagrindinę valstybės išlaidų dalį sudaro einamosios išlaidos, investicijoms tenka santykinai nedidelė valstybės išlaidų dalis (apie 10 proc.).
1.4. Biudžeto perskirstymas
Reikšmingia charakteristika, parodanti valstybės vaidmenį ekonomikoje, yra vartojamos ir perskirstomos BVP dalies kitimas. Valstybės aparato išlaikymo išlaidos šiuo metu išsivysčiusiose pasaulio valstybėse yra apie 2 – 3 proc. BVP.Valstybės išlaidų lyginamasis svoris BVP yra gana žymus, kadangi vis daugiau jo ekonominių funkcijų yra susiję su BVP vartojimu ir perskirstymu. Perskirstant valstybės biudžeto lėšas, valstybė atlieka tokias funkcijas:• pajamų perskirstymą, siekiant sumažinti socialinę nelygybę. Tame tarpe aprūpinti nedarbingus pagal amžių, sveikatos būseną žmones ir panašiai;• išteklių perskirstymą, siekiant šalyje palaikyti opimalias tarpšakines proporcijas ir užtikrinti tarptautinę konkurenciją;• makroekonominę stabilizaciją – tai įvairus poveikis privačiam sektoriui, siekiant visiško darbo ir kapitalo panaudojimo, veikiant mokesčių politika, valstybiniais kreditais ir subsidijomis.
Valstybės išlaidos visose pasaukio valstybėse po Didžiosios depresijos padidėjo. Valstybės išlaidų lyginamasis svoris BVP nuo 1929 iki 1988 metų atskirose pasaulio valstybėse padidėjo: Vokietijoje – 1,5, Anglijoje – 1,7, Japonijoje – 1,9, Prancūzijoje – 2,8, JAV – 3,3, o Švedijoje net 7,6 karto. Manoma, kad platus ir lankstus valstybinis ekonominis reguliavimas, besiremiantis visuotinės kokybės vadyba, yra vienas svarbiausių veiksnių, sąlygojusių Japonijos ekonomikos augimą.Valstybių išlaidų lyginamojo svorio BVP padidėjimas tik dalinai susijęs su asignavimais šalies gynybai, nes dėl šios priežasties jos padidėja tik „šaltojo“ karo arba aktyvių veiksmų („karštojo“ karo) metu. Galingiausioje karinėje pasaulio valstybėje – JAV – išlaidų dalis gynybai 1965 – 1995 metais sumažėjo nuo 42,8 iki 17,9 procento. Septyniolikoje labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių šios išlaidos taip pat sumažėjo nuo 10,8 proc. 1985 m. iki 5,3 proc. 1995 metais.
Išlaidos visuomeniniam saugumui ir valstybės aparato išlaikymui išsivysčiusiose valstybėse gana stabilios ir sudaro vidutiniškai 7 – 8 proc. tų šalių bendrose biudžeto išlaidose.Valstybės išlaidų struktūroje didėja lėšų dalis, skiriama socialiniam aprūpinimui ir socialiniam draudimui (senatvės, invalidumo, karo veteranų pensijoms; bedarbystės pašalpoms; paramai įsigyjant būstą, maistą ir panašiai). Tokių transferinių išmokėjimų dalis visose išsivysčiusiose pasaulio valstybėse 1990 – ųjų metų viduryje sudarė vidutiniškai 35 proc. bendrų valstybės išlaidų. Išlaidų socialiniam aprūpinimui didėjimas yra susijęs su eile veiksnių. 1. Išsivysčiusiose pasaulio valstybėse didėja „žmogiškojo“ kapitalo arba „intelektualiojo“ veiksnio, kaip svarbiausios ekonomikos augimo, nacionalinio turto didinimo varančiosios jėgos, vaidmuo. XX a. pabaigoje gamtos ir finansiniai ištekliai savo svarba šioje srityje užleido pirmąją vietą kūrybinei, aktyviai žmogaus veiklai. Pasaulio banko ekspertai 192 šalių nacionalinio turto analizės pagrindu apskaičiavo, kad 1990 – ųjų metų pradžioje gamybiniams fondams teko 16 proc. nacionalinio turto, gamtos ištekliams – 20 proc., o intelektualiam veiksniui – 64 procentai. Dėl šios priežasties vis didesnis rūpinimasis žmogumi nuo jo gimimo iki gilios senatvės tampa išsivysčiusių valstybių klestėjimo sąlyga. Socialiniam aprūpinimui išsivysčiusios šalys, lyginant su besivystančiomis, turi pakankamai lėšų. Indijoje, Ganoje, Angoloje ir kitose panašaus ekonominio išsivystymo valstybėse socialinis aprūpinimas valstybės išlaidose yra artimas nuliui, daugelyje kitų – svyruoja nuo 4 – 6 iki 12 – 15 procentų. Intelektualiojo veiksnio vaidmens didėjimas išsivysčiusiose valstybėse sąlygoja valstybės išlaidų didėjimą sveikatos apsaugai, švietimui.2. Socialinio aprūpinimo lyginamojo svorio dalies didėjimas sąlygojamas demografinių veiksnių: 1) bendrojo gyventojų skaičiaus didėjimo (o tuo pačiu ir gyventojų, kuriems reikalinga parama); 2) gyventojų amžiaus struktūros pasikeitimų (kuo aukštesnis gyvenimo lygis, tuo ilgesnė gyvenimo trukmė, tuo didesnis lyginamasis svoris senyvo amžiaus žmonių šalies gyventojų struktūroje). Pavyzdžiui, „Didžiojo septyneto“ šalyse gyventojų skaičius, įskaitant 65 metų ir vyresnius, nuo 9,2 proc. 1960 m. padidėjo iki 14,1 proc. 1996 metais. Todėl vis didesnė nacionalinių pajamų dalis šalyje turi būti perskirstoma tarp dirbančiosios gyventojų dalies ir tų, kurie jau anksčiau įnešė savo indėlį į šalies BVP.3. Rinkos ekonomikos sistema lemia pajamų pasiskirstymo tarp įvairių visuomenės socialinių grupių nelygybę. Išsivysčiusiose valstybėse pajamų per valstybės biudžetą perskirstymas šį skirtumą žymiai sumažina, todėl 1990 – ųjų metų pradžioje pajamų skirtumas tarp 20 procentų šeimų grupės, gaunančios aukščiausias pajamas, JAV buvo 9,4, Anglijoje – 5,6, Kanadoje – 5,2 ir Belgijoje 3,6 karto. Besivystančiose šalyse šis santykis tuo pačiu laikotarpiu buvo: Meksikoje – 13,5, Zimbabvėje – 15,6, Brazilijoje – 25,7, Panamoje – 30 kartų. Rinkos ekonomikos sąlygomis ekonomikos plėtrą lemia privatus kapitalas, tačiau pati valstybė yra atsakinga už optimalių šaliai veiklos sferų proporcijų ir atskirų šalies regionų vystymosi subalansavimą. Toks valstybės tikslas pasiekiamas:1) įstatymiškai reguliuojant mokesčius ir kitas preferencijas toms ūkio šakoms ir regionams, kurioms (vyriausybės nuomone) yra reikalinga valstybės parama;2) teikiant tiesiogines arba netiesiogines subsidijas iš valstybės biudžeto, lengvatinius kreditus arba valstybines garantijas privatiems kreditoriams.Žymi valsybės biudžeto dalis skiriama regionų infrastruktūrai (transportui, komunikacijoms) plėsti, kadangi jų išvystymo lygis lemia šalies regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo subalansuotumą. Svarbią išlaidų dalį sudaro mokslo tyrimų finansavimas. Išsivysčiusios rinkos valstybėse išlaidos mokslo tyrimo darbams šalies BVP struktūroje Anglijoje sudaro 2,2, Vokietijoje ir Prancūzijoje – po 2,5, JAV – 2,7, Japonijoje – 2,9, Švedijoje – 3,3 procento.Biudžeto parama teikiama ir kai kurioms konkrečioms ūkio šakoms. Prioritetai, kaip taisyklė, skiriami darbui imlioms ir medžiagoms imlioms šakoms, tačiau svarbioms nacionalinės ekonomikos saugumo požiūriu (pavyzdžiui, žemės ūkis, energetika) arba siekiant padidinti užimtumo lygį šalyje (tekstilės, metalurgijos pramonė) bei techninės pažangos avangardui – kosmonautikai.Parama apdirbamajai parmonei yra nežymi ir, matyt, ateityje jos lyginamasis svoris bendrose valsybės išlaidose neviršys 1 procento.
2. Valstybės biudžeto deficitas ir valstybės skola
Valstybės nacionalinė skola – tai ankstesnių šalies valstybinių biudžetų deficitų visuma. Metinis deficitas didina bendrą nacionalinę skolą. Valstybės biudžeto deficitui padengti vyriausybė gali skolintis pinigus šalies vidaus ir išorinėse rinkose iš tokių šaltinių:
1. Šalies vidaus rinkoje:1.1. Šalies centrinio banko;1.2. Šalies privataus sektoriaus (namų ūkio ir įmonių);2. Išorinėse rinkose:2.1. Užsienio valstybių;2.2. Užsienio valstybių privataus sektoriaus.Kai valstybė skolinasi pinigus iš šalies centrinio banko, tai šis skolinimasis tapatus pinigų emisijai. Vyriausybė, skolindamasi iš privataus sktoriaus, išleidžia ir parduoda savo vertybinius popierius (trumpalaikius ir ilgalaikius).Vyriausybė, skolindamasi tarptautinėje kapitalo rinkoje (išorinis skolinimasis), taip pat parduoda vyriausybės vertybinius popierius arba skolinasi iš užsienio valstybių ir tarptautinių finansinių organizacijų (pavyzdžiui, Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir t.t.), privataus sektoriaus. Tos pačios pasekmės gali pasireikšti ir tuo atveju, jeigu vyriausybė skolinosi šalies viduje, tačiau gamintojai dėl to yra priversti skolintis užsienio rinkose, kadangi vyriausybė panaudojo visas šalies viduje esančias lėšas. Užsienio skola iššaukia daugiau problemų negu vidaus skola, nes skolos neišmokėjus laiku, ji gali sukelti nepasitikėjimą šalies valiuta, pakenkti tarptautinės prekybos ryšiams (užsienio šalys gali sumažinti importą, įvesti muitus, kvotas).2.1. Skolos grąžinimo būdai
• Vyriausybė skolą grąžinti siekia panaudodama biudžeto pajamų perteklių. Tačiau jei toks biudžetas nesusidaro, o vertybinių popierių išpirkimo terminas baigiasi, tai paskelbiama nauja vertybinių popierių emisija;• Kitas skolos grąžinimo būdas – fiskalinės politikos priemonių, didinančių, mokestines valstybės biudžeto pajamas, naudojimas (valstybės išlaidų mažinimas, mokesčių didinimas ar šių abiejų priemonių derinys).Vyriausybė vis tik gali keisti savo išlaidų struktūrą, o tai įtakoja bendrąją gamybos apimtį, darbo našumą ir pan. Jeigu vyriausybė didina mokesčius, norėdama sumokėti palūkanas už skolas, tai šalyje atsiranda papildomas, lyginant su pagrindine (pradine) mokesčių našta, apmokestinimas. Pagrindinė (pradinė) mokesčių našta – tai pinigų suma, kurią mokesčių mokėtojai sumoka vyriausybei. Papildoma mokesčių našta mažina ekonomikos efektyvumą. Keičiasi žmonių elgsena. Jie stengiasi slėpti pajamas ir mokėti mažiau mokesčių. Jei šalyje mokesčių norma didėja, tai šalies biudžeto pajamos padidės, tačiau privatus kapitalas iš šalies išplauks į užsienį.
2.2. Ar nacionalinė skola yra problema?
Ekonomistų nuomonės skiriasi atsakant į klausimą, ar nacionalinė skola yra problema. Reikia sutikti, kad tam tikras skolos dydis yra priimtinas. Tačiau kitas labai svarbus klausimas yra dėl paimtos skolos tikslo. Jeigu skolintos lėšos yra naudojamos naujų darbo vietų kūrimui, gamybinėms investicijoms, tai tokia skola yra pateisinama. Jei skolinamasi siekiant tik padengti esamąsias išlaidas (darbo užmokesčio išmokėjimas, socialiniai fondai ir pan.), tuomet ji nepateisinama. Jeigu lėšos skiriamos gamybinėms investicijoms, tai ateities kartos taip pat gaus naudos iš tokių investicijų, nors joms ir teks grąžinti skolas. Todėl galima diskutuoti su teigiančiais, kad nacionalinė skola yra dabartinės kartos skolinimasis savo pragyvenimo lygiui pagerinti, paliekant skolų grąžinimą ateinančioms kartoms.
3. Diskretinės fiskalinės politikos priemonių naudojimas
1. SKOLOS SUMAŽINIMAS. Kai vyriausybė turi neapmokėtą skolą, logiška, kad ji turėtų naudoti perteklių skolai sumažinti. Tačiau taip gali būti sumažintas ir antiinfliacinis poveikis. Išpirkdama įsiskolinimus, vyriausybė perduoda savo perteklines pajamas (gautas iš mokesčių) atgal į pinigų rinką, taip sukeldama palūkanų kritimą ir tokiu būdu skatindama investicijas ir vartojimą.2. REZERVAVIMAS. Iš kitos pusės, vyriausybė gali pasiekti didesnį antiinfliacinį poveikį paprasčiausiai išimdama šias perteklines sumas, taip pristabdant bet kokį jų tolesnį naudojimą. Tai reiškia, kad vyriausybė išima kai kurių dydžių perkamąją galią iš bendro išlaidų ir pajamų srauto ir rezervuoja ją. Jei perteklinės pajamos (gautos iš mokesčių) vėl neįsilieja į ekonomiką, tai reiškia, kad nėra galimybės išleisti nors dalį biudžeto pertekliaus. T.y. nelieka jokių šansų, kad šie ištekliai sukurs infliacinį poveikį.Taigi darome išvadą, kad visiškas biudžeto pertekliaus išėmimas yra labiau stabdantis antiinfliacinis veiksnys, negu šių lėšų panaudojimas vyriausybės skoloms sumažinti.
Yra du skirtingi būdai, kuriais vyriausybė gali finansuoti deficitą:• Skolindamasi iš privačių gyventojų, t.y. parduodama obligacijas ar iždo vekselius• Spausdindama naujus pinigus.Poveikis visuminėms išlaidoms abiem atvejais skirtingas.1. SKOLINIMASIS. Jei vyriausybė eina į pinigų rinką ir skolinasi, kartu ji pradeda konkuruoti su privačiais paskolininkais dėl finansinių lėšų. Ši papildoma lėšų paklausa sukelia lygiavertį palūkanų normos augimą. Investicinės išlaidos atvirkščiai proporcingos palūkanų normai. Taigi vyriausybės skolinimasis darys įtaką palūkanų normos augimo tendencijai ir tokiu būdu „išstums“ kai kurių privačių investitorių išlaidas ir jautrias palūkanų dydžiui vartotojų išlaidas.2. PINIGŲ LEIDIMAS. Jei deficitinis biudžetas yra finansuojamas išleidžiant naujus pinigus, privačių išlaidų išstūmimo galima išvengti. Vyriausybės išlaidos gali didėti neveikdamos investicijų ar vartojimo. Darome išvadą, kad naujų pinigų leidimas yra geresnių deficitinių išlaidų finansavimo būdas, negu skolinimasis.Iždo vekseliai yra vyriausybės pasižadėjimas sumokėti vekselio savininkui nurodytą vekselyje sumą, praėjus paprastai 91 dienai nuo vekselio išdavimo. Iždo vekselius perkant, palūkanos diskontuojamos kainoje, t.y. vekselis parduodamas už nominalią kainą, atėmus iš jo faktiškai esančią tuo metu palūkanų normą.Vyriausybės obligacijos taip pat yra vyriausybės pasižadėjimas sumokėti nurodytą sumą ateityje. Skirtumas tarp jų tas, kad obligacijos yra ilgo laikotarpio vertybiniai popieriai, o jų išpirkimo terminas gali būti nustatytas iki 25 metų. Priešingai negu iždo vekseliai, obligacijos yra parduodamos pagal jų nominalią vertę, o jų savininkai kasmet gauna sumą, atitinkančią nustatytą toms obligacijoms fiksuotą palūkanų normą.Iždo vekseliai ir vyriausybės obligacijos platinami per specialius tarpininkus, obligacijos gali būti perkamos ir parduodamos fondų biržoje.4. Nediskretinė fiskalinė politika
Aptartas vyriausybės kišimasis į ekonomiką, keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydį, nėra vienintelis būdas ekonomikai stabilizuoti. Šalia diskretinės fiskalinės politikos veikia ir nediskretinė fiskalinė politika arba savaiminiai stabilizatoriai. Kiekviena ekonominė sistema turi savaiminius (automatinius) stabilizatorius, kurie sušvelnina ciklinius svyravimus.
Nediskretinė fiskalinė politika (savaiminiai stabilizatoriai) – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina bendrąją paklausą, kai ekonomika patiria nuosmukį, ir pristabdo bendrosios paklausos augimą, kai ekonomika kyla.Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriai yra mokesčiai (asmeninis pajamų mokestis, firmų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis) ir transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpos, pensijos, kitos socialinės pašalpos).Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionalinėms pajamoms. Transferinių išmokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme – kai ekonomika patiria pakilimo būseną, jų apimtis mažėja.Jei ekonomika išgyvena nuosmukį, mokesčių įplaukos į biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja, ir susidaro biudžeto perteklius.Savaiminių stabilizatorių pranašumas, palyginti su diskretine fiskaline politika, yra tas, jog jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau savaiminiai stabilizatoriai negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros nacionalinių pajamų pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominių svyravimų amplitudę.5. Visiško užimto biudžetas – fiskalinės politikosįvertinimo kriterijus
Anksčiau išsiaiškinome, jog, vyriausybei vykdant aktyvią fiskalinę politiką nuosmukio metu, didėja biudžeto deficitas, o pakilimo metu – biudžeto perteklius. Todėl nesubalansuotas biudžetas visai pateisinamas, jei vyriausybė vykdo atitinkamą fiskalinę politiką.Tačiau būtų klaidinga manyti, jog, remiantis valstybės biudžeto balansu, galima spręsti apie vyriausybės vykdomą fiskalinę politiką. Savaiminiai stabilizatoriai sąlygos didėjantį biudžeto deficitą ekonomikos nuosmukio metu, netgi jei vyriausybė nesiims jokių priemonių ekonominiam augimui skatinti.Biudžeto deficitas, kuris atsiranda, ekonomiką ištikus nuosmukiui, vadinamas cikliniu biudžeto deficitu.Šis deficitas nėra valstybės vykdomos skatinančios politikos pasekmė, o sąlygotas savaiminių ekonomikos stabilizatorių.Jeigu biudžeto deficitą sąlygoja ne ekonominis ciklas, o vyriausybės vykdomos diskretinės fiskalinės politikos priemonės – toks biudžeto deficitas vadinamas struktūriniu (arba visiško užimtumo).
Todėl, remiantis vien tik biudžeto deficito egzistavimo faktu, negalima teigti, jog vyriausybė ėmėsi priemonių ekonomikai stabilizuoti. Konkretus biudžeto deficitas (ar perteklius) atspindi ne tik vyriausybės vykdomus išlaidų ar mokesčių pakeitimus, bet ir pasiektą nacionalinio produkto lygį.Ieškant kriterijaus, kuris padėtų įvertinti vyriausybės vykdomos politikos pagrįstumą, buvo sukurta visiško užimtumo biudžeto koncepcija.Visiško užimtumo biudžetas rodo, koks būtų biudžeto perteklius ar deficitas, jei ekonomika funkcionuotų esant visiškam užimtumui.Pavyzdžiui, tarkime, kad ekonomiką slegia nedarbas, gamyba auga lėtai. Egzistuoja faktiškas biudžeto deficitas. Ar tai rodo, jog vyriausybė vykdo skatinančią fiskalinę politiką? Norint įvertinti vyriausybės vykdomą politiką, reikia nustatyti hipotetinį visiško užimtumo biudžetą. Taigi reikia apskaičiuoti, koks būtų biudžeto balansas, jei ekonomika veiktų esant natūraliajam nedarbo lygiui, kai nustatytas vyriausybės išlaidų lygis ir veikia dabartinė mokesčių sistema. Jei visiško užimtumo biudžetas bus perteklinis, tai akivaizdu, kad vyriausybė vykdo ne skatinančią, bet stabdančiąją fiskalinę politiką, kuri dar labiau pagilina ekonomikos nuosmukį.6. Fiskalinės politikos įgyvendinimo problemos
Taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su daugeliu problemų. Visų pirma – tai laiko problema:• reikia laiko šalies ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesių ekonomikos nuosmukiui ar infliacijai konstatuoti;• reikia laiko atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalyse vyriausybės siūlomoms fiskalinės politikos priemonėms turi pritarti įstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamos;• praeina tam tikras laikas, kol priimtos fiskalinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiant naujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybos projektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jei ekonomikos nuosmukis trunka neilgai (6-18 mėn.), vargu ar valstybės vykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvi, ekonomikos augimą skatinanti priemonė. Kadangi naujoms mokesčių normoms įvesti nereikia tiek daug laiko, todėl ši priemonė dažnai naudojama įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką.
Antra, politinės problemos:• būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų, pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti ekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys – karo metu vyriausybė didina išlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atveju prioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas;• manoma, jog ir politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančias fiskalinės politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinimas, tiek mokesčių mažinimas yra populiarus tarp rinkėjų. Todėl politikai, norėdami būti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės politikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacija šalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija).Kai kurie ekonomistai netgi teigia, jog ekonominį ciklą lemia politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos svyravimų priežastimi.
Išvados
Valstybės vaidmuo šalies ekonominiame gyvenime yra gana sudėtingas ir įvairiapusis. Vienas svarbiausių ir, sakyčiau, netgi prioritetinių valstybės tikslų – fiskalinės politikos įgyvendinimas, kuris tiesiogiai susijęs su biudžeto formavimu ir jo panaudojimu.Biudžeto formavimas – labai sudėtingas procesas, reikalaujantis labai didelių teorinių žinių ir praktinių įgūdžių. Biudžete turėtų būti aiškiai suformuluoti tikslai ir konkrečios priemonės, kuriomis tie tikslai turėtų būti įgyvendinami. Nuo suformuoto biudžeto kokybės, nuo biudžeto lėšų naudojimo tikslingumo ir efektyvumo priklauso šalies ekonominis stabilumas, kainų lygis, užimtumas, valstybės teikiamų specifinių paslaugų visuomenei kokybė, taigi ir mūsų visų ekonominė gerovė. Riekia pasakyti, kad valstybės ekonominis reguliavimas iš pradinio primityvaus mechanizmo XIX a. pabaigoje išsivystė į sudėtingą, atitinkančią paties šalies ūkio išsivystymo lygį, sistemą. Valstybės ekonominio reguliavimo sistema nuolat evoliucionuoja, prisitaiko prie besikeičiančių ūkio raidos sąlygų.
Literatūra
1. Vadovėlis (1999), Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija.2. Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott (1999), Mikroekonomika. Poligrafija ir informatika3. Makroekonomika (2001), Kauno technologijos universitetas. Kaunas: Technologija.4. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicevas S. (1999), Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltija