Lietuvos ūkininkų paramos reikalavimo būdų (a)moralumas

Turinys

Įvadas 3
Žemdirbių ir valdžios “derybos”: 2002 m. vasara – 2003 m. pavasaris 4
Žemdirbių nesupratimas ir valdžios cinizmas 6

Įvadas

Demokratijoje, pasak dr. I. Dagytės, gimsta lobizmas – valdžios sprendimų įtakojimas, veikiant įvairiomis taktikomis. Nagrinėjant žiniasklaidą galima aiškiai pastebėti, kad ūkininkai, atstovaujami Žemės ūkio rūmų, siekia lobistinių tikslų, naudodamiesi visuomenės nuomone ir žiniasklaida.

Tačiau taip pat akivaizdu ir tai, kad jie tam tikrais atvejais peržengia lobizmo ribas, skiriančias jį nuo paprasčiausio šantažo. Ypač aiškiai tai iliustruoja Suvalkijos žemdirbių piketų maratonas 2002 m. rugpjūtį bei jų organizuotos kelių blokados 2003 m. pavasarį.

Reikalaudami valstybės paaramos ar – tam tikrais atvejais – tiesiog pažadų vykdymo, ūkininkai naudoja tiesioginio, fizinio maišto formą – piketus ir blokadas. Gana akivaizdu tai, kad tokie jų “maištai” nebėra tikrieji maištai, buvę ankstesnėmis epochomis: dabartinius maištus ūkininkai naudoja kaip savo darbo, pinigų gavimo metodus, kurie jiems yra tarsi savaime suprantami.

Kelių blokadomis ūkininkai stabdo kitų, našesnių pramonės sektorių – krovinių pervežimo ir kt. – veiklą. Tuo pačiu būdu jie pasiima tą dalį biudžeto pinigų, kuri buvo skirta kitoms sritims – sveikatos apsaugai, švietimo ir mokslo įstaigų veiklai ir t..t.

Kelių blokados atskleidė kelias moralines problemas – pačių žmonių, šiuo atvejų, ūkininkų amoralumą – kitų žmonių ir visos valstybės teisių nepaisymą; be to, išryškėjo valstybės vadovų neveiksnumas ir paprasčiausio sprendimo priėmimas “gaisrų gesinimo” principu: į įsiliepsnojusį gaisrą metami pinigai, o vėliau problema pa

amirštama, ir – anksčiau nei po metų – ji kartojasi.

Žemdirbių ir valdžios “derybos”: 2002 m. vasara – 2003 m. pavasaris

Aiškiai matyti ūkininkų veiksmus ir valdžios reakciją galime panagrinėję naujienas, išdėstytas chronologine tvarka. Pažvelkime į 2002-ųjų įvykius (pateikiu naujienų agentūrų BNS ir ELTA naujienų antraštes):

2002 06 04: “Algirdas Brazauskas diskutavo su žemdirbiais”

2002 08 05: “Suvalkijos žemdirbiai per mėnesį ketina surengti 12 protesto akcijų”

2002 08 08: “Suvalkijoje – žemdirbių piketų maratonas”

2002 08 12: “Nors piketuojančių Suvalkijos ūkininkų gretos retėja, organizatoriai praneša rengsią papildomas protesto akcijas”

2002 08 17: “Nuo protesto akcijų nepailstantys Suvalkijos žemdirbiai nusprendė anksčiau žygiuoti į sostinę”

2002 08 19: “Žygin į sostinę Suvalkijos žemdirbiai kils pirmadienį vidudienį”

Vėliau sekė žemdirbių susitikimas su Seimo pirmininku Vilniuje; susitikime A. Paulauskas vengė dalyti pažadus, bet vėliau ūkininkai buvo nuraminti, atrėžiant jiems kiek didesnę dalį biudžeto pyrago, nei buvo žadėta.

Bet nepraėjus nė pusmečiui ūkininkai pasipiktina mažomis pieno supirkimo kainomis ir, kad irr gavę kiek daugiau valstybinės paramos, ima iš valstybės reikalauti nurodyti nuostolių taip pat patiriantiems supirkėjams didinti pieno supirkimo kainas. Balandžio mėnesį 6 tūkst. ūkininkų susirenka prie Vyriausybės, reikalaudami subsidijų pieno sektoriui, ir gauna Premjero pažadą papildomai skirti 50 mln. litų.

Po mėnesio prasideda perspėjimai apie akcijas ir reikalavimai šią sumą padidinti iki 140 mln.

2003 05 14: “Vyriausybės žemdirbiams pažadėti papildomi milijonai gali nebesustabdyti protesto akcijų”

2003 05 21: “Lietuvos žemdirbiai užblokavo greitkelį ties Klaipėda ir kelius į Kalvarijos bei Saločių pasienio punktus“

2003 05 23: “Premjeras teigia, kad žemdirbių keliami reikalavimai valstybei yra nepakeliami”

2003 05 23: “Lietuvos kelių bl

lokada nutraukta, tačiau prie sienos su Lenkija liko kamštis”

2003 05 27: “Pieno gamintojai gali tikėtis ne mažesnių kaip pernai pajamų”

2003 06 25: “Žemdirbiai nori su Vyriausybe toliau derėtis dėl palankesnių sąlygų žemės ūkiui”

2003 11 28: “Magistralių blokados byloje pateikiami galutiniai įtarimai”

Kelių blokadą žemdirbiai nutraukia tik gavę pažadą skirti papildomus 65 mln. biudžeto litų ir atlyginti dalį nuostolių, kuriuos ūkininkai patyrė sumažėjus pieno supirkimo kainoms.

Deja, skaičių, kiek nuostolių patyrė vežėjai, verslininkai, važiavę į kitus miestus, ir kiti nukentėję nuo kelių blokadų, naujienų agentūros nepateikia, o jų teisminiai skundai dėl tokio veiklos trukdymo surišti į krūvelę ir atiduoti Generalinei prokuratūrai – kaip ir įprasta tokiais atvejais, ilgam laikui.

Žemdirbių nesupratimas ir valdžios cinizmas

Vertinant ūkininkų pinigų reikalavimo metodą reikia pastebėti, kad jie nėra socialiai remtini asmenys – tai tiesiog dotuojama veiklos rūšis. Kadangi dotacijos ūkininkams Vakarų Europos valstybėse keliskart didesnės, Lietuvos ūkininkai mėgina gauti tą patį. Yra keli “bet”.

Pirmiausia, Vakarų Europos valstybėse žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičius neviršija 10 proc., o daugeliu atvejų siekia vos 5 proc. Lietuvoje šis skaičius – apie 17 proc.

Kitas “bet” šį pirmąjį papildo. Kaip viename savo straipsnyje teigia ekonomistas Jonas Čičinskas, 2001 m. žemės ūkyje dirbo 17,7 proc. visų darbuotojų, o sukūrė tik 7 proc. šalies BVP. Tuo tarpu pramonėje dirbo 20,4 proc. darbuotojų, kurie sukūrė 28,3 proc. BVP. Taigi darbas žemės ūkyje Lietuvoje tais metais buvo tris su puse karto ma

ažiau našus nei pramonėje. Visų mokesčių lyginamasis svoris, palyginti su BVP, Lietuvoje yra tik 20,1 proc., o Estijoje jis sudaro (1999 m.) 35,4 procentų. Negi Lietuvos valdžia švelnesnė už pagarsėjusius Estijos liberalus? Ne, tiesiog Lietuvoje valdžia renka mokesčius iš esmės tik iš miestų gyventojų, nes ūkininkai nemoka tiesioginių mokesčių, be to, nedžiugina valdžios ir netiesioginiais, nes didelę dalį maisto, įskaitant ir akcizinį, gaminasi patys, o už dyzeliną gauna dotacijų.

Galbūt žemės ūkio sektoriuje dirbantys žmonės jaučia savo privilegijuotą padėtį ir ja sugeba pasinaudoti, norėdami gauti dar daugiau privilegijų, ciniškai vertindami kalbas apie persikvalifikavimą, užsiėmimą kitokia veikla.

Tačiau ne mažiau ciniška yra ir valdžia. Galima tikėti, kad ūkininkai savo realios padėties kitų sektorių fone nežino ar nesupranta. Galima tikėti, kad jie nežino, jog yra galimybių persikvalifikuoti ar yra poreikių kelti ūkio našumą. Bet negalima tikėti, kad to nežino ir nesupranta valdžia, skaičiuojanti visus šiuos rodiklius. Leisdama ūkininkams ir toliau reikalauti didesnių lengvatų, rinkos reguliavimo etc., ji žino, kiek tuo kenkia visam Lietuvos ūkiui – tačiau vis dėlto taip elgiasi. Negalima valdžios vertinti kaip iracionalios, nemąstančios ar kvailos, nes jos pareigos – racionaliai svarstyti ir spręsti. Išvada viena – valdžia elgiasi amoraliai, leisdama vienai neperspektyviai gyventojų grupei naudotis kitų grupių sukurtu turtu daugiau, nei kitiems, juolab negaudama iš jos jokių pa

ažadų ar garantijų didinti našumą.

Leave a Comment